Civilinė
byla Nr. 3K-3-143/2011
Teisminio
proceso Nr. 2-08-3-07888-2009-5
Procesinio sprendimo kategorija 92 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo E. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovui medžiotojų būreliui
„Vilnius“ dėl trukdymų pašalinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Privačios
1,26 ha žemės sklypo savininkas ieškovas teigia, kad jo sklypas patenka į vieną
iš keturių atsakovo naudojamų medžioklės plotų, iš kurių sudarytas medžioklės
plotų vienetas; atsakovas riboja ieškovo teisę medžioti daugiau, negu tai
nustatyta Medžioklės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 65-2634; toliau – ir Įstatymas) 13
straipsnio 1 dalyje; ieškovas laiko, kad šioje Įstatymo normoje įtvirtinta
ieškovo teisė apima teisę medžioti visame atsakovo 11 412,23 ha medžioklės
plotų vienete, nesaistoma privačios žemės sklypo dydžio, įgyvendinama – taikant
tik Įstatymo nustatytas sąlygas. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą leisti jam
medžioti atsakovo medžioklės plotų vienete, kas mėnesį išduoti jam medžioklės
metu galiojantį medžioklės lapą, suteikiantį teisę medžioti vieną mėnesį
atsakovo medžioklės plotų vienete, ieškovą įpareigojant grąžinti atsakovui
išduotus medžioklės lapus ne vėliau kaip per penkias dienas nuo medžioklės lapo
galiojimo termino pabaigos; kartu su medžioklės lapu kas mėnesį išduoti
ieškovui licenciją medžiojamiesiems gyvūnams medžioti atsakovo medžioklės plotų
vienete – iš atsakovo turimų daugiau kaip po vieną vienos rūšies gyvūnų
sumedžiojimui licencijų, įpareigojant ieškovą grąžinti licenciją ne vėliau kaip
per penkias dienas nuo jos panaudojimo arba (ir) ne vėliau kaip per penkias
dienas nuo licencijos galiojimo termino pabaigos; atsakovui priėmus sprendimą
organizuoti medžiokles su varovais, įpareigoti atsakovą per tris dienas nuo
sprendimo priėmimo registruotu laišku, raštu pranešti ieškovui apie numatomas
medžiokles su varovais, nurodant jų datas ir vietą; ieškovui atvykus į
medžioklę, įrašyti jį į medžioklės lapą ir leisti dalyvauti medžioklėje.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio
miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš
dalies; atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti ieškovui medžioklės
metu galiojantį medžioklės lapą ir licenciją, dėl kitų reikalavimų išsprendė
taip: įpareigojo atsakovą sudaryti sąlygas ieškovui Medžioklės įstatymo ir
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu
su medžiotojų būrelio „Vilnius“ nariais medžioti visame medžiotojų būrelio
„Vilnius“ valdomame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka ieškovui
nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, tačiau ne dažniau kaip kas
trečioje ir nerečiau kaip vieną kartą per mėnesį medžiotojų būrelio „Vilnius“ organizuojamoje
bet kurios rūšies medžioklėje, šalims paliekant teisę susitarti tik dėl
dažnesnio ieškovo dalyvavimo atsakovo organizuojamose medžioklėse. Teismas
pažymėjo, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų
vienete išduodamas vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip dešimties
metų laikotarpiui; dėl to Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta
žemės savininko teisė įgyvendinama, prisijungiant prie medžioklės plotų vienetų
naudotojų, laikantis organizuojamų medžioklių taisyklių; pagal šią Įstatymo
normą nesuteikiama specialių, tik medžioklės plotų vienetų naudotojams,
priklausančių teisių ir pareigų, išskyrus tas, kurias privačios žemės
savininkas įgijo, gavęs medžiotojo bilietą; priešingu atveju būtų pažeisti CK 1.2
straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo,
taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismo
vertinimu, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privačios
žemės sklypo savininko teisė, remiantis šio įstatymo 8 straipsnio nuostatomis,
gali įgyti skirtingą turinį, atsižvelgiant į žemės sklypo, kuris patenka į
medžioklės vienetą, plotą, lokalizaciją, apsodinimą, miškingumą, reljefą ir kitas
individualias savybes; medžioklės plotų vieneto naudotojas neturi teisės
atsisakyti sudaryti sąlygas privačios žemės sklypo savininko Medžioklės
įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei įgyvendinti; ši teisė, susitarus
su medžioklės plotų naudotojais, Medžioklės įstatymo ir Medžioklės Lietuvos
Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti kartu su
medžioklės plotų naudotojais, apima jo teisę medžioti visame atsakovo valdomame
medžioklės plotų vienete, į kurį patenka jam nuosavybės teise priklausantis
žemės sklypas. Šiuo atveju ieškovo asmeninės nuosavybės teise valdomas žemės
sklypas sudaro 0,011 proc. atsakovo valdomo medžioklės plotų vieneto. Teismas, atsižvelgdamas
į tai, kad ieškovas nėra atsakovo medžiotojų būrelio narys ir neturi pareigos
rūpintis naudojamo medžioklės plotų vieneto priežiūra bei atlikti kitų
medžiotojo būrelio nario pareigų, taip pat kad ieškovo sklypas patenka tik į
vieną iš keturių atsakovo naudojamo medžioklės ploto vieneto dalį, sklypo
individualias savybes (lokalizacija, apsodinimas, miškingumas, reljefas), kitas
aplinkybes, padarė išvadą, jog priimtas sprendimas atitinka šalių interesų
pusiausvyrą ir Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškovo
teisės įgyvendinimo sąlygas.
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę
bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pakeitė
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio
22 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą, organizuojant medžiokles, įstatymo
nustatyta tvarka leisti ieškovui kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti
jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,26 ha žemės sklype, esančiame (duomenys
neskelbtini); kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Kolegija pažymėjo, kad Medžioklės
įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios
medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu (1 straipsnis); tai
yra viešojo reguliavimo sritis. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1
dalyje nustatyta privačios žemės sklypo savininko teisė medžioti jam
priklausančiame asmeninės nuosavybės teise žemės sklype saistoma tam tikrų
sąlygų: jis turi turėti medžiotojo bilietą, medžioti visuose medžioklės plotų
vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis sklypas; medžioti
kartu su medžioklės plotų naudotojais. Apeliacinės instancijos teismas sprendė,
kad ieškovas turi teisę medžioti kartu su atsakovu tik 1,26 ha sklype, nes šis
patenka tik į vieną iš keturių atsakovo naudojamų medžioklės plotų, sudarančių
medžioklės plotų vienetą; kadangi taip atsakovas nurodė ir ieškovui, tai, kolegijos
vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad varžomos ieškovo teisės. Pirmosios
instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio
1 dalį, todėl nepagrįstai suteikė ieškovui teisę medžioti visame atsakovo
medžioklės plotų vienete ir nustatė medžioklės dažnumą. Kolegija nurodė, kad ieškovas
nėra medžiotojų būrelio „Vilnius“ narys, nemoka mokesčių, neatlieka kitų
pareigų būreliui, todėl neturi teisės medžioti visame medžiotojų būrelio medžioklės
plotų vienete; be to, jis, kaip žemės savininkas, turi teisę uždrausti
medžioti, taikyti kokius nors apribojimus tik jam asmeninės nuosavybės teise
priklausančiame žemės sklype, bet ne visame medžioklės plotų vienete, į kurį
patenka jo sklypas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis
dėl ieškinio reikalavimų išduoti kiekvieną mėnesį medžioklės lapą ir licenciją
nepagrįstumo; medžioklės lapas yra dokumentas, kuriuo leidžiama jame nurodytam
medžiotojui medžioti arba medžioklės vadovui organizuoti medžioklę nurodytuose
medžioklės plotuose nurodytu laikotarpiu. Medžioklės įstatymo suteikta teisė ieškovui
medžioti tik kartu su medžioklės plotų naudotojais suponuoja išvadą, kad šie ieškovą
įrašys į tos dienos medžioklės lapą. Tuo tarpu licencija yra dokumentas, kuriuo
leidžiama sumedžioti jame nurodytą gyvūną; ji išduodama būreliui ir galioja, medžiojant
tik joje nurodytame medžioklės plotų vienete, kurio pavadinimą, prieš
išduodamas licenciją, įrašo Aplinkos apsaugos departamento įgaliotas rajono
agentūros darbuotojas. Kolegija sprendė, kad ieškovui negali būti išduota licencijos;
jis, medžiodamas kartu su atsakovu 1,26 ha žemės sklype, turės teisę medžioti gyvūnus
pagal atsakovui suteiktą licenciją.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas (kasatorius) prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m.
balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria reikalavimas atmestas, ir Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d.
nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas,
panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl CPK 313 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos
teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą tik pagal kasatoriaus apeliacinį skundą, priėmė
blogesnę, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas, nutartį, nes pirmosios
instancijos teismo sprendime kasatoriui suteikta teisė medžioti visame 11
412,23 ha medžioklės plotų vienete, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo – tik
kasatoriui priklausančiame 1,26 ha žemės sklype.
2. Dėl
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad medžiotojo bilietą turintis privačios žemės
savininkas neturi teisės medžioti visame medžioklės plotų vienete, į kurį
patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, neatitinka Medžioklės
įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta norma yra imperatyvioji;
joje nurodytus kriterijus atitinkančio asmens teisė medžioti visuose medžioklės
plotų vienetuose negali būti ribojama, atsižvelgiant į turimą privačios žemės
sklypą. Teismo priešingi argumentai ir išdėstyta pozicija, kad teisė medžioti
saistoma privačios žemės savininko turimo žemės sklypo ploto, atmestini, nes
grindžiami ne Medžioklės įstatymo, bet CK įtvirtintų materialiosios teisės
normų, kurios byloje kilusiam ginčui išnagrinėti neturėjo būti taikomos dėl
specialiajame įstatyme nustatyto išsamaus reglamentavimo. Teismų nepagrįstą
išvadą lėmė taip pat netinkamas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje
žodžio „kartu“ interpretavimas ir aiškinimas tik lingvistiniu aspektu,
nepagrįstai siaurai. Kasatoriaus vertinimu, įstatymo normoje žodis „kartu“
nereiškia fizinio buvimo vienoje medžioklėje keliems medžiotojams, bet suprantamas
kaip bendras medžiojimas medžioklės plotų vienete, laikantis nustatytų
reikalavimų. Dėl to įstatymo normoje pavartotas žodis „kartu“ reiškia ir
atskiro medžiotojo medžiojimą viename medžioklės plotų vienete. Kasatorius siekia
realaus teisės medžioti įgyvendinimo, nes jis yra medžiotojas selekcininkas,
turi teisę medžioti vienas, jam būtinas medžioklės lapas, o licencijuojamų
gyvūnų medžioklei – licencija. Pagal Medžioklės įstatymo ir poįstatyminių
teisės aktų prasmę medžioklė „kartu“ įgyvendinama, išduodant medžioklės lapą
ir licenciją atskiram medžiotojui ar jų grupei. Atsakovas apskritai nenustatė
tvarkos, kaip turėtų būti įgyvendinama savininko, kurio žemė patenka į
medžioklės plotus, teisė medžioti. Dėl to pripažintini nepagrįstais kasatoriaus
teisės medžioti ribojimą pagrindžiantys teismų argumentai, kad, nebūdamas
būrelio narys, jis įgytų pranašumo prieš kitus medžiotojus; atsakovas,
neįvykdęs pareigos nustatyti žemės sklypo savininkui mokesčių mokėjimo, kitų
pareigų įgyvendinimo tvarkos, negali šia aplinkybe remtis kaip argumentu, siekdamas
kasatoriaus teisę medžioti suvaržyti daugiau, negu tokią teisę turintiems
kitiems medžiotojams, būrelio nariams. Teismai šią aplinkybę nepagrįstai aiškino
kasatoriaus nenaudai.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nepažeidęs CPK 320
straipsnio nuostatų ir dėl kasatoriaus nepriėmė blogesnio sprendimo; apeliacinės
instancijos teismo nutartis ieškovui yra palankesnė, nes joje nenustatyta
medžioklės per mėnesį skaičiaus; tuo tarpu kasatorius pagal Medžioklės įstatymo
13 straipsnio 1 dalį turi teisę medžioti kartu su medžioklės plotų naudotojais
tik jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Kasatorius siekia
pranašumo prieš kitus medžiotojų būrelio narius ir kitus savininkus, turinčius
žemės ginčo medžioklės plotų vienete, tačiau jis nesirūpina medžioklės išteklių
gausinimu, priežiūra, siekia vienas, gavęs medžioklės lapą ir licenciją, kurie griežtai
limituojami ir išduodami tik medžiotojų būrelio vadovui, medžioti visame
medžioklės plotų vienete. Kasatorius klaidingai interpretuoja Medžioklės
įstatymo jam, kaip privačios žemės valdos savininkui, nustatytą teisę medžioti.
Žemės sklypo savininkui įstatymo įtvirtintos tam tikros teisės medžioti jam
priklausančiame asmeninės nuosavybės teise sklype sąlygos: jis turi turėti
medžiotojo bilietą, medžioti tik kartu su medžioklės plotų naudotojais. Privačios
žemės savininko teisė medžioti įgyvendinama, jam prisijungiant prie medžioklės
plotų vienetų naudotojų medžioklių, organizuojamų griežtai laikantis medžioklės
taisyklių; ši teisė netapati medžioklės plotų naudotojų pagal įstatymą turimoms
teisėms ir pareigoms. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Medžioklės
įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl nustatė kasatoriui medžioklės dažnumą ir
suteikė teisę medžioti visame atsakovo medžioklės plotų vienete.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame
skunde teigiama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
netinkamai taikė ir aiškino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl
priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus. Teisėjų kolegija pasisako šiuo ir
kitais su kasacijos dalyku susijusiais klausimais.
Dėl medžioklės santykių
teisinio reguliavimo
Medžioklės
įstatyme (2002 m. birželio 20 d. įstatymas Nr. IX-9660, Žin., 2002, Nr. 65-2634)
reglamentuoti medžioklės ir su ja susiję santykiai; šio Įstatymo pagrindu
priimti poįstatyminiai teisės aktai detalizuoja ir sukonkretina šių teisinių
santykių reguliavimą. Medžioklės įstatyme reglamentuojama nuosavybės teisė į
medžiojamuosius gyvūnus, medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė,
medžioklės plotų vienetų sudarymas ir teisės naudoti juose medžiojamų gyvūnų
išteklius suteikimo tvarka, teisės medžioti suteikimas, atsakomybė už šio
įstatymo pažeidimus ir kt. Medžioklė apibrėžiama kaip medžiajamųjų gyvūnų
apsauga ir racionalus naudojimas, vadovaujantis Medžioklės įstatymu, kitais
medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines
medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros
tradicijas (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalis); šio straipsnio 9 dalyje
apibūdinamas medžiojimas kaip laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai
siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius, šiuos
gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant; šio straipsnio 7
dalyje medžiojamieji gyvūnai apibrėžiami kaip laukiniai gyvūnai, kurie
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti
medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ar asmeninais tikslais grindžiamos vertės
ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas. Medžiojamieji gyvūnai
yra ribotos civilinės apyvartos objektai. Laisvėje gyvenantys medžiojamieji
gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei (Medžioklės įstatymo 3
straipsnis). Teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius
suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai,
išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų
vienete (Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal Medžioklės
įstatymą medžiojimas yra vienas iš medžioklės instituto elementų; įstatyme
vartojama sąvoka „medžioklė“ apima ir „medžiojimą“. Iš Medžioklės įstatymo
nuostatų išplaukia, kad medžioklė yra planuojama ir organizuojama medžioklės
plotų vienetuose; Įstatyme medžioklės plotų vienetas apibrėžiamas kaip vientisa
medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos
principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas
medžioklės gyvūnų išteklių naudojimas (2 straipsnio 14 dalis). Dėl to į
medžioklės plotų vienetus gali būti įtraukiamos tik tos teritorijos, kurios
pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 punktą yra medžioklės plotai, t. y
žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose šio Įstatymo nustatyta tvarka
gal būti medžiojama. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad medžioklės
plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus šio
straipsnio 2 dalyje nurodytąsias. Šios bylos kontekste pažymėtina Konstitucinio
Teismo konstitucinės justicijos byloje Nr. 14/02 išdėstyta nuostata, kad tai,
jog tam tikra teritorija pagal Medžioklės įstatymą yra laikoma medžioklės
plotu, reiškia, jog šiuo Įstatymu teritorijai yra nustatytas tam tikras
teisinis režimas: šios teritorijos pagal Medžioklės įstatymą apskritai gali
būti taikomos medžiojimui. Tačiau medžioti leidžiama ne visose teritorijose,
kurios traktuojamos kaip medžioklės plotai; kad medžioklės plotai būtų iš
tikrųjų naudojami medžioti, būtina, kad jie Medžioklės įstatymo nustatyta
tvarka būtų įtraukti į tam tikrą medžioklės plotų vienetą. Tokiu teisiniu
reglamentavimu iš esmės siekiama užtikrinti, kad medžiojama būtų tuose medžioklės
plotuose, kuriuose, planuojant ir organizuojant medžioklę, būtų valdomos
medžiojamųjų gyvūnų populiacijos, būtų užtikrinamas jų gyvybingumas ir apsauga,
medžiojamieji gyvūnai būtų naudojami racionaliai, t. y. taip iš esmės būtų pasiekta
Medžioklės įstatymo nustatytų tikslų.
Dėl Medžioklės įstatymo 13
straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
netinkamai aiškino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl netinkamai
išsprendė dėl ieškinio reikalavimų; pirmosios instancijos teismas padarė
išvadą, kad šalių interesų pusiausvyrą atitinka tokios Medžioklės įstatymo 13
straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kasatoriaus teisės įgyvendinimo sąlygos, pagal
kurias jam suteikiama teisė kartu su atsakovo medžiokės būrelio nariais
medžioti visame jų naudojamame medžioklės plotų vienete, nustatant tam tikrą
medžiolės dažnumą ir skaičių; apeliacinės – teisė apima kasatoriaus teisę kartu
su medžioklės plotų naudotojais medžioti tik jam asmeninės nuosavybės teise
priklausančiame sklype.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai
nurodoma, jog su valstybėje esančių medžiojamos gyvūnijos apsauga ir racionaliu
panaudojimu susijusių visuomeninių santykių nustatymas yra viešojo reguliavimo
sritis. Konstitucinio Teismo konstitucinės justicijos byloje Nr 14/02 „Dėl
Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies,
8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7
dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“ išdėstyta nuostata, kad iš Konstitucijos valstybei kyla
priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti
teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį
interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Kita vertus, privačių
žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkas, turėdamas teisę valdyti,
naudoti nuosavybę ir ja disponuoti, negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų
gyvūnijos apsaugos ir racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo imperatyvų.
Šie visuomeniškai reikšmingi tikslai suponuoja būtinumą jų paisyti, kai
sprendžiama dėl privačių asmenų teisių ir teisėtų interesų, jų neriboti
daugiau, nei būtina šiems tikslams pasiekti.
Teisė
medžioti yra įgytoji teisė; medžioklė privatiems asmenims paprastai yra
laisavalaikio veikla, kuri susijusi su specialios įgytos teisės įgyvendinimu.
Šia veikla gali užsiimti tik tie asmenys, kurie atitinka teisės aktuose
nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti. Bylos duomenimis,
kasatorius yra medžiotojas, įgijo nuosavybės teisę (paveldėjimu) į 1.26 ha
sklypą, kuris jau buvo įtrauktas į sudarytą ir patvirtintą medžioklės plotų
vienetą. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privačios
žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą, turi teisę, susitaręs su
medžioklės plotų naudotojais, šio Įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos
teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžioklės plotų naudotojais
medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės
teise priklausantis žemės sklypas. Tai reiškia, kad pagal Medžioklės įstatymo
13 straipsnio 1 dalį asmuo, turintis medžiotojo bilietą ir nuosavybės teise
valdantis žemės sklypą, kuris patenka į medžioklės plotų vienetą, turi teisę
medžioti kartu su šio medžioklės plotų vieneto naudotojais. Šioje įstatymo
normoje nekonkretizuojama ir neapibūdinama asocijuoto medžiotojo (laisvo
šaulio) teisių turinio ir apimties, bet reglamentuojama, kad teisės medžioti
turinys ir apimtis nustatomi žemės savininko (medžiotojo) ir medžioklės plotų
vieneto naudotojo (medžiotojų klubo, būrelio) susitarimu. Jį, kaip ir kiekvieną
kitą sutartį, sudarančios šalys yra laisvos ir dispozityvios pasirinkti,
apsispręsti ir susitarti dėl jos sąlygų (CK 6.156 straipsnis); sutartys
laikomos valiniais aktais, nes jų pagrindas yra šalių suderinta valia. Taigi
įstatymo nustatytos dvi būtinos sąlygos, suteikiančios asmeniui teisę medžioti
medžioklės plotų vienete, tačiau neapibrėžta šios teisės įgyvendinimo apimties,
nurodyta, jog ji įgyvendinama pagal medžioklės plotų vienetų naudotojų ir
asmenų, turinčių teisę į medžioklę šiame plote, susitarimą. Tai reiškia, kad,
atsižvelgiant į medžioklės, kaip tokios veiklos, ypatumus, įstatymo išskirtinė
reikšmė teikiama medžiotojų susitarimui, t. y. laisvas medžiotojas ir
medžiotojų būrelio, klubo nariai, naudojantys medžioklės plotų vienetą,
siekdami bendrų Medžioklės įstatymo, kitų su šia veikla susijusių teisės aktų normose
nustatytų tikslų, palaikydami medžioklės tradicijas, konkrečias vertybes ir
idealus, tarpusavio supratimu ir gera valia sprendžia ir susitaria dėl
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės įgyvendinimo
apimties ir sąlygų. Minėta, šalys laisvos susitarti dėl teisių ir pareigų,
medžioklės sąlygų, kiek tai neprieštarauja imperatyviesiems įstatymų
nurodymams.
Bylos šalys nepasiekė
susitarimo, todėl ginčas išnagrinėtas teismo; bylą nagrinėję pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai skirtingai sprendė apie tai, kokia apimtimi
gintinos Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kasatoriaus
teisės, kai šalys dėl jų nesutarė, tačiau pažymėtina, kad atsakovas neinicijavo
apeliacinio proceso ir iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo
išvadomis, t. y. atsakovą tenkino teismo nustatytos kasatoriaus teisės į
medžioklę medžioklės plotų vienete apimtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant
dėl privačios žemės sklypo savininko teisės į medžioklę medžioklės plotų vienetuose,
į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, įgyvendinimo,
gali būti pripažįstamos reikšmingomis tokios aplinkybės, kaip medžiotojo
nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dydis (palyginus su medžioklės plotų
vienetu), medžiotojo pasiūlymai ir galimybės prisiimti tam tikras pareigas medžioklės
plotų vieneto naudotojui tam, kad galėtų atlikti medžioklės plotų vieneto
priežiūrą (tvarkymą) ar kitus veiksmus. Visos šios sąlygos suponuoja, kad atskiras
medžiotojas negali įgyvendinti tų funkcijų ar atlikti įsipareigojimų, kurie yra
privalomi ir lengviau pasiekiami į medžiotojų būrelį susijungusiems asmenims; kartu
tai nereiškia, kad kasatoriaus interesai tokiu atveju subordinuojami grupės
interesams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu,
kad priimtas sprendimas užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, ir kartu pažymi, jog
šis sprendimas garantuoja pakankamai teisingą ir tinkamą kasatoriaus teisių įgyvendinimą,
nesuponuoja prielaidų atsakovui piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Be to, teismo
sprendimas nekliudo šalims sutarti dėl kitokių sąlygų, t. y. dėl dažnesnio kasatoriaus
dalyvavimo atsakovo organizuojamose medžioklėse.
Teisėjų
kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl jo teisės medžioti vienam ir gauti
iš medžioklės plotų vieneto naudotojų atskiras licencijas. Pagal
nustatytą teisinį reguliavimą (aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 444 patvirtinta Licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti
išdavimo tvarka, 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos Medžioklės
Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės) medžioklės plotų vieneto
naudotojas (medžiotojų būrelis, klubas) yra atsakingas už jame esančių
medžiojamų gyvūnų apsaugą, populiaciją; naudotojui išduodami medžioklės lapai; jiems
taip pat paskirstomos licencijos medžioti laukinius gyvūnus, kurių medžiojimo
kiekis ribojamas. Medžiotojų būrelio narių teisės ir pareigos įtvirtintos
įstatuose. Tai reiškia, kad medžioklės plotų vieneto naudotojo teisės ir
atsakomybė yra griežtai reglamentuoti; tuo tarpu žemės sklypo savininkas, kuris
nėra medžiotojų būrelio narys, ir nesutaria su būreliu kitaip, negali, vykdant
medžioklę, turėti tiek pat ar daugiau teisių, nei medžiotojų būrelio narys. Dėl
to jis gali būti ir į medžioklės lapą įrašomas tik kartu su medžioklės plotų
vieneto naudotoju. Taip užtikrinama medžioklės kontrolė, atsakomybė už
medžioklės padarinius, taip pat informacijos apie medžioklės vietą ir laiką
perdavimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio
reikalavimo išduoti kasatoriui atskirus medžioklės lapus ir licencijas.
Dėl CPK 313 straipsnio
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę
bylą tik pagal kasatoriaus apeliacinį skundą, pažeidė CPK 313 straipsnį, priėmė
blogesnę, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas, nutartį, nes pirmosios
instancijos teismo sprendime kasatoriui suteikta teisė medžioti visame 11
412,23 ha medžioklės plotų vienete, apeliacinės – tik kasatoriui
priklausančiame 1,26 ha žemės sklype.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad CPK 313 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos
teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo
ar nutarties. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę
apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą,
nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį,
palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytąja.
Teisėjų
kolegija, palyginusi apeliacinės instancijos teismo nutartį su pirmosios
instancijos teismo sprendimu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl
kasatoriaus priėmė blogesnį, nei buvo, sprendimą, nes įpareigojo atsakovą leisti kasatoriui kartu su medžioklės plotų
naudotojais medžioti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,26 ha sklype,
taip susiaurino pirmosios instancijos teismo nustatytas jo teises į medžioklės
plotų vienetą. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo CPK 320 straipsnio
2 dalyje įtvirtintų pagrindų, suteikiančių teisę peržengti apeliacinio skundo
ribas, todėl, nesant atsakovo apeliacinio skundo, negalėjo priimti blogesnio,
negu priėmė pirmosios instancijos teismas, sprendimo. Esant šiam pažeidimui, teisėjų
kolegija nepasisako dėl apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais
remiantis priėmė blogesnį kasatoriui sprendimą, naikina apeliacinės instancijos
teismo nutartį ir pirmiau aptartais motyvais palieka galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas už
kasacinio skundo surašymą turėjo 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir
prašė jas priteisti iš atsakovo. Byloje pateiktas ieškovo išlaidas
patvirtinantis įrodymas – 2010 m. gruodžio 6 d. pinigų priėmimo kvitas Nr.
578707 (b. l. 140). Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš
antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į
konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra
priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos
advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio
dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas
dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą
teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, taip pat į tai, kad kasacinis skundas
tenkinamas iš dalies, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje ieškovo patirtos
išlaidos už advokato suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant kasacinį skundą,
atlygintinos iš dalies, t. y. priteisiant 250 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės
instancijos teisme atlyginimo.
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 36,30
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš dalies tenkinant ieškovo E. J. kasacinį skundą, naikinant apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą, šios išlaidos į
valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo medžiotojų būrelio „Vilnius“ (CPK
79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2
dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 79, 96, 98 straipsniais,
359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo
9 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010
m. balandžio 22 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo medžiotojų būrelio „Vilnius“, įm. k. (duomenys neskelbtini),
(duomenys neskelbtini), ieškovui E. J., a. k. (duomenys neskelbtini),
250 (du šimtus penkiasdešimt litų) Lt atstovavimo išlaidų kasacinės
instancijos teisme atlyginimo ir į valstybės biudžetą 36,30 (trisdešimt
šešis litus 30 ct) Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Česlovas Jokūbauskas
Vincas
Verseckas