Administracinė byla Nr. A-1397-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02992-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 1 d. negalėjo susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kalinčiais kitose laisvės atėmimo įstaigose. Kadangi laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais būtų galėjęs susirašinėti, pareiškėjas neturėjo galimybės palaikyti socialinius santykius. Taip buvo šiurkščiai apribotos pareiškėjo teisės, nesudaryta galimybė resocializacijai. Tai pareiškėjui sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjo teigimu, jo kentėjimo laipsnis viršijo neišvengiamą kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl to buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis. Savo teisę susirašinėti laiškais su kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis pareiškėjas galėjo įgyvendinti tik nuo 2015 m. kovo mėnesį, t. y. po priimto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K pažymėjo, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) buvo nustatyta, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad galiojančios teisės aktų nuostatos yra privalomos visoms valdžios institucijoms, Lukiškių TI-K neturėjo teisinio pagrindo jas pažeisti ir leisti pareiškėjui susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis, kurie nėra artimieji giminaičiai. Būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas turėjo galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais ir šią teisę įgyvendino. Lukiškių TI-K nurodė, kad tam, jog pareiškėjo reikalavimas galėtų būti pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nepadarė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu konstatavo, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė asmenis, esančius (buvusius) pataisos įstaigose, su kuriais norėjo susirašinėti, tačiau iki 2015 m. kovo 1 d. to daryti negalėjo, taip pat asmenis, su kuriais susirašinėja šiuo metu. Lukiškių TI-K irgi pateikė duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas susirašinėja su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes. Todėl teismas konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas realiai apribojo pareiškėjo teises. Įvertinęs pažeidimo pobūdį, teismas pripažino, kad dėl teisės susirašinėti su pataisos įstaigose kalinčiais asmenimis ribojimo pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo pažeista jo teisė palaikyti glaudžius socialinius santykius. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ir iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjas susirašinėjo su tam tikrais asmenimis. Todėl, teismo vertinimu, minėta aplinkybė yra pagrindas išvadai, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas nevisiškai apribojo jo galimybes palaikyti socialinius santykius. Įvertinęs pažeidimo mastą (ribojimas susirašinėti taikytas nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 1 d.), ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas palaikė socialinius ryšius su kitais asmenimis, 1 000 Eur sumą teismas vertino kaip adekvačią pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas teigia patyręs sunkesnio pobūdžio neturtinę žalą, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas. Pabrėžia, kad dėl 6 metus neturėtos teisės susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis, su kai kuriais jų nutrūko socialiniai ryšiai, kurių atkurti pareiškėjas nebeturi galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė apeliacinį, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skunda atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodo, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra vienos iš būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Pabrėžia, kad laisvės atėmimo įstaiga vadovavosi BVK 99 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Atsakovo atstovo nuomone, kadangi BVK numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, minėtas įstatymas iš esmės yra procesinis teisės aktas, nenustatantis jokių materialinių teisės normų, todėl BVK nuostatų taikymo atveju negalima vadovautis Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Pabrėžia, kad BVK nustato, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.).

Pareiškėjas padavė atsiliepimą į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžia, kad pripažinta, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai. Todėl Lukiškių TI-K, laikydamasi minėtos Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos iki 2015 m. kovo mėn., veikė neteisėtai ir dėl to pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kuri kompensuotina ją atlyginant.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas aplinkybę, jog patyrė neturtinę žalą, grindžia abstrakčiais argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, kurie galėtų būti pagrindu neturtinei žalai kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui laisvės atėmimo įstaigoje neteisėtai nebuvo leidžiama susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis.

Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas Lukiškių TI-K padavė apeliacinis skundus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą už jo teisės susirašinėti pažeidimą. Lukiškių TI-K tvirtina, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų nebuvo, nes drausdamas pareiškėjui susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis, Lukiškių TI-K vadovavosi tuo metu galiojusia tai draudžiančia Bausmių vykdymo kodekso nuostata.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K, kurioje pareiškėjas atlikinėja laisvės atėmimo bausmę, nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 1 d. jam nebuvo leidžiama susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įtaigose kalinamais asmenimis. Šios aplinkybės atsakovo atstovas neginčija. Lukiškių TI-K nurodo pareiškėjui draudęs susirašinėti su minėtais asmenimis vadovaudamasis BVK 99 straipsnio 2 dalimi (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), nustačiusia, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, ribodama pareiškėjo susirašinėjimo teisę su asmenimis, kurie nėra pareiškėjo artimi giminaičiai, iš esmės veikė neteisėtai. Nagrinėjamu atveju draudimas pareiškėjui susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė kalint Lukiškių TI-K susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis, konstatuotina, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo patirta neturtinė žala kompensuotina ją atlyginant.

Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pažymėtina, kad nors pareiškėjui buvo draudžiama susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose laisvės atėmimo įstaigose, tačiau bylos duomenys (b. l. 46–57) patvirtina, kad pareiškėjas susirašinėdamas laiškais palaikė ryšius su laisvėje gyvenančiais asmenimis. Taip pat pareiškėjas susirašinėjo ir su savo broliu, kuris irgi buvo laikomas laisvės atėmimo įstaigose. Taigi nors pripažinta, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai draudžiant jam susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis buvo apriboti, tačiau, kaip matyti, pareiškėjas palaikė glaudžius socialinius ryšius susirašinėdamas su kitais asmenimis. Todėl vertintina, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kaip kad būtų buvę, jei jam būtų draudžiama susirašinėti su visais asmenimis. Be to, iš pateiktų duomenų (b. l. 69–72) matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 1 d. susirašinėja su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis, t. y. dėl neteisėto draudimo susirašinėti ne su visais asmenimis, laikomais kitose kalinimo įstaigose, nutrūko jo socialiniai (draugystės) ryšiai. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimas Lukiškių TI-K nagrinėjamu atveju viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę, intensyvumą ir pasekmes, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per didelę sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai nagrinėjamu atveju kompensuoti yra 500 Eur.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinto pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir dėl to priteisė per didelį atlyginimą minėtai žalai kompensuoti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir jam priteisiant 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. N. skundą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

                                                                      Artūras Drigotas

                                                                      Dainius Raižys