Civilinė byla Nr. 2-1346-104/2013

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00709-2011-2

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 30.3;71; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 5 d.

  Vilnius

           Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje

byloje Nr. 2-1119-494/2011pagal ieškovės A. M. patikslintą ieškinį atsakovams Č. R., G. R., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir dalies sandorių pripažinimo negaliojančiais (tretieji asmenys - Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. ir V. M.),

                                                                    n u s t a t ė :

             ieškovė A. M. patikslintu ieškiniu atsakovams Č. R., G. R., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (1t. b.l.185) prašo: 1) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/4 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ir pagalbinio ūkio pastatų, kurių (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti iš dalies negaliojančia 1990-06-15 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ir pagalbinio ūkio pastatų ((duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 51 dalyje dėl 1/4 dalies gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)), ir pagalbinio ūkio pastatų, ((duomenys neskelbtini)) perleidimo; 3) pripažinti iš dalies negaliojančia 2008-06-12 Valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) prikimo - pardavimo sutartį Nr. 5473 dėl 1/4 dalies valstybinės žemės sklypo perleidimo, pripažįstant nuosavybės teisę į šią dalį Valstybei; 4) pripažinti iš dalies negaliojančia 2009-01-29 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį Nr. 642 dėl ¼ dalies gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)), ir pagalbinio ūkio pastatų  ((duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovui Č. R.; 5) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų.

              Nurodė, kad ieškovės brolis atsakovas Č. R. 2009-01-29 sudarytos  su jų motina atsakove G. R. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties  Nr. 642 (toliau - Sutartis)  pagrindu įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir  pagalbinio ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Šios sutarties pagrindu G. R. perleido jos vardu nuosavybės teise registruotą nurodytą nekilnojamąjį turtą Č. R. su sąlygą, kad jis materialiai išlaikys ją iki gyvos galvos. G. R. vardu nuosavybės teises į aukščiau nurodytą gyvenamąjį namą ir pagalbinio ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos Nekilnojamo turto registre 2006-03-31, remiantis Vilniaus rajono Gulbinų tarybinio ūkio 1991-11-22 pažymos Nr. 398 ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Riešės seniūnijos 2005-10-27 išduoto pažymėjimo Nr. 23A-666 (5.7) pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad G. R. nuosavybės teises į visą gyvenamąjį namą  ir pagalbinio ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), įgijo pagal 1990-06-15 gyvenamojo namo ir pagalbinių ūkio pastatų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 51, o daiktinės teisės buvo įregistruotos Nekilnojamo turto registre Gulbinų paukštininkystės tarybinio ūkio 1991-11-22 pažymos Nr. 398 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Riešės seniūnijos 2005-10-27 pažymos Nr. 23A-666(5.7) „Dėl pastatų priklausomybės" pagrindu.

   Nurodytą gyvenamąjį namą ir pagalbinius ūkio pastatus 1987 metais pastatė Vilniaus rajono Gulbinų tarybinis ūkis, kuriame dirbo G. R.. Kadangi tuo metu ieškovė, G. R. ir V. M. gyveno vieno kambario bute ir reikėjo didesnio gyvenamojo ploto, kartu sutarė bendrai pasistatyti namą ir kitus pagalbinio ūkio pastatus bei vesti bendrą ūkį, todėl namo statybai įnešė viso 24345,00 rublių, kuriuos pervedė į namą statančio Vilniaus rajono Gulbinų tarybinio ūkio sąskaitą. Šį faktą patvirtiną Vilniaus rajono Gulbinų tarybinio ūkio 1991-11-22 pažyma Nr. 398. Dalį iš nurodytos bendros statybos kainos, kuri yra 5482,00 rublių, sumokėjo ieškovė, o likusią namo kainą sumokėjo jos sesuo V. M. bei motina G. R.. Kadangi G. R. dirbo tarybiniame ūkyje, todėl gyvenamasis namas ir pagalbiniai ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įtraukti į ūkines knygas ir manė, kad jie yra kolūkinio kiemo nuosavybe. Pastačius gyvenamąjį namą ieškovė persikėlė į jį gyventi kartu su motina G. R., nepilnamečiu broliu Č. R. ir V. M., kuri vėliau iš šio namo išsikraustė. Nuo to laiko iki dabar ieškovė ten gyvena ir naudojasi ginčo namo dalimi, o taip pat savo darbu ir lėšomis dalyvavo įrengiant, o vėliau rekonstruojant pastatą bei tvarkant kiemo ūkį. Vykdant jungtinę veiklą su tikslu pasistatyti gyvenamąjį namą kartu su kitais šeimos nariais,  ieškovė įnešė piniginius įnašus namo ir pagalbinių pastatų statybai, vėliau šį namą ir jo pagalbinius pastatus įrengė ir jame gyveno, kas patvirtina tarp šalių susiklosčiusius jungtinės veiklos santykius bei teisę turėti kaip nuosavybę į kitą to paties namo dalį.

Remiantis tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 472 str.1 d., 110 str. 1, 2 d. d., nurodytomis teisės normų nuostatomis nurodytas gyvenamasis namas ir  pagalbinio ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei, G. R. ir V. M.. Tačiau G. R. ginčo namo ir ūkinių statinių pirkimo - pardavimo sutartį sudarė tik savo vardu, nenurodant kitų bendrasavininkių, tokiu pagrindu pažeidė ieškovės teises.

G. R. įregistravus gyvenamąjį namą ir pagalbinio ūkio pastatus, kaip asmeninę nuosavybę, ieškovė neprarado savo turėtos šiame turte dalies, todėl G. R., į ginčo turtą negalėjo įgyti daugiau turtinių teisių nei jų turėjo. Remiantis 1964 m. Civilinio kodekso 474 str. 1 d., 472 str., atsižvelgdama į tai, kad įsigyjant statomą namą ieškovė yra įnešusi į šį turtą 5482,00 rublių, kas sudaro ¼ dalį tuo metu įsigyto ginčo turto, todėl teismo prašo pripažinti nuosavybės teises į šią ginčo dalį. Teismui pripažinus ieškovei nuosavybės teises į ginčo turto dalį, taip pat naikintina 2009-01-29 sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutarties Nr.642 dalis, nes G. R. negalėjo perleisti trečiajam asmeniui jai nepriklausiusios nuosavybės teise turto dalies, kuri be jokio teisinio pagrindo buvo įregistruota jos vardu, todėl tokios sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (LR CK 1.80 str. 1 d.). Taip pat naikintina dalyje 2008-06-12 valstybinės žemės prikimo - pardavimo sutartis Nr.  5473, pagal kurią G. R. įsigijo valstybinį žemės sklypą ginčo namui ir pagalbinio ūkio į statiniams eksploatuoti, nes kaip namo bendrasavininkė ieškovė turi teisę įsigyti bendrą namų valdos  naudojamą žemės sklypą, pažymėtą namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, proporcingai turimai nekilnojamo turto daliai (Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos  Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260, CK 1.80 str. 1 d.).

Pripažinus dalyje negaliojančia 1990-06-15 gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų prikimo - pardavimo sutartį Nr. 51 ir 2009-01-29 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį Nr. 642, taikytina restitucija natūra, t.y. pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į 1/4 dalį gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (LR 1.80 str. 2 d., CK 6.146 str. 1 d.). Pripažinus dalyje negaliojančia 2008-06-12 valstybinės žemės prikimo - pardavimo sutartį Nr. 5473, taip pat taikytina restitucija  natūra, t.y. pripažįstant Valstybei nuosavybės teisę į 1/4 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (LR 1.80 str. 2 d., CK 6.146 str. 1 d.).

Teismo posėdžio metu, ieškovė prašė ieškinį tenkinti bei nurodė, kad, kai tėvai išsiskyrė, motinos vardu nupirko kooperatinį namą, motina dirbo kolūkyje, todėl motinai buvo skirtas namas. Buvo sutarę kad tai šeimos namas, namas buvo pirktas 1986 metais, namą statė tarybinis ūkis. Įnašai už namą buvo daromi mamos vardu, nors ji (ieškovė) pati ir jos sesuo įnašais prisidėjo. pinigai už namą buvo įnešti 1987 metais. Tuomet ji ir sesuo dirbo Kuro aparatūros gamykloje, gaudavo 100 rublių. Kartu su mama laikė gyvulius, už tai gaudavo pinigus, pinigai buvo pervedami į knygutes. Su mama buvo sutarę, kad po mamos mirties namas bus perrašytas visiems trims vaikams, jai irgi priklauso dalis, o dabar mama viską perrašė sūnui. Ieškinys yra grindžiamas kad tarp jų visų sudaryta jungtinės veiklos sutartis, raštiškos sutarties nebuvo sudarę.

Atsakovai G. R. ir Č. R. atsiliepime į ieškovės patikslintą ieškinį (b.l.1-5, t.2) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes ieškovė be savo teigimo, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis daugiau į bylą jokių įrodymų nepateikė, todėl laikytina, kad neįrodė, jog šalys jungtinės veiklos sutarties pagrindu susitarė dėl gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais statybos. Ieškovės reikalavimas pripažinti 1990-06-15 gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį iš dalies negaliojančia yra nepagrįstas, nes 1964 m. CK (galiojusio iki 2001 07 01) 255 str. nustatė, kad gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės LDT vykdomajame komitete. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia. Atsakovas pateikė 1990-06-15 gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ,esančiais (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį sumą, už kurią įsigytas gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, o ne kaip nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinantį dokumentą. Akivaizdu, kad šio sandorio notaras netvirtino, todėl ši sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Teismas negali pripažinti sandorio negaliojančiu, kuris ir taip negalioja nuo jo sudarymo momento dėl įstatymų nustatytos notarinės formos nesilaikymo, nes teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė į kooperatyvą įstojusi 1986 metais. Viską mokėjusi iš savo lėšų, savo sąskaitos neturėjo, todėl pinigus laikė dukros sąskaitoje. Laikė gyvulius, kuriuos pridavinėjo. Jos atlyginimas siekė 800 rublių ir daugiau. Po skyrybų  1985 metais ji gavo 1000 rublių. Iš pinigų, kuriuos turėjo knygutėje išpirko žemę po namu. Daugiausia ūkį vedė atsakovė.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepime į patikslintą ieškinį (b.l.196-198, t.1), nurodė, kad ieškinio reikalavimus prašo nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos L. B. ir G. R., už kurią pagal 2006-11-12 įgaliojimą veikė A. M., 2008-06-12 sudarė 2500 kv. m valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kuria minėtas žemės sklypas parduotas G. R., kadangi šiame žemės sklype yra G. R. nuosavybės teise priklausantys statiniai (gyvenamasis namas ir ūkio pastatai). Teismui pripažinus ieškovei nuosavybės teisę į ¼ ginčo gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, neprieštarauja, kad būtų pripažinta iš dalies negaliojančia 2008-06-12 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis proporcingai nuginčytai minėtame žemės sklype esančių statinių nuosavybės teisės daliai.

Tretysis asmuo V. M. parodė, kad jie visi turėjo pinigų namo įsigijimui, visi susitarė namą įsigyti, pridavinėjo gyvulius ir pinigus pervesdavo į knygutę. Sesuo papildomai važiuodavo į Lenkiją, Rusiją padirbėti. Kol mama buvo darbe gyvulius jos prižiūrėdavo.

             Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, kaip neįrodyta.

             Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ginčo kooperatinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus 1986 metais pastatė Vilniaus rajono Gulbinų tarybinis ūkis, kuriame tuo metu  melžėja dirbo atsakovė G. R.. Šio tarybinio ūkio 1986-11-27 profsąjungos komiteto sprendimu (pagal 1978-06-16 TSRS CK TSKP ir Ministrų tarybos nutarimą Nr. 518) atsakovė G. R. buvo įtraukta į sąrašus  dėl statomų kooperatinių gyvenamųjų namų (Butų kodekso 109 str. -110 str. 1-2 d. d., 112 str.; įsigaliojo nuo 1983-03-01; nustojo galios 1998-07-01).Tuo metu galiojusio Butų kodekso 5 str. (įsigaliojo nuo 1983-03-01) nustatė, kad į butų fondą įeina tame tarpe ir gyvenamieji namai, priklausantys kitokiems valstybiniams – kooperatiniams susivienijimams, įmonėms, organizacijoms; pagal 7 str.,  gyvenamieji namai ir  gyvenamosios patalpos skirtos piliečiams nuolat gyventi.

            Teismas konstatavo, kad visi  įnašai  už namo statybą buvo mokami tik atsakovės G. R. vardu, už namą galutinai G. R. įnešė visą sumą 24345 rublių, ką patvirtina 1991-11-22 Gulbinų tarybinio ūkio pažyma, esanti byloje. Pagal 1990-10-16 įsigaliojusio LR Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ Nr.I-680 1 str. - Gyvenamųjų  namų   statybos  kooperatyvo   narys,   visiškai išmokėjęs pajų  už (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Atsižvelgiant į  tai, Lietuvos  Respublikos 1982  m.  gruodžio  2 dienos įstatymu  patvirtinto Lietuvos  Respublikos  butų  kodekso (Žin., 1982,  Nr.34-377) 117  straipsnį papildyti  tokia trečiąja dalimi: "Gyvenamųjų  namų   statybos  kooperatyvo   narys,  visiškai išmokėjęs  pajų   už  butą   (gyvenamąją  patalpą),  tampa  buto (gyvenamosios patalpos)  savininku ir  nustoja  būti  kooperatyvo nariu". Taigi, atsakovei G. R. išmokėjus visus įnašus už kooperatinį namą, ką patvirtina Gulbinų paukštininkystės tarybinio ūkio 1991-11-22 pažyma Nr. 398, kuri nėra nuginčyta, ji tapo namo savininke.  Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 118 str. 1d., piliečiai, turintys asmeninėje nuosavybėje gyvenamąjį namą (namo dalį), naudojasi juo patiems ir savo šeimų nariams gyventi; o 123 str. nustatė, jog gyvenamojo namo savininko šeimos nariai, gyvenantys su juo jam priklausančiame name, turi teisę lygiai su juo naudotis patalpomis tame name, jeigu jiems apsigyvenant nebuvo sutarta kitaip; savininko šeimos nariais pripažįstami šio kodekso 54 straipsnyje nurodyti asmenys; pagal 54 str., prie šeimos narių priskiriami tame tarpe sutuoktinis, jų vaikai, įvaikiai, kiti giminaičiai ir nedarbingi išlaikytiniai gali būti pripažįstami šeimos nariais, jeigu jie kartu gyvena ir veda bendrą ūkį.

       Teismas nurodė, kad 1990-06-15 pirkimo-pardavimo sutartyje (b.l. 149-152, t.1), sudarytoje tarp Vilniaus rajono gulbinų paukštininkystės tarybinio ūkio ir G. R. – darbininko, nurodyta, jog ūkis parduoda, o darbininkas perka sodybos tipo gyvenamąjį namą (bendras plotas 114,03, iš jų gyvenamojo 65,53 kv. m) su kiemo statiniais Vilniaus rajono Riešės apylinkės Tarybos Didžiosios Riešės gyvenvietėje, esantį sodybiniame sklype 2500 kv. m, dydžio, išskirtą 1990-05-07 Gulbinų tarybinio ūkio direktoriaus įsakymu Nr. 129; gyvenamojo namo su kiemo statiniais balansinė vertė yra 48690 rublių; parduodamas namas ir ūkiniai statiniai priklauso Gulbinų tarybiniam ūkiui; nurodytas gyvenamasis  namas ir ūkiniai statiniai, esantys Vilniaus rajono Riešės apylinkės Tarybos Didžiosios Riešės kaime, parduoti už 24345 rublius, ūkis iš pirkėjos G. R. V. gavo 50 proc. nurodytos sumos, t.y. 12172,50 rublių 50 kap.; sutartis užregistruota registre numeriu 51; sutartis patvirtinta apvaliu antspaudu ir pasirašyta Riešės apylinkės seniūno pavaduotojo, bet nepatvirtina notaro.

             Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės G. R. nuosavybės teisės į ginčo namą su ūkiniais pastatais nuo 2006-03-31  įregistruotos VĮ „Registrų Centras“ 1991-11-22 pažymos Nr. 398 bei  2005-10-27 Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. 23A – 666(5.7) pagrindu. Atliktos namo su ūkiniais pastatais teisinės registracijos metu galiojančios “Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos”, (patv. LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297) 8-8.12 p. buvo įvardinti nuosavybės teisės dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, tame tarpe ir vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir kiti sprendimai – 8.3 p., kooperatyvų, bendrovių ir bendrijų pažymėjimai – 8.11 p. Tuo metu galiojusio 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo 2.1 punkte nurodyta, kad kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, gali būti pateikiama tame tarpe savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai.

Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys apie jungtinę veiklą, buvus susitarimą statyti namą šeimai, atmestinos kaip nepagrįstos ir neįrodytos. Patikslintame ieškinyje nurodytu laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK 472 str. 1d. nustatė, kad, jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, kaip antai: pastatyti ir eksploatuoti tarpkolūkinę arba valstybinę – kolūkinę įmonę ar įstaigą, neperduodamą operatyviai tvarkyti organizacijai, kuri yra juridinis asmuo, pastatyti vandens ūkio įrenginius ir įtaisus, nutiesti kelius, pastatyti sporto įrenginius, mokyklas, gimdymo namus, gyvenamuosius namus ir pan.; to paties straipsnio 2 d. nustatė, kad piliečiai gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį tiktai asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti. Pagal tuo metu galiojusio 474 str., pasiekti tikslui, nurodytam šio kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais,  ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (1d.); sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (2 d.); jungtinės veiklos sutarties dalyvis neturi teisės disponuoti savo dalimi bendrame turte be kitų sutarties dalyvių sutikimo (3 d.).

Teismas nurodė, kad 1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Kaip nustatyta byloje, tai patvirtino ir pati ieškovė, tokio pobūdžio rašytinės sutarties tarp šalių sudaryta nebuvo. Tai, kad kaip nurodė ieškovė, nuo jos sąskaitos buvo nurašyta 1987-08-20 5482 rublių (b.l.19-20, t.1), kuriuos ji įnešė už kooperatinį namą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ dalį ginčo gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. Be to, byloje nepaneigti ir atsakovės G. R. nurodyti argumentai, kad ji savo sąskaitos neturėjo ir pinigines lėšas laikė ieškovės sąskaitoje. Teismo nuomone nėra įrodytos ieškovės  bei trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad prie kooperatinio namo įsigijimo prisidėjo ir tretysis asmuo V. M. ir tai patvirtina išrašas iš V. M. sąskaitos (b.l.21-24, t.1), kadangi šiame išraše nenurodyta nurašomų piniginių lėšų paskirtis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, remtis byloje apklaustų liudytojų parodymais byloje nėra jokio pagrindo.

         Ieškovei neįrodžius reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 1/4 dalį ginčo gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų pagrįstumo bei   jungtinės veiklos sutarties buvimo, teismas atmetė kitus ieškovės išvestinius reikalavimus.

         Ieškovė apeliaciniu skundu  prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują - ieškinį patenkinti. Nurodė, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, todėl netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad visi įnašai už gyvenamąjį namą ir ūkinių pastatų statybą buvo mokami tik atsakovės R. vardu, nes teismas pats konstatavo, kad nuo ieškovės sąskaitos 1987 m. buvo nurašyta 5482 rublių, kurios ieškovė įnešė už ginčo kooperatinį butą, tačiau nurodė, kad ši faktas nesudaro pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ d. ginčo gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų nenurodydamas jokių teisinių argumentų. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai – Vilniaus rajono Gulbinų tarybinio ūkio 1991-11-22 išduota pažyma ir 1990-06-15 ginčo turto pirkimo - pardavimo sutartis patvirtino,  kad ginčo turtas buvo parduotas už 24 345 rublių, o sutarties sudarymo diena pardavėjas yra gavęs 50 proc. vertės, t.y. 12 172 rublių, pirminis įnašas buvo padarytas 1987-08-20 pavedimais iš ieškovės sąskaitos 5482 rublių ir trečiojo asmens V. M. 4500 rublių – iš viso 9982 rublių. Tai gi teismas privalėjo konstatuoti, kad dalį turto kainos sumokėjo ieškovė.

        Atsakovės teiginys, kad atsakovė laikė savo pinigus ieškovės sąskaitoje, niekuo neįrodytas, jis paneigtas ir liudytuoju parodymais, atsakovė galėjo pirminį įnašą tiesiogiai sumokėti pardavėjui.

Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės nurodytas aplinkybės apie šalių ir trečiojo asmens buvusį susitarimą statyti namą šeimai jungtinės veiklos pagrindu, kaip ir numatė tuo metu galiojusio 1964 m. CK 472 str.. Nustačius, jos ieškovė ir tretysis asmuo iš asmeninių lėšų sumokėjo dalį ginčo turto kainos, teismas turėjo įvertinti, kokiu pagrindu ieškovė ir tretysis asmuo atliko mokėjimus, tačiau teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė, nors ieškovės pateikti įrodymai patvirtiną tai,  kad šalys ir tretysis asmuo turėjo tikslą pasistatyti ir įgyti ginčo namą dėl to susitarė veikti bendrai. Kad tarp šalių egzistavo susitarimas ir jungtinės veiklos santykiai skirti būtiniams poreikiams tenkinti, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė visą laiką gyveno ir naudojosi ginčo namo dalimi, kartu su atsakove, savo darbais ir lėšomis dalyvavo įrengiant ir rekonstruojant pastatą bei tvarkant kiemo ūkį, todėl teismas privalėjo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ dalį ginčo turto.

    Apeliantė taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ginčo turto pirkimo sutartis buvo negaliojantį nuo jos sudarymo momento, nes nepatvirtinta notariškai, todėl pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 58 str. ir 255 str.  nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Apeliantė teigia, kad  teismas netinkamai aiškino ir taikė tuo metu galiojusias teisės normas, nes byloje nustatyta, kad sutartis buvo patvirtinta ir įregistruota Riešės vykdomajame komitete, kaip ir numatė tuo metu galiojusio Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymo 14 str. (vykdomieji komitetai atlieka notarinius veiksmus : tvirtino sutartis, įgaliojimus ir kt.). Taigi, sutartis buvo patvirtinta notariškai ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruota. Apeliantė mano,  kad atsakovė į ginčo turtą negalėjo įgyti daugiau turtinių teisių, nei jų turėjo. Atsakovei  įregistravus ginčo turtą kaip asmeninę nuosavybę, ieškovė prarado šio turto dalį kaip jungtinės veiklos rezultatą, todėl teismas privalėjo panaikinti nuosavybės įgijimo pagrindą atsakovės vardu.

  Atsiliepimais  į apeliacinį skundą atsakovai  G. ir Č. R. prašo sprendimą palikti nepakeistą, o  atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos prašo teismo spręsti teismo nuožiūra.

     Apeliacinis skundas atmetamas.

     Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.). Atsižvelgdama į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina atsakovo apeliacinio skundo bei ieškovo atsiliepimo į skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

     Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė G. R. (ieškovės motina) pagal 2009-01-29 sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį perleido atsakovui Č. R. (ieškovės broliu) jos vardu nuosavybės teise registruotą nurodytą nekilnojamąjį turtą su sąlygą, kad jis materialiai išlaikys ją iki gyvos galvos.

     Šioje byloje ieškovė jungtinės veiklos sutarties (1964 m. CK 472 str.) pagrindu reikalauja pripažinti jai nuosavybės teisę į  ¼ dalį ginčo turto ir teigia, kad ieškovė turto įsigijimo atsakovės vardu metu 1987-08-20 sumokėjo   5482 rublių savo asmeninių lėšų, kas sudaro  ¼ dalį turto kainos, nes ginčo turtas buvo 1990-06-15 parduotas už 24 345 rublių.

    Teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio rašytinės sutarties tarp šalių sudaryta nebuvo, tai patvirtino ir pati ieškovė.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ieškinį, nes ieškovė savo ieškinio pagrindo neįrodė.

    Bylos medžiagos duomenimis neginčitinai nustatyta, kad ginčo kooperatinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus pastatė 1986 metais Gulbinų tarybinis ūkis.   Atsakovė G. R. kaip Gulbinų tarybinio ūkio darbuotoja (melžėja) ūkio profsąjungos komiteto 1986-11-27 sprendimu (b.l. 153-158, t.1), pagal 1978-06-16 TSRS CK TSKP ir Ministrų tarybos nutarimą Nr. 518 buvo įtraukta į sąrašus  dėl statomų kooperatinių gyvenamųjų namų (Butų kodekso 109 str. -110 str. 1-2 d. d., 112 str.; įsigaliojo nuo 1983-03-01; nustojo galios 1998-07-01).  

   Atsakovei sumokėjus 50 proc. gyvenamojo namo vertės (1t., b.l. 147), tarp Vilniaus rajono Gulbinų paukštininkystės tarybinio ūkio ir G. R. 1990-06-15 buvo sudaryta gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pirkimo-pardavimo sutartis (b.l. 149, 1t.), pagal kurią Vilniaus rajono Gulbinų paukštininkystės tarybinis ūkis perdavė atsakovei ginčo namą su ūkiniais pastatais 24345 rublių vertės,  o atsakovė privalėjo pilnai atsiskaityti už ginčo turtą per 5 metus. Visi  įnašai  už namo statybą buvo mokami tik atsakovės vardu (b.l.l. 153-154, 1t.), už namą atsakovė atsiskaitė, įnešė visą sumą 24345 rublių, ir tai patvirtinta Gulbinų tarybinio ūkio 1991-11-22 pažyma (b.l. 134).

    Sumokėjus visą turto kainą pardavėjui, atsakovė tapo namo savininke, kaip ir numatyta 1990-10-16 įsigaliojusio LR Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ Nr.I-680 1 str., pagal kurį „Gyvenamųjų  namų   statybos  kooperatyvo   narys,   visiškai išmokėjęs pajų  už (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu“ bei Lietuvos  Respublikos 1982  m.  gruodžio  2 dienos įstatymu  patvirtinto Lietuvos  Respublikos  butų  kodekso (Žin., 1982,  Nr.34-377) 117  straipsnio 3d. „Gyvenamųjų  namų   statybos  kooperatyvo   narys,  visiškai išmokėjęs  pajų   už  butą   (gyvenamąją  patalpą),  tampa  buto (gyvenamosios patalpos)  savininku ir  nustoja  būti  kooperatyvo nariu“.

    Atsakovės nuosavybės teisę į ginčo turtą patvirtina ir 1986-1990 m. ūkinės knygos asm. sąskaitos Nr. 1696 įrašas (b.l.24-25, t.1), iš kurio matyti, kad šeimos galva G. V. R., gim. (duomenys neskelbtini),  darbo vieta – Gulbinų t. ū.; dukra A. R., gim. (duomenys neskelbtini), darbo vieta – Kuro aparatūros g-kla; sūnus Č. R., gim. (duomenys neskelbtini); nurodyta, kas asmeninėje ūkio nuosavybėje yra kooper. gyvenamasis namas, statybos metai 1987, bendras naudingas plotas – 114,03 kv.m, gyvenamasis – 65,53; kiti statiniai – ūkio statinys 1987.

    Byloje taip pat nustatyta, kad minėtos Gulbinų tarybinio ūkio 1991-11-22 pažymos, patvirtinančios atsakovės atsiskaitymo faktą ir 2005-10-27 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Riešės seniūnijos  pažymėjimo Nr. 23A-666 (5.7) „Dėl pastatų priklausomybės“ (b.l.135, t.1), kur nurodyta, kad pagal 2004-2008 metų ūkinę knygą Nr.2, asm. sąskaitą Nr. 122, pil. G. R., asm. kodas (duomenys neskelbtini) vardu, (duomenys neskelbtini), įregistruotas gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, atsakovės asmeninės nuosavybės teisės į ginčo namą su ūkiniais pastatais buvo  2006-03-31 įregistruotos VĮ „Registrų Centras“. Tokia registracija buvo galima pagal tuo metu galiojusio 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtintą dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991-07-25, sąrašą -  2.1 punkte nurodyta, kad kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, gali būti pateikiama tame tarpe savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai.

   Taigi, ginčo turtas minėtų teisės normų pagrindu priklauso asmeninės nuosavybės teise atsakovei.   Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovės vaikai (ieškovė, atsakovas, tretysis asmuo) kaip gyvenamojo namo savininkės šeimos nariai, gyvenantys su ja jai priklausančiame name, turėjo teisę lygiai su atsakove  naudotis patalpomis tame name (tuo metu galiojusio Butų kodekso 118 str. 1d.).

     Minėta, kad ieškovė šioje byloje jungtinės veiklos sutarties (1964 m. CK 472 str.) pagrindu reikalauja pripažinti jai nuosavybės teisę į  ¼ dalį ginčo namų valdos, priklausančios atsakovei asmeninės nuosavybės teise,  ryšium su tuo, kad ieškovė turto įsigijimo atsakovės vardu metu 1987-08-20 sumokėjo   5482 rublių savo asmeninių lėšų, kas sudaro  ¼ dalį turto kainos, nes ginčo turtas buvo 1990-06-15 parduotas už 24 345 rublių.

    Atmesdamas ieškinį, teismas konstatavo, kad  ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys apie jungtinę veiklą, buvus susitarimą statyti namą šeimai, atmestinos kaip nepagrįstos ir neįrodytos. Nurodytu laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK 472 str. 1d. nustatė, kad, jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, kaip antai: pastatyti ir eksploatuoti tarpkolūkinę arba valstybinę – kolūkinę įmonę ar įstaigą, neperduodamą operatyviai tvarkyti organizacijai, kuri yra juridinis asmuo, pastatyti vandens ūkio įrenginius ir įtaisus, nutiesti kelius, pastatyti sporto įrenginius, mokyklas, gimdymo namus, gyvenamuosius namus ir pan.; to paties straipsnio 2 d. nustatė, kad piliečiai gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį tiktai asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti. Pagal tuo metu galiojusio 474 str., pasiekti tikslui, nurodytam šio kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais,  ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (1d.); sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (2 d.); jungtinės veiklos sutarties dalyvis neturi teisės disponuoti savo dalimi bendrame turte be kitų sutarties dalyvių sutikimo (3 d.).

        Teismas nurodė, kad nors1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis).

       Teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio rašytinės sutarties tarp šalių sudaryta nebuvo, tai patvirtino ir pati ieškovė. 

       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta teismo išvada atitinka bylos faktinėms aplinkybėms, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Ieškovei neįrodžius  jungtinės veiklos sutarties buvimo, atsakovei neigiant ieškovės nurodyta ieškinio pagrindą, kai remtis byloje apklaustų liudytojų parodymais (kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas) byloje nėra procesinio pagrindo, pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ dalį ginčo namų valdos 1964 m. CK 472 str. pagrindu, nėra teisinio pagrindo.

      Ieškovei neįrodžius nuosavybės teisės įsigijimo pagrindo, teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo teiginiu, kad 5482 rublių 1987-08-20 nurašymas nuo ieškovės sąskaitos  (b.l.19-20, t.1) už kooperatinį namą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ dalį ginčo gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. Kolegija pažymi, kad ši aplinkybė galėjo būti pagrindu ieškovei reikalauti iš turto savininko pinigus grąžinti, tačiau ieškovė pati teigia, kad ginčo turtu priklausančiu asmenines nuosavybes teise visą laiką naudojosi. Kadangi šalys yra šeimos nariai - dukra ir motina, tai natūralu, kai suaugusiai vaikai prisideda savo lėšomis prie tėvų turto  pagerinimo, turėdami tikslą juo kartu naudotis, tačiau toks lėšų investavimas ir bendro ūkio vedimas savaime nesukuria nuosavybės teisės atsiradimo. Dėl to neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, ar atsakovė G. R. pinigines lėšas laikė ieškovės sąskaitoje, ar ne.

       Dėl išdėstyto ieškovės nurodyti rašytiniai įrodymai – Vilniaus rajono Gulbinų tarybinio ūkio 1991-11-22 išduota pažyma ir 1990-06-15 ginčo turto pirkimo - pardavimo sutartis ir jos teiginys, kad pirminis įnašas buvo padarytas pavedimais  iš ieškovės sąskaitos 5482 rublių, negali būti pagrindu pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į turto dalį. 

          Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad teismo išvada, kad 1990-06-15 gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 51 sudarytą tarp Vilniaus rajono Gulbinų paukštininkystės tarybinio ūkio ir G. R. nebuvo notariškai patvirtinta, todėl tuo metu galiojusio 1964 m. LR CK 58 str. 3 d., 255 str. 2 d. tokia pirkimo –pardavimo  sutartis buvo negaliojanti nuo jos sudarymo momento,  ji nesukėlė ir nesukelia jokių teisinių pasekmių (1964 m. CK 43 str. 1 p., 44, 47 str.1 d., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., 9 str.) yra nepagrįsta, nes byloje nustatyta, kad sutartis buvo patvirtinta ir įregistruota Vilniaus rajono Riešės vykdomajame komitete,  kaip ir numatė tuo metu galiojusio Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymo 3 str. ir 14 str. (Gyvenamosiose vietovėse, kur nera valstybinių notarinių kontorų, notarinius veiksmus, numatytus šiuo istatyrnu, atlieka miesto, gyvenviečių, apylinkių Liaudies deputatų tarybos vykdomieji komitetai - vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius, kuriems atitink Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymu vykdomieji komitetai atlieka notarinius veiksmus : tvirtino sutartis, įgaliojimus ir kt.). Iš minėtos sutarties matyti, kad sutartį patvirtino ir įregistravo Vilniaus rajono Riešies apylinkės seniūno pavaduotoja (1., b.l. 149). Kadangi sutartis buvo patvirtinta notariškai ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruota, tai nurodyta teismo išvada šalinama iš teismo sprendimų motyvų. Tačiau šios išvados pašalinimas neįtakuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo.

      Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai, negu teigia apeliantė, teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius,  ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.). Apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui.

    Bylinėjimosi išlaidų byloje nėra.

     Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

                                                           n u t a r ė :

       Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d.  sprendimą palikti nepakeistą.

      Teisėjai                                                                               Natalja Cikoto

         Ona Gasiulytė

          Vidas Stankevičius