Civilinė byla Nr. 2A-832/2013
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.28
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „REALM JURIDICAL“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-110-340/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „PLOVEX“ ieškinį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pakeitimo ir 17782,50 Lt priteisimo, pareikštą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „REALM JURIDICAL“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „PLOVEX“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pakeisti ieškovo ir atsakovo UAB „REALM JURIDICAL“ 2009 m. rugsėjo 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 punktą, numatant, kad kaina už reikalavimo teisės perleidimą ieškovui sumokama iki 2011 m. rugsėjo 15 d. ir priteisti ieškovui 17782,50 Lt bei 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 18 d. šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 032, pagal kurią ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teises į skolininko UAB „Eurifeka“ nesumokėtos 35565 Lt skolos dalį, taip pat teisę reikalauti delspinigių, palūkanų, baudų ir kitų mokėjimų. Šalys susitarė, jog pagal reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 sąlygas reikalavimo teisės buvo perleistos už 50 proc. skolos sumos (17782,50 Lt), kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti per 5 darbo dienas, jeigu skolininkas sumokės iš karto 100 proc. skolos sumos, arba 50 proc. nuo sumokėtos reikalavimo sumos dalies per 5 darbo dienas, jeigu skolininkas sumokės atsakovui dalį skolos. Ieškovas prašė pakeisti sutarties 1.2 punktą dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Nurodė, jog ši skolos mokėjimo atidedamoji sąlyga po bankroto bylos iškėlimo nebeatitiko ieškovo tikslų ir jo kreditorių interesų, kadangi ieškovo turėtas turtas iš esmės neatlygintinai buvo perduotas atsakovui, nes pastarasis nesėmė jokių priemonių skolai išieškoti.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti ieškovo reikalavimus kaip nepagrįstus. Nurodė, kad atsakovas po sutarties sudarymo ėmėsi visų reikalingų veiksmų skolai išieškoti: 2009 m. rugsėjo 21 d. informavo skolininką apie skolos perėmimą ir paprašė sumokėti visas reikalaujamas sumas, 2009 m. rugsėjo 23 d. pakartotinai pareikalavo sumokėti skolą, kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau bankroto bylą iškelti buvo atsisakyta, 2011 m. birželio 1 d. skolininkui buvo išsiųstas dar vienas reikalavimas sumokėti skolą, 2011 m. spalio 10 d. atsakovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Taip pat nurodė, kad skolų išieškojimas yra atsakovo verslas, ieškovo ginčijama sutarties sąlyga yra standartinė tokio pobūdžio sutartims. Be to, vien ta aplinkybė, kad ieškovui iškelta bankroto byla, savaime nesudaro pagrindo keisti sutartį ieškovo naudai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – pakeitė ieškovo ir atsakovo 2009 m. rugsėjo 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 punktą, panaikindamas šiame sutarties 1.2 punkte įtvirtintas mokėjimo sąlygas (1.2.1, 1.2.2 punktai), kuriomis atsakovas įsipareigojo sumokėti 50 proc. pagrindinio reikalavimo sumos (arba 50 proc. skolininko sumokėtos sumos) sutartyje nurodyta tvarka ir dalimis, po to, kai skolininkas sumokės reikalavimo įgijėjui visą ar dalį skolos sumos. Priteisė iš atsakovo 17782,50 Lt bei 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (2011-09-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2178 Lt advokato atstovavimo išlaidų ieškovo naudai bei 553 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas sutiko, jog reikalavimo perleidimo sutarties papildomomis atsiskaitymo sąlygomis buvo iš esmės pažeista sutarties šalių pusiausvyra. Atsakovas, susiedamas savo prievolę atsiskaityti už įgytą reikalavimą su skolininko atsiskaitymo faktu ir laiku, perkėlė visą skolininko neatsiskaitymo riziką ieškovui bei visiškai pašalino tokios rizikos galimybę sau. Tokiu būdu atsakovui buvo suteiktas perdėtas pranašumas sutartiniuose santykiuose prieš ieškovą. Ieškovas, perleidęs reikalavimo teisę tokiomis sąlygomis, prarado šansą per protingą terminą sumažinti savo trumpalaikius įsipareigojimus bei sumažinti bankroto bylos iškėlimo riziką. Be to, po bankroto bylos iškėlimo tokios sutarties papildomos atsiskaitymo sąlygos prieštarauja kreditorių interesams bei bankroto procedūros tikslui ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje; pagal pačios bankroto procedūros prigimtį ji negali būti tęsiama neapibrėžtą laiką iki atsakovas atsiskaitys su bankrutuojančia įmone. Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad atsakovas nedėjo maksimalių pastangų tam, kad priverstinis išieškojimas iš skolininko būtų greitas ir efektyvus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo 533 Lt žyminį mokestį apelianto naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties pakeitimą. Teismas priimtą skundžiamą sprendimą grindė CK 6.228 straipsnio nuostatomis, tačiau sutartis buvo sudaryta tarp dviejų lygiaverčių juridinių asmenų, veikiančių savo rizika ir privalančių būti apdairiais. Be to, visos sutarties sąlygos buvo šalių aptartos individualiai, todėl ieškovas, prieš pasirašydamas sutartį, negalėjo nesuprasti apmokėjimo už perleistą reikalavimą tvarkos. Šalys, pasirašydamos reikalavimo perleidimo sutartį, įgyvendino šalių dispozityvumo ir sutarties laisvės principus, todėl skundžiamas sprendimas nepagrįstai suteikia prioritetą ieškovui, nors atsakovas jokios turtinės naudos iš perimto reikalavimo negavo.
2. Teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik ieškovo interesams. CK 6.228 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tais atvejais, kai sutarties sudarymo metu egzistuoja šalių nelygybė. Taip pat teismas siekdamas apginti kreditorių teises, netiesiogiai iškėlė bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus prieš sąžiningą apeliantą. Įmonės statuso į bankrutuojančios pasikeitimas nereiškia įmonės egzistavimo pabaigos ir prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nutrūkimą. Vien tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, nėra jokio pagrindo keisti sutartį ieškovo naudai, neatsižvelgiant į apelianto interesus.
3. Skolos išieškojimas iš skolininko užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas tik 2011 m. rugsėjo 8 d. atmetė skolininko reikalavimus, kylančius iš tos pačios sutarties, kurios pagrindu buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis. Tuo tarpu, atsakovas negalėjo kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka, kol nebus išnagrinėta pastaroji byla.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinio skundo argumentus.
Dėl 2009 m. rugsėjo 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 punkto pakeitimo ir dėl 17782,50 Lt skolos priteisimo
Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str. 1 d.). Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Būtinybė pakeisti sutartį gali atsirasti dėl įvairių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2007).
Nagrinėjamu atveju, ginčas tarp ieškovo ir apelianto kilo dėl tarp šalių 2009 m. rugsėjo 18 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 punkto, nustatančio mokėjimo už reikalavimo perleidimą sąlygas (1.2.1, 1.2.2 punktai). CK 6.228 straipsnis reglamentuoja esmines šalių nelygybės sąlygas, kuomet šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 str. 1 d.). Tuo tarpu, CK 6.223 straipsnis numato sutarties pakeitimo sąlygas, suteikiančias šaliai kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo, esant esminiams sutarties pažeidimams ar kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog CK 6.228 straipsnio nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai sutarties sudarymo metu egzistuoja šalių nelygybė, tačiau tai neužkerta kelio šalims vėliau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.223 straipsnio pagrindu.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog tiek ieškovas, tiek apeliantas, sudarydami sutartį buvo du lygiaverčiai juridiniai asmenys, veikiantys savo rizika ir privalantys būti apdairūs, tačiau tai nereiškia, kad negalima pakeisti šalių sudarytos sutarties, jeigu kai kurios jos sąlygos pažeidžia šalių pusiausvyrą, ar suteikia kuriai nors šaliai pranašumą. Nagrinėjamu atveju, reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta ieškovui esant nemokiam. Ginčo sutarties 1.2 p. 1.2.1 bei 1.2.2 sąlygos dar pablogino ieškovo būklę, nes atidėtas atsiskaitymas už parduotą reikalavimą neapibrėžtam laikui ir priklausomai nuo skolininko atsiskaitymo su apeliantu, faktiškai perkėlė visą skolos atgavimo riziką ieškovui. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovui iškėlus bankroto bylą ir atsiradus viešajam interesui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog po bankroto bylos iškėlimo, sutarties 1.2 punkte nustatytos papildomos atsiskaitymo sąlygos prieštaravo ne tik kreditorių teisėms ir interesams, tačiau taip pat ir bankroto procedūros tikslui, kuo greičiau patenkinant kreditorių pagrįstus reikalavimus bankroto byloje. Pažymėtina, kad sutarties 1.2 punkte nustatytų sąlygų neapibrėžtumas, kuomet nėra aišku, kada apeliantas atsiskaitys su bankrutuojančiu ieškovu, sudaro sąlygas pažeisti ne tik ieškovo, tačiau ir visų ieškovo kreditorių teisėtus interesus.
Nors šalys pasirašydamos sutartį įgyvendino dispozityvumo ir sutarties laisvės principus, tačiau sutarčių laisvės principas nėra absoliutus. Esant konkurencijai tarp sutarčių laisvės principo ir viešojo intereso pirmiausia reikia atsižvelgti į viešąjį interesą bei bankrutuojančio ieškovo kreditorių interesus, kurie nagrinėjamu atveju yra laikomi prioritetu. Šiuo atveju, nėra pagrindo manyti, jog skundžiamas sprendimas nepagrįstai suteikia prioritetą ieškovui, kadangi prioritetas yra bankrutuojančio ieškovo kreditorių interesai.
Be to, apeliantas – juridinis asmuo, užsiimantis teisinėmis konsultacijomis, taip pat ir reikalavimų pirkimu, veikiantis savo rizika, todėl faktas, jog šia sutartimi apeliantas negavo jokios finansinės naudos, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog apeliantas nedėjo maksimalių pastangų tam, kad priverstinis išieškojimas iš skolininko būtų greitas ir efektyvus, kadangi reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugsėjo 18 d., tačiau apeliantas vengė vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog reikalavimo perleidimo sutarties papildomomis atsiskaitymo sąlygomis buvo iš esmės pažeista sutarties šalių pusiausvyra, apeliantui buvo suteiktas perdėtas pranašumas sutartiniuose santykiuose prieš ieškovą. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti tarp šalių kilusią nelygybę, pagrįstai pakeitė reikalavimo sutarties 1.2 punktą, panaikindamas šiame sutarties 1.2 punkte įtvirtintas mokėjimo sąlygas (1.2.1, 1.2.2 punktus).
Pirmosios instancijos teismui, pagrįstai pakeitus reikalavimo sutarties 1.2 punktą, taip pat pagrįstai iš apelianto ieškovui buvo priteista 17782,50 Lt skola.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas. Dėl šios priežasties apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Netenkinus apeliacinio skundo, apelianto prašymas priteisti iš ieškovo 533 Lt žyminį mokestį atmestinas CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taip pat netenkintinas ir ieškovo prašymas priteisti iš apelianto ieškovo naudai ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovas nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jam naikinti ar keisti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Danutė Milašienė
Marytė Mitkuvienė