Civilinė byla Nr. e2-13096-820/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-08064-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.20.4.; 2.6.10.8.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 7 d.,

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vaidas Pajeda,

sekretoriaujant Ivetai Kavaliauskaitei, 

dalyvaujant ieškovei R. M. ir jos atstovui advokatui Egidijui Milašiui,

atsakovo atstovei Rūtai  Čiuladaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Lietuvos paštas dėl žalos atlyginimo.

        Teismas

nustatė:

I.                      Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą ir pareiškė šiuos reikalavimus (ieškinio dalykas):

1.1.                      Priteisti iš atsakovo 203,48 EUR žalos atlyginimo už siuntos praradimą.

1.2.                      Priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

1.3.                      Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio 31 d. pasinaudojo atsakovo teikiama paslauga ir į Jungtinę Karalystę tarptautine įvertintąja pašto siunta išsiuntė siuntą, kurioje buvo du suvenyrai – matrioškų rinkinys ir auksiniai auskarai. Siunta buvo įkainuota 180 EUR suma, už paslaugą sumokėjo 23,48 EUR.  

3.       Siunta gavėjai nebuvo pristatyta, informacijos siuntų paieškos sistemoje nėra.

4.       Ieškovė pateikė pretenziją nepraleidusi 6 mėnesių termino, tačiau žala nebuvo atlyginta.

5.       Žalą sudaro siųstų daiktų vertė – 180 EUR ir 23,48 EUR mokėjimas už siuntimo paslaugą, bendra suma 203,48 EUR.

6.       Ieškovė prašė priteisti ir įstatyme nustatytas procesines palūkanas.

II.                      Atsakovo atsikirtimų santrauka

7.       Atsakovas AB Lietuvos paštas  pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8.       Atsakovas nurodė, jog siuntinio siuntimo faktą pripažįsta.

9.       Atsakovo teigimu, ieškovė išsiuntė paprastąjį siuntinį Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam gavėjui. Siuntinio svoris 2 600 g. Ieškovė nepasirinko įvertintosios siuntos ir nesumokėjo papildomo mokesčio už tokią siuntą, todėl buvo siunčiamas tarptautinis paprastasis (registruotas) siuntinys.

10.       Be to, Didžioji Britanija įvertintosios siuntos paslaugos neteikia, todėl net ieškovei ir pageidaujant atsakovas negalėtų suteikti įvertintos siuntos paslaugos.

11.       Atsakovo teigimu, ieškovė, pateikdama siuntinį siuntimui galėjo pildyti muitinės deklaraciją, kurioje nurodė siuntos vertę 180 EUR. Muitinės deklaracija yra perduodama muitinei, todėl atsakovas jos neturi.

12.       Pagal Pašto įstatymo 15 straipsnį atsakovas yra įpareigotasis universaliosios pašto paslaugos teikėjas Lietuvos Respublikoje, todėl atsakomybei taikytinos ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės normos, ribojančios visiškos žalos atlyginimo principą. Atsižvelgiant į tai atsakovas turėtų atlyginti ieškovei maksimaliai 40 SDR atlyginimo tarifą už siuntinį ir 4,50 SDR tarifą už siuntinio kilogramą.

13.       Ieškovė nėra pateikusi dokumentų atsakovui patvirtinančių prarastų prekių vertę, todėl atsakovas negali apskaičiuoti ir sumokėti žalos atlyginimą ieškovei.

III.                      Ieškovės dubliko santrauka

14.       Ieškovė pateikė dubliką į atsakovo atsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su atsakovo teiginiais.

15.       Atsakovo darbuotoja matė, jog ieškovė į siuntą įdėjo ir įsigytų prekių čekius, todėl ieškovė nebeturi prekių įsigijimo dokumentų.

16.       Atsakovo darbuotoja neinformavo ieškovės kas turėjo būti nurodyta tarptautinės įvertintosios siuntos mokėjimo dokumente, kokie duomenys patvirtina, jog siunta įvertintoji.

17.       Atsakovas nepateikė informacijos ir įrodymų, ką jis nustatė dėl paslaugų ir informacijos teikimo toje paslaugų teikimo vietoje, kurioje siuntinį siuntė ieškovė. Atsakovas nenurodė, kur kokioje valstybėje dingo siuntinys, nenurodė kokius veiksmus atliko ieškodamas dingusio siuntinio, koks asmuo yra atsakingas.

IV.                      Atsakovo tripliko santrauka

18.       Atsakovas pateikė tripliką į ieškovo dubliką, kuriame nurodė, jog nesutinka su dubliku.

19.       Ieškovė buvo informuota, jog atsakovas sutinka išmokėti teisės aktų nustatyto dydžio kompensaciją, tačiau ieškovė nepateikė prarastų daiktų vertę pagrindžiančių dokumentų, reikalingų kompensacijai apskaičiuoti.

20.       Ieškovės teiginys, kad atsakovo darbuotoja galėjo matyti, kaip ji įdėjo į siuntinį daiktų įsigijimo dokumentus, nepatvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Darbuotojai neprivalo fiksuoti siuntų turinio ir jų vertės. Ieškovė turi pareigą pagrįsti ir reikalaujamą priteisti sumą, tačiau įrodymų į bylą nepateikė. Nesant šių duomenų, atsakovas negali paskaičiuoti atlygintos kompensacijos dydžio.

21.       Ieškovės teiginiai, kad nebuvo nustatyta siuntinio dingimo vieta, kalti asmenys ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes atsakovas neginčija aplinkybės, jog siuntinys yra prarastas, todėl toliau spręstinas tik atsakovo atsakomybės ir jos dydžio klausimai.

V.                      Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Teismas

konstatuoja :

22.       Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).

23.       Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad teismas, formuluodamas sprendimo motyvus, turi pateikti įtikinamus argumentus, kodėl teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010).

25.       Teismas nustatė žemiau nurodytas aplinkybes.

26.       Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 31 d. pateikė atsakovui 2600 gr. siuntą siųsti į Jungtinę Karalystę.

27.       Ieškovė savo siuntinį įvardija kaip įvertintąją siuntą. Tačiau į Jungtinę Karalystę nesiunčiami įvertintieji siuntiniai, už įvertinimo paslaugą ieškovė nemokėjo, todėl ieškovės siuntinys laikytinas paprastuoju registruotu siuntiniu.

28.       Nesutiktina su ieškovės teiginiais, jog atsakovas tinkamai neišaiškino ieškovei įvertintosios siuntos ypatumų. Atsakovas privalėjo išaiškinti ieškovei jos pageidaujamos paslaugos turinį. Atsakovas neprivalo išaiškinti visų savo paslaugų, kurių vartotojas neprašo, turinio. Be to, kadangi Jungtinė Karalystė nepriima įvertintų siuntų ir atsakovas tokių siuntų į Jungtinę Karalystę nesiunčia, tai įvertintų siuntų siuntimo taisyklių išaiškinimas nebuvo privalomas atsakovui.

29.       Byloje nėra ginčo, jog ieškovės tarptautinis paprastasis siuntinys buvo prarastas, atsakovas patvirtina šią aplinkybę.

30.       Byloje kyla ginčas dėl kompensacijos už prarastas tarptautines registruotąsias pašto siuntas ir prarastus tarptautinius paprastuosius siuntinius apskaičiavimo. Atsakovas neginčija praradęs ieškovės siųstą tarptautinį paprastąjį siuntinį, tačiau nesutinka mokėti ieškovės reikalaujamo dydžio kompensaciją – visą dingusių daiktų vertę.

31.       Kasacinės instancijos teismas, formuojantis Lietuvos Respublikos teismų praktiką, yra suformavęs šiuos išaiškinimus: Pašto įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala dėl prarastų, sugadintų pašto siuntų atlyginama vadovaujantis šiuo įstatymu. Žala dėl universaliosios pašto paslaugos teikėjo prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis. Patirti netiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos į žalos atlyginimo dydį neįskaitomi.

32.       Konvencijos 23 straipsnio 1 dalies 1.1.1 punkte nustatyta, kad išskyrus atvejus, nurodytus 24 straipsnyje, paskirtieji operatoriai atsako už prarastas, išplėštas ar sugadintas registruotąsias siuntas, paprastuosius siuntinius ir įvertintąsias siuntas. Minėto straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Korespondencijos reglamente ir Siuntinių reglamente.

33.       Pagal Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą registruotosios siuntos praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju siuntėjas turi teisę į Korespondencijos reglamente nustatyto dydžio kompensaciją. Jei siuntėjo reikalaujama suma mažesnė už nurodytąją Korespondencijos reglamente, paskirtieji operatoriai gali išmokėti tą mažesnę sumą, ir šiuo pagrindu atgauti tą sumą iš kitų paskirtųjų operatorių, kurie gali būti su tuo susiję. Korespondencijos reglamento 159 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kompensacijos suma, nustatyta Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte, už registruotosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą yra 30 SDR. Jei siuntėjo reikalaujama suma mažesnė už nustatytąją Pašto korespondencijos reglamente, paskirtieji operatoriai gali išmokėti tą mažesnę sumą, ir šiuo pagrindu atgauti tą sumą iš kitų paskirtųjų operatorių, kurie gali būti su tuo susiję.

34.       Pagal Konvencijos 23 straipsnio 3 dalies 1 punktą paprastojo siuntinio praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju siuntėjas turi teisę į Siuntinių reglamente nustatyto dydžio kompensaciją. Jei siuntėjo reikalaujama suma mažesnė už nustatytąją Siuntinių reglamente, paskirtieji operatoriai gali išmokėti tą mažesnę sumą, ir šiuo pagrindu atgauti tą sumą iš kitų paskirtųjų operatorių, kurie gali būti su tuo susiję. Siuntinių reglamento 154 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad Konvencijos nustatytas žalos atlyginimas už paprastuosius siuntinius jokiu būdu negali viršyti sumos, gautos sudėjus 40 SDR atlyginimo tarifą už siuntinį ir 4,50 SDR tarifą už kilogramą.

35.       Konvencijos 23 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais kompensacija apskaičiuojama pagal kainoraštyje surašytas tokios pat rūšies daiktų ar prekių kainas, perskaičiuotas į SDR toje vietoje ir tuo metu, kai siunta buvo priimta siųsti. Jei nėra kainoraščio, kompensacija apskaičiuojama pagal įprastą daiktų ar prekių kainą, vertinant tuo pačiu pagrindu.

36.       Kasacinės instancijos Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminis Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 7 dalies ir Korespondencijos reglamento 159 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas neleidžia teigti, kad už registruotųjų siuntų praradimą yra nustatytas fiksuotas 30 SDR kompensacijos dydis. Pažymėtina, kad Konvencijos 23 straipsnio 7 dalyje yra nuoroda į minėto straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, neišskiriant minėtų dalių punktų, taigi nėra pagrindo sutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad Konvencijos 23 straipsnio 7 dalyje nurodytas reglamentavimas nėra aktualus Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytai kompensacijai už registruotosios pašto siuntos visišką praradimą.

37.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kompensacija už prarastą registruotąją siuntą skaičiuotina pagal siuntoje siustų daiktų vertę, tačiau tokia kompensacija negali viršyti Korespondencijos reglamento 159 straipsnio 4 dalyje nurodyto maksimalaus kompensacijos dydžio, kuris šiuo atveju sudaro 30 SDR.

38.       Analogiška išvada darytina ir dėl kompensacijos už prarastą paprastąjį siuntinį apskaičiavimo. Siuntinių reglamento 154 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas dydis yra didžiausia kompensacijos suma, galinti būti išmokėta paprastųjų siuntinių praradimo atveju, o ne fiksuoto dydžio kompensacija, mokėtina kiekvienam siuntėjui, kurio siuntinys buvo prarastas. Vadovaujantis Konvencijos 23 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 7 dalimi bei Siuntinių reglamento 154 straipsnio 3 dalies 1 punktu, siuntėjai už paprastųjų siuntinių praradimą turi teisę į siųstų daiktų verte paremtą kompensaciją, kuri negali viršyti Siuntinių reglamento 154 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto dydžio.

39.       Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog būtent ieškovui, kaip siuntėjui, siekiančiam gauti kompensaciją už prarastas siuntas ar siuntinius, tenka pareiga pagrįsti siuntų ir siuntinių turinį bei (ar) vertę (pvz., siuntų ar siuntinių negavusių klientų atliktais mokėjimais ar pan.), o atsakovei – ginčyti ieškovo pateiktus įrodymus (pvz., vertinant, ar ieškovo nurodytų prekių svoris atitinka siuntos (siuntinio) svorį ar pan.), jei ji mano tai esant ekonomiškai tikslinga. Tačiau siuntėjui tenkanti įrodinėjimo pareiga neturi būti pernelyg apsunkinta. Visais atvejais turi būti atsižvelgiama į individualias su siuntimu susijusias aplinkybes (siuntimo tikslą, siuntimo pobūdį (asmeninė korespondencija ar verslo tikslais siunčiama siunta) ir pan.) ir į tai, ar siuntėjas turi objektyvias galimybes pateikti siuntų ir siuntinių vertę (turinį) pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Taigi, bet kokiu atveju, kilus ginčui dėl kompensacijos apskaičiavimo, galutinį mokėtiną kompensacijos dydį, kuris negali viršyti 30 SDR už prarastą registruotąją siuntą, 40 SDR už siuntinį ir 4,50 SDR už kilogramą paprastųjų siuntinių praradimo atveju, turi nustatyti teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-403/2021, 21-30 punktai).

40.       Pasaulinės pašto konvencijos 23 straipsnio 7 dalis nustato, jog 23 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais kompensacija apskaičiuojama pagal kainoraštyje surašytas tokios pat rūšies daiktų ar prekių kainas, perskaičiuotas į SDR toje vietoje ir tuo metu, kai siunta buvo priimta siųsti, nagrinėjamu atveju priimta siųsti 2020 m. rugpjūčio 31 d. Jei nėra kainoraščio, kompensacija apskaičiuojama pagal įprastą daiktų ar prekių kainą, vertinant tuo pačiu pagrindu.

41.       Kaip minėta, ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius analogiškų siustoms prekių vertę. Iš pateiktų įrodymų matyti, jog auskarai galėjo kainuoti apie 114 EUR (faktinė kaina priklauso nuo medžiagos kiekio, kuris yra kintamas dydis), suvenyrai apie 78 EUR, iš viso apie 192 EUR. Šie įrodymai patvirtina labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovės siųsti daiktai galėjo kainuoti apie 180 EUR.

42.       Minėta, kad ieškovė siuntė 2600 gr. tarptautinį paprastą siuntinį, siuntinys yra prarastas, todėl ieškovė turi teisę į kompensaciją, neviršijančią 40 SDR už siuntinį ir 4,50 SDR už kilogramą paprastųjų siuntinių praradimo. Siuntinio priėmimo siųsti metu (2020 m. rugpjūčio 31 d.) Tarptautinio valiutos fondo nustatytas SDR buvo 1,188370 EUR (https://www.imf.org/external/np/fin/data/rms_mth.aspx?SelectDate=2020-08-31&reportType=CVSDR), tuomet ieškovei išmokėtina kompensacija turėtų būti 61,44 EUR (40 x 1,188370 + 2,6 x 4,5 x 1,188370). Ši suma laikytina pagrįsta ir priteistina ieškovei iš atsakovo. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad atsakovo buhalterija atlieka ieškovei išmokėtinos kompensacijos skaičiavimą ir artimiausiu metu kompensacija bus išmokėta, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos skaičiavimai nebuvo atlikti ir kompensacija nebuvo išmokėta, todėl teismas bylą nagrinėja ir priima sprendimą pagal bylos nagrinėjimo iš esmės metu buvusius duomenis.

43.       Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 23,48 EUR nuostolių atlyginimui, kuriuos patyrė sumokėdama už paslaugą, kurios negavo.

44.       Pasaulinės pašto konvencijos 23 straipsnio 8 dalis nustato, jog jeigu kompensacija priklauso už registruotosios siuntos, paprastojo siuntinio arba įvertintosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą, siuntėjas arba, atsižvelgiant į aplinkybes, gavėjas turi teisę atgauti sumokėtus mokesčius ir rinkliavas už siuntos siuntimą, išskyrus mokesčius už registravimą arba įvertinimą. Tas pat taikoma ir registruotosioms siuntoms, paprastiesiems siuntiniams arba įvertintosioms siuntoms, kurių dėl blogos jų būklės atsisakė gavėjai, jei tai atsitiko dėl pašto tarnybos kaltės ir ji privalo už tai atsakyti. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą ieškovei iš atsakovo priteistina 23,48 EUR sumokėtų už siuntinio siuntimą.

45.       Apibendrinant darytina išvada, jog ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteistina 84,92 EUR (61,44 + 23,48), likusioje dalyje ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.

46.       Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

47.       Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

48.       Po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje ieškovė pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą. Baigus bylos nagrinėjimą iš esmės jokie įrodymai negali būti priimti, tuo labiau įrodymai, kurie atsirado po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Be to, ši aplinkybė aptarta šio sprendimo 42 punkte. Todėl ieškovės prašymas paliktinas nenagrinėtu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.       Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.). Šiuo sprendimu patenkinta 41,73 procentų ieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos remiantis šia proporcija.

50.       Ieškovė sumokėjo 15 EUR žyminio mokesčio. Ieškovė patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti - 120 EUR. Bendros ieškovo bylinėjimosi išlaidos 135 EUR. Įvertinus patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, ieškovei iš atsakovo priteistina 56.34 EUR bylinėjimosi išlaidų.

51.       Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Teismas, vadovaudamasis CPK 93, 96, 98, 259-274 straipsniais,

nusprendžia:

tenkinti ieškinį dalyje.

Priteisti ieškovei R. M. (kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Akcinės bendrovės Lietuvos paštas (kodas 121215587) – 84,92 EUR (aštuoniasdešimt keturis euro ir 92 euro centus) kompensaciją, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 84,91 EUR (aštuoniasdešimt keturių euro ir 91 euro cento) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2021 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 56,34 EUR (penkiasdešimt šešis euro ir 34 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti ieškinį likusioje dalyje.

Palikti nenagrinėtu ieškovės prašymą dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo ir įrodymų priėmimo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                  Vaidas Pajeda