Civilinė byla Nr. e2A-432-852/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28467-2020-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.8
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andriaus Verikas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo ir 2021 m. gruodžio 30 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą pareiškimu prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis A. Ž. įgijo nuosavybės teisę į ūkio pastatą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 5I1/ž, įgyjamąja senatimi. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 59/100 pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Šį pastatą jis įsigijo 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos su A. V., pagrindu. Taip pat, nors pirkimo pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, pareiškėjui buvo perleistas ir šalia pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pastatytas ūkio pastatas (duomenys neskelbtini), kuris UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 5I1/ž (kituose dokumentuose, pavyzdžiui, 2005 m. vasario 3 d. UAB „Inverstatus“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje, taip pat kituose senuose dokumentuose, archyvinėje byloje, jis buvo žymimas ir indeksu 2I1/m). Šis pagalbinis pastatas viešajame registre nėra registruotas. Šį pagalbinį pastatą, kaip pastato – gyvenamojo priklausinį, iki jo perleidimo valdė ir jo ankstesni savininkai: A. V. ir M. G. Vos tik įsigijęs pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pareiškėjas iš karto pradėjo naudoti ir valdyti ir jo priklausinį – ūkio pastatą, pažymėtą indeksu 5I1/ž, t. y. laikė jame įvairius daiktus, naudojo savo reikmėms, jį laikė savo nuosavybe. Šiuo pagalbiniu pastatu niekada nesinaudojo jokie kiti asmenys (išskyrus ankstesnius pastato – gyvenamojo namo savininkus), dėl nuosavybės teisių į šį pastatą niekada nebuvo pareikšta jokių pretenzijų, reikalavimų.
2. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2019 m. spalio 14 d. įtraukė objektą, adresu (duomenys neskelbtini), į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą Nr. 201902. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Taigi pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Remiantis duomenų bazių duomenimis tiek namas, tiek ir pastatas yra atskiru sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Įrodymų, patvirtinančių pastato teisėtą sukūrimą, byloje pateikta nebuvo. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas į ginčo turtą galėtų būti konstatuojamas, jeigu būtų nustatyta visų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį sąlygų visuma. Šiuo atveju nėra visų būtinųjų sąlygų tam, kad turtas būtų įgytas įgyjamąja senatimi. Prie pareiškimo nėra pridėta dokumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų pastato priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą. Taip pat nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas rūpinosi pastatu kaip savo daiktu, atliko būtinus priežiūros darbus ar investavo į daikto būklės užtikrinimą.
3. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad į bylą pateikta kadastrinių matavimų bylos schema nepatvirtina, jog pagalbinis pastatas yra šioje schemoje nurodytoje vietoje ir kad apskritai jis yra. Pareiškėjas nepateikė šio statinio statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų. Nėra žinomi pagalbinio pastato statybos metai, iš kokių medžiagų pastatytas šis statinys, visi šio statinio konkretūs parametrai – ilgis, plotis, aukštis. Inspekcija nurodė pateikusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo įvykdymo 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. liepos 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktus, iš kurių priedų (fotonuotraukų) matyti, kad šalia savavališkai pastatyto ir nugriauto statinio, kito statinio, kurio parametrai atitiktų ginčo pagalbinį pastatą nėra. Inspekcijos vertinimu, pareiškėjas šioje civilinėje byloje nepateikė pagrįstų įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodyto pastato, į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teises įgyjamąja senatimi, buvimą, taip pat nepateikė šio statinio statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Nors pareiškėjas nurodė, kad naudojosi ūkio pastatu, jį nuolat laikė savo nuosavybe, tačiau nepateikė įrodymų, kad šiuo statiniu rūpinosi ir jį prižiūrėjo. Pareiškėjo prašymas galėtų būti tenkintas tik tuo atveju, jei pareiškėjas pateiktų įrodymus, pagrindžiančius visų aplinkybių ir sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti egzistavimą.
4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-30059-809/2014 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovui A. Ž., trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba, kuriame prašė įpareigoti atsakovą A. Ž. per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį tenkino. Tik tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad yra visos įstatyme nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, suinteresuotas asmuo neprieštarautų, kad būtų tenkintas pareiškėjo pareiškimas.
5. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Suinteresuotas asmuo patvirtino, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teisė į ūkio pastatą (duomenys neskelbtini), nėra įregistruota, minėto pagalbinio pastato, kaip nekilnojamojo daikto, statusas yra formuojamas. Jeigu pareiškėjas teismui įrodys savo reikalavimų pagrįstumą, suinteresuotas asmuo nurodė neprieštaraujantis, kad pareiškimas būtų patenkintas.
6. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, jog pareiškėjo pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nusprendė tenkinti pareiškėjo A. Ž. pareiškimą ir nustatyti, kad pareiškėjas A. Ž. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – pastatą (duomenys neskelbtini), kuris UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 5I1/ž. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamoji senatis yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), kuris nustatomas teismo tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalis) ir esant CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo nustatyti, kad jam įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise priklauso statinys – ūkio pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), kuris UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 5I1/ž. Pareiškėjo teigimu, šį ūkio pastatą jis nepertraukiamai valdo ir naudoja daugiau kaip 19 metų, t. y. nuo tada, kai 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo 59/100 dalis pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).
8. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju yra kilęs klausimas, ar statinys atitinka nekilnojamojo daikto požymius, kaip tai numatyta CK 1.98 straipsnio 2 dalyje ir CK 4.2 straipsnyje, ir ar jis gali būti nuosavybės objektu. Iš VĮ Registrų centro pateiktų dokumentų matyti, kad ginčo ūkio pastato kadastro duomenys kadastro duomenų byloje pirmą kartą užfiksuoti 1948 metais. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. V., iš kurio pareiškėjas 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo 59/100 dalis pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad ginčo pastatas 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties su pareiškėju sudarymo metu egzistavo; A. V. iki minėtos gyvenamojo namo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ūkio pastatą valdė kaip savo. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad ginčo ūkio pastatas faktiškai egzistuoja, į bylą pateikė specialisto dr. A. B., esančio statinio projekto ekspertizės dalies vadovu ir ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros dalies vadovu, išvadą, kurios užduotis buvo nustatyti, kurios ginčo pagalbinio ūkio pastato dalys yra išlikusios ir kokia jų procentinė išraiška. Šį tyrimą atlikęs specialistas dr. A. B. nurodė, kad ginčo objektas apžiūrėtas 2021 m. balandžio 29 d.; atlikus apmatavimus nustatyta, kad esamo pagalbinio ūkio pastato likusios konstrukcijos (sienų mūras, dalis sienų ir stogo) atitinka kadastriniuose matavimuose užfiksuotus duomenis (1971 m. birželio 24 d. ir 1997 m. gruodžio 12 d. kadastrinių matavimų duomenų lentelėje nurodyta, kad pastato ilgis 7,50 m, plotis 2,25 m, aukštis 3,30 m., plotas 16,87 kv. m). Specialistas padarė išvadą, kad fizinis pastato nusidėvėjimas siekia nuo 61 iki 100 proc. atskiroms pastato konstrukcijos dalims. Pareiškėjas į bylą taip pat pateikė UAB ,,Statkadma“ ginčo pastato kadastrinių matavimų bylą, iš kurios matyti, kad ginčo ūkio pastato statybos metai – 1940 m., pamatai – akmenbetonis, sienos – medis su karkasu. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog ginčo pastatas, kuris pirmą kartą kadastriniuose dokumentuose užfiksuotas 1948 metais, egzistavo tiek 2001 metais, kai pareiškėjas įsigijo pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tiek egzistuoja šiuo metu. Tai, jog minėtas pastatas yra smarkiai nusidėvėjęs, ginčo byloje iš esmės nėra; šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjo pateikti įrodymai apie dabartinę statinio būklę. Tačiau teismas pažymėjo, kad pastato nusidėvėjimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo ūkio pastatas negali būti nekilnojamojo turto nuosavybės teisės objektu. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 ,,Statinio statybos rūšys“ 8.5 punktą, statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę, arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų); pagal 15 punktą, statinys laikomas nugriautu, jei išardytos visos jo konstrukcijos (išskyrus likusias giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos <...>, laikytina, kad statinys yra išnykęs. Nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 36, 44 punktus, 2020 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 43 punktas; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1643-258/2020). Šių statinio pripažinimo sunykusiu kriterijų buvimo nustatymas – fakto klausimas, kuris nustatomas vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai apie ginčo ūkio pastato dabartinę būklę rodo, kad šis pastatas neatitinka kriterijų, kuriems esant būtų galima laikyti, kad statinys yra visiškai išnykęs (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 yra konstatavęs, kad pareiškėjas savavališkai pastatė sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), ir leido pareiškėjui per 12 mėn. įteisinti minėto nekilnojamojo daikto statybą, o to nepadarius per nustatytą terminą – nugriauti savavališkai pastatytą statinį bei sutvarkyti statybvietę. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2016 m. rugsėjo 30 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius akte konstatavo, kad pareiškėjas pašalino savavališkos statybos padarinius ir nugriovė sandėlį; kartu prie 2016 m. patikrinimo aktų pridėtos fotonuotraukos. Tačiau, teismo vertinimu, priešingai nei teigia inspekcija, prie Inspekcijos aktų pridėtos fotonuotraukos nepatvirtina, kad faktiškai tokio objekto nėra. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. liepos 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktais vertino, ar yra įvykdytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau nevertino kitų aplinkybių, todėl minėti patikrinimo aktai ir jų prieduose esančios fotonuotraukos nepaneigia pirmiau byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės, kad ginčo ūkio pastatas, nepaisant žymaus nusidėvėjimo, egzistuoja. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ginčo ūkio pastatas faktiškai egzistavo 2001 metais ir egzistuoja iki šiol.
9. Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog nuosavybės teisę į pareiškime nurodomą nekilnojamąjį turtą pareiškėjas būtų įgijęs vienu iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo būdų. Suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos argumentas, kad 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartimi pareiškėjas neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatą, taip pat nepateikė kitų įrodymų, kokiu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo statinį, yra teisingas, tačiau šiame kontekste nėra reikšmingas, nes įgyjamosios senaties institutas ir yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti. Tuo atveju, jei pareiškėjas minėtą ūkio pastatą būtų įgijęs pirkimo pardavimo sutartimi, tai būtų savarankiškas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, paneigiantis poreikį naudotis įgyjamosios senaties institutu. Nagrinėjant bylą taip pat nenustatyta, jog nurodytas nekilnojamasis turtas būtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Byloje Vilniaus miesto savivaldybė apsiribojo abstrakčiais teiginiais apie galimą ginčo pastato priklausomybę valstybei, tačiau jokiais konkrečiais argumentais neįrodinėjo aplinkybės, kad būtent ginčo ūkio pastatas priklauso viešajam subjektui. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad šį turtą būtų užvaldęs kas nors kitas (CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2019 m. spalio 14 d. įtraukė šį objektą į Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus statinių, kurie neturi savininkų ar kurių savininkai nežinomi, sąrašą. Įrodymų, kad ginčo pastatas būtų sukurtas neteisėtai, byloje nėra. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu konstatuoti savavališkos statybos padariniai pašalinti, ką patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas. Pažymėtina, kad pačios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pozicija dėl ginčo ūkio pastato statybos teisėtumo yra prieštaringa. Viena vertus, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija teigia, kad ginčo ūkio pastato apskritai faktiškai nėra, kita vertus, nurodo, kad jis pastatytas neteisėtai. Kaip nurodyta pirmiau, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų neteisėtas ginčo ūkio pastato statybas. Teismas pažymėjo, kad daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis; 4.26 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartimi pareiškėjas nusipirko 59/100 dalis gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, įsigijęs dalį gyvenamojo namo, jis ėmė naudotis ir kiemo statiniais, įskaitant ir ginčo ūkinį pastatą, vykdė jo remonto darbus. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytoju apklaustas buvęs pastato – gyvenamojo namo savininkas A. V. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad ginčo ūkinį pastatą pareiškėjas pradėjo valdyti teisėtai ir valdo jį sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip dešimt metų (nuo 2001 metų).
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 30 d. papildomu sprendimu nusprendė priteisti pareiškėjui A. Ž. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2 075 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvienos po 1 075 Eur. Teismas nurodė, kad pareiškimas yra patenkintas, o savivaldybės ir inspekcijos suinteresuotumas šioje byloje buvo priešingas pareiškėjo pozicijai, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš šių suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Apeliantės nuomone, teismas ignoravo kitų suinteresuotų asmenų argumentus bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, priimdamas procesinį sprendimą, apsiribojo vien pareiškėjo argumentais ir paaiškinimais, liudytojo parodymais, tačiau sprendime detaliai nepasisakė dėl kitų institucijų iškeltų abejonių, nesiaiškino, kodėl institucijos ir pareiškėjas skirtingai traktuoja tą pačią situaciją. Institucijos šioje byloje buvo atkreipusios teismo dėmesį, kad pareiškėjas prie pareiškimo nepateikė jokių įrodymų, nuotraukų ar kitų dokumentų, kuriuose matytųsi koks tai pastatas. Nepagrįstos teismo išvados, kad ginčo pastatas nėra išnykęs ir turi nekilnojamojo daikto požymius.
11.2. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo pateiktą specialisto dr. A. B. išvadą ir nepagrįstai jai suteikė didesnę įrodomąją vertę. Apeliantė paaiškina, kad A. B. nėra ekspertas ir paaiškinimus davė tik kaip liudytojas, o jo pateikti paaiškinimai yra tik jo nuomonė, o ne ekspertinis vertinimas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1R-203 dr. A. B. buvo išbrauktas iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo.
11.3. Apeliantės nuomone, teismas taip pat neteisingai aiškino CK 4.47 straipsnyje numatytus nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, neteisingai taikė įgyjamosios senaties sąlygas. Apeliantė pažymi, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus įgyjamosios senaties taikymui būtina, jog visą valdymo laiką daiktas būtų buvęs valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas turėjo elgtis kaip daikto savininkas ir suvokti, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tik tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja ar nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai valdo kaip savą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007). Apeliantė paaiškina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tiesų rūpinosi statiniu ir jį prižiūrėjo, kitaip tariant, valdė ir naudojosi kaip savu. Nei prie pareiškimo, nei prie patikslinto pareiškimo nebuvo pridėta jokių dokumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų pastato priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą. Taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas rūpinosi pastatu kaip savo daiktu, atliko būtinus priežiūros darbus ar investavo į daikto būklės užtikrinimą. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad pastatas išties būtų buvęs valdomas kaip savas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų mokėjęs kokius nors mokesčius jam išlaikyti. Teismas taip pat konstatavo, kad statinys yra smarkiai nusidėvėjęs, o tai rodo, kad pareiškėjas jo neprižiūrėjo ir netvarkė.
11.4. Apeliantė paaiškina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto perdavimo reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti savivaldybės nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
11.5. Apeliantės vertinimu, teismas konstatuodamas, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo paaiškinimus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, taikomas ypatingojoje teisenoje, kurioje teismo vaidmuo yra aktyvus ir teismas turi siekti išsiaiškinti visas aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013, 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017). Šiuo atveju teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su tuo, ar pastatas realiai egzistuoja, nepareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų fotonuotraukas. Apeliantė pažymi, kad savivaldybė pateikė Vilniaus realios situacijos 3D modelio fotonuotrauką dėl situacijos ir pastato, kurią išanalizavęs teismas turėjo identifikuoti, kad yra pagrįsta įpareigoti pareiškėją pateikti pastato fotonuotraukas, norint įvertinti esamą situaciją.
11.6. Apeliantės įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti, buvimo.
11.7. Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti. Paaiškina, kad CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kai dalyvaujančių byloje asmenų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Tačiau apeliantės įsitikinimu, teismas neteisingai konstatavo, kad savivaldybės suinteresuotumas bylos baigtimi buvo priešingas ir kad ji turi atlyginti pareiškėjo išlaidas. Teigia, kad savivaldybė šioje byloje neturėjo materialinio suinteresuotumo, o prieštaravo pareiškimo patenkinimui, kadangi tai yra susiję su viešuoju interesu. Be to, teismas papildomame sprendime visiškai nepasisakė, ar visos pareiškėjo reikalautos priteisti bylinėjimosi išlaidos iš tiesų buvo būtinos.
12. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliantės įsitikinimu, teismas neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai pritaikė įstatymus:
12.1. Inspekcijos teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad suinteresuoti asmenys neįrodė, jog ginčo statinys pastatytas neteisėtai. Paaiškina, kad pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą, neteisėtos statybos rezultatas – statinys – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Inspekcija pažymi, jog statybos teisėtumas negali būti preziumuojamas, o įrodinėjimo našta, jog minėti statiniai sukurti pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus, priklauso pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas turėjo įrodyti, kad ginčo statinio statyba teisėta, o ne inspekcija turėjo įrodyti statybos neteisėtumą. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, susijusių su pastato statyba.
12.2. Apeliantė taip pat paaiškina, kad teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas ginčo objektą įgijo ne statybos, bet pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, turėjo pareiškimą atmesti. Skundžiamame sprendime teismas konstatuota, kad „pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 59/100 pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Šį pastatą jis įsigijo 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos su A. V., pagrindu. Taip pat, nors pirkimo pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, pareiškėjui buvo perleistas ir šalia pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatytas ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini).“ Taigi, pats pareiškėjas teigia, kad ginčo statinys jam buvo perleistas kartu su gyvenamojo namo dalimi, kuri jam parduota 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, ir nors šioje sutartyje nėra nurodytas ginčo statinys, aplinkybę, kad ginčo statinys pareiškėjui perleistas kartu su gyvenamojo namo dalimi, patvirtino posėdžio metu apklaustas liudytojas A. V. Taigi pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes ginčo statinį jis įgijo kitu būdu – pagal sandorį (CK 4.47 straipsnio 1 punktas – pagal sandorį). Todėl nagrinėjamu atveju teismas skundžiama nutartimi, vadovaujantis CPK normomis, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10 punktu, jau vien dėl pareiškėjo nurodyto ginčo statinio įsigijimo pagrindo, negalėjo patvirtinti ginčo statinio nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo pateikta gyvenamojo namo pirkimo sutartis nepatvirtina ginčo statinio įgijimo, priimdamas skundžiamą sprendimą, klausimą dėl ginčo statinio įgijimo paliko neišspręstą.
12.3. Inspekcijos teigimu, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių pastato, kuris būtų tokių parametrų ir medžiagiškumo, kuris yra nurodytas UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 5I1/ž, egzistavimo, o pareiškėjo pateikti įrodymai yra nepakankami. Pareiškėjo į bylą pateikta specialisto dr. A. B. išvada, parengta 2021-04 negalėjo byloje būti laikoma pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad jo apžiūrėtas objektas yra tokių pačių parametrų ir medžiagiškumo, kurie yra nurodyti 1948-07-13, 1971-06-24 ir 1997-12-12 kadastriniuose matavimuose. Iš pateiktų archyvinių kadastrinių bylų duomenų matyti, kad juose nurodyto ūkinio pastato, pažymėto žymenimis 2I1/m ar 5I1/ž, sienos – medinės. Tuo tarpu specialisto pateiktoje išvadoje, nurodyta, kad apžiūrėtos objekto 2.1. plytų, blokelių, akmenų ir gelžbetonio blokų sienos (7 psl. ). Vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 124 punktu, pagal sienų laikančiąsias konstrukcijas sudarančius statybos produktus pastatai žymimi „ž“ – medinių su karkasu, medinių skydų, molio ir kiti neišvardyti. Pastebėtina, kad UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje, ginčo pastato sienos nurodytos – medinis su karkasu, o ne plytų, blokelių, akmenų ir gelžbetonio blokų, kaip nurodoma specialisto išvadoje. Inspekcija pažymi, kad pareiškėjas į bylą nepateikė ginčo statinio nuotraukų, prie specialisto išvados taip pat nebuvo pridėta vaizdinė apžiūrėto objekto medžiaga, kuriuose būtų užfiksuota, koks tai statinys, ar tai pastatas, ir kokia jo būklė. Iš savivaldybės administracijos kartu su atsiliepimu pateikto Vilniaus realios situacijos 3D modelio, jame matomo ginčo statinio vaizdo, akivaizdu, kad šiame vaizde fiksuoto statinio parametrai nesutampa su UAB „Statkamda“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje, specialisto išvadoje ir archyviniuose kadastrinių matavimų bylos planuose nurodytais.
12.4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino inspekcijos į bylą pateiktų patikrinimų aktų 2016-01-26 Nr. 4D-228, 2016-07-14 Nr. 4D-1843 ir 2016-09-30 Nr. 4D-2541 su fotonuotraukomis, kuriuose fiksuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014, kuriuo pareiškėjas, kaip statytojas buvo įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytą statinį, įvykdymas. Inspekcijos pateiktose fotonuotraukose ir prie aktų pridėtose schemoje, matyti, kad šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki kol nebuvo fiksuotas įvykdytas teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014, nebuvo tiek specialisto išvadoje nurodytų parametrų statinio, tiek UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėto indeksu 5I1/ž pagalbinio ūkio pastato, kurio aukštis būtų 3,30 m, kurio sienos ilgis būtų 7,50 m, medinių lentų sienomis, kuris būti su stogu ir kuris ribotųsi su gyvenamojo namo siena. Be to, teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 konstatuota, kad šalia gyvenamojo namo, toje pačioje vietoje, kurioje UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų bylos plane nurodytas pagalbinio ūkio pastatas, pažymėtas indeksu 5I1/ž, yra savavališkai pastatytas sandėlis, kurio parametrai – 3 m x 5m x 2m. Akivaizdu, kad kito pastato, savavališkai pastatyto statinio vietoje, kurio ilgis 7,50 m, plotis 2,25 m ir aukštis 3,30 m – toje pačioje vietoje negalėjo būti. Inspekcija pastebi, kad iš šių nuotraukų matyti, jog šalia savavališkai pastatyto ir vėliau pareiškėjo nugriauto statinio, yra apgriuvusio statinio plytų sienos liekanos, nors byloje esančiuose archyviniuose kadastriniuose duomenyse fiksuota, kad 1948 metais į kadastrinių matavimų bylą įrašytas ūkio paskirties pastatas – medinių sienų ir čerpių stogo. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių byloje jokių paaiškinimų nepateikė, o teismas į šią inspekcijos nurodytą aplinkybę neatsižvelgė ir jos nenagrinėjo. Inspekcijos nuomone, pareiškėjo byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytoje vietoje yra tas pats 1940 metais statytas, archyviniuose dokumentuose žymeniu - 2I1/m ar 5I1/m pažymėtas pagalbinis ūkio pastatas, kuris UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas žymeniu 5I1ž, į kurį nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu prašo pripažinti pareiškėjas. Inspekcijos pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo pareiškime nurodytų parametrų ir medžiagiškumo pastato laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. nurodytoje vietoje nebuvo. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad „ginčo pastatas, kuris pirmą kartą kadastriniuose dokumentuose užfiksuotas 1948 metais, egzistavo tiek 2001 metais, kai pareiškėjas įsigijo pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tiek egzistuoja šiuo metu.“
12.5. Inspekcija paaiškina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas pripažinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į visą pareiškėjo nurodytą ginčo pastatą, kurio kadastro duomenų lentelėje 1A formoje įrašyta statinio kategorija – I grupės nesudėtingas, sienos – medis su karkasu, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai – 1940, baigtumo procentas 30, užstatytas plotas 18 kv. m., tūris – 59 kub. m. pamatai – akmenbetonis, duomenų apie stogo konstrukcijas, stogą ir kt. nėra. Iš pareiškėjo pateiktos UAB „Statkadma“ parengtos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos įrašų akivaizdu, kad joje nurodytas statinys – be stogo. Inspekcijos vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į bylos įrodymus, rodančius, kad šalia gyvenamojo namo egzistuoja tik pastato dalys liekanos, o ne ūkio paskirties pastatas. Teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi į visą pastatą, o ne į išlikusias statinio dalis. Pagal formuojamą teismų praktiką, jeigu ginčo statiniai neatitinka įstatymo reikalavimų ir dėl to nėra galimybės į juos įgyti nuosavybės teises, gali būti sprendžiama dėl teisių į juos kaip į statybines konstrukcijas, neturinčias nekilnojamojo daikto statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009).
12.6. Inspekcija pažymi, kad nors pareiškėjas įrodinėja, jog naudojosi ūkio pastatu, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, kaip ir įrodymų, kad šiuo statiniu rūpinosi ir jį prižiūrėjo. Pareiškėjo atlikti darbai, kuriuos jis įvardija kaip statinio remontą – teismo civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 buvo pripažinti savavališka naujo statinio statyba, o ne ginčo statinio remontu, todėl teismas nepagrįstai šiuos pareiškėjo veiksmus vertino, kaip įrodymus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas naudojosi ginčo statiniu ir „vykdė jo remonto darbus.“
12.7. Inspekcija taip pat nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, registro Nr. 10/226142, nuosavybės teisės į gyvenamojo namo 41/100 dalis nėra įregistruotos, nėra žinomi šios gyvenamojo namo dalies naudotojai, kaip ir nėra žinomas šių asmenų suinteresuotumas dėl ginčo statinio. CPK 532 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasirengimo nagrinėti teisme metu, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt dienų iki teismo posėdžio, specialiame interneto tinklalapyje skelbiamas pranešimas apie bylos nagrinėjimą. Todėl teismas, vadovaudamasis CPK 532 straipsniu apie bylos iškėlimą privalėjo pranešti specialiame interneto tinklalapyje, tačiau duomenų apie šį paskelbimą, byloje nėra ir dėl to galėjo būti užkirstas kelias per nustatytą terminą suinteresuotiems asmenims pareikšti pareiškimų dėl jų įtraukimo dalyvauti procese. Neinformavus suinteresuotų asmenų apie bylos iškėlimą, jiems neturint galimybės pareikšti pareiškimų, nebuvo užtikrintas visų aplinkybių dėl turto valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo įvertinimas. Vadovaujantis CPK 443 straipsnio 8 dalimi, teismas nagrinėjantis bylą ypatingąja teisena, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas nebuvo aktyvus, nesiėmė priemonių. Kai asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui pagal šį institutą įgyti. Pirmos instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus, o pareiškėjas netinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą (CPK 178, 185 straipsniai).
12.8. Apeliantė taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti. Paaiškina, kad ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. CPK 443 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, įtvirtinta bendroji taisyklė, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ir tik tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Ypatingojoje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamuoju atveju inspekcija nėra ir neturi būti laikoma atsakinga už pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje, užvestoje pagal jo iniciatyva pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Šiuo atveju bylos dalyviai nėra ir negali būti laikomi „laimėjusiomis“ ar „pralaimėjusiomis“ šalimis, taip pat negali būti laikomos ir turinčiomis priešingą interesą šalimis, nes pareiškėjo prašymo tenkinimas nereiškia, kad nutartis priimta pareiškėjo naudai ir suinteresuoto asmens nenaudai.
13. Pareiškėjas A. Ž. atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, prašo juos atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jam apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo vertinimu, savivaldybė nepagrindžia kaip yra pažeistos jos teisės, todėl apeliacinį skundą teikia be pagrindo. Skunde išdėstyti tik teoriniai aspektai, nesiejant jų su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat apeliantė nurodo seną ir nebeaktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pareiškėjas remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su savivaldybės argumentais, kad pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo. Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008. Bet ši kasacinio teismo praktika jau seniai yra pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi 3K-7-67/2011 ir pakeista praktika jau buvo pritaikyta šimtuose teismų procesinių sprendimų.
13.2. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su savivaldybės argumentais, kad ginčo turtas yra turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir dėl to negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu. Paaiškina, kad pati savivaldybė yra pareiškusi, kad šis turtas nepriklauso valstybei ir yra bešeimininkis, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2019 m. spalio 14 d. pastatą įtraukė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą Nr. 201902. Pareiškėjas pažymi, kad ūkio pastatas negali būti valstybės nuosavybė, nes jis nebuvo sukurtas, kaip valstybės nuosavybė, niekada nebuvo naudojamas, kaip valstybės ar kurios nors jos institucijos ar organizacijos nuosavybė. Pastatas buvo sukurtas kaip gyvenamojo namo priklausinys.
13.3. Pareiškėjas nesutinka su savivaldybės teiginiais, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių pastato teisėtą sukūrimą. Savivaldybė įtraukdama šį pastatą į bešeimininkių pastatų sąrašą, pati pripažino, kad daiktas yra teisėtai pastatytas ir yra nuosavybės objektu. Pareiškėjas paaiškina, kad jis pateikė kvalifikuoto specialisto, turinčio teisę atlikti statybos techninės veiklos ekspertizes, dr. A. B. išvadą dėl ūkio pastato būklės ir nusidėvėjimo. Taip pat matininkės J. D. buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai – pagal šiuos matavimus 2021 m. gegužės 31 d. buvo patikslintas pareiškėjo pareiškimo reikalavimas, o ūkio pastato statusas viešajame registre šiuo metu, kaip nurodė VĮ Registrų centras, savo atsiliepime, yra “formuojamas”. Paaiškina, kad ūkio pastato kadastro duomenys kadastro duomenų byloje pirmą kartą užfiksuoti 1948 m. liepos 15 d. kartu su kitais pastatais.” Taigi ūkio pastato duomenys buvo užfiksuoti jau daugiau nei prieš 70 metų. Be to, 2021 m. kovo 26 d. pareiškėjo atstovas pateikė teismui VĮ Registrų centras pateiktus archyvinius dokumentus, iš kurių aiškiai matyti, kad ūkio pastatas dokumentuose buvo fiksuojamas seniai ir ilgą laiką, kad į dokumentus ūkio pastatas buvo įtraukiamas kaip teisėtai pastatytas statinys.
13.4. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su savivaldybės argumentais, jog byloje trūksta įrodymų dėl ginčo pastato būklės. Paaiškina, kad nekilnojamojo daikto būklės ar sunykimo faktas nustatomas ne iš nuotraukų, kaip klaidingai teigia Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo apeliaciniame skunde, bet remiantis objektyvais kriterijais ir pagrindu, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo 15 ir 16 punktuose. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo statinio pripažinimo sunykusiu kriterijų buvimo nustatymas – fakto klausimas, kuris nustatomas vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis. Savivaldybės administracijai niekas neužkirto kelio pačiai teikti teismui papildomus įrodymus, nuotraukas ir taip ginčyti pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes.
13.5. Pareiškėjo įsitikinimu, vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pagrįstai rėmėsi ekspertinio pobūdžio dr. A. B. išvada. Kita vertus, nei vienas suinteresuotas asmuo, gavęs šią išvadą, neteikė jokių ją paneigiančių įrodymų. Teismas taip pat neturėjo pagrindo nesivadovauti matininkės J. D. atliktų kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo užfiksuoti ginčo pastato kadastro duomenys: baigtumo procentas, koordinatės (pastato dislokacija), išmatavimai, užstatytas plotas, pastato būklės ir kt. Šie kadastriniai matavimai buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, jie buvo atlikti asmens, kuris turi teisę tokius matavimus atlikti. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų neginčijo šių matavimų, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šie matavimai yra neteisėti, atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, VĮ Registrų centras iš esmės patvirtino, kad, teismui patenkinus A. Ž. pareiškimą, nuosavybė jo vardu galėtų būti įregistruota.
13.6. Pareiškėjas nesutinka su savivaldybės argumentais, kad jis pastatu nesirūpino ir jo neprižiūrėjo. Paaiškina, kad dėl kitame pastate kilusio gaisro, buvo apgadintas ginčo pastatas. Dėl to pareiškėjas, elgdamasis, kaip teisėtas pastato naudotojas ir valdytojas, atliko remonto darbus, kurie vėliau, pareiškėjui nedalyvaujant teisminiame procese, teismo buvo pripažinti savavališka statyba. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuotraukos patvirtina, kad ginčo pastatas buvo sutvarkytas, kad jo remontui buvo panaudotos naujos medžiagos. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 leido A. Ž. per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti statybinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus. Bet šio teismo sprendimo A. Ž. negavo, apie šį teismo sprendimą jis nežinojo.
13.7. Pareiškėjas paaiškina, kad po atliktų statybos darbų pašalinimo jis ginčo pastatą ir toliau laikė savo nuosavybe ir siekė, kad pirmiausia jis būtų įregistruotas, kaip jo nuosavybė, kad po to pastatą galėtų remontuoti. Pavyzdžiui, po atliktų statybos darbų pašalinimo pareiškėjo advokatas 2017 m. sausio 6 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinės bylos Nr. e2YT-6343-608/2017), prašydamas nustatyti, kad jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą įgyjamosios senaties būdu, bet byla nebuvo iškelta, nes pareiškėjo atstovas nepašalino pareiškimo trūkumo. Kita vertus, ginčo pastatą pareiškėjas pradėjo naudoti ir valdyti nuo 2001 metų birželio mėnesio, kada įsigijo 59/100 pastato – gyvenamojo namo. Todėl dešimt metų nepertraukiamo ginčo pastato naudojimo ir valdymo suėjo jau 2011 metų birželio mėnesį ir jau tuomet jis galėjo kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Pareiškėjas pažymi, kad pastate nėra įrengta komunikacijų, šį pastatą jis naudojo ūkio reikmėms, sandėliavimui, už pastatą nereikėjo mokėti jokių komunalinių mokesčių.
13.8. Pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Teigia, kad jo išlaidos yra realios, jis jas patyrė dėl to, kad suinteresuoti asmenys pateikė apeliacinius skundus.
14. Pareiškėjas A. Ž. atsiliepime į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jam apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo, kad palaiko visus argumentus, nurodytus atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą. Papildomai paaiškina, kad nesutinka su inspekcijos argumentais, jog nuosavybės įgijimas dėl įgyjamosios senaties negalėjo būti konstatuotas tik dėl to, kad pastatas neturi stogo. Pareiškėjas pažymi, kad apeliantė pripažįsta, jog yra išlikusi dalis ginčo pastato. Taip pat apeliantė teigia, kad “... matyti apgriuvusio statinio plytų sienos liekanos... “ – t. y. apeliantė pripažįsta, kad yra išlikusios pastato sienos. Siekdamas išvengti interpretacijų ir subjektyvių pastato būklės aiškinimų, pareiškėjas kreipėsi į architektę L. D., kuri užfiksavo ginčo pastatą nuotraukose ir įvertino, koks remontas yra būtinas pastatui. Ji Pagalbinio ūkio paskirties statinio esamos būklės įvertinime ( prašome teismo šį įrodymą priimti) nurodė, kad “Po buvusio gaisro išliko pagrindinės laikančios konstrukcijos – stogą laikančios ir pertvarinės sienos.” Visų pirma, tai reiškia, kad pastato laikančios ir pertvarinės sienos yra išlikusios. Vien dėl to pastato negalima laikyti sunykusiu. Antra, iš nuotraukų matyti, kad pastato sienos yra sumūrytos iš plytų, kad sienos pastatytos labai seniai – t. y. jos nebuvo sumūrytos pareiškėjo, bet buvo sumūrytos ginčo pastato statybos metu – t. y. daugiau nei prieš 70 metų. Todėl nelogiškas ir nesuprantamas suinteresuoto asmens argumentas, kad tokių sienų negalėjo būti. Juk pats suinteresuotas asmuo pripažino, kad pareiškėjas pašalino atliktus remonto darbus ir suinteresuotas asmuo nelaikė išlikusių sienų pastatytų savavališkai. Antra, architektė L. D. įvertinime taip pat nurodyta, kad “pamatai pagal vizualinės apžiūros duomenis –... akmens riedulių ir iš dalies betoniniai juostiniai. ... .“ Taigi ginčo pastato pamatai taip pat yra išlikę. Trečia, iš apeliacinio skundo argumentų neaišku, kodėl suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo išvada, kad ginčo pastatas egzistavo 2001 metais. Ginčydama teismo išvadas inspekcija nenurodo jokių jas paneigiančių aplinkybių ir įrodymų. Kad ginčo pastatas egzistavo 2001 metais ir vėliau, patvirtino liudytojas, šis pastatas užfiksuotas skirtingų metų pastato – gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylose, suremontuotą pastatą užfiksavo pats suinteresuotas asmuo, nežinodamas, kad pastatas jau egzistavo ir be reikalo kreipėsi į teismą dėl statybos darbų pašalinimo. Pareiškėjas surado pastato – gyvenamojo namo nuotrauką, iš kurios matyti, kaip atrodė įsigytas pastatas įsigijimo metu. Pareiškėjas kartu su atsiliepimu teikia ir šią nuotrauką. Iš jos aiškiai matyti, kad ginčo pastatas buvo iš esmės gyvenamojo namo dalis – t. y. jis buvo uždengtas vienu čerpių stogu. Vėliau visas pastatas – gyvenamasis namas pareiškėjo buvo teisėtai, gavus leidimą, rekonstruotas, atskirai paliekant ginčo pastatą uždengtą čerpių stogu. Net nebūtų logiška, kad pastatą, kuris faktiškai buvo gyvenamojo namo dalis, pareiškėjas būtų apleidęs ir jo nevaldęs bei nenaudojęs. Pareiškėjas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismo sprendimas gali pažeisti kitų suinteresuotų asmenų teises, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą. Paaiškina, kad jam nuosavybės teise priklauso 59/100 dalys gyvenamojo namo, kurio priklausinys yra ginčo pastatas, o nuosavybė į likusias 41/100 šio gyvenamojo mano dalis nėra registruota ir niekam nepriklauso. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl likusios pastato dalies įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu jis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kur yra užvesta civilinė byla Nr. e2YT-29222-905/2021. Tuo tarpu valstybė ir savivaldybė yra įtrauktos į bylos nagrinėjimą ir savo poziciją išdėstė.
15. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašo tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl teismo sprendimo ir papildomo sprendimo. Nurodo, kad su apeliaciniais skundais sutinka ir pritaria juose nurodytiems argumentams.
16. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo tenkinti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl teismo sprendimo ir papildomo sprendimo. Nurodo, kad su apeliaciniais skundais sutinka ir pritaria juose nurodytiems argumentams.
17. VĮ Turto bankas atsiliepime prašo dėl apeliacinių skundų spręsti teismo nuožiūra.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkinami.
18. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
19. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktus ir be pagrindo konstatavo, kad pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą, t. y. ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), valdė pagal visas įgyjamosios senaties sąlygas, numatytas CK 4.68–4.71 straipsniuose, ypač, kiek tai susiję su teisėtu valdymo pagrindu, sąžiningu valdymu, draudimu įgyti nuosavybėn valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius daiktus.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog, nesant bent vienos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, negali būti nustatytas nuosavybės teisės į daiktus įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010 ir kt.).
21. Pagal CK 4.68 straipsnio nuostatas, įgyjamajai senačiai reikšmingas valdymas turi būti teisėtas ir sąžiningas. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021 ir kt.).
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Ž. valdymo teisės atsiradimo pagrindus sieja su 59/100 pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įsigijimu pagal 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą su A. V. (e. bylos t. 1, b. l. 94). Teigia, kad ginčo ūkinis pastatas nebuvo įrašytas kaip perkamos namo 51/100 dalies priklausinys, bet realiai jam buvo perduotos teisės į šį ūkinį pastatą ir jis buvo įsitikinęs, kad turi teisę jį valdyti taip, kaip jį valdė gyvenamojo namo dalies pardavėjas. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad sandėliuko neperleidimas pareiškėjui nuosavybės teise nebuvo klaida, – pardavėjas A. V. negalėjo perleisti pareiškėjui nuosavybės, nes pats jos nebuvo įgijęs. Byloje nustatyta, kad A. V. 51/100 gyvenamojo namo dalį pirko iš M. G. 1997 m. birželio 9 d. pirkimo pardavimo sutartimi (e. bylos t. 1, b. l. 92), kuri gyvenamojo mano dalį privatizavo, t. y. pirko iš savivaldybės pagal 1993 m. kovo 30 d. sutartį ir jos pakeitimą, padarytą 1997 m. birželio 6 d. (e. bylos t. 1, b. l. 125). Iš pateikto privatizavimo sandorio matyti, kad ūkinis pastatas (sandėliukas) nebuvo nurodytas privatizavimo objektu ir netapo pirkėjos M. G. nuosavybe. Pareiškėjas valdymo teisės teisėtumą kildindamas iš sandorių, kuriuose nebuvo įrašytas sandėliukas, turėjo pareigą įrodyti, kad teisė valdyti sandėliuką yra teisėta, t. y. atsiradusi tuo pačiu pagrindu kaip ir nuosavybė į gyvenamojo namo dalį, o nuosavybė į sandėliuką privatizavimo metu neatsirado tik „per klaidą“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodė.
23. Kaip minėta, valdymo teisėtumas yra glaudžiai susijęs ir su kita – „sąžiningo įgijėjo“ sąlyga. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.26 straipsnis). Šioje byloje pareiškėjas teigė, kad valdymo teisę jis perėmė iš gyvenamojo namo dalies pardavėjo A. V. Tačiau iš aptartų bylos aplinkybių yra aišku, kad tai nėra pirminis valdymo teisės atsiradimo pagrindas, ir kad pareiškėjas įsigydamas gyvenamojo namo dalį galėjo išsiaiškinti šio namo priklausinių teisinę būklę bei pardavėjo tariamai teisėtai turimos valdymo teisės pagrindą. Šiuo atveju pareiškėjas, nepasidomėjęs, kokiu pagrindu A. V. buvo įgijęs valdymo teisę, pats negali būti laikomas sąžiningu valdytoju. Pareiškėjo įsitikinimas apie tai, jog niekas kitas neturi daugiau teisių į ginčo nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrįstas sąžiningu, objektyviu nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis yra sąžiningas valdytojas.
24. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, ir negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruoti daiktai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik į tokius daiktus, kurie, pirma, yra sukurti (suformuoti) taip, kad apskritai gali būti nuosavybės teisės objektai, antra, jie nuosavybės teise gali priklausyti privatiems asmenims, t. y. įstatymai nenustato draudimo tokius daiktus įgyti privačios nuosavybės teise. Be to, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise negali būti įgyjami daiktai, kurie priklauso valstybei arba savivaldybei, arba yra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Be to, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
25. Nagrinėjimu atveju pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nekilnojamasis daiktas – ūkinis pastatas, kokiu nors laikotarpiu ir kokiu nors teisėtu pagrindu būtų buvęs privačios (ne valstybės ar savivaldybės) nuosavybės objektu. Pareiškėjas nesukūrė daikto statybos būdu ir nenurodė, kas ir kada jį pastatė bei kodėl nebuvo įgytos privačios ar valstybinės (savivaldybės) nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą. Byloje surinkti duomenys apie įvykusius sandorius teismui leidžia spręsti priešingai, t. y. kad ūkio pastatas, kurios statybos metai kadastrinėje byloje nurodyti 1940 m. (e. bylos t. 1, b. l. 144), buvo valstybės nuosavybės – gyvenamojo namo priklausinys, ir galėjo būti privatizuojamas lygai taip pat kaip ir gyvenamasis namas tiek kartu perleidžiant su gyvenamojo namo dalimi, tiek ir atskirai, perleidžiant jį kaip savarankišką nuosavybės objektą. Apie tai, kad ūkinis pastatas buvo teisėtai pastatytas ir buvo laikomas valstybės nuosavybe (nors ir neįregistruota atskirai nuo gyvenamojo namo, tačiau sukurta viešosios nuosavybės pagrindu) netiesiogiai patvirtina įrašai kadastrinėje byloje. Gyvenamojo mano kadastrinėje byloje 1981 m. gegužės 13 d. yra padarytas įrašas „3I1/m savavališka statyba“ (e. bylos t. 1, b. l. 127). Toks įrašas ant plano, kuriame yra pažymėtas ir ginčo sandėliukas (žymėjimas plane „2I1/m“), patvirtina, kad būtent šis (ginčo) sandėliukas nebuvo laikomas neteisėtai pastatytu, o savavališkai pastatytu buvo laikomas kitas sandėliukas tame plane pažymėtas indeksu „3I1/m“ ir esantis kitoje gyvenamojo namo pusėje. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytas daikto valdymas negali būti nuosavybės įgijimo pagrindu dėl imperatyvo, draudžiančio užvaldyti valstybės / savivaldybės turtą. Pareiškėjo teiginiai, kad sandėliukas nėra valstybės ar savivaldybės turtas dėl to, kad jis yra įtrauktas į bešeimininkio turto sąrašą, nėra reikšmingi ir nepaneigia, kad ginčo ūkio pastatas yra viešosios nuosavybės teisės objektu. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad tokie daiktai nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kad nekilnojamais daiktas fiziškai yra visiškai išnykęs pagal STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 8.5 punkte numatytus požymius ir negali būti nuosavybės objektu. Tačiau kaip jau yra konstatuota, teismas vertina, jog nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu pareiškėjui negali būti pripažinta dėl to, kad pareiškėjo valdymas neatitinka CK 4.68–4.71 straipsnyje numatytų sąlygų. Be kitų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad su teisėtu, sąžiningu ir atviru valdymu yra nesuderinami ir pareiškėjo veiksmai, kuriais pareiškėjas pertvarkė ūkinį pastatą, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento. Priešingai nei teigia pareiškėjas, šios aplinkybės rodo ne daikto valdymą „kaip savo“, bet patvirtina neteisėtą ir slaptą daikto valdymą, daikto valdymą, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. spendimu civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 yra konstatuota, kad statybos teises pareiškėjas įgyvendino neteisėtai, t. y. slaptai ir nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų.
27. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas tenkina suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškimą atmeta.
28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat perskirsto šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 5 d.). Atsižvelgiant į procesinę ginčo baigtį, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. papildomas sprendimas naikinamas.
29. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas apeliantų naudai, todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme taip pat netenkinamas. Apeliantai ir kiti suinteresuoti asmenys įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Apeliacinius skundus tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir 2021 m. gruodžio 30 d. papildomą sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą:
Netenkinti pareiškėjo A. Ž. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Netenkinti pareiškėjo A. Ž. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjas Andrius Verikas