Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-08-24][nuasmeninta nutartis byloje][A-925-556-2015].docx
Bylos nr.: A-925-556/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos 188601464 atsakovas
Vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Socialinė apsauga
Bylos dėl išmokų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų
Bylos dėl valstybinių pensijų
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-925-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01879-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 3 d. (spaudas ant voko) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 25–31), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1D-5225(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį po 177,69 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. spalio 24 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri vėliau buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2010 m. sausio 1 d. jam mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėjo  manymu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012-2013 metams, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 12–13; 41) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo ir yra perskaičiuojama bei mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Konstitucinio Teismo                                        2012 m. vasario 6 d. nutarimu 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Todėl Vidaus reikalų ministerijos atsakymas pareiškėjui ir atitinkami veiksmai, susiję su pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka sumažintos valstybinės pensijos mokėjimu, yra teisėti, nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Atsakovas pažymi, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo pratęstas atitinkamų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai nepaneigta, todėl ministerija neturi teisės galiojančių Laikinojo įstatymo normų nevykdyti.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu (b. l. 44–46) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 11SP-2811 pareiškėjui nuo 2006 m. spalio 4 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, dėl kurios sumažinimo pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 1D-3884-(2) atsakė į pareiškėjo 2010 m. kovo 26 d. prašymą. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 22 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuri                            2013 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 11PP(P)-3118 atsakė į pareiškėjo 2013 m. balandžio 22 d. prašymą. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 14 d. pateikė prašymą Vidaus reikalų ministerijai, kuri išnagrinėjusi jo prašymą 2013 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 1D-5225(11). Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui taikė Laikinąjį įstatymą ir valstybinę pensiją perskaičiavo vadovaudamasis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo atveju nuo                2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio buvo sumažinta ir išskaičiuota viso                   6 396,84 Lt, kas mėnesį po 177,69 Lt, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 1D-5225(11) yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomos pensijos dalies. Remiantis šia teismo išvada, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo, taip pat nėra pagrindo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo.

 

III.

 

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 51–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. ir mokama sumažinta iki šiol, nors kai kurioms kitoms socialinėms išmokoms, pavyzdžiui, valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nebuvo pakeistas, t. y. išliko nustatyta, kad jos mokamos perskaičiuotos (sumažintos) iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymi, kad aukščiau paminėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas yra kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,                             2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Akcentuoja, kad nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Todėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas bent jau nuo 2012 m. sausio 1 d. diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, mano, jog, remiantis bendruoju teisės principu iura novit curia, teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo arba atsakovų šioje byloje.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 65–66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas, yra teisiškai pagrįsta. Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo pareiga priteisti pareiškėjui susidariusio skirtumo bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis yra laikinai apribotas remiantis Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo norma.

Kita vertus, pareiškėjas (apeliantas) papildomai tvirtina, kad reikalavimas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo, mokėti bent jau nuo 2012 m. sausio 1 d., jo nuomone, sąlygotinas siekiant išvengti pareiškėjo diskriminacijos kitų Lietuvos Respublikos pensininkų atžvilgiu, kadangi kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo. Tuo tarpu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012-2013 metams, kas pareiškėjo (apelianto) teigimu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamas reikalavimas neatsiejamas nuo pirmųjų dviejų. Pastarųjų netenkinus atmestinas ir šis.

2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog „Palyginus Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) matyti, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Apibendrinant pažymėtina, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo“. Tokiu būdu, Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai, visiškai neįžvelgė jo neatitikimo iki pat 2012 m. gruodžio 31 d., todėl iki šio momento negautos valstybinės pensijos dalies priteisimas taip pat turėjo būti atmestas.

Likęs ginčo laikotarpis dėl negautos valstybinės pensijos dalies pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. (kada pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl negautos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo) priteisimo, taip pat negalėjo būti patenkintas.

2013 m. lapkričio 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas inter alia į pareiškėjo prašymą, priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad “Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2013 metams, neprieštarauja konstitucinės teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams“. Toje pačioje nutartyje pažymėta, jog „yra siekiama gauti iki sumažinimo mokėtą valstybinę pareigūnų pensiją ne tik už 2012 metus, bet ir už 2013 metus. Vadinasi, Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas (bendrine prasme) gali padaryti įtaką baigiamajam aktui šioje byloje, todėl siekiant visapusiško administracinės bylos išnagrinėjimo, atsižvelgiant į 2013 m. lapkričio 4 d. pareiškėjo (apelianto) prašymą, tikrinama administracinė byla stabdytina, kol bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą administracinėje byloje Nr. I-2693-624/2013“, kas ir buvo padaryta.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

           Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, į tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai ir teisėtai nemokėta ginčo valstybinės pensijos dalis pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį už visą ginčo laikotarpį. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013 m. lapkričio 4 d. prašyme pateikti reikalavimai iš principo sutampa su apeliacinio skundo reikalavimais ir jų atžvilgiu atskirai nebepasisakytina.

Be to, teisėjų kolegija mano, esant tikslinga pastebėti, jog tokio pobūdžio reikalavimai, kurie susieti su bylos išsprendimu iš esmės turi būti ir tinkamai įforminti, t. y. jie išdėstytini apeliaciniame skunde ir pateiktini teismui per įstatymų nustatytą laiko tarpą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 str.). Nesilaikant turinio ir formos, nustatytos tvarkos, tokio pobūdžio reikalavimai apskritai neturėtų būti teismo priimami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Stasys Gagys

 

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

 

Arūnas Sutkevičius