| Civilinės bylos Nr. e2-325-790/2024
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00029-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.6;
3.3.2.4
|
| (S)
|
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės Pakruojo rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės Pakruojo rajono savivaldybės administracijos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Meresta“ ieškinį atsakovei Pakruojo rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, pašalinimo iš nepatikimų tiekėjų sąrašo, skolos ir palūkanų priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Meresta“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti atsakovės vienašališką 2021 m. birželio 14 d. darbų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukimą neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovės 17 426,62 Eur skolą ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 3) įpareigoti atsakovę pašalinti ieškovę iš nepatikimų tiekėjų sąrašo.
2. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. kovo 3 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovei uždraudė paskelbti viešąjį pirkimą dėl laiptų gamybos ir įrengimo.
3. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. sausio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, nurodė įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsakovė 2024 m. vasario 20 d. padavė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, prašydama panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė nurodė, kad, atmetus ieškovės ieškinį, išnyko viena iš privalomų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio pagrįstumas. Aplinkybė, kad teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, atsakovės nuomone, sudaro pakankamą pagrindą nuspręsti, jog byloje pasikeitė aplinkybės, sudariusios pagrindą ieškovės reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Atsakovės įsitikinimu, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones sprendimo vykdymas nebus apsunkintas. Atsakovės teisė paskelbti naują viešąjį pirkimą nesukels ieškovei jokios žalos ir (ar) kitaip neapsunkins ieškovės galimybės išsiieškoti tariamą skolą. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė išsaugotų galimybę įrodyti patirtą žalą ir ją išsiieškoti iš atsakovės. Nepanaikinus pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų patiriami didesni nuostoliai ir nepatogumai, kurie pažeistų viešąjį interesą. Ginčo objektas yra skirtas viešojo intereso apsaugai – Pakruojo rajono viešosios infrastruktūros gerinimui (Pakruojo miesto Kruojos upės pakrančių ir miesto parko tvarkymui), dėl to, neįgyvendinus projekto, šis viešasis interesas nukenčia.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartimi atsakovės Pakruojo rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2024 m. sausio 31 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 150 straipsnio 2 dalimi, išsprendė byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą. Minėtame sprendime teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 3 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos įsiteisėjus teismo sprendimui.
8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 3 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas buvo išspręstas priimant byloje sprendimą, nusprendė, jog atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovė Pakruojo rajono savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, konstatuodamas, kad jau yra priimtas sprendimas, kuriame pasisakyta dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo. Atsakovės teigimu, nei CPK, nei teismų praktikoje nėra įtvirtinto ribojimo teismui išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) panaikinimo klausimą po priimto sprendimo.
9.2. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, kadangi teismas neįvertino atsakovės prašymo turinio ir jame išdėstytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino CPK 149 straipsnio taikymo sąlygų ir pagrindų, tik formaliai atmetė prašymą remdamasis neaktualiu CPK 150 straipsniu.
9.3. Teismas neįvertino aplinkybės, kad yra išnykęs preliminarus ieškinio pagrįstumas. Atsakovės teigimu, prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo buvo nurodyta, kad, atmetus ieškovės ieškinį, išnyko viena iš privalomų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio pagrįstumas, todėl egzistavo pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones CPK 149 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovės nuomone, byloje iš esmės pasikeitė aplinkybės, sudariusios pagrindą ieškovės reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9.4. Teismas nepasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo efektyvumo ir proporcingumo, neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių santykio su viešuoju interesu, kuris, atsakovės nuomone, dėl galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių yra pažeidžiamas.
10. Ieškovė AB „Meresta“ atsiliepime į atsakovės Pakruojo rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atsakovė įtraukė ieškovę į nepatikimų tiekėjų sąrašą, o 2023 m. kovo 3 d. paskelbė konkursą laiptų įrengimui ir siūlė teikti paraiškas iki 2023 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes nutarties priėmimo metu ieškovė jau buvo įrašyta į nepatikimų tiekėjų sąrašą, todėl neturėjo teisės dalyvauti konkurse. Įvykdžius konkursą ir paskelbus laimėtoją ieškinys netektų prasmės.
10.2. Ieškovės įsitikinimu, nėra nustatyta aplinkybių dėl kurių atsakovės interesai turėtų būti ginami labiau nei ieškovės, ar dėl kurių būtų galima įvertinti prašomas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones kaip pernelyg ribojančias ar keliančias neigiamas pasekmes atsakovei. Ieškovės įsitikinimu, priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas sprendimu išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, nurodydamas, kad laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos įsiteisėjus teismo sprendimui. Naujų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nepaaiškėjo, o laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas užtikrina šalių lygiateisiškumą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovės prašymas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neįsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui atmesti ieškinį, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
13. Kai teismas konstatuoja abiejų šių sąlygų buvimą ir laikinąsias apsaugos priemones pritaiko, o šiuo klausimu priimta teismo nutartis įsiteisėja, suinteresuoti asmenys nebegali kvestionuoti sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo. Tokiu atveju jiems atsiranda kita teisė –kreiptis į teismą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (CPK 148 straipsnis) arba dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 149 straipsnis). CPK 149 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 149 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nenurodyti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindai. Todėl sprendžiant tokio pobūdžio procesinius klausimus būtina remtis sistemine CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analize, kuri teikia pagrindą padaryti išvadą, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos tada, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-464/2023). Kitaip tariant, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo poreikio neturi būti iš naujo analizuojama, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje įtvirtintos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos ir negali būti kvestionuojamas nutarties, kuria jos buvo pritaikytos, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Tokiu atveju yra analizuojamos aplinkybės, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmimo, sprendžiama, ar jos gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą.
15. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovės vienašališką 2021 m. birželio 14 d. darbų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovės 17 426,62 Eur skolą ir įpareigoti atsakovę pašalinti ieškovę iš nepatikimų tiekėjų sąrašo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui Šiaulių apygardos teismas 2023 m. kovo 3 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždraudė atsakovei paskelbti viešąjį pirkimą dėl laiptų gamybos ir įrengimo. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. sausio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, nurodė įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes ieškovė dėl jo yra padavusi apeliacinį skundą, kuris yra priimtas ir persiųstas nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2A-290-553/2024).
16. Atsakovė 2024 m. vasario 20 d. padavė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teigdama, kad, atmetus ieškovės ieškinį, išnyko viena iš privalomų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio pagrįstumas. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neįžvelgė pagrindo panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, nurodė, kad jis sprendimu yra išsprendęs pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą. Atsakovė atskirajame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinumą įrodinėja tuo, kad teismo sprendimu atmetus ieškovės reikalavimus, išnyko būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Su tokiais atsakovės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
17. Šios nutarties 13 punkte minėta, kad tuo atveju, jeigu teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaiko, suinteresuoti asmenys nebegali kvestionuoti sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo, tačiau turi teisę remtis CPK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir įrodinėti, kad dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.
18. Aplinkybė, kad byloje yra priimtas teismo sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai atmesti, savaime nesuponuoja pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pirminė paskirtis yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, ji lemia ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą laiko atžvilgiu. Pagal CPK 150 straipsnio 2 dalį teismui sprendimu atmetus ieškinį, tuo pačiu sprendimu išsprendžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas, paliekant galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Šiaulių apygardos teismas 2024 m. sausio 31 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimus, savaime nesudaro pagrindo panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad būtent tokio teisės aiškinimo laikosi Lietuvos apeliacinis teismas naujausioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-706-464/2023).
19. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nuspręsti, jog atsirado naujos (pasikeitusios) aplinkybės, leidžiančios teigti, kad yra išnykę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas dėl pasikeitusių aplinkybių pažeidžia proporcingumo bei ekonomiškumo principų reikalavimus. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra pažeidžiamas viešasis interesas, kadangi nėra įgyvendinamas projektas, susijęs su Pakruojo rajono viešosios infrastruktūros pagerinimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pastarųjų argumentų vertinti kaip sudarančių pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių įtaka viešajam interesui buvo įvertinta Šiaulių apygardos teismui 2023 m. kovo 3 d. nutartyje, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, iš neįsiteisėjusiame Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendime nurodytų aplinkybių matyti, kad esminiai Pakruojo miesto viešosios infrastruktūros pagerinimo darbai yra užbaigti, ir nėra pagrindo manyti, jog likusieji darbai (nepašalinta atraminė siena, neįrengti gelžbetoniniai laiptai, nepasodinti želdiniai) yra neatidėliotini, o jų neįvykdymas kelia grėsmę viešajam interesui ir iki sprendimo įsiteisėjimo dienos galiosiančios laikinosios apsaugos priemones pažeis ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-290-553/2024 pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimo 2024 m. balandžio 30 d. yra paskirtas teismo posėdis, todėl jeigu apeliacinės instancijos teismas paliks galioti byloje priimtą teismo sprendimą, laikinosios apsaugos priemonės galios pakankamai neilgą laikotarpį.
20. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Ieškovė prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi, atsižvelgiant į principą „pralaimėjęs moka“, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimo nėra baigtas, neturi teisinio pagrindo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, kol nėra galutinai nustatyta pralaimėjusi šalis. Šis klausimas spręstinas teismui priimant baigiamąjį teismo procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą turi teisę pateikti civilinėje byloje pagal apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Marius Bajoras