Baudžiamoji byla Nr. 2K-149/2011

                                                                                              (Procesinis Nr. 18-1-00305-10)

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                               1.1.10; 1.2.23.1; (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 15 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. (A. D.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas dvidešimt penkioms paroms arešto.

          Remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su bausme paskirta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendžiu, švelnesnę bausmę apimant griežtesne, ir galutinė bausmė paskirta vieneri metai devyni mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

          Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo A. D. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniai skundai atmesti.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

 

n u s t a t ė :

 

A. D. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo bei laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, būtent: 2010 m. vasario 25 d., apie 12.00 val., Vilniuje, Liepkalnio g., prie parduotuvės „Maxima“, iš tyrimo nenustatyto asmens už 30 Lt neteisėtai,  neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo 0,6437 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, būdamas automobilyje BMW 328 (valst. Nr.(duomenys neskelbtini)), priklausančiame D. S., šias narkotines medžiagas laikė viršutinėje striukės kišenėje, kol 2010 m. vasario 25 d., apie 14.45 val., automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, Viršuliškių g. 40, policijos pareigūnė jas surado paviršutinės apžiūros metu minėtoje striukės kišenėje ir paėmė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį ir, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėti bausmės vykdymą. Savo prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismui buvo visos sąlygos taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau teismas bausmės vykdymo atidėjimo netaikė ir taip pasunkino nuteistojo padėtį. Kasatorius teigia, kad BK 75 straipsnis išimtiniais atvejais nedraudžia atidėti bausmės vykdymą asmenims, kuriems vykdymas jau buvo atidėtas vieną kartą arba turintiems neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog BK 75 straipsnio nuostatos jam galėjo būti taikomos, tačiau teismas to nepadarė ir taip, pasak nuteistojo, suvaržė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai rėmėsi baudžiamojo įstatymo nuostata, kurios apskritai nėra (nurodomas BK 64 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo A. D. skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo argumentai dėl bausmės vykdymo atidėjimo yra nepagrįsti. Jis sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytu teiginiu, kad nors A. D. bausmės vykdymo atidėjimas jau buvo taikytas du kartus, tačiau tokio pobūdžio bausmė jam teigiamos įtakos nepadarė, todėl pagrįsta manyti, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Prokuroras nurodo, kad, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, į tai, kad jis dirba, apibūdinamas teigiamai, yra jauno amžiaus, taip pat į teistumus, darytina išvada, jog tokie A. D. socialiniai ryšiai yra akivaizdžiai per silpni. Visos minėtos aplinkybės nesulaikė jo nuo tolesnių nusikalstamų veikų darymo. Be to, prokuroras pažymi, kad, atsižvelgiant į teisingumo principo įgyvendinimą bei bausmės tikslus, kurių įgyvendinimas vieną kartą pritaikius BK 75 straipsnį nebuvo pasiektas, pakartotinis šio straipsnio taikymas yra netikslingas.

Prokuroro manymu, nuteistojo argumentas dėl netinkamo BK 64 straipsnio 5 dalies 2 punkto taikymo yra nepagrįstas, nes ši norma teismų sprendimuose neminima ir objektyviai neegzistuoja.

Kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl BK 75 straipsnio taikymo.

 

Bausmės vykdymo atidėjimo institutą reglamentuoja BK 75 straipsnis, kuris gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Tame pačiame straipsnyje nurodoma ir kita esminė taikymo sąlyga, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, tik jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nurodytos dvi sąlygų grupės, ir tik jų visumos vertinimas kiekvienos individualios situacijos kontekste leidžia teismui priimti sprendimą atidėti bausmės vykdymą. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas išnagrinėja visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas savo išvadą suformuluoja pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kasatoriaus argumentas, kad nagrinėjant bylą buvo visos sąlygos jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra nepagrįstas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai išanalizavo ir motyvuotai pasisakė, kodėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymas A. D. nėra galimas. Abiejų instancijų teismai įvertino tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, kad bausmės vykdymo atidėjimas prieš tai nuteistajam buvo taikytas ne vieną kartą, tačiau nuteistasis nepateisino teismo jam pareikšto pasitikėjimo ir bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė naujas nusikalstamas veikas, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas nepadėjo pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, kuriais, be kita ko, siekiama taip paveikti nusikaltusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe. Baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad nuteistasis buvo ne kartą baustas, už teisės pažeidimus jam buvo taikytos administracinės nuobaudos. Be to, bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo taikytas du kartus, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo metu jis vėl padarydavo naujas tyčines nusikalstamas veikas, paskutinės jo veikos nėra atsitiktinio pobūdžio. Minėti duomenys teismų buvo teisingai įvertinti konstatuojant, kad kasatorius nepadarė reikiamų išvadų dėl savo elgesio ir nėra linkęs keisti savo požiūrio į įstatymu saugomus gėrius, todėl nėra pagrindo išimtiniam bausmės vykdymo atidėjimo atvejui. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad savo sprendimuose teismai teisingai pripažino, kad nebuvo baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų visumos bausmės vykdymo atidėjimo taikymui.

Nuteistojo teiginį, kad apeliacinės instancijos teismas suvaržė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą nutartyje nurodydamas, kad BK 75 straipsnis galėjo būti taikomas, tačiau jo nepritaikęs, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra tiesiogiai įvardytos išvados, kad A. D. reikia taikyti BK 75 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje tik bendrai nurodė, kad BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems vieną kartą bausmės vykdymas jau buvo atidėtas, tačiau šiuo teiginiu teismas nepadarė galutinės konkrečios išvados dėl to, kad A. D. turi būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Priešingai, teismas motyvuotai patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

 

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje savo motyvus grindė neegzistuojančia BK norma. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, atsakydamas į prokuroro apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo BK              63 straipsnio 5 dalies 2 punkto taikymo, pateikė išaiškinimą dėl bausmės bendrinimo A. D. darydamas išvadą, jog bausmės buvo pagrįstai subendrintos bausmių apėmimo būdu, po šios išvados teismas skliaustuose nurodė BK 64 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Pažymėtina, kad toks straipsnis galiojančiame BK neegzistuoja, tačiau atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, darytina išvada, kad klaidingas BK straipsnio nurodymas laikytinas technine rašybos klaida. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks prieštaravimas esmingai nepažeidžia nuteistojo teisių ir nekeičia jo teisinės padėties.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o nuosprendis ir nutartis pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso                382 straipsnio 1 punktu

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                    Aldona Rakauskienė

 

 

                                                                                               Josifas Tomaševičius

 

 

                                                                                               Benediktas Stakauskas