Administracinė byla Nr. eA-5201-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02080-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. (N. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja N. S. (N. S.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–6), prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-770(00829) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Departamentas nepagrindė, kokiais duomenimis remiantis padarė išvadas, kad pareiškėjos įmonėje aptariamu laikotarpiu nebuvo įdarbintas reikiamas darbuotojų skaičius, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje faktiškai negyvena bei kad kitų socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Ginčijamas Sprendimas priimtas neįvertinus visų galimų duomenų ar dokumentų bei informacijos. Departamentas iki Sprendimo priėmimo nesikreipė į pareiškėją ar uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, neįspėjo apie ketinimus panaikinti leidimą gyventi. Todėl Departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

2.2. Departamentas Sprendime nepagrįstai rėmėsi nebegaliojančia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) redakcija. Sprendime turėjo būti taikoma nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (pabraukta pareiškėjos). Pareiškėjos teigimu, Departamento Kontrolės skyrius ją pakonsultavo, kad tais atvejais, kai po leidimo laikinai gyventi išdavimo darbuotojai pateikia prašymą išeiti iš darbo savo noru, turi būti įdarbintas bent vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir jam mokamas ne mažesnis kaip minimalus darbo užmokestis už visą darbo laiką. Apie aplinkybes, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atleista darbuotoja ir ieškoma naujo darbuotojo, pareiškėja Departamentą informavo 2017 m. gegužės 2, 24 ir 25 d. paaiškinimais, tačiau atsakymo į juos negavo. Faktiškai skundžiamo Sprendimo priėmimo ir šio skundo pateikimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įdarbinti ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie dirba visą darbo laiką ir jiems mokamas ne mažesnis kaip Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalus darbo užmokestis. Departamento Sprendimo priėmimo metu laikinai nebuvo 1 darbuotojo, apie tai pareiškėja Departamentą buvo informavusi bei nurodžiusi, kad aktyviai ieško naujo darbuotojo. Pareiškėja pažymėjo, kad kosmetikos prekių, kvepalų ir kitų gaminių pardavimas yra itin konkurencinga sritis, darbuotojų surasti sunku, jaunesnio amžiaus žmonės nepastovūs, nuolat keičia darbo vietas, o vyresnio amžiaus žmonių pareiškėja įdarbinti negali, kadangi juos reikia apmokyti kompiuterinio raštingumo, o tai brangiai kainuoja. Be to, darbuotojų paklausa Lietuvoje nuolat auga, atlyginimai yra didesni nei pareiškėja gali pasiūlyti. Pareiškėjos įmonė samdo buhalterinių paslaugų įmonę, nustatyta tvarka vedama apskaita. Įmonė aktyviai veiklą vykdo nuo 2016 m. Pareiškėja leidimą gyventi turi nuo 2014 m., jos sūnus – nuo 2011 m. Įmonėje pasiektas nemažas įdirbis, mokami mokesčiai.

2.3. Pareiškėjai taip pat nėra aišku, kuo remiantis Departamentas sprendė, kad ji faktiškai negyvena Lietuvos Respublikoje. Remiantis pareiškėjos paso žymomis, nuo 2016 m. iki skundo pateikimo pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi 7 kartus (iš viso 15 dienų). Be to, pareiškėją su Lietuva sieja šeiminiai ir socialiniai ryšiai – jos dukra ir sūnus laikinai gyvena Lietuvoje, nuo 2014 m. yra susiklostę draugiški santykiai su buto nuomininku ir kaimynais, atsiradę šeimos draugų, sūnus Lietuvoje ketina sukurti šeimą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 79–83) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad:

4.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos atžvilgiu turi būti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal šios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėjos valdomoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. 2017 m. balandžio 27 d. patikrinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje, nustatyta, kad visi įmonės darbuotojai buvo atleisti netrukus po to, kai 2016 m. rugpjūčio 5 d. buvo priimtas sprendimas pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Taigi pareiškėja ir jos valdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo netenkino imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Pareiškėja atsakingų migracijos institucijų apie susiklosčiusią situaciją dėl įmonės darbuotojų tuo metu neinformavo. Nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. vasario 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinta tik pati pareiškėja. 2017 m. balandžio 27 d. Departamento atliekamo patikrinimo metu nustatyta, kad įmonėje tuo metu dirbo pareiškėja ir dar viena Lietuvos Respublikos pilietė (E. B.). Ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną nustatyta, kad 2017 m. gegužės 11 ir 15 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbinti du nauji darbuotojai, tačiau 2017 m. gegužės 17 d. atleista prieš tai dirbusi darbuotoja E. B. Taigi Sprendimo priėmimo dieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai ir pati pareiškėja. Iš esmė visą ginčijamu Sprendimu panaikinto leidimo gyventi laikotarpį įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, o darbuotojai buvo atleisti 2016 m. rugpjūčio 10–11 d., t. y. iš karto pareiškėjai išdavus leidimą laikinai gyventi. Šios aplinkybės sudarė pagrindą pagrįstiems įtarimams, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

4.2. Pareiškėja, supratusi, jog 2017 m. balandžio pabaigoje buvo vykdomas jos įmonės patikrinimas, pradėjo teikti formalius paaiškinimus, kad įmonėje nėra įdarbinti trys darbuotojai, nes naujo darbuotojo rasti nepavyko. Departamento vertinimu, tai pareiškėjos gynybinė reakcija, siekiant išsaugoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjos nurodytos deklaratyvios priežastys, susijusios su sunkumais ieškant darbuotojų, nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą bei nepaneigia jo teisėtumo ir pagrįstumo. Kita vertus, pareiškėjos pateikti paaiškinimai rodo, kad ji žinojo ir suvokė, jog neatitinka Įstatymo reikalavimų. Departamentas atsiliepime pažymėjo, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

4.3. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, užsienietis privalo gauti naują leidimą. Ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje nustatytas sąlygas.

4.4. Pareiškėjos skundo argumentai dėl įmonės veiklos neturi teisinės reikšmės, kadangi Sprendimas priimtas dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkto reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus, o ne dėl to, kad įmonė nevykdo veiklos ar yra fiktyvi. Skundo argumentai dėl pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika taip pat nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Pareiškėjos vaikai yra pilnamečiai, todėl Įstatymo 43 straipsnis nenustato tokio pobūdžio šeimos susijungimo (pareiškėja gali atvykti aplankyti pilnamečių vaikų su galiojančia viza).

4.5. Sprendime nurodyta frazė dėl pareiškėjos faktinio gyvenimo Lietuvoje traktuotina kaip techninė klaida. Iš ginčijamame Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, teisinio pagrindo akivaizdu, kad jis priimtas dėl to, jog pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų skaičiaus. 

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (t. II, b. l. 22–27) pareiškėjos skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja su 2016 m. birželio 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba), prašydama pakeisti leidimą likinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu; pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7394340, galiojantis iki 2018 m. rugpjūčio 5 d.; pareiškėja 2017 m. gegužės 2 d. paaiškinime Migracijos valdybai nurodė, jog įsipareigoja per 2 savaites UAB „(duomenys neskelbtini)“ rasti 2 darbuotojus; pareiškėja 2017 m. gegužės 25 d. paaiškinime Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui nurodė, kad 2017 m. gegužės 17 d. savo noru buvo atleista E. B., naujo darbuotojo rasti nepavyko; VSDFV 2017 m. liepos 14 d. duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dirbo E. B. (nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. gegužės 17 d.), A. C. (nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki patikrinimo dienos), E. G. (nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d.), A. J. (nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d.),  A. M. (nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d.), O. S. (nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.), E. Ž. (nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki patikrinimo dienos) ir N. S. (nuo 2015 m. vasario 18 d. iki patikrinimo dienos); Departamentas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7394340, galiojantį iki 2018 m. rugpjūčio 5 d.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos  Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, iš kurios matyti, jog pareiškėjos valdomai UAB „(duomenys neskelbtini)“, be kita ko, turėjo būti taikomas reikalavimas, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Remiantis bylos duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas A. M. buvo atleistas 2016 m. rugpjūčio 4 d., B. G. – 2016 m. rugpjūčio 9 d., A. J. – 2016 m. rugpjūčio 10 d., t. y. neilgai trukus po to, kai pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. vasario 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinta tik pati pareiškėja. Nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. bendrovėje dirbo pati pareiškėja ir E. B., nuo 2017 m. gegužės 11 d. buvo įdarbintas A. C., o nuo 2017 m. gegužės 15 d. – E. Ž., tačiau 2017 m. gegužės 17 d. E. B. buvo atleista. Taigi nuo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo dienos, t. y. 2016 m. birželio 30 d., iki Departamento Sprendimo priėmimo, 10 mėnesių UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip 3 darbo vietų, todėl teismas sprendė, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji 2017 m. gegužės 2, 24 ir 25 d. paaiškinimais informavo Departamentą apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra atleista darbuotoja jos prašymu ir ieškoma naujo darbuotojo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 2 d. paaiškinime Migracijos valdybai nurodė, jog įsipareigoja per 2 savaites rasti 2 darbuotojus įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, o 2017 m. gegužės 25 d. paaiškinime Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui nurodė, kad 2017 m. gegužės 17 d. savo noru buvo atleista E. B. ir šiuo metu naujo darbuotojo rasti nepavyko, taigi šiuose prašymuose nurodytas aplinkybės Departamentas pagrįstai vertino kaip deklaratyvias. Šios aplinkybės įtakos ginčijamo Sprendimo priėmimui neturėjo, kadangi net ir pateikus minėtus prašymus iki ginčijamo Sprendimo priėmimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įdarbinti trys darbuotojai, o aplinkybė, kad po ginčijamo Sprendimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti trys darbuotojai, neturi įtakos vertinant ginčijamo Departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

9. Pareiškėjos argumentą, kad Departamentas jos neįspėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Departamentas nėra įpareigotas įspėti asmenis, kuriems išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, apie ketinimą tokį leidimą panaikinti.

10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog frazė dėl pareiškėjos faktinio gyvenimo Lietuvoje turi būti traktuojama kaip techninė klaida. Įvertinus ginčijamą Sprendimą matyti, kad jis priimtas dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus įpareigojimo dėl trijų darbuotojų. Pareiškėjos faktinis gyvenimas Lietuvoje ginčijamame Sprendime nebuvo vertinamas, todėl teismas dėl jo nepasisakė.

11. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, ištyrė  aplinkybes dėl pareiškėjos atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir nustatęs, jog pareiškėjos įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka 3 darbuotojų reikalavimo, pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi. Teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai nepaneigė atsakovo padarytų išvadų, todėl Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais.

III.

12. Pareiškėja N. S. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 31–34), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Savo apeliacinį skundą pareiškėja grindžia tokiais argumentais:

13.1. Departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nesikreipęs į pareiškėją ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl teisingų duomenų nustatymo, be išankstinio įspėjimo ar pranešimo, remdamasis neišsamiais duomenimis. Departamentas taip pat neatsakė į pareiškėjos teiktus prašymus, tuo pažeisdamas teisinės valstybės ir gero viešo administravimo principus. Sprendimo priėmimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ visai darbo dienai buvo įdarbinta ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjos teigimu, Departamentas Sprendime nepagrįstai nurodo, kad, turėdama iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, pasikeitus Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytoms aplinkybėms, lemiančioms minėto leidimo išdavimą, pareiškėja turėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Esą pasikeitė ne aplinkybės, o Įstatymo reguliavimas, tačiau Įstatyme nėra nustatyta, kad tokiais atvejais pareiškėja kiekvieną kartą turi kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgiant į proporcingumo principą bei į itin dažną Įstatymo keitimą, pareiškėjos atžvilgiu taikytos priemonės – leidimo gyventi panaikinimas – yra neproporcingos. 

13.2. Viso tariamai nustatyto Įstatymo nesilaikymo trukmė – 4,5 mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d. ir 5 mėnesiai – iki 2017 m. birželio 6 d., t. y. pasikeitus įstatyminiam reguliavimui, apie kurį pareiškėja nebuvo informuota. Visas terminas – 9,5 mėnesio, o teismas nustatė 10 mėnesių. Tuo tarpu leidimas pareiškėjai išduotas 24 mėnesiams. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėja turėjo dėti dideles pastangas, investuoti dideles pinigines lėšas steigiant įmonę ir pradedant veiklą, surandant tinkamus darbuotojus, ieškant klientų, o tai ilgalaikis procesas, reikalaujantis daug pastangų. Teismas taip pat nevertino pareiškėjos nurodytų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo ginčo laikotarpiu pasisamdyti reikiamų darbuotojų, ir to, kad pareiškėjai buvo suteiktos neteisingos konsultacijos. Pasak pareiškėjos, įstatymai nenustato, ką reikia daryti darbuotojui išėjus iš darbo savo noru, susirgus ar paėmus nemokamas atostogas.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Apeliacinės instancijos teismas tikrina bylą remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėja atitiko Įstatymo (ginčo teisiniams santykiams taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą dėl ne mažiau kaip 3 darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, įsteigimo, kadangi tai yra vienas iš pagrindų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje reikalavimų.

17. Atsakovas byloje ginčijamu 2017 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-770(00829) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos pilietei N. S., panaikinimo“ vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7394340, galiojantį iki 2018 m. rugpjūčio 5 d., kai įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

18. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, šis reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėja (jos įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Iš esmės analogiško pobūdžio situacijos (dėl to, kad nesikreipė į pareiškėją papildomų duomenų, dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų, dėl ne tos Įstatymo redakcijos taikymo, dėl reikalavimo kreiptis į Departamentą išduoti naują leidimą, dėl po sprendimo priėmimo įdarbintų žmonių, dėl poveikio priemonės proporcingumo) buvo vertinamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017 ir Nr. eA-4901-822/2017, kuriose teismas sprendė, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose bylose.

19. Byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinus ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo kontekste, darytina išvada, kad pareiškėja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo iš esmės neatitiko nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki ginčo Sprendimo priėmimo, išskyrus 3 dienas nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., kuomet UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ir pareiškėja. Pažymėtina, kad, nors nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki Sprendimo priėmimo įmonėje dirbo 1 arba 2 Lietuvos Respublikos piliečiai ir pareiškėja, šių darbuotojų nepakako tam, kad būtų konstatuotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui, kadangi pati pareiškėja nėra nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenanti užsienietė. Šių aplinkybių niekaip nekeičia tai, kad 2017 m. birželio 21 d. bei 2017 m. birželio 26 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti 2 nauji darbuotojai, kadangi pareiškėja 10 mėnesių iki to neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, būtino, norint išlaikyti jai 2016 m. rugpjūčio 5 d. išduotą (pakeistą) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

20. Pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su darbuotojų paieška, laikytinos subjektyviomis. Visų pirma pažymėtina, kad susiklosčius situacijai, kai nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. vasario 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ be pareiškėjos daugiau nebuvo darbuotojų, ji apie tai Departamento neinformavo. Pareiškėja į Migracijos valdybą kreipėsi tik 2017 m. gegužės 2 d. bei vėlesniais 2017 m. gegužės 24 ir 25 d. paaiškinimais, kuriuose nurodė tik aplinkybes, susijusias su darbuotojos atleidimu ir naujų darbuotojų paieška 2017 m. gegužės mėnesį. Tuo tarpu dėl aplinkybių, įvykusių 2016 m. rugpjūčio mėnesį, kai situacija Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu pasikeitė iš esmės, pareiškėja jokių paaiškinimų neteikė. Todėl pareiškėjos argumentai, kad ji Departamentą informavo apie darbuotojų trūkumą, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėja nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių jos teiginius dėl sunkumų ieškant darbuotojų, įrodymų, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokia darbuotojų paieška truko neproporcingai ilgą laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjos argumentus laikė deklaratyviais. Be to, šios aplinkybės savaime nepaneigia pirmiau nurodytos išvados dėl pareiškėjos neatitikimo Įstatymo keliamiems reikalavimams.

21. Vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi teismas nagrinėdamas administracinius ginčus nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

22. Pagal šias nuostatas teismas nevertina kokį galima elgesio modelį pareiškėja galėjo pasirinkti šio ginčo situacijoje, kadangi teismas, tikrindamas atsakovo sprendimą, tik patikrina jo teisėtumą bei pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas tokį tikrinimą atliko ir nustatė, kad atsakovas kaip administravimo subjektas tinkamai atliko patikrinimo procedūrą ir įvertinęs rezultatus priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

23. Nustačiusi šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes,  priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

24. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 Eur žyminis mokestis. Pagal šio straipsnio 3 dalį skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo mokėtinas 11,25 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjos apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito (t. II, b. l. 41) matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėta 15 Eur žyminio mokesčio. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 3,75 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. S. (N. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai N. S. (N. S.) 3,75 Eur (tris eurus septyniasdešimt penkis centus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys