Administracinė byla Nr. P-1-520/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02594-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2019 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 pagal pareiškėjo T. L. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas T. L. J. (T. L. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. SPRE-459 (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 2) panaikinti Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-3237 (toliau – ir Valdybos sprendimas).
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Almand“ darbuotojas. Tačiau skundžiamu Tarnybos sprendimu jam atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą ir nustatyta, jog darbo sutarties su UAB „Almand“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Valdyba pareiškėjo skundą dėl šio Tarnybos sprendimo atmetė.
Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2015 metais atlikti patikrinimai, kuriais grindžiami skundžiami Valdybos ir Tarnybos sprendimai, neturėjo jokios įrodomosios galios sprendžiant dėl jo darbinės veiklos, kadangi patikrinimai buvo atlikti UAB „Almand“, o ne dėl šios įmonės darbuotojų. Be to, pareiškėjo su UAB „Almand“ sudarytos darbo sutartys nėra panaikintos ir yra galiojančios, Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos, o skundžiamuose sprendimuose nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis.
Lenkijos kompetentingai įstaigai nustačius, kad pareiškėjui taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, Tarnyba per Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nustatytą terminą dėl tokio sprendimo jokių prieštaravimų nepateikė, todėl jis tapo galutiniu. Pareiškėjo teigimu, jam taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad VDI atliko UAB „Almand“ veiklos patikrinimus, kurių metu nustatyta, jog faktiškai UAB „Almand“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai taikomi tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad VDI nenustatė, jog UAB „Almand“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo T. L. J. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Almand“ darbuotojas, minėtais laikotarpiais pareiškėjas dirbo reklamos agento darbą pagal su UAB „Almand“ 2014 m. spalio 28 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 10/10/2014. Be to, pareiškėjas Lenkijoje vertėsi individualia veikla. Tarnyboje 2015 m. balandžio 23 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 180000/511/59/2015, kuriuo informuojama, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatomis, laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2015 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (7.16) S2-18281 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. (7.16) S2-20938 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama pateikti papildomus dokumentus, būtinus sprendimui dėl taikytinos teisės nustatymo priimti, tačiau tokie dokumentai Tarnybai nebuvo pateikti. Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2)S2-39116 kreipėsi į VDI dėl UAB „Almand“ veiklos patikrinimo. VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 pranešė Tarnybai, kad patikrinus UAB „Almand“ veiklą nustatyta, jog faktiškai šios įmonės darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, šios įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, o jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus.
Teismas taip pat nustatė, jog Tarnyboje 2016 m. vasario 26 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Tarnyba 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. SPRE-459 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą ir nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Almand“ galiojimo laikotarpiu pareiškėjui taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Toks sprendimas grindžiamas VDI Tarnybai pateiktais duomenimis apie UAB „Almand“ veiklą, pagal kuriuos nustatyta, kad faktiškai šios įmonės darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. SPRE-459, 2016 m. gegužės 2 d. pateikė skundą Valdybai, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą, tačiau Valdyba 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. SPRE-459“ Nr. (1.45)I-3237 pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, jog atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti ir į asmens vykdomos veiklos apimtis. Atitinkamai teismas sprendė, kad VDI nustatyti duomenys sudarė pagrindą teigti, jog pareiškėjas faktiškai Lietuvoje nedirbo, todėl vien tos aplinkybės, kad pareiškėjas buvo pasirašęs darbo sutartį su UAB „Almand“ ar buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę.
Teismas nurodė, jog Tarnyba sprendimą, kuriuo nepritariama 2015 m. balandžio 23 d. gautam Lenkijos kompetentingos įstaigos rašte Nr. 180000/511/59/2015 pateiktam pareiškėjui taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymui, priėmė tik 2016 m. kovo 31 d., t. y. praėjus Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nustatytam 2 mėnesių terminui. Tačiau teismas vertino, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktas teisės aktų nustatymas tokiu atveju netampa galutiniu, kadangi šiuo atveju Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnis pareiškėjui apskritai netaikytinas, nes pareiškėjas realiai dirbo tik vienoje valstybėje narėje, t. y. Lenkijoje.
III.
Pareiškėjas T. L. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas teigė, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesnei šaliai, todėl neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos. Teismas peržengė skundo ribas, nevertino ir nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui bei neatsižvelgė į tai, jog Tarnybos sprendimas priimtas padarant esminį procedūrinį pažeidimą, t. y. nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti taikomą dviejų mėnesių terminą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas dėl jam taikytinos teisės priimtas 2015 m. balandžio 23 d., o ginčijamas Tarnybos sprendimas priimtas 2016 m. kovo 31 d., t. y. praėjus beveik vienerių metų laikotarpiui.
Pareiškėjo nuomone, laikinas Lietuvos teisės aktų nustatymas jam tapo galutiniu 2015 m. birželio mėnesį, dėl to atsakovas neturėjo teisinio pagrindo galutinį teisės aktų taikymą pakeisti. Remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių UAB ,,Almand“ fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą, byloje nėra pateikti jokie konkretūs kompetentingų institucijų priimti sprendimai, aktai ar protokolai dėl UAB ,,Almand“ ar jos darbuotojų, pareiškėjo darbo sutartis taip pat nėra nutraukta ar nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi (bylos Nr. A-1137-502/2018) pareiškėjo T. L. J. apeliacinį skundą atmetė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Almand“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė, kad jis šioje įmonėje buvo įdarbintas ir valstybinio socialinio draudimo bei kitos įmokos (mokesčiai) buvo mokamos apsimestinai, darbo sutartis buvo sudaryta siekiant visai kitų, nei su darbo santykiais susijusių, tikslų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad ši aplinkybė savaime patvirtina, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatas ginčo teisiniams santykiams.
Teismas pažymėjo, kad tokio vertinimo negali paneigti pareiškėjo argumentai, susiję su Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje numatytomis procedūromis, kadangi iš šio straipsnio 3 dalies matyti, jog „laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos <...>, išskyrus atvejus, kai <...> bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu“. Atitinkamai byloje nustatyta, kad, gavusi kompetentingos Lenkijos institucijos 2015 m. balandžio 9 d. raštą dėl pareiškėjui taikomų teisės aktų nustatymo, Tarnyba 2015 m. gegužės 27 d., t. y. nepraėjus minėtiems dviem mėnesiams, raštu Nr. (7.16) S2-18281 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. (7.16) S2-20938 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į šią kompetentingą Lenkijos instituciją. Iš šių raštų turinio yra aiškiai matyti, kad Tarnyba iš esmės informavo Lenkijos kompetentingą instituciją apie tai, jog ji dar negali sutikti su taikytinos teisės nustatymu Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, kol nebus gauti atitinkami dokumentai (informacija). Todėl nurodytas Lenkijos kompetentingos institucijos sprendimas netapo galutiniu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nenustatė esminių skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ir pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsniui, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus, o pareiškėjo argumentai, jog teismas peržengė skundo ribas, pripažintini nepagrįstais.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjo T. L. J. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Pareiškėjas tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai analogiškose administracinėse bylose (nurodo administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-565-146/2017), esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus ir todėl padarė skirtingas išvadas. Nurodytose bylose ginčyti Tarnybos sprendimai dėl kitų Lenkijos piliečių, dirbusių panašioje įmonėje (UAB „Suzan Mars“), yra visiškai identiški savo turiniu, motyvais ir argumentacija (grindžiami tariamais VDI patikrinimais). Visose bylose Valdyba netenkino pareiškėjų skundų, atkartodama Tarnybos sprendimo argumentus. Visose bylose Tarnyba ir Valdyba pateikė tuos pačius įrodymus, savo argumentus grindė duomenimis, kurie nebuvo nurodomi ginčijamuose sprendimuose. Tačiau pareiškėjo ir nurodytų analogiškų bylų baigtis iš esmės skiriasi: bylose Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-565-146/2017 pareiškėjų apeliaciniai skundai buvo tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant ir perduodant bylą nagrinėti iš naujo, bet nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas galioti, nurodant priešingą argumentaciją minėtoms analogiškoms byloms. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad skundžiamuose sprendimuose nenurodytas teisinis A1 pažymėjimo neišdavimo pagrindas – konkretus Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Aprašas), punktas / nuostata – nebuvo įvertinta. Taigi, iš esmės nebuvo įvertintas skundžiamų sprendimų teisėtumas, atitiktis VAĮ 8 straipsniui. Nurodytose analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teismas turėjo patikrinti, ar skundžiamo administracinio akto turinys atitinka bent vieną iš Aprašo 44 punkte nurodytų A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindų, be to, prie skundžiamo Tarnybos sprendimo nebuvo pridėtos VDI 2015 metais patikrinimo išvados, nors skundžiamas sprendimas grindžiamas šio patikrinimo išvadomis.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo atsižvelgta į šias aplinkybes: byloje nėra pateikti jokie konkretūs kompetentingų institucijų priimti sprendimai, aktai ar protokolai dėl UAB ,,Almand“ ar jos darbuotojų; UAB ,,Almand“ patikrinimai nebuvo atlikti visapusiškai, o informaciniuose raštuose nurodyti VDI inspektorių argumentai tėra jų subjektyvi nuomonė. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes; pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių. Nors administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 pasisakyta, kad iš šios informacijos nėra aišku, kokios konkrečios aplinkybės buvo minėtais patikrinimais nustatytos ir kurios nustatytos aplinkybės buvo reikšmingos priimant ginčijamą teisės aktą. Ypač atsižvelgta į tai, kad A1 pažymėjimo pareiškėjai išdavimo data yra 2012 m. gruodžio 1 d., o pirmas nurodytas patikrinimas, kurio metu, kaip teigiama, nustatyta, jog UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo, buvo atliktas už laikotarpį iki 2010 m. vasario 18 d., t. y. prieš pareiškėjai išduodant A1 pažymėjimą ir sudarant sutartis dėl darbo Lietuvoje. Panašus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimas pateiktas ir byloje Nr. A-565-146/2017.
Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje dėl jo argumentų apie skundžiamų sprendimų neatitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė nenustatęs esminių šių sprendimų turinio trūkumų. Tačiau minėtose analogiškose bylose į tokį argumentą atsakyta, kad teismas turėjo patikrinti, kokias aplinkybes nustatė Tarnyba, nuspręsdama panaikinti A1 pažymėjimą, ir ar tos nustatytos aplinkybės buvo pakankamos tokiam sprendimui priimti, bei konstatavo, jog Tarnybos sprendime paminėtų patikrinimų duomenys nurodomi abstrakčiai, nenurodant nustatytų konkrečių aplinkybių, neatskleidžiant jų ryšio su ginčui aktualiu laikotarpiu.
Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje buvo ne tik nevisapusiškai įvertinti įrodymai, bet ir nevertintas VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. (25)SD-15309. Atsiliepimuose Tarnybos ir Valdybos pozicija grindžiama patikrinimų duomenimis, kurie skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 sutiko su apeliantės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 išdėstytą informaciją apie 2015 m. vasario mėnesį atliktą patikrinimą, kad nepavyko rasti įmonės ar jos atstovų, ignoravo ir nevertino teiginio šio rašto pabaigoje, jog VDI nenustatė teisinio pagrindo ir neturėjo objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl įmonės fiktyvios veiklos ir darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.
Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas galioti, kitaip, nei pareiškėjo nurodytose analogiškose bylose, nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiškose bylose. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi (administracinę bylą Nr. A-564-146/2017 nagrinėjant iš naujo) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu (administracinę bylą Nr. A-857-1062/2017 nagrinėjant iš naujo) pareiškėjos skundas taip pat atmestas. Administracinę bylą Nr. A-564-146/2017 nagrinėjant iš naujo, minėtoje 2018 m. vasario 28 d. nutartyje akcentuota, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią praktiką dėl kitų UAB ,,Suzan Mars“ darbuotojų analogiškuose ginčuose ir dėl tapačių argumentų, nenustatytas pagrindas pareiškėjos aplinkybes vertinti kitaip, nei kitų darbuotojų. Administracinę bylą Nr. A-857-1062/2017 nagrinėjant iš naujo, minėtame 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime padaryta išvada, kad Tarnyba pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą ir nustatė, kad darbo sutarties su UAB ,,Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad abi pareiškėjo nurodytos analogiškos bylos, jas išnagrinėjus iš naujo, baigėsi skundų atmetimu, t. y. jokia kitokia teismų praktika nėra suformuota.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą pagrindą.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitose analogiškose bylose (nurodo administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 (prašyme klaidingai nurodytas bylos Nr. A-565-146/2017, kadangi administracinė byla tokiu numeriu neegzistuoja)), esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus, dėl to padarė skirtingas išvadas. Pareiškėjas pažymi, kad administracinėse bylose Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo panaikinti, o bylos perduotos nagrinėti iš naujo.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui iš naujo nelaikytina galutiniu procesiniu sprendimu, kuriuo byla yra užbaigiama. Pareiškėjo nurodytas administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus iš naujo (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir 2017 m. spalio 3 d. sprendimas), o bylą Nr. A-564-146/2017 dar ir pakartotinai išnagrinėjus apeliacine tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį), pareiškėjų skundai tose bylose dėl Tarnybos sprendimų, kuriais buvo panaikinti jų A1 pažymėjimai, ir Valdybos sprendimų, kuriais buvo netenkinti jų skundai dėl minėtų Tarnybos sprendimų, buvo atmesti. Todėl prašyme atnaujinti procesą nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamos bylos baigtis ir nurodytų bylų baigtys skiriasi iš esmės.
Teisėjų kolegija pažymi, jog 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 ir 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017 įforminti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra pagrįsti konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendimų (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo ir 2016 m. sausio 12 d. sprendimo) kritika, o ne kitokiu materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu. Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nenustatė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo trūkumų, sudarančių pagrindą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, net jei tam tikri tapatūs, neesminiai bylos aspektai buvo vertinti kiek kitaip, savaime nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos.
Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus. Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-8-520/2018).
Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino, ar pareiškėjo ginčijami viešojo administravimo subjektų sprendimai turėtų būti pripažinti negaliojančiais dėl jų neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, tačiau nenustatė esminių skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinę bylą pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės pristatyti savo poziciją, pareiškėjas buvo išklausytas ir jo argumentai buvo motyvuotai išnagrinėti. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su administracinio akto įvertinimu, kaip iš esmės atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos pareiškėjo nurodytose bylose.
Pareiškėjas, nurodydamas, jog nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai neištyrė, todėl buvo pažeistos ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies bei 86 straipsnio 2 dalies nuostatos, iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu. Tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).
Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose dėl A1 pažymėjimų neišdavimo / anuliavimo, be kita ko, ir dėl kito UAB „Almand“ darbuotojo, yra suformavęs išsamią ir vieningą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1107-502/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1386-502/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2017; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5187-1062/2018), o nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas šią praktiką atitinka.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 netenkinti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 pagal pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė