Civilinė byla Nr. e2A-698-863/2024

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26; 3.3.1.20

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Essential Logistics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kelin“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Essential Logistics“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kelin“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Essential Logistics“, prašydama priteisti iš atsakovės 700 Eur skolą, 10,50 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

1.1.                      Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl specifinio krovinio, kuriam reikalingas vilkikas su refrižeratoriumi, gabenimo iš Lietuvos, Vilniaus, (duomenys neskelbtini), iki Baltarusijos, TLC, Kameny Log, už 1 500 Eur. Ieškovė įspėjo atsakovę, kad reikės palaukti vilkiko su refrižeratoriumi ir ieškovė nežino, kada tiksliai bus pateikta tokio tipo transporto priemonė. Dėl atsakovės krovinio kilo nesklandumų, nes atsakovė neužtikrino tinkamo deklaracijos užpildymo. Ieškovė paėmė krovinį 2022 m. birželio 21 d., o pristatė iki sutartos vietos 2022 m. liepos 1 d. Šalys dėl visų esminių krovinio pervežimo sąlygų, t. y. kainos, maršruto ir kt., susitarė elektroninio susirašinėjimo metu.

1.2.                      Ieškovės teigimu, jos tinkamą įsipareigojimų pristatyti krovinį įvykdymą patvirtina CMR važtaraščiai. Už suteiktas pervežimo paslaugas 2022 m. liepos 5 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą už 1 500 Eur sumą. Atsakovė 2022 m. liepos 7 d. pateikė ieškovei pretenziją, kuria pareikalavo sumokėti atsakovei 700 Eur baudą už pavėluotai pristatytą krovinį. Ieškovė nesutiko su pretenzija ir išsiuntė atsakovei 2022 m. spalio 10 d. raginimą atsiskaityti už suteiktą vežimo paslaugą. Atsakovė 2022 m. spalio 20 d. aktu dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo informavo ieškovę, jog įskaito 700 Eur, mažinant ieškovei už suteiktas paslaugas, mokėtiną sumą.

1.3.                      Ieškovės vertinimu, ginčui taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija). Todėl būtent atsakovė turi įrodyti visas ieškovės, kaip vežėjos, civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, nuostolių faktą, dydį ir priežastinį ryšį tarp nuostolių ir vėlavimo pristatyti krovinį. Pagal CMR konvenciją turi būti įrodyti realiai patirti nuostoliai dėl krovinio pavėluoto pristatymo. Susitarimas dėl netesybų dėl vėlavimo pristatyti krovinį laikytinas susitarimu, kuriuo nukrypstama nuo konvencijos nuostatų, nes CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad atlyginama dėl vėlavimo faktiškai padaryta žala, bet ne iš anksto numatyti nuostoliai netesybų forma. Priešingai negu netesybų atveju, realiai dėl vėlavimo pristatyti krovinį patirtų nuostolių pobūdis ir dydis turi būti įrodytas. Atsakovė neįrodė nuostolių padarymo fakto ir dydžio, nepateikė ieškovei įrodymų, kad dėl pavėluoto krovinio pristatymo ji patyrė realius 700 Eur nuostolius. Atsakovės pateikta jos užsakovės pretenzija ir pavedimas dar kitam juridiniam asmeniui, neįrodo 700 Eur nuostolių kilmės, sudėties ir dydžio. Tai, kad atsakovė šias netesybas laiko savo nuostoliais, nepadaro netesybų nuostoliais, kurie galėtų būti priteisti iš ieškovės, kaip vežėjos CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies pagrindu. Tarp atsakovės ir kitų asmenų, atsakovės užsakovės sudarytų sutarčių sąlygos negali pakeisti, padidinti ar kitaip nulemti tarp ieškovės ir atsakovės susiformavusių teisinių santykių ir iš jų kylančios atsakomybės. Todėl nepriklausomai nuo to, kokia atsakomybė kyla atsakovei pagal jos sudarytas sutartis su kitais asmenimis, ieškovei gali kilti atsakomybė tik tokioje apimtyje, kiek bylos šalys susitarė bei šiuos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Todėl tai, kad atsakovė sutiko su jos užsakovės reikalavimu sumokėti baudą, savaime nelemia to, kad šią sumą ieškovė privalo kompensuoti atsakovei.

1.4.                      Ieškovė pažymėjo, jog nesutinka su atsakovės atliktu įskaitymu. Atsakovė įskaitė jai taikytas jos užsakovės netesybas baudos forma. Įvertinus abiejų bylos šalių reikalavimų prigimtį ir pobūdį, jų priešpriešiniai reikalavimai yra nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu, nes atsakovės reikalavimas kildinamas iš baudos, kuri nėra pagrįsta ir įrodyta.

1.5.                      Ieškovės vertinimu, reikalavimui priteisti procesines palūkanas taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas. Todėl ieškovei iš atsakovės turi būti priteistos 10,50 procentų metinės procesinės palūkanos.

2.       Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

2.1.                      Atsakovė atsiliepime pažymėjo, jog ieškovė ieškinyje neginčija fakto, kad pavėluotai pristatė atsakovės užsakytą krovinį, todėl ši aplinkybė laikytina įrodyta. Atsakovės vertinimu, ieškovė klaidingai teigia, kad pagrindinės šalių susitarimo sąlygos neva buvo elektroniniame susirašinėjime. Ginčo šalys dėl visų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų susitarė 2022 m. birželio 7 d. krovinio pervežimo sutartyje–užsakyme. Joje aiškiai nurodyta, kad krovinio pakrovimo data yra 2022 m. birželio 16 d., o iškrovimo – 2022 m. birželio 20 d. Sutarties 2.12 punkte numatyta, kad vežėjui vėluojant į pasikrovimo ar numatytą krovinio pristatymo vietą, už kiekvieną pradelstą dieną dėl faktinio krovinio siuntėjo / faktinio krovinio gavėjo sandėlių patiriamų prastovų, vežėjui mokėtinas užmokestis mažinamas 100 Eur suma; ši suma yra laikoma šalių iš anksto aptartais faktinio siuntėjo / gavėjo minimaliais nuostoliais, nereikalingais atskirai įrodinėti. Ieškovė pavėlavo pristatyti krovinį 12 dienų, nes tik 2022 m. liepos 2 d. pristatė krovinį. Todėl atsakovė iš ieškovei mokėtino užmokesčio turėjo teisę išskaityti 1 200 Eur sumą. Tačiau atsakovė mokėtiną užmokestį sumažino tokia nuostolių suma, kurią faktiškai pati patyrė, gavusi užsakovo pretenziją dėl pavėluotai pristatyto krovinio. Šią žalą patvirtina užsakovo atsakovei pateikta pretenzija ir atsakovės atliktas mokėjimas žalai atlyginti, kuriuos atsakovė pateikė ieškovei. Ieškovė nepateikė atsakovei motyvuoto atsakymo į pateiktą pretenziją ir neatmetė pretenzijos.

2.2.                      Atsakovės vertinimu, jos prievolė ieškovei baigėsi įskaitymu. Atsakovė informavo ieškovę apie įskaitymą. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad įskaitymas nebuvo galimas, nes prievolės vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu tariamai nebuvo vienodos. Tiek atsakovės pareiga mokėti už suteiktas pervežimo paslaugas, tiek ieškovės pareiga atlyginti žalą buvo piniginės viena kitos atžvilgiu vykdytinos ir akivaizdžios prievolės, todėl ieškovė teisėtai bei pagrįstai įvykdė įskaitymą.

3.       Ieškovė pateikė dubliką, kuriame prašė ieškinį tenkinti. Ieškovė dublike be kita ko nurodė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties. Nepaisant to, kad atsakovė siuntė ieškovei sutartį, ieškovė nepasirašė sutarties ir grąžino ją atsakovei; sutarties nepasirašė ir atsakovė. Atsižvelgiat į tai, kad sutartis nebuvo pasirašyta, laikytina, kad šalys susitarė dėl sąlygų susirašinėjimo metu. Atsakovės atsiliepime į ieškinį pateikti argumentai patvirtina, kad įskaitymas negalimas ir yra nepagrįstas. Nėra aišku, kas buvo įskaityta. Viena vertus atsakovė nurodė, kad įskaitymas galimas pagal sutartį, kita vertus nurodė, kad įskaitymas atliktas pagal pretenziją, o vėliau nurodė, jog įskaityti patirti nuostoliai. Tuo tarpu byloje esančia pretenzija atsakovė reikalavo ieškovės sumokėti baudą, įskaitymo pranešime nurodyta, kad mokama pagal OOO „TLK67“ išrašytas sąskaitas faktūras, o mokėjimą atsakovė atliko „Kinni“. Iš byloje esančių įrodymų ir atsiliepimo argumentų neaišku, kokiu teisiniu pagrindu atliktas įskaitymas ir kas įskaityta. Ieškovės vertinimu, atsakovė įskaitė jai jos užsakovės taikytas netesybas (baudą). Tik aplinkybė, kad atsakovė laiko šias netesybas savo nuostoliais, nepadaro šių netesybų nuostoliais, kurie gali būti priteisti iš ieškovės kaip vežėjos CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies pagrindu. Tai, kad atsakovė sutiko su jos užsakovės reikalavimu sumokėti baudą, savaime nelemia to, kad ieškovė privalo šią sumą kompensuoti atsakovei kaip jos patirtus ir pagrindimo nereikalaujančius nuostolius. Atsakovės prisiimti įsipareigojimai niekaip nesaisto ieškovės dėl sutarčių uždarumo principo. Mano, kad byloje nėra pagrįstos ieškovės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neįrodyta, kad buvo vėlavimas, bet taip pat ir tai, kad vėluota dėl ieškovės kaltės. Šiuo atveju atsakovė iš anksto buvo įspėta, kad neaišku, kada bus paimtas krovinys, todėl negalėjo ir neturėjo tikėtis, jog krovinys bus pristatytas atsakovės pageidaujamu laiku. Be to, byloje esantis elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė buvo netinkamai užpildžiusi dokumentus. Akcentavo, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nepriklausantis nuo ieškovės valios. Ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo aiškiai patvirtina, kad ieškovė nesutinka su atliktu įskaitymu.

4.       Atsakovė pateikė teismui tripliką, kuriame prašė ieškinį atmesti. Atsakovė triplike nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog nepasirašė sutarties. Ieškovė, gavusi sutartį, elektroniniame susirašinėjime patvirtino, kad gavo sutartį, susisiekė su atsakovės atstovu telefonu ir patvirtino, kad viskas aišku, nepageidauja jokių pakeitimų. Ieškovė atvyko į pasikrovimo vietą remdamasi būtent sutartimi, nes niekur kitur, t. y. nei CMR važtaraštyje, nei susirašinėjimuose nenurodyta pasikrovimo vieta. Sutarties 3.2 punkte aiškiai numatyta, kad: „Sutartis–užsakymas laikoma sudaryta joje išdėstytomis sąlygomis, jeigu vežėjas neatsiunčia užsakovui patvirtinto sutarties–užsakymo, bet faktiškai pradeda užsakymą vykdyti“. Ieškovė, gavusi sutartį ir patvirtinusi jos gavimą, pradėjo vykdyti užsakymą. Todėl akivaizdu, kad ieškovė vykdė užsakymą pagal sutartį. Be to, būtent ieškovė kreipėsi į atsakovę, pamačiusi atsakovės skelbimą dėl krovinio vežimo. Skelbime buvo nurodytas krovinio pasikrovimo terminas – „birželio 13–16 d.“. Vėlesniuose susirašinėjimuose buvo kalbama taip pat apie šį pasikrovimo terminą, o jam suėjus, ieškovė įspėta, kad jau vėluojama priimti krovinį, o dar vėliau, kad bus taikomos sankcijos dėl vėlavimo. Pati ieškovė savo išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje kaip teisinį sąskaitos išrašymo pagrindą taip pat nurodė būtent sutartį, tokiu būdu aiškiai patvirtindama susiklosčiusių teisinių santykių pagrindą – sutartį. Atsakovė pažymėjo, kad patyrė nuostolių išimtinai dėl ieškovės kaltės; šiuos nuostolius atsakovė padengė, atlikdama mokėjimą į kreditoriaus nurodyto asmens sąskaitą, kreditoriaus prašymu. Be to, sutartyje taip pat buvo numatytos baudos dėl vėlavimo pristatyti krovinį. Todėl ieškovės teiginiai, kad įskaitymas negalimas, laikytini formaliais ir nepagrįstais.

5.       Ieškovės atstovė teismo posėdyje palaikė ieškinyje ir dublike išdėstytus argumentus, prašė ieškinį tenkinti.

6.       Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime ir triplike išdėstytus atsikirtimus, prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai; priteisė ieškovei iš atsakovės 700 Eur skolą, 10,50 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir 1 691,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 6,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

7.1.                      Teismas konstatavo, kad tarp bylos šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius, todėl ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos. Įvertinęs sutarties sudarymą reglamentuojančias teisės normas, teismas be kita ko akcentavo, kad sutarties Nr. EL/4453 3.2 papunktyje nurodyta: „<...> sutartis-užsakymas laikoma sudaryta joje išdėstytomis sąlygomis, jei vežėjas (t. y. ieškovė) neatsiunčia užsakovui (t. y. atsakovei) patvirtinto sutarties–užsakymo, bet faktiškai pradeda užsakymą vykdyti“. Teismas vertino, kad atsakovė pateikė ieškovei ofertą ir pareikalavo akceptuoti ofertą sutartyje nurodytu būdu – ją vykdyti. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė, gavusi sutartį Nr. EL/4453 ir patvirtinusi, jog ją gavo, būtų, kaip pati teigia ieškinyje, grąžinusi atsakovei sutartį. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovė, gavusi sutartį, būtų nurodžiusi, jog jai netinka sutarties sąlygos, paprašiusi atsakovės ją pasirašyti ar kt. Priešingai, ieškovė elektroniniu paštu gavusi sutartį, neatsakė į atsakovės jai siųstą laišką, bet patvirtinimą, kad gavo sutartį, pateikė atsakovei elektroniniame susirašinėjime, kuriame šalys nuolat bendravo. Teismo vertinimu, ieškovės elektroniniame susirašinėjime nurodytas teksto turinys, taip pat ieškovės elgesys aiškiai patvirtina, kad sutartis Nr. EL/4453 atitiko ne tik atsakovės, bet taip pat ir ieškovės valią, susitarimas pasiektas sąmoningais, valingais veiksmais derinant abiejų šalių pozicijas, abi šalys įsitikino, jog kita šalis jį suvokė ir įsipareigojo jo laikytis. Teismas nurodė, kad pritaria atsakovės argumentams, jog ieškovė, gavusi sutartį, priėmė ją ir nedelsdama pradėjo ją vykdyti, tokiu būdu akceptuodama ofertą. Be to, sutarties pagrindu ir joje nurodytais terminais atsakovė skatino ieškovę kuo greičiau paimti krovinį ir nuvežti jį iki Baltarusijos, TLC, kas ir buvo padaryta, t. y. sutartis iš ieškovės pusės buvo įvykdyta. Teismo vertinimu, faktą, kad šalys sudarė rašytinę sutartį Nr. EL/4453 patvirtina taip pat ir abiejų šalių elgesys po sutarties sudarymo ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pavyzdžiui, minėta sutartis nurodyta ieškovės 2022 m. liepos 5 d. už suteiktą pervežimo paslaugą išrašytoje ir pateiktoje atsakovei apmokėti PVM sąskaitoje faktūroje, atsakovės 2022 m. liepos 7 d. pretenzijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė rašytinės sutarties Nr. EL/4453 sudarymo faktą, bendrą šalių valią atitinkantį susitarimą; atsakovės pateikta bei ieškovės akceptuota sutartis Nr. EL/4453 atitinka įstatymo reikalavimus; sutartis buvo sudaryta raštu (elektroninių ryšių priemonėmis), nepaisant to, kad šalys jos fiziškai nebuvo pasirašiusios; sutartyje Nr. EL/4453 nurodyti teisingi šalių rekvizitai, aiškiai įvardintos ir apibrėžtos visos tokiai sutarčiai sudaryti būtinos esminės sąlygos, kurių, priešingai negu teigia ieškovė, nebuvo elektroniniame susirašinėjime.

7.2.                      Teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad šalys po sutarties Nr. EL/4453 sudarymo susitarė ir konkliudentiniais veiksmais patvirtino valią modifikuoti sutartį bei pratęsti krovinio pasikrovimo ir iškrovimo datas. Teismas vertino, kad vien ieškovės atstovės 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje nurodyti argumentai, kad atsakovė elektroniniame susirašinėjime iš esmės sutiko su vėlesne krovinio paėmimo ir pristatymo data, nėra pagrindas teigti, jog tokiu būdu šalys pakeitė sutarties sąlygas. Iš elektroninio susirašinėjimo turinio viseto akivaizdu, kad atsakovė nuolat ragino ieškovę kuo greičiau paimti ir pristatyti krovinį į sutartą vietą, tačiau ieškovė vis nurodydavo, jog dėl susidariusių itin didelių eilių iš pasienio negrįžta reikiama transporto priemonė. Krovinys buvo paimtas ir pristatytas vėliau ne todėl, kad šalys abipusiu susitarimu pakeitė krovinio paėmimo ir pristatymo terminus, bet todėl, kad, pirmiausia, ieškovė vėlavo paimti krovinį. Tik aplinkybės, kad, suėjus sutartyje sulygtam pasikrovimo terminui, atsakovė laukė, kol ieškovė paims krovinį ir leido jį paimti jau praleidus sulygtą terminą, niekaip nepatvirtina atsakovės ketinimo ir valios pakeisti sutarties sąlygas.

7.3.                      Teismas be kita ko konstatavo, kad pareigą paneigti ieškovės atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį pagal įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklę turėjo būtent ieškovė. Tokią atsakomybę paneigiančių įrodymų byloje nėra. Vien ieškovės atstovės teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad ieškovė vėlavo tiek pasikrauti krovinį, tiek jį pristatyti dėl tuo metu tik prasidėjusio karo Ukrainoje ir tuo laikotarpiu Baltarusijos pasienyje buvusių itin didelių eilių, nėra pagrindas teigti, jog ieškovė nekalta dėl pavėluotai pristatyto krovinio. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė sudarydama su atsakove ginčo vežimo sutartį, objektyviai negalėjo numatyti tokių jos nurodytų aplinkybių. Teismas taip pat vertino, kad ieškovė neįrodė, jog ji buvo maksimaliai atidi ir rūpestinga vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus pervežti krovinį į paskirties vietą tokiu terminu, koks buvo sulygtas sutartyje su atsakove. Todėl vien aplinkybės, kad ieškovė elektroniniame susirašinėjime vis atidėliojo pasikrovimo laiką, nes reikiama transporto priemonė negrįždavo iš pasienio, nėra pagrindas teigti, jog ji sudarydama ginčo sutartį objektyviai negalėjo to numatyti. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad jai 2022 m. birželio 21 d. atvykus krautis, buvo pastebėta, jog nėra „EX1“, t. y. deklaracijos, kuria turėjo pasirūpinti pati atsakovė, įvertinus elektroninio susirašinėjimo turinio visetą, galėjo pavėlinti pristatymo laiką viena diena. Tačiau ieškovė pavėlavo pristatyti krovinį iš viso vienuolika dienų.

7.4.                      Teismas nurodė, kad pavėluoto krovinio pristatymo atveju nuostolius sudaro turtiniai praradimai, kurie susidaro dėl pavėluoto krovinio atgabenimo. Teismas pažymėjo, kad pagal CMR konvenciją atlyginami tik faktiniai realūs nuostoliai, atsiradę dėl vežėjo veiksmų, o nuostolių faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti juos patyręs asmuo. Taigi, būtent atsakovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad dėl vėlavimo pasikrauti, išsikrauti krovinius ji patyrė realius nuostolius. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje išaiškino atsakovei įrodinėjimo pareigą. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog susitarimas dėl netesybų dėl vėlavimo pristatyti krovinį laikytinas susitarimu, kuriuo nukrypstama nuo konvencijos nuostatų (CMR konvencijos 41 straipsnis), kadangi pirmiau nurodytoje CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad atlyginama dėl vėlavimo tik faktiškai padaryta žala, bet ne iš anksto numatyti nuostoliai netesybų forma. Teismų praktikoje išaiškinta, kad susitarimas taikyti vežėjai baudą už vėlavimą pristatyti krovinį, prieštarauja CMR konvencijos 41 straipsnio nuostatomis, todėl toks susitarimas yra niekinis ir nesukuria šalims teisių ir pareigų bei pripažintinas negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento. Teismas nurodė, jog pritaria ieškovės argumentams, kad vien tai, jog atsakovė sutiko su jos užsakovės reikalavimu sumokėti baudą, savaime nelemia to, kad ieškovė privalo šią sumą kompensuoti atsakovei kaip jos patirtus nuostolius. Teismas savo iniciatyva laikė negaliojančiu šalių susitarimą (sutarties 2.12 papunktį) dėl baudinių netesybų už vėlavimą pristatyti krovinį ir, atsakovei neįrodžius patirtų realių nuostolių fakto ir ieškovės civilinės atsakomybės už juos, konstatavo, jog atsakovė nepagrįstai reikalauja iš ieškovės 700 Eur.

7.5.                      Teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatytos būtinos sąlygos įskaitymui atlikti. Atsakovė įskaitė netesybas baudos forma, paskaičiuotas vadovaujantis niekine vežimo sutarties nuostata. Teismas sprendė, kad tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu nuo jo atlikimo momento. Atsakovė atlikdama įskaitymą, neturėjo galiojančio ir vykdytino reikalavimo ieškovės atžvilgiu, atsakovės atliktas įskaitymas neatitinka įskaitymui keliamų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai paskaičiavo ir įskaitė ieškovei netesybas baudos forma. Teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškinį ir priteisti ieškovei iš atsakovės likusį už suteiktą vežimo paslaugą nesumokėtą 700 Eur užmokestį.

7.6.                      Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė yra ūkio subjektai. Jų sudarytas vežimo sandoris yra komercinis, nes susijęs su abiejų šalių verslu ir yra atlygintinis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė vėluoja atsiskaityti su ieškove už pagal komercinį sandorį atliktą vežimo paslaugą, byloje taikytinas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – MAPKSVPĮ) (MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalis), todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 10,50 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų pagal minėtą įstatymą priteisimo.

7.7.                      Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas, be kita ko, nurodė, kad įvertinus advokatės darbo ir laiko sąnaudas rengiant ieškinį, dubliką, prašymą ir atstovaujant teismo posėdyje, byloje sprendžiamus klausimus, ieškovės prašomos priteisti 1 669,80 Eur išlaidos advokatės pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir protingo dydžio, nepaisant to, kad viršija ieškinio sumą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl nėra jokio pagrindo jų mažinti. Teismas sprendė, kad patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 691,80  Eur bylinėjimosi išlaidų. Be to, teismas priteisė valstybei iš atsakovės 6,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Atsakovė UAB „Essential Logistics“ pateikė byloje apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

8.1.                      Nurodo, kad sutinka ir neginčija teismo vertinimo, kad ginčo šalys dėl visų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų buvo susitarusios 2022 m. birželio 7 d. Krovinio pervežimo sutartyje–užsakyme Ne. EL/4453. Tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė patirtos žalos fakto ir dydžio.

8.2.                      Pažymi, kad savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, aiškiai bei nedviprasmiškai nurodė, kad savo patirtą žalą grindžia realiai patirtų nuostolių suma, o ne sutartinėmis netesybomis. Atsakovė faktiškai atliko įskaitymą dėl atsakovės realiai patirtos žalos (atsakovei pateikto užsakovo reikalavimo dėl prastovų, krovinį į sutartą vietą pavėlavus pristatyti dėl ieškovės kaltės), o ne reiškė reikalavimą remiantis sutarties 2.12 punkto nuostatomis, numatančiomis netesybas, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtomis. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovė minėta sutarties nuostata, numatančia netesybas, nesivadovavo reikšdama pretenziją ieškovei dėl žalos ir atsakovės reikalavimas dėl žalos buvo grindžiamas ne šia nuostata, bet realiai patirtais nuostoliais, atsakovė dėl aptariamo sutarties 2.12 punkto išsamiau šiame skunde nepasisako, nes tai nėra jos nuostolių kilimo pagrindas. Akcentuoja, kad ieškovė dar 2022 m. birželio 17 d. buvo įspėta apie tai, jog jeigu dėl ieškovės vėlavimo pasikrauti krovinį bus papildomų išlaidų, atsakovė patirtų nuostolių reikalaus iš ieškovės. 2022 m. birželio 20 d., kai krovinys jau turėjo būti pristatytas Baltarusijos pasienyje, bet dar nebuvo netgi išvykęs iš Lietuvos ir ieškovė nebuvo nurodžiusi net jokių preliminarių pasikrovimo terminų, atsakovė ieškovę informavo, kad Baltarusijoje iškrovimo vietoje jau laukia užsakovo transporto priemonė ir jos vairuotojas, kurie krovinį turėjo vežti toliau (į galutinį krovinio pristatymo tašką), bei vėlgi pakartotinai informavo ieškovę, kad dėl ieškovės vėlavimo jau akivaizdžiai bus patirta nuostolių. 2022 m. birželio 23 d. ieškovei vėluojant pristatyti krovinį jau tris dienas, ieškovė buvo informuota apie jau gautą užsakovo (sekančio vežėjo) pretenziją, kuri vėliau, paaiškėjus galutiniam vėlavimui buvo patikslinta. Nurodo, kad teismui pateikė ieškovei siųstą 2022 m. liepos 7 d. pretenziją dėl sutarties pažeidimo, užsakovo (krovinio gavėjo) pretenziją atsakovei (atsakovei buvo priskaičiuoti 700 Eur nuostoliai dėl sekančio vežėjo prastovos, t. y. transporto priemonės ir užsakovo darbuotojo laukimo laiko), užsakovo išrašytą sąskaitą faktūrą ir jos apmokėjimą. Atsakovės vertinimu, ji įrodė jos patirtus nuostolius, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės patirti nuostoliai yra neįrodyti, kas, atsakovės nuomone, prieštarauja ir panašiose bylose suformuotai teismų praktikai. Nurodo, kad remiantis pacituotomis teismų nutartimis akivaizdu, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies prasme pakankamais nuostolius pagrindžiančiais įrodymais laikoma: krovinio užsakovo pretenzija ar susitarimai dėl žalos atlyginimo, užsakovų išrašytos sąskaitos faktūros dėl patirtų nuostolių. Pažymi, kad ieškovė atsakovės pretenzijos niekuomet neatmetė, apie sukeltą žalą žinojo. Akcentuoja, kad atsakovės patirtą žalą dėl ieškovės kaltais veiksmais sukelto krovinio vėlavimo ir užsakovo transporto priemonės bei jos vairuotojo prastovos aiškiai bei nedviprasmiškai pagrindžia šie byloje pateikti rašytiniai įrodymai – atsakovės pretenzija ieškovei, užsakovo pretenzija atsakovei, PVM sąskaita faktūra, atsakovės atliktas bankinis mokėjimo pavedimas (žalos atlyginimas) užsakovei. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies, taip pat šios nuostatos taikymo praktikos, netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius nuostolių kilimo kontekste, t. y. darė nepagrįstas išvadas, kad atsakovė taikė sutartines netesybas, kai iš tikrųjų atsakovė ieškovės atžvilgiu pareiškė regresinį reikalavimą dėl faktiškai patirtų ir užsakovui atlygintų nuostolių, atsiradusių dėl ieškovės kaltės.

8.3.                      Atsakovės vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovei sudarius sutartį su atsakove buvo atlikti nesąžiningi veiksmai, atsakovė buvo klaidinama pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją dėl krovinio pasikrovimo termino, gabenimo eigos, pristatymo termino ir krovinio buvimo vietos, o tokie veiksmai neatitinka minimalių atidumo ir rūpestingumo standartų. Todėl yra pagrindas kvalifikuoti ieškovės veiksmus dėl laiku nepristatyto krovinio kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Ieškovės veiksmuose egzistavo tyčia ar itin didelis nerūpestingumas, nes, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, tiek prieš krovinio pasikrovimą, tiek paties krovinio pervežimo metu, ieškovė neinformavo atsakovės apie itin reikšmingą pervežimui informaciją, o būtent: kada ieškovė pasikraus krovinį, kur tiksliai yra krovinys jo pervežimo metu, kokie yra krovinį vežančios transporto priemonės duomenys, koks krovinį vežančio vairuotojo telefono numeris, galiausiai, kada krovinys bus pristatytas. Byloje nustatyta ir tarp šalių dėl to nėra ginčo, kad ieškovė krovinio sutartu konkrečiu laiku gavėjui nepristatė. Tokiu būdu taip pat buvo pažeistas tiek sutartyje nustatytas krovinio paėmimo ir pristatymo terminas, tiek sutarties 2 punkto nuostatos. Be to, ieškovė neteikė konkrečios informacijos nei kada krovinys bus paimtas, nei kada bus pristatytas. Pažymi, kad iš pateikto šalių susirašinėjimo ištraukų matyti, kad ieškovė tiek iki paimant krovinį, tiek gabenimo metu nuolat klaidino atsakovę, teikė nekonkrečią, niekaip nepagrįstą informaciją apie krovinio paėmimo datą ir pristatymo terminą, kokia transporto priemonė veš krovinį (kokie jos valstybiniai numeriai), tariamus užlaikymus muitinėje ir kt. Be to, ieškovė jau paėmusi krovinį negalėjo duoti vairuotojo duomenų, kontaktų, o kai davė, vairuotojas negalėjo pasakyti nei kokį krovinį veža, nei kur yra. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju sutartimi nustatytų susitarimų nepaisymas, jų nesilaikymas ir pažeidimas patvirtina neteisėtų veiksmų ieškovės veiksmuose (neveikime) buvimą (sutarties pažeidimas) bei sąmoningą netinkamą vežėjos elgesį tiek pagal objektyviuosius, tiek pagal subjektyviuosius kriterijus, ir šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti vežėjos didelį neatsargumą (grubų aplaidumą, nerūpestingumą ir neapdairumą, netinkamai vykdant sutartį). Anot atsakovės, akivaizdu, kad itin dideliu neatsargumu laikytini ieškovės veiksmai yra priežastiniame ryšyje su atsakovei padaryta žala.

8.4.                      Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl įskaitymo negalimumo. Be kita ko, pažymi, kad tiek atsakovės pareiga mokėti už suteiktas pervežimo paslaugas, tiek ieškovės pareiga atlyginti žalą buvo piniginės viena kitos atžvilgiu vykdytinos ir akivaizdžios prievolės, todėl ieškovė teisėtai bei pagrįstai įvykdė įskaitymą. Taip pat mano, jog teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovė buvo išrašiusi sąskaitą faktūrą atsakovei dėl pilnos pervežimo kainos apmokėjimo rodo ieškovės nesutikimą su atsakovės pretenzija dėl žalos. Atsakovės vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė niekada neginčijo atsakovės ieškovei nurodytos žalos ir / ar įskaitymo.

8.5.                      Pasisakydama dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, pažymi, kad ieškovė tinkamai nepagrindė 2023 m. birželio 12 d. sąskaitos (suma 580,80 Eur) apmokėjimo. Ieškovė pateikė 2023 m. gruodžio 1 d. patvirtinimą, kuriame ieškovės atstovė patvirtina neva gavusi minėtos sąskaitos apmokėjimą. Mano, kad toks patvirtinimas nelaikytinas tinkamu bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiu įrodymu.

9.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais motyvais.

9.1.                      Nurodo, kad atsakovė apeliaciniame skunde išeina iš byloje pačios suformuotų ribų; teismo posėdžio metu ne kartą patvirtino, kad įskaitė netesybas pagal sutartį, o iš atsakovės kliento OOO TLK (byloje taip ir liko neaišku kokį vaidmenį pervežimo santykiuose užėmė šis asmuo) gauta pretenzija yra atsakovei taikytas baudas patvirtinantys papildomi įrodymai. Ieškovės vertinimu, teismas negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti ir analizuoti tariamų nuostolius pagrindžiančių įrodymų, nes atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai bylos iš esmės nagrinėjimo metu nurodė, kad nuostolių neįrodinės, o aktu iš tiesų įskaitė ir reikalauja tik baudos pagal sutarties 2.12 punktą, todėl apeliacija dalyje dėl nuostolių apskritai nėra galima. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokius nuostolius neva patyrė atsakovė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai prastovos, bet byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, tik atsakovės teiginiai, prieštaraujantys jos pateiktiems rašytiniams įrodymams. Atsakovės pateikti įrodymai ieškovei – OOO TLK 67 pretenzija, pavedimas SIA Kinni, neįrodo prašomų 700 EUR nuostolių kilmės, sudėties bei dydžio ir juo labiau priežastinio ryšio.

9.2.                      Ieškovės vertinimu, atliktas įskaitymas yra neapibrėžtas. Iki įskaitymo atsakovė pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad įskaitys baudas pagal bylos šalių sutartį dėl pavėluoto krovinio pristatymo. Ieškovei teikiant pretenzijas dėl skolos jokių papildomų įrodymų, kokį vaidmenį visame procese užėmė OOO TLK, SIA Kinni ir kokiu pagrindu išrašyta sąskaita, kokios atsakovei netesybos įskaitytos, nepateikė. Įskaitymas neteisėtas, nes iš akto ar prie jo pridėto mokėjimo pavedimo, ieškovei buvo nežinoma ir neaišku, ką įskaitė atsakovė, o visi tariamus nuostolius patvirtinantys įrodymai ir pagrindimas turėjo būti pateikti įskaitymo metu. Atsakovės atliktas įskaitymas taip pat nėra teisėtas, kadangi šalių priešpriešiniai reikalavimai buvo nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu – ieškovės prievolė atsakovei kildinama iš netesybų (baudos) ir nepagrįsta jokiais įrodymais. Be kita ko atkreipia dėmesį į ribotos atsakomybės bendrovės OOO TLK 67 2022 m. birželio 23 d. pretenziją, kurioje referuojama į įvykius 2022 m. liepos 2 d.; be to, toje pretenzijoje aiškiai pažymėta, kad prašoma sumokėti 700 Eur netesybas pagal 2022 m. birželio 7 d. vežimo sutartį Nr. EL/4454, tačiau į bylą nebuvo pateikta pati sutartis, neaišku, pagal kokią sutarties nuostatą ir už kokį sutarties pažeidimą buvo taikoma bauda, koks atsakomybės pagrindas. Vien tai, kad atsakovė gera valia šias netesybas sumokėjo, savaime nereiškia, kad jos tampa atsakovės nuostoliais, kurių galima reikalauti iš ieškovės. Taip pat pažymi, kad 2022 m. liepos 2 d. sąskaita faktūra Nr. 000 000 877 neparodo jokių prastovų (kurios taip pat yra baudos) mokėjimo, kaip grindžia atsakovė apeliaciniame skunde.

9.3.                      Pažymi, kad susitarimas dėl netesybų dėl vėlavimo pristatyti krovinį laikytinas susitarimu, kuriuo nukrypstama nuo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies nuostatų. Mano, kad teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai Sutarties 2.12 punktą pripažino niekiniu ir negaliojančiu bei konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo priteisti prašomos baudos ir aktą pripažino neteisėtu. Atsakovės galimai sumokėtos baudos nesudaro pagrindu jų reikalauti iš ieškovės. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo vežėjo civilinės atsakomybės sąlygų: nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio tarp nuostolių ir vėlavimo pristatyti krovinį. Atsakovė byloje įrodinėjo netesybas, o ne patirtus nuostolius. Atsakovės pateikti įrodymai ieškovei – neaišku kokio asmens, neaišku pagal kokią sutartį ir kokiu teisniu pagrindu teikta pretenzija, pavedimas dar kitam juridiniam asmeniui, neįrodo prašomų 700 Eur nuostolių kilmės, sudėties bei dydžio.

9.4.                      Nesutinka ir su apeliantės argumentais dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo. Pažymi, kad ieškovės atstovės pateiktas 2023 m. gruodžio 1 d. patvirtinimas, kuriame ieškovės atstovė patvirtina gavusi sąskaitos Nr. DDL0356 apmokėjimą, atitinka visus teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus. Nurodo, kad siekdama išsklaidyti bet kokias abejones, teikia mokėjimo nurodymą, kurį prašo prijungti prie bylos, kuris papildomai patvirtina minėtą faktą, kad bylinėjimosi išlaidos patirtos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo gavus atsakovės apeliacinį skundą, šio įrodymo prijungimas prie bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes šis įrodymas tik papildomai pagrindžia įrodymus, kurie yra byloje.

Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

13.       Bylos duomenimis nustatyta, kad šalims elektroniniu susirašinėjimu derinant krovinio pervežimą iš Lietuvos į Baltarusiją, atsakovė, be kita ko, 2022 m. birželio 13 d. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė ieškovei 2022 m. birželio 7 d. datos Krovinio pervežimo sutartį–užsakymą Nr. EL/4453 (toliau – sutartis), o ieškovė tą pačią dieną, 2022 m. birželio 13d., elektroniniame susirašinėjime patvirtino atsakovei, kad sutartį gavo. Sutartyje nurodyta pakrovimo data – 2022 m. birželio 16 d., vieta – Vilnius, (duomenys neskelbtini); iškrovimo data – 2022 m. birželio 20 d., vieta – Baltarusija, TLC, Kameny Log; pervežimo kaina – 1 500 Eur. Kaip matyti iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo, ieškovė 2022 m. birželio 16 d., birželio 17 d. informavo atsakovę, kad refrižeratorius dar negrįžo, po to, 2022 m. birželio 20 d. informavo, kad jau grįžo ir atvyks krautis 2022 m. birželio 21 d. Krovinys buvo pristatytas 2022 m. liepos 2 d. Ieškovė už suteiktas pervežimo paslaugas 2022 m. liepos 5 d. išrašė atsakovei apmokėti PVM sąskaitą faktūrą Serija KEL S-026526 už 1 500 Eur sumą, kurią atsakovė apmokėjo iš dalies, nesumokėjo ieškovei 700 Eur. Atsakovė 2022 m. liepos 7 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl pagal sutartį laiku nepristatyto krovinio, kartu nurodant, kad ieškovei laiku nepristačius krovinio, sekantis nusamdytas vežėjas, kuris turėjo vežti krovinį į Rusiją, buvo priverstas laukti krovinio iki 2022 m. liepos 2 d., dėl ko susidarė 11 dienų prastovų; pretenzijoje remiamasi sutartimi, prašoma sumokėti 700 Eur baudą. Atsakovės pateiktais duomenimis, ribotos atsakomybės bendrovė „TLK67“, su kuria atsakovė taip pat yra sudariusi sutartį, dėl ne laiku atvykusio krovinio ir pavėluoto jo pakrovimo pagal sutartį 2022 m. birželio 23 d. pretenzija pareikalavo atsakovės sumokėti 700 Eur netesybas ir išrašė atsakovei sąskaitą minėtai sumai, po ko minėtai įmonei 2022 m. liepos 20 d. raštu paprašius atsakovės pervesti 700 Eur netesybas kitai bendrovei „SIA Kinni“, atsakovė šią sumą bendrovei „SIA Kinni“ pervedė. Ieškovė ne kartą ragino atsakovę sumokėti likusią 700 Eur skolą (pavyzdžiui, elektroniniu paštu 2022 m. balandžio 25 d., 2022 m. rugpjūčio 29 d.,2022 m. spalio 12 d.). Tačiau atsakovė 2022 m. spalio 20 d. aktu dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo informavo ieškovę, kad įskaito minėtą 700 Eur sumą, mažindama ieškovei už suteiktas paslaugas mokėtiną sumą pagal OOO „TLK67“ išrašytas sąskaitas faktūras.

14.       Ieškovei kreipusis į teismą dėl 700 Eur skolos ir procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo, pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį pripažino pagrįstu ir jį patenkino. Atsakovė apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, iš esmės ginčydama teismo vertinimą dėl netesybų baudos forma nepriteisimo, akcentuodama, kad savo patirtą žalą byloje ji (atsakovė) grindė realiai patirtų nuostolių suma, o ne sutartinėmis netesybomis, be kita ko nesutikdama ir su teismo vertinimu dėl atlikto įskaitymo neteisėtumo. Visgi, įvertinus bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, su apeliantės pozicija nėra pagrindo sutikti.

15.       Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis. CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata – pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Tačiau tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad: 1) krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį; 2) krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose; 3) krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (anksčiau ir toliau – CMR konvencija) (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

16.       Aptariamu atveju byloje nebuvo ginčo, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius ir ginčui taikytinos šios konvencijos nuostatos. Įvertinęs šalių sutarties sudarymo aplinkybes byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir šalių atstovų išdėstytos pozicijos teismo posėdyje visumoje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė šioje byloje įrodė rašytinės sutarties Nr. EL/4453 sudarymo faktą; atsakovės pateikta bei ieškovės akceptuota sutartis atitinka įstatymo reikalavimus, joje aiškiai įvardintos ir apibrėžtos visos tokiai sutarčiai sudaryti būtinos esminės sąlygos. Apeliaciniame skunde minėtos teismo išvados ir ją pagrindžiančių argumentų apeliantė neginčija ir nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas šios sprendimo dalies taip pat plačiau nevertina ir dėl to nepasisako.

17.       Kaip jau minėta, apeliantė iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl netesybų baudos forma, viršijus krovinio pristatymo terminą, nepriteisimo, apeliantei akcentuojant, kad savo patirtą žalą byloje ji neva grindė realiai patirtų nuostolių suma, o ne sutartinėmis netesybomis. Atsakovė apeliaciniame skunde pažymi, kad sutarties 2.12 punkto nuostata, numatančia netesybas, nesivadovavo reikšdama pretenziją ieškovei dėl žalos ir atsakovės reikalavimas dėl žalos buvo grindžiamas ne šia nuostata, bet realiai patirtais nuostoliais. Apeliantės vertinimu, jos patirtą žalą dėl ieškovės kaltais veiksmais sukelto krovinio vėlavimo ir užsakovo transporto priemonės bei jos vairuotojo prastovos pagrindžia byloje pateikti minėti (šios nutarties 13 punktas) rašytiniai įrodymai – atsakovės pretenzija ieškovei, užsakovo pretenzija atsakovei, PVM sąskaita faktūra, atsakovės atliktas bankinis mokėjimo pavedimas užsakovei. Įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą, tokia apeliantės pozicija vertintina kritiškai, be kita ko įžvelgiant ir jos prieštaringumą bylos nagrinėjimo metu tiek pateiktiems raštiniams įrodymams, tiek žodžiu atsakovės atstovo išdėstytam vertinimui.

18.       Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad jau pateiktame savo pirmame procesiniame dokumente byloje, atsiliepime, atsakovė rėmėsi sutarties 2.12 punktu (šiame punkte numatyta, kad vežėjui vėluojant į pasikrovimo ar numatytą krovinio pristatymo vietą, už kiekvieną pradelstą dieną dėl faktinio krovinio siuntėjo / faktinio krovinio gavėjo sandėlių patiriamų prastovų, vežėjui mokėtinas užmokestis mažinamas 100,00 Eur suma; ši suma yra laikoma šalių iš anksto aptartais faktinio siuntėjo / gavėjo minimaliais nuostoliais, nereikalingais atskirai įrodinėti), nurodydama, kad ieškovei pavėlavus 12 dienų pristatyti krovinį, atsakovė iš ieškovei mokėtino užmokesčio turėjo teisę išskaityti 1 200 Eur sumą. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovė ieškovei pateiktoje 2022 m. liepos 7 d. pretenzijoje taip pat prašė sumokėti 700 Eur baudą pagal sutartį. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu atsakovės atstovas vėlgi rėmėsi minėta sutarties nuostata, patvirtino, kad prašė netesybų, paaiškino, kaip jas apskaičiavo. Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija dėl neva netinkamai teismo atlikto aplinkybių dėl nurodytų nuostoliais įvardintų netesybų vertinimo, kai bylos nagrinėjimo metu, nors ir minėdama nuostolių sąvoką, visgi savo pretenziją ieškovei, atliktą 700 Eur įskaitymą ir apskritai nesutikimą su ieškovės reikalavimu atsakovė iš esmės grindė būtent netesybų aspektu ir bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu neįrodinėjo dėl ieškovės padaryto sutarties pažeidimo (pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pagal sutartį pavėlavo pristatyti krovinį) padarytos žalos, patirtų nuostolių, nors siekdama jų atlyginimo tokią pareigą (įrodinėjimo) pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį turėjo būtent atsakovė. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad jos patirtą žalą įrodo atsakovės nurodyta pretenzija ieškovei, užsakovo pretenzija atsakovei, PVM sąskaita faktūra, atsakovės atliktas bankinis mokėjimo pavedimas užsakovei. Neginčytina, kad paminėti byloje pateikti dokumentai turi įrodomąją reikšmę tam tikrų bylos aplinkybių kontekste, pavyzdžiui, pagrindžia, kodėl atsakovė atliko būtent 700 Eur įskaitymą, kai tokias netesybas atsakovei teko atlyginti trečiajai šaliai, su kuria atsakovė galimai taip pat buvo sudariusi sutartį. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad atsakovė tokias netesybas sumokėjo trečiajai šaliai, dar savaime nereiškia, kad ieškovė būtent tokią sumą privalo kompensuoti atsakovei kaip nuostolius. Paminėtos aplinkybės kitaip nevertintinos ir apeliantės nurodytų apygardų teismų procesinių sprendimų kontekste, pažymint, kad nurodytos bylos ir jų faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai ir apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos jais remtis. Realiai patirtą žalą pagrindžiančios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos (netgi nebuvo įrodinėjamos). Nors ir nustatyta, kad krovinys buvo pristatytas pavėluotai, tačiau atsakovė į bylą nepateikė objektyvių įrodymų apie patirtą žalą ir priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos, ir kaip minėta, tokių aplinkybių ir neįrodinėjo. Taigi, atitinkamai atmestini ir apeliantės nurodyti argumentai dėl ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų, kurios nebuvo nustatinėjamos (nagrinėjamos) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pavyzdžiui, dėl ieškovės kaltės formos, sutarties 2.1, 2.6, 2.8 punktų pažeidimo ir kt.

19.       Nagrinėjamu atveju taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad CMR konvencijai yra būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019).

20.       CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios konvencijos, laikomi negaliojančiais; tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo. CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Nagrinėjamu atveju, šalys sutartyje nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (netesybas baudos forma), todėl ir reikalavimas sumokėti baudą už termino pristatyti krovinį viršijimą, neįrodžius kokie realūs nuostoliai buvo atsakovės patirti, turi būti laikomas neteisėtu, nes kyla iš sutarties nuostatos, kuri prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reguliavimui šioje srityje. Aptartų aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija laikyti negaliojančiu šalių sutarties 2.12 punkte išdėstytą susitarimą dėl baudinių netesybų už vėlavimą pristatyti krovinį, ko pasėkoje, nustačius, kad atsakovė minėtas 700 Eur netesybas baudos forma įskaitė niekinės sutarties nuostatos pagrindu, pagrįstai ir atsakovės atliktas įskaitymas buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Atitinkamai teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovei iš atsakovės likusią nesumokėtą 700 Eur skolą.

21.       Apeliantė iš dalies nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų, akcentuodama, kad ieškovė tinkamai nepagrindė 2023 m. birželio 12 d. sąskaitos (suma 580,80 Eur) apmokėjimo. Apeliantės vertinimu, byloje pateiktas 2023 m. gruodžio 1 d. ieškovės atstovės patvirtinimas apie sąskaitos Nr. DDL0356 apmokėjimą nelaikytinas tinkamu bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiu įrodymu. Tačiau su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

22.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Pripažįstama, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo atsakingo asmens (pavyzdžiui, vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs. Advokatų kontoros patvirtinimas, jog klientas su ja yra atsiskaitęs, apima ir esminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų duomenų nurodymą. Konkrečiai, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

23.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė 2023 m. gruodžio 1 d. patvirtinimą, kad už suteiktas teisines paslaugas ieškovė apmokėjo jai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. DDL0356, 580,80 Eur sumai. Įvertinus minėtą ieškovės atstovės patvirtinimą, jo turinį, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas dokumentas patvirtina ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros už suteiktas teisines paslaugas apmokėjimą, iš šio dokumento yra aiškus apmokėjimo faktas, nurodytas PVM sąskaitos faktūros numeris, suma. Todėl minėta suma buvo pagrįstai vertinta kartu su kitomis atlygintinų išlaidų sumomis.

24.       Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad siekdama išsklaidyti bet kokias abejones, prašo prijungti prie bylos mokėjimo nurodymą, kuris papildomai patvirtina minėtą 2023 m. gruodžio 1 d. patvirtinime nurodytą faktą, kad bylinėjimosi išlaidos patirtos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aptariamu atveju, nors ieškovė nurodo pateikianti naują įrodymą byloje (mokėjimo nurodymą apie sąskaitos Nr. DDL0356 apmokėjimą), tačiau pateikė mokėjimo nurodymą dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. LKD0059 apmokėjimo, kuris šioje byloje jau ir taip buvo pateiktas, todėl vien dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo šio įrodymo prijungti prie bylos.

25.       Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino pagrįstai ir priimto sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

26.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

29.       Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

30.       Ieškovė pateikė prašymą dėl 1 197,90 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo, kartu su 2024 m. kovo 21 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas bei 2024 m. kovo 27 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu minėtos sumos apmokėjimą.

31.       Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas yra atmestas, minėtos ieškovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, ieškovei iš apeliantės priteistina jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Essential Logistics“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kelin“, juridinio asmens kodas 301507365, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Essential Logistics“, juridinio asmens kodas 303029572, 1 197,90 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                Kristina Lysionok