Civilinė byla Nr. 3K-3-291/2013
Proceso Nr. 2-55-3-03554-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
95.7, 106.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties ir 2012 m. kovo 15 d. papildomos nutarties bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams bankrutuojančiai akcinei bendrovei „flyLAL – Lithuanian Airlines“, akcinei bendrovei „VA REALS“, antstoliui Vitaliui Milevičiui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė Aldona Adomaitienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais ab initio AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ (šiuo metu BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“) ir UAB „Vingrių investicijų valdymas“ (vėlesnis pavadinimas – UAB „GAFIZZI capital“, šiuo metu – AB „VA REALS“) 2005 m. rugpjūčio 17 d. preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ pateiktą 2005 m. rugpjūčio 17 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, antstolio 2005 m. rugpjūčio 22 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą; priteisti iš atsakovo AB „VA REALS“ atsakovui BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ 19 508 240 Lt, o iš šio atsakovo atsakovui AB „VA REALS“ – 8 550 000 Lt.
Byloje kilo ginčas dėl tapataus ieškinio identifikavimo kriterijų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 3 punktu ir motyvuodamas, kad tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko valstybė, atstovaujama jos įgaliotos institucijos - Finansų ministerijos, jau buvo iškėlusi tapatų ginčą, kuris išspręstas Vilniaus apygardos teismui 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį (toliau – ir „ankstesnė byla“). Ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl pakartotinis bylos nagrinėjimas negalimas. Teismas laikė, kad tiek Finansų ministerija, tiek generalinis prokuroras yra Lietuvos valstybės institucijos ir jų ieškiniais ginamas viešasis interesas, todėl sprendė, kad ieškinys šioje byloje paduotas to paties asmens.
Atsakovui AB „VA REALS“ pateikus teismui prašymą priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. papildoma nutartimi priteisė atsakovui AB „VA REALS“ iš ieškovo generalinio prokuroro 20 570 Lt ekspertizės ir 3392 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Teismas konstatavo, kad ieškovas kreipėsi į teismą su tapačiu ieškiniu ir šią aplinkybę žinojo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo paskirta aviakompanijos perleisto nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė ir atsakovas už ją į teismo depozitinę sąskaitą sumokėjo 20 570 Lt, todėl ieškovas atsakovui turi atlyginti šias, taip pat teisinės pagalbos išlaidas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi išspręstoje civilinėje byloje ieškovas Finansų ministerija, atstovaujama AB Turto banko, o nagrinėjamoje byloje – generalinis prokuroras –pareiškė identiškus reikalavimus, taigi ieškovai siekė tų pačių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Restitucija yra išvestinis reikalavimas iš pagrindinio materialinio reikalavimo – pripažinti sandorį, vekselį ir turto perdavimo aktą negaliojančiais. Aplinkybė, kad prejudicinėje byloje ieškovas AB Turto bankas siekė restitucijos natūra, o ne piniginiu ekvivalentu, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškinio dalykas skiriasi, nes iš esmės siekiama šalis grąžinti į pradinę turtinę padėtį. Be to, ieškovo reikalavimas taikyti restituciją jo pasirinktu būdu dar nereiškia, kad būtent tokiu būdu restitucija ir būtų taikoma, nes pagal CK 6.146 straipsnio nuostatas, kai restitucijos natūra taikymas neįmanomas arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Abiejų ieškovų ieškiniai buvo grindžiami iš esmės tais pačiais teisiniais ir faktiniais argumentais: ginčo sandoriais buvo pažeistas viešasis interesas, nes buvo pasunkinta skolininko AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ ir taip sunki turtinė padėtis, kilo grėsmė valstybės garantuotos paskolos sugrąžinimui; atsakovai, sudarydami preliminariąją sutartį, jau žinojo, kad jos nevykdys ir sąmoningai siekė tokios sutarties nevykdymo padarinių, todėl ieškovai tiek prejudicinėje, tiek šioje byloje laikėsi nuomonės, kad preliminarioji sutartis ir jos pagrindu išduotas vekselis yra neteisėti, sudaryti nesilaikant Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio 13 dalies nuostatų, todėl pripažintini negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį. Ieškovų nuomone, neteisėtų sandorių pagrindu negalėjo būti inicijuotas priverstinis skolos išieškojimas, todėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas taip pat negali būti laikomas teisėtu. Kadangi viena iš AB Turto banko veiklos tikslų ir krypčių yra skolų valstybei išieškojimas, tai teisėjų kolegija padarė išvadą, kad AB Turto bankas, atstovaudamas Finansų ministerijai, gynė valstybės, t. y. viešąjį, interesą. Nagrinėjamoje byloje generalinis prokuroras reiškia ieškinį, siekdamas apginti valstybės interesus (viešąjį interesą). Kadangi tiek prejudicinėje, tiek šioje byloje ieškovai yra valstybės įgalioti ginti viešąjį interesą juridiniai asmenys, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad abiejose civilinėse bylose buvo sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškovas siekia apginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginti viešąjį interesą bankroto bylose, užtikrinant įmonės ir jos kreditorių teisių apsaugą, įstatymo deleguota bankroto administratoriui, kuris, įgyvendindamas savo pareigas, gali būti taikos sutartimi užbaigtos civilinės bylos proceso atnaujinimo iniciatorius. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai taip pat gali savarankiškai ginčyti skolininko sudarytus sandorius, jeigu to nedaro bankroto administratorius.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. papildomą nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CPK 961 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų. Teisminį procesą inicijavo generalinis prokuroras. Atsiliepimuose į ieškinį atsakovai prašė procesą nutraukti dėl to, kad tapatus šalių ginčas jau išspręstas, bet ieškovas ieškinį palaikė ir nurodė, kad, taikant restituciją, atsakovas „VA REALS“ turi atlyginti didžiausią įsigyto ginčo turto vertę. Nors ieškovas nepalaikė atsakovo prašymo skirti ekspertizę, Vilniaus apygardos teismui 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi nusprendus tenkinti prašymą, ieškovas šios nutarties neskundė. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne iš karto nustatė ieškinių tapatumą ir procesą nutraukė vėliau, negali būti teisinis pagrindas neatlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidų.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Ieškovas pateikė du kasacinius skundus, kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį, 2012 m. kovo 15 d. papildomą nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis ir priimti naują nutartį – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, o bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą išspręsti iš esmės, atmetant atsakovo AB „VA REALS“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2013 m. vasario 25 d. nutartimi bylos pagal šiuos kasacinius skundus sujungtos į vieną. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
1. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai sutapatino viešąjį interesą ginantį subjektą - prokurorą ir AB Turto banką, spręsdamas, kad šie asmenys procesine prasme laikytini tapačia šalimi. Teisėjų kolegija rėmėsi argumentu, kad viena iš AB Turto banko veiklos tikslų ir krypčių yra skolų valstybei išieškojimas ir padarė išvadą, kad AB Turto bankas ankstesnėje byloje gynė valstybės, t. y. viešąjį interesą. Lietuvos apeliacinis teismas viešąjį interesą ginančių asmenų veiklos ribas susiaurino iki skolų valstybei išieškojimo. Valstybėje veikia ne viena institucija, pagal nustatytą kompetenciją turinti teisę išieškoti skolas valstybės naudai, tačiau tai nereiškia, jog kiekviena iš šių institucijų turi teisę ginti viešąjį interesą CPK 5 ir 49 straipsnių pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas nuostatas prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje: prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokurorų įgaliojimai teisės aktuose apibūdinami ne kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, bet kaip pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. CPK 49 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Įstatymai viešojo intereso sąvokos nepateikia, jo egzistavimą konkrečiu atveju konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, tačiau viešąjį interesą ginantys (turintys teisę ginti) subjektai apibrėžti įstatymo ir teismui nesuteikta teisė šių įstatymo nuostatų aiškinti plečiamai ir, kaip nagrinėjamu atveju sprendė Lietuvos apeliacinis teismas, viešojo intereso gynimo funkciją priskirti įstatymuose neįvardytiems asmenims. Teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą turi būti suteikta įstatymo konkrečiam subjektui, sureguliuojant inter alia ir tokios veiklos pagrindus, sąlygas, įgaliojimų ribas.
Vyriausybės nutarimo pagrindu su AB Turto banku sudaryta pavedimo sutartis, kuria AB Turto bankui perduotas Finansų ministerijos paskolų ir valstybės garantijų administravimas bei pavesta atstovauti Finansų ministerijai teismuose, kai nagrinėjamos susijusios su paskolomis ir valstybės garantijomis bylos, kuriose vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų yra Finansų ministerija. Lietuvos apeliacinis teismas viršijo jam suteiktas galias ir CPK 5 straipsnio 3 dalies bei 49 straipsnio normas aiškino plečiamai, spręsdamas, kad AB Turto bankas, nors pagal įstatymus ir neturėdamas teisės, civilinėje byloje dėl sandorių panaikinimo gynė viešąjį interesą, todėl kartu su prokuroru procese laikytini ta pačia šalimi. Nurodytos teisės nuostatos atskleidžia, kad teisė ginti viešąjį interesą prokurorui suteikta įstatymo, o AB Turto bankas, perimdamas paskolų administravimą, veikia laikydamasis sutartimi nustatytų teisių ir pareigų ribų, t. y. AB Turto banko teisės nagrinėjamu atveju negalėjo viršyti bankui suteiktų įgaliojimų, susijusių su paskolų administravimu. Darytina išvada, kad ieškinį ankstesnėje byloje AB Turto bankas pareiškė Finansų ministerijos vardu, administruodamas paskolas, bet ne gindamas viešąjį interesą, nes tokios teisės AB Turto bankas neturi. Teisinis reglamentavimas patvirtina ir tai, kad Generalinė prokuratūra ir AB Turto bankas yra skirtingus veiklos tikslus ir uždavinius įgyvendinančios bei skirtingas funkcijas vykdančios institucijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčas teisme iškeltas tų pačių ieškovų iniciatyva.
2. Šalių netapatumą patvirtina skirtingas ieškovų materialusis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. AB Turto banko interesas ginčijant nekilnojamojo turto perleidimo sandorius apsiribojo tuo, kad neteisėtai perleistas turtas būtų įkeistas Finansų ministerijai, t. y. materialųjį pobūdį turintis tikslas, kuris buvo pasiektas šalims byloje sudarius taikos sutartį, įkeitus ieškovui dvi patalpas. Viešasis interesas yra plati vertinamoji sąvoka, o jį ginantis asmuo neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo, išskyrus tai, kad siekiama apsaugoti valstybės, visuomenės ar jos dalies teisėtus interesus bei principines vertybes. Teismų praktikoje viešuoju interesu laikomas visos visuomenės interesas, šis interesas yra visa tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga pačiai visuomenei.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškiniai yra tapatūs savo dalyku bei pagrindu. Bylose pareikštų ieškinių reikalavimai nėra tapatūs. AB Turto bankas neginčijo paprastojo neprotestuotino vekselio, be to, siekė turtą sugrąžinti pirminiam savininkui, t. y. taikyti restituciją natūra. Atitinkamai skiriasi ir pareikštų ieškinių pagrindai. Esminiu AB Turto banko ieškinio pagrindu laikytinas atsakovo AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ įsipareigojimų pagal 2005 m. balandžio 19 d. susitarimą Nr. 1 nevykdymas bei Valstybės skolos įstatymo nuostatų pažeidimas. Generalinio prokuroro ieškinio aplinkybių, pagrindžiančių reikalavimų pagrįstumą, visuma apima ne tik teisinius santykius, susijusius su valstybės reikalavimo teise į skolininkus ir skolininkus, už kurių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė – juo ginčijama preliminarioji nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis kaip niekinė, sudaryta pažeidžiant pagrindinius sutarčių teisės principus ir ne tik sutarties šalies, bet ir viešuosius interesus (CK 6.225 straipsnis), imperatyviąsias įstatymų normas: CK 6.394 ir 6.546 straipsnių, Žemės įstatymo 9 straipsnio ir Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio nuostatas.
4. Civilinio proceso teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad res judicata principas turi tam tikras ribas: subjektines, objektines ir laiko. Subjektinės ribos reiškia, kad teismo sprendimas yra išimtinis tik ginčo šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams. Kiti asmenys gali reikšti ieškinį ir dėl to paties dalyko, ir tuo pačiu pagrindu. Objektinės sprendimo išimtinumo ribos apima tik tą patį ieškinio dalyką ir pagrindą. Dėl to šalys gali reikšti naują ieškinį, jeigu jo dalykas arba objektas yra skirtingas. CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatytas bylų nutraukimo pagrindas aiškintinas ir taikytinas sistemiškai su CPK 279 straipsnio 4 dalimi. CPK 279 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) nurodoma, kad, sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. AB Turto banko pareikštas ieškinys ir jame nurodytos aplinkybės iš esmės ištirti bei išnagrinėti nebuvo, nes šalys pageidavo bylinėjimąsi nutraukti sudarant taikos sutartį. Nutraukus bylą, išspręstas procesinis klausimas, bet nespręsta dėl materialiųjų teisinių dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. Dėl to, teismui neišnagrinėjus šių klausimų, prokuroras turėjo teisę kreiptis į teismą CPK 279 straipsnio 4 dalies pagrindu.
5. CPK 96l straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose nurodoma, kad kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų. Generalinio prokuroro ieškinys nebuvo atmestas, byla baigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, todėl CPK 96l straipsnio 1 dalis šiuo atveju netaikytina.
6. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Įstatymo leidėjas nepateikė priežasčių, laikytinų svarbiomis sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimą, sąrašo. Kaip teisingai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, paliekama spręsti teismui, įpareigojant įvertinti priežastis, lėmusias išlaidų dydį. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo analizuoti visą proceso eigą, šalių elgesį proceso metu, įvertinti išlaidų pobūdį bei pagrįstumą. Teismai nepagrįstai toliau vadovaujasi senąja taisykle – jeigu ieškinio reikalavimai netenkinami, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nebuvo priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės, nevertino priežasčių, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Sprendimui priimti ekspertizė buvo nereikalinga, nes aplinkybės, sudarančios pagrindą nutraukti bylą, buvo žinomos ir aiškios jau civilinės bylos iškėlimo metu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas neskundė nutarties dėl ekspertizės skyrimo. Pažymėtina, kad teismo nutartis skirti ekspertizę yra neskundžiama. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju susidarė ne dėl ieškovo kaltės. Be to, nė vienas teismo posėdis nebuvo atidėtas ieškovo prašymu, nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų vilkinęs teismo procesą. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad teismo posėdžio metu kilus klausimui dėl prašymo skirti ekspertizę pagrįstumo ir bylinėjimosi išlaidų didinimo, atsakovo atstovas pareiškė, kad, netenkinus prokuroro ieškinio, gali atsisakyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš valstybės. Dėl šių priežasčių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštą perkelti ieškovui būtų nepagrįsta ir neteisinga.
7. Bylinėjimosi išlaidų galima buvo išvengti, jeigu teismas būtų tinkamai ir laiku vykdęs pareigą laikytis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo, pagal kurį teismas privalo imtis šiame kodekse nustatytų priemonių ir siekti užkirsti kelią procesui vilkinti. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta teismo pareiga atsisakyti priimti tapatų ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjęs, kad atsakovas jau atsiliepimuose prašė procesą nutraukti dėl to, kad tapatus ginčas tarp šalių jau yra išspręstas, vėliau nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ne iš karto nustatė ieškinių tapatumą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė šias pareigas, CPK 2, 7, 72, 137 straipsnių nuostatas, tai turėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui.
Atsiliepimu į kasacinius skundus atsakovas prašo jų netenkinti ir priteisti jam iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovas ankstesnėje byloje buvo ne Turto bankas, o Finansų ministerija, kuriai Turto bankas atstovavo. Valstybės skolos įstatymo 9 ir 10 straipsnių pagrindu Finansų ministerija vykdo skolininkų, už kurių įsipareigojimus garantavo Lietuvos Respublika, finansinę kontrolę, valstybės garantijų administravimą ir įgyvendina atgręžtinio reikalavimo į tokius skolininkus teisę. Finansų ministerija yra įpareigota atlikti veiksmus, kad būtų išvengta situacijų, kai privačių subjektų skola padengiama valstybės biudžeto sąskaita, t. y. viešojo intereso pažeidimo. Taigi Finansų ministerija turėjo teisę ieškiniu ginti viešą interesą ir šią teisę įgyvendino (CPK 49 straipsnio 2 dalis).
2. Turto bankas, veikdamas kaip Finansų ministerijos atstovas pagal pavedimą, negalėjo turėti jokio materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (CPK 59 straipsnis, CK 6.756 straipsnis, Pavedimo sutarties nuostatos). Aplinkybė, kad ankstesnėje byloje sudarius taikos sutartį, buvo pasiektas turto įkeitimas ir laidavimas, nereiškia, kad Finansų ministerija į teismą kreipėsi, siekdama turto įkeitimo ar laidavimo, o ne gindama viešąjį interesą ir siekdama sandorių pripažinimo negaliojančiais.
3. Finansų ministerijos ir kasatoriaus ginamas viešasis interesas sutampa, nes ankstesnėje byloje turtiniai valstybės interesai galėjo būti pažeisti dėl padidėjusios rizikos, kad atsakovas AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ neįvykdys prievolių, kurių įvykdymui užtikrinti buvo suteikta valstybės garantija, o šioje byloje dėl to, kad bankrutuojančios įmonės flyLAL – Lithuanian Airlines“ kreditoriai yra valstybės įmonės. Taigi abiem atvejais ginčo materialinio santykio šalis buvo valstybė, nes būtent jai grėsė tam tikri neigiami turtiniai padariniai.
4. Lyginamose bylose pareikštų ieškinių pagrindas sutapo - ieškinių teisinis ir faktinis pagrindas buvo sandorių prieštaravimas toms pačioms imperatyviosioms įstatymų normoms.
5. CPK 49 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba jų pačių iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese bendraieškiais. Kasatorius neprašė įtraukti į bylą tokių asmenų.
6. Finansų ministerijos ir kasatoriaus ieškinių dalykui (materialiniams reikalavimams) sutampant, skirtingas prašomos taikyti restitucijos būdas nesudaro pagrindo teigti, kad ieškinio dalykas abiejose bylose skiriasi. Restitucija šiuo atveju yra išvestinis reikalavimas, jo taikymas priklauso nuo pagrindinio materialinio reikalavimo – pripažinti sandorį, vekselį ir turto perdavimo aktą negaliojančiais – tenkinimo. Be to, ieškovo reikalavimas taikyti restituciją jo nurodytu būdu nereiškia, kad būtent tokiu būdu restitucija ir bus taikoma (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis).
7. Teismo sprendimu (nutartimi) patvirtinta taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią. Tai reiškia, kad ginčas išsprendžiamas galutinai. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismas, patvirtindamas taikos sutartį, išsprendė procesinį klausimą, bet nesprendė dėl materialiųjų teisinių byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų, todėl turėjo teisę kreiptis į teismą CPK 279 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl ginčo.
8. Ankstesnę bylą nagrinėjęs teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti kliūtis tvirtinti šalių valią atitinkančią taikos sutartį. Jeigu teismas būtų manęs, jog sudaryti sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra niekiniai, taikos sutartis nebūtų patvirtina (CPK 42 straipsnio 2 dalis) – teismas būtų ex offcio konstatavęs niekinio sandorio faktą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir išsprendęs iš to kylančių teisinių padarinių klausimą.
9. Tai, kad ankstesnėje byloje dalyvavo asmenys, neįtraukti į nagrinėjamą bylą, o šioje dalyvauja asmenys, nebuvę įtraukti į ankstesniąją, negali turėti įtakos abiejose bylose dalyvavusiems proceso dalyviams, kuriems galioja priimto teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia.
10. Kasacinio skundo tenkinimas šioje byloje reikštų, kad valstybė per skirtingas institucijas gali kelti tapatų ginčą, nepaisyti įsiteisėjusių teismo sprendimų res judicata galios ir reikšti tapačius ieškinius, nors privatiems asmenims to daryti negalima. Teismo sprendimu nustatyta teisė traktuojama kaip nuosavybė, o tokio teismo sprendimo panaikinimas – kaip teisės į nuosavybę pažeidimas. Taigi būtų pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 14 straipsnių ir Konvencijos 1 Protokolo normos, nustatančios teisę į teisingą teismą, laisvę nuo diskriminacijos ir nuosavybės neliečiamybę.
11. Atsakovo AB „VA REALS“ elgesys proceso metu nevertintinas kaip netinkamas. Siekdamas apsiginti nuo pareikšto kasatoriaus ieškinio, atsakovas turėjo atsikirsti į ieškiniu pareikštus reikalavimus, todėl jo prašymas skirti ekspertizę buvo pagrįstas. Prašymai atidėti posėdžius per se negali būti vertinami kaip netinkamas elgesys. Tokius prašymus vertina teismas ir, nustatęs jų nepagrįstumą, atmeta. Atsakovo pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra jo procesinės teisės, kurios jis neatsisakė, įgyvendinimas. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta tik apie šalių, o ne teismo elgesio tinkamumą proceso metu, todėl kasatoriaus argumentas, kad bylinėjimosi išlaidas iš dalies lėmė netinkamas Vilniaus apygardos teismo elgesys, negali būti šio ginčo objektas. Manydamas, kad patyrė žalą dėl netinkamų teismo veiksmų, kasatorius turi teisę reikalauti šios žalos atlyginimo iš atitinkamų valstybinių institucijų (CK 6.272 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarčių peržiūrėjimo atsakovas antstolis V. Milevičius prašo skundo netenkinti, sutikdamas su teismų nurodytais argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tapataus ieškinio nustatymo kriterijų
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai laikėsi pozicijos, kad civilinė byla nutrauktina, nes generalinio prokuroro pateiktas ieškinys yra tapatus AB Turto banko, atstovavusio Finansų ministerijai, ieškiniui, kurio pagrindu iškelta civilinė byla buvo nutraukta teismui nutartimi patvirtinus ginčo šalių taikos sutartį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-290/2010; kt.). Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai jų elementai – šalys, ieškinio dalykas ir ieškinio faktinis pagrindas – sutampa.
Ieškinio dalykas yra ieškinio pareiškime nurodomas materialinis teisinis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės.
Reikalavimas turi būti grindžiamas nurodant ieškinio pagrindą – faktinio pobūdžio aplinkybes, patvirtinančias ieškovo turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais ieškovo teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tomis pačiomis ginamos teisės ar intereso pažeidimą apibūdinančiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Teisinis ieškinio pagrindas – ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008).
Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje.
Dėl ieškinio, pareikšto nagrinėjamoje byloje ginat viešąjį interesą, tapatumo ieškiniui, pareikštam ankstesnėje byloje
Teismai, nurodydami, kad ir Finansų ministerija ankstesnėje byloje, ir prokuroras – nagrinėjamoje – gynė viešąjį interesą, sprendė, kad šie asmenys procesine prasme laikytini tapačia šalimi. Įstatymų leidėjas, CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostatomis suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai. Bendrąja prasme viešasis interesas suprantamas kaip teisiniai gėriai, reikšmingi visuomenei ar jos daliai, kurių apsauga būtina Konstitucijoje įtvirtintų pamatinių visuomenės vertybių užtikrinimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010).
Konkrečiu sandoriu gali būti pažeidžiamos daugelio subjektų teisės, kurių apsauga yra viešasis interesas. Ginti šias teises įstatyme gali būti pavesta taip pat daugeliui atitinkamų institucijų. Šios institucijos yra įgaliotos ginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas pasireiškia ne absoliučiai visų ar bet kokių teisių ir interesų pažeidimu, o tam tikrų teisių ir teisėtų interesų, kurių apsauga yra institucijos kompetencija, pažeidimu. Išimtis – prokuroras, kaip universali institucija viešajam interesui ginti. Dėl to atitinkama institucija, kreipdamasi į teismą ir reikalaudama pripažinti negaliojančiu sandorį, pažeidžiantį viešąjį interesą, reiškia reikalavimą, gindama ne visas teises ir teisėtus interesus, atitinkančius viešąjį interesą, bet tik tuos, kurių apsauga priskirta jos kompetencijai ir kurių pažeidimą ji nurodo kaip faktinį ieškinio pagrindą.
Kita institucija, įgaliota ginti viešąjį interesą, gali reikšti kitą reikalavimą panaikinti tą patį sandorį, tuo pačiu teisiniu pagrindu, tačiau faktinis pagrindas – viešojo intereso konkretų pažeidimą apibūdinančios, jį individualizuojančios faktinės aplinkybės turi būti iš esmės skirtingos, t. y. apibūdinančios šį pažeidimą kaip atskirą, pažeidžiantį kitas konkrečias subjektines teises ir interesus, nei nurodytos jau pareikštame ieškinyje. Toks naujas ieškinys nebus vertinamas kaip tapatus. Taigi vieni iš ieškinio dalyką, t. y. ginamų teisių ribas, atskleidžiančių duomenų gali būti bylos dokumentuose ieškovo įvardijami konkretūs jo ar jo atstovaujamojo teisių pažeidimai.
Iš nagrinėjamoje byloje pateiktame ieškinyje nurodyto faktinio pagrindo matyti, kad preliminarioji sutartis, vekselio išrašymas ir antstolio aktas ginčijami kaip nesąžiningi atsakovų sandoriai, pažeidę konkrečius kreditorių interesus – AB „flyLAL–Lithuanian Airlines“ liko skolinga daugiau kaip 25 mln. Lt VĮ Tarptautiniam Vilniaus oro uostui ir VĮ „Oro navigacija“, taip pat neatsiskaitė su asmenimis, įsigijusiais bilietus skrydžiams, kurie buvo atšaukti dėl įmonės bankroto. Šie interesai, atsižvelgiant į jų pobūdį, kreditorių teisinį statusą (valstybės įmonės, vartotojai), skolos dydį, kt., pripažintini viešuoju interesu. AB Turto banko ieškinyje nurodyta, kad dėl ginčijamų sandorių iškilo grėsmė valstybės garantuotos paskolos sugrąžinimui, o už skolininkų neįvykdytas prievoles tektų atsakyti valstybės biudžeto lėšomis. Taigi kreditoriai ir jų interesų pažeidimo aplinkybės abiejose bylose skiriasi. Ieškovai lyginamuose ieškiniuose nurodė, kad ginčijamais sandoriais pažeistos skirtingų subjektų skirtingos teisės, atsiradusios skirtingais pagrindais.
Be išvardytų viešojo intereso pažeidimų, kaip vienas preliminariosios sutarties negaliojimo pagrindų taip pat nurodomas imperatyviųjų teisės normų pažeidimas, sudarius tariamąjį sandorį, teigiant, kad iš tikrųjų šalys siekė priverstinio turto pardavimo. Iš ieškinio ankstesnėje byloje argumentų ir ypač – iš šalių taikos sutarties (ji sudaryta pašalinus kreditoriaus interesų pažeidimo grėsmę) bei teismo nutarties nutraukti bylą sudarius taikos sutartį akivaizdu, kad šis sandorio negaliojimo pagrindas buvo nurodytas kaip papildomas, teisiškai motyvuojant reikalavimo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagrįstumą. AB Turto banko 2006 m. gegužės 15 d. rašte AB aviakompanijai „Lietuvos avialinijos“ atskleista pateikto ieškinio pagrindo esmė, nurodant „...kadangi Jūs nevykdote 2005-01-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 66 ir 2003-11-21 sutarties Nr. 68 2005-04-19 papildomu susitarimu Nr. 1 nustatytų sąlygų dėl turto įkeitimo, kreipėmės į teismą dėl 2005-08-17 preliminariosios sutarties, paprastojo neprotestuotino vekselio ir 2005-08-22 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, kuriais AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“ perleido turtą, dalį kurio sutartimi su Finansų ministerija įsipareigojo įkeisti, pripažinimo negaliojančiais“. Taigi būtent išvardyti pažeidimai buvo esminiai, kuriuos siekdamas pašalinti ieškovas pareiškė ieškinį ankstesnėje byloje. Šalims sudarius taikos sutartį nurodytoje byloje ir pašalinus ieškovo pareikštame ieškinyje ginamų valstybės interesų pažeidimus, teismas dėl ieškinyje nurodytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimų ir sandorio vertinimo kaip niekinio, nesprendė, priimtoje nutartyje nutraukti bylą jokių motyvų šiuo klausimu nenurodė. Nepagrįsta atsakovo pozicija, kad teismas, patvirtinęs taikos sutartį, įvertino ginčo sandorius negaliojimo pagrindų aspektu ir jų nekonstatavo. Teismas nutartyje niekaip nepasisakė dėl sandorių negaliojimo pagrindų, todėl išvados dėl teismo pozicijos šiuo klausimu nepagrįstos. Teismas, nutraukdamas bylą, apsiribojo tuo, kad šalių taikos sutartyje išreikšta jų suderinta valia baigti teisminį ginčą, reiškiančia, kad ieškinyje apibrėžti konkretūs valstybės interesų pažeidimai, įvardyti kaip ieškinio pagrindas ir sudarantys viešojo intereso pažeidimą, pašalinti. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad teismas ieškinio dalyku laikė konkrečių byloje ginamų kreditoriaus interesų, atitinkančių viešąjį interesą, bet ne abstraktaus viešojo intereso (plačiąja prasme) apgynimą, o argumentams dėl tariamojo sandorio, kaip turintiems tik pareikšto reikalavimo teisinio pagrindimo reikšmę, neteikė reikšmės, todėl dėl jų nutraukdamas bylą nepasisakė. Tai, kad ieškovas neskundė nutarties nutraukti bylą, yra pagrindas spręsti, kad jis ieškinyje nurodyto preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, kaip tariamojo sandorio, ydingumo per se nelaikė reikšminga bylos, kurios esmė – ginčo sandoriu pažeistas valstybės interesas nepatirti nuostolių – aplinkybe. Šio intereso, kartu ir faktinio ieškinio pagrindo turinys iš esmės yra suformuluotas nutarties nutraukti ankstesniąją bylą rezoliucinėje dalyje: tai – pažeistos „...atsakovo AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ pareigos dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo ieškovui pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 24 d. nutarimą Nr. 66, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-06-04 nutarimą Nr. 667...“. Ieškovo pareiškimas ir teismo konstatavimas, kad po to, kai atsakovas įkeitė ieškovui dvi patalpas, šios pareigos, „...yra pilnai ir tinkamai įvykdytos“, reiškė, kad ieškinio faktinio pagrindo nebeliko.
Teismai pagrįstai AB Turto banko, atstovaujančio Finansų ministerijai, ieškinį vengiant situacijos, kai privačių subjektų skola padengiama valstybės biudžeto sąskaita, t. y. viešojo intereso pažeidimo, vertino kaip viešojo intereso gynimą, veikiant pagal CPK 49 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodytoje situacijoje ginčo sandoriu buvo pažeistas valstybės, kaip atsakovo AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ garanto, interesas - nepatirti nuostolių dėl suteiktų garantijų. Šis konkretus interesas atitinka viešojo intereso sąvoką, taigi AB Turto bankas pagal jam suteiktus įgaliojimus gynė viešąjį interesą. Apimtį, kuria AB Turto bankas gynė viešąjį interesą, apibrėžia jo ir Finansų ministerijos sudaryta pavedimo sutartis, 2003 m. kovo 29 d. ir 2004 m. gegužės 4 d. valstybės garantijos bylos perdavimo–priėmimo aktai, ieškinyje nurodytos ir byloje pateiktais duomenimis atskleistos ginamos pažeistų teisių ribos.
Tai, kad nutrauktos bylos šalys taikos sutartimi nustatė tokias tarpusavio teises ir pareigas, kurios pašalino nurodyto konkretaus valstybės teisėto intereso – nepatirti nuostolių dėl suteiktų garantijų – pažeidimo grėsmę, nereiškia, kad ginčo sandoriais negalėjo būti pažeistos kitos konkrečios viešosios vertybės, kurių apsauga taip pat yra viešasis interesas, kuris, sudarius pirmiau nurodytą taikos sutartį, nebuvo apgintas. Reiškiant ieškinį, kuriuo ginamos šios kitos viešos vertybės, faktinis ieškinio pagrindas yra kitas, t. y. skirtingas nei ginant valstybės, kaip garanto, interesą nepatirti nuostolių. Priklausomai nuo pažeisto intereso pobūdžio jį ginti gali būti įgaliota ne Finansų ministerija, bet kita valstybės institucija.
Pažymėtina, kad AB Turto bankas nėra įgaliotas ginti konkrečių valstybės įmonių (savarankiškų teisės subjektų, nesuteikusių įgaliojimų Finansų ministerijai ar AB Turto bankui jiems atstovauti teisme) ir privačių asmenų – atsakovo AB „flyLAL–Lithuanian Airlines“ klientų, ginčijant jų interesus pažeidžiančius sandorius. Skola valstybės įmonėms savaime netampa skola valstybei. Dėl to nepagrįstas teismų teiginys, kad atsakovui AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ neįvykdant prievolių, kurių įvykdymui užtikrinti buvo suteikta valstybės garantija, ir prievolių valstybės įmonėms, valstybei grėsė tam tikri neigiami turtiniai padariniai, todėl abiem atvejais ginčo materialinio santykio šalis buvo valstybė. Nagrinėjamos bylos atveju materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi turinčiais subjektais laikytinos valstybės įmonės ir aviakompanijos bilietus įsigiję asmenys, o ne valstybė. Viešasis interesas yra platesnė sąvoka, todėl ne visada viešojo intereso pažeidimas reiškia, kad buvo pažeistos valstybės subjektinės teisės. Taigi esant netapačiam lyginamų ieškinių faktiniam pagrindui, ieškinių tapatumas negali būti konstatuotas.
Dėl teismų ir prokuroro vaidmens ginant viešąjį interesą
Tai, kad sutapo lyginamuose ieškiniuose ieškovų nurodytas teisinis pagrindas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad sutampa ieškinio pagrindas. Ieškinio pagrindą sudaro teisinis ir faktinis reikalavimo pagrindas. Faktinis lyginamų ieškinių pagrindas, atsižvelgiant į nurodomus argumentus, nesutampa – skiriasi ginamas konkretus viešą vertę turintis dalykas. Teisinio pagrindo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva – jis sprendžia, ar šalis tinkamai nurodė teisinį reikalavimo pagrindą, juolab kad nagrinėjamose bylose ginamas viešasis interesas, kuriose teismas turi pareigą būti aktyviam. Dėl to neatmestina tikimybė, kad ieškinio teisinis pagrindas gali būti perkvalifikuotas, pvz., į actio Pauliana ar kt., tačiau išvados dėl ieškinio teisinio pagrindo gali būti daromos tik ištyrus šiam klausimui spręsti reikšmingas bylos aplinkybes. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu, apeliacinės instancijos teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“; bylos Nr. 3K-3-314/2005). Juolab teismas turi pareigą parinkti konkretaus viešojo intereso gynimui taikytiną teisės normą. Be to, pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Esant tokiam sandoriui atsiranda teismo pareiga veikti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teismas šių įstatyme nustatytų pareigų neatliko, nes, apsiribojęs išvada, kad abiejose bylose buvo ginamas viešasis interesas, iš esmės nenagrinėdamas jo turinio kiekvienoje byloje, sprendė, kad ieškiniai tapatūs.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas siekia apginti konkrečius bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, tačiau, ignoruodamas tai, kad šiuos interesus, atitinkančius viešąjį interesą, pareikštu ieškiniu siekia apginti prokuroras, užkirto kelią juos ginti, nurodęs, kad ginti viešąjį interesą bankroto bylose, užtikrinant įmonės ir jos kreditorių teisių apsaugą, įstatymo deleguota bankroto administratoriui, taip pat kreditoriai gali savarankiškai ginčyti skolininko sudarytus sandorius. Taip teismas apribojo galimybę prokurorui atlikti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje nustatytą pareigą savo iniciatyva ginti viešąjį interesą, nustačius asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti.
CPK 49 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų arba jų pačių iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese bendraieškiais. Iš šios normos nuostatų matyti, kad joje nurodyti asmenys, su kurių teisėmis susijęs pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti, įtraukiami ne tik ieškinį pareiškusio asmens, bet ir teismo iniciatyva. Teismas byloje, susijusioje su viešojo intereso gynimu, turi pareigą būti aktyviam, todėl, ieškovui neprašius įtraukti nurodytų asmenų į bylą, pareiga imtis tokios iniciatyvos tenka teismui. Prokurorui ieškinyje nurodžius, kad ieškiniu ginami valstybės įmonių interesai, tai, kad iniciatyvos jas įtraukti į bylą, nesilaikant nurodytos teisės normos, nesiėmė nei prokuroras, nei teismas, negali būti pagrindas atsisakyti ginti šių įmonių interesus, sudarančius viešąjį interesą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo tapataus ieškinio identifikavimo kriterijais, todėl nesutinka su šių teismų vertinimu, kad ankstesnėje ir nagrinėjamoje bylose pateikti ieškiniai yra tapatūs. Dėl to skundžiamos nutartys naikintinos, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Argumentai kasaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. papildomos nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuriomis išspręstas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas, peržiūrėjimo, nenagrinėtini. Šios išlaidos paskirstytos, remiantis išvada, kad ieškovas padavė tapatų ieškinį. Konstatavus, kad ši teismų išvada yra nepagrįsta ir grąžinant bylą nagrinėti iš esmės, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo spręsti nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1167/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. papildomą nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje 2-1168/2012 bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas