Civilinė byla Nr. 2-1077/2014

Proceso Nr. 2-55-3-00813-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 106.8.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinį atsisakyta priimti, civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ ieškinį atsakovui Te So Ten Elsen GMBH&Co, KG dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais ab initio, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BAB „Vievio paukštynas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Te So Ten Elsen GMBH&Co, KG dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais ab initio. Ieškiniu prašoma pripažinti 2010 m. balandžio 24 d., 2010 m. birželio 19 d., 2010 m. rugpjūčio 13 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas apsimestines lizingo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis ir nustatyti, kad buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, nesudaro pagrindo ieškinį pagal įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalį nagrinėti Vilniaus apygardos teisme, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotas juridinis asmuo. Įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, teismas sprendė, kad toks ieškinys galėjo būti pateiktas ir iki bankroto bylos iškėlimo pačios bankrutuojančios įmonės, t. y. bankroto bylos iškėlimas nebuvo būtina ieškinio pareiškimo sąlyga; ieškinio materialų pagrindą sudaro civilinės teisės normos, o ne bankroto teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Teismas konstatavo, kad nėra visų būtinų kriterijų Reglamento Nr. 1346/2000 taikymui, ir negalima pripažinti, jog ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla ir jo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Teismas vadovavosi Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindine jurisdikcijos taisykle, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Kadangi atsakovo nuolatinė buveinės vieta yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl sprendė, kad teismui pateiktas ieškinys turi būti nagrinėjamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad šis ieškinys galėjo būti pateiktas iki bankroto bylos iškėlimo pačios bankrutuojančios bendrovės. Su tokiu ieškiniu iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas negalėjo kreiptis, kadangi jį kontroliavo atsakovas, kuris tuo metu buvo didžiausias ieškovo akcininkas. Šį ieškinį galėjo pateikti tik bankroto administratorius, todėl bankroto bylos iškėlimas buvo būtina ieškinio pareiškimo sąlygą.

2. Ieškiniu ginčijami ne tik apsimestiniai sandoriai, bet ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. įrangos priėmimo-perdavimo aktas, kurį bendrovės akcininkas, siekdamas tik sau naudingo rezultato, sudarė vieną dieną prieš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimą bei žinodamas, kad sandorį sudaro su nemokia bendrove. Todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad nėra būtinų kriterijų Reglamento Nr. 1346/2000 taikymui ir negalima pripažinti, kad ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla.

3. Ieškinys atitinka visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014 nurodytus kriterijus: ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, ieškinys grindžiamas specialiomis ĮBĮ taisyklėmis; ieškinio senaties terminas nustatomas atsižvelgiant į bankrutuojančios bendrovės sandorių patikrinimo etapą; sėkmingas sprendimas palankus kreditorių visumai.

4. Bankroto byloje vyrauja prioritetinis viešasis interesas bei operatyvumo principas. Bylinėjimasis Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose būtų apsunkintas išlaidų atžvilgiu.

5. Nagrinėjamu atveju taikytina praktika, suformuota Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1441/2011.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Sprendžiant šio ieškinio priėmimo klausimą, nacionalinės teisės aktai ieškinio teismingumo nereglamentuoja, kadangi viena iš bylos šalių – šiuo atveju atsakovas – yra Europos Sąjungos valstybės narės juridinis asmuo. Taigi bylos teismingumo taisykles nustato Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo arba Reglamentas Nr. 1346/2000. Reglamento Nr. 44/2001 (Briuselis I) 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad Reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Aiškindamas šios išimties apimtį, Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad tam, jog su bankrotu susiję sprendimai nebūtų įtraukti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia, kad jie kiltų tiesiogiai iš bankroto bylos ir būtų glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Nr. 133/78 Henri Gourdain v. Franz Nadler). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad jei ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su pradėtu bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Briuselis I reglamentą, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų; jeigu nebūtų nustatyta pareikšto reikalavimo ryšio su bankroto byla ar jis būtų nepakankamas nustatyti Briuselis I reglamento taikymo išimtį (Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktas), toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla, teisminga atsakovo oficialios buveinės vietos valstybės teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012). Taigi, ieškiniai, tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję, nepatenka į Briuselis I reglamento taikymo sritį.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07). Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. remiantis EB teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo; 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo pareikštas ieškinys nėra tiesiogiai kylantis iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijęs, todėl sprendė, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Apeliantas kvestionuoja šią teismo išvadą, motyvuodamas tuo, kad ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla ir yra būtinieji kriterijai Reglamento Nr. 1346/2000 taikymui.

Apeliantas neteisus, kad šį ieškinį galėjo pareikšti tik bankroto administratorius. Ieškiniu ieškovas įrodinėja, kad jau lizingo sutarčių sudarymo metu sutartys buvo apsimestinės. Taigi tokio ieškinio pareiškimo nesąlygoja bankroto bylos iškėlimas. Aplinkybė, kad atsakovas buvo ieškovo didžiausias akcininkas, nereiškia, kad ieškovas neturėjo galimybės ginčyti su atsakovu sudarytą sandorį. Ieškovo pareikštas ieškinys nėra grindžiamas specialiomis ĮBĮ taisyklėmis. Priešingai, ieškiniu prašoma pripažinti apsimestinėmis šalių sudarytas lizingo sutartis ir nustatyti, kad buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys. Taigi ieškinys grindžiamas bendrosiomis civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis sandorių negaliojimą, t. y. reikalavimo atsiradimas nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Tai, kad ieškinį reiškia bankroto administratorius, nėra pakankama aplinkybė pripažinti bylą glaudžiai susijusia su bankroto byla, kadangi bankroto administratorius turi teisę naudotis savo įgaliojimais, įskaitant teisę pareikšti ieškinį visose valstybės narėse (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentais, kad ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į bankrutuojančios bendrovės sandorių patikrinimo etapą. Ieškovo reikalavimui dėl lizingo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų senaties terminas. Vien ta aplinkybė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju padidėtų bendrovės aktyvai, nedaro bylos glaudžiai susijusios su bankroto byla, kadangi ieškinys neatitinka kitų aukščiau aptartų kriterijų.

Ieškovas teigia, kad ieškinį pripažinti glaudžiai susijusius su nagrinėjama bankroto byla yra pagrindas ir dėl to, kad ieškiniu ginčijamos ne tik lizingo sutartys, bet ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. įrangos priėmimo-perdavimo aktas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šio akto ginčijamas yra išvestinis reikalavimas iš ginčijamų lizingo sutarčių, todėl tokio reikalavimo pareiškimas nedaro šios bylos glaudžiai susijusios su bankroto byla.

Ieškovo argumentai, kad bylinėjimasis Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose bus brangesnis, negali pakeisti Tarybos Reglamentais nustatytų jurisdikcijos taisyklių.

Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje teismas privalėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1441/2011 priimta nutartimi. Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausias Teismas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014 suformuluotais jurisdikcijos nustatymo kriterijais kaip naujausia nagrinėjamu klausimu suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles ir pagrįstai tokį ieškinį atsisakė priimti. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šalių sudarytos sutarties 14.3 punktą, kuriame šalys susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos Kleve žemės teisme, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Danutė Gasiūnienė