Civilinė byla Nr. 2S-2341-866/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01103-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi susipažinusi su suinteresuoto asmens UAB „Rhetor“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. nutarties, kuria A. T. ir O. T. iškelta fizinio asmens bankroto byla, suinteresuoti asmenys

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai A. T. ir O. T. pateikė teismui pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad pareiškimo padavimo dienos metu negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų šešiems kreditoriams: AB SEB bankui, UAB „Rhetor“, Bendrai Baltarusijos – Rusijos atvirai akcinei bendrovei „Belgazprombank“, antstolei Brigitai Palavinskienei, antstoliui Andriui Bubliui ir R. P.. Bendra pareiškėjų  skolų, už kurias kreditoriams atsako solidariai, suma sudaro 265 790,48 Eur ir toks įsipareigojimų dydis viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, todėl pareiškėjai Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies prasme yra nemokūs. Pareiškėjai nurodė, kad nemokūs tapo po to, kai be jų sutikimo dėl neįvykdytų finansinių įsipareigojimų kreditorius AB SEB bankas nuo 2012 m. vasario 11 d. vienašališkai nutraukė 2006 m. gruodžio 14 d. su pareiškėjais sudarytą kredito sutartį Nr. 1450618091307-34 ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš pareiškėjų turto. Pareiškėjai nurodė, 2011 metų pabaigoje atsirado esminis gaunamų pajamų sumažėjimas ir pareiškėjai tapo finansiškai nepajėgūs.
2. Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepime į pareiškėjų 2018 m. sausio 15 d. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniams asmenims iškėlimo prašė teismo atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą ir bylą nagrinėti kreditoriaus AB SEB banko atstovui nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 14 d. nutartimi nutarė iškelti bankroto bylą pareiškėjams A. T. ir O. T., bankroto administratoriumi paskyrė J. S..
4. Teismas patvirtino 500 Eur sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti A. T. ir O. T. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fiziniams asmenims bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinių asmenų kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą  įsiteisėjimo dienos. Teismas taip pat patvirtino 950 Eur sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjų A. T. ir O. T. būtiniems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinių asmenų bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos.
5. Teismas, nutardamas iškelti pareiškėjams fizinių asmenų bankroto bylą, nurodė, jog konstatuotina, kad pareiškėjai įrodė visas aplinkybes, kuriomis grindžia prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Teismo manymu, šiuo metu pareiškėjai neturi objektyvios galimybės padengti esamas skolas ir nėra pagrindo manyti, kad tokia galimybė atsiras per protingą terminą.
6. Teismas vertino, kad atsisakymas iškelti pareiškėjams bankroto bylą neatitiktų nei pačių skolininkų, nei kreditorių interesų, nes pareiškėjai ir toliau liktų nemokūs, t. y. neišgalėtų padengti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, nes jų gaunamos pajamos ir turtinė padėtis neleistų padengti visos turimos skolos kreditoriams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Rhetor“ prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmenims A. T. ir O. T. ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. atsisakyti iškelti minėtiems asmenims bankroto bylą.
8. Apeliantas nurodo, kad nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes priimta tinkamai neištyrus ir neįvertinus aplinkybių, ar pareiškėjų pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje, aplinkybių, reikšmingų konstatuoti pareiškėjų mokumą, duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai nėra sąžiningi, todėl, priimant nutartį buvo pažeistos procesinės teisės normos, nustatančios įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 176 – 182 straipsniai).
9. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjai didžiausią turtinį įsipareigojimą įgijo 2012 m. liepos 31 d. ir 2013 m. liepos 24 d. Baltarusijoje, kreditoriui Bendra Baltarusijos – Rusijos atvira akcinė bendrovė „Belgazprompak“, o teismas neatsižvelgė į tai, kad didžiausias pareiškėjo A. T. įsiskolinimas buvo užsienio įmonei ir netyrė, ar pareiškėjų pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje.
10. Apeliantas teigia, kad teismas neįvertino kiekvieno iš sutuoktinių skolinių įsipareigojimų atskirai, nustatant, kurie yra solidarūs ir spręsti ar bankroto byla keltina kiekvienam iš pareiškėjų. Apeliantas nurodo, kad teismas nenustatė, kokie ir kokio dydžio pareiškėjų skoliniai įsipareigojimai yra solidarūs, o kurie ne, nepatikrino kiekvieno iš pareiškėjų mokumo ir taip nenustatė fizinio asmens bankroto bylai iškelti būtinų aplinkybių (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).
11. Apeliantas nurodo, jog FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Apelianto teigimu, priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą pareiškėjams A. T. ir O. T., teismas nevertino ir netyrė byloje esančių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų nesąžiningumą: 1) nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjai į bylą nepateikė informacijos apie nemokumo susidarymo priežastis ir jų neatskleidė; 2) pareiškėjai nurodo, kad nemokūs tapo po to, kai kreditorius AB SEB bankas be jų sutikimo dėl neįvykdytų įsipareigojimų 2012 m. vasario 11 d. vienašališkai nutraukė 2006 m. gruodžio 14 d. sudarytą kredito sutartį.
12. Anot apelianto, teismas turėjo įvertinti, kad pareiškėjai žinodami apie savo nemokumą toliau prisiiminėjo naujas turtines prievoles ( A. T. 2012 m. liepos 31 d. ir 2013 m. liepos 24 d., laidavo 91 309, 35 Eur sumai kreditoriui Bendrai Baltarusijos – Rusijos atvirai akcinei bendrovei „Belgazprombank“ ir kt.); 3) Pagal 2006 m. gruodžio 14 d. ir 2007 m. spalio 29 d. sudarytas kreditavimo sutartys pareiškėjai kreditoriui AB SEB bankas buvo skolingi 297 000 Lt ir 31 357 Eur, A. T. 2007 – 2010 m. laikotarpiu iš UAB „MBK grupė“ pasiskolino dar 147 000 Lt; 4) teismas netyrė, kokius duomenis A. T. pateikė kreditoriui Bendrai Baltarusijos – Rusijos atvirai akcinei bendrovei „Belgazprombank“, sudariusius pagrindą kreditoriui manyti, kad A. T. yra finansiškai pajėgus būti laiduotoju. 4) pareiškėjas A. T., turėdamas rinkoje paklausią specialybę ir darbo patirtį (techninis statybos/projektų prižiūrėtojas) nesistengė surasti geriau apmokamą darbą ir atsiskaityti su kreditoriais, o O. T. ilgą laiką nedirbo, o teismas šių aplinkybių neįvertino. 5) 2015 m. birželio 16 d. susitarimas tarp pareiškėjų, kitų asmenų ir R. P. laikytinas nesąžiningu pareiškėjų veiksmu kreditorių atžvilgiu, vertintinas kaip siekimas nuslėpti turtą ir vengimas atsiskaityti su kreditoriais.
13. 2018 m. birželio 29 d. atsiliepime į apelianto UAB „Rhetor“ atskirąjį skundą pareiškėjai A. T. ir O. T. nurodo, kad su apelianto atskiruoju skundu nesutinka. Pareiškėjų nuomone, atskirasis skundas yra nepagrįstas įrodymais, paremtas netinkamu bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo pagrindus reglamentuojančių teisės normų aiškinimu.
14. Pareiškėjai nurodo, kad pagrindinė jų turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje. Bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. T. Baltarusijos Respublikoje turi gyvenamąją vietą, verslą, nekilnojamojo turto, darbinius santykius, kas leistų teigti apie esančius turtinius interesus, todėl apelianto teiginiai apie A. T. turtinius interesus Baltarusijos Respublikoje nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
15. Pareiškėjai nurodo, kad apelianto teiginiai apie pareiškėjų nesąžiningumą yra nepagrįsti. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios įrodytų, kad pareiškėjai, prisiimdami finansinius įsipareigojimus, kreditoriams būtų pateikę neteisingus duomenis apie savo turtinę padėtį ar gautas lėšas panaudoję ne pagal paskirtį. Apeliantas neįrodinėja, kad pareiškėjų sudaryti skolinimosi sandoriai turėjo esminės reikšmės pareiškėjų nemokumui.
16. Pareiškėjai teigia, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai nesiekia išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, dirba, mokumą bando atkurti išsikeldami bankroto bylą. Pareiškėjų teigimu, kitokiu būdu mokumo atkurti objektyviai neįmanoma.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų, kuriems esant atsisakoma iškelti bankroto bylą.
19. Pareiškimo priėmimo metu galiojusi FABĮ 1 straipsnio 2 dalies redakcija nustatė, kad įstatymas taikomas fiziniam asmeniui, kurio pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje, o pareiškimas pateikiamas vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka (FABĮ 4 straipsnio 1 dalis). Nuo 2018 m. birželio 26 d. galiojanti redakcija nustato, kad įstatymas taikomas fizinio asmens bankroto byloms, kurias nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai.
20. Pažymėtina, kad priimant FABĮ įgyvendintas 2015 m. gegužės 20 d. Reglamentas (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų (kuris pakeitė 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų), kuriame be kita ko nustatyta, kad jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai <...> tai vieta, kurioje skolininkas nuolat administruoja savo interesus ir kurią gali nustatyti trečiosios šalys <...> Bet kurio kito fizinio asmens atveju preziumuojama, kad pagrindinių interesų vieta yra fizinio asmens įprastinė gyvenamoji vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per šešis mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo (Reglamento 3 straipsnio 1 dalis, Reglamento konstatuojamosios dalies 27-34 punktai).
21. Taigi, apelianto nurodomi argumentai, dėl pareiškėjų turimų kreditorių kitose valstybėse nelemia pareiškėjų turtinių interesų vietos. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų paneigiančių aukščiau nurodytą prezumpciją.
22. Teismas nepagrįstais laiko ir apelianto argumentus, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad A. T. didžiausias skolinis įsipareigojimas buvo užsienio įmonei, nesiaiškino, kokiu pagrindu pareiškėjas įgijo šią prievolę ir netikrino, kokį turtą pareiškėjas turi užsienio valstybėse.
23. Pirma, teismo aktyvus vaidmuo bankroto bylose, nepaneigia rungtyniškumo principo (CPK 12 straipsnis). Antra, tikslus kreditorinių reikalavimų dydis ir pagrindas yra nustatomas tvirtinant kreditorių reikalavimų sąrašą (FABĮ 23 straipsnis). Trečia, įstatyme pareiškėjui nenustatyta pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto, išskyrus tą, apie kurį pateikė duomenis, neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-561/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-269-219/2015).
24. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie ir kokio dydžio pareiškėjų skoliniai įsipareigojimai yra solidarūs, o kurie ne, nepatikrino kiekvieno iš pareiškėjų mokumo ir taip nenustatė fizinio asmens bankroto bylai iškelti būtinų aplinkybių.
25. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tyrė abiejų pareiškėjų nemokumo priežastis ir konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai sąmoningai (nesąžiningai) leido susidaryti skoloms ir kad pareiškėjai veikė nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas taip pat tyrė kiekvieno iš pareiškėjų darbingumą, pajamas, konstatavo, kad pareiškėjai pagal esamą turtinę padėtį neturi objektyvios galimybės atkurti mokumą.
26. Apeliantas skunde taip nurodo, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjų elgesį nesąžiningumo aspektu.
27. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos (ši nuostata įtvirtinta ir įstatyme), kad spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, teismas, be kita ko, vertina asmens sąžiningumą, t. y. jo elgesį kreditorių atžvilgiu per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Taikoma sąžiningumo prezumpcija, o nustatęs, kad fizinis asmuo elgėsi nesąžiningai, teismas atsisako kelti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-378-915/2016).
28. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-378-915/2016 pažymėta, kad spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, teismas, be kita ko, vertina asmens sąžiningumą, t. y. jo elgesį kreditorių atžvilgiu per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Taikoma sąžiningumo prezumpcija, o nustatęs, kad fizinis asmuo elgėsi nesąžiningai, teismas atsisako kelti bankroto bylą. Fizinio asmens bankroto procedūra nėra skirta praeityje nesąžiningai besielgusiam fiziniam asmeniui nubausti, tačiau yra nukreipta į jo elgesio koregavimą ateityje. Asmens nesąžiningumas nėra nuolatinė būsena, todėl praeityje nesąžiningas buvęs asmuo, savo elgesiu įrodęs, kad pasikeitė, po tam tikro laiko vėl gali būti laikomas sąžiningu.“ Todėl, šiuo atveju, teismas nevertina pareiškėjų sandorių, sudarytų seniau, negu per tris metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo.
29. Kita vertus, nes ir nustačius tam tikrus asmens nesąžiningumo veiksmus, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningų elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-516/2014).
30. Šiuo atveju pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas 2018 m. balandžio 3 d., taigi sąžiningumo aspektu, sudarant sandorius vertintinas laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 3 d. Apeliantas skunde nurodo tik vieną sandorį patenkantį į aktualų laikotarpį, t. y.  2015 m. birželio 16 d. susitarimą tarp pareiškėjo, kaip vieno iš skolininko, ir naujojo kreditoriaus R. P. (t. I, b. l. 190-191), kuris perėmė reikalavimo teises iš Nordea bank AB.
31. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo tik vienas iš skolininkų, kurie už paimtą kreditą bendrai 463 392 Eur sumai, įsigijo atitinkamus žemės sklypus. R. P. tapo naujuoju kreditoriumi ir perėmė kreditorinį reikalavimą į skolininkus pareiškėjus A. T., O. T., D. P. ir M. V.. Naujajam kreditoriui perimant reikalavimo teises, šalys sulygo, kad perleidus naujojo kreditoriaus nuosavybėn žemės sklypus, bus laikoma, kad pagal prievoles, t. y. kreditavimo ir laidavimo sutartis bus atsiskaityta. Taigi, nors ir buvo perleistas aptarimas žemės sklypas, tačiau kartu buvo padengta prievolė kylanti iš kreditavimo sutarties.
32. Tokio susitarimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti kaip nesąžiningo veiksmo turėjusio esminės reikšmės pareiškėjų nemokumui. Apeliantas nenurodė jokių objektyvių argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos išvadas.        
33. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjai nedėjo pakankamų pastangų padidinti savo pajamų lygį, pareiškėjas A. T. nedėjo pakankamų pastangų susirasti geriau apmokamą darbą, o pareiškėja O. T. ilgą laiką nedirbo.
34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. T. nuo 2014 m. birželio 17 d. dirba (duomenys neskelbtini) statybos direktoriumi, gauna 1867,00 Lt mėnesinį užmokestį, nuo 2015 m. liepos 20 d. taip pat dirbo (duomenys neskelbtini), gavo 100 Eur mėnesinį atlyginimą. Pareiškėja O. T. yra specialiosios pedagogikos magistrantūros studijų studentė, nuo 2018 m. vasario 28 d. dirba (duomenys neskelbtini) specialiąja pedagoge, turi pažymą dėl bedarbio dalyvavimo aktyviose darbo rinkos programose.
35. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai buvo tiek pasyvus darbinėje veikloje, kad tai turėjo esminės įtakos jų nemokumui.
36. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bankroto bylos pareiškėjams iškėlimo teisingai iš esmės nustatė bei įvertino visas reikšmingas aplinkybes, sprendžiant dėl asmenų mokumo bei sąžiningumo, o atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuponuoja išvados dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo.

              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartį, kuria A. T. ir O. T. iškelta fizinio asmens bankroto byla, palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                        Asta Pikelienė