Pranešėjas Ričardas Gilys              Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-193/2012

Teisėja Zita Gavėnienė              Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00103-2010-7

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Nijolės Sušinskienės,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,

gynėjams advokatams Rimai Keblienei ir Kęstučiui Rakauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. P. ir J. Š. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendžio, pagal kurį:

- D. P. pripažintas kaltu pagal BK 290 str. ir jam paskirta 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda, į jos dydį BK 65 str. 1 d. pagrindu įskaitytas sulaikymo laikas ir D. P. paskirta galutinė bausmė – 13 MGL (1690 litų) dydžio bauda, ją įpareigojant sumokėti per tris mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

- J. Š. pripažintas kaltu pagal BK 290 str. ir jam paskirta 10 MGL (1300 litų) dydžio bauda, į jos dydį BK 65 str. 1 d. pagrindu įskaitytas sulaikymo laikas ir J. Š. paskirta galutinė bausmė – 8 MGL (1040 litų) dydžio bauda, ją įpareigojant sumokėti per tris mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

taip pat solidariai iš D. P. ir J. Š. priteista: 2000 Lt A. Č. neturtinei žalai atlyginti, 2000 litų V. Ž. neturtinei žalai atlyginti, 81,76 litus nukentėjusiajam išmokėtų kelionės išlaidų;

be to, šiuo nuosprendžiu D. P. ir J. Š. išteisinti pagal BK 286 str., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

                   Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

N U S T A T Ė :

D. P. ir J. Š. nuteisti už tai, kad jie įžeidė policijos pareigūnus, atliekančius savo pareigas, o būtent: 2010-03-25 apie 17.15 val. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliui A. Č. Anykščių m., S. D. ir S. G. g. ties namu Nr.3 sustabdžius kaltinamąjį D. P. vairuojantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr (duomenys neskelbtini) neprisisegus saugos diržu, policijos pareigūnui priėjus prie automobilio ir nespėjus jam prisistatyti, pro pravirą automobilio vairuotojo durelių stiklą, D. P. pakeltu tonu paklausė ko jis nori, o kai policijos pareigūnas D. P. prisistatė kas esąs ir paprašė paduoti savo vairuotojo pažymėjimą bei automobilio registracijos liudijimą, D. P. prašomų dokumentų nepateikė, pavadindamas pareigūną įžeidžiančiu žodžiu sakydamas, kad jam nieko neduos, o J. Š. garsiai šaukdamas klausinėjo policijos pareigūno „ko čia mentai nori“ D. P. pareikalavus netrukdyti važiuoti, jis garsiai šaukdamas pavadino A. Č. įžeidžiančiais žodžiais, nuolat keikėsi, o prie jų atėjus policijos pareigūnui V. Ž., kuris D. P. paprašė pateikti dokumentus ir perspėjo, kad už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą jis bus patrauktas administracinėn atsakomybėn, D. P. toliau iššaukiančiai vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo pareigūnus, kad su jo žmona lytiškai santykiauja visas miestas ir jis bus nušautas, o J. Š. garsiai šaukdamas klausė ko čia policijos pareigūnai nori, grasino, kad kelias slidus ir jie gali paslysti, išvadino policijos pareigūnus įžeidžiančiais žodžiais. D. P. dokumentų nepateikus, prie jų atėjus policijos pareigūnui G. A. ir dar kartą paprašius pateikti dokumentus, D. P. atrėžus jog nežino kas jis toks yra, D. P. toliau vartojo necenzūrinius žodžius, į kitų policijos pareigūnų perspėjimus nereagavo. A. Č. ir V. Ž. bandant jėga iš automobilio ištraukti D. P., J. Š. rankomis apkabino D. P., laikė jį ir trukdė jį ištraukti, žodžiais varė pareigūnus lauk, kaltino juos pradėjus lįsti, klausė ar pačiulpti lytinį organą vartojo necenzūrinius žodžius ir išreiškė pretenzijas dėl jų sulaikymo. Tokiais veiksmais D. P. ir J. Š. viešojo administravimo funkcijas atliekančius policijos pareigūnus įžeidė.

Nuteistasis D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo ir jį išteisinti. Mano, kad šis nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 290 str. yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neobjektyviai ir šališkai įvertino byloje ištirtus įrodymus. Teigia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pareigūnų atžvilgiu jokių įžeidžiančių žodžių nevartojęs. Apeliantas sutinka, kad pareigūnui A. Č. neprisistačius, kas privaloma pagal LR Policijos veiklos įstatymo 21 str. 3 d., jis, D. P., kalbėjęs pakeltu tonu, o sakinio gale vartojęs keiksmažodžius, tačiau šie keiksmažodžiai nebuvo skirti pareigūnams. Teigia, kad teismas be jokio pagrindo patikėjo policijos pareigūnų A. Č., V. Ž. bei G. A. parodymais, kad jis, apeliantas, jų atžvilgiu vartojo įžeidžiančius žodžius, nes tokius jų teiginius tiesiogiai paneigia patrulio A. Č. mobiliojo ryšio telefonu padarytas garso įrašas. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad teisme A. Č. ir V. Ž. nenurodė nei vieno tariamai juos įžeidžiančio žodžio, kuriuos įvardijo ikiteisminio tyrimo eigoje savo pirminiuose parodymuose. Be to, teismas neįvertino tai, kad patrulio A. Č. mobiliojo ryšio telefonu padarytas garso įrašas užfiksavo ne tik tai, ką kalbėjo atskiri asmenys, bet ir tai, kokiu eiliškumu vystėsi visas konfliktas. Čia aiškiai užfiksuotas momentas, kada priėjo ir į konfliktą įsijungė policijos pareigūnas V. Ž., kada policijos pareigūnai A. Č. ir V. Ž. traukė jį, D. P., iš automobilio, vėliau kada priėjo policijos pareigūnas G. A.. Apelianto teigimu, ši garso įraše užfiksuota veiksmų seka ir jame užfiksuoti jo tuo metu išsakyti sakiniai ir žodžiai tiesiogiai paneigia A. Č., V. Ž. bei G. A. duotus parodymus apie jų, kaip policijos pareigūnų, įžeidinėjimą. Iš stenogramos įrašo išklotinės, matyti, kad jis klausinėjo policijos pareigūnų, ko jie nori, vartojo keiksmažodžius, buvo nepatenkintas, kad jį dešimt kartų per dieną stabdo ir kt. (t. 1. b. 1. 16-17). Garso įraše nėra nei vieno A. Č., V. Ž. bei G. A. parodymuose pateikiamų įžeidžiančių žodžių, kuriuos jis tariamai sakė jų atžvilgiu ir kuriuos jie girdėjo priėję prie automobilio, todėl akivaizdu, kad A. Č., V. Ž. bei G. A. teismui kalbėjo netiesą. Be to, šis garso įrašo turinys aiškiai patvirtina, kad nei vienas iš policijos pareigūnų jam neprisistatė, visi su juo kalbėjo nepagarbiai, be perspėjimo vartojo jo atžvilgiu fizinę prievartą ir tuo kurstė konfliktą, kas prieštaravo tuo metu galiojusios Policijos patrulių veiklos instrukcijos 110, 111, 112, 114 punktų ir LR policijos veiklos įstatymo 23 str. 5 d. nuostatoms. Skunde pažymima, kad teismas nuosprendyje išdėstė, tačiau neįvertino liudytojo T. R. ir nuteistojo J. Š. parodymus. Be to, liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. M. teisme taip pat patvirtino, kad atvykęs į konflikto vietą jokių D. P. įžeidžiančių žodžių negirdėjo.

Nuteistasis J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo ir jį išteisinti. Mano, kad šis nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 290 str. yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neobjektyviai ir šališkai įvertino byloje ištirtus įrodymus. Teigia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pareigūnų atžvilgiu jokių įžeidžiančių žodžių nevartojęs. Sutinka, kad savo kalboje vartojo keiksmažodžius, tačiau šie keiksmažodžiai nebuvo skirti pareigūnams. Teigia, kad teismas be jokio pagrindo patikėjo melagingais policijos pareigūnų A. Č., V. Ž. bei G. A. parodymais, kuriuos paneigia patrulio A. Č. mobiliojo ryšio telefonu padarytas garso įrašas, liudytojo M. M. parodymai. Šiame garso įraše užfiksuota veiksmų seka ir jame užfiksuoti jo tuo metu išsakyti sakiniai ir žodžiai tiesiogiai paneigia A. Č., V. Ž. bei G. A. duotus parodymus apie jų, kaip policijos pareigūnų, įžeidimą. Iš stenogramos įrašo išklotinės, matyti, kad jis klausinėjo policijos pareigūnų, ko jie nori, piktinosi dėl jų veiksmų teisėtumo (t. 1. b. 1. 16-17). Teigia, kad šiame garso įraše nėra nei vieno A. Č., V. Ž. bei G. A. parodymuose pateikiamo įžeidžiančio žodžio, kuriuos jis tariamai vartojo jų atžvilgiu. Be to, šis garso įrašo turinys aiškiai patvirtina, kad nei vienas iš policijos pareigūnų jiems neprisistatė, visi kalbėjo nepagarbiai, be jokio įspėjimo vartojo ir kėsinosi pavartoti fizinę jėgą ir tuo kurstė konfliktą, kas prieštaravo tuo metu galiojusios Policijos patrulių veiklos instrukcijos 110, 111, 112, 114 punktų ir LR policijos veiklos įstatymo 23 str. 5 d. nuostatoms. Apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje išdėstė, tačiau neįvertino liudytojo T. R. ir nuteistojo D. P. parodymų.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, o prokuroras prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų D. P. ir J. Š. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo jų nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino juos kaltais pagal BK 290 str. bei paskyrė teisingas bausmes. Nors apeliantai ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunduose nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundus tenkinti.

Apeliantai nesutinka su jų nuteisimu už policijos pareigūnų įžeidimą pagal BK 290 str., teigia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pareigūnų atžvilgiu jokių įžeidžiančių žodžių nevartoję, o tik šiaip savo kalboje vartoję keiksmažodžius, kurie nebuvo skirti pareigūnams. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir daro išvadą, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai remdamasis byloje esančių įrodymų visetu konstatavo D. P. ir J. Š. kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo visoje apimtyje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantams, nuteistiems pagal BK 290 str., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti juos dėl jų bei nutraukti bylą nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Minėtame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. Įžeidimas padaromas kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų vykdymą, būtent tokia situacija ir užfiksuota nagrinėjamoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą – kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, stenogramą ir kitus duomenis, nustatė, kad policijos pareigūnui A. Č. tarnybos metu vykdant savo pareigas – sustabdžius D. P. vairuojantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr (duomenys neskelbtini) neprisisegus saugos diržu, D. P. ir jo vairuojamame automobilyje sėdėjęs J. Š. žinodami, kad A. Č. ir V. Ž. atlieka savo tarnybines pareigas, sukėlė konfliktą, kurio metu pareigūnų atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius ir atliko veiksmus, taip juos įžeisdami. Atsižvelgęs į D. P. ir J. Š. nukentėjusiesiems išsakytų žodžių necenzūrinį pobūdį ir į tai, kad žodžiai buvo išsakyti būtent dėl pareigūnų vykdomų funkcijų, teismas pripažino, kad D. P. ir J. Š. tokiais veiksmais siekė parodyti savo negatyvų požiūrį į nukentėjusiųjų atliekamas pareigas ir juos pažeminti. Kad kaltinime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku vartojo necenzūrinius žodžius, pirmosios instancijos teisme pripažino bei neginčijo ir patys nuteistieji. Tačiau pasak D. P. ir J. Š., jų vartoti keiksmažodžiai nebuvo skirti policijos pareigūnams. Tokie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes juos paneigia byloje esanti įrodymų visuma. Nukentėjusieji parodė, kad D. P. ir J. Š. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jų atžvilgiu vartodami necenzūrinius žodžius elgėsi įžeidžiančiai. Netikėti tokiais nukentėjusiųjų parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes jų parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, neprieštarauja vieni kitiems bei kitoms byloje ištirtoms aplinkybėms, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareigūnai būtų turėję pagrindą nuteistuosius apkalbėti, tokių duomenų nenurodė ir apeliantai. Be to, minėtus nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir liudytojo G. A. parodymai, stenogramos duomenys, o taip pat – iš dalies pačių nuteistųjų parodymų prieštaringumas faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip matyti iš stenogramos, D. P. ir J. Š. nukentėjusiųjų atžvilgiu išsakytieji įžeidžiantieji žodžiai nebuvo atsitiktiniai ir pavieniai, jie išsakyti sąmoningai, juos intensyviai išsakant vienas po kito. Tuo paneigti bei todėl kritiškai vertintini pačių nuteistųjų ir su jas kartu įvykio metu buvusio ir jų naudai parodymus davusio liudytojo T. R. parodymai. Taigi įrodymų viseto vertinimas nekelia abejonių, kad sakydami necenzūrinius žodžius ir elgdamiesi kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, D. P. ir J. Š. suprato, kad įžeidžia ir žemina savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, taigi jie veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Šios išvados nepaneigia apelianto D. P. skunde nurodoma aplinkybė, kad pareigūnas M. M. atvykęs į konflikto vietą jokių D. P. įžeidžiančių žodžių negirdėjo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio, liudytojas M. M. parodė, kad girdėjo, jog vairuotojas (D. P.) ginčijosi su pareigūnais, bet prie to automobilio priėjęs nebuvo, nes ten jau buvo trys pareigūnai. Tokie liudytojo M. M. parodymai, atsižvelgiant į jo atvykimo į įvykio vietą laiką bei pačią nusikalstamos veikos eigą, neprieštarauja ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Tokiu būdu, D. P. ir J. Š. veikoje nustačius BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, konstatuotina, kad nuteistųjų D. P. ir J. Š. veiksmų turinys visiškai atitiko BK 290 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos sudėtį, todėl jie pagrįstai buvo pripažinti kaltais pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą ir už tai nubausti.

Teisingai kvalifikavęs nuteistųjų D. P. ir J. Š. nusikalstamas veikas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jiems bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Apeliantų skunduose iš esmės deklaratyviai teigiama apie teisės į nešališką teismą pažeidimą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl D. P. ir J. Š. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apeliantų bei jų gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliantams nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jų atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra, teismas veikė laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistųjų D. P. ir J. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantams įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Skundžiamas Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R I A :

Nuteistųjų D. P. ir J. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                        Ričardas Gilys

Teisėjai                                                                      Algirdas Gaputis

Nijolė Sušinskienė