Baudžiamoji byla Nr. 2K-275/2012
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.4.4.3; 1.1.4.4.5; 1.2.1.4.5.2;
1.2.29.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio, nuteistojo A. J., nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d.) jis išteisintas; dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
A. J. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams ir 2600 Lt bauda;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d.) jis išteisintas; dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
A. Z. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d.) jis išteisintas; dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (du epizodai) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu nuteistųjų A. B., A. J., ir A. Z. gynėjo advokato R. Drakšo apeliaciniai skundai atmesti, o prokuroro – patenkintas iš dalies.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl baudžiamosios bylos nutraukimo M. L., A. B., A. J., A. Z., V. A., juridiniam asmeniui UAB „R“ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
A. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
A. J. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 2600 Lt bauda.
A. Z. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
A. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2003 m. rugpjūčio iki 2004 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe su A. Z., A. J., M. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, suklastojo tikrus dokumentus, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 113 797,80 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM ir padėjo UAB „R“ apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės 113 797,80 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.
A. J. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2003 m. rugpjūčio iki 2004 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe su A. Z., A. B., M. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, suklastojo dokumentus ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 113 797,80 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio ir padėjo UAB „R“ apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės 113 797,80 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.
A. Z. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2003 m. sausio iki 2004 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe su A. B., V. A., A. J., M. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, suklastojo dokumentus ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 252 165,76 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio ir padėjo UAB „R“ apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės 255 154,46 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas J. Jasaitis prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendį: A.B. veiką iš BK 300 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) ir bylą dėl šios dalies nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; pašalinti iš nuosprendžio teiginius dėl nusikalstamų veikų padarymo organizuota grupe ir nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį; pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 300 straipsnio 2 dalį, inkriminavo naują faktinę aplinkybę - „padarė didelės žalos“, tai neatitinka BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatų. A. B. buvo pateiktas kaltinimas dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo, tačiau nebuvo inkriminuotas didelės žalos padarymas. Kasatorius pažymi, kad didelės vertės turto įgijimas nėra tapatus didelės žalos padarymui, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, inkriminuodamas naują faktinę aplinkybę ir taip apsunkindamas kaltinimą.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nusikalstamų veikų darymo organizuota grupe yra nepagrįsta. Teismo išvados paremtos tuo, kad grupė veikė ilgą laiką, tačiau byloje nė vienas kaltinamųjų nenurodė, kad suprato, jog veikia suburtoje organizuotoje grupėje, nebuvo jokio bendro veiksmų plano, ne visi kaltinamieji pažinojo vienas kitą, nebuvo jokio išankstinio veiksmų derinimo. Pasak kasatoriaus, nepagrįsta ir teismo išvada, kad A. B. buvo nusikalstamų veikų organizatorius, nes A. B. inkriminuota nusikalstama veika tęsėsi nuo 2003 m. rugpjūčio iki 2004 m. balandžio mėn., o kitų kaltinamųjų veiklos tęsėsi nuo 2003 m. sausio iki 2004 m. lapkričio, be to, iš A. B. kartu su kitais nuteistaisiais priteistas tik vieno ieškinio patenkinimas.
Kasatorius taip pat nesutinka su paskirta bausme, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog A. B. neigė savo kaltę, nes jis apeliacinio teismo posėdyje pripažino savo kaltę. Be to, nuteistasis po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo įnešė 3000 Lt daliai žalos atlyginti, tuo parodė gerą valią ir pasiryžimą taisytis, o tai reiškia, kad yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose.
Kasatorius teigia, kad A. B. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės paskirties ir tikslų, taip pat BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisingumo principo. Pasak kasatoriaus, nuteistojo vaidmuo buvo pagalbinis, nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip septyneri metai, per tą laiką jis nepadarė jokių naujų tyčinių nusikaltimų, visą laiką dirbo, šiuo metu dirba dvejose darbovietėse, apibūdinamas teigiamai, gyvena santuokoje išlaiko 4 nepilnamečius vaikus, moka išlaikymą iš pirmosios santuokos gimusiam vaikui, taip pat I. K., kurios tėvas žuvo dėl A. B. kaltės; A. B. žmona yra vaiko priežiūros atostogose. Tokiu atveju reali laisvės atėmimo bausmė iš esmės nubaudžia ir A. B. vaikus, ir jo šeimą. Todėl, kasatoriaus manymu, yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį arba 54 straipsnio 3 dalį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžius ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatorius mano, kad teismai, spręsdami skirtinos bausmės dydį, netinkamai įvertino kiekvieną iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų ir teismo nustatytų aplinkybių bei jų reikšmę, netinkamai aiškino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o tai turėjo įtakos netinkamos bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimui, todėl jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo.
Kasatorius teigia, kad teismai, spręsdami bausmės klausimą, jos neindividualizavo, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo išvadų, tik atkartojo pirmosios instancijos teismo argumentus ir nepagrįstai nepritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės švelnesnės negu sankcijoje skyrimo, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
Pasak kasatoriaus, tai, kad jis davė parodymus apie visas aplinkybes, neneigė savo veiksmų, nuoširdžiai gailėjosi dėl jų, teismų turėjo būti pripažintos ne tik formaliai atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, bet ir atsispindėti skiriant bausmę. Kasatorius pažymi, kad teismai, skirdami švelnesnę bausmę, taip pat atsižvelgia ir į šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, privalėjo atsižvelgti į tai, kad kasatorius tiek iki veikos padarymo, tiek šiuo metu dirba ir vienintelis išlaiko savo sugyventinę, jų bendrą sūnų D. J., kartu gyvenančią sugyventinės neįgalią motiną L. K.. Kasatorius nurodo, kad be jo sugyventinė negalės visapusiškai pasirūpinti jų bendru vaiku, nes ji neturi darbo, o jis pats šiuo metu V. P. įmonėje „E“ dirba komercijos direktoriumi. Jam atliekant laisvės atėmimo bausmę šeima netektų pragyvenimo lėšų, tai esmingai pakenktų nepilnamečio vaiko interesams.
Be to, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog veikoje jis buvo tik padėjėjas, kad jo vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo tik antraeilis, dėl jų nebuvo patirta žala, jam nebuvo pareikšti ieškiniai. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad M. L. BK 54 straipsnio 3 dalis buvo taikyta ir skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda, nors jo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme svarbesnis negu kasatoriaus. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad teismas nebuvo nuoseklus ir objektyvus dėl bausmių paskyrimo.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas advokatas R. Drakšas prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendį ir skirti A. Z. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas R. Drakšo apeliacinis skundas.
Kasatoriai teigia, kad byloje nenustatyti organizuotos grupės požymiai, t.y. kad prieš nusikalstamos veikos pradžią organizuotos grupės nariams iš anksto buvo paskelbtas visas nusikalstamos veikos planas, iš anksto suderinti veiksmai ar paskirstytos užduotys. Pasak kasatoriaus, priešingai, byloje nustatyta, kad atskiri kaltinamieji nepažinojo vienas kito ir nė vienas nieko nežinojo apie jokią organizuotą grupę. Skunde pažymima, kad buvo atlikta daug nusikalstamų veikų, tačiau visos jos epizodinės bei atsitiktinės ir nesiejamos nei bendro plano, nei bendros universalios schemos. Pasak kasatorių, asmenys darę nusikalstamas veikas, nėra sujungti organizuotumo faktoriaus, nes, pavyzdžiui, tose veikose, kuriose figūruoja A. B. ir A. J., nėra V. A. ir atvirkščiai. Priešingai, nei teigia apeliacinės instancijos teismas, svarbu yra tai, kad šie asmenys nieko vienas apie kitą nežinojo ir net nenutuokė apie jokias bendras nusikalstamas veikas. Todėl nuteistieji nebuvo siejami bendro plano, nesitarė daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nežinodami užduočių bendroje visai grupei veikloje ir nedalyvaudami visose kitų kaltinamųjų daromose veikose bei nieko nežinodami apie organizuotos grupės buvimą, negalėjo būti laikomi organizuotos grupės nariais.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai A. Z. pritaikė BK 24 straipsnio 4 dalį ir pripažino jį nusikalstamos veikos organizatoriumi. Teismas neanalizavo organizatoriaus požymių ir nevertino jų atitikties A. Z. veiksmams. Esminis šio bendrininko požymis yra tai, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendrai nusikalstamai veikai. Tuo tarpu A. Z. nevadovavo nusikalstamai veikai, nekūrė sistemos, nekoordinavo nusikalstamos veikos, jo veiksmai buvo epizodiniai ir susidėjo iš labai konkrečių darbų atlikimo. Dažnai A. Z. vykdydavo tiek V. A., tiek A. B., tiek M. L. nurodymus, todėl A. Z. vaidmuo labiau atitinka padėjėjo (BK 24 straipsnis 6 dalis).
Kasatoriai teigia, kad teismai klaidingai nurodė, jog nenustatyta lengvinančių aplinkybių. Jų manymu, buvo bent trys lengvinančios aplinkybės, t.y.: kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tai įrašyta ir posėdžio protokole, tačiau teismo nebuvo vertinta, be to, būtent A. Z. parodymai yra pagrindinis kaltės įrodymas išaiškinant visų kaltinamųjų kaltę. Taip pat lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą, nes A. Z. į paskutinį teismo posėdį pristatė išrašą iš banko, kuris įrodė, kad jis atlygino dalį žalos, ir pažadėjo iš karto atlyginti ir kitą žalą, kai tik bus nustatyta, kokią dalį jis turi atlyginti. Taip pat, pasak kasatorių, lengvinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl labai sunkios turtinės kaltininko padėties, nes nusikalstamos veikos padarymo metu ką tik buvo gimęs vaikas, žmona nedirbo, o jis pats gaudavo tik minimalų atlyginimą, buvo iškilęs šeimos išgyvenimo klausimas, todėl nematydamas kitos išeities, jis sutiko su kitų asmenų pasiūlymu ir ėmėsi užpildyti PVM sąskaitas faktūras.
Kasatoriai teigia, kad yra visos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir skirti švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę. Priešingai negu nurodė teismai, A. Z. vaidmuo, kaip nusikalstamos veikos padėjėjo, buvo antraeilis, nusikalstama veika būtų ir vėliau daroma be A. Z.; jis iš dalies atlygino žalą ir pasižada atlyginti ją visą, kai tik žinos, kokią žalos dalį jis turi atlyginti; yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Taip pat skunde nurodoma, kad galėjo būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, nes A. Z. anksčiau nebuvo teistas ir baustas administracine tvarka, nusikalto tik dėl labai sunkių gyvenimo sąlygų, vėliau po nusikalstamos veikos nenusikalto, savo elgesiu parodė, kad suprato savo klaidas ir dėl jų gailisi. Todėl reali laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, nes tokio asmens atžvilgiu pataisymo tikslas jau yra įgyvendintas, o jo nubaudimui nebūtina skirti pačios griežčiausios bausmės rūšies.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad ši byla buvo tik viena didelės bylos dalis, kurioje veikė tie patys asmenys ir darė tokio pat pobūdžio veikas. Šios bylos buvo nagrinėjamos skirtinguose teismuose ir tik vienintelis Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas pripažino organizuotos grupės buvimą ir nuteisė kaltininkus realiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Toks tokių pačių bylų skirtingas traktavimas rodo, kad teisėjai skirtingai vertina ir taiko baudžiamąjį įstatymą toje pačioje situacijoje.
Atsiliepime į nuteistojo A. B. gynėjo advokato J. Jasaičio, nuteistojo A. J., nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato R. Drakšo kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo šiuos skundus atmesti.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Be to, prokuroras pažymi, kad dalis kasacinio skundo argumentų, pavyzdžiui, dėl organizuotos grupės buvimo, buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dar kartą pabrėžė, kad nors nuteistieji ir neaptarė konkrečių nusikalstamos veikos planų ar vaidmenų darant nusikalstamas veikas, tačiau iš nuteistųjų bendrų veiksmų matyti, jog šiais vaidmenimis jie buvo pasiskirstę. Tai, kad nė vienas kaltinamųjų nenurodė, jog suprato, kad buvo suburta organizuota grupė, nepaneigia to, kad buvo veikiama organizuota grupe. Pasak prokuroro, bylos duomenys įrodo priešingai: iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad kaltinamiesiems buvo žinoma apie kitų bendrininkų vykdomas užduotis ir jų dalyvavimą įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą. Todėl organizuotos grupės požymiai byloje konstatuoti pagrįstai. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, kodėl A. Z. prisipažinimas paskutiniojo žodžio metu pirmosios instancijos teisme nelaikytinas lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnį ir kodėl A. Z. nurodytos sunkios šeiminės aplinkybės negali pateisinti nusikalstamos veikos padarymo, kaip ir negali būti laikoma daliniu žalos atlyginimu A. Z. pasirinktas atsiskaitymo su valstybe būdas bei dydis, taip pat buvo tinkamai išaiškinta, kad nėra pagrindo A. Z. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Prokuroras teigia, kad ta aplinkybė, jog skirtingi pirmosios instancijos teismai, nagrinėdami tos pačios asmenų grupės atskirus nusikalstamų veikų epizodus, skirtingai vertino jų padarytus veiksmus ir skyrė skirtingas bausmes, neturėtų būti traktuojama kaip vieningos teismų praktikos nebuvimas.
Prokuroras mano, kad turi būti atmestinas ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato J.Jasaičio skundas, nes, pasak jo, nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį yra teisingas. Prokuroras pažymi, kad M. L., A. B., A. J., A. Z. ir V.A. buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jie, veikdami organizuota grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, suklastojo tikrus dokumentus ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 252 165,76 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM. Valstybės biudžetui negavus tokio dydžio PVM, buvo padaryta didelė žala valstybės bei visuomenės interesams, šiuo atveju turtinė žala. Pasak prokuroro, tai kad kaltinime neįrašyti žodžiai „padarė didelės žalos“, kaltinimo turinio ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo nepakeitė. Didelę žalą kaltinime parodė būtent didelė į valstybės biudžetą nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio suma. Dėl to Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad M. L., A. B., A. J., A. Z. ir V. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.
Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo motyvas dėl organizuotos grupės požymio nebuvimo yra atmestinas tuo pačiu argumentu, kaip ir dėl A. Z. bei jo gynėjo skundo.
Atsiliepime nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tas aplinkybes, kurias skunde nurodo kasatoriai ir į kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, bausmė nėra aiškiai per griežta ir paskirta laikantis BK 54 straipsnyje numatytų pagrindų.
Atsiliepime nurodoma, kad nesutinkama su nuteistojo A. J. skundu, nes kasacinio skundo teiginiai dėl švelnesnės bausmės paskyrimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti bylos medžiaga. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad iš bylos matyti, jog teismai svarstė galimybę taikyti A. J. švelnesnę negu įstatymas numato bausmę, tačiau tokios galimybės nerado. Teismai nenustatė nei BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybės, nei 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų aplinkybių.
Prokuroras nurodo, kad praėjęs ilgas laiko tarpas nuo įvykdytos nusikalstamos veikos ir priimto nuosprendžio negali būti pagrindu skirti A. J. kitą nei laisvės atėmimo bausmę, o šeiminės aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis ir nesuteikia pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Tam, pasak prokuroro, nesuteikia pagrindo ir aplinkybė, kad teismas manė, jog M. L. bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant laisvės atėmimo bausmės, o skiriant baudą.
Prokuroras nesutinka, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, nes, jo manymu, teismas atsakė į visus esminius skundo argumentus.
Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, įstatymas pritaikytas tinkamai, bausmės paskirtos laikantis BK 54 straipsnyje numatytų pagrindų bei BK 63 straipsnio taisyklių ir nėra per griežtos.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir organizuotos grupės požymio nustatymo
Nuteistojo A. B. gynėjas bei nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad teismų išvados, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuota grupe, jog nuteistieji buvo nusikalstamų veikų organizatoriais, yra nepagrįstos.
Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.
Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų. Tokia bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmą, jos intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-403/2011). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl organizuotos grupės, kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės, buvimo grindė veikos ilgalaikiškumu, grupės narių pastovumu darant analogiško pobūdžio veikas, veikos vykdymo intensyvumu, funkcijų, t.y. vaidmenų, pasiskirstymu. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad teismas tokias išvadas padarė remdamasis teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kuriuos išanalizavo ir įvertino jų visumą.
Kasaciniuose skunduose teigiant, kad organizuotos grupės buvimas konstatuotas nepagrįstai, iš esmės nurodomi tie patys argumentai, kaip ir apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad išvados yra teisingos, pagrįstos byloje ištirtais (tarp jų ir telefoninių pokalbių išklotinėse esančiais duomenimis) įrodymais.
Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi teisinio pagrindo.
Nuteistųjų A. B. ir A. Z. grupe su kitais nuteistaisiais padarytas sukčiavimas kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį. Kasatorių argumentai, kad BK bendrosios dalies norma – 24 straipsnio 4 dalis – taikyta netinkamai, nes jų padaryti veiksmai turėjo būti vertinami kaip padėjėjų (BK 24 straipsnio 6 dalis), atmestini. Teismų sprendimuose nuteistųjų vaidmuo darant tęstinę nusikalstamą veiką yra atskleistas, išvada, kad jų padaryti veiksmai ir indėlis į bendrą padarytą nusikalstamą veiką atitinka bendrininkavimo atliekant organizatorių vaidmenį požymius, motyvuota. Remiantis kasatorių nurodomais argumentais, keisti teismų sprendimus teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Nuteistojo A. B. argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dokumentų suklastojimą kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) pasunkindamas kaltinimą, t.y. inkriminuodamas naują faktinę aplinkybę – didelės žalos požymį, kuris kaltinime nebuvo nurodytas, taip pat atmestini.
Pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
Iš kaltinamojo akto matyti, kad A. B. buvo kaltinamas, be kitų veikų, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.). Nusikalstama veika kaltinamajame akte aprašyta siejant ją su sukčiavimu, t.y. kaltinant tuo, kad jis, veikdamas grupe asmenų, suklastojo dokumentus ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodant nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 2 dalį (BPK 233 straipsnis). Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakciją, galiojusią veikos padarymo metu) baudžiamoji atsakomybė kilo tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. BK 300 straipsnio 2 dalyje kitų kvalifikuojamųjų nusikaltimo požymių, išskyrus didelę žalą, nenustatyta, A. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, kaip minėta, susietas su kaltinimu dėl sukčiavimo, t.y. didelės vertės svetimo turto įgijimu panaudojant apgaulę; bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad nusikalstami veiksmai buvo apjungti vieningo sumanymo, siekiant pagrindinio tikslo – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą (į valstybės biudžetą mokėtiną PVM), o tai buvo galima padaryti tik klastojant atitinkamus dokumentus ir juos panaudojant; todėl vien tai, kad BK 300 straipsnio 2 dalyje veiką kvalifikuojantis požymis nurodytas panaudojant sąvoką „padaryta didelės žalos“, o kaltinamajame akte jis nenurodytas, nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje (be to, pažymėtina, kad galutinė bausmė paskirta taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą būdą, t.y. pripažįstant idealią nusikalstamų veikų sutaptį), peržengė kaltinimo ribas ir pasunkino kaltinimą inkriminuodamas jam iš esmės naują faktinę bylos aplinkybę. Dėl to, kas išdėstyta, remiantis kasatoriaus argumentais konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą nėra pagrindo.
Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių BK normų taikymo
Kasaciniais skundais visi nuteistieji prašo pakeisti teismų sprendimus – paskirti jiems bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistiesiems bausmės paskirtos netinkamai aiškinant bei taikant baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistojo A. B. gynėjo, nuteistojo A. J. ir A. Z. bei jo gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai, skirdami bausmes, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Nuteistojo A. B. gynėjo kasaciniame skunde šių straipsnių netinkamas taikymas aiškinamas tuo, kad jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo principo, nes jo vaidmuo buvo tik pagalbinis, nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip septyneri metai, jis išlaiko keturių vaikų šeima, visą šį laiką dirbo, nenusikalto, vykdo kitus piniginius įsipareigojimus, teismai nepagrįstai jo prisipažinimo ir dalinio žalos atlyginimo nepripažino lengvinančiomis aplinkybėmis. Nuteistojo A. J. skunde nurodoma, kad teismai netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl netinkamai aiškino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistasis teigia, kad nepagrįstai jo nuoširdus prisipažinimas nepripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad teismai neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį, kad jis vienintelis išlaiko šeimą, kad dirba, be to, kad jo vaidmuo buvo tik antraeilis. Nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas nurodo, kad yra visos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir skirti švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę, nes jo vaidmuo buvo antraeilis, jis iš dalies atlygino žalą ir pasižada ją atlyginti, taip pat teigiama, kad galėjo būti taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, nes anksčiau kasatorius neteistas, nusikalto dėl labai sunkių gyvenimo sąlygų, gailisi dėl veikos padarymo.
Pažymėtina, kad pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme nustatytos paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Esant visoms šioms sąlygoms, teismas gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu nurodyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Iš bylos duomenų ir teismų sprendimų matyti, kad buvo sprendžiamas šio straipsnio taikymas ir konstatuota, jog jis negalimas jau vien dėl to, kad A. B., A. J., A. Z. nenustatyta nė vienos lengvinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad lengvinančių aplinkybių nustatymo klausimas yra žemesniųjų instancijų teismų prerogatyva, o apie tai, ar buvo lengvinančios aplinkybės, šie teismai argumentuotai pasisakė savo sprendimuose. Teismai prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi aplinkybę vertino ir teisingai nurodė, kad prisipažinimas, kaip lengvinanti aplinkybė, negali būti konstatuojama tik dėl bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, kad reikia vertinti pagal bylos aplinkybių visumą, tuo tarpu nei A. B., nei A. J. nei A. Z. savo noru nepranešė apie nusikalstamas veikas, nepadėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamų veikų aplinkybių, neatlygino padarytos turtinės žalos. Tai, kad nuteistasis A. Z. jau po nuosprendžio paskelbimo atliko tam tikrus mokėjimus, negali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes tai suponuoja ne žalos atlyginimą kaip siekį palengvinti nusikalstamos veikos padarinius, bet kaip pareigos, kuri nustatyta nuosprendžiu, atlikimą. Byloje nenustatyta kasatorių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena sunkinanti aplinkybė, kad veiką jie padarė veikdami organizuota grupe. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su A. B., A. J., A. Z. šeimine ar darbine padėtimi, vertinant kartu su padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį apibūdinančiomis aplinkybėmis, negali būti laikomos pakankamu pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad už tokią veiką, už kurią nuteisti kasatoriai, baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų, tuo tarpu jiems visiems teismas skyrė dvigubai mažesnes bausmes, negu šios bausmės vidurkis, įvertinant tai, kad nuo nusikalstamos veikos praėjo ilgas laiko tarpas. Taip pat teismas pasisakė, kodėl kitokios bausmės nei laisvės atėmimas paskyrimas prieštarautų tokio pobūdžio bylų praktikai ir teisingumo principui.
Taigi kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su žemesniųjų instancijų teismų sprendimu dėl to, kad nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, nes bylos situacija neatitinka šios normos keliamų reikalavimų.
BK 54 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad, norint skirti bausmę švelnesnę, negu numatyta sankcijoje, turi būti nustatytos išskirtinės aplinkybės, kurios liudytų apie tai, jog sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skirdami bausmes teismai įvertino tiek veikos pavojingumo laipsnį, tiek sunkinančių aplinkybių buvimą, kaltininkų asmenybes, veikos tikslą ir motyvus, bendrininkavimo formą ir rūšį ir paskyrė mažesnę negu sankcijoje numatytą bausmės vidurkis bausmę. Teismas rėmėsi ir teismų praktika skiriant bausmes tokio pobūdžio bylose. Byloje nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, rodančių mažesnį nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos ar pačių jų asmenybių pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistiesiems aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 54 straipsnio ir kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių BK normų nuostatos šioje byloje buvo pritaikytos tinkamai, o kasatorių argumentai, kad teismas be pagrindo nenustatė jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (dėl pripažinimo ir žalos atlyginimo), netinkamai įvertino kasatorių vaidmenį darant nusikaltimą, neišsamiai įvertino jų asmenybes, neatsižvelgė į šeiminę padėtį bei sunkią finansinę būklę ir be pagrindo jiems paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, yra nepagrįsti.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. B. gynėjo, nuteistojo A. J. ir A. Z. bei jo gynėjo kasacinius skundus.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Valerijus Čiučiulka
Aldona Rakauskienė