Civilinė byla Nr. e2A-1838-275/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34385-2021-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.18.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės, Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Secure Nordic Payments“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Secure Nordic Payments“ patikslintą ieškinį atsakovei D. B. dėl žalos atlyginimo, išvadą duodanti institucija Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Secure Nordic Payments“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės 11 156,19 Eur žalos atlyginimą, patirtas bylinėjimosi išlaidas: 4 553,95 Eur advokato pagalbai apmokėti ir 251 Eur žyminiam mokesčiui.
2. Paaiškino, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. rugsėjo 23 d. sudarė darbo sutartį Nr. 75 (toliau – Darbo sutartis). Darbo sutarties 1.2 punkte buvo įtvirtinta, kad atsakovė priimama dirbti teisinių reikalų vadovės pareigoms, o 2021 m. sausio 5 d. sudarė susitarimą dėl Darbo sutarties pakeitimo, kuriuo pakeitė atsakovės pareigas į direktoriaus pavaduotojos administraciniams reikalams. Atsakovė nuo 2021 m. sausio 5 d. ėjo ne tik direktoriaus pavaduotojos administraciniams reikalams pareigas, bet taip pat atliko ir teisinių reikalų vadovės funkcijas. Nurodė, kad 2020 m. kovo 13 d. Vokietijos Federacinės Respublikos pilietis E. S. (toliau – Vokietijos pilietis) kreipėsi į Vokietijos Federacinės Vedingo apylinkės teismą (vok. Amtsgericht Wedding) (toliau – Vokietijos teismas) su prašymu išduoti Europos mokėjimo įsakymą, kuriame suformulavo reikalavimą dėl žalos atlyginimo (9 500,00 Eur) bei kitas susijusias išlaidas, nukreiptas į ieškovę. 2020 m. gegužės 26 d. Vokietijos teismas, remdamasis minėtu prašymu, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/20061 12 straipsnį išdavė Europos mokėjimo įsakymą. Šiuo teismo sprendimu ieškovei buvo nurodyta sumokėti Vokietijos piliečiui: reikalavimų sumą – 9 500,00 Eur; teismo mokesčius – 120,50 Eur; advokato išlaidas – 687,82 Eur; vertimo išlaidas – 150,00 Eur (viso 10 458,32 Eur). Pažymėjo, kad gavusi mokėjimo įsakymą, ieškovė pavedė atsakovei spręsti šį klausimą ir pateikti prieštaravimą šiam įsakymui (t. y. jį užginčyti). 2021 m. sausio 8 d. atsakovė pateikė Vokietijos teismui prieštaravimą, kuris nebuvo pasirašytas pagal teismo nustatytas taisykles (t. y. buvo netinkamas), todėl, atitinkamai, Vokietijos teismo nebuvo priimtas. 2021 m. sausio 21 d. atsakovė ieškovės vardu pateikė Vokietijos teismui antrąjį prieštaravimą dėl Europos mokėjimo įsakymo, t. y. tai padarė viena diena vėliau negu nustatytas 30 dienų terminas.
3. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovė tinkamai ir laiku nepateikė prieštaravimo dėl Europos mokėjimo įsakymo, šis įsakymas įsigaliojo bei ieškovė buvo priversta jį vykdyti, t. y. sumokėti Vokietijos piliečiui 10 458,32 Eur sumą, o taip pat palūkanas ir mokesčius antstoliams, kuriuos sumokėjo 2021 m. liepos 19 d. ir 2021 m. rugpjūčio 12 d. Paaiškino, kad pagal Darbo sutarties ir prie jos priskirtų funkcijų aprašymus atsakovei buvo nustatytos pareigos – atstovauti ir ginti įmonę teisme, jei to prireiktų. <...> atsakyti į oficialias užklausas, adresuotas įmonei. <...>.“, t. y. nors 2021 m. sausio 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė susitarimą dėl Darbo sutarties pakeitimo, kuriuo ieškovės pareigų pavadinimas buvo pakeistas iš „Teisinių reikalų vadovės“ į „Direktoriaus pavaduotoja administraciniams reikalams“, tačiau šis pakeitimas nepanaikino atsakovės funkcijų, kurias ji atliko eidama Teisinių reikalų vadovės pareigas, t. y. atsakovė nuo 2021 m. sausio 5 d. buvo įmonės direktoriaus pavaduotoja administraciniams reikalams ir teisinių reikalų vadovė. Atsakovė, vykdydama teisinių reikalų vadovės funkcijas, turėjo pareigą tinkamai ir laiku atlikti visas savo darbo funkcijas, įskaitant prieštaravimo pareiškimą (t. y. pateikimą/išsiuntimą) Vokietijos teismui per nustatytą 30 dienų terminą. Pažymėjo, kad atsakovė yra teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurios teisinio darbo patirtis tiek dirbant ieškovės įmonėje, tiek anksčiau, neleidžia suabejoti jos gebėjimu suprasti, kokias pasekmes gali sukelti ir sukels teismo nustatyto termino praleidimas. Teigė, kad atsakovė elgėsi nepakankamai atidžiai, šiuo konkrečiu atveju savo veiksmų (t. y. netinkamo, o vėliau pavėluoto prieštaravimo Vokietijos teismui pateikimo) pasekmes (t. y. Vokietijos teismo sprendimą priteisti iš ieškinyje nurodytas sumas) numatė ne kaip neišvengiamą, o tik kaip galimą dalyką. Atsakovė tikėjosi, kad išvengs pasekmių ir lengvabūdiškai pervertino tai, kad Vokietijos apylinkės teismas priims netinkamai pasirašytus ir (ar) praleidus terminą pateiktus dokumentus. Tokie atsakovės veiksmai rodo, kad jos kaltės rūšis pasireiškė neatsargumu dėl per didelio pasitikėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė netinkamai atliko savo pareigas, o būtent – praleido 30 dienų terminą pateikti prieštaravimą dėl Europos mokėjimo įsakymo, ieškovei kilo žala, kurios dydį sudaro 10 458,32 Eur, sumokėti pagal Europos mokėjimo nurodymą, t. y. reikalavimo suma pagal sutartį, teismo mokesčiai, nukentėjusiojo asmens advokato išlaidos bei vertimo išlaidos bei 697,87 Eur, kuriuos ieškovė sumokėjo už ikiteisminės pretenzijos rengimą.
4. Atsakovė D. B. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarė 1 397,55 Eur.
5. Nurodė, kad prieštaravimai Vokietijos teismui buvo pateikti, tačiau netiko pasirašymo būdas. Ieškovė, visą laiką žinojusi apie prieštaravimų pateikimą, daugiau jokių priemonių nesiėmė.
6. Pažymėjo, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl žalos kilimo visiškai neatitinka tikrovės. Pati atsakovė ne kartą (tiek žodžiu, tiek raštu) teikė pasiūlymą papildomai samdytis išorės teisininkus, kurie spręstų visą situaciją, teiktų teisines išvadas, kt. Tačiau, ieškovės atstovai priėmė sprendimą, kurį pagal pavedimą atsakovė vykdė. Atsakovė veiksmus atliko tik gavusi būtent ieškovės atstovų pavedimą, paremtą jų pačių priimtu sprendimu, dėdama visas pastangas atlikti jį pasitelkiant visas žinias ir įgūdžius. Ieškovė apie galimą 9500 Eur baudos sumokėjimą ne tik žinojo nuo 2020 m. gegužės mėnesio (kai atsakovė net nedirbo pas ieškovę); bet ir 2020 m. gruodžio 21 d. gavusi Europos mokėjimo įsakymą nesiėmė jokių veiksmų, nusprendė, kad jei reikės, šią sumą sumokės, vilkino patį procesą. Taigi ieškovė nėra įrodžiusi, kad atsakovė buvo atsakinga už prieštaravimų pateikimą ir sprendimų dėl prieštaravimų pateikimo priėmimą, bei pateikusi įrodymus, kad būtent atsakovė praleido terminą prieštaravimams pateikti.
7. Nurodė, kad ieškinyje nurodytais terminais, kuomet neva buvo atlikti neteisėti veiksmai, atsakovė ėjo ne teisinių reikalų vadovės, o direktoriaus pavaduotojos administracijai pareigas (nuo 2021 m. sausio 5 d.). Nors atsakovė ir padėjo ieškovei išspręsti tam tikrus teisinius klausimus, kurie kildavo, tačiau tai nebuvo pagrindinės atsakovės pareigos (juo labiau priimti sprendimus dėl atitinkamų institucijų priimtų sprendimų apskundimo). Dėl šių priežasčių, atsakovė ir siūlė ieškovei kreiptis į išorinius teisininkus, kurie galėtų padėti sutvarkyti susidariusią situaciją su prieštaravimų pateikimu. Ieškovės direktorė taip pat buvo pateikusi informaciją atsakovei, kad akcininkas pats nori išsibandyti šį atvejį ir jeigu reikės baudą susimokės. Atsakovė, jau eidama visiškai kitas pareigas, tiesiog padėjo pakoordinuoti šį klausimą, vykdydama ieškovės pavedimą. Ieškovės vadovė ir akcininkas tą puikiai suprato, patys priėmė sprendimus dėl paaiškinimų pateikimo, terminų ir aplinkybės, kad dabar jau prašomos atlyginti žalos sumą sumokės, bet nori išbandyti apskundimo procesą. Pažymėjo, kad nei darbo santykių su ieškove metu, nei jiems nutrūkus (iki 2021 m. spalio 26 d.) ieškovė jokių pretenzijų atsakovei nereiškė.
8. Teigė, kad atsakovė su jokiais pareiginiais nuostatais, ar kitais dokumentais, kuriuose būtų nurodytos atsakovei privalomos atlikti funkcijos, niekada nebuvo supažindinta. Pažymėjo, kad ieškinyje nėra nurodyta nei vieno konkretaus teisės akto/vidinio dokumento, kurį neva pažeidė atsakovė: nėra aišku kokias konkrečias darbuotojai nustatytas pareigas ji pažeidė, kur konkrečiai tokios pareigos yra įtvirtintos, o jei yra įtvirtintos, tai ar atsakovė buvo su tokiais vidiniais dokumentais/teisės aktais supažindinta.
9. Nurodė, kad ieškovė neįrodo, kad būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų bendrovei kilo žala, t. y. aplinkybė, kad prieštaravimai buvo pateikti po Vokietijos teismo nustatyto termino (jei ši aplinkybė iš tikrųjų egzistavo, nes įrodymų byloje nėra), pati savaime nesuponuoja išvados, kad būtent dėl to bendrovei kilo žala. Tad, net jei prieštaravimai ir būtų pateikti laiku, tai nereiškia, kad žala vis tiek nebūtų kilusi, kad nebūtų reikėję mokėti 9500 Eur sumos. Pats žalos atsiradimo faktas nėra ir negali būti kildinamas iš prieštaravimų pateikimo termino. Žala, kurios atlyginimo ieškovė dabar reikalauja iš atsakovės kilo ne dėl termino praleidimo, o dėl kitų, atsakovei nežinomų bendrovės ar trečiųjų asmenų veiksmų, kurių atsakovė neatliko.
10. Ieškovė papildomai paaiškino, kad Vokietijos pilietis per savo atstovus kreipėsi į ieškovę 2019 m. lapkričio 13 d. el. paštu prašydamas atlyginti jo tariamai patirtą žalą. Vėliau Vokietijos pilietis kreipėsi į Vokietijos teismą prašydamas išduoti Europos mokėjimo įsakymą dėl tariamos ieškovės skolos. Ši skola faktiškai niekada neegzistavo. Asmenų sąskaitos, į kurias Vokietijos pilietis pervedė pinigus, buvo atidarytos ieškovės finansų įstaigoje. Dėl šios priežasties jis kreipėsi į ieškovę prašydamas grąžinti jam šiuos pinigus, tačiau ieškovė, nesant tam teisinio pagrindo, atsisakė tai padaryti. Nei Lietuvos Respublikoje, nei kitur Europos Sąjungoje, finansų įstaigos neprivalo atlyginti žalos asmenims, nukentėjusiems nuo sukčiavimo. Ypač, kol sukčiavimo faktas nėra įrodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Jokių sukčiavimo įrodymų Vokietijos pilietis nepateikė Vokietijos teismui kreipdamasis dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo. Priešingai – jis nurodė, kad jo reikalavimas kildinamas iš sutarties, nors jokia sutartis tarp ieškovės ir Vokietijos piliečio niekada nebuvo sudaryta ir jokių santykių šie subjektai neturėjo. Dėl šių priežasčių ieškovė neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti jo patirtos žalos atlyginimo iš savo kliento, kuriam tariamai Vokietijos pilietis pervedė pinigus, nes, atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos pilietis nepateikė jokių net tikėtino (prima facie) savo reikalavimų pagrindimo, nebuvo ir nėra jokių įrodymų, kad šie pinigai ieškovės klientui buvo pervesti nepagrįstai. Vokietijos piliečiui pavyko šį reikalavimą įvykdyti tik dėl atsakovės kaltės, nes ji laiku nepateikė prieštaravimo Europos mokėjimo įsakymui. Teigė, kad atsakovė, kuri turi teisinį išsilavinimą ir yra patyrusi teisininkė, žinojo apie savo pareigą pateikti prieštaravimus, žinojo apie likus pakankamai laiko iki termino prieštaravimams pateikti pabaigos ir suvokė savo atsakomybė už šių prieštaravimų pateikimą. Pažymėjo, kad atsiradus direktoriaus pavaduotojo administraciniams reikalams pareigybei, atsakovė taip pat toliau buvo atsakinga ir už teisės funkciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu išsprendė iš esmės tarp ieškovės ir atsakovės kilusį ginčą ir ieškovės reikalavimus bei atsakovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstus.
12. Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio mėnesį ieškovė gavo Vokietijos piliečio pretenziją su prašymu sumokėti jam 10000 Eur nuostolių, nes 9500 Eur jis pervedė ieškovės nesąžiningiems klientams. Ieškovė atsisakė Vokietijos piliečiui sumokėti minėtas pinigų sumas. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis ir darbo santykiai tęsėsi nuo 2020 m. spalio 5 d. iki 2021 m. birželio 29 d. Atsakovė pradėjo dirbti pas ieškovę Teisinių reikalų vadovės pareigose, o nuo 2021 m. sausio 5 d. direktoriaus pavaduotoja administraciniams reikalams. 2020 m. kovo 13 d. Vokietijos pilietis kreipėsi į Vokietijos teismą su prašymu išduoti Europos mokėjimo įsakymą, kuriame suformulavo reikalavimą dėl žalos atlyginimo (9 500 Eur) bei kitas susijusias išlaidas, nukreiptą ieškovei. 2020 m. gegužės 26 d. Vokietijos teismas, remdamasis minėtu prašymu, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/20061 12 straipsnį išdavė Europos mokėjimo įsakymą nurodydamas ieškovei sumokėti Vokietijos piliečiui: reikalavimų sumą – 9 500,00 Eur; teismo mokesčius – 120,50 Eur; advokato išlaidas – 687,82 Eur; vertimo išlaidas – 150,00 Eur. 2020 m. gruodžio 21 d. ieškovė gavo Vokietijos teismo išduotą Europos mokėjimo įsakymą. 2021 m. sausio mėnesį atsakovė parengė ir pateikė Vokietijos teismui pirmąjį prieštaravimą pasirašytą elektroniniu parašu. Vokietijos teismas 2021 m. sausio 25 d. atsisakė priimti pirmąjį prieštaravimą, nes jis buvo pateiktas pasirašius elektroniniu parašu. 2021 m. sausio 21 d. Vokietijos teismui registruotu paštu išsiųstas antrasis prieštaravimas pasirašytas fiziniu parašu dėl Europos mokėjimo įsakymo. Antstolio 2021 m. liepos 15 d. raginimo Nr. S-21-11-27800 ir 2021 m. liepos 28 d. raginimo Nr. S-21-11-28982 pagrindu ieškovė sumokėjo 10 254,79 Eur ir 958,32 Eur Vokietijos piliečiui (viso 11213,11 Eur). 2021 m. spalio 26 d. ieškovė kreipėsi su pretenzija į atsakovę ir prašė atlyginti 10 458,32 Eur žalą. Už pretenzijos parengimą sumokėjo 697,87 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1656-727/2022 pripažino, kad atsakovės ir ieškovės 2020 m. rugsėjo 23 d. pasirašyta darbo sutartis Nr. 75 nutraukta šalių susitarimu Darbo kodekso 54 straipsnio pagrindu nuo 2021 m. birželio 29 d.
13. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 11 156,19 Eur žalos atlyginimą atmestinas, nes nors atsakovė ir tinkamai neįvykdė savo pareigos laiku pateikti Vokietijos teismui tinkamai parengtus prieštaravimus dėl Europos mokėjimo įsakymo, tačiau atsakovė negali būti atsakinga už ieškovei kilusią žalą, nes ją lėmė ieškovės veiklos pobūdis, ir jai tenkanti komercinė ir gamybinė rizika.
14. Padarė išvadą, kad atsakovė turėjo pareigą parengti prieštaravimus dėl Europos mokėjimo įsakymo ir užtikrinti jų įteikimą Vokietijos teismui nepaisant jos pareigų pasikeitimo, nes darbo sutartis leido darbdaviui pavesti darbuotojui papildomus darbus. Teismas vertino, kad iki 2021 m. sausio 5 d. atsakovei einant teisinių reikalų vadovės pareigas, pareiga parengti tinkamus prieštaravimus dėl Europos mokėjimo įsakymo ir užtikrinti jų įteikimą Vokietijos teismui teko atsakovei. Pažymėjo, kad nepaisant to, jog atsakovė buvo kartu ir ieškovės darbuotoja, tačiau jos pagrindinė funkcija buvo teisiškai apsaugota įmonė, todėl būtent ji turėjo tinkamai konsultuoti darbdavį, kaip ir kokiu būdu darbuotojai turi būti informuojami apie jiems skirtas pareigas. Teismas vertino, kad nuo 2021 m. sausio 5 d. atsakovė ir toliau privalėjo rūpintis tuo, kad būtų parengti tinkami prieštaravimai dėl Europos mokėjimo įsakymo ir užtikrinti jų įteikimą Vokietijos teismui. Pagal Darbo sutarties 4.2 ir 7.2 punktus atsakovė privalėjo vykyti ir kitus darbdavio pavedimus. Atsakovė savaitės darbo planuose iki 2021 m. sausio 20 d. buvo nusimačiusi atlikti darbą, susijusį su prieštaravimų dėl Europos mokėjimo įsakymo parengimu. Ir nors atsakovė savo darbo plane iki 2021 m. sausio 20 d. nemini, kad turi užtikrinti minėtų prieštaravimų įteikimu Vokietijos teismui, tačiau savaitės darbo plane iki 2021 m. sausio 27 d. jau pažymi, kad darbas – pateikti atsiliepimą Europos teisminio nagrinėjimo institucijai, baigtas 2021 m. sausio 21 d. Padarė išvadą, kad atsakovė buvo priskyrusi sau darbą ne tik parengti minėtus prieštaravimus, tačiau ir juos pateikti Vokietijos teismui.
15. Nurodė, kad atsakovė nors ir parengė tinkamos formos ir turinio prieštaravimus, tačiau neužtikrino, kad Vokietijos teismui tinkamos formos prieštaravimai dėl Europos mokėjimo įsakymo būtų pateikiami laiku. Padarė išvadą, kad atsakovė, o ne kitas įmonės darbuotojas, buvo atsakinga už teismui skirtų procesinių dokumentų įteikimo terminų laikymosi užtikrinimą. Tinkamai pasirašyti prieštaravimai į Vokietijos teismą buvo išsiųsti per Lietuvos paštą, tačiau viena diena vėliau – 2021 m. sausio 21 d., t. y. praleidus nustatytą procesinį terminą. Teismas padarė išvadą, kad negalima atsakomybės dėl prieštaravimų fizinio neišsiuntimo 2021 m. sausio 20 d. perkelti kitiems ieškovės darbuotojams, kaip kad biuro administratorei, kuri paliudijo, kad pašto siuntas fiziškai išsiųsdavo ir priimdavo ji. Teismo vertinimu, procesinio dokumento išsiuntimo faktą turėjo stebėti būtent atsakovė, kuri turėjo tam reikalingų teisinių žinių ir kurios pareiga pagal Darbo sutarties nuostatas buvo veikti ieškovės naudai. Tiek pati atsakovė, tiek liudytoja patvirtino, kad atsakovė nei prašė, nei nurodė liudytojai įteikti Lietuvos paštui siuntą ne vėliau kaip 2021 m. sausio 20 d., todėl toks atsakovės elgesys laikytinas nepakankamai apdairiu ir rūpestingu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės elgesys, neužtikrinant, kad Vokietijos teismui būtų pateikti tinkamos formos prieštaravimai dėl Europos mokėjimo įsakymo, t. y. ieškovės biuro administratorei aiškiai nesuformuluojant prašymo prieštaravimus įteikti ne vėliau kaip 2021 m. sausio 20 d., yra laikytinas nepakankamai rūpestingu – neatsargiu. Tačiau atsakovės elgesio teismas neturėjo pagrindo vertinti kaip turinčio didelio neatsargumo požymių Darbo kodekso 153 straipsnio prasme, nes atsakovė nurodė, kad ji nuolat dėjo pastangas, domėjosi, diskutavo, ieškojo alternatyvių prieštaravimų įteikimo būdų kaip parengti ir pateikti Vokietijos teismui prieštaravimus, juos siuntė elektroniniu būdu, tačiau dėl patirties sprendžiant tokius klausimus stokos ir problemiško bendravimo su Vokietijos teismo atstovais, vis tik nepavyko padaryti taip, kad prieštaravimai būtų priimti Vokietijos teismo.
16. Nurodė, kad ieškovė patyrė žalos dėl to, kad turėjo įvykdyti Europos mokėjimo įsakymą, tačiau dėl kilusios žalos negali būti atsakinga atsakovė, nepaisant to, kad ji neužtikrino prieštaravimų dėl Europos mokėjimo įsakymo įteikimo laiku Vokietijos teismui, t. y. tarp ieškovės neatsargaus elgesio ir kilusios žalos nėra priežastinio ryšio arba jis yra per daug nutolęs, kad būtų galima taikyti atsakomybę buvusiam darbuotojui. Pažymėjo, kad ieškovės veikla susijusi su padidinta rizika, tačiau ieškovė nesiėmė pakankamų priemonių rizikai išvengti ar valdyti, t. y. ieškovė neturėjo įsigijusi profesinės civilinės atsakomybės draudimo ar lygiavertės apsaugos, todėl patirtos žalos negali nukreipti į pareigų tinkamai neatlikusį darbuotoją. Nurodė, kad ieškovė būdama elektroninių pinigų įstaiga, kuri teikė licencijoje išvardytas paslaugas, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga privalėjo būti apsidraudusi profesinės civilinės atsakomybės draudimu arba turėti kitą lygiavertę atsakomybės užtikrinimo priemonę dėl žalos, kuri gali atsirasti dėl jos įsipareigojimų. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė neišnaudojo galimybių žalos atlyginimo reikalauti iš savo klientų, kuriems Vokietijos pilietis pervedė lėšas ir kurias Vokietijos piliečiui buvo įpareigota sumokėti ieškovė. Teismas neatmetė galimybės, kad vis tik Vokietijos piliečio pervesti pinigai ieškovės sąskaitų valdytojams buvo atlikti galimos nusikalstamos veikos padarymo įtakoje ar dėl galimos neautorizuotos operacijos, tačiau ieškovė neatliko jokių veiksmų siekdama išsiaiškinti galimybę Vokietijos piliečiui sumokėtus pinigus visų pirma išsireikalauti būtent iš ieškovės sąskaitų valdytojų. Teismo vertinimu, neišnaudojus minėtų galimybių patirtos žalos šiuo konkrečiu atveju negalima reikalauti iš buvusio darbuotojo, kuris nors ir pakankamai rūpestingai neatliko jam priskirtų pareigų.
17. Pažymėjo, kad ieškovė būdama pakankamai atidi ir rūpestinga privalėjo drausti savo darbuotojus nuo galimos rizikos profesinės atsakomybės draudimu, priešingu atveju darbuotojų padaryta žala dėl nepakankamo rūpestingumo finansų įmonei, gali reikšti nuostolius, kurie lemtų finansų įmonės nemokumą. Ieškovės elgesys nedraudžiant teisininkės, kuri savo atliekamų darbų pobūdžiu prilygo advokatei, profesinės rizikos, prisiėmė papildomą riziką, kuri negali būti perkelta darbuotojai.
18. Nurodė, kad ieškovės ir atsakovės darbo santykių nutraukimo 2021 m. birželio 29 d. sutarties 4.2 punktas nustato, kad šalys įsipareigoja susilaikyti nuo bet kokių veiksmų viena kitos atžvilgiu, kurie galėtų padaryti neigiamą įtaką šalių <...> interesams. Taigi ieškovė neginčija šios sutarties nuostatų, tačiau pareiškė ieškinį, kuris gali daryti neigiamą įtaką atsakovės interesams. Nors ieškovė nurodė, kad neva atsakovė pirmoji inicijavo ginčą teisme, kitoje byloje, tačiau teismo vertinimu toks atsakovės elgesys nepašalino ieškovės pareigos laikytis minėto susitarimo.
19. Pažymėjo, kad ieškovės išlaidos įgyvendinant teismo priimtą sprendimą negali būti laikoma žala, nes taip būtų paneigiamas teisingumo principas. Europos mokėjimo įsakymo pagrindu išmokėtos pinigų sumos laikytinos patirtomis teisėtai dėl skolininko prisiimtos rizikos. Netgi ir tuo atveju, kai laiku nebuvo pareikšti prieštaravimai dėl Europos mokėjimo įsakymo, jo pagrindu išmokėta suma negali būti laikoma žala Darbo kodekso 151 ir 152 straipsnių prasme ir siekiama prisiteisti iš darbuotojo, kurio materialinės atsakomybės sąlygos yra ribojamos siekiant jį apsaugoti nuo nepagrįstų darbdavių pretenzijų.
20. Nurodė, kad ieškovė vien savo iniciatyva patyrė 697,87 Eur pretenzijos rengimo išlaidų, todėl konstatavus, kad atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius dėl Europos mokėjimo įsakymo vykdymo, ieškovės prašymą dėl 697,87 Eur pretenzijos rengimo išlaidų taip pat atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Ieškovė UAB „Secure Nordic Payments“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
22. Nurodė, kad sutinka su sprendimo dalimi, kuria pagrįstai pripažįstama, jog atsakovė: turėjo pareigą parengti ir pateikti prieštaravimus Europos mokėjimo įsakymui; šios pareigos tinkamai ir laiku neįvykdė; ir ieškovė dėl to patyrė žalą.
23. Nurodė, kad neturėjo profesinės civilinės atsakomybės draudimo, nes to neįpareigoja teisės aktai. Paaiškino, kad Elektroninių pinigų įstaigų įstatymas ir Mokėjimo įstaigų įstatymas nustato, kad profesinės civilinės atsakomybės draudimu privalo būti apsidraudusi (arba turėti kitą lygiavertę atsakomybės užtikrinimo priemonę) įstaiga, kuri teikia mokėjimo inicijavimo paslaugą. Teigė, kad mokėjimo inicijavimo paslaugos neteikia. Nurodytą aplinkybę pagrindžia ieškovės viešai pateikiamas paslaugų aprašymas. Paaiškino, kad jei ieškovė privalėtų turėti ir turėtų privalomą profesinį civilinės atsakomybės draudimą, tokia draudimo apsauga nepadengtų jos žalos, patirtos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes veiksmai šioje byloje nėra niekaip susiję su neautorizuotais mokėjimais.
24. Nurodė, kad neišnaudojo galimybių žalos atlyginimo reikalauti iš savo klientų, kuriems Vokietijos pilietis pervedė lėšas ir kurias Vokietijos piliečiui buvo įpareigota sumokėti ieškovė, kadangi ieškovė tokių galimybių neturėjo ir negalėjo turėti. Paaiškino, kad ieškovė gavo nurodymą iš ikiteisminio tyrimo institucijos pateikti duomenis apie savo klientus, kurie reikalingi vykdant ikiteisminį tyrimą. Ieškovė neturi galimybės žinoti, koks yra jos klientų statusas atliekamame ikiteisminiame tyrime, nes ikiteisminio tyrimo duomenys nėra vieši. Jeigu nusikalstama veika būtų padaryta ir būtų tokia pripažinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tai suteiktų galimybę (teisę) Vokietijos piliečiui reikalauti žalos atlyginimo iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų, o ne iš ieškovės, kuri nepadarė jokio teisės pažeidimo. Pažymėjo, kad Europos mokėjimo įsakymo įsiteisėjimas buvo vienintelė priežastis, dėl kurios ieškovė patyrė žalą, kurią pripažino pirmos instancijos teismas, nes Europos mokėjimo įsakymui neįsiteisėjus, Vokietijos pilietis nebūtų turėjęs jokio teisinio pagrindo išreikalauti šių sumų iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad Europos mokėjimo įsakymo įsiteisėjimo priežastis yra neteisėti atsakovės veiksmai, tai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos, kilusios ieškovei.
25. Pažymėjo, kad neturėjo prievolės drausti savo darbuotojos nuo galimos rizikos profesinės atsakomybės draudimu. Tokio savanoriško draudimo nebuvimas negali būti priežastis atsisakyti taikyti atsakovei civilinę atsakomybę už žalą, kurią ji padarė neteisėtais veiksmais, dėl kurios padarymo ji yra kalta ir kurios padarymas ieškovei sukėlė žalą.
26. Atkreipė dėmesį, kad teismas pats pripažino, kad ieškovė, vykdydama Europos mokėjimo įsakymą, kuris įsiteisėjo tik dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, patyrė žalą, tačiau toliau tame pačiame sprendime keičia nuomonę ir teigia, kad išlaidos, ieškovės patirtos įgyvendinant teismo sprendimą, negali būti laikomos žala. Pažymėjo, kad nėra jokio teisinio pagrindo nepripažinti išlaidų, kurias ieškovė patyrė vykdydama Europos mokėjimo įsakymą, žala. Paaiškino, kad dėl Europos mokėjimo įsakymo, kuris nebūtų įsiteisėjęs, jei ne neteisėti atsakovės veiksmai, nukentėjo ieškovės turtiniai (ekonominiai interesai), nes ji patyrė išlaidas, kurių kitu atveju nebūtų patyrusi. Kadangi išlaidos patirtos pinigais, tai žala laikoma nuostoliais. Ieškovei nebūtų kilusi pareiga patirti išlaidų pagal Europos mokėjimo įsakymą, jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi savo darbines pareigas ir laiku bei tinkamai pateikusi prieštaravimą Europos mokėjimo įsakymui. Ieškovės patirta žala yra pagrįsta, nes jos patirtos išlaidos buvo būtinos ir adekvačios.
27. Nurodė, kad byloje nebuvo keliamas klausimas dėl Ieškovo ir Atsakovės darbo santykių nutraukimo 2021 m. birželio 29 d. sutarties nuostatų, kaip pagrindo netaikyti Atsakovei civilinės atsakomybės dėl Ieškovui padarytos žalos, taikymo. Atsakovė nesirėmė ir neįrodinėjo, kad, pateikdama ieškinį teismui dėl atsakovės padarytos žalos atlyginimo ieškovė būtų pažeidusi tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį. Konstatuodamas, kad žalos atlyginimo priteisimas iš atsakovės tariamai pažeistų ieškovės prisiimtą įsipareigojimą susilaikyti nuo veiksmų, kurie kenktų atsakovės interesams, teismas preziumavo netinkamą sutarties dėl darbo sutarties nutraukimo vykdymą, o tai daryti draudžia teisės aktai.
28. Sutartyje šalys įsipareigojo susilaikyti nuo veiksmų, atliekamų vykdant savo profesinę ir (ar) skleidžiant informaciją apie buvusį darbdavį ir (ar) darbuotoją, o ne nuo teisinių veiksmų ginant savo teisėtus interesus.
29. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1107-1012/2022 yra pripažinta, kad ieškovės ir atsakovės darbo santykiai nutrūko ne šalių susitarimu, o darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad nutraukiant darbo santykius darbdavio sprendimu be darbuotojo kaltės sutartys dėl darbo sutarčių nutraukimo nesudaromos, o darbo sutarties nutraukimas išreiškiamas vienašale darbdavio valia, atsakovė neturėtų jokio pagrindo remtis darbo sutarties nutraukimo sutartimi, ko ji ir nedarė.
30. Dėl pretenzijų rengimo išlaidų nurodė, kad nutrūkus ieškovės ir atsakovės darbo santykiams, ieškovės įmonėje neliko nei vieno teisininko. Taigi, teismo teiginys, kad ieškovė turėjo pakankamai resursų pati parengti pretenziją, yra nepagrįstas ir neįrodytas. Pažymėjo, kad siekė kuo ekonomiškiau išsiaiškinti, ar atsakovė sutinka atlyginti jos neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Pažymėjo, kad sprendime nurodyta DK 217 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri numato, kad ginčo šalių patirtos išlaidos dėl ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje yra nepriteisiamos, yra bendrųjų taisyklių išimtį nustatanti norma, todėl ji, remiantis CK 1.8. straipsnio 3 dalimi ir teismų praktika, negali būti taikoma kaip analogija. Atkreipė dėmesį, kad patirtos išlaidos pretenzijos rengimui yra tiesioginė atsakovės veiksmų pasekmė.
31. Paaiškino, kad veiksmas, kuris sukėlė žalą, buvo atsakovės neteisėtas netinkamas darbinių pareigų vykdymas. Atsakovė buvo atsakinga už prieštaravimų dėl Europos mokėjimo įsakymui parengimą ir turėjo užtikrinti jų įteikimą Vokietijos teismui. Atsakovė neatliko šių veiksmų tinkamai ir laiku, todėl toks atsakovės neveikimas laikytinas neteisėtu. Ieškovė patyrė realią žalą dėl to, kad turėjo įvykdyti Europos mokėjimo įsakymą, kuris nebūtų įsiteisėjęs, jei ne neteisėti atsakovės veiksmai. Atsakovei nesutikus taikiai išspręsti kilusio ginčo ir atlyginti dėl jos neteisėtų veiksmų ieškovės patirtos žalos, ieškovė dėl tokių stsakovės veiksmų patyrė papildomą žalą, kuri pasireiškė išlaidomis pretenzijos parengimui. Žalingi padariniai (nuostoliai) ieškovei nebūtų atsiradę, jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi savo darbines pareigas. Atsakovė yra kalta dėl jos neteisėtų veiksmų, Atsakovės elgesys neužtikrinant, kad Vokietijos teismui būtų pateikti tinkamos formos prieštaravimai dėl Europos mokėjimo įsakymo, yra laikytinas nepakankamai rūpestingu – neatsargiu. Atsakovė padarė žalą eidama darbines pareigas, kurių tinkamai neatliko.
32. Atsakovė D. B. atsiliepimu prašė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
33. Nurodė, kad ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, kad atsakovė praleido terminą prieštaravimams pateikti. Civilinėje byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės teiginius, kad ieškovės patirta žala yra kilusi dėl to, kad buvo praleistas terminas prieštaravimams Vokietijos teismui pateikti ir/ar kad atsakovė jį būtų praleidusi. Pažymėjo, kad nėra nurodyta nei vieno konkretaus teisės akto/vidinio dokumento, kurį neva pažeidė atsakovė. Nėra aišku kokias konkrečias darbuotojai nustatytas pareigas ji pažeidė, kur konkrečiai tokios pareigos yra įtvirtintos, o jei yra įtvirtintos, tai ar atsakovė buvo su tokiais vidiniais dokumentais/teisės aktais supažindinta. Teigė, kad jei darbdavys toleravo tokią chaotišką situaciją bendrovėje, jis turi prisiimti atsakomybę už su tuo susijusias galimas neigiamas pasekmes, dėl kurių kilimo yra pats atsakingas. Pažymėjo, kad ieškovė nėra įrodžiusi ir negali įrodyti ir patikinti, kad taip bendrovės vadinama žala nebūtų atsiradusi, jei atsakovė būtų tinkamai pateikusi prieštaravimus. Teigė, kad tinkamai ir laiku pateikė prieštaravimus. Paaiškino, kad panaikinus įsakymą, Vokietijos pilietis būtų galėjęs kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka ir ginčo suma galėjo būti priteista. Pats žalos atsiradimo faktas nėra ir negali būti kildinamas iš prieštaravimų pateikimo termino. Taip vadinamoji žala kilo ne dėl termino praleidimo, o dėl kitų, atsakovei nežinomų bendrovės ar trečiųjų asmenų veiksmų, kurių atsakovė neatliko, nes bendrovėje tuo metu nedirbo. Bendrovė piniginę sankciją, priteistą Vokietijos teismo turėjo sumokėti ne dėl termino praleidimo savaime, o dėl kitų veiksmų, jokiu būdu nepriklausiusių nuo atsakovės. Teigė, kad atliko visus veiksmus, kurie jai buvo pavesti atlikti, informavo bendrovės vadovę ir akcininką, jokių neteisėtų veiksmų/sprendimų neatliko, tik vykdė pavedimą, o pati žala, jei tokia yra kilusi, buvo nulemta ne atsakovės neteisėtų veiksmų.
34. Nurodė, kad ieškovė patirtą žala nepagrįstai laiko teisėtais antstolio veiksmais įvykdytą išieškojimą pagal teisėtą Vokietijos teismo sprendimą. Bendrovės prievolės atsakovei niekuo nepagrįstas perkėlimas akivaizdžiai neatitiktų teisingumo principo ir apskirtai paneigtų Europos Sąjungos sukurtos teisingumo sistemos, priimant Europos mokėjimo įsakymus, instituto pagrįstumą. Bendrovės prašoma atsakovės atlyginti pinigų sumą negali būti laikytina jos patirta žala, nes ši suma (9500 EUR) yra suma, kurią prarado E. S. dėl bendrovės klientų neteisėtos veikos ir procesų, kurių nesuvaldė bendrovė dar 2019 m. Pažymėjo, kad žala realiai turi būti patirta būtent dėl kalto dėl žalos atsiradimo asmens veiksmų/neveikimo. Kad finansinius nuostolius, bet kokiu atveju reikės sumokėti ar bus pateikti prieštaravimai, ar ne, ieškovė žinojo iš pat pradžių, tik norėjo išbandyti apskundimo procesą. Aplinkybė dėl prieštaravimų (ne) pateikimo nebūtų lėmusi žalos (ne)kilimo, o tai ieškovei buvo aišku, žinoma ir suprantama ir ji pati savo neveikimu, pasyviu situacijos stebėjimu bei perdėtu lengvabūdišku veiklos organizavimu, prisiėmė. Būtent dėl šių aplinkybių ieškovė niekada ir nesikreipė į atsakovę dėl jokio žalos atlyginimo. Šis klausimas buvo iškeltas tik praėjus 9 mėnesiams, atsakovei pradėjus teisminį procesą dėl jos neteisėto atleidimo iš darbo.
35. Pažymėjo, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o juo labiau vykdydama savo pareigas. Žala yra kilusi (jei kilusi) tai ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovė dėjo visas pastangas, visais Vokietijos teismo nurodytais būdais sukoordinuoti prieštaravimų parengimo klausimą, bandė susisiekti su teismu, nuolat apie eigą informuodavo ieškovę, stengėsi kaip įmanoma geriau atlikti jai pavestą užduotį, pasitelkdama visus išteklius, kuriuos tuo metu, toje situacijoje, vykdydama pavedimą galėjo pasitelkti.
36. Nurodė, kad pati žala kilo ne dėl neva vėliau pateiktų prieštaravimų, o dėl visai kitų, atsakovei nežinomų priežasčių, kai atsakovė dar nebuvo susijusi darbo santykiais su ieškove ir atsakovei nevykdant jos tiesioginių funkcijų. Pažymėjo, kad prieštaravimų pateikimo Vokietijos teismui metu atsakovė nėjo teisinių reikalų vadovės pareigų, o direktoriaus pavaduotojos administraciniams reikalams funkcijos skyrėsi savo esme. Atkreipė dėmesį, kad civilinėje byloje nėra jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, kad būtent atsakovė praleido terminą prieštaravimams pateikti. Atsakovei nebuvo priskirta nei pareiga siųsti dokumentus registruotu paštu, nei tuo labiau pertikrinti, ar asmuo, atsakingas už tai, tinkamai įvykdė savo pareigas.
37. Atsakovė D. B. pateikė prašymą iš ieškovės priteisti atsakovei 499,13 Eur bylinėjimosi išlaidų.
38. Ieškovė UAB „Secure Nordic Payments“ pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuos prašė priimti. Nurodė, kad atsakovė Sprendimo apeliacine tvarka neskundė, todėl laikytina, kad yra apskųsta tik ta sprendimo dalis, kuria, nepaisant pripažinto atsakovės pareigos neįvykdymo ir žalos ieškovei konstatavimo, buvo atsisakyta priteisti iš atsakovės žalą. Tuo tarpu sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad atsakovė turėjo pareigą parengti ir pateikti prieštaravimus Europos mokėjimo įsakymui; pripažinta, kad atsakovė šios pareigos tinkamai ir laiku neįvykdė; ir pripažinta, kad ieškovas dėl to patyrė žalą; yra neapskųsta. Pažymėjo, kad atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą kelia klausimus dėl tų sprendimo dalių, kurios nebuvo apskųstos apeliaciniu skundu. Teigė, kad byloje nėra pagrindo išeiti už apeliacinio skundo ribų. Pažymėjo, kad nebūtų logiška tikėtis, jos asmuo, einantis teisinių reikalų vadovo ir vėliau taip pat ir direktoriaus pavaduotojo funkcijas visą savo darbo įmonėje laikotarpį nežinotų, kokios yra jo darbinės funkcijos. Teigė, kad atsakovė pirmą darbo savaitę buvo supažindinta su savo pareigomis, tikslais ir atsakomybėmis. Paaiškino, kad prieštaravimai Europos mokėjimo įsakymui buvo užregistruoti Lietuvos pašto savitarnoje išsiuntimui (tam, kad suformuoti kodą ir išvengti eilių) 2021 m. sausio 20 d. paskutinę termino dieną), tačiau fiziškai išsiųsti buvo 2021 m. sausio 21 d. (t. y. jau pasibaigus terminui). Pažymėjo, kad jei atsakovė būtų laiku ir tinkamai pateikusi prieštaravimą dėl Europos mokėjimo įsakymo, Vokietijos pilietis, norėdamas prisiteisti lėšas, kurias tariamai jam buvo skolinga ieškovė, būtų turėjęs kreiptis bendra ieškinine procedūra ir įrodinėti, kad ieškovė jam iš tikrųjų kažką skolinga (t. y. įrodyti, kad jo ir ieškovės santykiai kyla iš sutarties, kaip jis buvo nurodęs prašyme išduoti Europos mokėjimo įsakymą, nors tokia sutartis neegzistuoja). Šiuo atveju skolos faktas neegzistavo todėl įprasta procedūra pareiškėjas nebūtų turėjęs jokių galimybių prisiteisti iš ieškovės ginčo sumą.
39. Ieškovė UAB „Secure Nordic Payments“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 2 513,74 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
41. Ieškovės prašymas priimti naujus įrodymus byloje – 2022-07-14 pateikus Vilniaus apygardos teismui papildomus paaiškinimus tenkintinas, atsižvelgiant į tai, kad papildomuose paaiškinimuose ieškovė paaiškina aplinkybes, susijusias su atsakovės pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais prašymais ir argumentais. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tai, kad ieškovė paaiškina dėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų teiginių, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė negalėjo tokio paaiškinimo pateikti pirmosios instancijos teismui.
42. Nustatyta, kad ieškovė teigia, jog jai buvo padaryta žala tuo, kad iš jos buvo nepagrįstai išieškota Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiui E. S. 11 156 Eur žala pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Vedingo apylinkės teismo išduotą Europos mokėjimo įsakymą pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento ( EB ) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, 12 straipsnį. Tai, kad Vokietijos teisme nebuvo nagrinėjami ieškovės pareikšti prieštaravimai dėl Europos mokėjimo įsakymo, kad šis įsakymas nebuvo panaikintas, ieškovė teigia patyrusi žalą, dėl kurios atsiradimo kalta atsakovė, todėl iš jos prašo priteisti Vokietijos piliečiui išieškotą iš ieškovės sumą. Atsakovė paruošė prieštaravimą įsakymui, tačiau jie nustatytu terminu nebuvo įteikti Vokietijos teismui, todėl nebuvo išnagrinėti ir Europos mokėjimo įsakymas nebuvo panaikintas.
43. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė byloje nepateikė įrodymų, jog tuo atveju, jei būtų priimti prieštaravimai Vokietijos teisme ir panaikintas Europos mokėjimo įsakymas, Vokietijos piliečio reikalavimai ieškovei būtų atmesti, t. y. būtų padaryta išvada, kad ieškovė nėra atsakinga už lėšų, gautų iš Vokietijos piliečio, grąžinimą jas pervedusiam asmeniui. Ieškovės pareiga buvo įrodyti, kad ji nėra atsakinga dėl žalos, atsiradusios Vokietijos piliečiui, jam pervedus pinigus ieškovei ar jos klientui. Tik tokiu atveju būtų pagrindas daryti išvadai, kad ieškovė yra patyrusi žalą dėl atsakovės netinkamo veikimo, nes turėjo sumokėti pinigus, kuriuos grąžinti nėra jos pareiga. Tuo atveju, jei ieškovės klientas taip pat neturi pareigos grąžinti gautų sumų Vokietijos piliečiui, pateikus tokius įrodymus, būtų pagrindas daryti išvadai, kad Europos mokėjimo įsakymas turėjo būti panaikintas ir Vokietijos piliečio reikalavimai atmesti, kad priteisti pinigai iš ieškovės buvo be pagrindo, todėl išieškojimu jų padaryta žala ieškovei. Jai pateikus įrodymus, kad ji neturi ir neturės galimybės susigrąžinti šiuos pinigus iš asmens, privalėjusio juos grąžinti, t. y. asmens, turinčio sąskaitą jos finansų įstaigoje, tai būtų pagrindu pripažinti, kad ieškovei atsirado žala. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad ji neturėjo pareigos grąžinti gautų sumų ar jos kliento gautų sumų, kuriuos pervedė Vokietijos pilietis, šiam pareikalavus grąžinti, pinigų grąžinimas, kas ir buvo padaryta vykdant Europos mokėjimo įsakymą, nėra žalos ieškovei atsiradimu, o pareigos grąžinti gautas sumas įvykdymu. Nesant pagrindo daryti išvadai, kad Vokietijos piliečio reikalavimas ieškovei negalėtų būti patenkintas, jam pareiškus ieškinį teisme, žalos padarymo faktas ieškovei Europos mokėjimo nurodymo įvykdymu byloje nebuvo įrodytas.
44. Vienu iš argumentų ieškiniui atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta tai, kad ieškovė neišnaudojo galimybių žalos atlyginimo reikalauti iš savo klientų, ieškovės sąskaitų valdytojų. Tai, kad ieškovės klientų naudojimosi teisės sąskaitomis, esančiose ieškovės žinioje, buvo suspenduotos 2019 m. lapkričio mėnesį, laikantis pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė turėjo galimybę byloje teikti įrodymus, kad tokį teisių suspendavimą atliko savalaikiai, tinkamai užtikrindama asmenų, kurie naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, teises. Tokių įrodymų nepateikimas leidžia daryti išvadą, kad ieškovės veiksmai galėjo būti nesavalaikiai, šios priemonės pavėluotas taikymas galėjo turėti reikšmės Vokietijos piliečio atliktiems pervedimams į ieškovės klientų sąskaitas ir šių sumų praradimas. Taigi, ne tik klientų veiksmai, bet ir pačios atsakovės komercinė veikla galėjo sąlygoti pervestų sumų praradimą. Tokiu atveju Vokietijos piliečio reikalavimai galėjo būti tenkinami ir jam pareiškus ieškinį teisme, prarastas sumas priteisiant iš ieškovės.
45. Ieškovė nurodė, kad jos finansų įstaigoje buvo atidarytos asmenų sąskaitos, į kurias Vokietijos pilietis pervedė pinigus. Kokiomis sąlygomis asmenų, kuriems buvo atidarytos sąskaitos pas ieškovę, lėšas valdė ieškovė, byloje nepateikta duomenų, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovės gautus į šias sąskaitas pinigus jas pervedusiems asmenims ir pareikalavusiems jas grąžinti, turėjo grąžinti ne ieškovė, o asmenys, kuriems buvo atidarytos finansinės sąskaitos pas ieškovę. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad ieškovei kilusią žalą lėmė ieškovės veiklos pobūdis, jai tenkanti komercinė ir gamybinė rizika, o ne atsakovės pareigos laiku pateikti Vokietijos teismui tinkamai parengtus prieštaravimus neįvykdymas. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad Europos mokėjimo įsakymo įsiteisėjimas buvo vienintelė priežastis, dėl kurios ieškovė patyrė žalą, kurią pripažino pirmos instancijos teismas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendime padaryta išvada, kad žalos atsiradimo priežastimi buvo ieškovės veiklos pobūdis.
46. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės pareiga buvo parengti prieštaravimus dėl Europos mokėjimo įsakymo ir užtikrinti jų įteikimą Vokietijos teismui ( teismo sprendimo 8.1 punktas). Byloje nekilo ginčo, ar tokius prieštaravimus atsakovė parengė, nes nustatyta, kad ieškovės vadovė parengtus prieštaravimus pasirašė tinkamos formos parašu, ir 2021 m. sausio 19 d. pateikė atsakovei, tačiau šie prieštaravimai nebuvo įteikti Lietuvos paštui išsiuntimui nustatytu terminu, t. y. ne vėliau kaip 2021 m. sausio 20 d. Teismo padaryta išvada, kad atsakovės pareiga buvo ieškovės biuro administratorei, perduodančiai siuntas Lietuvos paštui, nurodyti, kad siunta turi būti išsiųsta ne vėliau kaip 2021 m. sausio 20 d., yra pagrįsta. Jai to nenurodžius, atsakovės elgesys įvertintas kaip neapdairus ir nerūpestingas, tačiau tarp ieškovės neatsargaus elgesio ir ieškovei kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, nes žala ieškovei atsirado dėl jos klientų, turinčių sąskaitas pas ieškovę, veiksmų, ir ieškovė turi reikalauti šios žalos iš ją padariusių asmenų.
47. Ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendime skirtingai nurodoma apie nustatytą žalos atsiradimo priežastį, nėra pagrįstas. Nors vienu atveju teismo sprendime teigiama, kad ieškovei atsiradusią žalą lėmė jos veiklos pobūdis ir jai tenkanti komercinė ir gamybinė rizika ( teismo sprendimo 8 punktas), kitu atveju teigiama, kad žalą patyrė dėl to, kad turėjo vykdyti Europos mokėjimo įsakymą ( teismo sprendimo 8.3. punktas ), tačiau pagal pareikštą ieškinį, reikšminga bylai yra išvada, ar atsiradusi žala buvo padaryta atsakovės, nepasirūpinusios prieštaravimų išsiuntimu, neveikimu, ar kitų asmenų veiksmais. Darant išvadą, jog ieškovei buvo padaryta žala kitų asmenų, ne atsakovės veiksmais, reikalavimas tuo pagrindu, kokiu jis pareikštas, negali būti tenkinamas. Kadangi antruoju atveju teigiama ne apie žalos atsiradimo priežastį, o apie pasekmes, t. y. teismas vertina Europos mokėjimo įsakymo įvykdymo faktą ir jį įvardija taip, kaip jį vertina ieškovė, t .y. kad tai yra patirta ieškovės žala, šalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šią išvadą, nėra tikslinga. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies konteksto suprantama, kad teismas vertino, jog ieškovė neįrodė žalos atsiradimo fakto atsakovės veiksmais. Žala jau buvo atsiradusi ieškovei iki pareigos pateikti prieštaravimus Europos mokėjimo įsakymui atsiradimo. Argumentai, kuriais byloje padaryta išvada, jog nebuvo įrodytas žalos atsiradimo faktas, nurodyti ir šios nutarties 43 punkte, ta iš dalies jie yra tokie patys, kaip teismo sprendimo motyvai dėl žalos atsiradimo fakto, todėl teismo sprendimo motyvai atitinka teismo sprendimo rezoliucinę dalį – ieškinį atmesti.
48. Teismo sprendimo motyvai dėl aplinkybės, ar ėmėsi ieškovas pakankamų priemonių rizikai išvengti ir valdyti, ar privalėjo drausti savo darbuotojus nuo galimos profesinės rizikos, nėra susiję su pareikšto ieškinio pagrindu, todėl nevertinami. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo motyvų šioje dalyje taip pat nevertinami, kaip nereikšmingi bylai.
49. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimo išvados, jog ji praleido terminą prieštaravimams pareikšti, nėra pagrįstos, nes nebuvo pateikta tokių įrodymų byloje. Šie argumentai atmestini, nes atsakovė nepateikė apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo motyvų, kuriais padaryta išvada dėl atsakovės veiksmų, siunčiant prieštaravimus dėl Europos mokėjimo įsakymo panaikinimo, t. y. kad jos veiksmai buvo nepakankamai rūpestingi ir atidūs. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja apeliacinį skundą tik tose ribose, koks jis pateiktas, išeiti iš skundo ribų, kaip tai numato CPK 320 straipsnio 2 dalis, šiuo atveju nėra pagrindo.
50. Atsakovė prašo priteisti 499,13 Eur atstovavimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 2 dalies pagrindu tokios išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai išsprendžiamas apeliacinis skundas. Prašymas tenkintinas, nes pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai, išlaidų dydis atitinka darbo ir laiko sąnaudas, reikalingas teisinei paslaugai suteikti šioje byloje. Ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas, jos nenaudai išsprendus apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei D. B. ( asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Secure Nordic Payments“ ( jak 303262295) 499,13 Eur ( keturi šimtus devyniasdešimt devynis eurus 13 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Teisėjos Danutė Kutrienė
Margarita Stambrauskaitė
Jūra Marija Strumskienė