Civilinė byla Nr. e2A-651-407/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01540-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1, 2.6.1.6.1, 2.6.15; 3.2.4.11. (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BELOR“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BELOR“ ieškinį atsakovams V. K. ir J. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė Renata Jaskutėlienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BELOR“ kreipėsi į teismą prašydama atsakovų J. K. ir V. K. 2017 m. liepos 26 d. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. RJ-2129) pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu ir prašė taikyti vienašalę restituciją bei priteisti iš atsakovo J. K. atsakovui V. K. 1 250 389,74 Eur, priteistą sumą nukreipiant ieškovės UAB „BELOR“ reikalavimo į V. K. tenkinimui (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

2.       Nurodė, kad ieškovė yra atsakovo V. K. kreditorė. Jos reikalavimo teisė kyla iš 2016 m. sausio 6 d. vekselio bei jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo. Šis dokumentas buvo perduotas vykdyti antstoliui, 2016 m. gruodžio 5 d. patvarkymu priimtas vykdyti. Skolos iš atsakovo V. K. išieškoti nepavyksta iki šiol, o areštuoto turto nepakanka kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Be to, išieškojimą iš V. K. yra pradėję ir kiti jo kreditoriai.

3.       Ieškovė apie ginčo sandorį sužinojo 2019 m. spalio 18 d., gavusi dokumentus (patikrinimo aktą) iš Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos. Ieškovė nustatė, kad atsakovas V. K. 2017 m. liepos 26 d. su savo sūnumi atsakovu J. K. sudarė dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. RJ-2129), kurios pagrindu atsakovas J. K. ir atsakovas V. K., susitarė, jog J. K. dovanojamas atsakovo V. K. perduotos piniginės sumos bendrai 1 250 389,74 Eur sumai laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. Sutartyje nurodyta, kad V. K. J. K. perdavė pinigines lėšas tokius būdu: 2013 m. balandžio 24 d. – 2015 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu atskirais mokėjimo nurodymai pervedė bendrą 381 529,68 Eur sumą ir 2013 m. lapkričio 13 d. mokėjimo pavedimu į „Nordea Bank Finland“ pervedė 868 860,06 Eur sumą, kaip mokėjimą už sūnaus J. K. įsigyjamą turtą.

4.       Ginčo sandoris pažeidžia ieškovės teises, kadangi juo sumažintas atsakovo V. K. mokumas, V. K. neatlygintinai atsisakant reikalavimo teisės į savo sūnų J. K.. Pažymėtina ir tai, kad jokie preliminarūs įsipareigojimai dovanoti (įskaitant atleidimą nuo turtinės pareigos), remiantis CK 6.245 straipsnio 2 dalimi, negali sukelti pareigos sudaryti dovanojimą sutartį. Be to, dovanojimas yra neatlygintinis sandoris, todėl jokios pareigos sudaryti dovanojimo sutartį atsakovas V. K. neturėjo. Dar daugiau, vertinant Turto areštų aktų registro duomenis, atsakovas V. K. ne tik neturėjo jokios pareigos sudaryti ginčo sutartį, jis neturėjo ir tokios teisės dėl jam taikomos draudimo disponuoti jo turimomis reikalavimo teisėmis. Ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas V. K. buvo nemokus, jam turėjo ir galėjo būti žinoma apie jo atžvilgiu vykdomus išieškojimus. Akivaizdu, kad ginčo sandorio sudarymas tokiomis aplinkybėmis liudija atsakovo V. K. nesąžiningumą. Reikalavimo atsisakymas esant vykdymo veiksmams, ypač tais atvejais, kai yra tiesioginis draudimas disponuoti turimomis reikalavimo teisėmis, yra akivaizdus atsakovo V. K. nesąžiningumo įrodymas. Duomenys apie atitinkamus turto apribojimus turėjo ir galėjo būti žinomi atsakovui J. K., atsakovo V. K. sūnui. Esant šioms aplinkybėms, prieš sudarydamas ginčo sandorius atsakovas J. K. galėjo ir turėjo neabejotiną pareigą domėtis, ar dovanojimo sandoris su V. K. nepažeis kitų kreditorių interesų.

5.       V. K. atliko disponavimo turtinėmis teisėmis veiksmus (CK 1.81 straipsnis), kurie buvo apriboti, tai išviešinant Turto arešto aktų registre 2017 m. liepos 20 d.

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nurodė, kad ieškovė, ginčydama sutartį, be kita ko vadovaujasi CK 6.469 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias yra nustatytas notarinės formos reikalavimas dovanojimo sutarčiai, o įstatymo formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Teismas atkreipė dėmesį, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, jog, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teisinis reguliavimas, pagal kurį numatyta galimybė pripažinti galiojančiu įvykdytą sandorį, kuriam yra privaloma notarinė forma, leidžia daryti išvadą, kad 2017 m. liepos 26 d. sudaryta dovanojimo sutartis, kuria buvo patvirtinti (įforminti) ir atskirai ieškovės neginčijami 2013 –2015 metais sudaryti susitarimai dėl piniginių lėšų neatlygintinio perdavimo sūnui, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. CK 1.93 straipsnio 4 dalis nedraudžia šalims vėliau patvirtinti (įforminti) susitarimo, kuriam yra būtina notarinė forma, o tai šiuo atveju ir buvo padaryta.

8.       Ieškovė nurodo, kad ginčijama dovanojimo sutarties prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei dėl to, jog, sudarant šią sutartį, buvo areštuotos V. K. reikalavimo teisės ir tokio sandorio notaras neturėjo pagrindo tvirtinti. Šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovų pagrindinis ir vienintelis ketinimas 2013 –2015 metais pervedant / gaunant pinigines lėšas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti.

9.       Notarė Renata Jaskutelienė, tvirtindama 2017 m. liepos 26 d. dovanojimo sutartį nenustatė jokių įstatymų reikalavimų pažeidimų, kurie darytų tokį sandorį negalimu. Notarė, tvirtindama šią sutartį, turėjo informaciją iš Turto arešto registro apie V. K. atžvilgiu taikomus apribojimus, tačiau šį sandorį patvirtino. Teismo vertinimu, šis sandoris buvo patvirtintas visiškai pagrįstai, kadangi dovanojimo sutartimi buvo įforminti ankstesniu laikotarpiu sudaryti tėvo ir sūnaus susitarimai dėl neatlygintinio piniginių lėšų perdavimo sūnui. Kadangi jokios piniginės lėšos 2017 m. liepos 26 d. dieną pervestos nebuvo, šalys dovanojimo sutarties 2.1 punkto c papunktyje nurodė, kad dovanotojas (V. K.) pareiškia ir patvirtina, kad „nėra ir atitinkamos piniginių lėšų sumos perdavimo dovanos gavėjui momentu nebuvo jokių apribojimų / suvaržymų / draudimų (įskaitant, bet neapsiribojant areštų) disponuoti dovanotojui priklausančiomis piniginėmis lėšomis“. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, jog ieškovės ieškinys šioje dalyje yra nepagrįstas.

10.       Ieškovė buvo įsteigta ir įregistruota Juridinių asmenų registre 2014 m. kovo 31 d., tai patvirtina, kad dalies atsakovų tarpusavio dovanojimo sandorių sudarymo metu (2013 m. balandžio 24 d., 2013 m. balandžio 26 d., 2013 m. lapkričio 13 d.) ieškovė teisiškai net neegzistavo, todėl ir jos teisių bei interesų atsakovai V. K. ir J. K. pažeisti negalėjo. Ieškovė savo reikalavimo teisę į atsakovą V. K. kildina iš 2016 m. sausio 6 d. ieškovui išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio, pagal kurį laidavo atsakovas V. K.. Šis faktas patvirtina, kad visi atsakovų sudaryti dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ženkliai anksčiau, negu atsirado ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą V. K.. Aplinkybė, kad minėti mokėjimo nurodymai įforminti 2017 metais sudaryta dovanojimo sutartimi, nagrinėjamo ginčo kontekste nekeičia tikrosios šalių valios ir fakto, kad piniginės lėšos buvo perduotos iki atsirandant ieškovės reikalavimams. Dovanojimo sandorių sudarymo metu atsakovas V. K. nebuvo ieškovės skolininkas, taigi spręsti, kad šiais sandoriais buvo pažeistos ieškovės teisės, nėra pagrindo.

11.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog tėvas neatlygintinai pervedė lėšas savo sūnui, negali pagrįsti šalių nesąžiningumo. Šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad susitarimas dėl neatlygintinio piniginių lėšų perdavimo vyko tarp tėvo ir sūnaus. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad šeimoje buvo įprasta praktika neatlygintinai vienas kitam perleisti didelės vertės turtą. Taip pat į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad per 2013 metus J. K. buvo padovanotas didelės vertės nekilnojamasis turtas, priklausęs jo tėvams. Byloje nepaneigta atsakovų pozicija, kad lėšų dovanojimas J. K. buvo iš anksto suplanuoto ir vykdomo J. K. tėvų susitarimo, prieš nutraukiant santuoką, perleisti dalį bendrai užgyvento turto sūnui. Atsakovai objektyviai negalėjo numatyti, kad pinigų dovanojimo sandoriais ateityje galėtų būti pažeisti būsimi ieškovės interesai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12.       Ieškovė UB „BELOR“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Atsakovų valia sudaryti dovanojimo sutartis 2013–2015 metais nepagrįsta įrodymais. Teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, susijusius su atsakovų tikrųjų ketinimų, susijusių su ginčo sandoriais, atskleidimu. Mokėjimų pavedimų paskirtyje tarp V. K. ir J. K. nenurodoma, kad mokėjimų paskirtis yra turto dovanojimas. Taigi, byloje nėra ne tik jokių įrodymų apie tai, kad būtų buvo laikomasi rašytinės sandorio formos. Be to, dovanojimo sutarties sudarymui, atsižvelgiant į dovanojimo sutarties dalyką, buvo reikalinga notarinė sandorio forma, kurios nebuvo laikytasi.

12.2.                      Išvados apie piniginių lėšų dovanojimą tikrai negalima daryti ir iš 2013 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymu į „Nordea Bank Finland“ (į žemės sklypo pardavėjo P. M. (P. M.) sąskaitą) pervestų 868 860,06 Eur, kadangi ši 2017 m. liepos 26 d. dovanojimo sutarties dalyko dalis (868 860,06 Eur) buvo perduota ne atsakovui J. K., o trečiajam asmeniui, tuo pačiu atsakovui V. K. įgyjant reikalavimo teisę į J. K. CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

12.3.                      Teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, skundžiamame sprendime ignoruoja reikalavimą, kad, siekiant nustatyti dovanojimo faktą, būtinas valios dovanoti daiktą išviešinimas, tai yra būtinoji dovanojimo sutarties sąlyga. Jokie atsakovų į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, kad kuriuo nors metu iki 2017 m. liepos 26 d. dovanojimo sutarties sudarymo buvo išviešinta V. K. valia padovanoti J. K. atskirais mokėjimo nurodymais sumokėtas lėšas, ar, bet kuriuo metu iki 2017 m. liepos 26 d. dovanojimo sutarties sudarymo, viešai išreiškė valią atleisti J. K. nuo prievolės vykdymo pagal reikalavimą, perimtą iš žemės sklypo pardavėjo P. M..

12.4.                      CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymas šioje byloje yra nepagrįstas, nepagrįstai peržengtos ginčo ribos dispozityvioje byloje

12.5.                      Neegzistavo prielaidos CK 6.193 straipsnio 4 dalies taikymui

12.6.                      Teismo padarytos išvados dėl dovanojimo sutarties sudarymo momento prieštarauja CK 6.181 straipsnio 4 dalies nuostatoms. CK 6.181 straipsnio 4 dalyje, aiškiai nurodoma, kad, jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma. Todėl, nepriklausomai nuo to, kas įrašyta ginčo sutarties 2.4.2 papunktyje (nurodant, kad sutartis realinė ir laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento), sutartimi negali būti pakeistas įstatyme nustatytas imperatyvusis reguliavimas, kuriuo nustatomas notariškai tvirtintinos sutarties sudarymo momentas.

12.7.                      Teismas suabsoliutino ginčo sutarties dalyko perdavimo atsakovui J. K. faktą ir visiškai ignoravo aplinkybę, kada atsirado visuma teisiškai reikšmingų aplinkybių, reikalingų konstatuoti, kad buvo sudaryta piniginių lėšų dovanojimo sutartis. Įstatymas numato, kad piniginių lėšų dovanojimo sutartis, kurios didesnė kaip 14 500 Eur, turi būti notarinės formos. Būtent 2017 m. liepos 26 d. atsakovai viešai išreiškė savo valią sudaryti dovanojimo sutartį ir ją išviešino teisės aktų nustatyta tvarka, atsakovai taip pat susitarė dėl 868 860,06 Eur dydžio reikalavimo teisės į J. K. atsisakymo.

12.8.                      2017 m. liepos 26 d. dovanojimo sutartis yra vienintelis CK 6.469 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkantis dovanojimo sandoris, todėl ginčo sutartyje nurodytos lėšos laikytinos padovanotomis būtent 2017 m. liepos 26 d., o sprendime daromos išvados dėl dovanojimo sandorio sudarymo iki 2017 m. liepos 26 d. prieštarauja materialinėms teisės normoms, reglamentuojančioms notarinio sandorio sudarymo momentą.

12.9.                      Apeliantas į bylą pateikė visus įrodymus, patvirtinančius, kad 2017 m. liepos 26 d. turėjo galiojančią ir neginčytą reikalavimo teisę į atsakovą V. K.. Atsakovo V. K. reikalavimai dėl laidavimo pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu buvo atmesti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2258-803/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi 2020 m. vasario 6 d. civilinėje byloje Nr. 2A-89-330/2020. Taigi nei vekselis, nei jo pagrindu padarytas vykdomasis įrašas nėra nuginčyti, ir yra galiojantys. Be to, liko nenuginčytas ir antstolio Artūro Auglio patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti.

12.10.                      Atsakovas V. K. neprivalėjo sudaryti dovanojimo sutarties

12.11.                      Sutartis taip pat naikintina dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo, kadangi ginčo dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovo V. K. teisės disponuoti jam priklausančiomis reikalavimo teisėmis buvo areštuotos 2017 m. liepos 19 d. antstolio patvarkymu, tai išviešinta 2017 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registre.

13.       Atsakovas V. K. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:

13.1.                      Ieškovė teigia, kad V. K. 2013–2015 metais nenorėjo dovanoti sūnui pervestų piniginių lėšų, o J. K. nepriėmė šių dovanų, tačiau jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, t. y. įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp atsakovų būtų buvusi sudaryta kitokio pobūdžio (paskolos, turto pardavimo, mainų ir pan.) sutartis, galinti paaiškinti aptariamų lėšų pervedimą. Taigi apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

13.2.                      Visas 2013–2015 metais pervestas lėšas J. K. priėmė ir šias lėšas naudojo savo poreikiams. 2013 m. lapkričio 13 d. mokėjimo pavedimu į Nordea Bank Finland pervesta 868 860,06 Eur suma kaip mokėjimas už sūnaus J. K. įsigyjamą turtą (žemės sklypą), o kitas lėšas J. K. naudojo namo statybai ir įrengimui. Pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad 2013–2015 metais V. K. atlikti pavedimai sūnui J. K. buvo neatlygintini ir kvalifikuotini kaip dovanojimo sutartis.

13.3.                      Dovanojimo sutarties sudarymo momentui nustatyti taikytina ne CK 6.181 straipsnio 4 dalis, o CK 6.181 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad, kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo. Kadangi dovanojimo sutartis yra realinė sutartis, o piniginės lėšos mokėjimo pavedimais J. K. buvo pervestos 2013–2015 m., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad dovanojimo sandoriai buvo sudaryti mokėjimo pavedimų atlikimo metu.

13.4.                      Iš byloje esančių įrodymų yra akivaizdu, kad tarp atsakovų V. K. ir J. K. buvo faktinis susitarimas padovanoti 2013–2015 metais pervestas lėšas, tačiau tuo metu šis sandoris nebuvo tinkamai įformintas. Abi šalys visiškai įvykdė sandorį – V. K. padovanojo, o J. K. priėmė dovaną. Kadangi iki 2017 m. liepos 26 d. notarinės dovanojimo sutarties sudarymo abi šalys delsė tinkamai įforminti sandorį, yra įrodyta ir trečioji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės taikymo sąlyga.

13.5.                      CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės tikslas yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą, jų gerbimą tuo atveju, kai faktiškai sandoris yra įvykęs, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jis nėra įformintas notariškai. Tokiu atveju, vienai iš sutarties šalių vengiant faktiškai sudaryto sandorio įforminimą, kita šalis gali ginti savo teises kreipdamasi į teismą dėl šio sandorio pripažinimo galiojančiu. Tačiau, aptariamu atveju, susiklostė situacija, kai abi šalys faktiškai įvykdė dovanojimo sandorį, taip pat jį savanoriškai įformino notarine tvarka. Akivaizdu, kad tokiu atveju CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytas tikslas buvo pasiektas ir šalys neprivalėjo papildomai kreiptis dėl dovanojimo sandorio pripažinimo į teismą.

13.6.                      Ieškovo interesus galėtų pažeisti tik atsakovo V. K. sudaryti sandoriai po 2016 m. sausio 6 d. dienos, nes iki vekselio atsiradimo ieškovė jokių kitų reikalavimo teisių į atsakovą V. K. neturėjo, todėl ieškinys pagrįstai buvo pripažintinas nepagrįstu ir atmestas.

14.       Atsakovas J. K. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:

14.1.                      Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad vien 2013–2015 metais faktiškai padovanotų lėšų notarinis įforminimas 2017 m. liepos 26 d. dieną negalėjo pažeisti UAB „BELOR“ interesų. Su pateiktu apeliaciniu skundu UAB „BELOR“ nenurodė jokių naujų aplinkybių ar argumentų, kurie galėtų paneigti tokią skundžiamu sprendimu padarytą pirmosios instancijos teismo išvadą.

14.2.                      CK 1.93 straipsnio 4 dalis nedraudžia šalims vėliau patvirtinti (įforminti) susitarimo, kuriam yra būtina notarinė forma. Savarankiškas reikalavimas dėl sandorio, kuriam privaloma notarinė tvarka, pripažinimo galiojančiu teismine tvarka gali būti reiškiamas tik tada, kai toks sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka. Atsakovams užtenka civilinėje byloje nesutikti su ieškiniu ir prašyti netenkinti UAB „BELOR“ reikalavimų bei palikti ginčijamą dovanojimo sandorį galioti. Atsakovams nebereikia atskirai reikalauti pripažinti galiojančiu tinkamai notarine tvarka patvirtinto sandorio.

14.3.                      Pirmosios instancijos teismas CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatomis rėmėsi tik pagrįsdamas atsakovų J. K. ir V. K. teisę vėliau notarine tvarka patvirtinti ginčijamus lėšų dovanojimus. Pirmosios instancijos teismas CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu reguliavimu rėmėsi tik tiek, kad nustatė, jog apskritai ginčijamo dovanojimo sandorio notarinio įforminimo šalims leidžiama ir vėliau (jau po faktinio / realaus dovanojimo įvykdymo) atlikti privalomą notarinį įforminimą ir tai nebus laikoma naujo dovanojimo sandorio sukūrimu, o tik anksčiau įvykdyto realaus dovanojimo įforminimas.

14.4.                      UAB „BELOR neįrodinėjo atsakovų (tėvo ir sūnaus) V. K. ir J. K. kitokios valios (ketinimų) nei dovanojimo dėl 2013–2015 metais pervestų lėšų. Nenustačius, kad atsakovai būtų siekę kitų tikslų nei padovanoti ginčijamas lėšas dar 2013–2015 metais, UAB „BELOR“ teiginiai apie tariamą susitarimą dėl dovanojimo 2017 m. liepos 26 d. data, kai buvo tik įforminamas anksčiau atliktas lėšų dovanojimas notarine tvarka, laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

14.5.                      Skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad 2013–2015 metais sudaryti lėšų dovanojimo sandoriai negalėjo pažeisti UAB BELOR kaip kreditoriaus interesų. Ieškovė neturėjo jokios galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą V. K.. UAB „BELOR“ neįrodinėja, kad atsakovai galėjo ar turėjo žinoti, jog daugiau nei po metų nuo paskutinių iš ginčijamų lėšų dovanojimo pavedimų atlikimo UAB „BELOR“ įgys prievolę į atsakovą V. K., kurios įvykdymui nepakaks atsakovo V. K. likusio turto.

14.6.                      Dovanojimo sandorio įforminimo metu nebuvo sumažintos (ar apribotos) atsakovo V. K. galimybės atsiskaityti su UAB „BELOR“. Notarinėje sutartyje nėra patvirtinama jokio reikalavimų atsisakymo, nėra sukuriama jokių naujų prievolių nei atsakovo V. K., nei atsakovo J. K. atžvilgiu. Po dovanojimo notarinės sutarties patvirtinimo atsakovo V. K. turto masė nesumažėjo, o atsakovo J. K. – nepadidėjo.

14.7.                      UAB „BELOR“ neįrodė atsakovų J. K. ir V. K. nesąžiningumo lėšų dovanojimo metu 2013–2015 metais.

14.8.                      Atsakovo J. K. tėvai nusprendė bendru sutarimu padovanoti vieninteliam sūnui didelės vertės turto, nes rūpinosi sūnaus finansine gerove ir siekė užtikrinti sūnaus ateitį. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad sūnus J. K. pats rengėsi sukurti savo šeimą (ruošėsi santuokai), atsakovas V. K. ir R. K. nusprendė iš bendrų lėšų padėti sūnui atsakovui J. K. įgyti asmeninį nuosavą žemės sklypą, kuriame sūnus galėtų pasistatyti gyvenamąjį atsakovo J. K. šeimos naudojimui. Tokį sklypą J. K. įsigijo savo vardu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); adresas (duomenys neskelbtini)) ir pasistatė gyvenamąjį namą, kuriame šiuo metu ir gyvena su savo sukurta šeima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas ginčas dėl 2017 m. liepos 26 d. pinigų dovanojimo sutarties, kaip prieštaujančios imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), negaliojimo, taip pat ši sutartis ginčijama actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu. Ieškovės teigimu, atsakovas V. K., būdamas nemokus, neturėdamas teisės disponuoti turtu dėl taikomų apribojimų, sudarė ginčo sandorį su savo sūnumi, atsisakė savo reikalavimo teisės į 868 860,06 Eur sumą, tokiu būdu elgėsi nesąžiningai ir pažeidė kreditorės, kuri turi reikalavimo teisę į atsakovą pagal 2016 m. sausio 6 d. vekselį, interesus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teikia dėl jo apeliacinį skundą.

Dėl tarp atsakovų susiklosčiusių teisinių santykių ir sandorio sudarymo momento

17.       Ieškovės teigimu, mokėjimo nurodymuose nebuvo nurodyta mokėjimo paskirtis, todėl nėra pagrindo teigti, kad šalys siekė būtent dovanoti pinigus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė neįrodinėjo ir neteikė paaiškinimų, kokie būtent sandoriai 2013–2015 metais galėjo būti sudaryti tarp atsakovų, t. y. neįrodinėjo, jog atsakovas V. K., pervedęs pinigus vieninteliam sūnui atsakovui J. K. (5 t, b. l. 22–23) ar už jį atlikdamas mokėjimą už nekilnojamąjį turtą, turėjo teisinį pagrindą (lūkestį) reikalauti grąžinti pervestas pinigines lėšas.

18.       Kasacinis teismas, spręsdamas dėl teisinių santykių, susiklosčiusių tarp šalių, kvalifikavimo yra nurodęs, kad, kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Atsižvelgiant į šalių artimus giminystės ryšius, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos gali būti kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus sandorius (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3  d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015, 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020 25 punktą). Taigi, kai iš mokėjimo nurodymo neįmanoma nustatyti piniginių lėšų pervedimo tikslo, jis nustatytinas remiantis kitais duomenimis.

19.       Procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias įrodinėjimo priemones sandorio šalies valiai nustatyti, nėra, todėl turi būti tiriami tiek ieškovo, tiek atsakovo pateikti įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, reikalinga nustatyti, kokios buvo dovanojimo sandorio sudarymo aplinkybės, atsižvelgti į šalių asmenines savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Primintina, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas).

20.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2013 m. balandžio 24 d. V. K. atliko 300 000 Eur mokėjimo nurodymą J. K., mokėjimo paskirtyje nurodydamas „sąsk. papildymas“, iš atsakovo V. K. sąskaitos išrašo matyti, kad 2014 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymas buvo atliktas nurodant „pervedimas“ (5 t, b. l. 34, DOK-29075). 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. sausio 31 d. atsakovo V. K. mokėjimo paskirtyse buvo nurodyta mokėjimo paskirtis „J.“, o 2015 m. gruodžio 1 d. mokėjimo paskirtyje – „sąskaitos papildymas“ (5 t, b. l. 42, DOK-35236).

21.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog šeimoje buvo susiklosčiusi įprasta praktika neatlygintinai vienas kitam perleisti didelės vertės turtą. Iš byloje esančio Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. liepos 2 d. patikrinimo akto matyti, kad sūnus J. K. 2013 m., 2014 m. dovanojo savo motinai pinigines lėšas (1 t, b. l. 88), motina 2014 m. dovanojo pinigus savo sūnui (1 t, b. l. 94), tarp atsakovų J. K. ir V. K. taip pat vyko piniginių lėšų pervedimai (1 t, b. l. 94). Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad atsakovui J. K. tėvai taip pat dovanojo didelį kiekį ir didelės vertės nekilnojamojo turto (4 t, b. 176, DOK-25213). Be to, nėra ginčo dėl to, kad 2013 metų pradžioje atsakovo J. K. tėvai nutarė nutraukti santuoką ir J. K. dovanojamas turtas buvo įgytas būtent jo tėvų santuokoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pinigų pervedimai buvo atliekami ne periodiškai, pervedamos pinigų sumos yra skirtingos, nėra duomenų, kad atsakovas J. K. dovanotu nekilnojamuoju turtu disponuotų ne kaip savo, sprendžia, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog atsakovas V. K., 2013–2015 metais pervesdamas ginčo pinigines lėšas atsakovui J. K., laikė, kad jos turi būti grąžintos. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad 2017 metais, sudarydamas ginčo sandorį, atsakovas siekė nuslėpti savo tikruosius ketinimus ir (arba) atsisakė kokių nors savo reikalavimo teisių į J. K.. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčo pinigines lėšas pervedė kitu, ne dovanojimo tikslu.

22.       Iš civilinėje byloje esančio Nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš P. M. atsakovas J. K. įsigijo asmeninės nuosavybės teise pagal 2013 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tą pačią dieną atsakovas V. K. mokėjimo pavedimu į Nordea Bank Finland pervedė 868 860,06 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad dengiamas P. M. kreditas pagal sutartį Nr. KL 06/12/91D, „2006 12-15 grąžinimui P/L 2013-11-04 raštą Nr. OUT-20436“ (1 t, b. l. 107). Nors mokėjimo nurodyme nurodyti dokumentai į civilinės bylos nagrinėjimą nėra pateikti, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į kitą bylos medžiagą, šio mokėjimo nėra pagrindo vertinti kitaip, kaip tik mokėjimą už sūnaus J. K. įsigyjamą turtą. Byloje nėra duomenų ir nėra pakankamo pagrindo teigti, kad atsakovas V. K. šias lėšas pervedė su tikslu, kad atsakovas J. K. jas grąžintų. Iš minėto dokumento matyti, kad žemės sklype, už kurį atsiskaityta ginčo piniginėmis lėšomis, 2018 metais buvo baigtas statyti vienbutis gyvenamasis namas, taip pat įregistruotas J. K. vardu (4 t, b. 176, DOK-25213), žemės sklypu atsakovas disponavo kaip savo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių lėšų nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra teisinio pagrindo vertinti kitaip, kaip tik piniginių lėšų dovanojimą J. K..

23.       Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad dovanojimo sandoriui būtinas valios dovanoti sandorį išviešinimas kaip būtinoji dovanojimo sąlyga. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nenustato jokios išankstinės dovanojimo sandorio sudarymo tvarkos, paskelbimo apie ketinamą sudaryti dovanojimo sandorį, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad V. K. valia dovanoti J. K. atskirais mokėjimo pavedimais pinigines lėšas arba atleisti J. K. nuo prievolės nebuvo išviešinta, yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi.

24.       Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad atsakovai V. K. ir J. K. kartu dalyvavo „Arvi“ grupės versle. Tačiau civilinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo mokėjimo nurodymai yra susiję su verslo teisiniais santykiais ar įsipareigojimais, kilusiais iš kartu vykdomo verslo, ieškovė šių aplinkybių neįrodinėjo ir neplėtojo. Pažymėtina, kad, remiantis bendrąja įrodinėjimo taisykle, įrodyti privalo tas, kas teigia (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju ieškovės argumentai, kad ginčo sandoriu, kuris buvo įformintas 2017 metais, buvo siekiama kitų, ne dovanojimo tikslų, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo yra siejami su 2015 m. gegužės 5 d. trišale trąšų tiekimo sutartimi bei kitais vykstančiais teisminiais ir arbitražo procesais, „Arvi“ grupės sandoriais su savo kreditoriais, taip pat ir ieškove, tačiau visi ieškovės nurodomi juridiniai faktai nėra atlikti šioje civilinėje byloje ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 iki 2015 metų, taigi jie nėra susiję su nagrinėjama byla.

25.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad dovanojimo sutartis, visų pirma, yra dvišalis sandoris, išreiškiamas dviejų šalių suderinta priešpriešine valia. Dovanojimo sutarties atveju dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanojamajam turtą ar turtinę teisę nuosavybėn, o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti. Dovanojimo sutartis yra ne tik neatlygintinė, vienašalė, bet ir realinė, nes įsipareigojimas padovanoti turtą ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.465 straipsnio 2 dalis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-684/2015, 2017 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2017 29 punktą). Todėl konstatavus, kad šioje civilinėje byloje atsakovo V. K. ginčo piniginių lėšų pervedimo sūnui J. K. nėra teisinio pagrindo vertinti kitaip, nei dovanojimo sandorių, laikytina, kad realiai dovanojimo sandoriai įvyko pinigų pervedimo metu 2013 m. balandžio 24 d., 2013 m. balandžio 26 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. sausio 31 d., 2015 m. gruodžio 1 d. ir 2013 m. lapkričio 13 d. Ir, kaip pagrįstai nurodo atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 26 d. notarine tvarka patvirtinta dovanojimo sutartis naujų teisių ir pareigų šalims nesukūrė, ja buvo patvirtinti iki šios sutarties sudarymo realiai įvykę juridiniai faktai.

26.       Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi CK 6.181 straipsnio 4 dalimi ir nurodo, kad, jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kadangi CK 6.181 straipsnio 5 dalyje aiškiai numatyta, jog, kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo.

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl dovanojimo teisinių santykių specifikos, notarinis dovanojimo sandoris yra sudaromas arba daikto perdavimo metu (pinigai perduodami notaro akivaizdoje, pasirašomas turto priėmimo-perdavimo aktas), arba po faktinio daikto perdavimo, kadangi įsipareigojimas padovanoti turtą ateityje negalioja (CK 6.465 straipsnis). Kai dovanojimo sandoriui yra privaloma notarinė forma ir jos nėra laikytasi, teismas gali pripažinti jį galiojančiu ir tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-442-798/2021 41 punktą). Tačiau toks sandoris taptų galiojančiu nuo daikto perdavimo momento, o ne nuo teismo procesinio sprendimo priėmimo (įsigaliojimo) datos, kadangi teisinės pasekmės sukuriamos valios išreiškimo metu, o ne tuomet, kai ją pripažįsta teismas arba ji patvirtinama sudarant įstatymo reikalaujamos formos sandorį. Kaip pagrįstai nurodė atsakovai, jie nevengė sandorio sudaryti notarine tvarka, priešingai, jį sudarė savo iniciatyva 2017 metais, tačiau pats pinigų perdavimo faktas jau buvo įvykęs, dovanotojas išreiškė valią dovaną perduoti, o apdovanotasis – priimti, taigi teisiniai dovanojimo sandorio padariniai kilo nuo sandorio sudarymo momento – pinigų perdavimo.

28.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra teisinio pagrindo teigti, kad atsakovai, sudarydami ginčo sandorius, buvo nesąžiningi ir siekė išvengti notarinės formos sandorio sudarymo. Priešingai, dovanojimo sandorius patvirtino notarinės formos sandorį sudarydami vėliau, 2017 metais. Byloje nėra duomenų, kad, atliekant mokėjimo nurodymus 2013–2015 metais, atsakovai turėjo įsipareigojimų ar kreditorių, kurių teises ir interesus sudaromi sandoriai galėjo pažeisti. Tai, kad atsakovų nesąžiningumas konstatuotas kitose civilinėse bylose, esant kitoms faktinėms aplinkybėms, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovai buvo nesąžiningi sudarydami visus (bet kokius) sandorius. Nesąžiningumas, kaip teisiškai reikšminga aplinkybė, nustatinėtinas kiekvienu konkrečiu atveju. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o būtent, šiuo konkrečiu atveju sprendžiant, ar buvo sudaryti dovanojimo sandoriai, ar, kaip teigia ieškovė, atsakovas V. 2017 metais atsisakė reikalavimo teisės J. K. atžvilgiu, CK 6.67 straipsnio nuostata netaikytina ir nesąžiningumas nėra preziumuojamas. CK 6.67 straipsnio normos yra reikšmingos sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo, o ne nustatant tikruosius šalių ketinimus sudarant sandorį.

29.       Sutiktina su atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovė, nurodydama, jog teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, peržengė ginčo ribas, nes byloje nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti dovanojimo sandorius galiojančiais, netinkamai interpretuoja teismo sprendimą. Teismas, remdamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, argumentavo poziciją dėl atsakovų teisės sudaryti notarinę dovanojimo sutartį ateityje. Teismas nesprendė ir neturėjo spręsti dėl dovanojimo sandorių pripažinimo galiojančiais, kadangi notarinė dovanojimo sutartis jau buvo sudaryta, nei vienas iš atsakovų jos sudaryti nevengė ir ginčo dėl teisinių santykių kvalifikavimo tarp atsakovų nekilo.

30.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirais mokėjimo nurodymais 2013 m. balandžio 24 d., 2013 m. balandžio 26 d., 2013 m. lapkričio 13 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. sausio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 1 d. atsakovas V. K. padovanojo J. K. pinigines lėšas. 2017 m. liepos 26 d. pinigų dovanojimo sandoriu, kurį patvirtino notarė, buvo išpildyta įstatymo reikalaujama dovanojimo sandorių forma, tačiau patys dovanojimo sandoriai laikytini sudarytais ir teisines pasekmes sukėlė nuo pinigų perdavimo momento.

Dėl sandorio (ne)galiojimo CK 6.66 ir CK 1.80 straipsniuose įtvirtintais pagrindais

31.       CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).

32.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

33.       Ieškovė savo reikalavimą į skolininką – atsakovą V. K. – kildina iš 2016 m. sausio 6 d. ieškovei UAB „Arvi“ ir ko išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio, pagal kurį laidavo atsakovas V. K.. Kaip jau buvo minėta anksčiau, dovanojimo sandoriai buvo sudaryti 2013–2015 metais, o ieškovės reikalavimo teisė atsirado vėliau, todėl, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė dovanojimo sandorių sudarymo metu neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovą V. K., o dovanojimo sandorių sudarymo metu atsakovas V. K. nebuvo ieškovės skolininkas, taigi dovanojimo sandoriai negalėjo pažeisti ieškovės teisių ir interesų. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ieškovė neįrodė, kad sandoriai 2013–2015 metais tarp atsakovų buvo sudaryti kitu, ne dovanojimo tikslu, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas V. K., 2017 m. sudarydamas notarinę dovanojimo sutartį, atsisakė reikalavimo teisių į J. K.. Taip pat svarbu pažymėti, kad, sudarant ginčo sutartį 2017 metais, jokie pinigų pervedimai nebuvo atliekami, taigi V. K. turto masė 2017 metais nei padidėjo, nei sumažėjo. Be to, kaip pagrįstai nurodo V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė UAB „BELOR“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota tik 2014 m. kovo 31 d., taigi atsakovai, sudarydami ginčo sandorius, objektyviai negalėjo žinoti apie būsimos prievolės atsiradimą. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.

34.       Ieškovės teigimu, sudarant dovanojimo sutartį, buvo disponuojama turtu (turtinėmis teisėmis), areštuotu 2017 m. liepos 19 d. antstolio patvarkymu, kuris 2017 m. liepos 20 d. registruotas Turto arešto aktų registre, todėl sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Kaip jau buvo ne kartą minėta, dovanojimo sandoriai yra realiniai sandoriai, todėl laikomi sudaryti nuo pinigų perdavimo momento. Ieškovė neįrodinėjo, kad 2013–2015 metais atsakovas V. K. neturėjo teisės disponuoti piniginėmis lėšomis. Priešingai, byloje esantis 2017 m. liepos 26 d. (atliktas ginčo sandorio sudarymo metu, 5 t, b. l. 3) ir 2019 m. spalio 20 d. turto arešto aktų registro išrašas (1 t, b. l. 23) patvirtina tik apie V. K. turtui taikomą areštą nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. O notarė, kuriai keliami didesni reikalavimai ir gali atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos, patvirtino sutartį, kurioje pažymėta, kad dovanojamų sandorių metu nebuvo jokių apribojimų, suvaržymų ar draudimų disponuoti dovanotojui priklausančiomis piniginėmis lėšomis (2 t, b. l. 13). Atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą pagrįstai pažymi, kad, 2017 metais sudarant ginčo sandorį, piniginės lėšos pervestos nebuvo, taigi realiai turtu nebuvo disponuojama, atitinkamai, imperatyvios teisės normos šiuo pagrindu pažeistos nebuvo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias dovanojimo teisinius santykius, sandorių negaliojimo teisinius pagrindus, teisingai įvertino įrodymus, todėl pagrįstai ieškinį atmetė, o ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jai bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Atsakovai bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Dalia Kačinskienė

Danguolė Martinavičienė

                                                                                Vigintas Višinskis