Administracinė byla Nr. R-1-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00002-2015-8  

Procesinio sprendimo kategorija 18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui M. A. H. (M. A. H.),

pareiškėjo atstovams advokatui Rokui Rudzinskui, advokato padėjėjui Ryčiui Rudzinskui,

atsakovo atstovams J. J. ir E. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. H. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. A. H. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 27 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu (b. l. 1-8), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija, atsakovas) 2015 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. Sp-33 „Dėl kandidatų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijoje, neregistravimo“ (toliau – ir 2015 m. sausio 25 d. sprendimas) dalį, kuria nuspęsta neregistruoti pareiškėjo, kaip kandidato, nes jis laiku nedeklaravo savo gyvenamosios vietos.

Skunde nurodo, kad pareiškėjas, kaip kandidatas į savivaldybės tarybą, buvo iškeltas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio sąraše. Partija pateikė visus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, dėl jų turinio ar kokybės jokių ginčų ar klausimų nekilo. 2015 m. sausio 25 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio metu pareiškėjo registracija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatų sąraše panaikinta, nes jo gyvenamoji vieta nedeklaruota. Pareiškėjas teigia, kad turėjo pagrįstus lūkesčius, kad jo gyvenamosios vietos deklaracija yra atlikta tinkamai. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris atvyko gyventi į Lietuvą 2004 m. Apsigyvenęs Lietuvoje, pareiškėjas gavo leidimą gyventi Lietuvoje prieš tai deklaravęs gyvenamąją vietą Vilniuje. Dar kartą su gyvenamosios vietos deklaravimo klausimais pareiškėjas susidūrė 2014 m., kai kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją su prašymu įtraukti jį į rinkėjų, galinčių balsuoti Lietuvos Respublikoje Europos Parlamento rinkimuose, sąrašus. Jam buvo nurodyta, kad iki 2014 m. kovo 21 d. jis privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir pasiūlyta tai padaryti per elektroninių valdžios vartų portalą. Pareiškėjas pateikė gyvenamosios vietos deklaraciją elektroniniu būdu, deklaravo gyvenamąją vietą nuosavybės teise valdomame bute (duomenys neskelbtini), Vilnius. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiškėjas gavo atsakymą, kad visi formalumai atlikti ir pareiškėjui, kaip užsienio valstybės piliečiui, yra suteikta teisė balsuoti Europos Parlamento rinkimuose. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas mano, kad apdairus ir sąmoningas asmuo būtų galėjęs tikėtis, kad gyvenamosios vietos deklaracija atlikta tinkamai ir yra galiojanti. Apie deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimą nebuvo informuotas, todėl negalėjo objektyviai numanyti, kad jo gyvenamosios vietos deklaracija tapo netinkama.

Pareiškėjas pažymi, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra pateikiamas nuolatinio savivaldybės gyventojo kriterijus, kuris yra skirtingai taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams ir kitiems Europos Sąjungos piliečiams. Mano, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Nurodo, kad Vyriausioji rinkimų komisija neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog pareiškėjas deklaraciją teikė, jog jam buvo leista balsuoti Europos Parlamento rinkimuose 2014 m., kaip deklaruotą gyvenamąją vietą turinčiam asmeniui. Šių aplinkybių kontekste priimtas sprendimas pareiškėją išbraukti iš kandidatų sąrašų parodo Vyriausiosios rinkimų komisijos formalizuotą pareigų vykdymą, kuris nėra suderinamas su demokratinės valstybės principu ir atsakingu, geru ir teisingu administravimu.

II.

Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 70-72) nurodo, kad Vyriausioji rinkimų komisija po kandidato įregistravimo nustatė, kad šis kandidatas neatitinka Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. deklaravo gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybėje jau po kandidato pareiškinių dokumentų pateikimo (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatų pareiškiniai dokumentai Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijoje buvo gauti 2015 m. sausio 9 d.). Pareiškėjas gyvenamąją vietą Vilniaus mieste deklaravo 2015 m. sausio 16 d. – jau po Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnyje nustatyto termino pabaigos. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo neregistruotas kandidatu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. Sp-33 „Dėl kandidatų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijoje, neregistravimo“ dalies, kuria nuspęsta neregistruoti pareiškėjo, kaip kandidato, nes jis laiku nedeklaravo savo gyvenamosios vietos, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio sąraše. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis pateikė Savivaldybių tarybų įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijoje jie buvo gauti 2015 m. sausio 9 d. 2015 m. sausio 25 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio metu pareiškėjo registracija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatų sąraše panaikinta, nes nedeklaruota jo gyvenamoji vieta.

Pareiškėjas teigia, kad turėjo pagrįstus lūkesčius, jog jo gyvenamosios vietos deklaracija yra atlikta tinkamai. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris atvyko gyventi į Lietuvą 2004 m. Apsigyvenęs Lietuvoje, pareiškėjas gavo leidimą gyventi Lietuvoje prieš tai deklaravęs gyvenamąją vietą Vilniuje. Nurodo, kad 2014 m. kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją su prašymu įtraukti jį į rinkėjų, galinčių balsuoti Lietuvos Respublikoje Europos Parlamento rinkimuose, sąrašus. Jam buvo nurodyta, kad iki 2014 m. kovo 21 d. jis privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir pasiūlyta tai padaryti per elektroninių valdžios vartų portalą. Pareiškėjas pateikė gyvenamosios vietos deklaraciją elektroniniu būdu, deklaravo gyvenamąją vietą nuosavybės teise valdomame bute (duomenys neskelbtini), Vilnius. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiškėjas gavo atsakymą, kad visi formalumai atlikti ir pareiškėjui, kaip Europos Sąjungos piliečiui, yra suteikta teisė balsuoti Europos Parlamento rinkimuose. Pareiškėjas mano, kad, priimdama 2015 m. sausio 25 d. sprendimą, Vyriausioji rinkimų komisija minėtų aplinkybių neįvertino ir formaliai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatytų reikalavimų, nes nedeklaravo gyvenamosios vietos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuostatą, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija įstatymų leidėjui suteikia kompetenciją įstatymu reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką. Ši įstatymų leidėjo diskrecija reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką yra įgyvendinama remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytais principais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje numatytos asmens pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti tokią asmens nuolatinio gyvenimo atitinkamame administraciniame vienete fakto nustatymo tvarką, kad savivaldybių tarybų nariais būtų renkami tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais atitinkamų administracinių vienetų gyventojais.

Papildomų reikalavimų asmenims, siekiantiems būti išrinktiems (tarp jų – ir reikalavimo būti deklaravusiems gyvenamąją vietą), nustatymas yra suprantamas ir gali būti pagrindžiamas siekiu užtikrinti kandidato sąsają su atstovaujama savivaldybės bendruomene, taip pat ypatingu suinteresuotumu, jog renkami asmenys atitiktų aukštus moralinius ir etinius kriterijus, laikytųsi Lietuvos Respublikos įstatymų, tarp jų – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R14-14/07, Administracinė jurisprudencija Nr. 1 (11), 2007 m., p. 153–158).

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 20 metų, o savivaldybės tarybos nariu – meru, – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu. Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo savivaldybės rinkimų komisijai dienos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuolatiniu savivaldybės gyventoju laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kurio paskutinis žinomas gyvenamosios vietos adresas yra šios savivaldybės teritorijoje, arba kuris savo nuolatinę gyvenamąją vietą viešu pareiškimu nurodė šios savivaldybės teritorijoje ir ši gyvenamoji vieta nustatyta tvarka laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta, arba teisę gyventi Lietuvos Respublikoje turintis kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kuris yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą šioje savivaldybėje, arba kitas asmuo, kuris turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi šią teisę patvirtinantį dokumentą ir kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kuris yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą šioje savivaldybėje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas nurodytas įstatymo nuostatas, yra padaręs išvadą, kad teisinę reikšmę pripažinti asmenį atitinkančiu reikalavimus dėl jo gyvenamosios vietos turi du faktoriai: tai, kad jis de facto yra nuolatinis gyventojas tos savivaldybės, kurios tarybos nariu jis siekia būti išrinktas, t. y. fakto klausimas, bei (antroji aplinkybė) šio fakto konstatavimas gyvenamosios vietos deklaravimo būdu, t. y. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka. Nurodyto deklaravimo reikšmingumas pasireiškia tuo, kad pretenduojantis tapti savivaldybės tarybos nariu asmuo atitinka įstatymų (šiuo atveju – Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo) reikalavimus elgtis taip, kaip to reikalauja įstatymas, bei tuo, kad gyvenamosios vietos deklaravimu būtų patvirtintas šio asmens teisinis ryšis būtent su ta savivaldybe, kurios tarybos nariu jis siekia būti išrinktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Nr. R11-16/2007).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, asmuo, kuris nori būti renkamas atitinkamos savivaldybės tarybos nariu, atitinkamoje savivaldybėje turi būti deklaravęs savo gyvenamąją vietą iki pareiškinių dokumentų pateikimo savivaldybės rinkimų komisijai dienos. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar nebuvo pažeista Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyta taisyklė, t. y. ar M. A. H. savo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste deklaravo ne vėliau nei Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijai buvo pateikti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pareiškiniai dokumentai.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatų pareiškiniai dokumentai Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijoje buvo gauti 2015 m. sausio 9 d. Taip pat nustatyta, kad Gyventojų registro tarnybos išduotame rašte „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) nurodyta, kad M. A. H. savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius buvo deklaravęs nuo 2007 m. birželio 6 d. iki 2012 m. liepos 15 d. (b. l. 85).

Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaracijos pateikimo deklaravimo įstaigai dienos. Įvertinusi aptartas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo laikomas deklaravusiu savo gyvenamąją vietą nuo tos dienos, kai jis deklaravimo įstaigai pateikė deklaraciją ir kitus reikiamus dokumentus.

Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi tuo, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Vilniaus mieste deklaravo 2015 m. sausio 16 d. – jau po Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyto termino.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vyriausioji rinkimų komisija kitaip traktavo analogišką situaciją dėl pareiškėjo 2014 metais, kai jis kreipėsi su prašymu įtraukti jį į rinkėjų, galinčių balsuoti Lietuvos Respublikoje Europos Parlamento rinkimuose sąrašus. Pareiškėjas 2014 metais deklaravo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste per elektroninių valdžios vartų portalą ir Vyriausiosios rinkimų komisijos darbuotojo buvo informuotas, kad pareiškėjui, kaip Europos Sąjungos piliečiui, yra suteikta teisė balsuoti Europos Parlamento rinkimuose. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktas pareiškėjo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos darbuotojo M. S. susirašinėjimas (b. l. 14-23). Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad nurodytas asmuo buvo tik techninis darbuotojas, nes susirašinėjimas vyko su M. S., kaip institucijos (Vyriausiosios rinkimų komisijos) atstovu. Teismo posėdžio metu Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovai pateikė išrašą, patvirtinantį, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į asmenų, kuriems yra suteikta teisė balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, sąrašą – ginčo dėl to byloje nėra. Liudytojas M. S. teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškėją į sąrašus Europos Sąjungos piliečių, kuriems yra suteikta teisė balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, įtraukė nepatikrinęs, ar pareiškėjas iš tiesų yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, t. y. lanksčiai taikė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatas. Tačiau Gyventojų registro tarnybos išduotame rašte „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo remiantis buvo priimtas byloje ginčijamas sprendimas, nurodyta, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius buvo deklaravęs nuo 2007 m. birželio 6 d. iki 2012 m. liepos 15 d. (b. l. 85). Taigi byloje esantys duomenys yra prieštaringi, nes, dėl neaiškių priežasčių, Gyventojų registro tarnybos išduotame rašte neatsispindi pareiškėjo 2014 m. atlikta deklaracija.

Kadangi asmens teisės turi būti ginamos efektyviai, informacinės sistemos nepakankamos techninės galimybės, kurios tiesiogiai susijusios su asmens teisių ir pareigų įgyvendinimu, negali būti kliūtis įgyvendinti teisės aktais garantuojamas teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-660/2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs gero administravimo principo svarbą. Šis principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07). EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad valstybės institucijų klaidos turėtų būti aiškinamos individų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra jokio kito konkuruojančio privataus intereso. Kitaip tariant, valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos, bloginant individo padėtį (EŽTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gashi prieš Kroatiją 40 par.; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Gladysheva prieš Rusiją 80 par.).

Todėl pareiškėjas, 2014 m. dalyvavęs Europos Parlamento rinkimuose Lietuvos Respublikoje nesant jokių kliūčių ir pačiai Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtinus, kad jis atitinka reikalavimus, galėjo pagrįstai tikėtis, kad jo pateikta gyvenamosios vietos deklaracija bus tinkama ir galiojanti 2015 metais. Nors vienu atveju pareiškėjas siekė įgyvendinti aktyviąją, kitu – pasyviąją rinkimų teisę, abiem atvejais buvo vertinamas iš esmės analogiškas kriterijus – reikalavimas būti deklaravus gyvenamą vietą, ir tos pačios institucijos jis buvo vertinamas skirtingai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vyriausioji rinkimų komisija, vertindama kandidatų į savivaldybės tarybos narius atitikimą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatytiems reikalavimams, pagal bendrąją taisyklę remiasi duomenimis, gautais iš Gyventojų registro tarnybos. Tačiau ši norma negali būti aiškinama formaliai, kaip neleidžianti atsižvelgti į jokias kitas reikšmingas aplinkybes. Vyriausioji rinkimų komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama administracinį sprendimą visais atvejais turėtų surinkti pakankamai faktinių duomenų, turinčių užtikrinti sprendimo teisėtumą. Dėl to Vyriausioji rinkimų komisija, gavusi per posėdį papildomus duomenis, turėjo juos vertinti priimdama ginčijamą sprendimą. Priešingu atveju galėtų susidaryti situacija, kad net techninės klaidos atveju pareiškėjas neturėtų jokių galimybių ginčyti jo atžvilgiu priimtą sprendimą, atimantį teisę dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose. Tokį aptartų normų aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R442-6/2011).

Pareiškėjas, neturėdamas galimybių žinoti apie jo gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimą ir turėdamas teisėtą lūkestį tikėtis, kad 2014 metais jis deklaravo savo gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybėje elektroniniu būdu, galėjo pagrįstai manyti, kad jis atitinka Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme kandidatams į savivaldybės tarybos narius nustatytus reikalavimus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vyriausioji rinkimų komisija neteisėtai pareiškėją įtraukė į kandidatų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijoje, sąrašą ir ginčijamu sprendimu panaikino jo registravimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. Sp-33 „Dėl kandidatų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijoje, neregistravimo“ dalis dėl pareiškėjo neregistravimo naikintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. A. H. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. Sp-33 „Dėl kandidatų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijoje, neregistravimo“ dalį dėl pareiškėjo M. A. H. neregistravimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Veslava Ruskan

                                                        Dalia Višinskienė