Civilinė byla Nr. 2A-1216-153/2011;
pirmosios instancijos teismo teisėjas Mindaugas Šimonis;
procesinio dokumento kategorijos: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 40.2; 42.6; 42.9; 44.5.1; 93.2.21.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
kolegijos teisėjų Izoldos Nėnienės, Neringos Venckienės,
sekretoriaujant Vaidai Andruškevičiūtei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pramoninis montažas“ atstovui advokatui L. J., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KVWC“ atstovui advokatui A. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KVWC“ atstovo advokato A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-522-773/2011 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pramoninis montažas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KVWC“ dėl skolos ir netesybų priteisimo,
n u s t a t ė :
Ieškovė UAB „Pramoninis montažas“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „KVWC“ 77 548,80 Lt išankstinę įmoką už neperduotus daiktus, 2 946,85 Lt delspinigius, 8,28 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2010-05-03 su atsakove sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 01/03/05/2010 (toliau – sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei prekes – plieno lakštus, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už prekes 93 834,05 Lt, iš kurių 77 548,80 Lt – išankstiniu pavedimu. Kaip pažymėjo ieškovė, ji avansu sumokėjo atsakovei 77 548,80 Lt, o atsakovė įsipareigojo prekes pristatyti 2010-05-06 ir 2010-05-07. Ieškovės teigimu, kadangi atsakovė per nustatytą terminą prekių nepristatė, ji 2010-05-20 išsiuntė atsakovei pranešimą Nr. 30, kuriuo informavo atsakovę, kad dėl jos prisiimto įsipareigojimo perduoti prekes nevykdymo ieškovė vėluoja vykdyti savo įsipareigojimus užsakovams, ir kuriuo pareikalavo iki 2010-05-21 grąžinti sumokėtą 77 548,80 Lt avansą, nes atsakovė laiku neperdavė sutartyje numatytų daiktų – plieno lakštų. Ieškovės skaičiavimu, už laikotarpį nuo 2010-05-08 iki 2010-05-26 atsakovė jai yra skolinga 2 946,85 Lt delspinigius.
Atsakovė UAB „KVWC“ prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad šalys buvo susitarusios, jog už prekes atsiskaitoma išankstiniu pavedimu, o kadangi ieškovė laiku neįvykdė pirkimo-pardavimo sutarties, todėl ir ji negalėjo įvykdyti sutarties. Atsakovės teigimu, pirma prekių partija turėjo būti pristatyta iki 2010-05-06, o kita – iki 2010-05-07, taigi už prekes turėjo būti atsiskaityta iki 2010-05-06 išankstiniu mokėjimu. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė iki tam tikros datos nesumokėjo sutartos sumos, dėl to ji negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, t. y. sumokėti už prekes savo tiekėjams, o vėliau jų įvykdyti negalėjo, nes pasibaigė su ieškove sudaryta sutartis. Atsakovė pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai, jog sutartis pasibaigė, ji įskaitė ieškovės priešpriešinę skolą ir šiuo metu nėra skolinga.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 77 548,80 Lt išankstinę įmoką už neperduotus daiktus, 2 171,36 Lt delspinigius ir 8,28 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų 79 720,16 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2010-05-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė iš atsakovės 2 435 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad 2010-05-03 šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 01/03/05/2010, kuria atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei prekes – plieno lakštus (sutarties 1.1 punktas), pirmą prekių mašiną pristatyti 2010-05-06, o antrą 2010-05-07 (sutarties 2.3 punktas). Ieškovė įsipareigojo už prekes atsiskaityti tokia tvarka: 93 834,05 Lt išankstiniu pavedimu, PVM suma 16 285,25 Lt per 90 d. nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (sutarties 2.1 punktas). Atsakovė 2010-05-03 išrašė ieškovei sąskaitą išankstiniam apmokėjimui Nr. 100503, iš viso 93 834,05 Lt (77548,80 Lt plius 16285,25 Lt PVM suma), nurodant, kad sąskaita galioja 10 dienų nuo išrašymo dienos. Ieškovė 2010-05-07 ir 2010-05-12 atsakovei pagal sąskaitą Nr. 100503 iš viso pervedė 77 548,80 Lt. Ieškovė 2010-05-19 pranešimu Nr. 30 kreipėsi į atsakovę su reikalavimu grąžinti avansu pervestus 77 548,80 Lt, nes pastaroji neįvykdė sutarties 2.3 punktu prisiimto įsipareigojimo pristatyti prekes, tačiau atsakovė iš ieškovės gautos pinigų sumos negrąžino. Atsakovė savo nesutikimą su ieškiniu iš esmės grindė tuo, kad ieškovės pervestą pinigų sumą ji įskaitė kaip ieškovės priešpriešinę skolą ir šiuo metu nėra skolinga.
Teismas, vertindamas, ar atsakovės įvykdytas 77 548,80 Lt įskaitymas atitiko CK 6.131 str. ir kitus reikalavimus, nurodė, kad CK 6.131 str. nenumato termino, per kurį apie įskaitymą turi būti pranešta kitai prievolės šaliai, tačiau iš pačios CK 6.131 str. 2 d. įtvirtintos teisės normos lingvistinės konstrukcijos matyti, kad apie tokį įskaitymą kitai prievolės šaliai turi būti pranešta paties įskaitymo metu, o ne vėliau. Teismas nustatė, kad atsakovė apie įskaitymą ieškovei pranešė 2010-09-21 pareiškimu. Teismas laikė, kad objektyvūs duomenys apie tai, kad atsakovė negrąžino ieškovės avansu pervestų 77 548,80 Lt po 2010-05-19, ir atsakovės atstovo paaiškinimai dėl atlikto įskaitymo 2010 m. gegužės mėn. gale – birželio mėn. pradžioje teismui leidžia pagrįstai spręsti, kad realiai atsakovė įskaitymą atliko 2010 m. gegužės–birželio mėn., tačiau apie tai ieškovės neinformavo, taip pažeisdama imperatyvius CK 6.131 str. 2 d. reikalavimus. Teismas, spręsdamas atsakovės atlikto įskaitymo momento klausimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad Kauno apygardos teismas 2010-04-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1217-436 patvirtino atsakovės 140 363,75 Lt kreditorinius reikalavimus ieškovės restruktūrizavimo byloje, o iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovė, 2010-09-14 kreipdamasi su pareiškimu dėl įstojimo į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Pramoninis montažas“ iškeltoje bankroto byloje, jau nurodė, kad ieškovės skola jai yra 62 814,95 Lt, t. y. 77 548,80 Lt mažesnė suma, nei buvo patvirtintas kreditorinis reikalavimas ieškovės restruktūrizavimo byloje. Tai tik patvirtina išvadą apie tai, kad atsakovė įskaitymą atliko anksčiau nei 2010-09-21, t. y. 2010 m. gegužės–birželio mėn. Teismas nurodė, kad atsakovės ieškovei pranešimas apie įskaitymą 2010-09-21 negali būti laikomas tinkamu pranešimu, nes jis atliktas praėjus daugiau nei trims mėnesiams po faktinio įskaitymo, nors apie tokį įskaitymą kitai prievolės šaliai turi būti pranešta paties įskaitymo metu, o ne vėliau. Teismas konstatavo, kad atsakovės atliktas įskaitymas yra neteisėtas dėl imperatyvaus CK 6.131 str. 2 d. reikalavimo pažeidimo.
Teismas papildomai pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apygardos teismo 2009-12-14 nutartimi (c. b. Nr. B2-3522-436/2009) ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, todėl pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. ir nuo 2010-07-20 galiojusios šio įstatymo redakcijos 8 str. 1 d. 1 p. nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos buvo draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, tarp jų ir įskaityti reikalavimus. Kadangi atsakovės atliktas įskaitymas pažeidė aukščiau nurodytas įstatymo imperatyvias normas, jis yra niekinis ir negalioja CK 1.80 str. 1 d. pagrindu. Teismas pažymėjo, kad net ir nutraukus ieškovei restruktūrizavimo bylą, įskaitymo taip pat nebuvo galima buvo atlikti, nes Kauno apygardos teismas 2010-09-23 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3132-436/2010, ieškovei iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – viso jos turto areštas. Vėliau, iškėlus bankroto bylą ieškovei, įskaitymą draudė Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.
Teismas konstatavo, kad atsakovės atliktas įskaitymas neteisėtas ir yra negaliojantis bei nesukelia jokių teisinių pasekmių. Bylai teisingai išspręsti neturi teisinės reikšmės aplinkybės dėl 2010-05-03 ieškovės ir atsakovės sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 01/03/05/2010 neįvykdymo priežasčių, todėl ieškovė pagrįstai įgijo teisę reikalauti atsakovei sumokėtų lėšų grąžinimo.
Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius, teismas nurodė, kad pati ieškovė pažeisdama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus išankstinę įmoką pervedė 5 dienomis vėliau, t. y. ne 2010-05-07, o 2010-05-12, todėl yra teisinga, sąžininga ir protinga (CK 1.5 str. 4 d., 6.262 str. 3 d.) ieškovės prašomą priteisti delspinigių sumą 0,2 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną (sutarties 2.4 punktas) sumažinti, delspinigius priteisiant už laikotarpį nuo 2010-05-13 iki 2010-05-26, t. y. ne už 19 dienų, o už 14 dienų, tai yra 2 171,36 Lt (77 548,80 Lt x 0,2 / 100 x 14).
Apeliaciniu skundu atsakovės UAB „KVWC“ atstovas prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011-03-01 sprendimo dalį, kuria teismas tenkino ieškinį bei priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Apeliantas nurodė šiuos motyvus:
1) teismas netinkamai išaiškino ir taikė CK nuostatas, reglamentuojančias įskaitymą. Reikia atskirti įskaitymą kaip civilinį sandorį ir įskaitymą kaip buhalterinį įrašą, padarytą asmens buhalterinėje apskaitoje. Pats įrašas nereiškia, jog atitinkamas sandoris yra sudarytas. Tai, kad buhalteriniu įrašu atsakovės buhalterinėje apskaitoje buvo įskaityta ieškovės skola, nereiškia, kad buvo sudarytas civilinis sandoris – įskaitymas;
2) 2010 m. gegužės pabaigoje atsakovė atliko buhalterinį įskaitymą. Įskaitymas atliekamas pareiškimu, adresuojamu kitai prievolės šaliai, nes CK 6.131str. 2 d. numatyta, kad įskaitoma pranešimu. Todėl neišsiuntus kitai prievolės šaliai pranešimo apie įskaitymą, nėra paties įskaitymo. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2010 m. gegužės mėn. buvo atliktas įskaitymas, o apie jį pranešta tik 2010-09-21;
3) atsakovė pirmą kartą atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą tik 2010-09-21, kuriame aiškiai išreiškė savo valią – jog įvykdo įskaitymą. Jame visiškai nieko nekalbama apie kokį nors ankstesnį atliktą įskaitymą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad įskaitymas buvo atliktas 2010 m. gegužės mėn., o apie jį buvo informuota tik 2010 m. rugsėjo 21 d. pareiškimu, t. y. praėjus trims mėnesiams. Teismas netinkamai išaiškino 2010 m. rugsėjo 21 d. rašto turinį, pažeisdamas CK 6.193 str. įtvirtintas sandorių aiškinimo taisykles, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles CPK 185 str.;
4) net jei ir atsakovė 2010 m. gegužės mėn. būtų išreiškusi valią įskaityti ieškovės reikalavimus ir apie tai būtų pranešusi tik 2010 m. rugsėjo 21 d., įskaitymas negalėtų būti laikomas negaliojančiu vien dėl to, jog apie įskaitymą būtų buvę pranešta ne iš karto, o po trijų mėnesių. Toks teisių pažeidimas nedarytų paties įskaitymo negaliojančiu, o juo labiau niekiniu, nes sandoris niekiniu gali būti pripažintas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (CK 1.78 str. 3 d.). CK nėra numatyta, jog terminų pažeidimas sudarant sandorį daro negaliojančiu patį sandorį. Toks vėlavimas negalėtų būti laikomas pagrindu pripažinti patį įskaitymą niekiniu. Teismo motyvai dėl to, jog buvo pažeista pati įskaitymo tvarka, dėl ko įskaitymas yra negaliojantis, yra atmestini. Atsakovė 2010-09-21 pranešimu tinkamai įskaitė priešpriešinį ieškovės reikalavimą, dėl to prievolė grąžinti ieškovės sumokėtas lėšas baigėsi;
5) atsakovė 2010 m. rugsėjo 21 d. pareiškimą apie įskaitymą išsiuntė paštu ieškovei 2010 m. rugsėjo 22 d., todėl ieškovė pareiškimą apie įskaitymą turėjo gauti 2010 m. rugsėjo 23 d. Teismo nutartis nutraukti restruktūrizavimo bylą ieškovei įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 22 d. 24–00 val., todėl atliktas įskaitymas neprieštaravo Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatoms, nes įskaitymas buvo atliktas jau po to, kai buvo nutraukta restruktūrizavimo byla;
6) nutartis nutraukti ieškovei restruktūrizavimo bylą atsakovės atžvilgiu įsiteisėjo ir iki 2010 m. rugsėjo 21 d., kada buvo surašytas pareiškimas dėl įskaitymo. Atsakovė, skirtingai nei ieškovė, domėjosi ieškovės restruktūrizavimo byla ir būtent apie nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą priėmimą sužinojo tą pačią dieną, kai ir buvo priimta nutartis. Todėl 2010 m. rugsėjo 10 d. Kauno apygardos teismo nutartis nutraukti ieškovei restruktūrizavimo bylą atsakovei buvo įsiteisėjusi 2010 m. rugsėjo 18 d. Nutartis dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo įsiteisėjo bent jau atsakovės atžvilgiu 2010 m. rugsėjo 17 d.;
7) Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nurodytas draudimas atlikti įskaitymą laikytinas sąlyginiu draudimu. Tai yra jis galioja tik tuo atveju, jei yra patvirtinamas restruktūrizavimo planas. Laikotarpiu iki nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos teisė atlikti įskaitymą kaip ir kitos kreditorių teisės yra tik sustabdytos, o nutraukus atitinkamą restruktūrizavimo bylą, jos yra atnaujinamos;
8) teismo išvada, jog nustačius, kad atsakovė 2010 m. gegužės–birželio mėn. atliko neteisėtą įskaitymą, iš esmės neturi teisinės reikšmės vėlesni atsakovės pranešimai apie įskaitymą, yra nepagrįsta. Pirmasis įskaitymas buvo atliktas tik 2010 m. rugsėjo 21d. pranešimu, o ne 2010 m. gegužės–birželio mėn. Be to, net jei atitinkamas pirmasis įskaitymas ir būtų laikomas negaliojančiu dėl tam tikrų priežasčių, įstatymai nedraudžia ištaisius atitinkamus padarytus pažeidimus atlikti naują įskaitymą;
9) 2010-09-23 Kauno apygardos teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo apribotos tik ieškovės teisės, areštas taikytas tik ieškovei, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad šia nutartimi buvo draudžiama atsakovei atlikti įskaitymą;
10) teismas nepagrįstai priteisė delspinigius, nes atsakovė negalėjo laiku atvežti sutartų prekių dėl to, jog ieškovė neįvykdė savo įsipareigojimų. Ieškovei laiku nesumokėjus sutartos kainos dalies, atsakovė pagrįstai negalėjo iki 2010 m. gegužės 7 d. įvykdyti savo prievolės perduoti prekes. Po to, kai atsakovei buvo pervesti pinigai, ji susisiekė su prekių tiekėjais ir su jais suderino metalo atvežimo sąlygas, tačiau ieškovės vadovas paskambino telefonu ir nurodė, jog kadangi metalas nebuvo atvežtas iki gegužės 7 d., jis nuo sutarties atsisako. Taigi ieškovei neketinant priimti užsakytų prekių atsakovė neatvežė tų prekių iš tiekėjų, bet tai buvo padaryta dėl ieškovės veiksmų. Kaip matyti, ieškovė negalėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl pačios ieškovės, o ne savo kaltės. Ieškovei atsisakius pirkimo-pardavimo sutarties, t. y. paprašius grąžinti pinigus, atsakovė sutiko su sutarties nevykdymu, nors galėjo tam ir prieštarauti (CK 6.315 str. 2 d.). Taigi atsakovė neprivalėjo sumokėti delspinigių ieškovei, dėl to jie buvo priteisti nepagrįstai. Ieškovei atsisakius nuo pirkimo-pardavimo sutarties, pasibaigus pagrindinei prievolei 2010 m. gegužės 19 d. pasibaigė ir šalutinė prievolė – mokėti delspinigius;
11) teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės žyminį mokestį ir netaikė CPK 96 str. 4 d., kurioje nurodyta, jog jei abi šalys atleidžiamos nuo bylinėjimosi išlaidų, tai atitinkamos išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Atsakovė nuo bylinėjimosi išlaidų atleista CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu, nes ieškinį jai pareiškė bankrutuojanti įmonė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės administratorė UAB „Bankrotas“ įgaliotas asmuo P. P. prašė apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė tokius motyvus:
1) atsakovė nepagrįstai sutapatina įskaitymo, kaip sandorio sudarymą, su pranešimu apie įskaitymą kitai šaliai. Atsakovė tokią išvadą daro aiškindama CPK 6.131 str. pažodžiui ir neatsižvelgdama į kitas kodekso normas. Sandorio sudarymas siejamas su valios išreiškimu jį sudaryti, o ne pranešimu kitiems asmenims apie jo sudarymą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad atsakovė išreiškė valią atlikti įskaitymą 2010 m. gegužės–birželio mėn., todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įskaitymo neatlikimo atitinkamu laikotarpiu yra nepagrįsti. Atsakovė, apeliaciniame skunde tvirtindama, kad įskaitymą atliko tik 2010 m. rugsėjo 21 d., niekaip nepaaiškino, kokiu pagrindu iki šios datos daugiau kaip keturis mėnesius negrąžino avansinės įmokos ieškovei, nors pastaroji raštu reikalavo tą padaryti dar 2010 m. gegužės 19 d.;
2) negalima sutikti su atsakovės teiginiu, kad pripažinus įskaitymą niekiniu teisiškai laikoma, jog tokio sandorio visai nebuvo. CK 1.80 str. įtvirtinta taisyklė, kad iš niekinio sandorio neatsiranda jokių teisinių pasekmių, negali būti aiškinama tokiu būdu, kad paneigtų asmenų neteisėtų veiksmų, kuriais siekiama sudaryti imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, faktinį egzistavimą. Tokių veiksmų pripažinimas neteisėtais sudaro prielaidas taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.245 str.). Atsakovė 2010 m. gegužės–birželio mėn. faktiškai atliko niekinį įskaitymą;
3) apeliaciniame skunde be pagrindo 2010 m. rugsėjo 21 d. bei 2010 m. spalio 21 d. pranešimai apie įskaitymą traktuojami kaip nauji ir savarankiški įskaitymai. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Tokius veiksmus atsakovė faktiškai atliko 2010 m. gegužės–birželio mėn., nes nuo tada atsakovė nevykdo prievolės grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą. 2010 m. rugsėjo 21 d. pranešimu ir 2010 m. spalio 21 d. pranešimu atsakovė tik įformino nuo 2010 m. gegužės–birželio mėn. atlikto neteisėto įskaitymo faktiškai esamą situaciją. Šiais pranešimais ji realiai ne sukūrė, pakeitė ar panaikino kokias nors civilines teises ar pareigas, o įformino faktiškai esamą situaciją, todėl jie nelaikytini savarankiškais sandoriais;
4) apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog 2010 m. rugsėjo 21 d. pranešimą apie įskaitymą ieškovė gavo 2010 m. rugsėjo 23 d. Pati atsakovė į bylą pateikė UPS siuntos statuso patvirtinimą, iš kurio matyti, kad ieškovei 2010 m. rugsėjo 21 d. siųsta siunta įteikta 2010 m. rugsėjo 22 d.;
5) atsakovės aiškinimas, jog nutartis gali įsiteisėti ir nepasibaigus kiekvienam byloje dalyvaujančiam asmeniui nustatytam terminui apeliaciniam skundui pateikti, prieštarauja civilinio proceso esmei, toks aiškinimas pažeidžia procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.), nes nutarčiai įsiteisėjus tik dalies byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu, jie atsidurtų visiškai kitokioje teisinėje padėtyje nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teismo sprendimas ar nutartis gali būti laikomi įsiteisėjusiais tik pasibaigus kiekvienam byloje dalyvaujančiam asmeniui nustatytam terminui apeliaciniam skundui pateikti;
6) Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ieškovei buvo įteikta 2010 m. rugsėjo 15 d., todėl minėta nutartis negalėjo įsiteisėti anksčiau kaip 2010 m. rugsėjo 22 d. 24:00 val. Vadinasi, atsakovė pateikė ieškovei 2010 m. rugsėjo 21 d. pranešimą apie įskaitymą jai dar esant restruktūrizuojama įmone. Dėl to net pripažinus 2010 m. rugsėjo 21 d. pranešimą apie įskaitymą savarankišku įskaitymu, jis būtų niekinis ir nesukeltų jokių teisinių pasekmių (CK. 1.80 str. 1 d.), nes butų atliktas ieškovei dar esant restruktūrizuojama įmone;
7) draudimas įskaityti iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo neįvykdytas prievoles siejamas su restruktūrizavimo bylos iškėlimu, o ne restruktūrizavimo plano patvirtinimu;
8) Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausta išieškoti iš ieškovės turto. CK 6.134 str. 1 d. 6 p. imperatyviai draudžia įskaityti, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Dėl to 2010 m. spalio 21 d. atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymą. Todėl net pripažinus 2010 m. spalio 21 d. pranešimu atliktą tariamą įskaitymą savarankišku sandoriu, jis būtų neteisėtas, nes atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas (CK 1.80 str.);
9) apeliaciniame skunde be pagrindo aiškinama, kad 2010 m. gegužės 19 d. ieškovė atsisakė sutarties. Šią dieną išsiųstu pranešimu ieškovė tik pareikalavo sugrąžinti pinigus. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie sutarties nutraukimą, todėl ši aplinkybė neįrodyta (CPK 178 str.);
10) atsakovė nepagrįstai aiškina, kad jos prievolė mokėti delspinigius pasibaigė 2010 m. gegužės 19 d. Pagal CK 6.315 str. 4 d. prievolė mokėti delspinigius pasibaigia tik grąžinus pirkėjo sumokėtą sumą.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CPK 320 str. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus tam tikras išimtis, nurodytas CPK 320 str. 2 d. ir 329 str.
Apeliaciniame skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, tačiau su šiais motyvais sutikti negalima, nes šioms aplinkybėms pagrįsti apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų.
Byloje yra ginčas dėl Civilinio kodekso teisės normų, reglamentuojančių įskaitymą, aiškinimo ir taikymo bei rašytinių įrodymų vertinimo.
Įskaitymas kaip prievolės pabaigos pagrindas reglamentuojamas CK 6.130-6.140 straipsniuose. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba nurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam atlikti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Vienai prievolės šaliai pareiškus apie įskaitymą, jo teisiniai padariniai atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios dėl šio sandorio, jeigu jis atliktas nepažeidžiant įstatyme nustatytų įskaitymo sąlygų: įskaitomi reikalavimai turi būti priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti. Jeigu priešpriešinių reikalavimų dydžiai nesutampa, t. y. vienas reikalavimas yra didesnis už kitą, galimas dalinis įskaitymas (CK 6.131 straipsnio 4 dalis), tačiau tokiam įskaitymui turi būti žinomi tikslūs priešpriešinių reikalavimų dydžiai (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį UAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad įskaitymu prievolė pasibaigia tik atlikus jį laikantis CK 6.131 straipsnyje, kuriame imperatyviai nurodoma, jog apie įskaitymą turi būti informuojama priešinga šalis, kurios reikalavimą siekiama įskaityti, nustatytos tvarkos, tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovė įskaitymą atliko tinkamai. Pažymėtina, kad procesinę pareigą įrodyti, jog įskaitymas buvo atliktas, taigi ir tai, kad buvo laikytasi CK 6.131 straipsnyje nustatytos įskaitymo tvarkos, turi šalis, kuri remiasi įskaitymu, šiuo atveju atsakovė. Tai, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir apie tai informavusi kitą šalį, yra fakto klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškino ir ištyrė įskaitymo faktines aplinkybes, kurios reikšmingos įvertinti, ar buvo laikytasi CK 6.131 straipsnyje nustatytos tvarkos. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė sulaikė ieškovės įmokėta į atsakovės sąskaitą 2010 m. gegužės 7–12 d. 77 548,80 Lt avansinį mokėjimą už prekes ir tai įformino buhalterinėje apskaitoje, tačiau raštą dėl ieškovės sumokėtų atsakovei lėšų įskaitymo surašė tik 2010 m. rugsėjo 21 d. Negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad įskaitymas padarytas tik 2010 m. rugsėjį, o ne, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2010 m. gegužę–birželį. Pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad viena iš faktinių aplinkybių, patvirtinanti įskaitymo padarymą iki rugsėjo mėnesio, yra atsakovės 2010 m. rugsėjo 6 d. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriame nurodomas atsakovės kreditorinis reikalavimas, sumažintas įskaitoma suma. Taip pat pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad atsakovė nepagrįstai sutapatina įskaitymo kaip sandorio sudarymą su pranešimu apie įskaitymą kitai šaliai. Nustačius byloje, kad atsakovė atliko įskaitymą 2010 m. gegužės–birželio mėnesiais, laikytina, kad atsakovė išreiškė valią ir atliko įskaitymą ne rugsėjo mėnesį, o daugiau kaip prieš keturis mėnesius, įskaitymo atlikimą patvirtina negrąžintos ieškovei lėšos. Kad atsakovė žinojo apie atliktą ieškovės lėšų sumokėjimą, lėšų paskirtį (pagal sutartį už prekes) ir sąmoningai jų negrąžino, nors ieškovė reikalavo lėšas grąžinti, patvirtina byloje esantys atsakovės vardu surašyti procesiniai dokumentai (b. l. 53, 103-105), atsakovės direktoriaus G. V. paaiškinimai (b. l. 136-137), kurie patvirtina, kad atsakovė po sutarties nutraukimo pinigų ieškovei negrąžino, o įskaitė ankstesnėms skoloms (apie 140 000 Lt) padengti. Atmesdama argumentą, kad atsakovė pripažino tarpusavio prievoles ir lėšų įskaitymą ne buhalterinės apskaitos dokumentais, o rugsėjo 21 d. pranešimo apie įskaitymą išsiuntimu ieškovei, teisėjų kolegija pažymi, jog teisinių santykių kvalifikaciją lemia santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardytų rašytiniais dokumentais. Pažymėtina ir tai, kad avansas, kaip išankstinis mokėjimas už prekes, ir įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, yra atskiri ir skirtingomis aplinkybėmis taikytini teisės institutai. Įskaitymui atlikti reikalingos pirmiau nurodytas sąlygas atitinkančios šalių priešpriešinės prievolės, t. y. kiekviena iš šalių kitos atžvilgiu turi tiek reikalavimo teisę, tiek prievolę. Šios priešpriešinės prievolės gali pasibaigti ar sumažėti jas įskaičius tarpusavyje. O avansas atlieka mokėjimo funkciją ir yra vienos šalies iš anksto pagal sutartį kitai šaliai sumokama suma už būsimas prekes. Dėl to reikalavimo teisė atsiranda tik vienai iš šalių: arba avansą sumokėjusiai šaliai (jei avansas yra didesnis už realiai kitos šalies pagal sutartį prekių, už kuriuos jis mokėtas, vertę), arba prekes pardavusiai šaliai (jei avansas yra mažesnis už realiai pristatytų prekių kainą). Šiuo atveju atsakovė jokių prekių ieškovei nepristatė, taigi prievolę turėjo tik viena iš šalių (atsakovė). Tad remiantis byloje esamais rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad buvo pažeista imperatyvi CK 6.131 str. nuostata – atsakovė nepranešė kitai šaliai apie įskaitymą jo atlikimo metu, tad atliko neteisėtus veiksmus, toks įskaitymas yra niekinis ir nesukėlė šalims jokių teisinių pasekmių (CK 1.80 str.). Esant tokioms aplinkybėms atsakovei už neteisėtų veiksmų atlikimą taikytina civilinė atsakomybė, taigi priteisti be pagrindo negrąžintas ieškovės įmokas ir taikyti sankcijas už pavėluotą lėšų grąžinimą atsakovei. Nagrinėjamu atveju aptartas prievolės pasibaigimo pagrindas aktualus dėl to, kad pagal LR Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 str. 1 p. ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto (restruktūrizavimo) bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šis draudimas reiškia ir bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą, nes, minėta, reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje LAB ,,Argovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis UAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad prievolių įskaitymas taip pat patenka į šio įstatyme nustatyto draudimo taikymo sferą, t. y. po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo draudžiama atlikti reikalavimų įskaitymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ su IAB „Šviesusis rytojus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-568/2000; 2001 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos bankas su AB „Tauro bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-95/2001; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje BU AB „Alytaus vija“ su A. Ž //, bylos Nr. 3K-3-1335/2002; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI su LAB „Argovegas“, bylos Nr. 3K-3-484/2004, 2006 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos finansų ministerija, atstovaujama AB „Turto bankas“, v. likviduojama AB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-529/2006) ir kad „esminę reikšmę įskaitymo galiojimui turi jo atlikimo momentas, t. y. jeigu įskaitymas atliktas, po bankroto bylos iškėlimo, toks įskaitymas yra niekinis ir negalioja“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje BU AB „Ekomanija” v. UAB „LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-179/2010). Dėl to piniginių prievolių, kurios nebuvo įvykdytos iki teismo nutarties iškelti ieškovui įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitymas yra niekinis sandoris ir nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus byloje rašytinius įrodymus, teisingai nustatė Kauno apygardos teismo 2010-09-10 nutarties įsiteisėjimo dieną (2010-09-21), todėl pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovė pateikė pranešimą ieškovei apie įskaitymą dar esant ieškovės įmonėje restruktūrizacijos procesui. Vėlesni 2010 m. spalio 21 d. atsakovės raštai dėl įskaitymo taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti neteisėtais, nes Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje kurioje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės aiškiai nurodyta, kad yra areštuojamas ne tik įmonės turtas bet ir pas trečiuosius asmenis esantis ieškovės turtas. Tai reiškia, kad šiuo turtu negali būti disponuojama ir tretiesiems asmenims yra draudžiama atlikti bet kokius veiksmus su pas juos esančiu ieškovės turtu (CPK 18 str.). Vadovaujantis LR Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 3 d., teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, išieškojimas iš įmonės turto (lėšų) sustabdomas, t. y. išieškojimas iš tokios įmonės turto tampa negalimas. CK 6.134 str. 1 d. 6 p. imperatyviai draudžia įskaityti. kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Dėl to 2010 m. spalio 21 d. atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymo (CK 1.80 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės naudai priteisė sutartyje nustatyto dydžio delspinigius nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 26 d. Skundžiamame sprendime pagrįstai nurodoma, jog bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė avansinę įmoką sumokėjo 2010 m. gegužės 12 d., vadinasi, prievolė pateikti sutarties dalyku esančius daiktus tapo vykdytina 2010 m. gegužės 13 d., todėl vadovaujantis CK 6.315 str. 4 d., palūkanos skaičiuotinos būtent nuo šios dienos. Vadovaujantis CK 6.315 str. 4 d., palūkanos mokamos iki daiktų perdavimo pirkėjui arba pirkėjo sumokėtos sumos grąžinimo jam, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad palūkanos turėjo būti skaičiuojamos iki 2010 m. gegužės 19 d., kada ieškovė pranešimu Nr. 30 pareikalavo grąžinti sumokėtus pinigus, nes pareiga mokėti palūkanas pasibaigia tik faktiškai grąžinus pinigus. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė sutartyje numatyto dydžio delspinigius iki 2010 m. gegužės 26 d., t. y. ieškinyje pareikštų reikalavimų ribose. Dėl to atsakovės argumentai dėl neteisingo delspinigių apskaičiavimo yra nepagrįsti. Atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodyta, kad 2010 m. gegužės 19 d. pranešimu ieškovė pareikalavo grąžinti pinigus, todėl atsakovės motyvas dėl sutarties nutraukimo yra nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.).Vadovaujantis CK 6.315 str. 4 d., prievolė mokėti delspinigius pasibaigia tik grąžinus pirkėjo sumokėtą sumą.
Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas nekeistinas (CPK 328, 326 str. 1 d. 1 p.). Ieškovei byloje atstovavo advokatas L. J. (b. l. 99), advokatas atstovavo ieškovei apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ieškovės vardu surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pripažino atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus pagrįstais ir vadovavosi jais nutartyje. Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės priteistinos 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidos ieškovei (CPK 98 str.), kurios yra protingo dydžio, atitinka bylos sudėtingumą ir advokato darbo sąnaudas byloje, yra įrodytos PVM sąskaita faktūra ir banko pavedimu (b. l. 177-178).
Valstybė byloje turėjo 15 Lt išlaidas, susijusiais su procesinių dokumentų įteikimu, tai patvirtina byloje esanti pažyma (b. l. 169). Šios išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovės (CPK 96 str.).
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326-333 str.,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo nekeisti.
Priteisti iš atsakovės UAB „KVWC“ (a. k. 300559537, Tilžės g. 41, Kaunas, a. s. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas) šias bylinėjimosi išlaidas:
1 452 (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt dviejų) Lt advokato teisinių paslaugų išlaidas ieškovei BUAB „Pramoninis montažas“ (į. k. 133183834, R. Kalantos g. 49, Kaunas, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) AB Ūkio bankas);
15 (penkiolikos) Lt procesinių dokumentų persiuntimo išlaidas valstybei, išieškotoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank, kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Kolegijos pirmininkė Galina Blaževič
Kolegijos teisėjos Izolda Nėnienė
Neringa Venckienė