Civilinė byla Nr. 2-692-1107/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01072-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 3.1.7.4; 3.1.7.8; 3.2.6.1.

 (S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 17 d.

  Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Asta Lukauskaitė,

sekretoriaujant Deimantei Sireikytei, Ramunei Bulavaitei,

dalyvaujant ieškovo V. K. atstovui advokatui Vidui Adomaičiui,

atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei Jolitai Nemeikšienei,

trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei Rūtai Norkienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. patikslintą ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ieškovui 8 593,05 Eur skolą, 12 785,08 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimo dėl 1 597,89 Eur skolos ir 1 189,65 Eur delspinigių priteisimo, prašė pagal 2020 m. sausio 20 d. pateiktus patikslintus paskaičiavimus priteisti 6 995,16 Eur skolos bei 11 595,43 Eur delspinigių. 

Ieškinyje nurodė, kad dirbdamas akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „Aušra“ susirgo profesine liga, 1997 m. spalio 16 d. jam neterminuotai buvo nustatytas 50 proc. darbingumas. Buvęs darbdavys AB „Aušra“ privalėjo mokėti pagal įstatymą jam priklausančias periodines įmokas dėl netekto nedarbingumo, susijusio su profesine liga, tačiau tą darė pažeisdamas įstatyminį reglamentavimą. Nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. AB „Aušra“ žalos atlyginimo apskirtai nemokėjo. 2014 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1629-343/2014 AB „Aušra“ buvo iškelta bankroto byla. Šiuo metu AB „Aušra“ yra bankrutavusi įmonė. Siekdamas atgauti priklausantį žalos mokėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., ne kartą kreipėsi pagalbos į Valstybinę darbo inspekciją, į VSDFV Kauno skyrių. Gavus atitinkamus raštus iš VSDFV Kauno skyriaus, paaiškėjo, jog AB „Aušra“ nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2012 m. liepos 1 d. neteisingai priskaičiuodavo ir mokėjo nepakankamą žalos atlyginimo kompensacijos dalį pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-366) (toliau - ŽADNADSPLLĮ) ir jį lydinčius teisės aktus, dėl ko susidarė įsiskolinimas (nepriemoka). Vadovaujantis ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis, periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną, ir apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), kompensavimo koeficiento (k) (Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) (Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 x d x k x D. Pagal nurodytus formulę kompensavimo koeficientas turėjo būti apskaičiuotas ieškovo vidutinį darbo užmokestį dalijant iš mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos draudžiamųjų pajamų vidurkio, t. y. 1611,25 Lt/501,00 Lt = 3,22. ŽADNADSPLLĮ 2 straipsnio 11 dalis numato, kad koeficientas negali būti didesnis už 3, todėl jis skaičiuojant netekto darbingumo kompensaciją turėjo būti 3. Buvusi darbovietė blogai ir neteisingai pritaikė netekto darbingumo kompensavimo koeficientą, todėl ieškovui mokama kompensacijos suma buvo mažesnė nei turėjo būti mokama pagal įstatymą. Kompensacijos reali suma turėjo būti apskaičiuota pagal formulę (k): 0,5 x d x K x D = 0,5 x 0,5 x 3,000 x D, tuo tarpu AB „Aušra“ skaičiavimo pagal formulę (k): 0,5 x d x K x D = 0,5 x 0,5 x 2,4200 x D, kas sąlygojo mokėtinos kompensacijos nepriemoką ir skolos susidarymą. Pagal patikslintuose paskaičiavimuose pateiktą skaičiavimo lentelę laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nepriemokos dydis yra 24 152,91 Lt, kas eurais sudaro 6 995,16 Eur. Gavus VSDFV Kauno skyriaus atitinkamus dokumentus paaiškėjo, jog AB „Aušra“ neteisingai pritaikė kompensavimo koeficientą, o Valstybinė darbo inspekcija netinkamai atliko savo pareigą kontroliuoti žalos atlyginimo apskaičiavimą. Ieškovui neturint nei ekonominio, nei teisinio išsilavinimo sukontroliuoti ir nustatyti ar koeficientas buvo teisingai skaičiuojamas nebuvo jokios galimybės. 2014 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1629-343/2014 AB „Aušra“ iškelta bankroto byla, todėl pagal ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnio 1 dalies 1 punktą žalos atlyginimo mokėjimo prievolė perėjo valstybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto Žalos atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 1.1. ir 2 punktuose nurodė, kad žalos atlyginimo prievolę dėl susirgimų profesine liga ir nelaimingų atsitikimų darbe vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai skyriai. Atgauti dėl netinkamai vykdyto įsipareigojimo mokėti žalos atlyginimą skolą iš bankrutavusios AB „Aušra“ nėra jokios galimybės, VSDFV geranoriškai nesutiko sumokėti skolą (susidariusią nepriemoką), todėl prašo priteisti susidariusią skolą (nepriemoką) iš atsakovo. Vadovaujantis ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalimi, periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę dieną. ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 3 dalis numato, kad laiku neišmokėjus kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiais. Prašo iš atsakovės priteisti delspinigius už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 9 d. (AB „Aušra“ bankroto bylos iškėlimo). Bendra delspinigių suma už nesumokėtą ir pavėluotą žalos atlyginimo periodinėmis netekto darbingumo kompensacijomis sumokėjimą sudaro 11 595,43 Eur (t. 4, b. l. 38 – 51). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašo iš atsakovo ieškovo naudai priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovo atstovas ir 2019 m. spalio 31 d. teismo posėdyje dalyvavęs ieškovas papildomai paaiškino, kad ieškovas ne vieną kartą kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl jam paskaičiuotos žalos išmokos mokėjimo, kadangi AB „Aušra“ vėluodavo mokėti išmokas, pažeidinėjo išmokų mokėjimo tvarką. Ieškovui pasikreipus dėl išmokos mokėjimo į atsakovą, paaiškėjo, kad buvęs darbdavys AB „Aušra“ neteisingai skaičiavo netekto darbingumo išmokų dydį, atitinkamos dalies neišmokėjo. Ieškovui, kaip socialiai silpnesnei šaliai neteisėtai buvo neišmokėta jam priklausanti išmokos dalis, todėl jis turi teisę šiuo metu gauti tiek susidariusį įsiskolinimą, tiek ir delspinigius nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Yra laikotarpiai, kuriais nebuvo išsaugoti dokumentai apie AB „Aušra“ mokėtas sumas 2001 metais, 2002 metais ir 2003 metais. Ieškovas buvo sąžiningas ir nurodė, jog tam tikras sumas nurodytais laikotarpiais iš AB „Aušra“ gavo, nors neišlikus dokumentams, galėjo teigti, jog negavo jokių išmokų. Minėtais laikotarpiais gautas sumas ieškovas atsiminė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas susidūrė su įrodymų rinkimo problema. AB „Aušra“ veiksmai neišsaugojus visų reikšmingų dokumentų, apsunkino įrodymų rinkimą byloje. Prašo teismo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu, ir laikyti, jog ieškovo nurodytu laikotarpiu 2001 metais, 2002 metais ir 2003 metais nepriemoka buvo būtent tokia, paskaičiuota pagal ieškovo atsimintas atlyginimo sumas, nes visada AB „Aušra“ netinkamai vykdė žalos išmokos mokėjimo prievolę. Kitais mėnesiais turi aiškius įrodymus apie AB „Aušra“ mokėtą išmokos sumą. AB „Aušra“ 2001 metais, 2002 metais ir 2003 metais žalos išmokas ieškovui mokėjo ne į banko sąskaitą, grynais pinigais, todėl ieškovas tikslios užfiksuotos sumos duomenų neturi. 2000 metais, pasirodžius naujai ŽADNADSPLLĮ redakcijai, ieškovas pats oficialiai kreipėsi į AB „Aušra“ ir pažymėjęs buvo mėnesius, už kuriuos jam turi būti skaičiuojama žalos išmoka, tuomet buvo įsitikinęs, jog jam teisingai mokama išmoka. Išmokos suma tuomet keitėsi. Ieškovas pats kreipėsi dėl nedarbingumo išmokos perskaičiavimo, nes domėjosi, skaitė laikraščiuose apie įstatymo pakeitimus. Tuo metu buvo nuėjęs pasiteirauti ir į Valstybinę darbo inspekciją dėl išmokos skaičiavimo, kur buvo nuramintas, jog jam viskas bus paskaičiuota teisingai. Ieškovas pasitikėjo Valstybine darbo inspekcija, kuri kontroliavo išmokų mokėjimą, į kurią ne kartą kreipėsi dėl išmokos skaičiavimo. Į Valstybinę darbo inspekciją dėl išmokos mokėjimo taip pat kreipėsi raštu šešis kartus 2011 m. – 2012 m. laikotarpiu. Visą laiką manė, kad išmoka mokama teisingai, nes per septyniolika metų nei karto Valstybinė darbo inspekcija nerado pažeidimų. Ieškovas daug kartų kreipėsi į nurodytą prižiūrinčią instituciją žodžiu, nurodė jiems ir įstatymo straipsnį, pagal kurį jam turi būti skaičiuojama netekto darbingumo išmoka, ir visuomet gaudavo atsakymus, jog planiniai patikrinimai vyksta, jokių pažeidimų nenustatoma. Ieškovas žinojo, kad jam išmokos suma nuolat keisdavosi pagal draudžiamųjų pajamų pasikeitimus ir niekada neabejodavo, jog paskaičiavimai buvo teisingi. Ieškovas turi vidurinį išsilavinimą, bet nėra teisininkas, finansininkas ir nežinojo kaip pačiam skaičiuoti išmokos dydį. Apie neteisingai skaičiuotą išmokos dydį ieškovas sužinojo tik kreipęsis į VSDFV Kauno skyrių, kuomet susirinko visus dokumentus, tai buvo arba 2015 m. gale arba 2016 m. pradžioje. Tuomet kreipėsi į advokatą ir sužinojo apie neteisingai skaičiuotą netekto darbingumo išmoką ir pažeistas teises. Grynaisiais ieškovui išmoką AB „Aušra“ mokėjo iki 2004 metų, o vėliau mokėjo į banko sąskaitą. Ieškovas niekada nedirbo viršvalandžių, dirbo pagal grafiką, vieną pamainą. Netekto darbingumo periodinės išmokos skaičiavimus ieškovo atstovas atliko pagal atsakovo pateiktą pažymą (1 t., b. l. 104). Kaip AB „Aušra“ skaičiavo koeficientą negali pasakyti, mano, kad turėjo paskaičiuoti tokį vidutinį darbo užmokestį, koks yra paskaičiuotas ieškinyje.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas 2014 m. lapkričio 4 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą skirti periodinę kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos ir Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN-2 Nr. 0007348, kurioje nurodyta, kad ieškovui nustatytas netektas darbingumas 50 procentų. AB „Aušra“, kurios administratoriumi paskirta UAB „Verslo administravimo centras“, įgaliotas asmuo 2014-10-07 VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą perimti prievolę mokėti einamuosius mokėjimus ir įsiskolinimus už žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir susirgimo profesine liga, kuriuo informavo, kad Kauno apygardos teismas 2014-06-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1629-343/2014 AB „Aušra“ iškėlė bankroto bylą, Lietuvos apeliacinis teismas 2014-09-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1542/2014 Kauno apygardos teismo 2014-06-09 nutartį paliko nepakeistą. Be to nurodė, kad AB „Aušra“ jokio nekilnojamojo turto neturi nuo 2009 metų, veiklą nutraukė 2013 m., lėšų mokėjimų vykdymui dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir susirgimo profesine liga įmonė neturi. Atsakovas, vadovaudamasis ŽADNADSPLLĮ (181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 2 dalimi) bei Vyriausybės 1997-09-15 nutarimu Nr. 997 patvirtintu Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašu (toliau – Tvarkos aprašas) (11 punktu) ieškovui paskyrė ir moka netekto darbingumo periodinę kompensaciją nuo 2012 m. liepos 1 d., t. y. nuo AB „Aušra“ žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimo. Ieškovo nuomone AB „Aušra“ laikotarpiu nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2012 m. birželio 30 d. dėl blogai apskaičiuoto kompensavimo koeficiento neteisingai priskaičiuodavo ir mokėjo žalą, dėl ko susidarė įsiskolinimas (nepriemoka) laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui AB „Aušra“ žalos atlyginimą mokėjo iki 2012 m. birželio 30 d., valstybei žalos atlyginimo prievolė perėjo nuo 2012 m. liepos 1 d., todėl tenkinti ieškovo prašymo priteisti nurodytą galimai susidariusią kompensacijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia galimybė ginčo santykius reglamentuojančiose teisės normose nėra numatyta. Dėl kompensavimo koeficiento dydžio apskaičiavimo nurodė, kad  nuo 1999 m. gruodžio 1 d., įsigaliojus 1999-11-11 ŽADNADSPLLĮ 2, 4, 8, 11, 12, 13, 18, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo 181 straipsniu įstatymui Nr. VIII-1403, profesinės ligos atveju vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo pasirinktų paeiliui einančių 6 mėnesių iš 24 mėnesių iki susirgimo profesine liga nustatymo darbo užmokestį, laikantis Tvarkos aprašo. Taip pat buvo pakeista asmens kompensavimo koeficiento apskaičiavimo tvarka, koeficientas apskaičiuojamas nukentėjusiojo vidutinį darbo užmokestį dalijant iš mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, draudžiamųjų pajamų vidurkiu. Nors ieškovas prašo priteisti kompensacijos nepriemoką tik nuo 2000 m. sausio 1 d., t. y. kai buvo įsigaliojęs Pakeitimo įstatymas, tačiau sprendžiant kaip vidutinio darbo užmokesčio ir kompensavimo koeficiento dydį turėjo apskaičiuoti AB „Aušra“, aktualios ir Laikinojo įstatymo nuostatos, galiojusios iki 1999-12-01, kadangi Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad asmenims, kurių teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo, pateikusiems prašymą žalos atlyginimo mokėtojui, perskaičiuotas didesnis žalos atlyginimas pradedamas mokėti už laikotarpį nuo 1999-12-01. Nesant į bylą pateiktų jokių įrodymų, ar ieškovas įsigaliojus Pakeitimo įstatymui AB „Aušra“ pateikė prašymą perskaičiuoti žalos atlyginimo dydį, žalos atlyginimas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 30 d. jam galėjo būti apskaičiuojamas ir pagal ŽADNADSPLLĮ nuostatas, galiojusias iki 1999-11-30 (jei prašymas nebuvo pateiktas), ir pagal ŽADNADSPLLĮ nuostatas, galiojusias nuo 1999-12-01 (jei prašymas buvo pateiktas). Laikotarpį iš kurio buvo skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis turėjo pasirinkti pats ieškovas. Nesant pateiktų jokių įrodymų, kokius mėnesius vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui buvo pasirinkęs ieškovas, neįmanoma apskaičiuoti ir jam taikytino koeficiento dydžio. Taip pat pagal Tvarkos aprašo 5.2, 5.6 punktus vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuotino laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas), o premijos, išmokėtos už ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį, į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą įtraukiamos imant ¼ jų bendros sumos, kuri dalijama iš skaičiuotino laikotarpio darbo dienų skaičiaus pagal darbuotojo darbo grafiką (jei jo nėra – pagal įmonės darbo grafiką). Tik nesant duomenų apie darbuotojo (įmonės) darbo grafiką, vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui galėjo būti taikomas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, kasmet tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atsakovas, neturėdamas duomenų apie darbuotojo (įmonės) darbo grafiką, vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui taikė metinį vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, tvirtinamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. AB „Aušra“, 1997 metais skaičiuodama ieškovo vidutinį darbo užmokestį, turėjo taikyti darbuotojo (įmonės) darbo grafiką. Nesant jokių įrodymų apie ieškovo darbo grafiką, neįmanoma apskaičiuoti ir kokį kompensavimo koeficientą turėjo taikyti AB „Aušra“. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų ar ieškovas po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo AB „Aušra“ pateikė prašymą perskaičiuoti žalos atlyginimo dydį, kokius mėnesius vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui buvo pasirinkęs ieškovas ir koks buvo jo darbo grafikas, nustatyti kokio dydžio kompensavimo koeficientą turėjo taikyti AB „Aušra“ nėra galimybės. Atsakovas atliko hipotetinį kompensavimo koeficiento skaičiavimą, vertindamas palankiausius pagal darbo užmokesčio dydį bei darbo dienų skaičių 3 mėnesius iš 12 mėnesių iki profesinės ligos nustatymo (1996 metų lapkričio, 1996 metų gruodžio bei 1997 metų balandžio mėnesius), 1997 metų sausio mėnesį mokėtą premiją ir metinį vidutinio mėnesio darbo dienų skaičių, tvirtinamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šiuo atveju vidutinis darbo užmokestis būtų 1549,15 Lt (4251,44 / 59 + (0 + 172/4) / 63,9) x 21,3). Vidutinį darbo užmokestį padalinus iš įvykio mėnesio galiojančių draudžiamųjų pajamų 671 Lt, gaunamas koeficientas 2,31. Atsižvelgiant į tai, kad šis skaičiavimas atliktas vertinant prielaidas (kad V. K. vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui pasirinko 1996 metų lapkričio, 1996 metų gruodžio bei 1997 metų balandžio mėnesius, kad jo darbo grafikas sutapo su metiniu vidutiniu mėnesio darbo dienų skaičiumi, tvirtinamu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kad po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo V. K. nepateikė prašymo perskaičiuoti žalos atlyginimo dydį), jis negali būti vertinamas kaip tikslus apskaičiavimas, koks kompensavimo koeficientas turėjo būti taikomas, tačiau įrodo, kad AB „Aušra“ apskaičiuotas ir ieškovui taikytas kompensavimo koeficientas galėjo būti teisingas ir tuo atveju, jei jis buvo mažesnis nei 3. Ieškovo nurodytas ieškovo 1995 m. lapkričio – 1996 m. balandžio mėnesio vidutinis darbo užmokestis 1611,25 Lt apskaičiuotas tik kaip šiais mėnesiais gauto darbo užmokesčio aritmetinis vidurkis, neįvertinant nei ieškovo faktiškai dirbtų darbo dienų skaičiaus, nei darbo dienų pagal grafiką skaičiaus, t. y. nesivadovaujant Tvarkos nuostatomis. Ieškovo skaičiavimai yra netikslūs, o kompensavimo koeficiento ir žalos dydžiai – neteisingi. Dėl 2000 – 2012 metais AB „Aušra“ mokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydžio, nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokio dydžio kompensacija buvo mokama 2001, 2002, 2003 metais, 2004 metų I pusmetį. Nėra jokio pagrindo vertinti, kad šiuo laikotarpiu ieškovui buvo mokama jo nurodyto dydžio kompensacija. 2011 metų rugsėjo mėnesį ieškovui buvo papildomai apskaičiuota 4954,95 Lt suma, kuri galėjo kompensuoti nepriemoką. Iš AB „Aušra“ AB SEB banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2014-10-16 matyti, kad 2012 metų sausio ir vasario mėnesius ieškovui mokėta po 707,85 Lt, o Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) 2012-12-04 išvadoje Nr. D-153 nurodyta, kad AB „Aušra“ „nustojo mokėti pareiškėjui priklausančią netekto darbingumo kompensaciją nuo 2012 m. sausio mėnesio“. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad „AB „Aušra“ direktoriui 2012-04-20 buvo įteiktas privalomas vykdyti VDI reikalavimas Nr. R10821-0033, įpareigojantis iki 2012-05-07 visiškai atsiskaityti su V. K.. Reikalavimas buvo įvykdytas nustatytais terminais“. Aukščiau minėtame AB SEB banko sąskaitos išraše duomenų, kad laikotarpiu nuo 2012-04-20 iki 2012-05-07 ieškovui būtų mokama kompensacija nėra, todėl galima daryti išvadą, kad mokėjimai buvo atliekami ir ne per AB „Aušra“ AB SEB banko sąskaitą. Laikotarpiu nuo 2012-05-10 iki 2012-06-25 ieškovui pervesta 3900,24 Lt, kurie, taip pat kaip ir 2011 metų rugsėjo mėnesį mokėta suma, galėjo kompensuoti nepriemoką. Atsakovas taip pat prašo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams reikšti, nurodydamas, jog ieškovas prašo teismo priteisti kompensacijos nepriemoką susidariusią už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2012-06-30. ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną. Ieškovas kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną turėjo sužinoti, kad jam kas mėnesį mokama mažesnio dydžio kompensacija. Trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) dėl paskutinės AB „Aušra“ 2012 metų birželio mėnesį mokėtos kompensacijos baigėsi 2015-06-30. Ieškovui pakako gyvenimiškos patirties, teisinių žinių ir sugebėjimų dėl savo pažeistų teisių gynimo kreiptis į VDI tuo metu, kai kompensaciją dar mokėjo AB „Aušra“. Dėl šios priežasties jo galimybės tinkamai įvertinti savo pažeistų teisių apimtį, neturėtų būti nepagrįstai sumenkintos, o turi būti vertinamos pagal rūpestingam bei apdairiam asmeniui keliamus reikalavimus. Ieškovui prašant išmokėti netekto darbingumo kompensacijos, kuri buvo apskaičiuota ir skirta prieš beveik 20 metų, nepriemoką pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo principas, teisingumo įvykdymas tampa neįmanomu. Per tokį ilgą laikotarpį neišlikus daugeliui ginčo dalykui svarbių įrodymų, nustatyti, ar AB „Aušra“ iš tiesų netinkamai apskaičiavo ir mokėjo kompensaciją yra neįmanoma. Dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, nurodė, kad ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, jog periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną. Laiku neišmokėjus šios kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiais. Atsakovas ieškovui periodinę netekto darbingumo kompensaciją apskaičiavo ir paskyrė teisingai bei moka laiku, todėl nėra jokio pagrindo skaičiuoti ir mokėti delspinigius, kurie skaičiuojami pavėluoto mokėjimo atvejais. Net ir nustačius, jog atsakovas turi sumokėti nepriemoką už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2012-06-30, delspinigiai nebegali būti priteisiami. CK 1.124 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Ieškinio senaties terminas dėl paskutinės AB „Aušra“ 2012 metų birželio mėnesį mokėtos kompensacijos delspinigių baigėsi 2013-01-06. Nesant pagrindo tenkinti ieškinį dėl reikalavimo priteisti kompensacijos nepriemoką, negali būti tenkinamas ir reikalavimas priteisti delspinigius. Ieškovas reikalauja priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo ir atsakovo nesieja sutartiniai santykiai, todėl pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnį nėra.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, jog ieškinys yra nepagrįstas. Papildomai paaiškino, kad atsakovas neturi perimti prievolės atlyginti ieškovui jo paskaičiuotą žalos atlyginimo skolą, kadangi įstatyminis reglamentavimas nurodo, kad atsakovas už valstybę perima žalos mokėjimą nuo to laikotarpio kai yra nutraukiamas žalos mokėjimas įmonės, kuri yra atsakinga už žalą. Ieškovui įmonė mokėjo žalą iki 2012 m. liepos mėn., todėl iki nurodytos datos atsakovas neprivalo perimti žalos mokėjimą. Ieškovo nurodytu žalos laikotarpiu AB „Aušra“ buvo moki ir pati turėjo prievolę mokėti ieškovui teisingą netekto darbingumo išmoką. Dėl kompensavimo koeficiento paskaičiavimo nurodė, kad teisės aktai reglamentuoja vidutinio darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, kuris nėra skaičiuojamas paprastai paimant tam tikrų mėnesių darbo užmokesčio aritmetinį vidurkį. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį yra vertinamas asmens faktiškai dirbtų dienų skaičius ir darbo dienų pagal grafiką skaičius. Nesant tokių duomenų, pasakyti kaip tiksliai AB „Aušra“ turėjo apskaičiuoti ir koks koeficientas skaičiuojant netekto darbingumo išmoką turėjo būti nėra galimybės. Byloje yra pateiktas Tarnybinis pranešimas, kuriame atsakovo specialistai bandė pagal pateiktus duomenis skaičiuoti koeficientą už 1997 metus, ir jis gavosi netgi mažesnis nei buvo paskaičiavusi AB „Aušra“ (2,42). Todėl mano, jog teoriškai galėjo būti ir daug mažesnis koeficientas negu paskaičiavo ieškovas. Ieškovo nurodytoje Sodros pažymoje yra nurodytas dirbtų dienų skaičius, kuris tuo laikotarpiu buvo nustatytas Socialinės apsaugos ir darbo ministro, o toks skaičius gali būti imamas ir vertinamas tik tokiu atveju, kai nėra išlikęs faktinis grafikas darbuotojo arba įmonės. Visų pirma įmonė turi vertinti darbo dienų pagal grafiką skaičių savo darbuotojo, jeigu tokie duomenys nėra išlikę tada turi vertinti įmonės darbo grafiką. Tik tuo atveju jeigu neišlieka nei darbuotojo, nei įmonės darbo grafikai, gali būti imamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytas grafikas kurį ir panaudojo atsakovas, nesant išlikusių kitų duomenų. Skaičiuojant koeficientą netekto darbingumo išmokai apskaičiuoti AB „Aušra“ turėjo teisingą darbo grafiką, todėl negalima teigti, kad atsakovo ir AB „Aušra“ paskaičiavimai turėjo atitikti. Ieškovo pateiktas lapas, kuriame varnelėmis yra sužymėti tam tikri mėnesiai neįrodo, kad atsakovas pateikė prašymą AB „Aušra“ skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį pagal jo nurodytus laikotarpius po įstatymo pasikeitimo. Nesant įrodymų kokius mėnesius buvo pasirinkęs ieškovas ir nesant duomenų koks buvo ieškovo darbo grafikas ir faktinis darbo dienų skaičius, pasakyti koks koeficientas turėjo būti taikomas yra neįmanoma, nes formulėje yra trys nežinomieji. Atsakovo pateiktas paskaičiavimas pagal ankstesnį laikotarpį įrodo, kad teoriškai galėjo būti ir mažesnis koeficientas negu „3“ ir netgi mažesnis negu buvo paskaičiavusi pati AB „Aušra“ – 2,42. Remiantis tik ieškovo nurodytomis prielaidomis teismo sprendimas negali būti pagrįstas. Taip pat iš byloje pateiktų dokumentų nėra aišku kokios tikslios sumos ieškovui buvo mokėtos, už dalį mėnesių iš viso nėra pateikta jokių įrodymų, yra tam tikros sumos, kurios yra didesnės negu turėjo būti mokamos ieškovui. Ieškovas nurodo, jog tam tikra išmokėjimo suma jam buvo įrašyta žiniaraščiuose per klaidą, bet kad tokios sumos ieškovas nėra gavęs negalima teigti. Ranka padarytas įrašas „klaidingas priskaitymas“, kuriame neaišku nei kas, nei kada, nei kokiu tikslu padarė tokį prierašą, nes apmokėjimas yra atspausdintas, pasirašytas, užantspauduotas. Netikėti, kad buvo ši suma neišmokėta ieškovui nėra pagrindo. 2012 m. gruodžio 4 d. VDI išvadoje Nr. D-153– nurodyta, kad 2012 m. balandžio 20 d. buvo įteiktas privalomas vykdyti VDI reikalavimas, įpareigojantis AB „Aušra“ iki 2012 m. gegužės 7 d. visiškai atsiskaityti su V. K., ir nurodyta, jog reikalavimas buvo visiškai įvykdytas. Tai reiškia, jog nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. gegužės 7 d. buvo išmokėta ieškovui tam tikra suma, kaip kompensacija. Tačiau nei ieškovo pateiktuose dokumentuose, nei AB „Aušra“ banko išrašuose jokia tuo laikotarpiu ieškovui sumokėta suma neatsispinti. Darytina išvada, jog nurodytas atsiskaitymas su V. K. buvo padarytas arba grynaisiais, arba į kitą sąskaitą.  Ieškovas nepateikė visų reikšmingų dokumentų teismui, pateikti dokumentai neįrodo tikro AB „Aušra“ atliktų žalos mokėjimų mąsto. Ieškovas turėjo savo teises ginti tuo laikotarpiu kada jos buvo pažeistos, tačiau tokia teise ieškovas nepasinaudojo. Ieškovas teigia, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad išmoka blogai apskaičiuota ir taikomas klaidingas kompensavimo koeficientas, tačiau iš ieškovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų galima daryti išvadą, jog ieškovas turi pakankamai ir teisinių ir finansinių žinių, kadangi jis teigia, jog jis pats apskaičiavo ir nurodė Sodrai mėnesius iš kurių reikia apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį, taip pat teigė, jog ir darbdaviui viską pats nurodė, pagal ką jam turi skaičiuoti išmoką pasikeitus įstatymui. Ieškovas gerai žinojo, kad jo teises turi padėti ginti VDI ir jis kreipėsi į VDI dėl teisių gynimo. Pats ieškovas teigė, jog jis VDI nurodė patikrinti koeficiento skaičiavimo teisingumą. Darytina išvada, jog ieškovui pakako žinių apie jo teises, todėl daryti išvadą, kad ieškovas tik 2015 m. pabaigoje, gavęs dokumentus iš atsakovo sužinojo apie pažeistas teises ir jam blogai skaičiuotą koeficientą, nėra jokio pagrindo. Kaip rūpestingas, atsakingas ir pakankamai žinių turintis asmuo, ieškovas apie savo teises turėjo žinoti jau tada, kai išmoka jam buvo mokama už kiekvieną mėnesį, todėl ieškovas praleido trijų metų senaties terminą reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o taip pat ir šešių mėnesių senaties terminą dėl delspinigių priteisimo. Prašo ieškinį atmeti ir tuo pagrindu, jog ieškovas praleido senaties terminą.          

Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad valstybei perėjusios žalos atlyginimo prievolės tinkamam įvykdymui neturi reikšmės šios prievolės vykdytojo pasikeitimas, todėl, esant objektyviai pagrįstam faktiniam žalos apskaičiavimo pagrindui, apskaičiuoti ir išmokėti per visą ginčo laikotarpį darbdaviui netinkamai vykdant savo prievoles susidariusį įsiskolinimą turėtų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius. Nurodė, jog pagal teisinį reglamentavimą pareiga vykdyti pagal ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnio 1 dalį valstybei perėjusią žalos atlyginimo prievolę laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 5 d. buvo nustatyta savivaldybių vykdomosioms institucijoms, nuo 2002 m. sausio 5 d. iki dabar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams. Nagrinėjamu aspektu, būtina nustatyti, ar laikotarpiu, kai, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, valstybei perėjusios žalos atlyginimo prievolės vykdymas buvo priskirtas savivaldybių vykdomosioms institucijoms, Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo kilusi pareiga tokią prievolę vykdyti. Byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog laikotarpiu iki 2002 m. sausio 5 d. AB „Aušra“ nebuvo iškelta bankroto byla, ši įmonė nebuvo likviduota ir (ar) išregistruota, kad ji neveikė ir jai nebuvo taikoma bankroto procedūra, taip pat, kad AB „Aušra“ nepateko į ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų valstybinių įmonių kategoriją, nėra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pagal žalos atlyginimo tvarkos nuostatas, ieškovas būtų kreipęsis į Savivaldybės administraciją su prašymu dėl valstybei perėjusios žalos atlyginimo prievolės vykdymo, pateikęs reikiamus dokumentus, kad Savivaldybės administracija būtų priėmusi jo atžvilgiu sprendimą mokėti ar nemokėti žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pagal ŽADNADSPLLĮ 18 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 5 d. žalos atlyginimo prievolė valstybei nebuvo perėjusi, pareiškėjas į Kauno miesto savivaldybės administraciją nesikreipė, todėl nurodytu laikotarpiu Kauno miesto savivaldybės administracijai nekilo pareiga vykdyti šią valstybės prievolę. Pagal ŽADNADSPLLĮ 18 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, žalos atlyginimo ieškovui prievolė perėjo valstybei nuo 2014 m. birželio 9 d., kai Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1629-343/2014 AB „Aušra“ buvo iškelta bankroto byla.

Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė papildomai paaiškino, kad ginčo laikotarpiu iki 2002 m. sausio 5 d. valstybės prievolę perimti žalos mokėjimą pagal ŽADNADSPLLĮ įstatymą administravo vietos savivaldos institucijos. Šiame ginče iki 2002 m. sausio 5 d. prievolė mokėti išmokas nebuvo perėjusi valstybei, valstybei prievolė perėjo tik nuo 2014 m. birželio 9 d. kuomet AB „Aušra“ buvo iškelta bankroto byla. Taip pat ieškovas į savivaldybė nustatyta tvarka dėl netekto darbingumo išmokos mokėjimo nebuvo kreipęsis. Valstybei perėmus prievolę mokėti netekto darbingumo išmoką ieškovui, šią prievolę jau administravo atsakovas. Netgi, jeigu teismas manytų, kad prievolė atlyginti ieškovui netekto darbingumo išmokos nepriemoką perėjo valstybei ir už laikotarpį iki AB „Aušra“ bankroto bylos iškėlimo, šiuo metu savivaldybėje nėra jokio teisinio reglamentavimo, kuriuo remiantis būtų galima ieškovui sumokėti netekto darbingumo išmokos skolą už laikotarpį iki 2002 m. sausio 5 d. Valstybei perėmus prievolę, ji yra apmokama iš valstybės biudžeto, todėl prievolės administratoriaus pasikeitimas neturi reikšmės.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovui 1997 m. spalio 16 d. diagnozuota profesinė liga, neterminuotai nustatytas 50 proc. darbingumas (1 t., b. l. 9). Profesine liga ieškovas susirgo dirbdamas AB „Aušra“, kuriai Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1629-343/2014 iškėlė bankroto bylą, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį paliko nepakeistą (1 t., b. l. 10–12, 62, 70). BAB „Aušra” administratoriumi paskirtas UAB „Verslo administravimo centras“ įgaliotas asmuo E. K. (1 t., b. l. 62). Ieškovas 2014 m. lapkričio 4 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą skirti periodinę kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos (1 t., b. l. 64-66). 2014 m. lapkričio 12 d. bankroto administratorius VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą, nurodydamas, kad žalos atlyginimo gavėjų bylų perduoti administratorius neturi galimybės, nes šios bylos jam nėra perduotos dėl buvusių įmonės AB „Aušra“ atsakingų darbuotojų galimai nusikalstamų veikų (1 t., b .l. 67-68). 2014 m. gruodžio 1 d. Kauno apygardos teismas nutartimi patvirtino BAB „Aušra“ kreditorinius reikalavimus, taip pat ir V. K. finansinį reikalavimą (1 t., b. l. 83-84). VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 8.29-10 pareiškėjui skirta periodinė netekto darbingumo kompensacija nuo 2014 m. lapkričio 4 d., t. y. nuo prašymo pateikimo dienos (1 t., b. l. 80). BAB „Aušra“ administratorius E. K. pateikė atsakovui AB SEB banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 16 d., iš kurio matyti, kad V. K. AB „Aušra“ žalą mokėjo iki 2012 m. liepos 1 d. (1 t., b. l. 81-82). VSDFV Kauno skyrius 2015 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 8.29-30 nutraukė V. K. žalos atlyginimo periodines netekto darbingumo kompensacijos mokėjimą ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 8.29-31 žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimą skyrė nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. t. y. nuo laikotarpio, už kurį pareikštas finansinis reikalavimas, pabaigos (1 t., b. l. 86-87). 2015 m. balandžio 17 d. pareiškėjas prašymu atsisakė savo kreditorinio reikalavimo BAB „Aušra“, kurį patvirtinto Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1d. nutartimi, ir nurodė, kad dėl žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos skyrimo už laikotarpi nuo 2012 m. liepos 1d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių (1 t., b. l. 89). VSDFV Kauno skyrius 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 8.29-38 paskyrė V. K. netekto darbingumo periodinę kompensaciją nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., t. y nuo tos datos, nuo kurios žalos atlyginimo mokėjimas AB „Aušra“ buvo nutrauktas (1 t., b. l. 90). Ieškovas 2016 m. vasario 23 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas atlyginti 1997-2012 m. neišmokėtą žalos dalį, sudarančią 8 094,37 Eur, kadangi, jo nuomone, AB „Aušra“ mokėjo jam mažesnę kompensacijos sumą, nei turėjo būti mokama, be to privalo sumokėti 16 563,16 Eur delspinigių, už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 9 d., t. y. iki AB „Aušra“ bankroto bylos iškėlimo (1 t., b. l. 33-37). VSDFV Kauno skyrius 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (9.39)S-23503 prašymo netenkino (1 t., b. l. 38-39). Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė (1 t., b. l. 40-41), kuris 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2941 buvo atmestas (1 t., b. l. 42-43). Nesutikdamas su atsakovo pozicija, ieškovas 2016 m. birželio 10 d. iniciavo teisminį procesą Kauno apygardos administraciniame teisme (šiuo metu Regionų apygardos administracinis teismas).

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3458-423/2016 V. K. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-415-525/2018 kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją spręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi nutarta, jog byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, byla perduota Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškovo ieškinys atmestas. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-963-945/2019 Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo VSDFV Kauno skyriaus pareigos atlyginti ieškovui V. K. neišmokėtos žalos dalį pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-366)(ŽADNADSPLLĮ), kurią iki bankroto bylos iškėlimo turėjo mokėti šiuo metu bankrutavusi įmonė, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.

ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą; kai įmonė yra likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo nei išmokėtas, nei kapitalizuotas, nei perduota ši prievolė aukštesniajai organizacijai.

Byloje nustatyta, jog atsakovė, vadovaudamasi Vyriausybės 1997-09-15 nutarimu Nr. 997 patvirtintu Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašu (toliau – Tvarkos aprašas) (11 punktu) ieškovui paskyrė ir moka netekto darbingumo periodinę kompensaciją nuo 2012 m. liepos 1 d., t. y. nuo AB „Aušra“ žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimo. Dėl nurodytos kompensacijos mokėjimo ginčo nekyla.

Ieškovas reiškia ieškinį, reikalaudamas atsakovą atlyginti jam netekto darbingumo periodinės kompensacijos nepriemoką (skolą), kurios, pažeisdama įstatymus nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nesumokėjo buvusi ieškovo darbdavė BAB „Aušra“. Ieškovas patikslintu ieškiniu (3 t., b. l. 135 – 141) nurodė, kad netekto darbingumo periodinės kompensacijos skola yra 8 593,05 Eur, bei 12 785,08 Eur delspinigių. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė patikslintus skolos ir delspinigių paskaičiavimus (4 t., b. l. 37 – 51), kuriuose nurodė atsakovo skolos dydį – 6 995,16 Eur bei 11 595,43 Eur delspinigius. 2020 m. sausio 27 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pateikė ieškinio atsisakymą dalyje dėl 1 597,89 Eur skolos ir 1 189,65 Eur delspinigių, priteisimo iš atsakovo.

Dėl ieškinio reikalavimų dalies atsisakymo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovo pareiškimas dėl dalies ieškinio atsisakymo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis), ieškovo atstovas pareiškime patvirtino, jog ieškovui ieškinio atsisakymo ir bylos nutraukimo pasekmės yra žinomos (CPK 294 straipsnio 2 dalis), todėl atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų priimtinas ir civilinė byla dalyje dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 597,89 Eur skolos ir 1 189,65 Eur delspinigių, nutraukiama (CPK 140 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovo teisės reikalauti iš atsakovo prievolės atlyginti susidariusios žalos išmokos skolos įvykdymą. 

Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, nurodo, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius neturi jokio teisinio pagrindo atlyginti ieškovui ieškiniu reikalaujamos netekto darbingumo periodinės kompensacijos skolos, jeigu tokia būtų buvusi iki 2012 m. liepos 1 d., kadangi įstatyminis reglamentavimas nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba už valstybę perima netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimą nuo to laikotarpio kai yra nutraukiamas kompensacijos mokėjimas įmonės, kuri yra atsakinga už žalą.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškinio reikalavimu, remiasi Vyriausybės 1997-09-15 nutarimu Nr. 997 patvirtintu Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 11 punktu, numatančiu, jog Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jo mokėjimas buvo nutrauktas. BAB „Aušra“ bankroto administratorius pateikė atsakovui duomenis, jog ieškovo buvęs darbdavys žalos mokėjimą ieškovui nutraukė nuo 2012 m. liepos 1 d., todėl nuo šios datos, vadovaudamasis įstatyminiu reglamentavimu, atsakovas pradėjo mokėti ieškovui netekto darbingumo periodinės kompensacijos žalos atlyginimą, tačiau negali atlyginti AB „Aušra“ mokėjimo laikotarpiu susidariusios nepriemokos.

ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą; kai įmonė yra likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo nei išmokėtas, nei kapitalizuotas, nei perduota ši prievolė aukštesniajai organizacijai. Tvarkos aprašas (11 punktas), numato, jog ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jo mokėjimas buvo nutrauktas.

Kasacinis teismas, analizuodamas ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnyje nurodytas žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei sąlygas, savo praktikoje yra išaiškinęs, kad valstybė, nustatydama visapusišką socialinę apsaugą socialiai pažeidžiamiems asmenims, perima ne tik pareigą ateityje mokėti žalos atlyginimo išmokas, kurių mokėjimą darbdavys nutraukė dėl bankroto, bet ir pareigą padengti darbdaviui netinkamai vykdant savo prievoles susidariusį įsiskolinimą, t. y. atlygina visą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2016, 2016 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006).

Dėl nurodytų aplinkybių teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atsikirtimų argumentus, kad atsakovui tenka pareiga mokėti žalos išmokas tik nuo to momento, kai mokėjimą nutraukė buvęs darbdavys, kadangi sistemiškai aiškinant tiek ŽADNADSPLLĮ 181 straipsnyje nurodytas žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei sąlygas, tiek kasacinio teismo suformuotą praktiką, teismas daro išvadą, jog esant bankrutavusios įmonės žalos išmokos skaičiavimo netikslumams, valstybė turi perimti pareigą padengti darbdaviui netinkamai vykdant savo prievoles susidariusį įsiskolinimą.

Dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jog buvęs darbdavys AB „Aušra“ nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. jam neteisingai skaičiuodavo ir mokėdavo atlygintinos žalos dydį, t. y. neteisingai pritaikė netekto darbingumo kompensavimo koeficientą, todėl jam buvo mokama mažesnė kompensacijos suma nei turėjo būti mokama pagal įstatymą. Kompensacijos reali suma turėjo būti apskaičiuota pagal formulę (k): 0,5 x d x K x D = 0,5 x 0,5 x 3,000 x D, tuo tarpu AB „Aušra“ skaičiavimo pagal formulę (k): 0,5 x d x K x D = 0,5 x 0,5 x 2,4200 x D, kas sąlygojo mokėtinos žalos kompensacijos nepriemoką.

Atsakovas nesutiko su ieškovo ieškinio argumentais, apie netinkamą BAB „Aušra“ laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokėtos žalos išmokos skaičiavimą dėl netinkamai pritaikyto koeficiento, nurodydamas, jog nesant išlikusių bankrutavusios ir išregistruotos įmonės rašytinių įrodymų apie žalos išmokos konkrečiam asmeniui (ieškovui) pagal konkrečius faktinius šio asmens darbo duomenis paskaičiavimo, nėra jokios galimybės spręsti ar buvusio ieškovo darbdavio paskaičiuotas koeficientas „2,42“ buvo paskaičiuotas neteisingai. 

Pagal ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną, ir apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), kompensavimo koeficiento (k) (šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) (šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalis) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 x d x k x D.

Pagrindinis ginčas byloje kilo dėl taikytino koeficiento, kuris, kaip nurodo ieškovas turėjo būti „3“, o buvęs darbdavys skaičiavo koeficientą „2,42“.

Bylos nagrinėjimo eigoje, siekiant išsiaiškinti ieškovui taikyto koeficiento teisingą dydį tiek ieškovas, tiek ir atsakovas buvo įpareigoti pateikti koeficiento dydžio paskaičiavimą pagrindžiančius įrodymus.

Ieškovas, tikslindamas žalos dydžio ir delspinigių skaičiavimus, pateikė patikslintą skaičiavimų lentelę (t. 4., b. l. 39 – 51), kuriuose nurodė, jog žalos dydį formulėje 0,5 x d x k x D paskaičiavo, turėdamas tokius duomenis – vidutines mėnesio draudžiamąsias pajamas pagal ketvirčio duomenis, vidutinį ieškovo darbo užmokestį, kurį yra pateikęs atsakovas savo pažymoje – 1610,67 Lt, bei kompensavimo koeficientą „3“ – nukentėjusiojo vidutinio darbo užmokesčio santykis su mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, draudžiamųjų pajamų vidurkiu (1610,67/501,00 = 3,21 = 3). Patikslintame ieškinyje nurodė, kad koeficientas apskaičiuojamas nukentėjusiojo vidutinį darbo užmokestį dalijant iš mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, Respublikos draudžiamųjų pajamų vidurkio. 

Atsakovas nesutiko su ieškovo patikslintuose žalos dydžio skaičiavimuose naudotu koeficiento dydžiu „3“, nurodydamas, jog ieškovas, skaičiuodamas koeficientą negalėjo laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. taikyti atsakovo ieškovui išduotoje pažymoje (1 t., b. l. 104) nurodyto ieškovo darbo dienų pagal grafiką skaičiaus, kadangi atsakovo išduotoje pažymoje nurodytas darbo dienų pagal grafiką skaičius (21,3) buvo skaičiuojamas ne remiantis faktiniais duomenimis apie ieškovo darbo dienų pagal grafiką skaičių, o remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministro tuo metu patvirtintais dydžiais, kuriuos atsakovas taikė apskaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo užmokestį tik todėl, jog nėra išlikusių duomenų apie faktinį konkretaus asmens darbo dienų pagal grafiką skaičių, ieškovo buvusiam darbdaviui bankrutavus ir neperdavus bankroto administratoriui dokumentų, kuriuose būtų nurodyti duomenys apie būtent ieškovo dienų pagal grafiką skaičių įmonėje. Atsižvelgiant į tai, kad duomenys apie ieškovo dirbtų darbo dienų pagal grafiką skaičių nėra išlikę, tačiau tuo metu, kai ieškovo buvęs darbdavys BAB „Aušra“ skaičiavo netekto darbingumo kompensavimo koeficientą, taikytiną žalos atlyginimo ieškovui atveju, ieškovo darbdaviui turėjo būti žinomas tiek ieškovo faktiškai dirbtų darbo dienų skaičius, tiek ir dirbtų darbo dienų pagal grafiką skaičius, nurodytas koeficientas „2,42“ galėjo būti teisingai paskaičiuotas.

Ieškovas 2019 m. spalio 31 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad negali nurodyti ir pateikti įrodymų apie savo faktiškai dirbtų darbo dienų skaičių ir darbo dienų pagal grafiką skaičių.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 12 d. bankroto administratorius VSDFV Kauno skyriui nurodė, kad žalos atlyginimo gavėjų bylų perduoti neturi galimybės, nes šios bylos bankroto administratoriui nebuvo perduotos dėl buvusių įmonės AB „Aušra“ atsakingų darbuotojų galimai nusikalstamų veikų (1 t., b. l. 67-68).

Teismui įpareigojus atsakovą pateikti koeficiento apskaičiavimo pagal žinomus duomenis, atsakovas byloje pateikė tarnybinį pranešimą „Dėl V. K. periodinės netekto darbingumo kompensacijos (3 t., b. l. 118), kuriame taip pat nurodė, jog byloje nėra duomenų ar ieškovas po 1999 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į buvusį darbdavį dėl kompensacijos perskaičiavimo, ar teikė prašymą dėl palankiausių 6 mėnesių pasirinkimo iš 24 mėnesių, iš kurio laikotarpio buvo apskaičiuotas visuotinis darbo užmokestis, ar buvo išlikę duomenys apie asmens (įmonės) darbo grafikus, todėl atsakovas, kaip valstybės prievolę mokėti nukentėjusiam asmeniui žalą administruojantis asmuo, negalėjo pateikti paskaičiavimo kaip darbdavys turėjo paskaičiuoti žalos atlyginimo periodinę kompensaciją, bei tvirtinti, kad darbdavys mokėjo neteisingai apskaičiuotą žalos atlyginimo kompensaciją.  

Iš teismui pateiktos ieškovo V. K. pensijos bylos nėra galimybės nustatyti kokio dydžio žalos kompensacijos išmokas ieškovui turėjo mokėti buvusi darbovietė BAB „Aušra“.  

Ieškovo buvusio darbdavio BAB „Aušra“ taikytas kompensavimo koeficientas gali būti išskaičiuotas turint visus kitus dydžius, reikšmingus žalos atlyginimo išmokoms apskaičiuoti (ieškovo vidutinį darbo užmokestį ir draudžiamųjų pajamų dydį), tačiau ieškovui nepateikus įrodymų apie savo faktiškai dirbtų darbo dienų pagal grafiką skaičių laikotarpiu už kurį ieškovas prašė jam skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį (nuo 1995 m. lapkričio mėnesio iki 1996 metų kovo mėnesio), nesant išlikusių BAB „Aušra“ dokumentų apie žalos atlyginimo periodinės kompensacijos skaičiavimą ir mokėjimą, teismas savo iniciatyva negali paskaičiuoti kokį kompensavimo koeficientą turėjo taikyti BAB „Aušra“ ir kokio dydžio žalos atlyginimo periodinę kompensaciją darbdavys turėjo paskaičiuoti, bei daryti pagrįstos išvados, jog ieškovo buvęs darbdavys žalos atlyginimo periodinę kompensaciją ieškovui buvo apskaičiavęs netinkamai.

Ieškinyje ir patikslintuose skaičiavimuose nurodydamas buvusio darbdavio ieškovui faktiškai mokėtas sumas už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m., ieškovas nepateikė įrodymų, jog būtent tokios žalos atlyginimo periodinės kompensacijos sumos ieškovui buvo išmokėtos kiekvieną mėnesį. Byloje nėra pateiktų įrodymų kokią periodinę kompensaciją BAB „Aušra“ mokėjo ieškovui už 2001, 2002, 2003 metais, 2004 metų I pusmetį. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog sumas įrašė iš atminties, jokių rašytinių įrodymų apie kompensacijos sumos dydį byloje nėra, nurodytu laikotarpiu kompensacijos ieškovui buvo mokamos grynaisiais, jis atsiimdavo kompensaciją įmonės buhalterijoje. Tik vėliau kompensacija buvo pradėta mokėti į ieškovo banko sąskaitą.   

Byloje yra pateikti dokumentai jog 2011 metų rugsėjo mėnesį ieškovui buvo papildomai apskaičiuota 4954,95 Lt suma, kuri nurodoma apmokėjime ir mokėjimo žiniaraštyje nurodyta kaip klaidos atitaisymas (2 t., b. l. 112). Ieškovas nurodo, jog tokio dydžio sumos jis niekada nebuvo gavęs, nes jo banko sąskaitos išraše, pateiktame teismui (4 t., b. l. 3), tokia suma nėra nurodyta, kaip žalos atlyginimas iš AB „Aušra“. Atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimus, jog dalį žalos išmokų jis yra gavęs grynaisiais, pinigai nebuvo pervedami į banko sąskaitą, teismas negali daryti išvados, jog 2011 m. rugsėjo mėnesį AB „Aušra“ mokėjimų žiniaraštyje nurodydama, jog ji sumokėjo ieškovui klaidos atitaisymą 4954,95 Lt sumoje, neišmokėjo ieškovui nurodytos sumos pataisydama periodinės žalos kompensacijos skaičiavimo netikslumus, šią sumą išmokėdama grynaisiais.  

Laikotarpiu nuo 2012-05-10 iki 2012-06-25 iš AB „Aušra“ banko sąskaitos ieškovui taip pat buvo pervesta 3900,24 Lt, kurie, taip pat kaip ir 2011 metų rugsėjo mėnesį mokėta suma, galėjo kompensuoti ieškovui periodinės žalos kompensacijos nepriemoką.

Teismas atmeta ieškovo argumentus, jog ieškovo buvusiam darbdaviui neperdavus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dokumentų apie žalos atlyginimo periodinės kompensacijos ieškovui skaičiavimus, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais bei siekdamas apginti socialiai pažeidžiamo ieškovo interesus, turėtų spręsti, jog ieškovo pateiktas žalos atlyginimo periodinės kompensacijos skaičiavimas yra teisingas, o buvęs ieškovo darbdavys netinkamai skaičiavo kompensaciją ar nesumokėjo ieškovui periodinės žalos kompensacijos nepriemokos, kadangi savo sprendimą teismas turi pagrįsti byloje surinktais įrodymais, kuriuos, vadovaudamosi CPK 178 straipsniu, siekdamos pagrįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus į reikalavimus teismui turi teikti šalys. Šiuo konkrečiu atveju, ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie faktiškai dirbtą darbo dienų grafiką, nepateikė teismui neginčijamų įrodymų apie jam mokėtos periodinės žalos kompensacijos dydžius visais laikotarpiais, už kuriuos prašo priteisti žalos periodinės kompensacijos nepriemokos sumą.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovas byloje neįrodė, kad buvęs darbdavys BAB „Aušra“ netinkamai vykdė periodinės žalos kompensacijos mokėjimo pareigą, mokėdamas mažesnio dydžio žalos kompensaciją pažeidžiant įstatyminį reglamentavimą, todėl atsakovas neįgijo pareigos atlyginti ieškovui galimai netinkamai darbdavio paskaičiuotos kompensacijos dalį (CPK 178 straipsnis).

Ieškovas ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovo delspinigius, kurie pagal ieškovo patikslintą paskaičiavimą už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. sudaro 11 595,43 Eur. 

ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną. Laiku neišmokėjus šios kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiais. Teismui nustačius, jog ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimo dėl netekto darbingumo kompensacijos skolos, darytina išvada, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, teismas ieškovo ieškinį atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties taikymo. 

Atsakovas šioje byloje prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, jog ieškovas, vadovaudamasis ŽADNADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalimi kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną turėjo sužinoti, kad jam kas mėnesį mokama mažesnio dydžio kompensacija. Trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) dėl paskutinės AB „Aušra“ 2012 metų birželio mėnesį mokėtos kompensacijos baigėsi 2015 m. birželio 30 d. Ieškovui pakako gyvenimiškos patirties, teisinių žinių ir sugebėjimų dėl savo pažeistų teisių gynimo kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją tuo metu, kai kompensaciją mokėjo AB „Aušra“. Tam tikrais laikotarpiais mokamos kompensacijos suma keisdavosi nesant jokio teisinio pagrindo. Ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, turėjo pasidomėti kaip apskaičiuojama kompensacija ir ar AB „Aušra“ nepagrįstai nesumažino kompensacijos dydžio, bei savalaikiai ginti savo galimai pažeistas teises.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo tvarkos.

Ieškovas nurodė, kad žalos atlyginimo dydžio teisingas apskaičiavimas ieškovui tapo žinomas, tik kai iš atsakovės 2015 metais gavo koeficiento apskaičiavimą, o iki to laiko, jis negalėjo objektyviai žinoti apie jam neteisingai taikomą koeficientą, kadangi Valstybinė darbo inspekcija nuolat jam nurodydavo, jog BAB „Aušra“ žalos kompensacijos mokėjimai yra kontroliuojami ir vykdomi tinkamai.

Byloje nesant duomenų, kurie objektyviai leistų nustatyti kada ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, ieškinys atmetus kitais pagrindais, teismas plačiau dėl ieškinio senaties termino taikymo nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsniu bylinėjimosi išlaidos šalims priteisiamos atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį.

Teismas šioje byloje ieškinį atmetė, tačiau atsakovė teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašymo jas priteisti, todėl teismas atsakovei iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisia.

Valstybė šioje byloje patyrė 47,21 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį atmetus, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteisiamos iš ieškovo valstybei, nes jos viršija minimalią 5,00 Eur dydžio valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalis, 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

bylą dalyje dėl ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovo 1 597,89 Eur skolos ir 1 189,65 Eur delspinigių, nutraukti.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. K., asmens (duomenys neskelbtini) valstybei 47,21 Eur (keturiasdešimt septynių eurų 21 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Šios sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų kodas 5660.

        Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                         Asta Lukauskaitė