Civilinė byla Nr. e2A-309-430/2019
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.6.2.; 3.3.1.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neo Finance“ (toliau – UAB „Neo Finance“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Neo Finance“ ieškinį atsakovei E. L. dėl skolos už negrąžintą kreditą, administravimo mokesčio, tarpininkavimo mokesčio ir palūkanų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 269,61 Eur skolos negrąžinto kredito, 28,27 Eur tarpininkavimo mokesčio, 49,84 Eur administravimo mokesčio, 44,77 Eur mokėjimo palūkanų, 17,41 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 269,61 Eur kredito sumą nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki visiško kredito grąžinimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gegužės 9 d. tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K716663457 (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 300 Eur vartojimo kreditą 24 mėn. terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti per sutartyje nustatytus terminus bendrą vartojimo kredito kainą: 57,36 Eur palūkanų, 31,80 Eur tarpininkavimo mokestį ir 49,84 Eur administravimo mokestį. Atsakovė tinkamai nevykdė Kredito sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, nemokėjo sutartyje nustatytais terminais mėnesinių įmokų, dėl to ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė prašė ieškinį tenkinti. Ieškovė prašė teismo priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį.
3. Atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, dėl to teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 269,61 Eur skolos už negrąžintą kreditą, 18,62 Eur mokėjimo palūkanų, 18 Eur kompensuojamųjų palūkanų, iš viso – 306,23 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (306,23 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 203,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad bylos šalis siejo paskoliniai santykiai – 2017 m. gegužės 9 d. vartojimo kredito sutartis Nr. K716663457. Ieškovė suteikė atsakovei 300 Eur vartojimo kreditą 24 mėnesių laikotarpiui, tačiau atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. delsė mokėti mėnesines įmokas, dėl to ieškovė vienašališkai nutraukė Kredito sutartį ir pagrįstai reikalauja priteisti 269,61 Eur negrąžinto kredito dalį.
6. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamų 44,77 Eur mokėjimo palūkanų, padarė išvadą, jog šalys susitarė, kad mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos (pelno palūkanos) bus mokamos iki suteikto kredito grąžinimo, t. y. iki tiksliai neapibrėžto, nuo ieškovės veiksmų visiškai nepriklausomo termino. Ieškovė, 2017 m. lapkričio 26 d. vienašališkai nutraukusi vartojimo kredito sutartį, neturi teisės reikalauti priteisti iš atsakovės visos sutartimi sulygtos ir iki 2019 m. gegužės 9 d. apskaičiuotos fiksuotų palūkanų sumos (57,36 Eur). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 18,62 Eur mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d., t. y. nuo pirmos pradelstos įmokos pagal sutartį dienos, iki 2017 m. lapkričio 26 d., t. y. iki vienašališko sutarties nutraukimo.
7. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamų 17,41 proc. dydžio palūkanų už negrąžintą 269,61 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos (kompensacinių palūkanų), padarė išvadą, kad šios kompensacinės palūkanos yra nepagrįstai didelės ir pažeidžia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą. Akcentavo, kad pareikšto ieškinio reikalavimai grindžiami tarp šalių susiklosčiusius vartojimo teisiniams santykiams. Atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, dėl to teismas šias palūkanas sumažino iki 0,05 proc. dydžio ir priteisė ieškovei iš atsakovės bendrai 18 Eur kompensuojamų palūkanų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d., t. y. iki ieškinio pateikimo teismui dienos.
8. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamo 49,84 Eur sutarties administravimo mokesčio, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju už sutarties pažeidimą atsakovei jau buvo pritaikytos kompensuojamosios palūkanos, dėl to papildomos netesybos jokia forma nebegali būti priteisiamos, nes tai prieštarautų imperatyvioms Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms.
9. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamo 28,27 Eur tarpininkavimo mokesčio, padarė išvadą, kad ieškovė neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 23 punkte pateiktos vartojimo kredito tarpininko apibrėžties. Šio atsakovei apskaičiuoto mokesčio paskirtis neaiški, dėl to tokios sutarties sąlygos negali būti laikomos skaidriomis ir sąžiningomis. Todėl teismas ex officio pripažino šias sutarties sąlygas dėl komisinio (tarpininkavimo) mokesčio atsakovui taikymo nesąžiningomis ir negaliojančiomis.
III. Apeliacinis skundas
10. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo ir priteisti apeliantei iš atsakovės 44,77 Eur mokėjimo palūkanų; 2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą dalyje tarpininkavimo mokesčio ir priteisti apeliantei iš atsakovės 28,27 Eur tarpininkavimo mokesčio; 3) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą dalyje dėl administravimo mokesčio ir priteisti apeliantei iš atsakovės 49,84 Eur administravimo mokesčio; 4) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą dalyje dėl kompensacinių (sutartinių) palūkanų, priteisiant apeliantei iš atsakovės 17,41 proc. dydžio metines sutartines palūkanas nuo negrąžintos 269,61 Eur kredito sumos, nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki visiško kredito grąžinimo apeliantui dienos; 5) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės 261,01 Eur bylinėjimosi išlaidų; 6) kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 7) priteisti apeliantei iš atsakovės 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.
11. Ieškovė prašo prijungti prie apeliacinėje instancijoje nagrinėjamos bylos naujus įrodymus – Sodros išrašą apie atsakovės gaunamas darbo pajamas ir Standartinę informaciją apie kreditą. Paaiškino, kad šie įrodymai yra būtini, tam kad teismas galėtų įsitikinti, jog apeliantės skunde nurodytos aplinkybės ir motyvai yra pagrįsti. Šių įrodymų nepateikė teismui anksčiau, nes negalėjo numatyti, jog teismui gali kilti klausimų dėl mokumo vertinimo ir vartojimo kredito sutarties sąlygų sąžiningumo.
12. Apeliantė nurodė, kad teismo sprendimas už akių dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to turi būti pakeistas.
13. Apeliantė, apeliacinio skundo dalyje dėl tarpininkavimo mokesčio, nurodė, kad komisinis (tarpininkavimo) mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą, apskaičiuotas pagal Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punktą. Paaiškino, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, kuri administruoja tarpusavio skolinimo platformą ir patiria išlaidas. Taigi tarpininkavimo mokestis yra tarpusavio platformos operatoriui mokamas atlygis už operatoriaus vykdomus veiksmus. Šis mokestis įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą, nėra apskaičiuotas pažeidžiant įstatymų reikalavimus, nes jo nereikalaujama padengti iš anksto, dar negrąžinus vartojimo kredito įmokų, o vien neaiškus sutarties tekstas negali būti pagrindas nepriteisti šio tarpininkavimo mokesčio.
14. Apeliantė, apeliacinio skundo dalyje dėl administravimo mokesčio, nurodė, kad administravimo mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą, ir savo esme nėra mokestis (netesybos) už vėlavimą atsiskaityti. Administravimo mokestis apskaičiuojamas, remiantis šalių sutarties 1.30, 5.4, 5.14 punktais. Šiuo atveju sutarties administravimo mokestis taikomas ir vartojimo kredito gavėjo mokamas tarpusavio skolinimo platformai už sutarties vykdymo administravimą, priežiūrą, įmokų surinkimą ir panašius veiksmus. Pagal šalių sutarties 5.4 punktą, šiam mokesčiui buvo pritaikyta nuolaida tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį. Atsakovei pažeidus sutartį ir vėluojant mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, suteikta nuolaida nebetaikoma visam tolimesniam sutarties laikotarpiui. Šiuo atveju atsakovė visiškai nevykdė sutarties, todėl prarado nuolaidas, sutartas tarp šalių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas nepagrįstai perkvalifikavo apeliantės reikalavimą priteisti sutarties administravimo mokestį į netesybas ir netenkino šio ieškovės reikalavimo.
15. Apeliantė nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovė elgėsi nerūpestingai, suteikdama kreditą, nepatikrino, ar atsakovė sugebės grąžinti kreditus sulygtu terminu. Pažymėjo, kad teismas tokių įrodymų iš ieškovės nereikalavo, tačiau apeliantės manymu, ieškovė tinkamai atliko atsakovės mokumo vertinimą ir nenustatė aplinkybių, kad atsakovė tokio dydžio kredito negalėtų grąžinti. Akcentavo, kad teismas taip pat turi įvertinti ir vartojimo kredito gavėjo atidumą ir rūpestingumą, nes jis, būdamas veiksnus, privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai. Prieš sudarant sutartį, atsakovė privalėjo atidžiai susipažinti su sutarties ir jos priedų nuostatomis. Nebūdami rūpestingi, vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
16. Apeliantė, apeliacinio skundo dalyje dėl mokėjimo (pelno) ir kompensacinių (sutartinių) palūkanų, nurodė, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantė neturi teisės reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) funkciją atliekančias palūkanas už tiksliai neapibrėžtą laikotarpį, ir sumažino kompensacines palūkanas. Teigė, kad pagal šalių vartojimo kredito sutartį, sutarties šalys buvo sutarusios, kad atsakovė sumokės apeliantei 57,36 Eur palūkanų, kartu su kitais mokesčiais, sudarančiais bendrą vartojimo kredito kainą, mokant mėnesinėmis įmokomis iki 2019 m. gegužės 9 d. Atsakovė tinkamai nevykdė sutarties įsipareigojimų, dėl to ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį ir įgijo teisę reikalauti visų mokėtinų sumų pagal vartojimo kredito sutartį. Pagal bendrąją taisyklę vartojimo kredito sutartyje nustatytos mokėjimo palūkanos skaičiuojamos už naudojimąsi suteiktu vartojimo kreditu iki vartojimo kredito sutarties pabaigos. Tačiau, jeigu vartojimo kredito davėjas nutraukia vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui pažeidus įsipareigojimą grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir mokėti sutartas palūkanas, vartojimo kredito davėjas gali reikalauti šių palūkanų ir po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Tokiais atvejais paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų sumokėjimo. Nagrinėjamu atveju mokėjimo palūkanos buvo išreikštos fiksuotu dydžiu (57,36 Eur) ir išdalintos kiekvienai mėnesinei įmokai, už naudojimąsi vartojimo kreditu tą apibrėžtą laikotarpį. Tokiu būdu, šios palūkanos apskaičiuotos, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas savo prievoles vykdys tinkamai ir neapima kompensuojamųjų palūkanų (17,41 proc.), kurios skaičiuojamos jam vėluojant vykdyti savo įsipareigojimus. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos teismų praktikoje sutartinės (kompensacinės) palūkanos nėra tapatinamos su netesybomis, tai yra du skirtingi civilinės teisės institutai, todėl teismo argumentai, jog kompensacinėms palūkanoms taikoma Lietuvos Respublikos vartojimo kredito 11 straipsnio 8 dalis, nepagrįsti. Dėl šių priežasčių apeliantei turėjo būti priteistos mokėjimo (pelno) ir kompensacinės palūkanos visa apimtimi.
17. Apeliantė pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškinio reikalavimus visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
21. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Neo Finance“ ir atsakovė E. L. 2017 m. gegužės 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K716663457, kurios pagrindu, ieškovė, veikdama kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, suteikė atsakovei 300 Eur kreditą 24 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei gautą kreditą periodinėmis įmokomis kas mėnesį ir sumokėti ieškovei visus Kredito sutartyje nustatytus mokesčius ir palūkanas. Atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovė 2017 m. lapkričio 21 d. pranešimu Kredito sutartį (nuo 2017 m. lapkričio 26 d.) vienašališkai nutraukė ir pareikalavo, kad atsakovė grąžintų visą kreditą, sumokėtų sutartines palūkanas, apskaičiuotas iki Kredito sutarties pabaigos, palūkanas už vėlavimą ir kitus pagal Kredito sutartį numatytus mokėjimus. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 269,61 Eur skolos negrąžinto kredito, 28,27 Eur tarpininkavimo mokesčio, 49,84 Eur administravimo mokesčio, 44,77 Eur mokėjimo palūkanų, 17,41 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 269,61 Eur kredito sumą nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki visiško kredito grąžinimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies.
22. Apeliantė teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 28,27 Eur tarpininkavimo ir 49,84 Eur administravimo mokesčių, 17,41 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 269,61 Eur kredito sumą nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki visiško kredito grąžinimo ir sumažino 44,77 Eur mokėjimo palūkanas.
Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui
23. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis), o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) po teismo sprendimo už akių priėmimo, prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus – Sodros išrašą apie atsakovės gaunamas darbo pajamas ir Standartinę informaciją apie kreditą. Įvertinus tai, kad sprendimas už akių priimamas, įvertinus ieškovo pateiktus įrodymus, o naujų įrodymų prijungimas apeliacinės instancijos teisme sudarytų prielaidas paneigti sprendimo už akių esmę, prašymas atmetamas.
Dėl palūkanų priteisimo
24. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 44,77 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas iki Kredito sutartyje nustatyto kredito grąžinimo termino pabaigos (2019 m. gegužės 9 d.), 17,41 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 269,61 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad dviejų rūšių palūkanos: pirma, palūkanos – kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos); antra, palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos esmingai skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
26. Nagrinėjamu atveju, pagal šalių sudarytos Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktą palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti Bendrovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžintas Bendrovei (Kredito sutarties 6.1 punktas). Šios Sutarties nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad šalys susitarė, jog mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos (pelno palūkanos) bus mokamos iki suteikto kredito grąžinimo, t. y. iki tiksliai neapibrėžto, nuo ieškovės veiksmų visiškai nepriklausomo termino. Pagal šalių kredito sutarties specialios dalies sąlygas atsakovės mokėtinų palūkanų (17,41 proc. dydžio) išraiška pinigais yra 57,36 Eur, šią fiksuotą palūkanų sumą atsakovė turėjo sumokėti kaip atlyginimą už naudojimąsi 300 Eur kreditu/jo dalimis 24 mėnesių laikotarpiu, t. y. iki 2019 m. gegužės 9 d., pagal šalių sutartą grafiką. Ieškovei nutraukus Kredito sutartį prieš terminą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimu už akių iš atsakovės priteisus 269,61 Eur kreditą, tampa nežinomas konkretaus kredito/jo dalių grąžinimo ieškovei terminas vykdymo procese. Negalima preziumuoti, kad iki 2019 m. gegužės 9 d. atsakovė negrąžins kredito, todėl ieškovė, nutraukusi sutartį anksčiau laiko, neturi teisės reikalauti priteisti iš karto visos sutartimi sulygtos ir iki 2019 m. gegužės 9 d. apskaičiuotos fiksuotos palūkanų sumos. Taigi, nors kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad paskolos gavėjo mokama visa palūkanų suma yra 57,36 Eur, tačiau tokią visą sutartyje nurodytą palūkanų sumą kredito gavėjas privalėtų sumokėti naudodamasis paskola 24 mėnesius nuo paskolos suteikimo dienos, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį reikalavimą atmetė.
27. Nuo paskutinės kredito įmokos nesumokėjimo datos – kaip nurodo ieškovė 2017 m. rugpjūčio 9 d. – ieškovei priklauso sutartimi sulygtos 17,41 proc. dydžio metinės sutartinės palūkanos nuo negrąžintos kredito sumos iki visiško kredito grąžinimo termino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Kredito sutarties nutraukimas anksčiau numatyto termino (kaip šiuo atveju) nepanaikina kreditoriaus teisės reikalauti sutartinių palūkanų mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sutartinės (mokėjimo) palūkanos gali būti skaičiuotos tik iki Kredito sutarties nutraukimo termino. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Kaip minėta, šalių sutartyje numatyta (Kredito sutarties 6.1 punktas), jog palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos, kada visas vartojimo kreditas bus faktiškai grąžintas bendrovei. Teismas neturi pagrindo terminus skaičiuoti kitaip, nei numatyta sutartyje. Tokios praktikos laikosi apygardos teismai ir kitose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018).
28. Nagrinėjamu atveju atsakovė pradelsė vykdyti savo įsipareigojimus (nustojo mokėti kredito įmokas kartu su palūkanomis) nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d., o ieškovė į teismą ieškiniu kreipėsi 2017 m. gruodžio 21 d., ieškinys priimtas 2018 m. sausio 17 d. Taigi, iki 2018 m. sausio 17 d. palūkanos (mokėjimo, pelno) sudarytų 20,71 Eur (269,61 Eur x 17,41 proc.)/365 dienos) x 161 dienos). Tačiau, kadangi ieškovė, nors ir negali iš karto reikalauti sumokėti visų fiksuotų mokėjimų palūkanų (nes nėra žinoma, kada atsakovė pilnai atsiskaitys), tačiau ieškovė nepraranda teisės į kitas sutartines (mokėjimo) palūkanas (nes sutartyje numatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžintas bendrovei), todėl yra pagrindas priteisti ieškovei 17,41 proc. dydžio metines palūkanas (sutartas mokėjimo palūkanų procentinė išraiška) už negrąžintą 269,61 Eur kredito sumą nuo 2018 m. sausio 18 d. iki kredito visiško grąžinimo ieškovei dienos. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 20,71 Eur pelno palūkanas, apskaičiuotas nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. sausio 17 d. (imtinai) ir 17,41 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą kreditą 269,61 Eur kredito sumą nuo 2018 m. sausio 18 d. iki kredito visiško grąžinimo ieškovei dienos.
29. Ieškovė prašė priteisti 17,41 proc. dydžio kompensacines palūkanas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d., iki kredito visiško grąžinimo ieškovei. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių padarė išvadą, kad Kredito sutartyje nurodyta (17,41 proc.) metinė palūkanų norma prieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 11 straipsnio 8 dalyje nustatytam 0,05 proc. dydžiui, dėl to prašomos priteisti kompensacinės palūkanos pripažintos per didelėmis ir sumažintos iki įstatyme nurodyto 0,05 proc. dydžio. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės iš viso už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. 18 Eur kompensacinių palūkanų. Kaip jau buvo minėta, remiantis teismų praktika, kreditorius turi teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais, jų galima reikalauti vienu metu. Kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Nagrinėjamu atveju šalys, kaip jau buvo nustatyta, Kredito sutarties sąlygų 6.1 punkte sulygo, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (t. y. 17,41 proc. dydžio metinės palūkanos) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Taigi, įvertinus šią Vartojimo kredito sutarties nuostatą, taip pat atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, praktiką kitose panašiose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1526-340/2018; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018) darytina išvada, jog ieškovė turi teisė į kompensuojamąsias palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog sutartyje nustačius kompensuojamųjų palūkanų dydį (17,41 proc.), esant numatytai galimybei šalims susitarti dėl kitokio, nei numato įstatymai, šių palūkanų dydžio, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių laisva valia sulygtų kompensuojamųjų palūkanų dydį perskaičiavo vadovaudamasis netesybų dydį reglamentuojančia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės prašoma taikyti metinė palūkanų norma (17,41 proc.) neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatyto dydžio, kuris sudarytų 18,25 proc. metinių palūkanų (0,05 x 365 dienos). Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė šalių sutartyje nustatytos metinių palūkanų normos, priteisiant ieškovei kompensacines palūkanas.
30. Nagrinėjamu atveju atsakovė pradelsė vykdyti įsipareigojimus 2017 m. rugpjūčio 9 d., o ieškinys pateiktas teismui 2017 m. gruodžio 21 d., priimtas 2018 m. sausio 17 d. Pažymėtina, kad po bylos iškėlimo, įforminto CPK nustatyta tvarka, esant ieškovės reikalavimui, skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos taip pat priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Kadangi ieškinyje ieškovė pareiškė prašymą priteisti 5 procentų procesines palūkanas, teismo sprendimu už akių jos priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl to ieškovei iš atsakovės priteistinos kompensacinės palūkanos, apskaičiuotos nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki ieškinio priėmimo teisme dienos, t.y. iki 2018 m. sausio 17 d., ir šių kompensacinių palūkanų suma sudarytų – 20,58 Eur (269,61 Eur x 17,41 proc.)/365 dienos) x 160 dienų) (CK 6.261 straipsnis), o nuo bylos iškėlimo kompensuojamą funkciją atliks būtent procesinės palūkanos. Taigi, iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui skaičiuojamos kompensacinės palūkanos pagal sutartyje nustatytą palūkanų dydį, o iškėlus civilinę bylą – 5 procentų procesinės palūkanos numatytos įstatyme. Dėl to šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant 20,58 Eur kompensuojamųjų palūkanų (paskaičiuotų už terminą iki bylos iškėlimo). Nuo bylos iškėlimo teisme dienos ieškovei pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių jau priteistos 5 procentų procesinės palūkanos, kurios užtikrina kompensavimą ieškovui dėl atsakovės prievolės nevykdymo po bylos iškėlimo.
Dėl tarpininkavimo ir administravimo mokesčio
31. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 28,27 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 49,84 Eur administravimo mokesčio.
32. Pirmosios instancijos teismas ex officio pripažino negaliojančiomis ir nesąžiningomis Kredito sutarties bendrosios ir specialiosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčių apibrėžimu ir paskaičiavimu, konstatavęs, kad šios sutarties sąlygos nėra skaidrios ir aiškios. Taip pat padarė išvadą, kad ieškovė neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 23 punkte pateiktos vartojimo kredito tarpininko apibrėžties, o tarpininkavimo mokesčio sąvoka tapati administravimo mokesčio sąvokai. Sprendė, kad administravimo mokestis savo esme yra netesybos, o pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atveju vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šiuo atveju už Kredito sutarties pažeidimą atsakovei pritaikytos kompensuojamosios palūkanos, dėl to papildomos netesybos jokia forma nebegali būti priteisiamos. Šiais pagrindais pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimus priteisti administravimo ir tarpininkavimo mokesčius atmetė.
33. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.27 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte nustatyta tvarka. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.29 punkte nustatyta, kad administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties administravimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.4 punkte nustatyta tvarka. Pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra Specialiosiose sąlygose numatytas procentinis dydis nuo Mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu Mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą Sutarties administravimo yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą Komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 (trisdešimt) eurų. Šalys susitarė, kad Vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, Sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, Sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14 punktu.
34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas Kredito sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto administravimo mokesčio pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju savo esme administravimo mokestis laikytinas netesybomis. Kaip matyti iš Kredito sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susietas su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais.
35. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis ir skaičiavimo laikotarpis (ne ilgesnis kaip 180 dienų) taikymas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomą priteisti 49,84 Eur dydžio sutarties administravimo mokestį pripažinus netesybomis, laikytina, jog ieškovei iš atsakovės gali būti priteista ne daugiau kaip 24,27 Eur (269,61 Eur x 0,05 x 180) sutarties administravimo mokesčio (netesybų). Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė (kaip nurodė ieškovė ieškinyje ir tarp šalių ginčo nėra) praleido terminą įvykdyti prievolę nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d., šios išlaidos paskaičiuotos iki kreipimosi teismo dienos (t. y. iki 2017 m. gruodžio 21 d.), taigi šios netesybos už tokį laikotarpį siektų 17,93 Eur (269,61 Eur x 0,05 x 133).
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant jas pagal tokius reikalavimus, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).
37. Nagrinėjamu atveju ieškovei jau priteista 20,58 Eur kompensuojamųjų palūkanų, ši suma viršija priteistino sutarties administravimo mokesčio, kuris savo esme laikytinas netesybomis, dydį (17,93 Eur), dėl to, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė iš atsakovės administravimo mokesčio, kuris savo esme yra netesybos.
38. Sprendžiant dėl tarpininkavimo mokesčio, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutartyje aiškiai nenurodyta, kokią paskirtį atlieka tarpininkavimo mokestis, mokestis apibrėžiamas tiesiog kaip mokestis bendrovei, neaiškinant šio mokesčio tikslo ir paskirties. Sutarties 5.3 punkte, į kurį nukreipia 1.27 punktas, kalbama apie komisinį, o ne tarpininkavimo mokestį. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra tarpusavio platformos operatoriui mokamas atlygis.
39. Vartojimo kredito įstatymo 25-3 straipsnio 6 dalis (redakcija galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d.) nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Pirmosios instancijos teismas ex officio pripažindamas negaliojančiomis ir nesąžiningomis Sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio, rėmėsi CK 6.2284 straipsnio 9 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimų pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių pareigų ir teisių pusiausvyra vartotojo nenaudai. Tačiau Kredito sutarties specialiosiose sąlygose ieškovė ir atsakovė individualiai aptarė atsakovės pareigą mokėti ieškovei tarpininkavimo mokestį ir šio mokesčio dydį – 31,80 Eur (8,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos), kuris įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito sumą. Todėl, net ir pripažinus nesąžiningomis Kredito sutarties bendrosios dalies sąlygas, t. y., sąlygas, kurios nebuvo individualiai aptartos, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, nėra pagrindo ex officio spręsti dėl individualiai aptartų sąlygų neatitikimo sąžiningumo kriterijams (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis, 4 dalis). Be to, kaip matyti iš Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.4 punkto, ieškovė, sudarydama Kredito sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, t. y., asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Taigi, sprendžiama, jog tarpininkavimo mokestis, kaip atlygis tarpusavio platformos operatoriui, tokia forma, kokia numatyta Kredito sutartyje yra galimas, pagrįstas Vartojimo kredito įstatymo 25-3 straipsnio 6 dalimi. Pateikta analizė patvirtina, jog tarpininkavimo mokestis, nors ir nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas Sutarties Bendrųjų sąlygose, tačiau tiek Bendrosiose, tiek Specialiosiose sąlygose yra pakankamai aiškiai nurodyta šio mokesčio skaičiavimo tvarka ir nurodytas konkretus dydis. Pagal Kredito sutartį bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius tarpininkavimo mokestį nėra didesnė už vartojimo kredito sumą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), o tuo pačiu ir tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus ir atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad specialiosiose sąlygose yra nurodyta bendra tarpininkavimo mokesčio suma, t. y. 31,80 Eur ir tai sudaro 8,9 procento nuo kiekvienos grąžintos įmokos, ir mokamos per visą laikotarpį, kuriam suteikta paskola, darytina išvada, kad ieškovė tikėjosi gauti šį mokestį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovei turi būti priteisiama visa numatyto tarpininkavimo mokesčio suma. Vilniaus apygardos teismas laikosi tokios praktikos jau išnagrinėtose analogiškose civilinėse bylose (Nr. e2A-1570-275/2018; Nr. e2A-172-912/2018; Nr. e2A-189-467/2018; Nr. e2A-1526-340/2018; Nr. e2A-1504-565/2018). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo keičiama, priteisiant ieškovei iš atsakovės 28,27 Eur tarpininkavimo mokestį.
40. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo už akių motyvuose sprendė ex officio klausimą dėl tarpininkavimo sutarties sąlygų teisėtumo ir pripažino, kad sutarties sąlygos dėl komisinio (tarpininkavimo) mokesčio atsakovui taikymo nesąžiningos, todėl negaliojančios, tačiau to nenurodė teismo sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje. Todėl šioje dalyje teismo sprendimo už akių dalis tikslinama (atsižvelgus į byloje jau padarytas išvadas dėl tarpininkavimo mokesčio ir kitose Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose formuojamą praktiką dėl šio mokesčio sąlygų), t. y. pripažinant nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarties Nr. K716663457 Bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, tačiau nepripažįstant negaliojančiomis ir nesąžiningomis ab initio Kredito sutarties specialiosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu.
41. Apeliacinį skundą iš dalies patenkinus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, taip pat paskirstomos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė iš viso 261,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 15 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas buvo tenkinęs 78 procentus ieškinio reikalavimų, dėl to priteisė ieškovei 203,58 Eur bylinėjimosi išlaidų. Po apeliacinio skundo išnagrinėjimo, patenkinta 81,17 procentai ieškinio reikalavimų, dėl to ieškovei priteistinos 211,86 Eur bylinėjimosi išlaidos, ieškovės patirtos pirmosios instancijos teisme. Patenkinus 29,12 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, iš atsakovės ieškovei priteisiamos 4,37 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 5 dalis, 98 straipsnis).
42. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą už akių pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarties Nr. K716663457 Bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu.
Priteisti iš atsakovės E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Neo Finance“, j. a. k. 303225546, naudai 269,61 Eur skolą už negrąžintą kreditą, 28,27 Eur tarpininkavimo mokesčio, 20,71 Eur pelno palūkanų, 17,41 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą kreditą 269,61 Eur kredito sumą, skaičiuojant nuo 2018 m. sausio 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 20,58 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 211,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.“
Priteisti iš atsakovės E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „NEO Finance“, į. k. 303225546, naudai 4,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Loreta Braždienė