Civilinė byla Nr. 2-1483/2013

                  Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. M., T. B. ir N. P. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-514-372/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ATR Transport ieškinį atsakovams A. V., A. T., T. B., N. P., M. M. dėl žalos atlyginimo. Trečiasis asmuo A. V..

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

Ieškovas BUAB ATR Transport kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. T., A. V., T. B., M. M. ir N. P. ieškovo BUAB ATR Transport naudai 170 735 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.  Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti 170 735 Lt sumos dydžiu atsakovams T. B., M. M. bei N. P. priklausančius kilnojamuosius daiktus, lėšas, esančias atsakovų sąskaitose, turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, ir/arba atsakovams priklausančius nekilnojamuosius daiktus ieškinyje nurodytiems reikalavimams užtikrinti.

II.                 Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo tenkino, areštavo atsakovams T. B., M. M. ir N. P. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus už 170 735 Lt, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitais būdais perleisti nuosavybės teisę į jį ir įkeisti, taip pat areštavo lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, bei atsakovams priklausančias turtines teises.  Teismas tenkino ieškovo prašymą, konstatavęs, jog ieškinio suma atsakovams yra didelė, o atsakovai gali turtą perleisti tretiesiems asmenims, todėl yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti ekonomiškumo principo įgyvendinimą ir šalių interesų pusiausvyrą, priėmė sprendimą pirmiausia areštuoti atsakovams priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, ir tik tokio turto nepakakus – areštuoti atsakovams priklausančias lėšas ir turtines teises.

III.               Atskirųjų skundų argumentai

Atsakovė M. M. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.                  Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar ieškovo nurodytos aplinkybės ir pridėti įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas, ar pareikštas ieškinys preliminariai galėtų būti patenkintas.

2.                  Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Iki patikslinto ieškinio pateikimo teismas atsakovų A. T. ir A. V. atžvilgiu jau taikė laikinąsias apsaugos priemones. Nepanaikinus pastarosios nutarties, šioje byloje teismas viso areštavo 341 470 Lt vertės atsakovų turto, lėšų ir turtinių teisių. Tokiu būdu teismas pažeidė įstatymo reikalavimą taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis neviršyti ieškinio sumos.

3.                  Ieškovas, prašydamas priteisti žalą iš atsakovės, nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodančių šio reikalavimo pagrįstumą.

 Atsakovas T. B. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.               Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo principą. Atsakovas A. V., kuriam kaip įmonės vadovui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, privalėjo įvykdyti pareigą perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Jei A. V. ir įmonės akcininkė atsakovė M. M. įvykdytų pareigą, žala nebūtų atsiradusi.

2.               Atsakovai T. B. ir N. P. bankroto bylos iškėlimo metu įmonėje nedirbo, todėl neturėjo galimybės administratoriui perduoti turto ir dokumentų.

Atsakovė N. P. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

             1.     Skundžiamoji nutartis yra teisiškai nepagrįsta ir naikintina, kadangi visiškai nepagrįsti yra ieškovo reikalavimai atsakovės N. P. atžvilgiu. Atsakovė ieškinyje nurodyto įmonės balanso sudarymo dieną įmonėje nedirbo, todėl negali būti atsakinga už trumpalaikio turto trūkumą. Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta skubotai, neįsigilinus į faktines bylos aplinkybes.

             2.    Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas solidariai skolininkų (atsakovų) daugetui, o teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi jau areštavo dviejų atsakovų turtą už tą pačią sumą. Minėta aplinkybė sąlygoja, jog byloje gali būti areštuota daugiau turto nei reiktų ieškinio reikalavimams patenkinti. Minėta aplinkybė pažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principus.

             3.    Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvauja nemažas skaičius asmenų bei ieškinys pareikštas iš esmės vadovaujantis prielaida, tikėtina, jog bylos nagrinėjimas užsitęs ilgesnį laiką, kurį būtų nepagrįstai apribotos atsakovės konstitucinės teises laisvai disponuoti savo turtu, o duomenų apie turto areštą įregistravimas gali padaryti ir neturtinę žalą dėl galimo neigiamo visuomenės požiūrio į atsakovės patikimumą.

            Atsiliepimų į atskiruosius skundus negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, jog yra pagrindas atskiruosius skundus patenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).          

Iš teismui pateiktos atskirųjų skundų  medžiagos matyti, kad ieškovas BUAB ATR Transport pareiškė ieškinį (pradinį) atsakovams A. V. ir A. T., prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų 170 735 Lt žalą, kurią ieškovas patyrė atsakovams po UAB ATR Transport bankroto bylos iškėlimo neperdavus trumpalaikio turto, priklausančio ieškovui (bankrutavusiai įmonei). Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.  Šiaulių apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi šį ieškovo prašymą tenkino: areštavo atsakovams A. V. ir A. T. priklausantį turtą už 170 735 Lt sumą (b. l. 6-7). Ieškovas pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo bendraatsakoviais įtraukė ir apeliantus T. B., N. P. bei M. M. (b. l.  9-14). Patikslintu ieškiniu ieškovas apeliantų atžvilgiu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pastariesiems priklausantį turtą, lėšas ir turtines teises ieškinio sumos (170 735 Lt) ribose. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – areštavo apeliantams (atsakovams) priklausantį turtą, lėšas ir turtines teises  už 170 735 Lt sumą (b. l. 15-16). Šia nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones apeliantai prašo panaikinti.

CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismų sprendimų įvykdomumą civiliniame procese užtikrina laikinosios apsaugos priemonės. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

Teismas, ištyręs iš bylos išskirtą atskirųjų skundų medžiagą bei įvertinęs atskirųjų skundų argumentus, sutinka su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.  Kaip minėta, ieškovo požiūriu, šiuo konkrečiu atveju būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąlygoja didelė ieškinio suma, tikimybė, jog apeliantai turtą perleis tretiesiems asmenims ir ieškovo (bankrutuojančios įmonės) statusas, suponuojantis teismo pareigą užtikrinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Gi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones lemia didelė ieškinio suma, kuri savaime padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės vertinimu.

          Nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka ieškovui. Teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio suma – 170 735 Lt – fiziniam asmeniui laikytina didele, ir paneigti šią prezumpciją yra atsakovų (apeliantų), o ne ieškovo pareiga. Tačiau didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui būtini ir kiti pagrindai. Apeliacinis teismas pažymi, jog didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį byloje Nr. 2-1093/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį byloje Nr. 2-1257/2012).  Teismo įsitikinimu, aplinkybė, ar ieškinio  suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje laikinąsias apsaugos priemones taikė įvertinęs tik vieną aplinkybę, jog ieškinio suma fiziniam asmeniui yra didelė, tačiau nevertino kitų reikšmingų aplinkybių: ar yra duomenų, pagrindžiančių apeliantų nesąžiningumą, siekį ar ketinimus tretiesiems asmenims perleisti savo turtą, nevertino ir aplinkybių, susijusių su apeliantų turtinės padėties nustatymu (ar ieškinio suma laikytina didele, atsižvelgiant į apeliantų turimą turtą, lėšas bei įsipareigojimus).

             Pažymėtina, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones byloje, kai yra skolininkų daugetas, pagrindinė taisyklė yra ta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos neviršijant bendros ieškinio sumos apskritai, o ne visa reikalavimo apimtimi kiekvienam iš solidariųjų ar subsidiariųjų skolininkų. Tais atvejais, kai ieškovas prašo taikyti, pavyzdžiui, visų atsakovais patrauktų bendraskolių turto areštą, reikalavimo dydis vertinamas atsižvelgiant į bendraskolių bendrą turtinę padėtį, o ne į kiekvieno bendraskolio turtinę padėtį atskirai, t. y. vertinama, ar pagal bendrą jų visų turto vertę ieškinio sumą galima laikyti didele. Nagrinėjamu atveju svarbi yra aplinkybė, jog patikslintu ieškiniu ieškovas sumą žalai atlyginti – 170 735 Lt prašo priteisti solidariai iš penkių atsakovų. Todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, esant skolininkų daugetui ši ieškinio suma, (tenkanti maždaug po 34 000 Lt kiekvienam atsakovui), negali būti laikoma ypatingai didele, kas savaime sąlygotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad ieškinys pareikštas net penkiems atsakovams, reikalaujant žalą atlyginti solidariai, žymiai padidina ieškovui gal būt palankaus teismo sprendimo įvykdymo tikimybę.

              Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantai pagrįstai skunduose akcentuoja aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs pradinį ieškinį, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi jau taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovų A. V. ir A. T. turtui ieškinio sumos ribose. Pirmosios instancijos teismo suformuotoje ir apeliaciniam teismui pateiktoje atskirųjų skundų medžiagoje nėra duomenų apie konkretų areštuotą (vykdant pastarąją teismo nutartį) tų atsakovų turtą. Be to, ir  ieškovas patikslintame ieškinyje nenurodė aplinkybės, jog 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi areštuoto turto nepakanka ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teismo įsitikinimu, skundžiamoje nutartyje neįtvirtinus mechanizmo, eliminuojančio galimybę vykdant abi nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (tiek skundžiamą nutartį, tiek 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį) areštuoti žymiai didesnės vertės nei ieškinio suma turtą, pažeidžiami ekonomiškumo ir proporcingumo principai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad apeliantai vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, kai nėra duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Ieškovo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyta aplinkybė, jog ieškovas yra bankrutavusi įmonė (kas, ieškovo teigimu, suponuoja teismo pareigą, ginant viešą interesą užtikrinti šios įmonės kreditorių reikalavimus), apeliacinio teismo įsitikinimu, vertintina tik kitų aptartų aplinkybių kontekste ir nereiškia, jog kiekvienu atveju pareiškus bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės ieškinį, nesant kitų (būtinųjų) pagrindų, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos.

Apeliantai teigia, jog ieškinys jų atžvilgiu prima facie (liet. preliminariai) yra nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones jų atžvilgiu taikė skubotai ir nepagrįstai. Pažymėtina, jog atskirųjų skundų medžiagoje nėra ieškinio (tiek pradinio, tiek patikslinto) priedų, kuriais ieškovas grindžia ieškinį, bei įrodymų, kuriais apeliantai įrodinėja akivaizdų ieškinio nepagrįstumą, todėl apeliacinis teismas neanalizuoja motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo apeliantų atžvilgiu  .

Kiti apeliantų skundų argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas, naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

             Panaikinti  Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį ir ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ATR Transport prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

             Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjas                                                                                                                     Gintaras Pečiulis