Civilinė byla Nr. e2A-90-273/2020
Teisminio proceso Nr.2-69-3-26398-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.8.11;2.6.8.11.1; 3.3.1.; 3.3.1.14.;3.3.1.18.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 30 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Nijolios Indreikienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Žydrūnei Mitkevičienei, dalyvaujant ieškovo A. Ž. atstovei advokatei L. G., atsakovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ atstovui K. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-577-451/2018 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, trečiajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija - Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovo A. Ž. butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra teisėtai atsijungęs nuo namui teikiamo centralizuoto šildymo sistemos. Ieškovas teigia, jog 2010 m. spalio 5 d., surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą, buvo įteisintas ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir pasibaigė šilumos energijos tiekimo ir vartojimo (pirkimo-pardavimo) santykiai.
2. Ieškinyje ieškovas prašė pripažinti jo ir atsakovės AB „Kauno energija“ šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p., nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia ne pagal Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, jog civilinė atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, CK 6.247 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad atlyginama žala atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo - pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo” Nr. 03-19 6.2.1 ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo vartojimo sutarties nutraukimo iki šiol nepagrįstai ir neteisėtai yra ieškovui priskaičiavusi tariamą 4 165,89 Eur įsiskolinimą už tariamai patiektą šilumos energiją ir 1 867,47 Eur už tariamai suteiktą karštą vandens temperatūros palaikymo paslaugą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nors ginčo laikotarpiu jokia šilumos energija realiai ir faktiškai nebuvo patiekta dėl ieškovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo tinklų. Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (toliau – Statybos įstatymas) ir jį reglamentuojančiais statybos techniniais reglamentais, o atsakovė remiasi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. patvirtintų ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisės normomis, kurias administraciniai teismai yra pripažinę neteisėtomis. Nurodo, kad šildymo būdo pakeitimo statybos darbai buvo teisėtai užbaigti užpildžius 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, numatytą Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje. Nuo 2010 metų spalio mėnesio butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai. Ginčo laikotarpiu ieškovo atliktas buto šildymo būdo pakeitimas yra teisėtas pagal Statybos įstatymą nuo 2010 m. spalio mėnesio, o pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles jis tapo teisėtu nuo 2010 m. spalio 5 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 ir 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino atitinkamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas.
4. Atsakovė AB „Kauno energija“ su ieškovo ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas pagal ieškinio pateikimo metu galiojusios LR energetikos įstatymo redakcijos 34 straipsnį nesikreipė į AB „Kauno energija“, todėl laikytina, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Šilumos įrenginių teisėtą atsijungimą ieškovo remonto darbų vykdymo metu reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (patvirtintos 2008-12-04 LR ūkio ministro įsakymo Nr. 4-617), Šilumos ūkio įstatymas (2008-01-01 redakcija Nr. X-1329), Šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos ir patalpų ar pastato šildymo būdo pakeitimo šilumos vartotojų iniciatyva tvarkos aprašas (patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-04-09 sprendimu Nr. T-244). Ieškovas nepateikė jokios dokumentacijos, kuri patvirtintų teisėtą buto šildymo įrenginių atjungimą nuo namo šildymo sistemos, todėl laikytina, kad atsijungimas yra neteisėtas ir ieškovas išlieka šilumos vartotoju iki tol, kol pagal galiojančius teisės aktus nebus atlikti visi teisėtam atsijungimui numatyti veiksmai ir pateikta tai patvirtinanti dokumentacija.
5. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad inspekcija galėtų teikti išvadą byloje tik pagal savivaldybių institucijos pateiktus dokumentus, ar numatoma statyba ir veikla atitinka Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir pajūrio juostos nustatymo tikslus ir tik tada, jei būtų susiję su viešo intereso gynimu.
6. Išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išvadoje nurodė, kad Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punkte yra numatyta, kad daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos vartotojas.
7. Išvadą teikianti institucija taip pat nurodė, kad ieškovui ieškinyje tvirtinant, kad pastate yra kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų) ir šioms patalpoms nėra priskiriama šilumos kiekio bendrosioms reikmėms dalis pagal Metodą Nr. 4 ir Metodą Nr. 5., pažymėjo, kad šiuo metu plotų skaičiavimo tvarka įtvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“. Komisijos nuomone, dėl to, ar sandėliukų bei palėpės dalių plotai yra priskirtini prie naudingojo ploto, kompetentingas pasisakyti VĮ Registrų centras. Dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio komisija nurodė, kad su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo apmokėti ieškovui teisėtumas priklauso nuo pastate taikomo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo bei karšto vandens tiekėjo pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą pastate įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, iš ieškovo valstybės naudai priteisė 6,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
9. Teismas dalyje dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos konstatavo, kad ieškovas pasinaudojo numatyta išankstine tvarka kreiptis į energetikos įmonę, dėl jo pažeistų teisių ir interesų gynimo. Gavus atsakovo atsakymą ir atsisakius tenkinti ieškovo reikalavimą, ieškovui suteikiama teisė kreiptis į teismą (Energetikos įstatymo 34 str. 3 d.).
10. Teismas konstatavo, jog 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo - pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Ieškovas neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas. Ieškovui neįrodžius šių faktinių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, jog jis 2010 m. spalio 5 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Kartu nėra pagrindo konstatuoti, jog 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas pateikė įrodymus, kad ginčo patalpos šildymo sistema deklaracijos surašymo dieną buvo faktiškai atjungta nuo centralizuotos namo šildymo sistemos tačiau tai nereiškia, jog tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Suformuota kasacinio teismo praktika patvirtina, jog vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.
11. Vertinant ieškovo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą (bylos numeris I858-13/2014), kuriuo administracinis teismas pripažino, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu ieškovo A. Ž. buvo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) numatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas. Vadinasi, tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti.
12. Konstatavo, kad pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos tinklų teisėtumo. Nekilnojamo turto registro ir kadastro duomenų tvarkytojo funkcija tik duomenų išviešinimas, netikrinant pateiktų dokumentų teisėtumo.
13. Teismas taip pat sprendė, jog pagal CK 4.82 str. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kita įranga. Kadangi ieškovas atjungdamas buto šildymą daro įtaką viso namo šilumos tiekimo sistemai, todėl jis privalo savo veiksmus derinti su namo bendraturčiais ir gauti jų sutikimą pertvarkyti šilumos tiekimo sistemą. Tokio sutikimo ieškovas į bylą nepateikė.
14. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atmetė ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010-10-05 d. iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo, nes neįrodytas pagrindas tokiam perskaičiavimui atlikti.
15. Dėl ieškovo prašymų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pirmosios instancijos teismas papildomai nepasisakė, nurodė, kad šie prašymai buvo nagrinėjami 2017 m. rugsėjo 26 d. ir šios dienos nutartimi buvo atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniame skunde ieškovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pripažinti ieškovo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo LR šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, bei įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Ieškovas teisėtai įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Nors ieškovas šildymo būdo pakeitimo darbus užbaigė 2010 m. spalį, užpildydamas 2010-10-05 deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo, o 2012 m. užpildė deklaraciją dėl buto ploto pasikeitimo, atkreipia teismo dėmesį, kad net jei statybos darbai būtų buvę užbaigti iki 2010 m. spalio, ginčui taikytinos LR statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos, įsigaliojusios 2010-10-01. Byloje esanti ieškovo 2010-10-05 deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą, 2012-01-19 buto kadastriniai matavimai, 2012 m. deklaracija dėl buto ploto pasikeitimo, ir 2016-09-01 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovo buto šildymo būdas yra vietinis centrinis. Ieškovo nuomone, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys, nes pagal Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23(1) straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymą (Nr. XI-992, 2010-07-02, Žin., 2010, Nr. 84-4401 (2010-07-15) iki 2010 m. spalio 1 d. vietoj šio įstatymo 13 straipsnyje vartojamos sąvokos „statybos užbaigimo aktas“ vartojama sąvoka „statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas“, vietoj šio įstatymo 13, 14 ir 15 straipsniuose vartojamos sąvokos „statybą leidžiantis dokumentas“ vartojama sąvoka „statybos leidimas“ (nesudėtingo statinio atveju - „normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytas privalomasis dokumentas “).
16.2. Ieškovas pranešė atsakovei apie energijos tiekimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio. Ieškovas gavo atsakovės 2010-10-18 ir 2010-11-04 raštus apie atsisakymą nuo atsakovės paslaugų dėl ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo nutraukiant ieškovo ir atsakovo sutartį. Ieškovas tvirtina, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimo, nes Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo momentą sieja su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimo pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti. Ieškovo ir atsakovo sutarties nutraukimo momentas nuo 2010 m. spalio 5 d. turi būti vertinamas tik pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes ieškovo butas pakeitus šildymo būdą buvo pripažintas tinkamu naudoti 2010 m. spalio 5 d. deklaracija, atsakovas buvo 2010 m. spalį ir lapkritį informuotas apie ieškovo atsisakymą nuo atsakovo teikiamų paslaugų.
16.3. Ieškovas nurodo, kad teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų pakeitė savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį. Tai patvirtina Vilniaus valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros inspekcijos pateiktos išvados analogiškose bylose, kuriose nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 101-3597; 2010, Nr. 84-4401) (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 21 dalimi ir statybos techninio reglamento STR 1.01.05:2002 „Statinio statybos rūšys" (Žin., 2010, Nr. 116-5942) 12.11 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai. Statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti 2010-10-01 - 2011-06-30 laikotarpiu pagal Įstatymo 20 straipsnio 9 punktą nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai" (Žin., 2010, Nr. 116-5944) 6 priedą nereikėjo rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, t. y. statybą leidžiančio dokumento.
16.4. Ginčui šioje byloje spręsti negali būti taikomos atsakovo nurodytos LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis“ (Žin. 2003-07-16, Nr. 70-3193, negalioja nuo 2010-11-10) 250, 255,260, 261 ir 263 punktais, nes šie punktai ginčo laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2016-03-31 negaliojo. Ginčui taikytinas tik 2010 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.8 punktas, kuris nustatė, kad vartotojas privalo atlyginti juridinių ar fizinių asmenų patirtą žalą, o ne mokėti už negautą šilumos energiją.
16.5. Ieškovas tvirtina, kad bylą nagrinėjantis teismas šioje byloje negali remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 panaikintais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1 -297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktais kaip prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovė negali remtis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse reglamentuotos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsakovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė ieškovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, kurį ieškovas reikalauja perskaičiuoti.
16.6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šildymo būdo pakeitimo ir prievolės mokėti už negautą šilumos energiją, negali vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, suformuota praktika, nes minėtoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės, taip pat teismas turėtų tinkamai įvertinti ir kasacinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, išaiškinimus, kuriais kasacinis teismas grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad bylose dėl neteisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo turi būti įrodytas ne tik neteisėto atsijungimo faktas, suteikiantis teisę reikalauti žalos atlyginimo, bet turi būti įrodinėjamas ir dėl neteisėto atsijungimo patirtos žalos dydis, kurios atsakovė šioje byloje apskritai neįrodinėjo, nors ir sutiko, kad šilumos energija į ieškovo butą nebuvo faktiškai patiekta.
16.7. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė nebuvo karšto vandens tiekėja ieškovo name, nes į civilinę bylą atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, jog gyvenamo namo (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010-03-23 balsavimo metu (apklausos raštu) išreiškė valią, kad name pasirinktas 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Kitokių įrodymų, kurie paneigtų namo gyventojų išreikštą valią ieškovas į bylą nepateikė. Ieškovas su šiais teismo argumentais nesutinka, kad atsakovė nėra karšto vandens tiekėja name, kadangi gyventojai nebuvo užbaigę karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo. Ieškovas nurodo, kad atsakovė į jam skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ginčo namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, nes tokių patikrų atsakovė į bylą nepateikė iki šiol (CPK 178 str.). Ieškovas tvirtina, kad atsakovė buvo karšto vandens tiekėja. Tai patvirtina į bylą pateiktas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016-08-16 sprendimas R2 (ŠP)-2129, kuriame pripažinta, kad atsakovė visada buvo karšto vandens tiekėja Kaune.
16.8. Atsakovė ne tik netinkamai vykdė šilumos ir karšto vandens apskaitą ir paskirstymą ieškovo name, nes ginčo name šilumos ir karšto vandens tiekėjas nebuvo tinkamai sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos, bet ir nuo 1999-12-31 neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-12-31 nutarimo Nr. 1504 1.2 punkto, reikalaujančio, kad apskaitos prietaisai, pagal kuriuos atsiskaitoma, turi būti metrologiškai patikrinti. Atsakovės veiksmai (neveikimas) įrodo didelį jos aplaidumą tiekiant šilumą ir karštą vandenį ginčo namui.
16.9. Iš į bylą pateikto ginčo namo šilumos apskaitos žurnalo matyti, kad ginčo name 2011 m. rugsėjį pagal į karšto vandens pašildytuvą tiekiamo šalto vandens skaitiklio rodmenis name faktiškai suvartota 289 m3 (2787-2498 = 289 m3) karšto vandens, tačiau pagal atsakovės pateiktus apskaitos duomenis name deklaruota tik 197,8 m3 karšto vandens, todėl rugsėjį susidarė 92 m3 neapskaityto karšto vandens kiekis, kuriam paruošti buvo suvartota 4,69 MWh - tai sudaro trečdalį 2011 m. rugsėjį suvartoto karšto vandens, kurio pašildymui suvartota šilumos energija buvo įtraukta į butų ir kitų patalpų šildymą, pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio l dalį, nes ginčo laikotarpiu atsakovė nebuvo įvykdžiusi visų savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Analogiškai pasisakytina dėl viso ginčo laikotarpio nuo 2010 m. iki dabar.
16.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas privalo mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, nors ieškovas nėra karšto vandens vartotojas. Ieškovas nurodo, kad ginčo bute (virtuvėje, pagalbinėse patalpose) nėra jokio karšto vandens cirkuliacijos stovo, nes karšto vandens stovas yra įrengtas bendro naudojimo patalpose (šachtoje), todėl šio stovo skleidžiama šilumos energija yra suvartojama ne ieškovo bute, o bendro naudojimo patalpose.
16.11. Teismas šioje byloje turėtų išsiaiškinti, ar atsakovės parinktas šilumos paskirstymo metodas atitinka namo šildymo įrenginius, nes atsakovė tvirtina, kad, pakeitus ieškovo buto šildymo būdą, atsakovė nuo 2010 m. spalio privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, ieškovo butui nepriskirdamas jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio už laikotarpį, taip pat teismas privalo įvertinti į šilumos paskirstymą neteisėtai įtrauktą neapskaitytą karštą vandenį ir į šilumos paskirstymą neteisėtai neįtrauktas tam tikras asmeninio naudojimo patalpas.
16.12. Ieškovo butas yra šildomas vietiniu būdu nuo 2010 m. spalio mėnesio. Atsakovė tokiu atveju turėjo taikyti metodus nepriskiriant ieškovo butui centralizuotos šilumos dalies. Ieškovo nuomone, visa name suvartota centralizuota šilumos energija turėjo būti paskirstyta tik tarp butų, kurie šildomi centralizuotai. Teismas turi įvertinti, kad ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal 5 metodą, taikomą kartu su 4 metodu.
16.13. Atsakovė reikalauja iš ieškovo apmokėjimo už ieškovo kaimynams, o ne pačiam ieškovui faktiškai patiektą šilumos energiją, nes, atsakovės nuomone, ieškovas 2010 m. spalį „neteisėtai“ pakeitė patalpų šildymo būdą, o Komisijos metodai nenumato jokių išimčių tokiais atvejais. Atsakovė pripažindama, kad ieškovo kaimynai sumokėjo už mažesnį šilumos kiekį, nei jie faktiškai suvartojo, reikalauja likusio atmokėjimo iš ieškovo kaip subsidiaraus skolininko deliktinės atsakomybės pagrindu, remdamasi LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p., nustatančiu, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų.
16.14. Ieškovas prašo apeliacinio teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p., nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja LR Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, jog civilinė atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, CK 6.247 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad atlyginama žala atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo- pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui.
16.15. Ieškovas buvo visiškai atsiskaitęs atsakovei už šilumos energiją, patiektą iki ieškovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos 2009 m. ir šių darbų deklaravimo 2010m. spalį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovas savo veiksmais padarė žalą namo bendraturčiams. Tariamos žalos padarymas atsakovei CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nėra numatytas, todėl tai negali riboti ieškovo teisės vienašališkai nutraukti šilumos tiekimo sutartį, o atsakovė turi teisę kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, jei įrodys, kad realiai patyrė žalą. Akivaizdu, kad šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu buvo aplinkybės, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį.
9. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė ieškovo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Atsakovė nesutinka su ieškovo argumentu, kuriuo teigiama, kad užpildžius 2010 spalio 5d. deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo, šilumos tiekimo – vartojimo sutartis su atsakove buvo nutraukta. Atsakovė nurodo, kad atsakovės ir ieškovo santykius reguliavo LR ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurios galiojo iki 2010 m. lapkričio mėnesio. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis ieškovo atsijungimas atliktas neteisėtai, nes: nebuvo nurodytas dokumentas, kuris patvirtintų, kad pastatas pripažintas tinkamu naudotis, nėra bendraturčių sutikimo, nėra dokumento, patvirtinančio, kad nebus padaryta žala kitiems namo butų gyventojams, neturėjimas valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo akto-pažymos. Taip pat atjungiant buto įrenginius, atjungimas vykdomas dalyvaujant namo administratoriui ir šilumos tiekėjui, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant atjungimo aktą, o tokio akto ieškovas neturi.
17.2. Atsakovė laikosi pozicijos, kad atsijungimas yra savavališkas, atliktas ne pagal norminių aktų reikalavimus, todėl yra neteisėtas. Kol ieškovas neįteisins buto šildymo įrenginių atjungimo, AB „Kauno energija“ ieškovui skaičiuoja mokesčius pilna apimtimi. Ieškovui neįteisinus atsijungimo, kyla pareiga atsiskaityti už priskirtą šilumos energiją ir laikoma, kad sutartis su vartotoju nėra nutraukta.
17.3. Ieškovas nurodo, kad VĮ Registrų centro išraše, buto (duomenys neskelbtini) šildymo būdas yra įregistruotas kaip „Vietinis centrinis šildymas“. AB „Kauno energija“ laiko, kad VĮ Registrų centro išrašas neįrodo, kad ieškovas yra atlikęs visus veiksmus, kad būtų galima laikyti jį teisėtai nuo namo šildymo sistemos atsijungusiu vartotoju. Registro tvarkytojui nesuteikta teisė vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo.
17.4. Ieškovas teigia, kad atsakovė skaičiuodama mokesčius už šilumą į šildomą plotą neįtraukė namo rūsyje gyventojams priklausančių sandėliukų plotų. Ieškovo motyvai, kad atsakovė netinkamai skirsto šilumą, pažeisdama proporcingumo principą, nes nepriskiria namo butų savininkams priklausančių asmeninio naudojimo sandėliukų plotų į šildomą plotą, yra atmestini. Byloje nėra nurodyta informacija apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, Registrų centre sandėliukai nėra padalinti į atskirus kadastrinius vienetus ir pan. Ieškovas tik nurodo bendrą frazę, kad atsakovė netinkamai skaičiuoja mokesčius už šilumą, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių dokumentų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl sutarties pripažinimo nutraukta ieškovui atsijungus nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas A. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini) , 2010 m. spalio 18 d. raštu informavo atsakovę, kad jo bute buvo atlikti smulkūs remonto darbai – demontuoti radiatoriai, vonios šildytuvas, ir prašė sudaryti komisiją faktinėms aplinkybėms konstatuoti. Atsakovė 2010 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 4745 kreipėsi į ieškovą, prašydama pateikti įrenginių atjungimo nuo bendros pastato šilumos tiekimo dokumentus. 2010 m. lapkričio 17 d. rašte ieškovas atsakovei nurodė, kad 2010 m. lapkričio 12 d. atliktus darbus jo bute apžiūrėjo UAB „Būsto valda“ ir AB „City Service“ atstovai ir prašė, kad nuo šios datos atsakovė nebeskaičiuotų jo butui mokesčių už buto šildymą ir karšto vandens palaikymą, paliekant mokestį už šilumą, suvartotą tik bendrų patalpų šildymui. 2010 m. gruodžio 14 d. raštu AB „Kauno energija“ informavo ieškovą, kad teisėtas šilumos įrenginių atjungimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. 1-297. 2012 m. vasario 9 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ieškovui nurodė, kad paprastojo remonto darbams atlikti (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. laikotarpiu nereikėjo statybą leidžiančio dokumento, tačiau atsijungimą reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. 2010 m. spalio 5 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodyta, kad atliktas paprastas remontas – šildymo sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos ir įrengtas vietinis šildymas. Iš Buto techninės apskaitos bylos duomenų matosi, kad 2012 m. sausio 19 d. atliktas buto kadastrinių dalių tikslinimas. 2012 m. sausio 20 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą ir buto ploto pasikeitimą, tačiau 2016 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše buto, esančio (duomenys neskelbtini) , šildymas nurodytas - vietinis centrinis šildymas. Iš 2017 m. gruodžio 14 d. AB „Kauno energija“ pateikto 2010 m. kovo 23 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų apklausos raštu rezultatų skaičiavimo protokolo Nr. 182 matyti, kad minėtas namas pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, t. y. kai iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo ir iš šilumos tiekėjo perkama šiluma vandeniui pašildyti.
Dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos
5. Ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti nutraukta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2010 m. spalio 5 d., kai jis užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus ir Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą.
6. Vertinant ieškovo veiksmų teisėtumą, taikytinos jų atlikimo metu galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.). Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką tuo metu reglamentavo Taisyklių 250–264 punktai. Taisyklių 259 punkte buvo nustatyta, kad, baigęs Taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, o Taisyklių 260 punkte nustatyta, kad, baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo A. Ž. kasacinį skundą, 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje (38 p.) konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą (to neteigė ir byloje neįrodinėjo ieškovas). Taigi 2010 m. spalio 5 d. ir vėliau ieškovas neatliko teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl bylą nagrinėję teismai sprendė, kad pagrindo pripažinti šalių Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 d., ieškovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, nenustatyta.
8. Kasacinis teismas nutarties 42 p. pažymėjo, kad ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis atliko dalį veiksmų, kurie pagal ginčo sprendimui aktualią Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją buvo reikalingi siekiant atjungti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos: informavo namo administratorių bei paslaugų teikėją, šie surašė aktus, patvirtinančius atsijungimo faktą, parengė buto paprastojo remonto projektą, Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie darbų užbaigimą, tačiau Taisyklėse nustatyta tvarka procedūra nebuvo baigta, pagal galiojusią Taisyklių redakciją tam buvo būtina pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos vertinimą, pasirašyti Taisyklių atitinkamame punkte nustatytą aktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai nurodžius, kad ieškovas turi galimybę gauti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir vertinimą dėl techninio atsijungimo (ne)tinkamumo, atsakovės bei administratoriaus vertinimą dėl atsijungimo techninės būklės bei šio vertinimo įforminimo aktą (nutarties 43 p.), ieškovui 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo išaiškinta teisė šiuos dokumentus pateikti, tačiau ieškovas jų nepateikė.
9. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 38 punktas).
10. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu bei vadovaujantis kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo pateiktų dokumentų nepakanka įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, todėl nenustačius, kad ieškovas atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl pripažinimo nutraukta šilumos energijos pirkimo pardavimo sutartį nuo 2010 m. spalio 5 d.
Dėl mokesčių už šilumą skaičiavimo sandėliukų / rūsių patalpoms
11. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.
12. Vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu.
13. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 15 d.) nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytinas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 (galiojusiu iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 1.1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 32 punktas). Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 (2013 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. O3-629 redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).
14. Kaip nurodė atsakovės AB „Kauno energija“ atstovas, mokesčių skaičiavimui yra naudojami VĮ Registrų centre Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyti buto duomenys, t.y. buto naudingasis plotas. Statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ būsto naudingąjį plotą apibrėžia kaip – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) suminis grindų plotas. Į naudingąjį plotą neįeina balkonų, lodžijų, terasų, nešildomų rūsių grindų plotas. Kadangi rūsių / sandėliukų plotas neatitinka namo naudingojo ploto sąvokos, todėl šis plotas nėra priskiriamas naudingajam plotui. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintuose šilumos paskirstymo metoduose, skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą, nėra numatyta į skaičiavimus įtraukti nešildomų patalpų – rūsių / sandėliukų plotų, todėl atsakovė šių patalpų plotų pagrįstai neįtraukė skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą.
Dėl mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį
15. Apeliantas nesutinka su mokesčiu už šilumos kiekį, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui, ir teigia, kad šilumos tiekėjai neįvykdžius teisės aktų reikalavimų ir neįrengus apskaitos prietaisų, šilumos kiekio nepaskirstytam karštam vandeniui sąnaudos negali būti tiksliai apskaičiuotos, šilumos tiekėja neįvykdė įstatyme jai nustatytos imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, todėl į patalpų šildymą neturi būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad name gyvenančių asmenų padėtis šilumos energijos vartojimo požiūriu yra dvejopa. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartoti buityje. Kaip vartotojas, gyventojas abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, vonios šildytuvui (gyvatukui). Visa energija, tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias sutartis apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendraturčių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).
17. Teismų praktikoje dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies išaiškinta, kad, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Tai lemia, kad šilumos, kartu ir karšto vandens tiekėjas turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir nors šios pareigos vykdymui terminas pirmiau minėtame įstatyme expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme nurodytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalyti apmokėti vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 66 punktas).
18. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) , vartotojai 2010 m. spalio 23 d. balsavimo metu pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kuris reiškia, kad iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo perkama šiluma tam vandeniui pašildyti. Iš Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriaus 2017-04-06 rašto matosi, kad namui tiekiamos šilumos energijos apskaitai naudojamas šilumos punkte įrengtas įvadinis skaitiklis Multical 602 su sudedamosiomis dalimis, kuris atitinka teisinės metrologijos reikalavimus ir jo rodmenys gali būti naudojami atsiskaitymams tarp tiekėjo ir vartotojų. Rašte taip pat nurodoma, kad name šilumos energijos skirtos, šildymui, sunaudotas šilumos kiekis apskaitomas pagal šilumos skaitiklio Multical Nr. 4827612/05 rodmenis su sudedamosiomis dalimis. Šis skaitiklis atitinka 2 tikslumo klasei pagal standarto LST EN 1434-1 „Šilumos skaitikliai. 1 dalis. Bendrieji reikalavimai“ reikalavimus. Iš šių duomenų matosi, kad atsakovė yra įrengusi šilumos apskaitos prietaisus, todėl turėjo pagrindą skaičiuoti mokestį už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį.
19. Iš atsakovės atstovo rašytinių paaiškinimų su pateiktais šilumos paskirstymo skaičiavimais ieškovo butui (2020-07-02 DOK-17857), liudytojos D. P., AB „Kauno energija“ specialistės, paaiškinimų matosi, kad iki 2011 m. vasario mėnesio namui (duomenys neskelbtini) skaičiuojant mokesčius buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Kuomet nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos 2011 m. vasario mėnesį atsijungė namo 34 butas, buvo pradėtas taikyti šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 + 5. Nuo 2015 m. spalio mėnesio name pastačius naują skaitiklį, kuriuo apskaitomas šilumos kiekis šildymui, nuo 2015 m. spalio mėnesio taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr.1C. Kadangi ieškovas pateiktų skaičiavimų nekritikavo, teisėjų kolegija, detaliai jų neanalizuodama konstatuoja, kad atsakovės skaičiavimai už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį atlikti laikantis minėtuose metoduose nustatytos mokesčių skaičiavimo tvarkos bei pasirinktų metodų taikymo principas yra teisingas.
20. Nors ieškovo atstovė pateikė savo paskaičiavimus šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatyti bei paskirstyti (2020-08-18 DOK-21098), tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šiais skaičiavimais vadovautis nėra pagrindo, nes skaičiavimai atlikti neprisilaikant šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metoduose nustatytos skaičiavimo tvarkos. Ieškovė pateiktuose skaičiavimuose visą išmatuotą šilumos kiekį name nustato pagal šilumnešio parametrų namo šilumos punkte registravimo žurnalą, o atsakovė šilumos kiekį nustato nuotoliniu būdu už ataskaitinį laikotarpį kiekvieną pirmą mėnesio dieną, todėl ieškovo nurodytas išmatuotas šilumos kiekis skaičiavimuose skiriasi nuo atsakovės nurodyto šilumos kiekio. Ieškovas skaičiavimuose taip pat nurodo visą name išmatuotą šalto vandens kiekį prieš pašildymą, nors sunaudoto šalto vandens kiekis taikant šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr.5 įtakos neturi. Ieškovas pagal metodą Nr. 4 taiko KBŠ – butui ar kitai patalpai tenkančios šilumos kiekio šildymui dalies priskyrimo koeficientą, nors šis koeficientas nustatomas tik taikant metodą Nr. 5. Be to, ieškovo skaičiavimų dalis, kurioje ieškovas skaičiuoja nepaskirstyto karšto vandens kiekį jo butui, kaip teisėtai atsijungusiam nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos visiškai nepagrįsta, nes, kaip konstatuota anksčiau, ieškovas nėra teisėtai atsijungęs nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos.
21. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui teisėtai neatsijungus nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, atsakovė mokestį už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį ieškovo butui skaičiavo tinkamai, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti šio mokesčio perskaičiavimą.
Dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio
22. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Šilumos ūkio įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą šilumos sąnaudos karštam vandeniui yra dvejopo pobūdžio: 1) šilumos sąnaudos šalto vandens pašildymui, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį šalto geriamojo vandens pašildymui iki teisės aktais nustatytų parametrų; ir 2) šilumos sąnaudos cirkuliacijai, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymui ir vonios patalpų sanitarinių higienos sąlygų užtikrinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 45 punktas).
23. Karšto vandens vartotojai – fiziniai asmenys, kurie karštą vandenį perka savo buities reikmėms su energijos tiekėju sudarytos energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir savo naudojamų šildymo prietaisų nėra atsijungę nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, turi pareigą mokėti tiek už šilumos sąnaudas jų vartojamam karštam vandeniui, tiek už šilumos sąnaudas karšto vandens cirkuliacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 46–49 punktai).
24. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio ar jo vartojimo apskritai, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Valstybinės energetikos ir kainų komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 (toliau – Metodika), priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Iš to išplaukia, kad karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo, nes už suvartotą karštą vandenį jo vartotojai moka atskirai, o šis mokestis priklauso tik nuo daugiabučiame name įrengtos karšto vandens cirkuliacijos sistemos. Metodikoje nustatyti tokie vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai): po 240 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 160 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 80 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo, ir po 10 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje (Metodikos 8 punktas, 3 lentelė). Ši cirkuliacijos mokesčio skaičiuoklė naudojama ne tik jos nurodytu tikslu, skaičiuojant kompensacijas, bet ir taikant Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 54–57 punktai).
25. Iš aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas turi mokėti ieškovas, priklauso nuo dvejopo pobūdžio aplinkybių: pirma, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, ir antra, kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose. Byloje nustatyta, kad ieškovas nėra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos ir ieškovo bute karšto vandens tiekimo ir cirkuliacijos stovai yra įrengti buto pagalbinėse patalpose bei bute įrengtas vonios šildytuvas, todėl atsakovė ieškovo butui priskirtam šilumos kiekiui, perduodamam per namo karšto vandens sistemą, nustatyti pagrįstai taikydama 160 kWh būstui per mėnesį sąnaudų normatyvą, cirkuliacijos mokestį skaičiavo teisėtai.
26. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio perskaičiavimo.
Dėl bylos baigties
27. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai atliko tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinį vertinimą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
28. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės procesiniam ginčo išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Nijolia Indreikienė
Izolda Nėnienė