(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad nuo 2013-01-24 iki 2013-05-03 metų buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 252, Nr. 257, Nr. 400, kuriose buvo laikoma nuo 10 iki 12 asmenų. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir trūko oro. Pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu visų akivaizdoje. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė fizinius ir dvasinius nepatogumus, dėl ko turi būti priteista neturtinė žala.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 8–13) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti dirbti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

              Remiantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2013-02-04 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas yra 7,38 m2, ( vakare buvo 4 asmenys kameroje); 2013-02-05 perkeltas į kamerą Nr. 257, kurios plotas yra 34,57 m2 (ryte buvo 4,  o vakare 6 asmenys kameroje); 2013-02-06 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 6, o vakare 8 asmenys kameroje); 2013-02-07 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 8, o vakare 8 asmenys kameroje); 2013-02-08 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 9, o vakare 11 asmenų kameroje); nuo 2013-02-09 iki 2013-02-11 buvo kameroje Nr. 257 (ryte ir vakare buvo 11 asmenų kameroje); 2013-02-12 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 10, o vakare 11 asmenų kameroje); 2013-02-13 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 11, o vakare 11 asmenų kameroje); 2013-02-14 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 10, o vakare 12 asmenų kameroje); 2013-02-15 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 12, o vakare 12 asmenų kameroje); 2013-02-16 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 12, o vakare 13 asmenų kameroje); nuo 2013-02-17 iki 2013-02-18 buvo kameroje Nr. 257 (ryte ir vakare buvo 13 asmenų kameroje); 2013-02-19 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 9, o vakare 10 asmenų kameroje); 2013-02-20 buvo kameroje Nr. 257 (ryte ir vakare buvo 10 asmenų kameroje); 2013-02-21 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 7, o vakare 9 asmenys kameroje); 2013-02-22 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 9, o vakare 12 asmenų kameroje); 2013-02-23 buvo 2013-02-24 buvo kameroje Nr. 257 (ryte ir vakare  buvo 12 asmenų kameroje); 2013-02-25 išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2013-03-07 perkeltas į kamerą Nr. 257, kurios plotas yra 34,57 m2 (ryte buvo 9, o vakare 11 asmenų kameroje); 2013-03-08 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 11, o vakare 11 asmenų kameroje); 2013-03-09 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 11, o vakare 12 asmenų kameroje); nuo 2013-03-10 iki 2013-03-11 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 12, o vakare 12 asmenų kameroje); 2013-03-12 buvo kameroje Nr. 257 (ryte buvo 11, o vakare 11 asmenų kameroje); 2013-03-13 perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas yra 40,40 m2 (ryte buvo 5, o vakare 7 asmenys kameroje); nuo 2013-03-14 iki 2013-03-18 buvo kameroje Nr. 400 (ryte ir vakare buvo 7 asmenys kameroje); nuo 2013-03-19 iki 2013-03-21 buvo kameroje Nr. 400 (ryte ir vakare buvo 6 asmenys kameroje); 2013-03-22 buvo kameroje Nr. 400 (ryte buvo 5, o vakare 9 asmenys kameroje); nuo 2013-03-23 iki 2013-03-24 buvo kameroje Nr. 400 (ryte ir vakare buvo 9 asmenys kameroje); 2013-03-25 išvyko į Anykščių areštinę. 2013-04-03 atvyko iš Anykščių areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas yra 7,31 m2, vakare buvo 5 asmenys kameroje; 2013-04-04 perkeltas į kamerą Nr. 268, kurios plotas yra 7,30 m2 (ryte buvo 3, o vakare 4 asmenys kameroje); nuo 2013-04-05 iki 2013-04-08 buvo kameroje Nr. 268 (ryte ir vakare buvo 4 asmenys kameroje); 2013-04-09 išvyko į Alytaus pataisos namus.

              Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-02-04 iki 2013-04-09 Lukiškių TI-K buvo laikomas 46,5 dienos, nurodytu laikotarpiu 18,5 dienos buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo laikotarpiu 28,5 dienos pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą, o minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas 18 dienų, todėl teismas daro išvadą, kad jo teisė buvo pažeidžiama intensyviai.

Pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad dėl ploto trūkumo jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nuo 2013-02-04 iki 2013-04-09 atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 28,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgus į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad, pagal LVAT praktiką, teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (LVAT 2015-09-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015, 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015, 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu gerokai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks perpildymas gerokai pakenkė privatumui, o tai savaime laikytina traumuojančia patirtimi ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Kartu pabrėžtina, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos.

Dėl kitų sąlygų kamerose.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir trūko oro. Kaip nustatyta anksčiau, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-02-04 iki 2013-04-09 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 107, Nr. 257, Nr. 400, Nr. 114 ir Nr. 268.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 metais atliko patikrinimus kamerose Nr. 107, Nr. 257, Nr. 400, Nr. 114 ir Nr. 268 (b. l. 18-28). Patikrinimų metu higienos normų pažeidimų nenustatyta. Pagal atsakovės atstovo pateiktą pažymą, visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri yra atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (b. l. 17), o tai atitinka higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl kamerų neatitikties higienos reikalavimams yra nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma būtų 140 Eur. Taigi pareiškėjo skundas yra tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteistina 140 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti  iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 140 Eur (šimtą keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                      Irena Paulauskienė