Civilinė byla Nr. 2S-269-302/2011
Procesinio sprendimo kategorijos 110.1; 122.4

(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. sausio 14 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos
pirmininkė ir pranešėja Romualda Janovičienė,
kolegijos
teisėjai Andžej Maciejevski ir Virginija Volskienė,
kolegijos
posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės
bendrovės „Nikaja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2010 m. birželio 29 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės
bendrovės „Entum“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Nikaja“
dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Kreditorius UAB
„Entum“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš skolininko UAB
„Nikaja“ priteisti skolą – 41 840,47 Lt, delspinigius – 7 531,28 Lt,
kompensaciją – 8 156,62 Lt, 8,28 procentų dydžio metines palūkanas ir
bylinėjimosi išlaidas – 431 Lt žyminio mokesčio. Taip pat kreditorius prašė
taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą reikalavimų
sumai (57 528,37 Lt), prašymą motyvuodamas tuo, kad skola yra didelė,
skolininkas nepaisydamas daugkartinių raginimų atsiskaityti vengia, be to, šiuo
metu susidariusi sudėtinga ekonominė situacija.
Vilniaus miesto
2-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartimi prašymą tenkino iš
dalies. Areštavo skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o
jo nesant pakankamai – pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose,
priklausančius skolininkui ir esančius pas skolininką ar trečiuosius asmenis,
57 528, 37 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, išskyrus
atsiskaitymus su kreditoriumi, pagal pareikštą pareiškimą, darbuotojais,
mokesčius valstybės ir savivaldybės biudžetams, socialinio draudimo ir kitus
privalomus mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo
fondo biudžetui. Likusioje dalyje prašymą atmetė. Teismas nutartį motyvavo tuo,
kad nagrinėjamu atveju reikalavimo suma laikytina pakankamai didele,
skolininkas vengia atsiskaityti su kreditoriumi, į raginimus nereaguoja, todėl
yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Skolininkas UAB
„Nikaja“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir
perduoti klausimą pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai išsprendė prašymą
nepranešdamas skolininkui, tokiu būdu pažeisdamas jo teises, nes skolininkui
buvo atimta galimybė duoti teismui paaiškinimus bei pateikti svarius įrodymus.
Tuo tarpu kreditorius piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, nepateikė
teismui visų įrodymų, nepaaiškino visų jam nepalankių aplinkybių, kurios patvirtintų,
kad nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Kreditorius UAB „Entum“ atsiliepimu į atskirąjį
skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą
atmesti. Nurodo, kad skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, todėl
atmestini.
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo,
atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia,
kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta,
priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų
apsaugos priemonių taikymą, kitų procesinės teisės normų, todėl atskirojo
skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Kreipiantis į
teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašant taikyti laikinąsias
apsaugos priemones (Civilinio proceso kodekso 144 str.), procesinis įstatymas
numato, jog pareiškime turi būti nurodytas motyvuotas prašymas, jeigu yra
pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir duomenys apie
skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 1 dalies 5 p.). Civilinio
proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios
apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog,
nesiėmus šių priemonių, įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti
arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kolegija
sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditoriaus
prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje pareikštam turtinio
pobūdžio reikalavimui užtikrinti.
Kolegija
nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad teismas turėjo vertinti į bylą
pateiktus įrodymus apie šalis siejančius teisinius santykius, pareikšto
reikalavimo pagrįstumą, kadangi teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos
priemonių nagrinėjamoje byloje, pareikštų reikalavimų pagrįstumo nevertina,
jis, atsižvelgdamas į kreditoriaus nurodytas aplinkybes, konkrečius faktus,
kuriais jis motyvavo savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir
laikydamas šias aplinkybes pakankamomis, leidžiančiomis įsitikinti tuo, kad jų
nesiėmus yra grėsmė, kad galimai įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, sprendžia, ar yra pagrindas jas taikyti.
Pažymėtina, kad visos bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareikštu
reikalavimu, yra vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės, todėl atskirajame skunde
dėstomos bylos aplinkybės tikrinant teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos
priemonių teisėtumą ir pagrįstumą, nenagrinėtinos. Pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs tokias kreditoriaus nurodomas aplinkybes kaip tai, kad skolininkas
nevykdo savo turtinių įsipareigojimų, reikalavimo suma yra pakankamai didelė, turėjo
pakankamą pagrindą spręsti dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, kadangi pagal susiformavusią teismų praktiką, kai ginčas yra
turtinio pobūdžio ir ginčo suma yra didelė, tikėtina, jog dėl to gali padidėti
teismo įsakymo neįvykdymo rizika. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas netyrė
įrodymų ir nepadarė išvados, kad atsakovas nevykdo savo turtinių
įsipareigojimų, o tik nurodė nutartyje, jog jis įvertino tokią patreiškėjo
pareiškime nurodytą aplinkybę.
Kolegija atkreipia
skolininko dėmesį į tai, kad jis, manydamas, kad patiria nuostolių ar
nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali
pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra
taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu
reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių
pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1
dalis) arba įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, taip pat pateikti
laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę
kita (Civilinio proceso kodekso 146, 147, 150 str.), siekdamas,
kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jo
teises ir turtinius interesus.
Atskirojo skundo
argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones
nepranešęs skolininkui nesudaro pagrindo laikyti skundžiamos teismo nutarties
neteisėta ar pripažinti, kad buvo pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas.
Teisė spręsti ar nagrinėti tokį prašymą nepranešus šaliai, kurios atžvilgiu
prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priklauso teismo diskrecijai.
Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nutarė prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėti nepranešus skolininkui vadovaudamasis Civilinio
proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad laikinosios apsaugos
priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai
yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių
taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, tokiu būdu kolegija laiko, kad
teismas, pasirinkdamas tokį prašymo nagrinėjimo būdą, jį pagrindė ir procesinės
teisės normų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad
klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra sprendžiamas byloje,
nagrinėjamoje supaprastinto proceso tvarka (dėl teismo įsakymo išdavimo), ir
teismas turi priimti pareiškimą ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo
teismui dieną (Civilinio proceso kodekso 435 str. 1 d.), o priimti teismo
įsakymą ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą
nedelsdamas, ne vėliau kaip kitą dieną, kai išsprendžia pareiškimo priėmimo
klausimą (Civilinio proceso kodekso 436 str. 1 d.), todėl nepranešimas
skolininkui apie šių priemonių taikymą iš esmės teisėtos ir pagrįstos nutarties
nedaro neteisėta. Tuo pačiu pažymėtina, kad skolininkui, kurio atžvilgiu buvo
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje, sužinojus apie teismo
nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, procesinis įstatymas suteikia
teisę apskųsti ją apeliacine tvarka atskirajame skunde išdėstant svarius
argumentus dėl teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo bei pateikiant tai
patvirtinančius įrodymus. Šia teise apeliantas tinkamai pasinaudojo, todėl nėra
pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos šalių lygios teisės.
Dėl nurodyto
skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o
atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,70 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, iš jo
priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą į surenkamąją
sąskaitą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 96 straipsnis).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teisėjų kolegija
n
u t a r ė:
Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB
„Nikaja“ 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į
valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė Romualda
Janovičienė
Kolegijos teisėjai Andžej
Maciejevski
Virginija
Volskienė