Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2S-269-302-2011].doc
Bylos nr.: 2S-269-302/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB"Entum" 300659808 Kreditorius
UAB"Nikaja" 121285144 Skolininkas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl nuomos
dėl pastatų, statinių ar įrenginių nuomos
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Laikinosios apsaugos priemonės:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo teisme ypatumai:
Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimas:
Leistinumas, kreditoriaus pareiškimui dėl teismo įsakymo išdavimo keliami reikalavimai, pareiškimo priėmimas ir atsisakymas jį priimti
Teismo įsakymo priėmimas, pranešimas skolininkui apie kreditoriaus pareiškimą ir teismo įsakymą, teismo įsakymo įsiteisėjimas ir panaikinimas

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m

 

        Civilinė byla  Nr. 2S-269-302/2011            Procesinio sprendimo kategorijos 110.1; 122.4

 

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. sausio 14 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė ir pranešėja Romualda Janovičienė,

kolegijos teisėjai Andžej Maciejevski ir Virginija Volskienė,

 

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Nikaja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Entum“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Nikaja“ dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė:

 

Kreditorius UAB „Entum“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Nikaja“ priteisti skolą – 41 840,47 Lt, delspinigius – 7 531,28 Lt, kompensaciją – 8 156,62 Lt, 8,28 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas – 431 Lt žyminio mokesčio. Taip pat kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą reikalavimų sumai (57 528,37 Lt), prašymą motyvuodamas tuo, kad skola yra didelė, skolininkas nepaisydamas daugkartinių raginimų atsiskaityti vengia, be to, šiuo metu susidariusi sudėtinga ekonominė situacija.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies. Areštavo skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant pakankamai – pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, priklausančius skolininkui ir esančius pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 57 528, 37 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, išskyrus atsiskaitymus su kreditoriumi, pagal pareikštą pareiškimą, darbuotojais, mokesčius valstybės ir savivaldybės biudžetams, socialinio draudimo ir kitus privalomus mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo fondo biudžetui. Likusioje dalyje prašymą atmetė. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo suma laikytina pakankamai didele, skolininkas vengia atsiskaityti su kreditoriumi, į raginimus nereaguoja, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Skolininkas UAB „Nikaja“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai išsprendė prašymą nepranešdamas skolininkui, tokiu būdu pažeisdamas jo teises, nes skolininkui buvo atimta galimybė duoti teismui paaiškinimus  bei pateikti svarius įrodymus. Tuo tarpu kreditorius piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, nepateikė teismui visų įrodymų, nepaaiškino visų jam nepalankių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Kreditorius UAB „Entum“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Atskirasis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kitų procesinės teisės normų, todėl atskirojo skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Civilinio proceso kodekso 144 str.), procesinis įstatymas numato, jog pareiškime turi būti nurodytas motyvuotas prašymas, jeigu yra pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir duomenys apie skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso  433 straipsnio 1 dalies 5 p.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje pareikštam turtinio pobūdžio reikalavimui užtikrinti.

Kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad teismas turėjo vertinti į bylą pateiktus įrodymus apie šalis siejančius teisinius santykius, pareikšto reikalavimo pagrįstumą, kadangi teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje, pareikštų reikalavimų pagrįstumo nevertina, jis, atsižvelgdamas į kreditoriaus nurodytas aplinkybes, konkrečius faktus, kuriais jis motyvavo savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir laikydamas šias aplinkybes pakankamomis, leidžiančiomis įsitikinti tuo, kad jų nesiėmus yra grėsmė, kad galimai įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, sprendžia, ar yra pagrindas jas taikyti. Pažymėtina, kad visos bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareikštu reikalavimu, yra vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės, todėl atskirajame skunde dėstomos bylos aplinkybės tikrinant teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą ir pagrįstumą, nenagrinėtinos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tokias kreditoriaus nurodomas aplinkybes kaip tai, kad skolininkas nevykdo savo turtinių įsipareigojimų, reikalavimo suma yra pakankamai didelė, turėjo pakankamą pagrindą spręsti dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi pagal susiformavusią teismų praktiką, kai ginčas yra turtinio pobūdžio ir ginčo suma yra didelė, tikėtina, jog dėl to gali padidėti teismo įsakymo neįvykdymo rizika. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas netyrė įrodymų ir nepadarė išvados, kad atsakovas nevykdo savo turtinių įsipareigojimų, o tik nurodė nutartyje, jog jis įvertino tokią patreiškėjo pareiškime nurodytą aplinkybę.

Kolegija atkreipia skolininko dėmesį į tai, kad jis, manydamas, kad patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (Civilinio proceso kodekso  147 straipsnio 1 dalis) arba įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, taip pat pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (Civilinio proceso kodekso 146, 147, 150 str.), siekdamas, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jo teises ir turtinius interesus.

Atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs skolininkui nesudaro pagrindo laikyti skundžiamos teismo nutarties neteisėta ar pripažinti, kad buvo pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas. Teisė spręsti ar nagrinėti tokį prašymą nepranešus šaliai, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priklauso teismo diskrecijai. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nutarė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėti nepranešus skolininkui vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, tokiu būdu kolegija laiko, kad teismas, pasirinkdamas tokį prašymo nagrinėjimo būdą, jį pagrindė ir procesinės teisės normų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra sprendžiamas byloje, nagrinėjamoje supaprastinto proceso tvarka (dėl teismo įsakymo išdavimo), ir teismas turi priimti pareiškimą ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dieną (Civilinio proceso kodekso 435 str. 1 d.), o priimti teismo įsakymą ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą nedelsdamas, ne vėliau kaip kitą dieną, kai išsprendžia pareiškimo priėmimo klausimą (Civilinio proceso kodekso 436 str. 1 d.), todėl nepranešimas skolininkui apie šių priemonių taikymą iš esmės teisėtos ir pagrįstos nutarties nedaro neteisėta. Tuo pačiu pažymėtina, kad skolininkui, kurio atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje, sužinojus apie teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, procesinis įstatymas suteikia teisę apskųsti ją apeliacine tvarka atskirajame skunde išdėstant svarius argumentus dėl teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo bei pateikiant tai patvirtinančius įrodymus. Šia teise apeliantas tinkamai pasinaudojo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos šalių lygios teisės.

Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso  337 straipsnio 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, iš jo priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą į surenkamąją sąskaitą (Civilinio proceso kodekso  88 straipsnio 1 dalies 3 p., 96 straipsnis).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teisėjų kolegija

 

n u t a r ė:

 

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Nikaja“ 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                               Romualda Janovičienė    

 

 

Kolegijos teisėjai                                                                    Andžej Maciejevski       

 

 

                                                                                                Virginija Volskienė