Baudžiamoji byla Nr.1A-203/2006
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.7.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjas),
teisėjų: Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,
sekretoriaujant Astai Paškevičienei, Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
gynėjui advokatui Gyčiui Gutauskui,
nukentėjusiajam J. M. ,
nuteistajam A. K. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
A. K. 2005 m. kovo 9 d., apie 12 val., veikdamas bendrininkų grupėje su kitais dviem asmenimis (jų atžvilgiu kitoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis - neįsiteisėjęs), įsibrovė į J. M. gyvenamąjį namą, esantį Birštono sav., Birštono sen., Geležūnų k., ir tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai vertė J. M. perduoti jam turtą - pinigus: mokėti kiekvieną mėnesį 1000 Lt duoklę, panaudojus psichinę prievartą – grasinant sunaikinti nukentėjusiojo J. M. turtą: sudeginti gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kitam asmeniui panaudojus fizinį smurtą nukentėjusiojo J. M. atžvilgiu - suduodant vieną smūgį kumščiu J. M. į veidą, taip prievartavo J.M. turtą. Taip A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d.
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo išnagrinėti jo apeliacinį skundą, panaikinti 2006 m. sausio 25 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Taip pat prašo į apeliacinės instancijos teismo posėdį iškviesti liudytoją M. V. , gyvenantį Kauno g. 14, Jieznas, Prienų r., policijos pareigūną V. A. , nukentėjusįjį J. M. , apklausti teisme liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, bei brolius A. ir V. R. .
Apeliantas mano, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas objektyviais įrodymais, neatitinka 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 1.1 punkto nuostatų, todėl naikintinas. Teismas neteisingai įvertino byloje užfiksuotus įrodymus, nes, apelianto manymu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, vertė J. M. perduoti jam pinigus.
Nurodo, kad J. M. kreipėsi į policiją su pareiškimu tik 2005 m. gegužės 20 d., t.y. praėjus dviems mėnesiams nuo tariamo turto prievartavimo atvejo, tačiau per tą laiką apeliantas nebuvo atlikęs jokių veiksmų, kurie įrodytų jo ankstesnius reikalavimus ar grasinimus. J. M. teisme parodė, kad iš karto bijojo kreiptis į policiją, bet vėliau, iš pareigūnų sužinojęs apie kitus nusikaltimus, sutiko parašyti prašymą. Apeliantas mano, kad parašyti pareiškimą dėl tariamo 2005 m. kovo 9 d. įvykio J. M. įkalbėjo pareigūnas V. A. Apeliantas mano, kad J. M. nebuvo jokio pagrindo bijoti, tokius nukentėjusiojo parodymus reikėtų vertinti kritiškai. Be to, įvykį matęs pašalinis asmuo – įslaptintas liudytojas, parodė, kad 2005 m. kovo 9 d. buvo kieme, girdėjo name triukšmą, matė tris asmenis bei sumuštą J. M. Tačiau šis liudytojas teisme apklaustas nebuvo, neturint tam specialios aparatūros, ir todėl nebuvo galimybės jam užduoti atitinkamus klausimus. Be to, nukentėjusysis buvo parodęs, kad pinigus iš jo prievartavo ir jį mušė M. V. , bet vėliau pakeitė parodymus, nurodęs, kad tai darė A. R. Teisme, M. V. apklaustas taip pat nebuvo.
Apeliantas teigia, kad minėtame įvykyje jis nedalyvavo, nėra susaistytas su broliais A. R. ir V. R. jokiais nusikalstamais ryšiais, turėjo pakankamai pinigų gyvenimui, todėl jokios būtinybės prievartauti pinigų iš J. M. nebuvo. Be to, nurodo, kad nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nėra teisinga, nes visą tą laiką jis gyveno pas motiną Jiezne, (duomenys neskelbtini) ir lankėsi įvairiose visuomeninėse vietose, važinėjo į Kauną.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė sprendimą dėl nuteistojo apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai jį nuteisė pagal BK 181 str. 2 d., kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. A. K. kaltė įrodyta nukentėjusiojo J. M. , liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, kitų liudytojų parodymais, bei apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.
Taip, nukentėjusysis J. M. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuosekliai parodė, kad 2005 m. kovo 9 d. apie 12 val., jam būnant namuose, esančiuose Birštono sav., Birštono sen., Geležūnų kaime, staiga į virtuvę įėjo R. , kurio vardo nežinojo, A. K. , ir vienas nepažįstamas vyriškis. R. pasakė, kad girdėjo, jog jis jiems moka duoklę, ir kadangi jis taip šneka, todėl dabar ir mokės 1000 Lt kas mėnesį. J. M. atsakė, kad nemokės, nes nėra už ką. Tuomet R. priėjo prie jo, ir kumščiu smogė į veidą, bei pasakė, kad mokės už degtinės virimą. Kai J. M. atsakė, kad degtinės neverda, R. paklausė, kada bus jo broliai, ir pasakė, kad, jei jis degtinės neverda, vis tiek mokės, bei pagrasino viską sudeginti. Jie reikalavo jo sumokėti tiek, kiek turi, tačiau jis pasakė, kad neturi pinigų. A. K. visą laiką stovėjo greta R. ir savo elgsena jam pritarė dėl degtinės virimo, duoklės mokėjimo ir turto sunaikinimo. Jie išeidami pasakė, kad, jei nemokės duoklės, sudegs ūkiniai pastatai ir gyvenamasis namas, o pinigų atvažiuos pasiimti šeštadienį. Grasinimai jam atrodė realūs, kadangi iš laikraščių jis žinojo apie A. R. ir V. R. Jiems išėjus, jis iš karto apie įvykį pranešė policijai. Atvykus policijai ir papasakojus, kas įvyko, J. M. pareiškimo policijai iš karto nerašė, jam tik prakirto lūpą ir galvojo, kad kaltininkai vis tiek nebus nubausti. Jis jų bijojo ir sutiko parašyti pareiškimą policijai tik tuomet, kai sužinojo, kad A. R. ir V. R. sulaikyti (t.1, b.l. 12-14,15, 19-22, 23-24; t.3, b.l. 58-59).
Šiuos nukentėjusiojo parodymus atitinka liudytojo V. A. - Birštono PK KP NTP viršininko, – ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, kad 2005 m. kovo 9 d. apie 12 val. 30 min. jam į mobilųjį telefoną paskambino J. M. ir pasakė, kad pas jį į namus buvo atvažiavę iš matymo pažįstami A. R. ir V. R., kurie sudavę jam smūgį į veidą reikalavo pinigų. Taip pat nurodė, kokiu automobiliu jie buvo atvykę, pasakė to automobilio valstybinius numerius, ir liudytojas, paskambinęs į Birštono PK, davė nurodymą patruliams sulaikyti minėtą automobilį. Maždaug už pusvalandžio jis pats nuvažiavo pas J. M. tiksliau išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Atvykęs pamatė, kad J. M. yra prakirsta lūpa. J. M. papasakojo, kad A. R., V. R. ir trečias asmuo reikalavo mokėti duoklę už naminės degtinės virimą, grasino sudeginti namus, ūkinius pastatus (t.1, b.l. 37-38; t.2, b.l. 45). Iš liudytojo E. T. - Birštono PK VP VTP PG tyrėjo – parodymų taip pat matyti, kad 2005 m. kovo 9 d. apie 12 val. 30 min. per radijo stotį iš Birštono PK budėtojo gavo nurodymą sulaikyti automobilį bei nuvykti pas J. M. Nuvažiavęs pas J. M. , pastebėjo, kad jam yra prakirsta lūpa. Paklausus, kas atsitiko, jis papasakojo, kad buvo atvažiavę A. R. ir V. R. Vienas iš jų sudavė kumščiu į veidą, reikalavo pinigų, o po to išvažiavo. Taip pat nurodė automobilio markę ir valstybinius numerius (t.1, b.l. 39-40; t.2, b.l. 45-46).
Iš liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas ir suteiktas Nr.1, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų matyti, kad 2005 m. kovo 9 d. apie 12 val. jis buvo J. M. sodybos kieme. Tuo metu pastebėjo, kad prie įvažiavimo į kiemą, stovi tamsios spalvos automobilis. Po to išgirdo, kad name kilo triukšmas, girdėjosi vyrų balsai. Maždaug po 5-10 minučių iš namo išėjo trys vyrai. Du iš jų pažino, tai buvo V. R. ir A. K. , trečio vyriškio nepažino. Šie vyrai nuėjo į minėtą automobilį ir išvažiavo. Po to J. M. liudytojui pasakė, kad minėti vyriškiai buvo atvykę pas jį reikalauti 1000 Lt kas mėnesį už naminės degtinės virimą. Matė, jog yra prakirsta J. M. lūpa (t.1, b.l. 36, t.2, b.l. 50). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas Nr.1 patvirtino šiuos savo parodymus ir paaiškino, kad A. K. iš matymo jau seniai pažinojo ir yra įsitikinęs, kad vienas asmenų, išėjusių iš J. M. sodybos, buvo A. K.
A. K. savo apeliaciniame skunde teigia, kad minėtame įvykyje nedalyvavo. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ši aplinkybė paneigta nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Be to, ir pats nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme teigęs, kad J. M. pažįsta tik iš matymo, jo namuose niekada nebuvo (t.2, b.l.7,9, 70-71; 58), apeliacinės instancijos teisme pakeitė šiuos savo parodymus ir paaiškino, kad įvykio dieną jis vis dėlto buvo J. M. namuose: sutikęs draugą vardu K. , su juo nutarė nusipirkti naminės degtinės, kurios, kaip jie žinojo, buvo galima gauti pas J. M. Pakeliui jie sutiko V. R. , kuris taip pat panoro važiuoti su jais, nes jam reikėjo pakalbėti su J. M. Atvykus į J. M. sodybą, iš pradžių A.K. paklausė, ar galima nusipirkti naminės degtinės, o po to, V. R. klausė apie neva J. M. skleidžiamas paskalas, jog jie moka A. R. ir V. R.. Tuo metu, kai V. R. kalbėjosi su J. M. , jis stovėjo koridoriuje.
Tačiau, pripažinęs, jog jis buvo įvykio vietoje, A. K. teigė, kad niekas neturėjo tikslo reketuoti J. M. ; V. R. važiavo pas J. M. kalbėtis dėl paskalų, jis su draugu K. – pirkti degtinės. Tokia A. K. versija taip pat paneigta ikiteisminio tyrimo metu, apygardos bei apeliaciniame teisme duotais nuosekliais ir detaliais nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad pas jį atvažiavo trys asmenys, vienas kurių buvo jo gerai iš matymo pažįstamas A. K. , kad V. R. pradėjo priekaištauti dėl duoklės ir pasakė, kad nuo šiol jis turės mokėti po 1000 Lt kas mėnesį, taip pat, kad šie asmenys turėjo bendrą tikslą – reikalavo mokėti duoklę. Duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis taip pat paaiškino, jog tuo momentu, kai V. R. jam prakirto lūpą, A. K. stovėjo šalia, ir nukentėjusysis yra įsitikinęs, kad, jeigu jis pasipriešintų V.R., A. K. jam tai pat būtų „kirtęs“. Nukentėjusysis taip pat paneigė A. K. nurodytą aplinkybę, jog jis tik prašė naminės degtinės, - jokios kalbos apie tai nebuvo. Taigi nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai skiriasi tik toje dalyje, kas liečia pinigų prievartavimą. Tačiau netikėti nuosekliais ir nuo pat tyrimo pradžios iš esmės vienodais nukentėjusiojo parodymais, nėra jokio pagrindo. Jie pasitvirtina kitais byloje surinktais įrodymais: liudytojo Nr.1 parodymais, taip pat liudytojų V. A. ir E. T. , kurie įvykio dieną matė sužalotą J. M. , nurodžiusį jiems tas pačias įvykio aplinkybes, parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad nei nukentėjusysis, nei liudytojas Nr.1, nematė įvykio vietoje asmens, kuris galėtų būti A. K. nurodytas, įvykio metu su juo neva buvęs draugas K.
Tą prieštaravimą, kad nukentėjusysis tarp asmenų, reikalavusių jo mokėti duoklę, buvo nurodęs M. V. , nukentėjusysis J. M. įtikinamai paaiškino apeliacinės instancijos teisme, nurodydamas, kad iš pradžių buvo supainiojęs A. R. ir V. R. vardus tarpusavyje ir dar suklydo, pavadinęs V. R. M. V. , nes pagal ūgį ir veido bruožus jie yra panašūs. A. R. ir V. R. pažinojo tik iš matymo, A. R. pažinojo geriau. Taigi M. V. pas jį nebuvo. Jis tiksliai nurodė, kad duoklės reikalavo ir lūpą jam prakirto V. R. , o A. R. , išeidamas, pasakė, kad sudegs kluonai, jeigu jis nemokės pinigų. Atkreiptinas dėmesys, kad prieštaravimų dėl A. K. dalyvavimo įvykyje nukentėjusiojo parodymuose nebuvo, J. M. parodė A. K. supainioti su nieko negalėjęs, nes pažinojo jį anksčiau.
Be to, nėra pagrindo netikėti ir nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad jis vengė iš karto rašyti pareiškimą policijai, nes bijojo A. R. ir V. R. , kad nebūtų pavartota vienokia ar kitokia prievarta. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios J. M. nuosekliai aiškino, kad bijojo dėl savęs, savo šeimos, bijojo, kad gali būti įvykdyti grasinimai sunaikinti jo turtą. Policijos pareigūnams jis paaiškino, kad rašytų pareiškimą tik tuo atveju, jeigu šie asmenys bus sulaikyti. Tokias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir apeliaciniame teisme, paaiškinęs, kad tik tada, kai jam paskambino iš policijos ir pasakė, kad dėl A. R. ir V. R. yra daugiau nusiskundimų, jis apsisprendė rašyti pareiškimą.
Todėl, kolegijos manymu, nėra pagrindo papildomai apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos pareigūną V. A. , kas nurodoma apeliaciniame skunde, nes jo parodymai apie jam žinomas įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nuoseklūs, neprieštaringi bei atitinka kitą bylos medžiagą. Taip pat nėra pagrindo papildomai apklausti V. R. ir A. R. , kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė kaltę dėl J. M. turto prievartavimo. Apeliaciniame skunde nurodyto liudytojo M. V. apklausa apeliacinės instancijos teisme neturi esminės reikšmės, nes A. K. apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog įvykio metu buvo J. M. namuose, ką anksčiau neigė.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis turėjo pragyvenimo šaltinį ir todėl neturėjo jokios būtinybės prievartauti pinigų, kaip ir tai, kad nuo įvykio dienos iki tada, kai jis buvo sulaikytas, jis laisvas išbuvo pakankamai ilgą laiką, tačiau per tą laiką jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį nesiėmė, nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės neturi. Nusikaltimas, numatytas BK 181 str. 2 d. laikomas baigtu, kai yra išreikštas reikalavimas perduoti turtą, kuris būna lydimas smurto panaudojimo ar grasinimo.
Įvertinusi visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, konstatavęs, jog A.Kon čei go įvykio dieną buvo nukentėjusiojo J. M. namuose ir kartu su A. ir V. R. reikalavo mokėti duoklę, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 181 str. 2 d.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir nurodė, kad Kauno apygardos teismas neturėjo pagrindo teigti, kad jis vengė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir slapstėsi, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. 2005 m. liepos 26 d. buvo paskelbta operatyvinė paieška, o 2005 m. spalio 17 d. buvo gautas tarnybinis pranešimas, kad jis surastas (t.2, b.l. 15, 26). Todėl, apygardos teismas turėjo pakankamą pagrindą nuosprendyje konstatuoti, kad A. K. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, A.K. paskyrė tinkamą bausmę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. anksčiau teistas du kartus (t.2, b.l. 45), sunkų nusikaltimą padarė teistumui neišnykus, todėl jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Teismas, nustatydamas bausmės dydį atsižvelgė į tai, kad kaltinamojo vaidmuo nebuvo vienas iš pagrindinių, jis fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nepanaudojo, nusikalstama veika nebuvo padaryta materialinės žalos, sunkių pasekmių. Taip pat į tai, kad jis vedęs ir turi du mažamečius vaikus. Todėl jam skiriama bausmė mažesnė, nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis – laisvės atėmimas trejiems metams. Skirdamas šią bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Pirmininkas Svajūnas Knizleris
Teisėjai: Viktoras Kažys
Violeta Ražinskaitė