Administracinė byla Nr. N575-89/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00645-2010-3

                                                      Procesinio sprendimo kategorijos 44; 50.9

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimo D. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 22N-385794-10 D. A. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirtas įspėjimas dėl to, kad 2010 m. rugpjūčio 13 d., apie 1 val., Kaune, (duomenys neskelbtini)g., prie Nemuno upės, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), ji vedžiojosi savo vokiečių aviganio mišrūno veislės šunį be antsnukio, tuo pažeisdama Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių, patvirtintų 2005 m. gruodžio 1 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-622, 17 punkto reikalavimus.

Institucijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 22N-385792-10 D. A. už ATPK 196 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 50 Lt bauda su daiktų konfiskavimu dėl to, kad 2010 m. rugpjūčio 13 d., 1 val., Kaune, Piliakalnio g., prie Nemuno upės, ji nešėsi teisėtai įgytą D kategorijos šaunamąjį ginklą – revolverį „ME 38 COMPACT G“ Nr. 012209, kuris buvo užtaisytas D kategorijos ginklams skirtais šaudmenimis – guminėmis grankulkėmis, taip pat turėjo 2 vnt. 9 mm kalibro garsinius šovinius, taip pažeisdama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu Institucijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus panaikino, kvalifikavo D. A. veiksmus pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį ir 196 straipsnio 1 dalį bei skyrė galutinę subendrintą nuobaudą – 50 Lt baudą su daiktų konfiskavimu. Teismas sprendė, kad padaryti pažeidimai įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolais, 2010 m. rugpjūčio 2 d. specialisto išvada Nr. 20-4-ISI-1486, policijos pareigūnų E. J. ir Ž. B. tarnybiniais pranešimais, teisme apklaustų liudytojų Ž. B., E. J., R. Š., E. D., A. Š., J. L., D. D. parodymais. Pažymėjo, kad šių liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo, nes jie yra išsamūs ir nuoseklūs, iš esmės neprieštarauja vieni kitiems bei šių asmenų 2010 m. liepos 18-20 d. rašytiniams paaiškinimams.

II.

              Apeliaciniu skundu D. A. prašo panaikinti Institucijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus Nr. 22N-385794-10 ir 22N-385792-10 bei Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimą. Paaiškina, kad šunį vedžiojo su pavadėliu, šuo buvo su antsnukiu, tačiau paauglių kompanija ją pastebėjo ir pradėjo užgaulioti necenzūriniais žodžiais. Grįžusi namo paskambino policijai, paliko šunį ir, paėmusi savigynai dujinį revolverį bei žibintuvėlį, grįžo į įvykio vietą, norėdama pamatyti ją užgauliojusių asmenų veidus. Teigia, kad jai staiga buvo papurkšta į veidą dujų balionėliu, nurodyti asmenys ją ilgai nepaleisdami laikė už abiejų riešų ir iš jos tyčiojosi. Nurodo, kad šie asmenys yra ne liudytojai, o konflikto dalyviai, jie susiję giminystės ryšiais, todėl duoda identiškus paaiškinimus. Pabrėžia, kad konflikto metu buvo blaivi, ginklo nepanaudojo. Pažymi, kad A. Š. parodymai, kad ginklą ji laikė rankoje, nesutampa su jo paaiškinimu, kuriame jis nurodė, kad ginklą ji laikė užpakalinėje kelnių kišenėje. Mano, kad tai, jog niekas nebuvo apkandžiotas ar apdraskytas, įrodo, kad jos šuo buvo su antsnukiu ir pririštas prie pavadėlio. Tvirtina, kad nuobauda neatitinka padarytos veikos, nes kiti konflikto dalyviai sužeisti nebuvo, turėtas ginklas buvo ne kovinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimas, užtraukia įspėjimą arba baudą iki 200 Lt.

Administracinė nuobauda D. A. pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį skirta už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 13 d., apie 1 val., prie Nemuno upės ji vedžiojo jai priklausantį vokiečių aviganio mišrūno veislės šunį be antsnukio, taip pažeisdama Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto reikalavimą šunis bendrojo naudojimo patalpose vesti ir viešose vedžiojimo vietose vedžioti su pavadėliu ir antsnukiu.

ATPK 196 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ginklo, šaudmenų, kuriems įsigyti ir laikyti ar nešioti nereikalingas leidimas, saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimas, užtraukia įspėjimą arba baudą iki 100 Lt, arba baudą nuo 50 iki 100 Lt su ginklo bei šaudmenų konfiskavimu.

Administracinė nuobauda pagal ATPK 196 straipsnio 1 dalį apeliantei skirta už tai, kad tuo pačiu metu ji pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą ginklą gabenti (transportuoti) į kitą vietą (ginklo laikymo vietą, šaudyklą ir kitur) neužtaisytą, įdėtą į dėklą ar kitą tinkamą daiktą bei kad šoviniai negali būti sudėti į ginklo vamzdį, taip pat įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą draudimą nešiotis D kategorijos ginklą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad D. A. kaltė dėl ATPK 110 straipsnio 1 dalyje ir 196 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai. Pažymėtina, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti. Liudytojais apklaustų R. Š., E. D., A. Š., J. L., D. D. parodymai (74-75, 95, 101) ir jų rašytiniai paaiškinimai (b. l. 33-42), kurie atitinka vieni kitus ir yra nuoseklūs bei logiški, taip pat policijos pareigūnų E. J. ir Ž. B. tarnybiniai pranešimai ir parodymai (b. l. 47-48, 74, 101) įrodo, kad apeliantė viešoje vietoje vedžiojo jai priklausantį šunį be antsnukio, taip pažeisdama laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto reikalavimą ir padarydama ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, taip pat prie upės atsinešė užtaisytą D kategorijos šaunamąjį ginklą, taip pažeisdama cituotą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą ir 31 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą draudimą. Pažymėtina, kad apeliantės argumentai dėl to, jog A. Š. parodymai, kad ginklą ji laikė rankoje, nesutampa su jo paaiškinimu, kuriame jis nurodė, kad ginklą ji laikė užpakalinėje kelnių kišenėje, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi pati D. A. pripažįsta, jog norėdama pamatyti prie upės buvusių asmenų veidus, ji pasiėmė žibintuvėlį ir ginklą bei grįžo prie upės. Taigi apeliantės padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 196 straipsnio 1 dalyje, įrodytas taip pat jos pačios paaiškinimais. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė jokių aplinkybių, kurios keltų abejonių apklaustų liudytojų nešališkumu, tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantė.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. A. skirta galutinė subendrinta nuobauda atitinka padarytų pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę bei teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per griežta. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

              D. A. apeliacinio skundo netenkinti.

              Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

              Nutartis neskundžiama.