Civilinė
byla Nr. 2A-326/2013
Procesinio sprendimo kategorijos
35.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
n u t a
r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Vyto Miliaus (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos
teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1259-538/2011 pagal
ieškovo N. D. ieškinį
atsakovams D. Ž. ir
akcinei bendrovei SEB bankui dėl negrąžintos paskolos ir palūkanų išieškojimo
bei laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo Z. Ž..
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas N.
D. ieškiniu prašė: 1) išieškoti iš D. Ž. 85 000 Lt negrąžintos paskolos, 12 041,67
Lt nesumokėtų palūkanų, iš viso – 97 041,66 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų nuo
priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento AB SEB banko ir D. Ž. 2008-09-24 sudarytą
laidavimo sutartį Nr. 04/080290; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė,
kad pagal 2007-06-10 paskolos sutartį ieškovas N. D. suteikė D. Ž. 85 000 Lt paskolą iki 2008-06-01.
2008-10-02 paskolos sutarties pakeitimu paskolos grąžinimo terminas buvo
pratęstas iki 2008-12-31, o 2008-12-22 paskolos sutarties pakeitimu Nr. 2 paskolos
grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2009-12-01. Tačiau suėjus paskolos
grąžinimo terminui D. Ž. paskolos
negrąžino, palūkanų nemoka. Pagal 2007-06-10 paskolos sutarties 5 punktą D. Ž. įsipareigojo ieškovui
mokėti 5 procentus metinių palūkanų. Už laikotarpį nuo 2007-06-10 iki 2010-04-10
(34 mėnesiai) D. Ž. ieškovui
privalo sumokėti 12 041,67 Lt. Prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo
momento AB SEB banko ir D. Ž. 2008-09-24
sudarytą laidavimo sutartį Nr. 04/080290, ieškovas N. D. nurodė, kad D. Ž. neprivalėjo sudaryti laidavimo sutarties, nes
D. Ž. prisiimdamas
įsipareigojimus už AB SEB banko skolininką buvo skolingas ieškovui ir
laiduodamas už kitą asmenį, kurio skola yra labai didelė, negalėjo nežinoti,
kad AB SEB bankui pareiškus reikalavimą į jį, skolos sugrąžinimas ieškovui taps
problemiškas. Tai reiškia, kad D. Ž.,
sudarydamas laidavimo sutartį, buvo nesąžiningas. Be to, mano, jog D. Ž. nesąžiningumas yra
preziumuojamas CK 6.67 str. 5 p. pagrindu, nes bankų laidavimų sutartys
sudaromos nesuėjus jomis užtikrinto kredito grąžinimo terminui.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas D. Ž. prašė ieškinį atmesti ir priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti iš jo
85 000 Lt negrąžintos paskolos, 12 041,67 Lt nesumokėtų palūkanų, nes 2007-06-10
jis sudarė sutartį su N. D.,
pagal kurios 3 punktą, paskolos tikslinė paskirtis buvo gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini) pirkimui. Nupirktas gyvenamasis namas buvo išmainytas į dalį
gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas (duomenys
neskelbtini) mieste buvo perkamas tam, kad buvę gyvenamojo namo dalies (duomenys
neskelbtini) kaime savininkai iš savo namo išsikėlę turėtų kur gyventi.
Atlikus mainus su N. D. planavo
namą (duomenys neskelbtini) kaime brangiau parduoti ir gautą pelną
pasidalinti. Todėl 2007-06-10 sutartis realiai yra ne paskolos, o
bendradarbiavimo (jungtinės veiklos) sutartis. Už priimtiną kainą nepavykus
parduoti įsigyto gyvenamojo namo, jie geruoju pratęsdavo sutarties terminą iki
namas nebus parduotas, kol pats N. D.
surado gyvenamojo namo pirkėją, kuriam 2009-11-02 namas (namo dalis)
ir buvo parduotas. Atsakovui D. Ž. nebuvo
priimtina siūloma pardavimo kaina, tačiau N. D. jį informavo, kad pardavus namą jo rastam
pirkėjui, jis nebereikalaus iš atsakovo pinigų, nes savo finansinius klausimus
išspręs su namo pirkėja. Toks pasiūlymas atsakovą tenkino, todėl sutiko. Klausimą
dėl laidavimo sutarties paliko spręsti teismui.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas AB SEB bankas prašė
ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas
nepateikia jokio pagrįsto teisinio ir faktinio pagrindo leidžiančio tenkinti
ieškinio reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
2008-09-24 tarp UAB „Vakarų autocentras“ (skolininkas), atstovaujamo
direktoriaus D. Ž. ir AB
SEB bankas (kreditorius) buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr.
0450807120198/A3, pagal kurią skolininkui buvo suteiktas 1 300 000 Lt kreditas.
Pagal kreditavimo sutartį paskutinė kredito grąžinimo data buvo nustatyta - 2015-09-23.
Užtikrinant įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą 2008-09-24 buvo
pasirašyta laidavimo sutartis Nr. 04/080290, pagal kurią D. Ž. ir Z. Ž. laidavo už kredito gavėją ir įsipareigojo solidariai
visu savo turtu atsakyti bankui ta pačia suma kaip ir kredito gavėjas. Nesutiko
su ieškovo teiginiu, kad dėl ginčijamos laidavimo sutarties atsakovas D. Ž. pasidarė nemokus. Tiek
pasirašant laidavimo sutartį, tiek ir po jos pasirašymo nuosavybės teise
valdyto nekilnojamojo turto apimtys neleidžia konstatuoti D. Ž. nemokumo laidavimo sutarties pasirašymo
momentu, taip pat ir laikotarpiu po šios sutarties pasirašymo. Atsakovo D. Ž. bei jo sutuoktinės Z. Ž. nemokumą nulėmė, ne
kaip teigia ieškovas, ginčijamos laidavimo sutarties pasirašymas, o jau po ginčijamos
laidavimo sutarties sudarymo praėjus daugiau nei pusei metų atlikti minėtų
asmenų veiksmai, kuriais visas jiems priklausantis turtas neatlygintinų
sandorių - dovanojimo sutarčių pagrindu, buvo perleisti sūnui R. Ž.. Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis
laidavimo sutarties pasirašymo negalima sieti su atsakovo nemokumo atsiradimu,
dėl to nėra pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia remiantis CK
6.66 str.
II.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t.
y. priteisė ieškovui N. D. iš
atsakovo D. Ž. 85 000 Lt
skolos, 12 041,67 Lt palūkanų, iš viso 97 041,66 Lt, ir 5 proc. metinių
palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas
nustatė, kad nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas pripažinti
negaliojančia nuo sudarymo momento tarp AB SEB banko ir D. Ž. sudarytą laidavimo sutartį. Pagal šią
sutartį D. Ž. yra
užtikrinęs AB SEB banko skolininko kredito grąžinimą. AB SEB banko reikalavimai
pagal minėtą laidavimo sutartį yra 1 300 964,20 Lt. Laidavimo sutartis sudaryta
2008-09-24, t. y. po 2007-06-10 paskolos sutarties
sudarymo. Ieškovas prašė pripažinti ją negaliojančia nuo sudarymo momento, nes ji
pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus. Teismas nesutiko su ieškovo
reikalavimu.
Nurodė, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, pasisakydamas dėl
sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, yra konstatavęs, kad civilinėje byloje
galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 4.26 str. 3 d.), kuris reiškia, kad
kiekvienas įgijėjas laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo
požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti nesąžiningumo, jeigu įstatyme
nepreziumuojamas konkretaus subjekto nesąžiningumas. Tokia nesąžiningumo
prezumpcija actio Pauliana atveju yra CK 6.67 straipsnyje nustatytais
atvejais, tačiau, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje jie nenustatyti. Teismas
pažymėjo, kad sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai yra nuginčijamoji
prezumpcija. Išaiškino, jog CK 6.76 straipsnyje nurodyta, kad laidavimo
sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti
kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos
ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Vertino,
jog byloje nėra duomenų, kad D. Ž. laidavimo
sutarties sudarymo metu buvo nemokus, be to, pagal laidavimo sutartį
laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui tik jei tas asmuo, už
kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pripažino, jog pareiga
nuginčyti atsakovo sąžiningumą tenka ieškovui, bet jis šios prezumpcijos bylos
nagrinėjimo metu nepaneigė ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad
atsakovas AB SEB bankas, sudarydamas laidavimo sutartį su atsakovu D. Ž., buvo nesąžiningas.
Atkreipė dėmesį, jog nėra pagrindo teigti, kad dėl ginčijamos laidavimo
sutarties atsakovas D. Ž. pasidarė
nemokus. Priešingai, teismas nurodė, jog iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto
registro duomenų matyti, kad ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu
atsakovo D. Ž. turtinė
padėtis buvo pakankamai gera tam, kad įvykdyti savo įsipareigojimus tiek pagal
paskolos sutartį, tiek pagal laidavimo sutartį, be to, laidavimo sutartimi
atsakovui AB SEB bankui nebuvo suteikta pirmenybė ieškovo atžvilgiu, todėl
negalima daryti išvados, kad laidavimo sutartis pažeidė ieškovo teises.
Pažymėjo, kad atsakovo D. Ž. nemokumą
galėjo nulemti ne laidavimo sutarties sudarymas, o vėliau jo sudaryti turto
perleidimo kitam asmeniui sandoriai, kurie šioje byloje nėra ginčijami, todėl
dėl jų teismas pasisakė.
Esant šioms
aplinkybėms teismas darė išvadą, kad nenustatytos CK 6.66 straipsnyje nurodytos
sąlygos taikyti Actio Pauliana kreditoriaus interesų gynimo būdą ir nėra
pagrindo pripažinti ieškovo nurodytą sandorį negaliojančiu, todėl teismas
ieškinio dalį dėl AB SEB banko ir D.
Ž. 2008-09-24 sudarytos laidavimo sutarties Nr. 04/080290
pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento atmetė.
III.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas N. D. pateikė apeliacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo.
Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo
atmestas jo ieškinio reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia,
ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą
grindžia šiais argumentais:
1.
Klaipėdos apygardos teismas vertindamas banko nesąžiningumą vadovavosi
tik CK 6.67 str. įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, tačiau ieškinys buvo
grindžiamas CK 6.66 str. 2 d. įtvirtintu išimtiniu atveju, kad actio
Pauliana taikomas nepriklausomai nuo sąžiningumo ar nesąžiningumo buvimo, jei
ginčijamas sandoris yra neatlygintinas. Pagal CK 6.76 str. laidavimas gali būti
atlygintinas ir neatlygintinas. Iš ginčijamos 2008-09-24 laidavimo sutarties
turinio matyti, kad laidavimas buvo neatlygintinas, todėl šioje byloje dėl
neatlygintino laidavimo pripažinimo negaliojančiu nesąžiningumas neturėjo būti
nustatinėjamas.
2.
AB SEB bankas, sudarydamas laidavimo sutartį, buvo nesąžiningas, o tai įrodo
byloje surinkti įrodymai ir faktinės aplinkybės. D. Ž. pagal laidavimo sutartį užtikrino UAB
„Vakarų autocentras" 1 300 000 Lt kredito grąžinimą. AB SEB bankas
gaudamas laidavimą tokiai didelei sumai negalėjo nežinoti, kad toks sandoris
pažeis kitų laiduotojo kreditorių teises, nes tokio dydžio įsipareigojimas bet
kuriam fiziniam asmeniui yra neįprastai didelis. Atsižvelgiant į tai, kad šis
neįprastai didelis įsipareigojimas yra kildinamas iš papildomos prievolės, t. y.
laiduotojas nėra asmuo gavęs kreditą, AB SEB bankas negalėjo nežinoti, kad jei
fizinis asmuo turi kitų kreditorių, tai kitiems kreditoriams sumažės galimybė
gauti savo reikalavimo patenkinimą. AB SEB banko nesąžiningumą kitų D. Ž. kreditorių atžvilgiu
įrodo ir tai, kad pagal kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.2.1 ir
2.2.2 punktus turėjo būti įkeisti žemės sklypas, esantis (duomenys
neskelbtini), kurio rinkos vertė 2 082 000 Lt, bei pastatas, esantis (duomenys
neskelbtini), kurio rinkos vertė 411 000 Lt. Pagal kreditavimo sutarties I
kredito aprašo „Ilgalaikis kreditas“ 5.1 punktą, kreditas galėjo būti išmokėtas
tik tuo atveju, jei AB SEB bankui bus pateikta nekilnojamojo turto vertinimo
ataskaita nemažesnei nei 2 400 000 Lt sumai. Vadinasi, AB SEB banko kreditas
buvo pakankamai užtikrintas įkeistu nekilnojamuoju turtu, kurio vertė 1 100 000
Lt viršijo išduoto kredito sumą, todėl laidavimo sutarties sudarymas buvo
nesąžiningas kitų D. Ž. kreditorių
atžvilgiu, o to AB SEB bankas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo
reikalavimai, negalėjo nežinoti.
3.
Klaipėdos apygardos teismo motyvas, kad nėra duomenų, kad laidavimo
sutarties sudarymo metu skolininkas buvo nemokus ir kad tuo buvo pažeisti
ieškovo, kaip kreditoriaus, interesai, yra nepagrįstas, nes pagal CK 6.66 str.
1 d. kreditorių teisių pažeidimas gali pasireikšti trejopai: i) dėl sandorio
skolininkas tampa nemokus, ii) būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam
kreditoriui, arba iii) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Apeliantas
įrodinėjo, kad laidavimo sutartis kitaip pažeidžia kreditoriaus teises - D. Ž. prisiėmė naujų didelės
vertės įsipareigojimų, kurių prisiimti jis neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikos dėl actio Pauliana apžvalgoje nurodyta, kad „pagal CK
6.66 straipsnio 1 dalį „kitaip“ pažeidžiamos kreditoriaus teisės <...> 7)
kai skolininkas sandoriais prisiima vis naujus įsipareigojimus, kurių prisiimti
neprivalo“.
4.
Klaipėdos apygardos teismo motyvas, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl
laidavimo sutarties sudarymo skolininkas tapo nemokus, yra nepagrįstas, nes D. Ž. neturi turto, kurį
areštavus ir realizavus būtų galima greitai padengti įsiskolinimą. Net jei
santykinai maža ieškovo išduota paskola gali būti padengta iš D. Ž. kilnojamojo turto ir gaunamų pajamų, tai
esant laidavimui 1 300 000 Lt sumai, t. y. šiuos du reikalavimus pagal CPK 753
str. 2 d. tenkinant proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai,
faktiškai užkertama galimybė ieškovui išieškoti paskolą iš D. Ž..
5.
Klaipėdos apygardos teismo motyvas, kad laidavimo sutartimi AB SEB
bankui nėra suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu, nepagrįstas, nes
„kitoks“ kreditorių teisių pažeidimo būdas pasireiškia ne tik pirmenybės
suteikimu vienam iš kreditorių, bet ir naujų didelės vertės neprivalomų
įsipareigojimų prisiėmimu. Taip yra dėl to, kad skolininkui prisiėmus didelius
naujus įsipareigojimus, išieškojimo atveju jie yra dengiami proporcingai su
anksčiau prisiimtais mažesniais įsipareigojimais (CPK 753 str. 2 d.), todėl
mažus reikalavimus turintiems kreditoriams dėl naujai prisiimto didelio
neprivalomo įsipareigojimo, kurį prisiėmus skolininkas net negauna jokios
baudos, gali nebeužtekti turto vertės.
6.
Klaipėdos apygardos teismo motyvas, kad nemokumą galėjo nulemti ne
laidavimas, o vėliau sudaryti turto perleidimo sandoriai, nepagrįstas, nes
dabartinėje situacijoje būtent laidavimas lemia skolininko nemokumą, t. y. jei
perleidimo sandoriai nebus nuginčyti (šiuo metu faktinė situacija yra būtent
tokia), tai laidavimas trukdys susigrąžinti paskolą. CPK draudžia teismui
priimti sąlyginius sprendimus, o šis Klaipėdos apygardos teismo motyvas, kad
galbūt ateityje gali būti nuginčyti turto perleidimo sandoriai, yra sąlyginis,
nes, ar bus nuginčyti turto perleidimo sandoriai, yra nežinoma. Todėl, jei
Klaipėdos apygardos teismas manė, kad ieškinio patenkinimas ar nepatenkinimas
priklauso nuo kitos civilinė bylos baigties, tai jis šias dvi bylas turėjo
sujungti.
Atsakovas AB
SEB bankas pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo
skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus skundžiamame
pirmosios instancijos teismo sprendime. Papildomai nurodo, kad laidavimo
sutartis negali būti tapatinama su kitais neatlygintiniais sandoriais, todėl
atsakovo nesąžiningumas turėtų būti nustatinėjamas. Tuo tarpu ieškovas neįrodė
AB SEB banko nesąžiningumo. Ta aplinkybė, kad kredito grąžinimas buvo
užtikrintas ir turto įkeitimu, tik patvirtina atsakovo sąžiningumą, nes
parduoto įkeisto turto verte sumažėja laiduotojo atsakomybė (šiuo atveju
sumažėja D. Ž. atsakomybė),
kas lemia, jog ieškovui padidėja tikimybė patenkinti savo reikalavimus.
Atsakovas atkreipė dėmesį, jog actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra
taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovas praleido.
Ieškovas N. D. pateikė rašytinius
paaiškinimus. Prašo patenkinti jo apeliacinį skundą. Nurodo, kad AB SEB bankas
neatliko, nors turėjo tokią įstatyminę pareigą, atsakovo D. Ž. kreditingumo vertinimo, t. y. nesidomėjo,
ar D. Ž. turi kitų
kreditorių ir ar laidavimo sandoris nepažeis jų teisių. Tai, ieškovo nuomone,
patvirtina AB SEB banko nesąžiningumą. Papildomai ieškovas nurodo, kad byla
buvo išnagrinėta pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles, nes actio
Pauliana ieškinius nagrinėja apylinkių teismai, o šiuo atveju byla buvo
išnagrinėta Klaipėdos apygardos teismo.
IV. Apeliacinio
teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis
skundas netenkintinas.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas
(CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo
sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde
nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija
nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamu
atveju apeliantas skundžia tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį,
kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo
momento AB SEB banko ir D. Ž. 2008
m. rugsėjo 24 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. 04/080290 (toliau – Laidavimo
sutartis). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas vertins tik šios
sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą.
Lietuvos
Respublikos CK 6.66 str. įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio
Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną
ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti
kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;
4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo
nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis
kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį
dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į
perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam
reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 str.
pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas.
Tai, kad
ieškovas ir apeliantas N. D. turi
neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą D. Ž. yra pripažinta Klaipėdos apygardos teismo
2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas
priteisė ieškovui iš atsakovo 85 000 Lt skolos, 12 041,67 Lt palūkanų, iš viso
97 041,66 Lt, ir 5 proc. metinių palūkanų. Ši sprendimo dalis nebuvo apskųsta
apeliacine tvarka, todėl įsiteisėjo ir turi prejudicinę galią šioje byloje.
Tam, kad būtų
galimybė taikyti actio Pauliana institutą nagrinėjamoje byloje, yra
būtinybė nustatyti, kad Laidavimo sutartis pažeidė ieškovo, kaip atsakovo D. Ž. kreditoriaus, teises
bei teisėtus interesus. Apeliantas įrodinėjo, kad laidavimo sutartis kitaip
pažeidžia kreditoriaus teises - D. Ž. prisiėmė naujų didelės vertės
įsipareigojimų, kurių prisiimti jis neprivalėjo. Pažymėtina, kad „kitaip
pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ formuluotė reiškia, jog teismas,
atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus
teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad
tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir
skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios su skolininko mokumo sumažėjimu
susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Nustatinėjant
actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių
pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti
sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino
turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios
vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti
neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo
sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta
kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius
ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su
kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Taigi, teismui sprendžiant dėl
sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana
pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad
sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su
kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos
teismas, iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad
ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovo D. Ž. turtinė padėtis buvo pakankamai gera tam,
kad įvykdyti savo įsipareigojimus tiek pagal paskolos sutartį, tiek pagal
laidavimo sutartį. Be to, laidavimo sutartimi atsakovui AB SEB bankui nebuvo
suteikta pirmenybė ieškovo atžvilgiu. Sutiktina, kad atsakovo D. Ž. prievolės nevykdymą ieškovui galėjo nulemti
ne laidavimo sutarties sudarymas, o vėliau jo sudaryti turto perleidimo kitam
asmeniui sandoriai. Remiantis tuo, kas išdėstyta darytina išvada, kad nėra
pagrindo pripažinti, jog Laidavimo sutartimi buvo pažeisti ieškovo, kaip
kreditoriaus, teisės bei teisėti interesai.
Pripažinus,
jog nagrinėjamoje byloje nėra vienos iš būtinų sąlygų actio Pauliana
institutui taikyti, vertintina, kad nėra tikslinga nustatinėti kitas actio
Pauliana sąlygas. Atitinkamai konstatuotina, jog nėra pagrindo pripažinti
Laidavimo sutartį negaliojančia pagal CK 6.66 str., ką skundžiamame sprendime pagrįstai
pripažino ir pirmosios instancijos teismas.
Apeliantas
mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo
pagrindas, nes buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, t. y. byla buvo
išnagrinėta apygardos, o ne apylinkės teisme. Teisėjų kolegija nesutinka su
šiuo apelianto argumentu. Išaiškintina, kad actio Pauliana ieškiniai yra
turtinio pobūdžio, todėl atitinkamai tokių ieškinių teismingumą lemia ginčijamo
sandorio suma. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartimi atsakovas laidavo dėl 1 3000
000 Lt kredito grąžinimo. CPK 27 str. 1 p. numato, jog apygardos teismai, kaip
pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma
yra didesnė kaip 150 000 Lt. Akivaizdu, jog šiuo atveju ginčijamo sandorio suma
viršija 150 000 Lt, todėl ginčas yra teismingas būtent apygardos teismui.
Remiantis tuo,
kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto
pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais
motyvais.
Kiti apeliaciniame
skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės
teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1
d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų
atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu
atveju bylos rezultatas yra palankus atsakovams. Atsakovas AB SEB bankas prašo
priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jis teismui nepateikė
bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos atsakovui AB SEB bankui
nėra priteistinos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK
326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos
teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Algirdas Gailiūnas
Vytas Milius