Administracinė byla Nr. I-1595-244/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03182-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.2.3, 74

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2013 m.  kovo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,  dalyvaujant pareiškėjos atstovams G. L., K. L. ir V. V., viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Saerimner“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB „Saerimner“ skunde (b. l. 1–19) prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. S-197(7P-8/2012; 2) patenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu sprendimu Komisija atsisakė atnaujinti procesą mokestiniame ginče dėl 275 001 Lt pelno mokesčio permokos grąžinimo. Komisija netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Komisija sprendimą grindė 1990-07-23 Tarybos direktyvai Nr. 90/435/EEB „Dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms“ (toliau – Direktyva) prieštaraujančia 2001-12-20 Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 (toliau – PMĮ) 34 straipsnio 2 dalies nuostata bei nepagrįstai nagrinėjamam mokestiniam santykiui tiesiogiai netaikė Direktyvos nuostatų, nors egzistavo visi teisės aktuose numatyti pagrindai. Todėl egzistuoja objektyvus ir pakankamas teisinis pagrindas, įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte, atnaujinti mokestinį procesą šiame ginče. Taip pat egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą ir MAĮ 160 str. 2 d. 9 p. pagrindu, kadangi Komisija, kilus abejonių, nesirėmė Direktyvos versijomis kitomis kalbomis ir taip nukrypo nuo suformuotos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėja nesutinka su Komisijos pozicija, kad nagrinėjamoje situacijoje dvigubo pajamų apmokestinimo efektas nesusidarė, todėl nėra pagrindo tiesiogiai taikyti ir Direktyvos nuostatų, kurių tikslas išvengti dvigubo pajamų apmokestinimo efekto susidarymo. Direktyvos taikymo sąlygos yra nustatomos ne iš jos tikslų, bet iš tai specialiai reguliuojančių Direktyvos 1 ir 2 straipsnių, be to, tarp Direktyvos preambulėje išvardytų tikslų nėra tiesiogiai paminėtas tikslas išvengti dvigubo pajamų apmokestinimo efekto. Iš lietuviškos Direktyvos versijos 1 straipsnio formuluočių analizės, matyti, kad Direktyva taikoma, kai vienoje valstybėje narėje įsikūrusi patronuojanti įmonė gauna dividendus iš kitoje valstybėje narėje įsikūrusios savo dukterinės bendrovės, taip pat kai patronuojančioji įmonė moka dividendus savo dukterinei įmonei. Taigi lietuviškame Direktyvos 1 str. 1 d. 2 p. vertime nustatyta tiek teisiniu, tiek ir ekonominiu požiūriu sunkiai įmanoma situacija, kadangi patronuojančioji bendrovė valdo dukterinės bendrovės akcijas, suteikiančias teisę į dividendų mokėjimą, o ne atvirkščiai. Todėl praktiškai negalimas atvejis, kad patronuojančioji bendrovė mokėtų dividendus dukterinei bendrovei. Direktyvos 1 str. 1 dalyje terminas „valstybės narės įmonė“ yra vartojamas kalbant tik apie patronuojančiąją bendrovę ir nevartojamas kalbant apie dukterinę bendrovę. „Valstybės narės įmonės“ kategorija yra svarbi Direktyvos 2 straipsnio tikslais. Direktyvoje nustatyta, kad „valstybės narės įmonėmis“ turi atitikti tris kriterijus, t. y. 1) būti Direktyvos priede nurodytos juridinės formos, 2) būti valstybės narės rezidentėmis ir, kaip tai nustatyta tik lietuviškoje Direktyvos versijoje, 3) tokiai įmonei turi būti nustatyta prievolė mokėti pelno mokestį ar jam adekvatų kitos valstybės narės mokestį.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI)  ir Komisija netinkamai taikė lietuviškos Direktyvos versijos 1 ir 2 straipsnius. Direktyvos taikymo sąlygų atžvilgiu galima patikrinti tik Danijos patronuojančiąją bendrovę (tik jai taikoma „valstybės narės įmonės“ kategorija) ir nėra pagrindo tikrinti pareiškėjos, kuri yra dukterinė bendrovė. Kadangi pareiškėjos patronojančioji bendrovė dividendų išmokėjimo metu visas būtinas Direktyvos taikymo sąlygas atitiko (ginčas dėl to nevyksta), turėjo būti konstatuota, kad Direktyva turi būti taikoma pareiškėjos situacijoje, nes yra įvykdytos visos Direktyvos taikymo sąlygos nurodytos lietuviškame Direktyvos vertime. Komisija turėjo patikrinti, ar PMĮ 34 str. 2 d. redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d. ir numačiusi dividendų apmokestinimą pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio, kai dividendai mokami iš pelno apmokestinto 0% PM tarifu, atitiko Direktyvos 5 straipsnio nuostatas, nustačiusias absoliutų draudimą apmokestinti pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio dividendus, išmokamus dukterinės bendrovės kitoje valstybėje narėje įsikūrusiai patronuojančiajai bendrovei. Kadangi prieštaravimas yra akivaizdus, Komisija turėjo netaikyti PMĮ nuostatų, o remtis Direktyvos 5 straipsniu tiesiogiai, kadangi jis yra aiškus ir besąlyginis, o jo įgyvendinimo terminas nacionalinėje teisėje yra pasibaigęs.

Direktyvos lietuviškas vertimas yra prieštaringas ir netikslus, todėl reikėtų vadovautis Direktyvos versijomis kitomis kalbomis. Komisija Direktyvos versijomis kitomis kalbomis nesirėmė ir tinkamai jų netaikė. Direktyvos kitomis kalbinėmis versijų 2 str. 1 d. kriterijai yra suformuluoti taip pat kaip ir lietuviškoje versijoje, išskyrus c punktą. Lietuvių kalba išverstas direktyvos 2 str. 1 d. c punktas nustato, kad įmonei turi būti nustatyta prievolė mokėti pelno mokestį. O Direktyvos kitomis kalbinėmis versijose yra reikalaujama, kad įmonė būtų pelno mokesčio mokėtoja. Taigi skirtumas yra tarp „prievolės mokėti pelno mokestį“ ir buvimo „pelno mokesčio mokėtoja“. Kadangi pareiškėja tiek 2009 m., tiek anksčiau, tiek ir dabar visada išlaikė pelno mokesčio mokėtojo statusą PMĮ tikslais bei atitiko kitus du kriterijus (buvo įsteigta pagal Lietuvos įstatymus juridinis asmuo ir buvo Lietuvos rezidentas), laikytina, kad, net ir remdamasi Direktyvos versijomis kitomis kalbinėmis, Komisija turėjo konstatuoti, kad Direktyvos taikymo sąlygos pareiškėjos išmokėtų dividendų atžvilgiu privalo būti veikiančios tiesiogiai kolizijos su nacionalinės teisės normomis atveju. Kadangi kolizija tarp PMĮ 34 str. 2 d. redakcijos, galiojusios iki 2009 m. gruodžio 28 d., ir Direktyvos 5 straipsnio yra akivaizdi, Komisija turėjo remtis Direktyvos 5 straipsniu tiesiogiai ir pripažinti pareiškėjos teisę į pelno mokesčio permokos grąžinimą. Direktyva nustato, jog ne tik valstybė narė, kurioje yra įsikūrusi dukterinė bendrovė, turi neapmokestinti išmokamų dividendų pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio (Direktyvos 5 straipsnis), bet ir valstybė narė, kurioje yra įsikūrusi patronuojančioji bendrovė, turi neapmokestinti tokios patronuojančios bendrovės gaunamų dividendų (Direktyvos 4 straipsnis).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 121-122) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Vadovaujantis MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis, procesas mokestinio ginčo bylos, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3 (7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog Komisija neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai institucijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Atsakovė pažymi, jog LVAT praktikoje, aiškinant proceso atnaujinimo pagrindą, kai padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, laikomasi pozicijos, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesą atnaujinti (2008-04-17 nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008; 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2011-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011; 2012-09-28 nutartis administracinėje byloje Nr. P662-179/2012). Klausimas dėl PMĮ 34 straipsnio 2 dalies, galiojusios nuo 2009-01-01 iki 2009-12-28, prieštaravimo Direktyvos 5 straipsnio nuostatoms ir tiesioginio Direktyvos taikymo nagrinėjamam ginčui pareiškėjos buvo keliamas 2011-10-25 skunde Nr. S-438 Komisijai. Taigi Komisija ne tik turėjo galimybę įvertinti minėtus pareiškėjos skundo Komisijai argumentus, bet šį aspektą nagrinėjo 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011), kuris nustatytu terminu nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir būtent dėl kurio pareiškėja prašo Komisijos atnaujinti procesą. Iš Komisijos 2012-01-04 sprendimo Nr. S-3 (7-242/2011) motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasi Komisija padarė išvadą, jog pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Direktyvos 5 straipsnis gali būti taikomas tiesiogiai. Komisija, išanalizavusi Direktyvos tikslus, atsižvelgusi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008-04-03 sprendimą byloje Nr. C-27/07 B. F. du Crėdit Mutuel ir 2009-02-12 sprendimą byloje C-138/07 Cobelfret NV, nustačiusi mokestinio ginčo bylos faktines aplinkybes, 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011) padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju mokesčiu prie šaltinio Direktyvos 5 straipsnio prasme nėra laikoma PMĮ 34 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata, numatanti, jog jei dividendus išmokančio Lietuvos vieneto, kuris nėra laisvosios ekonominės zonos įmonė, apmokestinamajam pelnui yra taikomas 0 procentų pelno mokesčio tarifas, tai nuostata dėl dividendų neapmokestinimo netaikoma išmokamiems dividendams, proporcingai tenkantiems faktiškai neapmokestintam (įskaitant apmokestintą 0 procentų tarifu) apmokestinamajam pelnui. Komisijos nuomone, ginčo atveju taikomos PMĮ 34 straipsnio 2 dalies nuostatos yra suderintos su Direktyvos reikalavimais, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą buvo atmestas kaip nepagrįstas. Komisija pagrįstai konstatavo, jog prašyme atnaujinti procesą iš esmės nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti (įvertinti) Komisijai nagrinėjant pareiškėjos 2011-10-25 skundą Nr. S-438 ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius (akivaizdžius) materialinės teisės normų pažeidimus, padarytus šioje byloje.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. S-197(7P-8/2012) neatnaujinti proceso mokestinio ginčo byloje, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3(7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas.

Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas remiantis šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija.

Administracinėje byloje Nr. A442-874/2009 LVAT nurodė, kad esminėmis aplinkybėmis, kurios yra mokestinio ginčo proceso atnaujinimo pagrindas, gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo vietiniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą bei centriniam mokesčių administratoriui ar Mokestinių ginčų komisijai nagrinėjant mokestinį ginčą ir priimant sprendimą dėl mokestinio ginčo; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui vietiniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą bei centriniam mokesčių administratoriui ar Mokestinių ginčų komisijai nagrinėjant mokestinį ginčą; 3) apie šias aplinkybes mokesčių mokėtojas sužinojo jau po to, kai buvo priimtas vietos mokesčio administratoriaus sprendimas, centrinio mokesčio administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimas dėl mokestinio ginčo; 4) turi esminę reikšmę mokestinio ginčo bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks vietos mokesčio administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimas (LVAT 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-874/2009, taip pat žr. LVAT 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1595/2009).

Mokesčių administravimo įstatymo 160 str. 2 d. 7 p. nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. To paties straipsnio 9 p. nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.

Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjos dividendams, išmokėtiems Danijoje įsikūrusiai patronojančiajai bendrovei „Danish Lithuanian Holding Aps“, buvo pritaikyta PMĮ 34 str. 2 d. redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d., tiek, kiek ji leido apmokestinti pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio dividendus, proporcingai tenkančius 0% pelno mokesčio tarifu apmokestintam pelnui, bei dėl to, ar pagrįstai buvo netaikytas Direktyvos 5 straipsnis, nustatantis absoliutų draudimą valstybėms narėms apmokestinti pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio dividendus, išmokamus vienoje valstybėje narėje įsikūrusios dukterinės bendrovės kitoje valstybėje narėje įsikūrusiai patronuojančiajai bendrovei.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2011-06-23 pateikė Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Inspekcija) prašymą grąžinti 2009 metais sumokėtą 275 001 Lt pelno mokesčio (toliau - PM) nuo užsienio vienetams išmokėtų dividendų, nes, pareiškėjos teigimu, vadovaujantis PMĮ nuostatomis, pareiškėjos akcininkui išmokėti dividendai yra neapmokestinami PM prie šaltinio (b. l. 20-21).

Inspekcija 2011-07-27 sprendimu Nr. (17.4-21 )-S-209 pareiškėjos prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) netenkino, motyvuodama tuo, kad pareiškėja vykdo žemės ūkio veiklą ir iki 2009 metų mokestinio laikotarpio apmokestinamajam pelnui taikė 0 % PM tarifą. Pagal PMĮ 34 str. 2 dalies (2008-12-18 PMĮ redakcija Nr. XI-74) pakeitimą galiojusį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-28 bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Danijos Respublikos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo 10 straipsnio nuostatomis išmokami 2009 metais dividendai apmokestinami 5 % pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio.

Pareiškėja nesutikdama su Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą atsakovei, kuri 2011-09-26 sprendimu Nr. 69-227 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Dėl atsakovės 2011-09-26 sprendimo pareiškėja pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2012-01-04 sprendimu Nr. S-3(7-242/2011 patvirtino atsakovės sprendimą (b. l. 39-47).

Pareiškėja nesutikdama su 2012-01-04 Komisijos sprendimu Nr. S-3(7-242/2011) 2012 m. vasario 15 d. paštu išsiuntė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė panaikinti: 1) 2012 m. sausio 4 d. Komisijos sprendimą Nr. S-3(7-242/2011); 2) 2011 m. rugsėjo 26 d. atsakovės sprendimą Nr. 69-227; 3) 2011 m. liepos 27 d. Inspekcijos sprendimą Nr. (17.4-21 )-S-209 ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjos prašymą grąžinti 275 001 Lt pelno mokesčio permoką. Pareiškėja kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi netenkino šio pareiškėjos prašymo ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-04-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-278/2012 atmetė pareiškėjos atskirąjį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį.

Pareiškėja 2012-07-03 Komisijai pateikė prašymą Nr. S-304 dėl proceso atnaujinimo. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą 2012-11-12 sprendimu Nr. S-197(7P-8/2012) neatnaujino mokestinio ginčo bylos, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3 (7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, proceso (b. l. 92-98).

Pareiškėja nesutinka su Komisijos sprendimu, prašo teismo jį panaikinti ir patenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėja prašyme Komisijai dėl proceso atnaujinimo rėmėsi MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punktu (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą). Taip pat nurodė, jog Komisija savo 2012-01-04 sprendimą Nr. S-3 (7-242/2011) grindė PMĮ 34 straipsnio 2 dalimi, kuri prieštarauja 1990-07-23 Tarybos direktyvai 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms. Pareiškėjos teigimu, Komisija nepagrįstai nagrinėjamam mokestiniam santykiui tiesiogiai netaikė Direktyvos 5 straipsnio nuostatų, nors egzistavo visi teisės aktuose numatyti pagrindai.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad klausimas dėl PMĮ 34 straipsnio 2 dalies, galiojusios nuo 2009-01-01 iki 2009-12-28, prieštaravimo Direktyvos 5 straipsnio nuostatoms ir tiesioginio Direktyvos taikymo nagrinėjamam ginčui pareiškėjos buvo keliamas 2011-10-25 skunde Nr. S-438 Komisijai. Komisija minėtus pareiškėjos skundo  argumentus išnagrinėjo 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011), kuris nustatytu terminu nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir būtent dėl kurio pareiškėja prašo atnaujinti procesą. Komisija padarė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog Direktyvos 5 straipsnis gali būti taikomas tiesiogiai (sprendimo 7-8 puslapiai). Komisija, išanalizavusi Direktyvos tikslus, atsižvelgusi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008-04-03 sprendimą byloje Nr. C-27/07 B. F. du Crėdit Mutuel ir 2009-02-12 sprendimą byloje C-138/07 Cobelfret NV, nustatė mokestinio ginčo bylos faktines aplinkybes, 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011) padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju mokesčiu prie šaltinio Direktyvos 5 straipsnio prasme nėra laikoma PMĮ 34 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais, griežtai laikantis įstatyme nustatytu proceso atnaujinimo taisyklių. Prašyme atnaujinti procesą atnaujinimo nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti 2012-01-04 Komisijos sprendime Nr. S-3 (7-242/2011) ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus, padarytus šioje byloje.

Teismas daro išvadą, kad 2012-11-12 sprendime Nr. S-197(7P-8/2012) Komisija pagrįstai konstatavo, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti (įvertinti) Komisijai nagrinėjant pareiškėjos 2011-10-25 skundą ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus padarytus šioje byloje. Todėl Komisija skundžiamame sprendime teisėtai konstatavo, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą mokestinio ginčo bylos, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3 (7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, negali būti patenkintas.

Pareiškėja teigia, kad lietuviškas Direktyvos vertimas yra prieštaringas ir netikslus, todėl reikėtų vadovautis kitų kalbų Direktyvos versijomis, Komisija kitomis kalbinėmis Direktyvos versijomis nesirėmė ir tinkamai jų netaikė. Šie pareiškėjos argumentai atmestini, nes tai nėra aplinkybės, kurios pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti žinomos vietiniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą bei centriniam mokesčių administratoriui ar Mokestinių ginčų komisijai nagrinėjant mokestinį ginčą. Be to, pareiškėja nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad lietuviškas Direktyvos vertimas yra prieštaringas ir netikslus, pareiškėjos pateiktos Direktyvos versijos kitomis kalbomis (jų vertimai į lietuvių kalbą) nustatyta tvarka nėra patvirtinti, todėl negali būti įrodymais byloje.

Sistemiškai išanalizavęs anksčiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovė tinkamai taikė norminius teisės aktus, todėl skundžiamas 2012-11-12 Komisijos sprendimas Nr. S-197(7P-8/2012) yra teisėtas ir pagrįstas ir, remiantis pareiškėjos nurodytais argumentais, skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

n u s p r e n d ė:

Atmesti pareiškėjos UAB ,,Saerimner“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas  per 14 dienų  nuo  jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas  Lietuvos  vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                 Liudmila Zaborovska