Civilinė byla Nr. e2A-1026-527/2015;

                                                                         proceso Nr. 2-69-3-14921-2014-4;

procesinio dokumento kategorijos: 44.2.2; 44.2.4; 44.5.2; 44.5.2.1;

(S)

121.14; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2351-918/2015 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo (trečiasis asmuo – S. M.),

n u s t a t ė:

                                        I.Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymą, įrodymų vertinimą (CPK 178 ir 185 str.), materialiosios teisės normų, nustatančių žalos nustatymo ir jos atlyginimo sąlygas ir principus aiškinimo ir taikymo (CK 6.246–6.249, 6.266, 6.271, 6.1015 str.) byloje, kurioje draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimą išmoką dėl transporto priemonė sugadinimų jai įvažiavus į kelio duobę, pareiškė ieškinį dėl išmokėtų sumų priteisimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens – kelio savininko.

Ieškovė ieškinyje ir dublike prašė priteisti iš atsakovės 5 615,94 Lt (ekvivalentas – 1 626,49 Eur) turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2012-04-19 transporto priemonė Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagaminta 2010 m., apdrausta Transporto priemonių draudimu (KASKO), vairuojama trečiojo asmens, Žemaičių pl., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri buvo pilna vandens ir nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimo nenustatė, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: keičiamos dalys – priekinė dešinės pusės padanga; remontuojamos dalys – priekinis dešinės pusės ratlankis. Vėliau atlikus apžiūrą UAB „JMA Kaunas“ autoservise nustatyta, jog reikalinga keisti ir rato guolį, guoliavietę bei amortizatorių ir atlikti ratų suvedimo remontą. Draudėjas pateikė ieškovei 6 275,98 Lt remonto išlaidas patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė įvertino ir apskaičiavo, kad eismo įvykio metu sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 5 615,95 Lt (nes sumažinta 660,04 Lt už nesugadintos padangos keitimą), ir jas kompensavo, išmokėdama draudėjui draudimo išmoką. Kaune esantys viešieji keliai, taip pat ir Žemaičių pl., nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą juose privalo savininkas, t. y. atsakovė, tačiau ji neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-01-06 sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1 626,49 Eur turtinę žalą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-22) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 94,42 Eur teisines išlaidas.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytą Žemaičių pl., Kaune duobės dydį ir gylį (kas rodo, jog duobė neatsirado staiga), konstatavo, kad atsakovė, kaip kelio savininkė, nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, laiku pastebėti būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui, nesiėmė jokių priemonių duobei pažymėti, kelio dangos būklei pataisyti ir suremontuoti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog eismo įvykis atsitiko dėl kokių nors kaltų ar neatsargių vairuotojo veiksmų. Atvirkščiai, bylos duomenys tik patvirtina, kad trečiasis asmuo, nežinodamas apie gatvės būklę (t. y., kad gatvės važiuojamojoje dalyje yra didelė duobė), esant prietemai ir lyjant, matė didelę balą, važiavo nedideliu greičiu, bandė balą apvažiuoti. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad trečiasis asmuo negalėjo imtis jokių kitokių veiksmų ar kitaip elgtis, kad žalos būtų išvengta ar kad ji būtų mažesnė. Nesant pateiktų objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismas nekonstatavo, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui, teismui nėra pagrindo. Teismas atsakovės nurodytos Vertės nustatymo tvarkos ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nelaikė privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, CK normų ir draudimo sutarties sąlygų. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, remonto sąmata, PVM sąskaita faktūra neginčijamai patvirtina priežastinį ryšį tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų, kurių dydžio pagrįstumu teismas nematė pagrindo abejoti. Nors Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, transporto priemonės techninės apžiūros akte ir remonto sąmatoje nurodyti transporto priemonės sugadinimai skiriasi, tai nepatvirtina, jog vėliau nustatyti automobilio sugadinimai atsirado ne ieškovės ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis: tiek policijos pareigūnas, surašydamas nutarimą ir aprašydamas eismo įvykį, tiek ieškovės įgaliotas asmuo, atlikęs pirminę automobilio apžiūrą, nurodė tik akivaizdžiai matomus sugadinimus, tuo tarpu išsami ir profesionali apžiūra atlikta tik autoservise. Sąmatoje nurodyti apgadinimai gali atsirasti transporto priemonei priekiniu dešinės pusės ratu įvažiavus į kelio duobę, o tai, vairuotojo aiškinimu, šiuo atveju ir atsitiko. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad nustatyti transporto priemonės sugadinimai negalėjo atsirasti dėl paties eismo įvykio mechanizmo, t. y., kad nebūdingi trečiojo asmens nurodytoms įvykio aplinkybėms. Teismas padarė išvadą, kad už šio įvykio metu padarytą žalą atsako būtent atsakovė. Tarp neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovė, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakinga už padarytą žalą. Ginčo atveju yra visos trys sąlygos, reikalingos deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnio sąlygas. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų (CK 6.210 str. 1 d.) nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015-01-06 Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, be to, nenustatė iki pažeidimo buvusios padėties, nors žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Negalint padaryti vienareikšmiškos išvados, kad priteista žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Ieškovė nepateikė teisės aktuose numatyto privalomo ginčo transporto priemonės vertinimo ir dokumentų, patvirtinančių nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki eismo įvykio, o techninės apžiūros aktas, kuriuo rėmėsi teismas, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, apart ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių įvykio buvimą. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta LR susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000-04-17 Nr. 120 / 2000-04-14 Nr. 101 (toliau – Tvarka), kuri privaloma (visiems, nieko neišskiriant) vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą (2 ir 14.1 p.), taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais (14.2 p.). Ieškovė, prieš išmokėdama draudimo išmoką kaip žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2 ir 29.3 p.), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4 ir 29.2 p.), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5 ir 29.3 p.) ir pan., tačiau teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė ir atsakomybę dėl tariamų eismo įvykio pasekmių priskyrė tik atsakovei. Nei viename bylos dokumentų nėra išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta teismo priteista žala. Teismas UAB „JMA Kaunas“ 2012-05-02 (įvykis 2012-04-19) automobilio remonto sąmatą vertino kaip vertintojo ataskaitą, nors, remiantis Turto vertinimo priežiūros tarnybos duomenimis (prieiga per internetą: www.atvi.lt), nėra įtraukta į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Teismas net neatsižvelgė į tai, kad ieškovė 2012-04-20 (1 diena po įvykio) surašytame Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyti apgadinimai: keičiamos dalys – priekinis dešinės pusės rato padanga; remontuojamos dalys – priekinis dešinės pusės ratlankis, ratų geometrija, papildomų apgadinimų nenustatė, kadangi pagal minėto Transporto priemonės techninio apžiūros akto 2 p. aiškiai nurodyta, kad „Galimi paslėpti defektai, kurie gali išaiškėti remonto metu. Tuo atveju, prieš juos pašalinant, apie tai raštiškai turi būti pranešta AB „Lietuvos draudimas“ klientų aptarnavimo departamentui, kuriuo darbuotojas surašys papildomos apžiūros aktą“, tokio dokumento byloje nėra. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012-04-19 nutarime (toliau – Nutarimas) nurodytas automobilio sugadinimas – priekinis dešinės pusės ratas ir padanga, kas atitinka ir minėtame Transporto techninės apžiūros akte užfiksuotus apgadinimus. Vien tai, jog policijos pareigūnų yra užfiksuotas duobės buvimo faktas, dar nereiškia, kad atsakovė privalo atlyginti visą ieškovės reikalaujamą žalą, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje nepateikta, kaip ir nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio.

Atsakovės pareiga taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Pvz. 2011 m. gatvių išdaužų tvarkymo lėšos (Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos) atsakovę pasiekė tik balandžio mėn. Visos išlaidos, skirtos duobių tvarkymui Kauno miesto gatvėse, yra būtent tam ir panaudojamos. Apie neefektyvų lėšų panaudojimą duomenų nėra. Be to, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, neįmanoma visas duobes sutvarkyti iš karto bei užtikrinti, kad jos neatsinaujintų. Atsakovė kelius prižiūri pagal turimas finansines galimybes, kurios neleidžia nuolat remontuoti ir rekonstruoti gatves taip, kad jos būtų be menkiausių trūkumų. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12 punkte ir nėra numatyta šią funkciją atlikti nepriekaištingai, o nurodyta ją atlikti taip, kad keliai būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo atsakovės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija), todėl už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga ne tik atsakovė, bet ir Kelių direkcija, būtent kuri turi kontroliuoti tinkamą lėšų panaudojimą ir yra už tai atsakinga. Atsakovė, būdama atsakinga už kontrolę, nėra nustačiusi, jog Kauno miesto gatvių tvarkymas būtų atliekamas netinkamai, kad neatitiktų Lietuvos standartų ir normų. Teismas į visa tai nepagrįstai neatsižvelgė. Dėl nepakankamo lėšų skyrimo gatvių tvarkymui (netinkamas lėšų panaudojimas neužfiksuotas; be atlygio niekas nesutinka tvarkyti) atsakomybę taikė tik atsakovei, nors už lėšų skyrimą ir jų tinkamą panaudojimą yra atsakinga ir Kelių direkcija.

Be to, teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-22) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Šios bylos nagrinėjimas neužsitęsė, tuo labiau dėl atsakovės kaltės. Atsakovė pateikė visus procesinius dokumentus bei atliko kitus procesinius veiksmus nepraleisdama nurodytų terminų. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. LR vietos savivaldos įstatymas, pagal kurio 6 straipsnio 32 punktą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2015-01-06 sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino transporto priemonės vairuotojo veiksmų, susijusių su transporto priemonės valdymo atidumu ir atsargumu. Policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga patvirtina, jog policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – nepažymėtą gatvėje esančią duobę, dislokaciją transporto priemonės atžvilgiu, reikšmingus atstumus. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykį buvus. Atsakovės argumentai, kad vairuotojas, būdamas rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą, grindžiami vien prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, atsakovė nepateikė, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog vairuotojas buvo pakankamai atsargus ir rūpestingas. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas nesivadovavo CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, jog už bendrai padarytą žalą asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai, kadangi nenustatyta nei viena LAT 2014-03-03 nutartyje c. byloje Nr. 3K-7-144/2014 paminėta solidariosios atsakomybės deliktiniams santykiams taikymui būtinų sąlygų. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias priežastinio ryšio nustatymą, t. y. neteisėtai pripažino priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų atsakovės veiksmų egzistavimą. Priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos šioje byloje patvirtina policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga – Kauno VPK Kelių policijos valdybos 2012-04-19 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio vietos schema, Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės patrulio tarnybinis pranešimas, kuriuose užfiksuota, jog per eismo įvykį transporto priemonė buvo sugadinta, 2012-04-19 kelias Žemaičių pl., Kaune, turėjo trūkumą – buvo duobėtas. Ši policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio medžiaga pagrindžia ir priežastinį ryšį CK 6.271 straipsnio atžvilgiu, nes iš joje užfiksuotų aplinkybių darytina išvada, jog atsakovė pažeidė pareigą prižiūrėti ir remontuoti Žemaičių pl., Kaune, esantį kelią. Teismas pagrįstai eismo įvykio tyrimo medžiagoje esančius dokumentus laikė oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę (CPK 197 str. 2 d.). Be to, administravęs žalos bylą ieškovės darbuotojas nustatė, kad transporto priemonei padaryti sugadinimai būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę. Ieškovės pateikti transporto priemonės techninės apžiūros aktas, remonto sąmata, policijos pareigūnų surinkta medžiaga patvirtina priežastinio ryšio tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų egzistavimą. Teismas tinkamai įvertinęs šalių pateiktus įrodymus pagrįstai sprendė, jog byloje egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė normas, reglamentuojančias žalos dydžio nustatymą. Įvertinęs remonto sąmatoje bei PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SDR_0000214 nurodytus atliktus remonto darbus bylą administravęs ieškovės darbuotojas draudimo išmoką apskaičiavo atmesdamas eismo įvykio metu nesugadintos padangos keitimo išlaidas, kas patvirtina tai, kad ieškovė vertino aplinkybes, ar atlikti remonto darbai bei keistos detalės buvo tiesiogiai susijusios su eismo įvykio metu padarytais automobilio sugadinimais. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė žalos dydį. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovės pateiktame transporto priemonės techninės apžiūros akte buvo užfiksuoti ne visi apgadinimai. Transporto priemonės techninės apžiūros akto pastabų 2 punktas yra skirtas Savanoriškojo transporto priemonės draudimo sutarties šalims, apžiūros metu pastebėtiems sugadinimams užfiksuoti, siekiant išvengti ginčo tarp draudėjo ir draudiko dėl transporto priemonės sugadinimų. Draudimo išmoka buvo išmokėta pagal draudėjo ir draudiko suderintą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SDR_0000214. Tai leidžia daryti išvadą, jog draudikui buvo pranešta apie apžiūros metu nustatytus apgadinimus, o draudėjui buvo atlyginta visa patirta žala, kadangi draudėjas išmokėtos draudimo išmokos neginčijo ir dėl papildomų išmokų į ieškovę nesikreipė. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog nepateiktas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas ir Tvarkos nuostatos. Tvarkos 19 punkte yra nurodyta, jog „Transporto priemonės vertinimo sutartyje aptariamos darbo atlikimo sąlygos, terminai, atlyginimas ir kita“. Tokia įstatymo nuostata suponuoja, jog ši tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Turto vertinimą atlieka ieškovės darbuotojai įmonės reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms. Teismas pagrįstai taikė nusistovėjusią teismų praktiką šiuo klausimu. Atsakovė nepagrįstai nurodo, jog teismas ieškovės pateiktą remonto sąmatą vertino kaip vertintojo ataskaitą. Teismas sprendime dėl remonto sąmatos prilyginimo vertinimo ataskaitai nepasisakė. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai priteisė 5% metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, motyvuodama tuo, jog reikalavimas kildinamas iš viešosios teisės normų. Ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš CK 6.1015 straipsnio, pagal kurį išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgyja subrogacijos teisę į atsakovės deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal CK 6.266 bei 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininke.

            IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 str.). Pažymėtina, jog, vadovaujantis Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis – 2014-03-28 nutartimi teismingumo byloje Nr. T-38/2014, 2014-04-07 nutartimi teismingumo byloje Nr. T-22/2014 ir vėlesnėmis, byla pagrįstai išnagrinėta bendrosios kompetencijos teisme.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado.

Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, jog apylinkės teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias priežastinio ryšio nustatymą, t. y., kad neteisėtai pripažino priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų atsakovės veiksmų egzistavimą. Apeliantė iš esmės neginčija savo neteisėtų veiksmų, dėl kurių apdraustai transporto priemonei buvo padaryta žala, t. y. kad ji neįvykdė savininkės pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti ginčo kelio važiuojamąją dalį ir užtikrinti joje saugų eismą, pripažindama, kad gatvių netinkamą priežiūrą sąlygojo netinkamas finansavimas ir kad už tai, jos nuomone, kartu yra atsakinga ir Kelių direkcija. Tačiau atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesant byloje pakankamai įrodymų padarė netinkamą ir nepagrįstą išvadą, jog reikalaujama atlyginti žala buvo patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, kadangi vien duobės buvimo faktas ir netinkama forma konstatuoti transporto priemonės pažeidimais nesuponuoja žalos transporto priemonei padarymo fakto, t. y. neigia priežastinio ryšio buvimą. Priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos šioje byloje, kolegijos nuomone, patvirtina ieškovės pateikta policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga – Kauno VPK Kelių policijos valdybos 2012-04-19 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio vietos schema, Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės patrulio tarnybinis pranešimas. Šioje medžiagoje užfiksuota, jog per 2012-04-19 eismo įvykį transporto priemonė buvo sugadinta, o kelias (Žemaičių pl., Kaune) turėjo trūkumą – t. y. jame buvo duobė (1,5 m ilgio, 1,0 m pločio ir 0,2 m gylio). Kolegijos nuomone, šioje medžiagoje užfiksuotų aplinkybių pakanka padaryti išvadai, jog atsakovė pažeidė pareigą prižiūrėti ir remontuoti Žemaičių pl., Kaune esantį kelią. CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (LAT Civilinių bylų skyriaus 2013-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013). Kadangi įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė kompetentingi asmenys – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, įvykio tyrimo medžiagą įformindami nustatytos formos dokumentais, todėl įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra esminis įrodymas, patvirtinantis eismo įvykio priežastį bei aplinkybes ir dėl šios priežasties atsiradusią žalą, t. y. transporto priemonės sugadinimus. Atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, jog automobilio sugadinimai yra neaišku kada atsiradę, o eismo įvykį įvardindama tariamu, daro tik niekuo nepagrįstas prielaidas, tačiau nepateikia jokių nustatytas aplinkybes paneigiančių ir atsakovės atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.). Kolegijos nuomone, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad eismo įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai atitinka tokiems dokumentams keliamus formos reikalavimus, todėl visi eismo įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Nors Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, transporto priemonės techninės apžiūros akte ir remonto sąmatoje nurodyti transporto priemonės sugadinimai skiriasi, kolegijos nuomone, ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, jog ir vėliau nustatyti paslėpti ir tik išoriškai apžiūrėjus automobilį nematomi automobilio sugadinimai atsirado ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis: tiek policijos pareigūnas, surašydamas nutarimą ir aprašydamas eismo įvykį, tiek ieškovo įgaliotas asmuo, atlikęs pirminę automobilio apžiūrą, nurodė tik akivaizdžiai matomus sugadinimus, tuo tarpu išsami ir profesionali apžiūra atlikta tik autoservise. Kolegijai nekyla abejonių, jog sąmatoje nurodyti apgadinimai net dviejų metų neturėjusiam automobiliui atsirado transporto priemonei priekiniu dešinės pusės ratu įvažiavus į kelio duobę, ką patvirtina ir trečiojo asmens teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, jog jis, važiuodamas po įvykio, girdėjo garsus, kurių neturėjo būti, ir tai, jog ieškovės darbuotojas, administravęs žalos bylą, nustatė, kad transporto priemonei padaryti sugadinimai būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę. Atsakovas, nors ir nesutikdamas su ieškiniu ir ginčydamas ieškovo nustatytos ir pašomos priteisti žalos dydį, nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kad nustatyti transporto priemonės sugadinimai negalėjo atsirasti dėl paties eismo įvykio mechanizmo, t. y., kad atsiradę apgadinimai yra nebūdingi trečiojo asmens nurodytoms įvykio aplinkybėms, ar kad, pavyzdžiui, tiek guolis, tiek amortizatorius galėjo būti natūraliai susidėvėję. Ieškovės pateikti transporto priemonės techninės apžiūros aktas, remonto sąmata, policijos pareigūnų surinkta medžiaga, kolegijos nuomone, patvirtina priežastinio ryšio tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs šalių pateiktų įrodymų visumą, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai laikė nustatytu, jog yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilių apgadinimų, t. y. pripažino, kad nustatyti automobilio sugadinimai yra eismo įvykio, kilusio transporto priemonei įvažiavus į duobę, pasekmė.

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat be teisėto pagrindo teigia, jog teismas pažeidė normas, reglamentuojančias žalos dydžio nustatymą. Bylos duomenys patvirtina, jog žalos bylą administravęs ieškovės darbuotojas, įvertinęs UAB „JMA Kaunas“ remonto sąmatoje bei PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SDR_0000214 nurodytus atliktus remonto darbus, draudimo išmoką apskaičiavo atmesdamas eismo įvykio metu nesugadintos padangos keitimo išlaidas. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė, spręsdama draudimo išmokos mokėjimo klausimą, vertino aplinkybes, ar atlikti remonto darbai bei keistos detalės buvo tiesiogiai susijusios su eismo įvykio metu padarytais automobilio sugadinimais. Tuo tarpu atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės nei būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti išlaidos. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog atsakovė savo argumentus dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio grindė tik prielaidomis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė, jog ieškovė įrodė žalos dydį. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovės pateiktame transporto priemonės techninės apžiūros akte buvo užfiksuoti ne visi apgadinimai. Atsakovės minimas Transporto priemonės techninės apžiūros akto pastabų 2 punktas yra skirtas Savanoriškojo transporto priemonės draudimo sutarties šalims. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas yra skirtas transporto priemonės apžiūros metu pastebėtiems sugadinimams užfiksuoti, siekiant išvengti ginčo tarp draudėjo ir draudiko dėl transporto priemonės sugadinimų. Kadangi draudimo išmoka buvo išmokėta pagal draudėjo ir draudiko suderintą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SDR_0000214, tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog draudikui buvo pranešta apie apžiūros metu vėliau nustatytus paslėptus apgadinimus, kurie negalėjo būti pastebėti iš karto po įvykio surašant Transporto priemonės techninės apžiūros aktą.

Atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, jog nepateiktas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas ir netaikytos LR susisiekimo ir finansų ministrų 2000-04-22 įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatos. Tokiu būdu atsakovė teigia, kad automobiliui padarytą žalą galima nustatyti tik atestuoto turto vertintojo atlikto kilnojamojo turto vertinimo pagrindu, t. y. faktiškai kelia įrodymo žalos dydžiui nustatyti leistinumo klausimą. Tačiau dėl šio atsakovės apeliacinio skundo argumento yra išsamiai pasisakyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė atsakovės nurodomo Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas. Kolegija, vadovaudamasi šio įstatymo 2 straipsnio 7, 13 dalimis, 7 straipsniu, sprendžia, kad draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto ar verslo vertintojo sąvoką. Pažymėtina, kad pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Todėl draudiko pasitelkto turto vertintojo atliktas padarytos žalos įvertinimas laikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu. Be to, pagal LR Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktą žalos dydžio nustatymo tvarka yra draudimo taisyklių būtinoji dalis, o tai reiškia, kad žalos dydžio nustatymas reglamentuojamas būtent draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, nors Tvarkos 2 punkte nurodyta, kad ji yra privaloma transporto priemonių vertinimą atliekantiems subjektams, tačiau 19 punkte nuostata, jog „Transporto priemonės vertinimo sutartyje aptariamos darbo atlikimo sąlygos, terminai, atlyginimas ir kita“, suponuoja, jog ši Tvarka taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Turto vertinimą atlieka ieškovės darbuotojai įmonės reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog apeliantės argumentai, jog dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą LR susisiekimo ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120 ir LR finansų ministro 2000-04-14 įsakymu Nr. 101, pirmosios instancijos teismo buvo atmesti taip pat pagrįstai, beje, remiantis ir jau suformuota teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartimi a. byloje Nr. A146-1265/2013, 2014-07-31 nutartimi a. byloje Nr. A858-1423/2014, 2015-01-19 nutartimi a. byloje Nr. A-602-1718-14 ir kt., o taip pat bendrosios kompetencijos teismų (pvz., Kauno apygardos teismo 2015-01-14 nutartis c. byloje Nr. e2A-255-343/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-134-436/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-168-173/2015 2015-01-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-254-601/2015, 2015-02-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-154-230/2015). Šiose teismų nutartyse faktiškai jau yra konstatuota, jog Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, nustatant žalą draudimo santykiuose, nėra privaloma, nes tokio reikalavimo nenumato nei Draudimo įstatymas, nei CK, nei draudimo sutarties sąlygos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai taikė nusistovėjusią teismų praktiką šiuo klausimu. Pažymėtina, jog atsakovė apeliaciniame skunde taip pat visiškai nepagrįstai nurodo, jog teismas ieškovės pateiktą UAB „JMA Kaunas“ remonto sąmatą vertino kaip vertintojo ataskaitą, kadangi teismas sprendime dėl remonto sąmatos prilyginimo vertinimo ataskaitai nepasisakė. Dėl šios priežasties visiškai nereikšmingas yra ir tas argumentas, jog UAB „JMA Kaunas“ Turto vertinimo priežiūros tarnybos duomenimis (prieiga per internetą: www.atvi.lt), nėra įtraukta į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą.

Apeliantė taip pat be jokio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK 6.279 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią už bendrai padarytą žalą asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas 2014-03-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams, konstatavo, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus.

Atsakovė, skunde teigdama, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė turi būti taikytina ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai (toliau – Kelių direkcija), nenurodo nei vieno teisės akto, kuriame būtų nustatyta Kelių direkcijos atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos savivaldybių gatvių priežiūros, neatlikto jų remonto. Priešingai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga būtent atsakovė, nes tai yra viena savarankiškų savivaldybių funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir kituose teisės aktuose, kuriuos įvardino pirmosios instancijos teismas. Atsakovės pretenzijos Kelių direkcijai dėl nepakankamo finansavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas atsakovės deliktine atsakomybe, kylančia dėl jos neveikimo vykdant savivaldybei priskirtas savarankiškas funkcijas. Nepakankamo finansavimo ar netinkamo lėšų kelių priežiūrai ir remontui paskirstymo klausimai spręstini atskira tvarka. Pažymėtina, kad kitoms valstybės institucijoms nustatytos pareigos saugaus eismo užtikrinimo srityje negali būti traktuojamos kaip atleidžiančios kelio savininką (valdytoją) nuo jam įstatymuose įtvirtintų pareigų saugiam eismui užtikrinti – prižiūrėti, taisyti nuosavybės teisėmis priklausančius viešuosius kelius ir gatves, taip pat ir imtis saugų eismą užtikrinančių priemonių ginčo duobei aptverti ar pažymėti įspėjančiais apie kliūtį ženklais.

Apeliantė visiškai nepagrįstai nurodo, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino transporto priemonės vairuotojo veiksmų, susijusių su transporto priemonės valdymo atidumu ir atsargumu. Byloje esanti policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga, kolegijos nuomone, patvirtina, jog policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – nepažymėtą gatvėje esančią duobę, dislokaciją transporto priemonės atžvilgiu ir reikšmingus atstumus, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą eismo įvykį buvus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną matyti, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis, nes vairuotojo veiksmuose nebuvo nustatyti KET pažeidimai. Tokiu būdu administracinio teisės pažeidimo byloje yra nustatytas prejudicinis faktas (CPK 182 str. 2 p.), kad vairuotojas (trečiasis asmuo) nėra atlikęs neteisėtų veiksmų, kadangi nenustatytas KET pažeidimas. Atsakovė, teigdama, kad vairuotojas buvo nepakankamai atsargus, atidus ir turėjo galimybę išvengti eismo įvykio bei žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų vairuotojo neteisėtus veiksmus bei jų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui, nors tokią įrodinėjimo pareigą numato CPK 178 straipsnis. Kadangi šie atsakovės argumentai pagrįstai tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, atsakovė į bylą nepateikė, konstatuotina, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog transporto priemonės vairuotojas (trečiasis asmuo) buvo pakankamai atsargus ir rūpestingas.

Nenustačius, jog žala yra atsiradusi dėl kelių asmenų veiksmų, ginčo atveju netaikytina CK 6.279 straipsnio norma, numatanti atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą.

Dėl procesinių palūkanų. Apeliantė teigia, jog teismas neturėjo priteisti 5 %% metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl, kad bylos nagrinėjimas neužsitęsė, o atsakovė laiku pateikė procesinius dokumentus. Tačiau ginčas teisme kilo todėl, kad atsakovė, gavusi ieškovės 2012-08-28 pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalos gera valia neatlygino, t. y. prievolės, kylančios iš delikto neįvykdė, todėl turi pareigą mokėti įstatymo numatytas procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Kitas apeliantės argumentas, kuriuo ji ginčija sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo, kildinamas iš viešosios teisės normų, kurios, atsakovės teigimu, nenumato tokių palūkanų mokėjimo ir priteisimo. Kolegija pažymi, jog ieškovės reikalavimas yra grindžiamas CK 6.1015 straipsniu, pagal kurio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Deliktinės atsakomybės santykiai taip pat reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis. Be to, 5 procentų dydžio metinės palūkanos bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo yra priteisiamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2010-12-02 sprendimas a. byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis a. byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis a. byloje Nr. A662-1673/2012, 2013-10-09 nutartis a. byloje Nr. A146-1265/2013; 2014-07-31 nutartis a. byloje Nr. A858-1423/2014; 2014-12-11 nutartis a. byloje Nr. A-624-1181-14, 2015-01-27 nutartis a. byloje Nr. eA-69-438/2015; 2015-01-19 nutartis a. byloje Nr. A-602-1718-14), ir bendrosios kompetencijos teismų (pvz., Kauno apygardos teismo 2015-01-14 nutartis c. byloje Nr. e2A-255-343/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-134-436/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-168-173/2015 2015-01-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-254-601/2015, 2015-02-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-154-230/2015).

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai:                                                                       Jolita Cirulienė

                                                                      Nerijus Meilutis

                                                                      Rūta Palubinskaitė