Administracinė byla Nr. A143 – 122/2008
Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjui Ž. M.,
pareiškėjo atstovui advokatui Gediminui Bulotai,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Rimantui Marčiukaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Ž. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – atsakovas, Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P-503 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ ir grąžinti jį į tarnybą trečiojo suinteresuoto asmens Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) Apsaugos ir priežiūros skyriuje bei priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo 2006 m. gruodžio 7 d. iki grąžinimo į tarnybą ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad valstybės tarnyboje dirbo nuo 1997 m. vasario 10 d., o nuo 2003 m. kovo mėn. dirbo Laisvės atėmimo vietų ligoninės Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiuoju padėjėju. Pareiškėjo teigimu, iš tarnybos atleistas nepagrįstai ir neteisėtai, nes neatliko jokių veiksmų tarnybos ar ne tarnybos metu, kurie pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjo tvirtinimu, nesutikimo su atleidimu iš tarnybos išsamių motyvų nurodyti negali, nes skundžiamame įsakyme nenurodyta, kokį konkrečiai poelgį, už kurį buvo atleistas, jis atliko, o su Kalėjimų departamento 2006 m. gruodžio 21 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. TT-21 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo Ž. M. veiksmų“ nesupažindintas ir jos nėra gavęs.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 16 – 18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2006 m. gruodžio 5 d. gavo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2006 m. gruodžio 1 d. raštą Nr. 8.2-3088(12), kuriuo informuojama apie tai, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos 4 – ojoje valdyboje Laisvės atėmimo vietų ligoninės Apsaugos ir priežiūros skyriuje direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigas einančio pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00080-06 dėl plėšimo. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. gruodžio 1 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsakovo tvirtinimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog Kalėjimų departamentui pavaldžios Laisvės atėmimo vietų ligoninės Apsaugos ir priežiūros skyriuje direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigas einantis pareiškėjas turėjo nusikalstamų ketinimų suorganizuoti jam žinomos moters plėšimą panaudojant prieš ją fizinį smurtą ir pagrobiant jos turtą. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-289 sudaryta komisija ištirti galimą Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareiškėjo tarnybinį nusižengimą 2006 m. gruodžio 21 d. padarė išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, diskreditavo valstybės tarnybą, ir pasiūlė skirti jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Atsakovo teigimu, neteisėtų ir valstybės tarnybą diskredituojančių pareiškėjo veiksmų faktas, priežastys, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pažeidėjo, tiesioginė tyčia ir tęstinis neteisėtų veiksmų pobūdis įrodytas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. gruodžio 1 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje nutraukimo ir Kalėjimų departamento tarnybinio tyrimo metu surinktoje dokumentinėje medžiagoje. Pažymėjo, kad statutinis valstybės tarnautojas savo pažeistas teises turi ginti teisėtomis priemonėmis. Neteisėtų priemonių panaudojimas nėra suderinamas su valstybės tarnautojo teisiniu statusu ir pažemina Kalėjimų departamento, kaip teisėsaugos institucijos, pareigūno vardą, tuo pačiu diskredituoja valstybės tarnybą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 79 – 80) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintos Pareigūnų darbo organizavimo Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse tvarkos 87 punkte įtvirtinta nuostata, kad atleidimo iš tarnybos įsakyme turi būti nurodyta atleidimo iš tarnybos pagrindas, atleidžiamo pareigūno vardas ir pavardė, asmens kodas, pareigos, pareiginis laipsnis, atleidimo data, ištarnautas laikas, nepanaudotos atostogos. Trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu, joks teisės aktas nereikalauja, kad tokiame įsakyme turi būti įvardyti konkretūs atleidžiamo pareigūno veiksmai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 115 – 119) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 24 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 24 straipsnio 7 dalimi, 32 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 471 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsniu, Darbo kodekso (toliau – DK) 177 straipsniu bei atsižvelgiant į Kalėjimų departamento 2006 m. gruodžio 21 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. TT-21. Kadangi skundžiamame įsakyme nenurodytos faktinės, nusižengimus ar nusižengimą patvirtinančios aplinkybės bei nepateiktas tokių aplinkybių teisinis įvertinimas, teismas laikė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktos nuorodos į šias aplinkybes bei jų teisinis įvertinimas yra pareiškėjo ginčijamo atsakovo įsakymo dalis. Teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas įvykdyti nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, t. y. turėdamas nusikalstamų ketinimų suorganizuoti jam žinomos moters T. B. plėšimą panaudojant fizinį smurtą ir pagrobiant jos turtą, susirado nusikalstamos veikos vykdytojus ir sumokėjo pastariesiems 200 Lt avansą, tačiau savo noru nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką. Teismo nuomone, tokie pareiškėjo veiksmai, nors ir nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu, akivaizdžiai žemina pareigūno vardą (Statuto 8 str. 2 d., 32 str. 1 d., ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (1993 m. III pataisytas ir papildytas leidimas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 42 „Dėl darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose apibendrinimo rezultatų“). Teismas, atsižvelgęs į BPK 177 straipsnio 1 dalį, 212, 218 straipsnius, padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga yra neskelbtina iki ikiteisminio tyrimo pabaigos. Pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, prokuroro leidimas paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis nereikalingas. Pareiškėjo atstovo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, pateikti į administracinę bylą be prokuroro leidimo, negali būti laikomi įrodymais, yra nepagrįstas, nes ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00080-06 yra baigtas 2006 m. gruodžio 1 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ne tarnybos metu, turėdamas 9 metų valstybės tarnybos stažą, žinodamas pagrindinius valstybės tarnautojo statusą reglamentuojančius teisės aktus bei juose nustatytas teises ir pareigas, sąmoningai rengėsi atlikti nusikalstamą veiką. Pareiškėjo veiksmai užtikrinant jo šeimos narių saugumą akivaizdžiai prieštarauja visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams. Statutinis valstybės tarnautojas savo pažeistas teises turi ginti teisėtomis priemonėmis. Neteisėtų priemonių panaudojimas yra nesuderinamas su valstybės tarnautojo teisiniu statusu ir pažemina pareigūno vardą. Pareiškėjas per jo darbo vietoje, t. y. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, besigydančius nuteistuosius aktyviai ieškojo laisvėje esančių asmenų, galinčių įvykdyti jo nusikalstamą sumanymą. Taigi akivaizdu, kad apie jo neteisėtus ketinimus žinojo ne tik policijos pareigūnai, tyrę operatyvinę informaciją, bet ir pašaliniai asmenys. Todėl pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepažeminio pareigūno vardo, nėra. Pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagrįstai. Kadangi panaikinti skundžiamo įsakymo nėra pagrindo, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 123 – 126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skundžiamame įsakyme nenurodytos kokios nors faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas jo atleidimo pagrindas. Šios aplinkybės išdėstytos Kalėjimų departamento 2006 m. gruodžio 21 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. TT-21.
2. Prieš skiriant tarnybinę nuobaudą turi būti atliekamas pareigūno, kuris įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, veikos tarnybinis patikrinimas (Valstybės tarnybos įstatymo 30 str., Statuto 26 str.). Tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas, o paminėta tarnybinio tyrimo išvada surašyta susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Be to, ikiteisminis tyrimas 2006 m. gruodžio 1 d. buvo nutrauktas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Ikiteisminio tyrimo medžiaga Kalėjimų departamentui buvo pateikta pažeidžiant BPK 177 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. nesant prokuroro leidimo, todėl ja nebuvo galima vadovautis. Kadangi galimą tarnybinį nusižengimą tyrusi komisija rėmėsi neteisėtai gauta medžiaga, todėl ir jos išvados yra neteisėtos.
4. Dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos net pačio ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta neteisėtai, pažeidžiant tiek BPK, tiek Operatyvinės veiklos įstatymo normų reikalavimus (pvz., Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos 2 – osios valdybos 2006 m. rugsėjo 5 d. protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo), todėl negalėjo būti laikoma įrodymais.
5. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus bei nurodymus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A3-750/2004.
6. Teismo konstatuotos aplinkybės nepatvirtintos įrodymais. Niekam avanso nemokėjo, neieškojo asmenų, galinčių įvykdyti nusikalstamą sumanymą, todėl niekas apie tai nežinojo, o pokalbiai su policijos pareigūnais buvo jų išprovokuoti. Nežemino pareigūno vardo. Net ir policijos pareigūnai nežinojo, kad jis yra pareigūnas.
7. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Statuto 24 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 24 straipsnio7 dalį, 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129 – 131) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame įsakyme nenurodytos faktinės, nusižengimus ar nusižengimą patvirtinančios aplinkybės bei nepateiktas tokių aplinkybių teisinis įvertinimas, todėl laikė, kad tarnybinio tyrimo išvadoje pateiktos nuorodos į šias aplinkybes bei jų teisinis įvertinimas yra pareiškėjo ginčijamo įsakymo dalis. Tokia teismo išvada yra motyvuota ir pagrįsta.
2. Sutinka su teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga yra neskelbtina iki ikiteisminio tyrimo pabaigos, tačiau nutraukus ikiteisminį tyrimą prokuroro leidimas paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis nereikalingas (BPK 177 str. 1 d.).
3. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ne tarnybos metu sąmoningai rengėsi atlikti nusikalstamą veiką, apie kurią buvo žinoma, o tokius veiksmus teisingai įvardino kaip akivaizdžiai žeminančius pareigūno vardą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 132) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo proceso metu neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas, ketindamas įvykdyti nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, susirado nusikalstamos veikos vykdytojus ir sumokėjo pastariesiems 200 Lt avansą. Tokie pareiškėjo veiksmai, nors ir nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu, akivaizdžiai žemina pareigūno vardą. Todėl pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo matyti, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos Statuto 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. už pareigūno vardo pažeminimą. Šiame įsakyme nėra nurodytas faktinis atleidimo iš tarnybos pagrindas. Tačiau jis yra nurodytas 2006 m. gruodžio 21 d. tarnybinio tyrimo išvadoje, kuri yra patvirtinta skundžiamą įsakymą pasirašiusio asmens (atsakovo direktoriaus) ir kuri yra nurodyta šiame įsakyme. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodytą išvadą laikė neatskiriama įsakymo dalimi, t. y. vientisu dokumentu.
Kolegija pažymi, kad Statuto 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte panaudota sąvoka „pareigūno vardo pažeminimas“ nėra atskleista (nėra pateiktas jos aiškinimas) nei Statute (2 str.), nei Valstybės tarnybos įstatyme, kurio taikymo galimybė yra aptarta Statuto 8 straipsnio 2 dalyje. Tačiau ši sąvoka yra pateikta Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme pateikta statutinio valstybės tarnautojo sąvoka (2 str. 6 d.) apima vidaus tarnybos sistemos pareigūno ir pareigūno Statuto taikymo prasme sąvokas, o šių sąvokų turiniai yra panašūs, konstatuoja, jog, atskleidžiant Statuto 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte panaudotos sąvokos „pareigūno vardo pažeminimas“ turinį, būtina vadovautis Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalimi, kaip šiuo aspektu panašius santykius reglamentuojančio įstatymo nuostata (ABTĮ 4 str. 6 d.).
Iš bylos matyti, kad tarnybinis tikrinimas, kuris pasibaigė minėtos tarnybinio tyrimo išvados surašymu, buvo pradėtas atsakovui gavus iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. gruodžio 1 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00080-06 ir jį lydintį paaiškinamąjį raštą „Dėl Ž. M.“ (nurodytos baudžiamosios bylos 71, 75-76 l.). Nurodyti dokumentai yra oficiali informacija apie tariamai padarytą pareiškėjo drausminį nusižengimą, todėl šios informacijos gavimas pripažintinas patikimu ir pakankamu pagrindu pradėti minėtą tarnybinį tyrimą. Kolegija pažymi, kad nurodyta informacija buvo pateikta atsakovui Generalinės prokuratūros prokuroro, o ne BPK 177 straipsnio 1 dalies taikymo prasme paskelbta (kitų asmenų), ji yra pateikta pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, be jos pateikimo teismui (t. y. išnykus pagrindui ją nagrinėti teisme), todėl BPK 177 straipsnio nustatyti draudimai ir apribojimai nurodytai informacijai (duomenims) netaikytini, ir nėra pagrindo pripažinti, kad ji buvo atsakovo panaudota (sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos) neteisėtai.
Iš minėtos tarnybinio tyrimo išvados matyti, kad joje buvo nurodyti (panaudoti kaop atitinkami įrodymai) baudžiamojoje byloje esantys, tyrimo metu atsakovo papildomai gautos operatyvinės informacijos duomenys. Todėl šiuo atveju yra būtina pasisakyti dėl Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio aiškinimo ir taikymo šioje administracinėje byloje. Kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, pažymi, kad, pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese; pagal šio straipsnio 2 dalį, įstatymų nustatytais atvejais įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama kitiems tikslams. Todėl nagrinėjamuoju atveju yra svarbu nustatyti, ar minėtoje tarnybinio tyrimo išvadoje panaudota operatyvinė informacija (pareiškėjo pokalbių su kitais asmenimis užprotokoluoti garso įrašai) Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu atsakovo buvo panaudota (kitiems tikslams) teisėtai. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad įrodymų (įrodinėjimo priemonių) leistinumo aspektu kolizija tarp ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies (pagal kurią įrodinėjimo priemone gali būti garso įrodymai) ir Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies turi būti sprendžiama pastarosios materialinės teisės normos kaip specialiojo įstatymo normos naudai (ABTĮ 4 str. 5 d.). Kolegija taip pat pažymi, kad klausimas dėl operatyvinės informacijos leistinumo administracinėje teisenoje buvo nagrinėjamas ir išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A3-750/2004 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 167-185 psl.). Šioje teismo nutartyje yra konstatuota, kad operatyvinė informacija (nurodytoje administracinėje byloje tai - telefoninių pokalbių įrašai) kaip įrodymai yra neleistini administracinių bylų teisenoje, procesinės reikšmės neturi ir teismo nevertinami. Nurodytas operatyvinės informacijos leistinumo administracinėje byloje aiškinimas yra aktualus ir šiai administracinei bylai. Į jį yra būtina atsižvelgti nagrinėjant šią administracinę bylą (ABTĮ 13 str. 2 d., 20 str. 3 d.). Todėl kolegija konstatuoja, kad minėti užprotokoluoti pareiškėjo pokalbių garso įrašai atsakovo panaudoti neteisėtai ir teismo nevertintini.
Patikrinusi bylą kitų byloje esančių įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija pažymi, kad įrodomąją reikšmę šioje administracinėje byloje turi minėta atsakovui oficialiai pateikta informacija, paminėtoje tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyti pareiškėjo paaiškinimai, iš kurių matyti, kad minėtoje informacijoje nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės neneigiamos (b. l. 97-98). Be to, pažymėtina, kad nurodytos faktinės aplinkybės baudžiamojoje byloje buvo užfiksuotos ir liudytojų parodymais, kurie pirmosios instancijos teismo buvo patikrinti apklausus šiuos liudytojus teisme. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių aptartus arba leidžiančių jais abejoti. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas atliko minėtame prokuroro 2006 m. gruodžio 1 d. nutarime nurodytus veiksmus. Vertindama šiuos veiksmus Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies taikymo požiūriu, kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir iš esmės teisingais argumentais, kad šie pareiškėjo veiksmai žemina pareigūno vardą Statuto 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Anatolijus Baranovas
Stasys Gagys