Civilinė byla Nr. e2A-559-881/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01177-2020-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ibrahim“ apeliacinį skundą ir trečiojo asmens
I. D. (I. D.) pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,IBRAHIM“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aurintus“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Algūna projekt“, I. D..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ibrahim“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė patvirtinti transporto priemonės Mercedes-Benz S 350 Blu 4 Matic, VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovė UAB „Aurintus“ pardavė, o ieškovė UAB ,,Ibrahim“ nupirko transporto priemonę, sudarymą.
2. Ieškovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. sausio 6 d. sudarė sutartį Nr. 2019/21-17 dėl rangos darbų atlikimo. Pagal šią sutartį ieškovė (užsakovas) sumokėjo atsakovei (rangovui) 45 000 Eur avansą. Atsakovė rangos darbų neatliko, nes nebuvo paruoštas darbų frontas ir buvo netinkamos oro sąlygos, todėl šalys 2019 m. vasario 3 d. susitarimu rangos sutartį nutraukė, ir atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovei 45 000 Eur avansą.
3. Ieškovė ir atsakovė 2019 m. vasario 14 d. sudarė sutartį dėl teisės į transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, kuria atsakovė įsipareigojo iki 2020 m. kovo 20 d. sudaryti su ieškove transporto priemonės Mercedes-Benz S 350 Blu 4 Matic, pirkimo–pardavimo sutartį ir parduoti ieškovei automobilį už 47 000 Eur. Sutartimi šalys taip pat atliko įskaitymą – įskaitė
45 000 Eur atsakovės grąžintiną avansą pagal rangos sutartį į ieškovės mokėtiną 45 000 Eur transporto priemonės kainos dalį. Likusią 2 000 Eur transporto priemonės kainos dalį ieškovė įsipareigojo sumokėti per 3 darbo dienas po automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Sutarties sudarymo metu atsakovė perdavė automobilį valdyti ieškovei. Atsakovė neįvykdė įsipareigojimo 2020 m. kovo 20 d. sudaryti su ieškove transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė su trečiuoju asmeniu bankrutavusia UAB „Algūna projekt“ 2020 m.
balandžio 8 d. sudarė taikos sutartį, kuria perleido jai automobilį už dalį trečiojo asmens skolos atsakovei. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį. Ieškovės prašymu procesas nurodytoje civilinėje byloje buvo atnaujintas. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m.
balandžio 9 d. nutartį, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, ir prašymą patvirtinti taikos sutartį atmetė (nutartis įsiteisėjo 2021 m. balandžio 22 d.). Atsakovė sutartimi įsipareigojo parduoti ieškovei automobilį ir ta pačia sutartimi automobilį perdavė ieškovei valdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas sutartį vertinti kaip preliminariąją, o ne kaip pagrindinę transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties 1 ir 4 punktais šalys aiškiai susitarė dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir nustatė terminą, iki kurio turi būti sudaryta sutartis – iki 2020 m. kovo 20 d. Sutarties 2 ir 3 punktais šalys susitarė dėl esminių pagrindinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų – transporto priemonės pardavimo kaina yra 47 000 Eur, 45 000 Eur kainos dalis sumokama preliminariosios sutarties sudarymo metu atlikus ieškovės ir atsakovės priepriešinių prievolių įskaitymą, o
2 000 Eur kainos dalis sumokama per 3 darbo dienas po transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.
6. Iš atsakovės pateiktos pardavimo išsimokėtinai sutarties matyti, kad 2019 m. vasario 14 d. sutarties sudarymo metu atsakovės disponavimo automobiliu galimybė buvo apribota šia sutartimi atsakovės prisiimtu įsipareigojimu perduoti trečiajam asmeniui I. D. nuosavybės teisę į automobilį po to, kai trečiasis asmuo pardavimo išsimokėtinai sutartyje nustatytu terminu sumokės atsakovei automobilio kainą. Nors ieškovė ir trečiasis asmuo
I. D. teigė, kad pardavimo išsimokėtinai sutartyje yra ne trečiojo asmens parašas, o pati sutartis yra apsimestinė, teismas padarė išvadą, jog pardavimo išsimokėtinai sutartis buvo sudaryta ir vykdoma. Atsakovė pateikė rašysenos eksperto kvalifikaciją turinčio A. B. išvadą, kad pardavimo išsimokėtinai sutartyje, skiltyje „Šalių adresai ir parašai“, šalia spausdinto įrašo „I. D.“ pasirašė I. D..
7. Teismas nustatė, kad pardavimo išsimokėtinai sutarties 3.1 punktu atsakovė įsipareigojo iki 2019 m. vasario 1 d. perduoti automobilį trečiajam asmeniui I. D.. Atsakovė 2019 m. sausio 30 d. pateikė Valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Regitra“ prašymą įregistruoti automobilį Lietuvoje. Prašyme automobilio valdytoju nurodytas trečiasis asmuo I. D.. Atsakovė 2019 m. gruodžio 14 d. pateikė VĮ „Regitra“ prašymą pakeisti automobilio registracijos numerį, kuriame automobilio valdytoju irgi nurodytas trečiasis asmuo I. D., taip pat nurodyta, kad valdytojas nesikeičia, nors tą pačią dieną, t. y. 2019 m. vasario 14 d., buvo sudaryta 2019 m. vasario 14 d. sutartis, kurios 5 punkte nurodyta, jog sutarties sudarymo metu atsakovė perdavė automobilį valdyti ir naudotis ieškovei. Ieškovė kaip automobilio valdytoja nebuvo įregistruota Kelių transporto priemonių registre, tuo tarpu trečiasis asmuo I. D. kaip automobilio valdytojas buvo įregistruotas Kelių transporto priemonių registre. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad automobilis 2019 m. sausio 30 d. buvo perduotas valdyti ir naudotis trečiajam asmeniui I. D., vykdant pardavimo išsimokėtinai sutartį.
8. Teismas pažymėjo, kad pardavimo išsimokėtinai sutarties fiktyvumo nepagrindžia tai, jog su raginimu vykdyti įsipareigojimus pagal pardavimo išsimokėtinai sutartį atsakovė kreipėsi į trečiąjį asmenį I. D. 2020 m. vasario 6 d. pranešimu, kai jau buvo suėję dviejų iš trijų įmokų mokėjimo terminai, t. y. 2019 m. liepos 31 d. ir 2019 m. gruodžio 31 d. įmokų. Teismo vertinimu, atsakovė turi teisę laisvai disponuoti savo teisėmis ir spręsti, ar toleruoti ir kiek ilgai toleruoti trečiojo asmens I. D. daromą pardavimo išsimokėtinai sutarties pažeidimą.
9. Atsižvelgęs į ieškovės nurodytas aplinkybes, kad pardavimo išsimokėtinai sutartis trečiajam asmeniui I. D. yra akivaizdžiai ekonomiškai nenaudinga, į tai, jog trečiasis asmuo nemokėjo įmokų pagal pardavimo išsimokėtinai sutartį, teismas padarė prielaidą, kad trečiasis asmuo
I. D. nusprendė nevykdyti pardavimo išsimokėtinai sutarties, o jai pasibaigus, toliau naudotis automobiliu jį įsigijus ieškovei.
III. Apeliacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Ibrahim“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1 . Teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, dėl ko šalių 2019 m. vasario 14 d. sudarytą sutartį įvertino kaip preliminariąją. Ieškovei ir atsakovei atlikus 45 000 Eur įskaitymą, ieškovė sumokėjo dalį automobilio kainos, kas yra pirkimo–pardavimo sutarties elementas, todėl pagal kasacinio teismo praktiką laikytina, kad šalys pradėjo vykdyti pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas turėjo įvertinti šalių tikruosius ketinimus ir valią. Ieškovė sumokėjo beveik visą automobilio kainą (45 000 Eur iš 47 000 Eur) sutarties sudarymo metu. Sutartyje nėra numatytos jokios automobilio grąžinimo sąlygos, atsakovės nuostolių užtikrinimas ir panašiai. Visi šalių atlikti veiksmai aiškiai rodo, kad automobilis buvo perduotas ieškovės nuosavybėn.
10.2 . Teismas pažeidė teismo ekspertizės skyrimo ir jos atlikimo tvarką. Teismas vadovavosi atsakovės pateiktu 2020 m. lapkričio 17 d. ekspertizės aktu kaip leistinu įrodymu, nors trečiasis asmuo I. D. aiškiai nurodė, jog jis pirkimo išsimokėtinai sutarties nepasirašė. Teismui nekilo abejonių, nors ekspertizė nebuvo paskirta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, ir atsakovės pateiktas aktas neatitinka jam keliamų metodinių reikalavimų. Ekspertizei yra reikalingi laisvieji lyginamieji pavyzdžiai, šiuo atveju visiškai neaišku, kokiais ir kieno parašo pavyzdžiais rėmėsi ekspertas. Daugumos ekspertui pateiktų dokumentų atsakovė negalėjo turėti, nes nėra sutarčių šalis, o informacija yra konfidenciali. Esant ginčui dėl parašo autentiškumo, teismas privalėjo byloje skirti teismo ekspertizę.
10.3 . Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Prašymas pakeisti automobilio registracijos numerį buvo pateiktas VĮ „Regitra“ anksčiau nei sudaryta sutartis, todėl ieškovė negalėjo būti nurodoma kaip automobilio valdytoja. Tai, kad vėliau valdytojas nebuvo pakeistas, taip pat nėra reikšminga, nes vienintelis ieškovės akcininkas ir vadovas yra trečiasis asmuo I. D., kuris buvo įregistruotas kaip automobilio valdytojas, todėl nebuvo reikalinga atlikinėti biurokratinių procedūrų valdytoja perregistruojant ieškovę. Be to, duomenys būtų buvę pakeisti, kai būtų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuri turėjo būti sudaryta 2020 m. kovo 20 d. Jokios reikšmės neturi ir atsakovės 2020 m. vasario 6 d. raginimas I. D., nes apie šį raginimą jis sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu. Atsakovė sukūrė automobilio pasisavinimo planą ir tuo tikslu suklastojo pirkimo išsimokėtinai sutartį. Tai, kad atsakovės įrodymai nepatikimi, pagrindžia ir atsakovės žiniaraštis, kuris nesutampa su PVM sąskaitų faktūrų duomenimis. Šalys pirkimo–pardavimo sutarties nepasirašė iš karto dėl mokestinių priežasčių, t. y. sudarius sutartį 2019 metais, atsakovei, kuri dirbo nuostolingai, būtų tekę sumokėti mokesčius, todėl sutarties sudarymas buvo perkeltas į
2020 metus, kartu perkeliant ir mokėtinus mokesčius.
10.4 . Pirkimo išsimokėtinai sutartis negalioja nuo 2019 m. vasario 14 d., kai buvo sudaryta ieškovės ir atsakovės sutartis, nes tokiu būdu šalys pakeitė valią dėl automobilio pirkimo.
I. D. neatliko nė vieno mokėjimo atsakovei pagal pirkimo išsimokėtinai sutartį, o atsakovė to niekada ir nereikalavo.
11. Atsakovė UAB „Aurintus“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Šalių sudaryta 2019 m. vasario 14 d. sutartis turi visus preliminariosios sutarties požymius. Ieškovė jau yra kreipusis į teismą dėl sutarties įvykdymo, tačiau teismas ieškinį atsisakė priimti, nurodydamas, kad ieškovė kildina reikalavimą iš preliminariosios sutarties.
11.2. Automobilio valdytoju buvo I. D., kuris turėjo mokėti nuomos mokestį bei dalimis sumokėti už automobilio įsigijimą. Būtent I. D. išrinko automobilį, jo pageidavimu automobilio valstybinis numeris buvo pakeistas į „(duomenys neskelbtini)“.
11.3. Ieškovės teiginiai, kad tokio ilgio terminas sutarties sudarymui ir automobilio kainos išmokėjimui, buvo numatytas dėl atsakovės noro išvengti mokestinių prievolių, yra melagingi.
11.4. Nors atsakovės prašymu atlikta ekspertizė nėra tapati teismo skiriamai ekspertizei, tačiau ją atliko specialistas, vadovavęsis lyginamaisiais pavyzdžiais. Vien tai, kad I. D. neigia pasirašęs pirkimo išsimokėtinai sutartį, savaime nereiškia, jog tai atitinka tikrovę. Be to, teismas, atmesdamas ieškinį, vadovavosi ne tik ekspertizės aktu, tačiau ir kitais byloje esančiais įrodymais.
12. Trečiasis asmuo bankrutavusi UAB „Algūna projekt“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Ieškovės pateiktoje sutartyje yra numatyta, kad atsakovė įsipareigoja sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį iki 2020 m. kovo 20 d. Pagrindinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis iki minėtos datos nebuvo sudaryta, todėl prievolė ją sudaryti sutarties pagrindu yra pasibaigusi. Ieškovė jau buvo kreipusis į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę įvykdyti prievolę pagal sutartį ir sudaryti su ieškove automobilio pirkimo–pardavimo sutartį bei parduoti šią transporto priemonę ieškovei už 47 000 Eur, ieškovei sumokant 2 000 Eur, tačiau ieškinys nebuvo priimtas.
12.2. Atsakovė civilinėje byloje Nr. eA2-3637-580/2020 teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad sutartis, kuria yra grindžiamas ir šioje byloje pateiktas ieškinys, yra suklastota ir atsakovė dėl to kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Taigi, kyla pagrįstų abejonių net ir dėl pateiktos sutarties galiojimo ir jos autentiškumo.
12.3. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad ieškovei ne tik, jog nebuvo perduota transporto priemonės nuosavybės teisė, bet ieškovė kaip automobilio valdytoja nebuvo įregistruota Kelių transporto priemonių registre, tuo tarpu trečiasis asmuo I. D. kaip automobilio valdytojas buvo įregistruotas. Atsakovės pozicijos pagrįstumą patvirtina ir tai, kad už transporto priemonės remontą jau po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apmokėdavo UAB „Aurintus“ ir šią aplinkybę patvirtina minėtos bendrovės kartu su atsiliepimu pateiktos PVM sąskaitos faktūros.
12.4. Atsakovės pateiktas ekspertizės aktas neturėjo išimtinės reikšmės, teismas jį vertino kaip rašytinį įrodymą visų įrodymų visumoje. Apeliantė nenurodo jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti išvadą pateikusio eksperto nešališkumu. Apeliantė savo poziciją grindžia tuo, kad neva dvejose sutartyse esantys parašai vizualiai labai skiriasi bei abejoja, iš kur atsakovė galėjo gauti ir pateikti lyginamuosius pavyzdžius, t. y. dokumentus, kurie neva turi konfidencialumo statusą, tačiau apeliantė neginčija aplinkybės, jog pateiktuose lyginamuosiuose pavyzdžiuose pasirašė trečiasis asmuo I. D. (jis pats nurodė, jog su Vokietijos bendrove dėl transporto priemonės pardavimo pasirašė sutartį UAB „Aurintus“ vardu).
12.5. Nėra suprantama, kuo apeliantė grindžia savo poziciją, jog pirmiau buvo sudaryta 2019 m. vasario 14 d. sutartis, o tik po to pateiktas prašymas VĮ „Regitra“ dėl valstybinio numerio registracijos. Nėra suprantama, nei kuo remiantis tokios aplinkybės yra įrodinėjamos (kadangi sutartyje nėra nurodytas jos sudarymo laikas), nei juolab kuo šios aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant ir vertinant, ar buvo sudaryta preliminarioji, ar pagrindinė sutartis.
12.6. Ieškovė nurodo, kad ji nesiekė sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, jog pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta neva dėl to, kad atsakovė įgytų mokestinę naudą. Taigi, akivaizdu, kad pati ieškovė patvirtina, jog nesiekė sudaryti ir nesudarė pagrindinės sutarties preliminariosios sutarties sudarymo metu, nes neturėjo tokių ketinimų.
12.7. Apeliantė taip pat teigia, kad neva laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 17 d. iki 2019 m. vasario 14 d. pasikeitė abiejų sutarties šalių valia, tačiau tokios aplinkybės nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad iki pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties nutraukimo ji būtų laikyta praradusia teisinę galią, ką patvirtina ir VĮ „Regitra“ registruoti duomenys apie transporto priemonės valdytoją – trečiąjį asmenį I. D., kurių ir trečiasis asmuo, nors ir teigdamas, kad jis nepasirašė šios sutarties, pakeisti nesiekė.
13. Trečiasis asmuo I. D. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašo apeliacinį skundą tenkinti. Papildomai pažymi, kad 2019 m. sausio 17 d. transporto priemonės pardavimo išsimokėtinai sutarties I. D. su atsakove nesudarinėjo. Tai patvirtina aplinkybės, kad 2019 m. sausio 17 d. pardavimo išsimokėtinai sutartis nebuvo įregistruota VĮ „Regitra“, 2019 m. sausio 30 d. pirmosios transporto priemones registracijos Lietuvoje savininku buvo registruota atsakovė, tuo tarpu I. D. buvo įrašytas į transporto priemones registracijos liudijimą Nr. 186513 tik kaip valdytojas. I. D. santykiuose su trečiaisiais asmenimis, įskaitant VĮ „Regitra“, veikė ne tiesiogiai pats, bet per atsakovės direktorių D. P..
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
15. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – atsakovės UAB „Aurintus“ pelno (nuostolių) ataskaitą už 2019 metus. Nurodo, kad būtinybė pateikti įrodymą iškilo todėl, jog tai lemia įrodymo specifika – apeliantės teigimu, tai yra vieši duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, tačiau neįvertino.
16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
17. Kaip matyti iš pateikto įrodymo datos, apeliantės teikiami duomenys atsirado dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Taip pat, teisėjų kolegija vertina, kad šie duomenys neatitinka įrodymų ryšio su byla kriterijaus, nes pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti aplinkybių, kurių nenurodė pati apeliantė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina apeliantės naujai pateiktų duomenų.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
18. Ieškovė ir atsakovė 2019 m. sausio 6 d. sudarė sutartį Nr. 2019/21-17 dėl rangos darbų atlikimo. Pagal šią sutartį ieškovė (užsakovas) sumokėjo atsakovei (rangovui) 45 000 Eur avansą. Šalys 2019 m. vasario 3 d. susitarimu rangos sutartį nutraukė.
19. Ieškovė UAB ,,Ibrahim“ ir atsakovė UAB ,,Aurintus“ 2019 m. vasario 14 d. sudarė sutartį dėl teisės į transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, kuria atsakovė įsipareigojo iki 2020 m. kovo 20 d. sudaryti su ieškove transporto priemonės Mercedes-Benz S 350 Blu 4 Matic, pirkimo–pardavimo sutartį ir parduoti ieškovei automobilį už 47 000 Eur.
20. 2019 m. vasario 14 d. sutartimi šalys taip pat atliko įskaitymą – įskaitė 45 000 Eur atsakovės grąžintiną avansą pagal rangos sutartį į ieškovės mokėtiną 45 000 Eur automobilio kainos dalį. Likusią 2 000 Eur automobilio kainos dalį ieškovė įsipareigojo sumokėti per 3 darbo dienas po automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.
21. Atsakovė UAB ,,Aurintus“ 2019 m. sausio 17 d. sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį su ieškovės akcininku I. D., kuria atsakovė įsipareigojo įsigyti ir vėliau I. D. parduoti transporto priemonę Mercedes-Benz S 350 Blu 4 Matic.
Dėl 2019 m. vasario 14 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties vertinimo
22. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko šalių 2019 m. vasario 14 d. sudarytą sutartį įvertino kaip preliminariąją. Ieškovės teigimu, byloje buvo įrodyti automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingi požymiai, t. y. dalies kainos sumokėjimas ir daikto perdavimo valdyti ieškovei faktas.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia asmens universalią teisę savo pasirinkimu ir laisva valia pradėti derybas, sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės sutarties, sudaryti vienos ar kelių rūšių sutarčių elementų turinčią sutartį, nurodyti sąlygines sandorio sąlygas ir pan. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas leidžia asmeniui savo valia spręsti ir sudaryti CK normomis reglamentuotas ir šiomis normomis tiesiogiai nereglamentuotas, tačiau imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančias, sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2009; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021).
24. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai aiškinama, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-7-378/2020).
25. Paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto ir panašiai, gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-599-378/2015).
26. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties, – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pavyzdžiui, atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir panašiai). Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tokia sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje
Nr. 3K-P-382/2006).
27. Kasacinis teismas, aiškindamas preliminariosios sutarties nuostatas ir spręsdamas dėl sudarytos sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi, yra nurodęs, kad kiekvienu atveju reikia įvertinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta sutartis, ar jau buvo iki galo suformuotas objektas, dėl kurio sudaryta sutartis, ar dar turėjo būti atliekami darbai, ar sutarties sąlygos aiškios ir apibrėžė tik organizacinius ar ir faktiškus tvarkomojo pobūdžio veiksmus, kokius veiksmus įsipareigojo atlikti sutarties šalys ir kas faktiškai buvo atlikta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m.
lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).
28. Naujausioje kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluota tokia teisės aiškinimo taisyklė: tuo atveju, kai šalys sudaro sutartį, kuri turi tiek preliminariosios sutarties bruožų (organizacinių), tiek pagrindinės sutarties bruožų, t. y. laisva tarpusavio valia nedviprasmiškai susitaria dėl tokios sutarties dalies, atitinkančios pagrindinės sutarties bruožus, vykdymo natūra, CK 6.165 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas įpareigoti preliminariąją sutartį vykdyti natūra netaikytinas, nes nepažeidžiami šia taisykle saugomi interesai (šalių teisėti lūkesčiai ir teisinis tikrumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021).
29. Nagrinėjamo ginčo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, tiek daikto savininkas turi išreikšti savo valią parduoti, tiek pirkėjas – pirkti tą daiktą, šalys turi susitarti dėl esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnis, 6.305 straipsnio 1 dalis). Išanalizavus 2019 m. vasario 14 d. preliminariosios sutarties turinį, matyti, kad atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei konkrečią transporto priemonę – Mercedes-Benz S 350 Blu 4 Matic, VIN kodas (duomenys neskelbtini). Taigi, sutarties sudarymo dieną automobilis jau buvo įsigytas atsakovės (automobilis Lietuvoje registruotas 2019 m. sausio 30 d.). Sutartyje nurodyta, kad pirkėjas transporto priemonę perka už 47 000 Eur, kurių 45 000 Eur įskaitomi kaip avansas, jau pirkėjo sumokėtas 2019 m. sausio 11 d. pagal nutrauktą sutartį
Nr. 2019/21-17 dėl rangos darbų atlikimo, o likę 2 000 Eur sumokami per 3 darbo dienas po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kuri turėjo būti sudaryta iki 2020 m. kovo 20 d. (Sutarties 3 ir 4 punktai). Taigi, šalys sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį dėl objekto, kuris jau egzistavo, taip pat už jį buvo sumokėta didžioji kainos dalis (45 000 Eur). Sutarties 5 punkte nurodoma, kad pardavėjas perdavė pirkėjui transporto prievolę valdyti ir naudotis, o taip pat ir visus transporto priemonės dokumentus, draudimo liudijimą. Sutartimi iš esmės nėra susitariama dėl jokių organizacinių veiksmų, kurie turėtų būti atliekami iki pagrindinės sutarties sudarymo. Sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kuriais sutarties objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama).
30. Atsakovė kelia abejones dėl 2019 m. sausio 6 d. sutarties Nr. 2019/21-17 dėl rangos darbų realumo. Pagal šią sutartį ieškovė (užsakovas) tvirtina sumokėjusi atsakovei (rangovui)
45 000 Eur avansą, o kadangi atsakovė rangos darbų neatliko, nes nebuvo paruoštas darbų frontas ir buvo netinkamos oro sąlygos, šalys 2019 m. vasario 3 d. susitarimu rangos sutartį nutraukė, todėl atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovei 45 000 Eur avansą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog sutarties dėl rangos darbų realumą patvirtina byloje pateiktas lėšų pervedimo nurodymas, iš kurio matyti, kad ieškovė atsakovei 2019 m. sausio 11 d. pervedė 45 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Sutartis 2019/21-17“. Be to, 2019 m. vasario 14 d. sutartimi šalys atliko įskaitymą – įskaitė 45 000 Eur atsakovės grąžintiną avansą pagal rangos sutartį į ieškovės mokėtiną
45 000 Eur automobilio kainos dalį. Ieškovės ir atsakovės atliktas įskaitymas nėra nuginčytas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė nėra sumokėjusi 45 000 Eur atsakovei pagal 2019 m. vasario 14 d. sutartį. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jau 2019 m. vasario 14 d. preliminariosios sutarties sudarymo metu šalys įgijo turtinę naudą – atsakovė gavo didžiąją dalį transporto priemonės kainos, o ieškovei ta pačia sutartimi buvo perduotas automobilis.
31. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad automobilis 2019 m. sausio 30 d. buvo perduotas valdyti ir naudotis trečiajam asmeniui I. D., vykdant pardavimo išsimokėtinai sutartį. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad I. D. buvo automobilio valdytojas (VĮ „Regitra“ registracija kaip automobilio valdytojo, individualizuotas automobilio valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“, 2019 m. sausio 30 d. pirkimo išsimokėtinai sutartis), tačiau tai nepaneigia fakto, jog transporto priemonės pirkėja buvo ieškovė. Nors juridinis ir fizinis asmuo yra savarankiški subjektinių teisių turėtojai, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad trečiasis asmuo I. D. yra vienintelis ieškovės akcininkas, o šiuo metu ir ieškovės vadovas, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju iš esmės sudėtinga atskirti kieno – ieškovės ar trečiojo asmens asmeniniams interesams tenkinti buvo naudojama transporto priemonė. Be to, byloje esantis 2019 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo pavedimas patvirtina, kad už automobilio remontą UAB „Silberauto“, mokėjimą atliko būtent ieškovė, kas patvirtina, jog ieškovė rūpinosi naudojamos transporto priemonės technine priežiūra.
32. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateikta 2020 m. lapkričio 17 d. rašysenos eksperto kvalifikaciją turinčio A. B. išvada, kurioje konstatuota, jog pardavimo išsimokėtinai sutartyje, skiltyje „Šalių adresai ir parašai“, šalia spausdinto įrašo „I. D.“ pasirašė I. D., kaip leistinu įrodymu. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovė ar trečiasis asmuo, siekdami įrodyti, kad 2019 m. sausio 30 d. pirkimo išsimokėtinai sutarties trečiasis asmuo I. D. nepasirašė, turėjo teikti įrodymus, kurie šias aplinkybes pagrįstų, įskaitant ir prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas atsakovės pateiktą 2020 m. lapkričio 17 d. ekspertizės aktą vertino byloje esančių įrodymų kontekste, nesuteikdama jam aukštesnės įrodomosios galios, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pats faktas dėl 2019 m. sausio 30 d. pirkimo išsimokėtinai sutarties pasirašymo nenulemia aplinkybės, jog ieškovė negalėjo siekti įsigyti transporto priemonę. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, trečiasis asmuo I. D. atsakovei niekada nemokėjo
2019 m. sausio 30 d. pirkimo išsimokėtinai sutartyje numatytų įmokų, kas leidžia daryti išvadą, jog sutartis nebuvo vykdoma, o atsakovės veiksmai, nesiimant jokių priemonių dėl sutarties nevykdymo, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad visoms sutarčių šalims buvo žinoma ir priimtina transporto priemonės įsigijimo ir naudojimosi tvarka. Iš dalies pritartina pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad trečiasis asmuo I. D. galimai nusprendė nevykdyti jam ekonomiškai nenaudingos 2019 m. sausio 30 d. pardavimo išsimokėtinai sutarties, o, jai pasibaigus, toliau naudotis transporto priemone ją įsigijus ieškovei, tačiau tokia teismo išvada niekaip nepaneigia ieškovės teisės reikalauti vykdyti su ja sudarytą 2019 m. vasario 14 d. sutartį ir kreiptis dėl tokios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi.
33. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktinės aplinkybės, kurios egzistavo sudarant 2019 m. vasario 14 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtina, jog sutarties sudarymo dieną šalys susitarė ne dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo ateityje, kai bus atlikti tam tikri ikisutartiniai veiksmai, tačiau faktiškai įvykdė pirkimo–pardavimo veiksmus – ieškovė sumokėjo didžiąją kainos dalį, o atsakovė perleido automobilio valdymą, visus su juo susijusius dokumentus ieškovei, dėl ko yra pagrindas pripažinti, kad 2019 m.
vasario 14 d. preliminarioji sutartis yra pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis.
Dėl bylos procesinės baigties
34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė ir nevertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika ginčo klausimu, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Dėl to yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir patvirtinti transporto priemonės Mercedes-Benz S 350 Blu 4 Matic, VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovė UAB „Aurintus“ pardavė, o ieškovė nupirko minėtą transporto priemonę, sudarymą (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
35. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
36. Pagal bylos procesinę baigtį, ieškinio reikalavimai patenkinti, todėl atsakovės bei jos pusėje esančio trečiojo asmens UAB „Algūna projekt“ bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
37. Ieškovė, sumokėdama žyminį mokestį už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, patyrė 968 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Kitų duomenų apie išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė nepateikė, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiamos 968 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
38. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė, sumokėdama žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, patyrė 968 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos, atsižvelgiant į bylos baigtį, priteisiamos iš atsakovės
UAB „Aurintus“. Duomenų apie kitas ieškovės išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ibrahim“ ieškinį tenkinti.
Patvirtinti transporto priemonės Mercedes-Benz S 350 Blu 4 Matic, VIN kodas kodas (duomenys neskelbtini), 2019 m. vasario 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Aurintus“, juridinio asmens kodas kodas (duomenys neskelbtini), pardavė, o ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Ibrahim“, juridinio asmens kodas kodas (duomenys neskelbtini), nupirko minėtą transporto priemonę, sudarymą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ibrahim“, juridinio asmens kodas kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aurintus“, juridinio asmens kodas kodas (duomenys neskelbtini), 968 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ibrahim“, juridinio asmens kodas kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aurintus“, juridinio asmens kodas kodas (duomenys neskelbtini), 968 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Vilija Mikuckienė
Gintaras Pečiulis