Baudžiamoji byla Nr. 2K-206/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.8.1;
1.2.23.3;
2.1.6.1;
2.1.6.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Olego
Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. Š. ir
A. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2007 m. balandžio 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
balandžio 23 d. nuosprendžiu J. Š. nuteista pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės
atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. A. S. nuteistas
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems
mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – areštu trisdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios
bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta
laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos
namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas
G. G., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka nėra skundžiamas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 10 d. nutartimi nuteistųjų
J. Š. ir A. S. apeliacinius skundus atmetė.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla,
n u s t
a t ė :
J. Š. ir A. S. nuteisti
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami
bendrininkų grupe, neteisėtai pardavimo tikslais įgijo ir laikė didelį kiekį –
ne mažiau kaip 2,303 g – narkotinės medžiagos heroino. J. Š. kartu su A. S.
ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytomis aplinkybėmis įgijo nenustatytą
kiekį narkotinės medžiagos heroino, kurio dalį pardavė ikiteisminio tyrimo ir
teismo nenustatytiems asmenims, o likusią dalį – 2,303 g – iki 2006 m.
rugpjūčio 21 d. laikė nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini).
2006 m. rugpjūčio 21 d., apie 12.15 val., tame pačiame bute A. S. dalį šios
narkotinės medžiagos (0,134 g heroino) už 40,00 Lt pardavė G. G.. Tą pačią
dieną, apie 14.55 val., to paties namo laiptinėje, dalis narkotinės medžiagos (0,115
g heroino) sulaikymo metu buvo paimta iš A. S. rankų, o likusią dalį (2,054 g
heroino) tą pačią dieną, apie 15.00 val., kratos metu tame pačiame bute rado ir
paėmė policijos pareigūnai.
Be
to, A. S. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad
neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y. ikiteisminio tyrimo ir teismo
nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo penkis 9 mm
kalibro šovinius su šratiniu užtaisu, skirtus šaudyti iš įvairių modelių
lygiavamzdžių šratinių revolverių, šiuos šovinius atgabeno į nuomojamą butą,
esantį (duomenys neskelbtini), ir čia juos
laikė iki 2006 m. rugpjūčio 21 d., 15.00 val., kai šovinius kratos metu rado ir
paėmė policijos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistoji
J. Š. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
balandžio 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti,
priimti kitą sprendimą, paskiriant mažesnę, nusikaltimo sudėtį atitinkančią laisvės
atėmimo bausmę. Kasatorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio
nagrinėjimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų,
kurie suvaržė jos teisę gintis ir taip sukliudė teismui visapusiškai
išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Anot kasatorės, nuosprendyje
išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas
neatsižvelgė į kai kurias bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti
teismo išvadas. Nuosprendyje išdėstytose išvadose yra esminių prieštaravimų,
kurie paveikė J. Š. kaltės klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo
pritaikymą ir bausmės paskyrimą.
Kasatorė nurodo, kad 2006 m.
rugpjūčio 21 d. pati savo noru atidavė narkotinę medžiagą – heroiną –
pareigūnams ir visiškai pripažino savo kaltę dėl narkotinių medžiagų laikymo ir
vartojimo, nes ji yra narkomanė jau aštuonis mėnesius. Ji tikėjosi, kad jos
geranoriškas prisipažinimas bei savanoriškas narkotikų perdavimas palengvins
bylos tyrimą ir tai bus pripažinta lengvinančia aplinkybe skiriant bausmę (BK
59 straipsnis, 62 straipsnis). 2006 m. rugpjūčio 21 d. ji buvo sulaikyta,
tačiau apklausta nebuvo. Teismo nurodyta klaidinga išdėstytų parodymų
pareiškime data – 2006 m. rugpjūčio 21 d., nors iš tikrųjų ji buvo apklausta
2006 m. rugpjūčio 22 d., kai prasidėjo narkotinė abstinencija. Liudytojas S. P.
davė parodymus, kad kasatorės J. Š. sveikatos būklė buvo labai bloga, ji elgėsi
neadekvačiai, tačiau buvo tyrėjo apklausiama. Liudytojas R. J. davė parodymus,
kad sulaikytas asmuo dėl apsvaigimo negali būti apklausiamas, pareigūnai
neleidžia tokios būsenos rašyti jokių pareiškimų ar prisipažinimų, tačiau jo
parodymai patvirtina baudžiamojo proceso įstatymų nepaisymą ir pažeidimą, nors
tai akivaizdu ir iš duomenų, esančių bylos medžiagoje (T. 2, b. l. 172, 173).
Apklausa buvo vykdoma be advokatės žinios, pažeistos BK 2 straipsnio 3 ir 4
dalys (T. 2, b. l. 85) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 17
straipsnis – draudimas piktnaudžiauti teisėmis. Kasatorė taip pat nurodo, kad nebuvo
atlikta akistata su liudytojais E. S. ir A. S., apylinkės teisme jie neapklausti,
jų parodymai buvo paskelbti teisiamojo posėdžio metu. Kasatorės prašymus iškviesti
šiuos liudytojus apklausai teismas ignoravo ir tai, anot kasatorės, rodo akivaizdų
teismo šališkumą. Jų nedalyvavimo priežastys teisme BPK 37 straipsnio nustatyta
tvarka nebuvo išaiškintos ir jokių priemonių jiems atvesdinti teismas nesiėmė,
taip pažeisdamas BPK 276 straipsnio 1 dalį. Nors nagrinėjant bylą apygardos
teisme atvesdinti liudytojai E. S. ir A. S. davė parodymus, kad kasatorė jiems
nepardavė, o jie iš jos nepirko narkotikų, ir kad savo parodymus ikiteisminio
tyrimo metu jie davė būdami apsvaigę, pareigūnams taikant prieš juos
psichologinį spaudimą ir fizinį smurtą, teismas rėmėsi jų parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo metu. Anot kasatorės, šis faktas parodo ir apeliacinės
instancijos teismo šališkumą. Šie parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymu,
todėl yra netinkamai pritaikyta BK 260 straipsnio 2 dalis.
Kasatorė taip pat ginčija teismo paskirtą bausmę
kaip pernelyg griežtą. Ji yra jauno amžiaus, neteista, administracine tvarka
nebausta, į narkologinę įkaitą neįrašyta, gydyta Respublikinėje Vilniaus
psichiatrijos ligoninėje. Savo kaltę dėl narkotikų laikymo ir vartojimo
pripažino ir pripažįsta visiškai, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos
nusikalstamos veikos, būdama sulaikyta dalyvavo narkomanų reabilitacijos
organizuojamoje programoje. Ji suprato ir yra įsitikinusi, kad gali atsikratyti
priklausomybės narkotikams ir jų daugiau nevartoti, nori ir gali gyventi visavertį
gyvenimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. nuosprendžio dalį
ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. gruodžio 10 d. nutarties dalis dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260
straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti veiką į 260 straipsnio 1 dalį, pakeisti
paskirtos bausmės dydį atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 3 dalį. Kasatorius
mano, kad teismas priimdamas nuosprendį ir kvalifikuodamas jo veiką pagal BK
260 straipsnio 2 dalį pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kadangi jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo
požymių, numatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalis dėl veikos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį naikintina, o
veika kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, atitinkamai keistina ir
bausmė.
Pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje nurodė, kad A. S., veikdamas bendrininkų grupe su J. Š.,
neteisėtai pardavimo tikslais įgijo ir laikė didelį kiekį (ne mažiau kaip 2,303
g) narkotinės medžiagos heroino. Teismas kasatoriaus veiką kvalifikavo kaip
padarytą bendrininkų grupe. Tačiau nei nuosprendyje, nei nutartyje teismai
kasatoriaus veikos papildomai nekvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, o
tai, anot kasatoriaus, yra BK 2 straipsnio pažeidimas. Pirma, BK 2 straipsnio 1
ir 4 dalyse nurodyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu
jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos
veikos padarymo metu, ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Byloje buvo nustatyta ir kaltinimo nepaneigta,
kad jis, iš anksto su niekuo nesitardamas dėl bendro veikimo, įsigijo ir laikė
savo vartojimui nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos. Be to, nei
ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teismuose metu nebuvo paneigta, kad
J. Š. taip pat savarankiškai, nesant susitarimo su A. S., įgijo iš S. B. ir
laikė tam tikrą kiekį narkotinės medžiagos. Kasatorius nurodo, kad jis vienas
galėjo padaryti veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, tačiau ne BK 260
straipsnio 2 dalyje, nes jis atskirai savo vartojimui buvo įsigijęs ir laikė
tik nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos. Anot kasatoriaus, teismas,
teigdamas, kad jis veikė bendrininkų grupe kartu su J. Š., ir pritaikydamas BK
260 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta atsakomybė už didelį, t. y. 2 g
viršijančio narkotinių medžiagų kiekio laikymą, privalėjo kvalifikuoti jo veiką
ir pagal BK 25 straipsnio 2 dalį. Teismas turėjo nurodyti baudžiamąjį įstatymą,
kurio pagrindu jam taikoma baudžiamoji atsakomybė už didesnį nei jis buvo
asmeniškai įsigijęs ir laikęs, narkotinių medžiagų kiekį. Tik įvertinus ir
kvalifikavus jo veiksmus pagal BK 25 straipsnio 2 dalį galėjo būti pritaikyta
baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Priešingu atveju jo
veika galėjo būti kvalifikuota atsižvelgiant tik į jo, bet ne į J. Š. veiksmus
(BK 2 straipsnio 3 dalis). BK 24 straipsnio 1 dalis numato, kad
bendrininkavimas yra tyčinis, bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas
darant nusikalstamą veiką. Ši norma reikalauja dviejų objektyvių
bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymių nustatymo, kelių asmenų
dalyvavimo bei jų veikos bendrumo. Subjektyvieji bendrininkavimo požymiai yra
tyčia, kurios esmė ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja
bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia
padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo pasekmė. Kasatorius
mano, kad jis nepagrįstai buvo įvardytas kaip J. Š. bendrininkas padarant BK
260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Jis mano, kad nei tyrimo metu,
nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo aiškintas ir įrodinėtas jo ir J. Š. veiksmų
bendrumas, kokiais veiksmais jis reiškėsi. Anot kasatoriaus, nebuvo įrodyta ir įvardyta
jo kaltė, apimanti suvokimą, kad jis įsigijo ir laikė didelį kiekį narkotinių
medžiagų kartu su J. Š., o nesant kaltės, t. y. suvokimo apie bendrą veikimą,
negalėjo būti pritaikyta ir baudžiamoji atsakomybė (BK 2 straipsnio 3 dalis).
Be to, aplinkybė, kad kasatorius kartu viename bute gyveno su J. Š., negalėjo
būti pagrindas išvadai, kad jie bendrai vykdė ir nusikalstamą veiką, numatytą
BK 260 straipsnio 2 dalyje. Bendras dviejų žmonių gyvenimas viename bute nėra
nusikalstamas, be to, nėra ir negali būti nusikalstamos veikos įrodymas.
Kasatorius teigia, kad pagal
jam inkriminuotą veiką turėjo būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas nusikalstamas
susitarimas, susitarimo turinys, tyčia, kad jis susitarė su J. Š. bendrai
įsigyti, laikyti ir platinti didelį kiekį narkotinių medžiagų (heroino), kad
jis suprato šį veikimą kaip nusikalstamą ir to norėjo. Tačiau ikiteisminio
tyrimo metu ir nuosprendyje to nepadaryta. Nuosprendžiu nebuvo paneigti jo
parodymai, kad jis iš anksto nesitardamas su J. Š. įsigijo ir laikė namuose 1 g
narkotinių medžiagų. Anot kasatoriaus, jo nurodytas narkotinių medžiagų
įsigijimo šaltinis ir asmuo (S. B.), iš kurio 2007 m. rugpjūčio 18 d. narkotinių
medžiagų pirko J. Š., buvo skirtingi. Be to, byloje nebuvo nustatyta, iš ko
konkrečiai buvo įgytos narkotinės medžiagos. Nebuvo paneigta ir aplinkybė, kad
jis veikė vienas parduodamas narkotinių medžiagų G. G.. Nei liudytojai, nei
kita teisėtai surinkta bylos medžiaga nepatvirtina jam inkriminuojamos
aplinkybės, kad įgydamas, laikydamas iki 1 g narkotinių medžiagų ir parduodamas
iš jų 0,134 g G. G., jis veikė kartu su J. Š. ir kad jo tyčia apėmė dar ir
didelį narkotinių medžiagų kiekį. Anot kasatoriaus, nuosprendyje nurodytas
tariamas jo nusikalstamų veiksmų bendrumas su J. Š. yra nepagrįstas, o jo
veikos kvalifikavimas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – neteisėtas.
A. S. teigia, kad teismai,
nagrinėdami bylą, neatsižvelgė į tai, kad jam paskirta bausmė – laisvės
atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams – yra neadekvati jo padarytai
veikai ir prieštarauja BK 54 straipsnio 3 daliai. Teismas, matydamas, kad
bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, gali motyvuotai
paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę. Bylos duomenimis buvo
nustatyta, kad jis jau penkerius metus vartoja narkotines medžiagas ir būtent
savo poreikiams tenkinti įgydavo šių medžiagų. Didžiausia sankcija už šią veiką
BK 259 straipsnyje yra numatyta tik dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. G. G.
jis visiškai atsitiktinai pardavė 0,134 g, nes 1 g buvo skirtas kasatoriaus
asmeniniam vartojimui, todėl jis įgijo ir laikė nedidelį kiekį (1 g) narkotinių
medžiagų, iš kurių pardavė dar mažesnį (0,134 g). Už tokią veiką BK 260
straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija prasideda minimalia dvejų metų laisvės
atėmimo bausme.
Anot kasatoriaus, teismas
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo
įrodinėjama aplinkybė, ar jis iš tiesų įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinių
medžiagų turėdamas tikslą parduoti, t. y. ar visas kasatoriaus A. S. ir J. Š.
nuomojame bute rastas narkotinių medžiagų kiekis buvo skirtas tik pardavimui. BK
260 straipsnio 2 dalies sankcija būtent ir taikoma tik už tai, kad yra įgyjamas
ir laikomas ne šiaip sau didelis kiekis narkotinių medžiagų, bet išimtinai
pardavimui skirtas didelis narkotinių medžiagų kiekis. Todėl akivaizdu, kad jam
už nedidelio kiekio laikymą be tikslo parduoti (BK 259 straipsnio 1 dalis) ir
mažesnio nei dešimtadalis nedidelio kiekio narkotinių medžiagų atsitiktinį
pardavimą (BK 260 straipsnio 1 dalis) teismas visiškai nepagrįstai skyrė bausmę
kaip už didelio narkotinių medžiagų kiekio, skirto išimtinai pardavimui,
įsigijimą ir laikymą. BK 260 straipsnio 2 dalis neapima veikos, numatytos BK
259 straipsnio 1 dalyje, todėl, anot kasatoriaus, jam paskirta laisvės atėmimo
aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmė prieštarauja teisingumo
principui, nes jo veika iš esmės nebuvo tokia pavojinga, kaip numatyta BK 260
straipsnio 2 dalyje.
Kasatorius nurodo, kad
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų
E. S. ir A. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šie
liudytojai nebuvo apklausti teisme, todėl pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies
nuostatos. BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendį
grindžia tik tais įrodymai, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu.
Liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tvarka nustatyta BPK 276
straipsnyje. Šiame straipsnyje yra nustatyti visi atvejai, kada teisiamojo
posėdžio metu gali būti tik perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti
liudytojų parodymai ir į bylos nagrinėjimą jie gali būti nekviečiami. Pirmosios
instancijos teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių liudytojai E. S. ir A. S.
nebuvo apklausti teismo posėdžio metu. BK 276 straipsnio 1 dalyje numatytų atvejų
nebuvo nustatyta. Be to, šie liudytojai be jokių kliūčių atvyko ir davė
parodymus apeliacinės instancijos teisme, todėl, anot kasatoriaus, akivaizdu,
kad minėti įrodymai baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka nebuvo
išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad
teismas, remdamasis vien tik paskelbtais liudytojų E. S. ir A. S. parodymais,
duotais ikiteisminio tyrimo metu, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis
įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ir taip pažeidė BK
276 straipsnį ir BPK 301 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius nurodo, kad E. S. ir
A. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo galima vadovautis
vien dėl to, kad parodymus jie davė būdami apsvaigę nuo narkotinių medžiagų, esant
fiziniam ir psichologiniam spaudimui. Jei apeliacinės instancijos teismas būtų
iš tikrųjų sutikęs su tuo, kad teisme duodami parodymai neatitinka tikrovės,
jis, vadovaudamasis BPK 277 straipsnio 1 dalimi ir BK 235 straipsniu dėl E. S.
ir A. S. turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo.
Tačiau toks tyrimas nebuvo pradėtas, todėl akivaizdu, kad apeliacinės
instancijos teismas, priimdamas nutartį, turėjo vadovautis BPK 301 straipsnio 1
dalimi, t. y. remtis apeliacinės instancijos teisme teisiamajame posėdyje
išnagrinėtais ir tuo metu šių liudytojų duotais parodymais. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas to nepadarė ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies
nuostatas.
Teismai taip pat nepagrįstai vadovavosi
J. Š. parodymais, duotais 2006 m. rugpjūčio 22 d. vykusios apklausos metu, nes
ji buvo labai sunkios būsenos, jai buvo prasidėjęs abstinencijos sindromas,
kilęs dėl narkotinių medžiagų stygiaus organizme. Byloje esantis 2008 m.
rugpjūčio 21 d. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar pasvaigimui
nustatyti aktas Nr. 2390 patvirtina, kad J. Š. prieš sulaikymą vartojo narkotinių
medžiagų ir jos organizme buvo rasta opijatų. BPK 79 straipsnyje nurodoma, kad
liudytojais negali būti apklausti asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių
trūkumų negali suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymų.
Ikiteisminio tyrimo metu gali būti apklausti tik asmenys, kurie suvokia savo
duodamų parodymų esmę. Kasatorius nurodo, kad J. Š. dėl prasidėjusios
abstinencijos sindromo ir dėl to susidariusios sunkios būklės, siekdama
greičiau ištrūkti namo, buvo priversta, net ir dalyvavusios apklausoje gynėjos
akivaizdoje duoti klaidingus parodymus, kurie, vadovaujantis BPK 79 straipsnio
analogija, negalėjo būti teismų vertinami kaip įrodymai šioje byloje. Kadangi
teismai vien tik jais ir vadovavosi, taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 1
dalis, kurioje numatyta, kad įrodymais baudžiamojoje byloje yra tik įstatymų
nustatyta tvarka gauti duomenys.
Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė
atsiliepimu į nuteistųjų J. Š. ir A. S. kasacinius skundus prašo kasacinius
skundus atmesti. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji ginčija
teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su įrodymų vertinimu ir jų
analize, tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinių skundų
argumentai dėl įrodymų yra nenagrinėtini.
Byloje surinktus įrodymus
ištyrė, patikrino ir įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Atsiliepimą
surašiusi prokurorė su teismų išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismo
ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina abiejų bendrininkų – J. Š. ir A.
S. – tarpusavio susitarimą bei tiesioginę tyčią padaryti nusikalstamą veiką,
priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų įvykdytų veiksmų ir bendros veikos.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėtis yra
formali, nes atsakomybė kyla už pačią veiką, neatsižvelgiant į pavojingų
padarinių atsiradimą. Anot prokurorės, nors abu nuteistieji tiek ikiteisminio
tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje neigė susitarimą padaryti jiems
inkriminuotą nusikalstamą veiką kartu, jų susitarimą ir tiesioginę tyčią
bendrais veiksmais padaryti nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, teismas
konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie
nustatyti liudytojų – S. P., R. J., L. P., S. B., E. S. ir A. S. parodymais,
rašytiniais bylos įrodymais, iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymais, kurie
atitinka nustatytas bylos aplinkybes. J. Š. ir A. S. tiesiogiai dalyvavo
vykdydami objektyviąją bendros nusikalstamos veikos pusę: abu įgijo ir laikė
didelį kiekį narkotinės medžiagos, kurios dalį pardavė, o kitą dalį laikė
gyvenamojoje vietoje, t. y. jie abu buvo bendravykdytojai, todėl teismas
pagrįstai konstatavo, kad jie veikė bendrininkų grupe. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra
kelių asmenų veikla. Todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos
kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų
pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant
bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK
straipsnį nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų ir indėlio
į nusikaltimo padarymą. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikacija gali skirtis
tik esant vykdytojo ekscesui (kasacinė nutartis Nr. 2K-235/2001).
Anot prokurorės, esminių BPK
normų pažeidimo apklausiant J. Š. kaip įtariamąja bei E. S. ir A. S. kaip liudytojus
nepadaryta, o kasacinių skundų argumentai dėl BPK normų pažeidimo atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei
liudytojų parodymus, jais vadovavosi tiek, kiek jie atitinka objektyviai nustatytas
aplinkybes. Prokurorė nurodo, kad skirdamas bausmes už padarytą nusikaltimą
nuteistiesiems J. Š. ir A. S. teismas įvertino tai, kad nusikalstama veika
priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). A. S. anksčiau
teistas tris kartus, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį jam skirta bausmė arčiau sankcijoje numatyto
vidurkio. Nuteistoji J. Š. anksčiau neteista, lengvinančių ir sunkinančių
aplinkybių nenustatyta, todėl pagal BK 260 straipsnio 2 dalį jai paskirta minimali
sankcijoje numatyta bausmė. Anot prokurorės, nuteistųjų veikas perkvalifikuoti
pagal kitą BK straipsnį nėra pagrindo, todėl kasatorių prašymas taikyti BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti paskirtąsias bausmes atmestinas.
Kasaciniai skundai
netenkintini.
Dėl įrodymų leistinumo ir vertinimo
Didelė
kasacinių skundų dalis yra susijusi su byloje esančių įrodymų leistinumu ir teismų
atliktu jų vertinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos
teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės
taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių
paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių
aplinkybių nenustato.
Vertindama
nuteistųjų kasacinių skundų argumentus dėl nepagrįsto rėmimosi liudytojų E. S.
ir A. S. bei nuteistosios J. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu,
kolegija pažymi, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie
nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės
instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio
tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali
būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276
straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį
(kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006). Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su
nuteistųjų kasacinių skundų argumentais dėl neleistinumo laikyti įrodymais E. S.
ir A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nes pirmosios instancijos teismas
nebuvo jų apklausęs. Nors apeliacinės instancijos teismas juos apklausė, tačiau
teisme jie paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nėra neginčytini
ir nuteistosios J. Š. per pirmąją apklausą ikiteisminio tyrimo metu duoti
parodymai, taip pat byloje esantis jos rašytinis pareiškimas, nes ši jų
nepatvirtino teisme. Todėl teismo išvadų pagrindimas vien šiais parodymais
neabejotinai reikštų BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principų
pažeidimą.
Nagrinėjamoje
byloje liudytojų E. S. ir A. S. bei nuteistosios J. Š. parodymai, duoti teisme,
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvuotai įvertinti kritiškai, o
ikiteisminio tyrimo metu duoti šių asmenų parodymai, taip pat rašytinis nuteistosios
J. Š. pareiškimas įvertinti kaip patikimi. Kolegijos nuomone, tokiais atvejais sprendžiant
klausimą, ar pagrįstai buvo vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais
duomenimis, labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir
jų viseto pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuojamos
nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys
nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo
patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos
nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar
nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie
parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu.
Kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas dėl
reikšmingų bylos aplinkybių grindė ne vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais
liudytojų E. S. ir A. S., nuteistosios J. Š. parodymais bei jos rašytiniu
pareiškimu, bet ir kitais teisme patikrintais svariais įrodymais. Išvadas dėl
faktinių bylos aplinkybių ir A. S. bei J. Š. kaltumo teismas pagrindė liudytojų
S. P., R. J., I. Č., V. D., L. P., S. B. teisiamojo posėdžio metu duotais
parodymais, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto
išvadomis, kratos protokolu, nuteistojo G. G. teisme duotais parodymais, jo parodymų
patikrinimo vietoje protokolu. Kolegijos nuomone, net ir atmetus liudytojų E. S.
ir A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistosios J. Š. 2006 m.
rugpjūčio 21 d. rašytinį pareiškimą, jos 2006 m. rugpjūčio 22 d. duotus
parodymus, kitų išvardytų įrodymų visuma leido teismui daryti neginčijamą išvadą
apie tai, kad J. Š. ir A. S. pardavimo tikslais
įgijo, laikė ir platino didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, o A. S.
dar ir neteisėtai disponavo šaudmenimis.
Pabrėžtina ir
tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios J. Š. teisme duotiems
parodymams patikrinti paskelbė jos pirminius parodymus, duotus ikiteisminio
tyrimo metu, o nuosprendyje pabrėžė, kad remiasi būtent jais. Apeliacinės
instancijos teismas liudytojų E. S. ir A. S. parodymams patikrinti paskelbė jų
parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, o nutartyje motyvuotai pasisakė dėl
to, kodėl laiko patikimais tiek jų, tiek J. Š. pirminius parodymus – nes jie
atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir kitus byloje esančius
įrodymus, o jų teisme duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliacinės
instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl to, kodėl atmeta nuteistosios J. Š.
argumentą, kad jos pirminiais parodymais negalima vadovautis, nes tuo metu ji
blogai jautėsi dėl prasidėjusios narkotinės abstinencijos. Taigi šie
ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo teismų tikrinami ir lyginami su
kitais byloje esančiais įrodymais ir tik po to pripažinti patikimais. Tokiomis
aplinkybėmis apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas liudytojų ir nuteistosios
parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nuteistosios
ikiteisminio tyrimo metu surašytu pareiškimu, nevertintinas kaip BPK 20
straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo pažeidimas. Įvertinusi
kasacinio skundo argumentus kolegija konstatuoja, kad A. S. ir J. Š. kaltumas
dėl jiems inkriminuojamų nusikaltimų neabejotinai įrodytas byloje surinktų ir
ištirtų įrodymų visuma, o teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20
straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Dėl veikos kvalifikavimo
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį
Kasatoriaus A. S. kasaciniame
skunde ginčijama teismo išvada apie tai, kad jis ir J. Š. buvo bendrininkai
padarant BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Anot kasatoriaus,
bendrininkavimo faktas nėra įrodytas, o išvada apie tai padaryta vien dėl to,
kad jie gyveno viename bute. Tuo tarpu vertinant jo padarytą veiką atskirai (nesant
bendrininkavimo su J. Š.) veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 260
straipsnio 1 dalį. Kolegija atmeta šiuos argumentus. Tai, kad A. S. ir J. Š. įgijo,
laikė ir platino narkotines medžiagas kartu kaip bendrininkai, tiesiogiai patvirtina
liudytojo S. B. parodymai, jog jie kartu atvažiuodavo pirkti narkotikų, iš
dalies J. Š. teisme duoti parodymai, kad ji savo narkotikus buvo sumaišiusi su
A. S. narkotikais, liudytojo S. P. parodymai apie turėtą informaciją, kad J. Š.
padeda A. S. prekiauti narkotikais, liudytojo R. J. parodymai, kad iš J. Š.
elgesio kratos metu jis suprato, jog narkotikai priklauso jiems abiem. Vertindamas
šiuos įrodymus narkotinių medžiagų laikymo ir pardavimo faktų kontekste, teismas
turėjo pagrindą daryti išvadą tiek apie nuteistųjų veiklos, tiek apie jų tyčios
įgyjant, laikant ir platinant narkotines medžiagas bendrumą. Kolegija
konstatuoja, kad teismas pagrįstai susiejo visas surastas, parduotas ir
laikytas narkotines medžiagas su abiem nuteistaisiais ir vertino jų veikas kaip
padarytas bendrininkaujant. Priešingai nei teigia kasatorius, kvalifikuojant
veiką, padarytą bendrininkų grupe, nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį nereikalinga.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, padaręs pagrįstą išvadą
dėl veikos padarymą bendrininkų grupe, nepripažino šio fakto nuteistųjų
atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taip spręsdamas, teismas įgyvendino BK 60
straipsnio 1 dalies 1 punkte jam suteiktą diskreciją, tačiau toks sprendimas
neneigia paties bendrininkavimo fakto.
Atmestini ir kasatoriaus A. S.
argumentai, jog neįrodyta, kad jis laikė didelį narkotinių medžiagų kiekį
pardavimo tikslais ir kad tik nedidelė dalis surastų narkotinių medžiagų buvo
skirta šiam tikslui. Iš nuteistųjų kartu paėmus buvo paimta (2,303 g) narkotinės
medžiagos – heroino. Pagal sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d.
įsakymu Nr. V–239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio,
didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas toks narkotinių
medžiagų kiekis laikomas dideliu. Byloje esantys įrodymai rodo, kad narkotikai
buvo sistemingai įgyjami ir platinami, o teismas konstatavo, jog 2,303 g
heroino yra tik likusi nuteistųjų nenustatytomis aplinkybėmis įgytų narkotinių
medžiagų dalis. Taigi teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad nuteistieji
turėjo tikslą išplatinti ne didelį, bet mažesnį kiekį narkotinės medžiagos, ir
veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Kolegija
konstatuoja, kad teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų J. Š. ir A. S. veikas
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl
bausmės skyrimo
Kolegija
atmeta kasatorių teiginius dėl neva pernelyg griežtų bausmių jiems paskyrimą. Už
BK 260 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą nusikaltimą nustatyta bausmė yra laisvės
atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Taigi pagal BK 260 straipsnio 2
dalį J. Š. teismas paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą bausmę, o A. S. –
mažesnę už sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę A. S.
teismas atsižvelgė į tai, kad inkriminuojamas nusikaltimas priskiriamas sunkių
nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), kad jis tris kartus
teistas, vieną kartą – už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis,
atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Skirdamas bausmę J.
Š. teismas atsižvelgė į tai, kad inkriminuojamas nusikaltimas priskiriamas
sunkių nusikaltimų kategorijai, kad ji anksčiau neteista, atsakomybę
lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nuteistosios parodymai, duoti
ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skyrėsi – teisme dėl inkriminuoto
nusikaltimo ji kalta neprisipažino, todėl teismas pagrįstai nepripažino
nuteistajai atsakomybę lengvinančios aplinkybės – to, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai
gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK
59 straipsnis 1 dalies 2 punktas). Teismas taip pat neturėjo pagrindo paskirti nuteistiesiems
švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes BK 54
straipsnio 3 dalyje arba 62 straipsnyje nustatytais pagrindais.
Atsižvelgdama
į šias aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad teismas, skirdamas J. Š. ir A. S.
bausmes, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų J. Š. ir A. S. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona
Rakauskienė
Egidijus Bieliūnas
Olegas Fedosiukas