Baudžiamoji byla Nr. 2K-147-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10039-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.19.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (1129,80 Eur) bauda.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi atmestas nuteistojo D. B. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. B. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini) specialistas, 2015 m. vasario 16 d., apie 20.30 val., tarnybos metu pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3–5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes, dirbdamas nustatytu maršrutu (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijose, per radijo ryšį gavo budėtojo nurodymą nuvykti į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini), ir išsiaiškinti dėl galimai padarytos 50 eurų vagystės fakto. D. B. tarnybiniu automobiliu „Nissan NV 200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvykęs minėtu adresu ir išsiaiškinęs įvykio aplinkybes, išsivedė neblaivų V. K., įsodino jį į tarnybinio automobilio galinėje dalyje esantį specialųjį skyrių, skirtą sulaikytiems asmenims gabenti, ir vežė V. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime. Bevažiuojant keliu Nr. (duomenys neskelbtini) (kryptis (duomenys neskelbtini)), tarp 66 ir 67 kilometrų, D. B. šalikelėje sustabdė automobilį ir, išlaipinęs V. K., sudavė jam ranka ne mažiau kaip du smūgius į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje bei nosies nugarėlėje ir nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą. D. B. šiais savo veiksmais iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti šiuos teismų sprendimus ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

2.1. Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, taip pat nesilaikyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

2.2. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik dalimi byloje surinktų įrodymų ir ignoravo jo kaltę paneigiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo pateikto įrodymų vertinimo klaidų.

2.3. D. B. tvirtina, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimus, kad V. K. veide nustatyti nubrozdinimai nebuvo smūgių sudavimo pasekmė, neatmestina, kad pats nukentėjusysis galėjo nugriūti ar atsitrenkti į riboto paviršiaus objektus ir patirti sužalojimų. Tokie teismo medicinos eksperto paaiškinimai atitinka kito eksperto P. P. 2016 m. kovo 17 d. nurodytas aplinkybes apžiūrint automobilį „Nissan NV 200“. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs. Priešingai, V. K. nurodė prieštaringas aplinkybes dėl jam suduotų smūgių skaičiaus ir sužalojimų mechanizmo, dėl kasatoriaus bandymo tartis su nukentėjusiuoju, kad šis duotų nuteistajam palankius parodymus. V. K. negalėjo paaiškinti, ar jis bylai reikšmingu laiku buvo su akiniais, taip pat ar jie buvo apgadinti po fizinio smurto panaudojimo. V. K. parodymų nepatikimumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis po įvykio bandė pašalinti kraujo pėdsakus, atsiradusius ant drabužių. D. B. pabrėžia, kad nukentėjusysis yra kerštingas, asocialiai gyvenantis asmuo. Tokias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai T. U. ir V. S.. Teismai neįvertino liudytojo G. M. 2015 m. balandžio 22 d. apklausos protokole nurodytos aplinkybės, kad kasatorius, anksčiau dirbdamas apylinkės inspektoriumi, ir V. K. turėjo konfliktą. Vienas iš nuteistojo nepagrįsto apkaltinimo motyvų buvo tai, kad dėl jo teisėtų veiksmų buvo išaiškinta 50 Eur vagystė iš V. M. buto, kurią padarė V. K.. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, kad pastarasis, civiliniame ieškinyje prašydamas priteisti iš D. B. didelę pinigų sumą, siekia pasipelnyti, juo labiau kad nukentėjusysis nepateikė nė vieno kvito, patvirtinančio jo patirtas gydymosi išlaidas.

2.4. Pasak D. B., byloje nenustatyta tiksli vieta, kurioje nukentėjusysis buvo neva sužalotas. Be tarnybiniame automobilyje rasto akmenuko, ant kurio buvo V. K. kraujo, neaptikta kitų nukentėjusiojo kraujo pėdsakų. Teismai konstatavo, kad jis po patirto fizinio smurto turėjo stipriai kraujuoti, tačiau nėra aišku, kodėl daugiau jokių kraujo pėdsakų nerasta automobilyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams apžiūrint V. K. nurodytą nusikaltimo padarymo vietą, taip pat neužfiksuota tokio pobūdžio pėdsakų. V. K. teiginys, kad po patirto fizinio smurto jis spardė sniegą ir po to juo prausėsi veidą, paneigtas byloje esančiomis nuotraukomis, iš kurių matyti, kad sniego nėra ant kelio ar šalikelėje. Teismai nevertino, dėl kokios priežasties liudytojas G. M. teismo posėdžio metu slėpė savo bendradarbiavimą su V. K.. D. B. manymu, akmenuko su nukentėjusiojo krauju atsiradimas tarnybiniame automobilyje sietinas su G. M., turėjusio transporto priemonės raktelius nuo pat jos perdavimo saugoti iki apžiūros, galimai nusikalstamais veiksmais.

2.5. Kasatorius nurodo, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jis prašė apklausti liudytoją T. P., kuris patvirtintų, jog V. K. 2016 m. vasario 16 d. grasino atkeršyti nuteistajam už tarnybinių pareigų atlikimą. Kita vertus, šis liudytojas nebuvo surastas ir apklaustas. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius D. B. apeliacinio skundo argumentus ir formaliai konstatavo, kad jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Irmantas Mikelionis prašo nuteistojo D. B. kasacinį skundą tenkinti iš dalies.

3.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius D. B. apeliacinio skundo argumentus ir dėl kai kurių argumentų nepateikė motyvuotų išvadų, taip nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nuteistojo argumentų, susijusių su nukentėjusiojo V. K. parodymų patikimumu, specialistų paaiškinimuose esančiais prieštaravimais. Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentavo V. K. nustatytą sunkų girtumą ir jo įtaką nukentėjusiojo elgsenai, atkreipė dėmesį į jo polinkį meluoti ir daryti teisės pažeidimus, motyvavo savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusysis pats nepargriuvo lauke, ramiai elgėsi policijos tarnybiniame automobilyje. D. B., ginčydamas V. K. padarytų sužalojimų mechanizmą, buvo nurodęs pirmosios instancijos teisme duotus, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepaminėtus specialistų P. P. ir R. Ž. paaiškinimus. R. Ž. bylos teisminiame procese paaiškino, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkus į automobilio viduje esančias groteles, turinčias aštrias briaunas, ar kitus transporto priemonės ribotus kietus paviršius, nugriuvus ant nelygaus paviršiaus, padengto sniegu, žvyru ar grumstais. P. P. teigė, kad V. K. sužalojimai nebuvo padaryti kumščiu, nes nuo smūgio paprastai atsiranda kūno patinimas, be to, sužalojimų dydis neatitinka riboto daikto išmatavimų. Apžiūrėjęs policijos tarnybinį automobilį, specialistas patvirtino, kad transporto priemonėje yra daug ribotų ir atsikišusių paviršių, todėl nukentėjusysis, būdamas automobilyje ar išlipdamas iš jo, galėjo susižaloti. Šie D. B. apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, negali būti laikomi neesminiais.

3.2. Pasak prokuroro, teismai taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neatliko išsamios, visapusiškos ir objektyvios visų byloje surinktų įrodymų analizės, nepagrindė, kodėl vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė. Teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, pernelyg sureikšmino V. K. parodymus ir neatsižvelgė į jų prieštaringumą. Nukentėjusiajam iki byloje nagrinėjamo įvykio ir prieš pirmą apklausą buvo nustatytas sunkus girtumas. V. K. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus dėl jam suduotų smūgių skaičiaus. Liudytojas A. S., kuris atliko pirminę nukentėjusiojo apklausą, byloje parodė, kad jis, įvertinęs V. K. veide buvusius nubrozdinimus, netikėjo, jog nukentėjusysis buvo sužalotas sudavus jam dešimt smūgių kumščiu. Liudytojo G. M. parodymai ir specialisto išvada Nr. pG 314/15(05) taip pat nepatvirtina V. K. parodymų dėl smurto panaudojimo intensyvumo. Kitą dieną po nagrinėjamo įvykio buvo atliktas nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje. Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad sniego yra lauke, gerokai toliau nuo kelkraščio, todėl V. K. parodymai, kad jis po fizinio smurto panaudojimo valėsi nuo veido kraują sniegu, buvusiu šalikelėje, yra abejotini. Aptartas nukentėjusiojo parodymų prieštaringumas, įvertinus jo nurodytas aplinkybes su specialistų išvadomis ir jų paaiškinimais, kelia abejonių dėl priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo.

4. Nuteistojo D. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

5. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma.

5.1. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams baudžiamojo proceso įstatymas suteikia tokias pačias priemones ir reikalavimus bylos aplinkybių išnagrinėjimui bei įrodymų vertinimui, todėl teismų išvadų pagrįstumas yra susijęs su bylos išnagrinėjimo išsamumu, įrodymų vertinimu laikantis įstatymo reikalavimų bei išvadų argumentavimu. Teismų baigiamiesiems aktams taip pat nustatytas bendras įstatymo reikalavimas išdėstyti ne tik bylos duomenis, bet ir įrodymų vertinimo analizę bei motyvuotas išvadas.

5.2. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, ji neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.

5.3. Ir kasacinis, ir apeliacinis skundai grindžiami D. B. teiginiais, kad jis nepadarė nusikaltimo, teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bylos proceso metu gautus nuteistojo kaltinančius duomenis pripažino įrodymais, nepatikrindami jų patikimumo, o bylos duomenis, pagrindžiančius jo gynybinę poziciją, atmetė remdamiesi prieštaringais duomenimis ir hipotetiniais teiginiais.

5.4. Sutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai nepatikrino bylos įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nepašalino bylos aplinkybių tarpusavio prieštaravimų, rėmėsi hipotetinėmis išvadomis pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį.

5.5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje D. B. kaltė padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką iš esmės yra grindžiama vien nukentėjusiojo V. K. parodymais. Nukentėjusiojo parodymai baudžiamajame procese yra tokios pačios įrodomosios vertės kaip ir kiti bylos įrodymai, tačiau tais atvejais, kai nuosprendis yra grindžiamas iš esmės vienu įrodymų šaltiniu, būtina jį kruopščiai patikrinti patikimumo aspektu, išsiaiškinant nukentėjusiojo santykius su kaltinamuoju, nukentėjusiojo galimybes suvokti aplinką, jo charakterį – ar nėra linkęs apkalbėti, meluoti, hiperbolizuoti tikrovę ir pan. Tokiais atvejais, tikrinant teisme duotų parodymų patikimumą, būtina palyginti su ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turiniu, jei yra neatitikimų ar prieštaravimų tarp parodymų, jie turi būti pašalinami proceso metu sugretinat juos su kitais bylos duomenimis. Jei prieštaravimų ar neatitikimų nepavyksta pašalinti, abejonės ir tikėtinos išvados turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

5.6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Nacionalinėje teismų praktikoje taip pat ne kartą yra pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Šis konstitucinis principas kelia aukštesnius reikalavimus apkaltinančių įrodymų patikimumo laipsniui nei kaltinamąjį teisinantiems bylos duomenims, įrodymų pakankamumo kaltei pagrįsti klausimas yra bylą nagrinėjančio pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo diskrecijos sritis. Tik išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir pripažinęs bylos duomenis įrodymais, pagrindžiančiais kaltę, teismas, remdamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis ir vidiniu įsitikinimu, valiniu sprendimu konstatuoja, jog šių duomenų pakanka pripažinti teisiamąjį kaltu padarius nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-446/2013, 2K-476/2013).

5.7. Analizuojant V. K. parodymus matyti, kad 2015 m. vasario 17 d. pateikdamas pareiškimą policijai jis nurodė, jog D. B. be jokios priežasties išsodino jį iš automobilio ir sudavė rankomis į veidą bei galvą 10–15 kartų. Tą pačią dieną apklausiamas kaip liudytojas jis teigė, kad policijos automobilis sustojo tarp (duomenys neskelbtini) kaimo, D. B. išleido jį iš automobilio ir be priežasties ėmė smūgiuoti į galvą bei veidą apie 10–15 kartų; nuo smūgių V. K. pargriuvo ant žemės. Tą pačią dieną, t. y. 2015 m. vasario 17 d., papildomai apklausiamas kaip liudytojas jis parodė, kad buvo daužomas į veidą ir galvą, dėl to pargriuvo. Tuo metu V. K. taip pat jautė smūgius ir buvo praradęs sąmonę. 2015 m. rugsėjo 4 d. apklausiamas kaip nukentėjusysis jis tvirtino, kad nežino, kiek smūgių buvo suduota, D. B. rankomis mušė jį. V. K. buvo sumušta nosis ir kakta, bėgo kraujas, drabužiai, taip pat striukė buvo kruvini. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. K. nurodė, kad jam buvo suduoti 4-5 smūgiai. Specialisto išvadoje konstatuota, kad V. K. nustatytas 0,2 x 1 cm odos pakilimas virš kairiojo antakio ir 0,5 cm ilgio nubrozdinimas nosies nugarėlėje. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesiėmė tinkamų priemonių pašalinti akivaizdžius nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus bei neatitikimus tarp panaudoto smurto pobūdžio ir nustatytų sužalojimų masto. Remiantis pirmiau išdėstytais nukentėjusiojo parodymų prieštaravimais ir neatitikimais, nėra pagrindo pripažinti teisinga apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad „iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nukentėjusysis nuo pat pradžių buvo nuoseklus tiek dėl savo teiginių, tiek dėl padarytų veiksmų. Jis pranešė apie įvykį ir savo parodymų nekeitė viso proceso metu. Nors byloje nėra nustatyta, kad apeliantas (D. B.) sudavė nukentėjusiajam 10–15 smūgių, tačiau tai gali būti paaiškinama stresiniu situacijos pobūdžiu, jo neblaivumu ir siekiu hiperbolizuoti įvykį, bet jokiu būdu nepaneigia pačios nukentėjusiojo parodymų esmės – kad jis buvo sumuštas apelianto. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai“. Toks apkaltinamojo akto argumentavimo atvejis negali būti laikomas tinkama praktika.

5.8. Teismai selektyviai tyrė byloje sutrinktus duomenis, D. B. kaltinamiems duomenims suteikdami išskirtinę įrodomąją vertę, o prieštaravimus ir abejones aiškindami ne nuteistojo naudai.

Teismai D. B. ir jo gynėjo pateiktą teismo medicinos eksperto P. P. konsultacinę išvadą, kad V. K. galėjo susižaloti pats, atsitrenkdamas į automobilio metalines konstrukcijas, atmetė išdėstydami hipotetinio turinio išvadas, nors teismo posėdžio metu apklausti abu ekspertai pripažino tokią galimybę. V. K. padarytų sužalojimų pobūdis, pasak eksperto P. P., paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo sužalotas suduodant smūgius kumščiais, nes nukentėjusiajam sužalojimai pagal šio eksperto išvadą negalėjo būti padaryti tokiu būdu. Pažymėtina, kad teismai visiškai nenagrinėjo ir nesiaiškino, ar V. K. negalėjo susižaloti namuose arba grįždamas į namus, kai buvo parvežtas policijos pareigūnų, nes buvo labai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas motyvuose nurodė, kad apylinkės teismas, siekdamas nustatyti nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, į posėdį iškvietė konsultacinę išvadą surašiusį ekspertą P. P. ir specialisto tyrimą atlikusį ekspertą R. Ž.. Abu ekspertai patvirtino, kad nukentėjusiajam įdrėskimas galėjo būti padarytas ribotą paviršių turinčiais daiktais, esančiais tarnybiniame automobilyje, taip pat – nagu, žiedu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmetė medicinos eksperto P. P. konsultacinę išvadą ir jo teismo posėdžio metu duotą išvadą, kad V. K. galėjo pats susižaloti, atsitrenkdamas į groteles, esančias automobilio patalpoje, skirtoje vežti sulaikytus asmenis, nors tokią galimybę pripažino ir ekspertas R. Ž., remdamasi ne bylos įrodymais ar atliktu tyrimu, o hipotetiniu samprotavimu, kad tarnybinio automobilio viduje buvo labai mažai vietos judėti, ir įvertinus grotelių formą.

5.10. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad teismai besąlygiškai tikėjo prieštaringais V. K. parodymais, kurių nepatvirtina bylos duomenys dėl suduotų smūgių, sužalojimų skaičiaus ir masto, atsižvelgiant į panaudoto smurto pobūdį, duomenų nebuvimą apie paliktus kraujo pėdsakus tarnybinio automobilio sustojimo vietoje, neatitikimą V. K. parodymų dėl žymių kraujo pėdsakų ant drabužių, striukės. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl liudytojos J. Ž. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad šios liudytojos parodymai dėl V. K. gabenimo aplinkybių atmestini, nes vadovaujamasi tyrimo poligrafu rezultatais, taip pat pripažino pagrįstu vertinimą, kad tyrimo poligrafu duomenys „sustiprino teismo vidinį įsitikinimą, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką“. Tokia bylos duomenų vertinimo praktika yra neteisinga. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Teismo apsisprendimui priimti apkaltinamąjį nuosprendį gali daryti įtaką tik bylos proceso metu išnagrinėti įrodymai, jokios kitos aplinkybės negali lemti ar daryti įtakos teismo vidiniam įsitikinimui. Priimant išteisinamąjį nuosprendį ne tik įrodymai, bet jų tarpusavio santykis, nepašalintos abejonės gali turėti įtakos ar lemti teismo vidinį įsitikinimą, bet to negalima priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tyrimas poligrafu gali būti priemone surinkti bylos duomenis siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją – pagalbine priemone sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksniu, lemiančiu ar darančiu įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes.

5.11. Teismai besąlygiškai rėmėsi V. K. parodymais, nors byloje yra duomenų, kad įvykio dieną jam buvo nustatytas 3,12 promilės girtumas; šios aplinkybės reikšmingumo teismai neišnagrinėjo ir neįvertino. Spręsdami dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo teismai neišnagrinėjo jo asmenybę apibūdinančių bruožų – liudytojų T. U. ir V. S. parodymų, miestelio seniūno charakteristikos, kad V. K. yra nepatikimas, vagiliaujantis ir dažnai meluojantis asmuo. Teismai neįvertino byloje esančio 2013 m. birželio 14 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nustatyta, kad V. K. pateikė pareiškimą dėl jo sumušimo, tačiau, nenustačius sužalojimų, atsisakė šio pareiškimo nurodęs, kad buvo smarkiai girtas, nesiorientavo aplinkoje, todėl pranešė, kad buvo sumuštas.

5.12. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių skundo argumentų dėl bylos aplinkybių išsamaus išnagrinėjimo, neįvertino bylos duomenų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumo aspektu, paviršutiniškai vertino ir neargumentuotai atmetė D. B. gynybinę poziciją patvirtinančius bylos duomenis. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                        Aldona Rakauskienė

                Vytautas Piesliakas

                            Alvydas Pikelis