Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-257-281-2015].docx
Bylos nr.: I-257-281/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos 302308327 atsakovas
Energetikos ministerija 302308327 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Bylos dėl energetikos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Turtinė žala
Bylos dėl energetikos teisinių santykių
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-257-281/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01404-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 28.; 74.

(S)



 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovėms Energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo, žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

nustatė:

 

P. S. B. 2013-04-29 kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2013-05-27 bei 2014-02-18, ir prašo: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013-03-27 išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1220 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-27 Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1220 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 Lt/kWh už pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013-03-27 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (iki 2014-01-31 pareiškėjo patirta žala, pasireiškusi negautų pajamų forma,  sudaro 745,08 € (2 572, 6 Lt)); 4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-14, 27-34, 91).

Paaiškino, kad pagal 2012-10-17 Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu galiojusio Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, valstybė įsipareigojo 12 metų saulės jėgainių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintą elektros energiją supirkti pagal tarifus, galiojančius leidimo plėtrai išdavimo metu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad jo įrengtoje saulės jėgainėje, kurios įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai bus taikomas 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23. Nuo 2013-02-01 buvo pakeistas nagrinėjamam ginčui aktualus teisinis reguliavimas ir nustatyta, kad saulės elektrinių, kurių įrengtoji galia yra nedidesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai bus taikomi supirkimo tarifai, galiojantys elektros energijos gamybos metu. Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui buvo išduotas tik 2013-03-27, t. y. galiojant pasikeitusiam teisiniam reglamentavimui, todėl elektrinėje pagamintai elektros energijai, kurios įrengtoji galia yra mažesnė nei 30 kW, bus taikomas Komisijos 2012-09-28 nutarimu Nr. O3-282 nustatytas fiksuotas supirkimo tarifas – 1,25 Lt/kWh. Pareiškėjo nuomone, 2013-03-27 Leidimo gaminti elektros energiją nuostata, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius, prieštarauja teisinio saugumo, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principams, taip pat bendrajam teisės principui lex retro non agit. Nors Įstatymo 20 str. 7 d. yra nustatyta, kad fiksuoti tarifai saulės elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, gali būti peržiūrėti, nuo 2013-02-01 galiojantis teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik toms elektrinėms, kurioms leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas jam galiojant. Įstatymo nuostatos vienareikšmiškai tvirtina, kad valstybė skatina mažųjų elektrinių plėtrą, todėl jų pagamintai elektros energijai supirkti buvo nustatyti fiksuoti tarifai, kurie turėjo galioti dvylika metų. Dėl neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos dėl sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymo, t. y. po 0,19 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013-03-27 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

 

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 58-64).

Paaiškino, kad Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p. nustačius, jog elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia turėtų padidėti iki 10 MW, nebuvo įvertinta aplinkybė, kad gali būti pateikta 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taip suminę saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią priartinant prie 500 MW ir 50 kartų viršijant Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p. nustatytą ribą. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, yra kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, todėl kilo grėsmė, kad nebus užtikrinta darni atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo plėtra, nepagrįstai apsunkinti kiti elektros energijos vartotojai, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, todėl valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą (1997-05-06, 2005-05-13, 2006-09-21, 2005-07-08, 2007-05-15 nutarimai). Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesus, o įstatymo leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priederme siekti bendros tautos gerovės negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (2008-06-30, 1997-02-13,             2005-05-13, 1999-10-06, 2000-10-18, 2002-04-09, 2004-01-26, 2006-03-30 nutarimai). Atsakovės nuomone, nuo 2013-02-01 įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Šiuo reguliavimu sudaroma galimybė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku nustatyti pagamintos elektros energijos supirkimo tarifus. Pažymėjo, kad ginčijamame leidime įtvirtinta sąlyga, kad elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, buvo nustatyta ir pareiškėjui 2012-10-17 išduotame Leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, tačiau jo pareiškėjas neginčijo. Atsakovė nėra įgaliota priimti sprendimų taikyti ar netaikyti tam tikrus elektros energijos supirkimo tarifus, nes jie imperatyviai nustatyti Įstatyme. Sprendimas nustatyti pareiškėjui kitokius elektros energijos supirkimo tarifus prieštarautų įstatymų viršenybės principui ir lemtų Energetikos ministerijos veikimą ultra vires. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti grįžtamąją galią turinčius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje tokia teisė pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Keičiant teisinį reguliavimą, buvo siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą bei elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius, t. y. užtikrinti ūkio subjektų ir viešojo intereso pusiausvyrą. Pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, atsakovių nuomone, nėra pagrįstas, kadangi negali būti nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys.

 

Skundas atmestinas.

 

Byloje ginčas yra keliamas dėl Energetikos ministerijos išduoto 2013-03-27 Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1220 dalies, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl pareiškėjo teisės į patirtų nuostolių, kaip turtinės žalos, atlyginimą.

Nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-10-17 išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2668 saulės elektrinėje, esančioje Sodų kv. Nr. 266, 267, Ariogalos m., Ariogalos miesto sen., Raseinių r. sav., kurios įrengtoji galia 0,03 MW (toliau – ir Saulės elektrinė) (b. l. 35).

Atlikusi pareiškėjo Saulės elektrinės įrenginių techninės būklės įvertinimą, Valstybinė energetikos inspekcija 2013-02-27 išdavė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 15ĮP2-36234 (b. l. 36).

2012-10-17 Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą  Nr. LP-2668 pagrindu, Energetikos ministerija 2013-03-27 išdavė pareiškėjui Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1220 Saulės elektrinėje (b. l. 21).

Pareiškėjas nesutinka su Leidime gaminti elektros energiją nustatyta elektros energijos gamybos sąlyga, t. y., kad pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, todėl prašo šią leidimo dalį panaikinti ir įpareigoti Energetikos ministeriją nustatyti, kad saulės elektrinėje pagamintai elektros energijai būtų taikomi supirkimo tarifai, galioję Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu. Toks pareiškėjo reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo, kad dėl nuo 2013-02-01 pasikeitusio teisinio reglamentavimo atsinaujinančių išteklių energetikos srityje, pareiškėjui išduotame Leidime gaminti elektros energiją nepagrįstai buvo nustatyta, jog pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, ir taip pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principai, taip pat principas lex retro non agit. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu turėjo būti taikomas iki 2013-02-01 galiojęs teisinis reglamentavimas, pagal kurį išpildžius nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus leidimą) 12 metų, pagamintai elektros energijai turėjo būti taikomas fiksuotas supirkimo tarifas, t. y. 1,44 Lt/kWh.

Iki 2013-02-01 galiojusiame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 1 d., 7 ir 8 d. buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, iki 2013-02-01 atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Minėta, kad pareiškėjui Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2668 buvo išduotas 2012-10-17 (b. l. 35).

Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Įstatymo 20 str. 6 d. nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pareiškėjui Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1220 buvo išduotas 2013-03-27 (b. l. 21).

Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013-02-01, nenustatė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir tokios pat (analogiškos) bylos turėtų būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turėtų būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia, žemesnės instancijos teismams (vadinasi, teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje byloje, kurioje buvo susiklosčiusi tapati faktinė ir teisinė situacija, skundas grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais (Nr. A143-2834/2013), konstatavo, kad, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, įstatymų leidėjas nustatė, kad juo bus siekiama užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, ir kaip skatinimo priemones nustatė fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą. Pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas po nustatytų supirkimo tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Iki                    2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumą išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, jį įgyvendinti investuojant į elektrinės statybą ir nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Pagal Konstituciją, riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 nutarimai).

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių, tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog, net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Be to, byloje nenustatyta, kad tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad Įstatymo 20 str. 6 d. nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai, nėra.

Įvertinusi išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą nagrinėjamai bylai aktualų teisės normų taikymo aiškinimą ir atsižvelgusi į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. kad Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui išduotas po 2013-02-01, jokių įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė, įgydamas Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos), S. B. nepateikė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip, nei nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Teismo nuomone, jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad ginčijama Energetikos ministerijos 2013-03-27 Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1220 dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl paliktina galioti nepakeista. Pareiškėjo skunde pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinio pobūdžio, todėl, atmetus skundo reikalavimą dėl leidimo dalies panaikinimo, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 Lt/kWh už pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013-03-27 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK                    6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Kaip nurodyta anksčiau, Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1220 pareiškėjui  išduotas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio Įstatymo nuostatų taikymo nebuvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjos reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismui 2014-02-18 buvo pateiktas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją (b. l. 84-90).

Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis a. b.                               Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis a. b. Nr. A756-152/2009).

Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d., nustatantis, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009,              Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Be to, teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą                                    Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Atsisakius patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestinas ABTĮ 44 str. 1 d. numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija

                                                                  

nusprendė:

 

P. S. Bružo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

       Teisėjai                                                                                                   Rytis Krasauskas

 

                                                                                                                   Mefodija Povilaitienė

 

                                                                                                                   Jūra  Marija Strumskienė

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų