Civilinė byla Nr. e2-1305-1019/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21085-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3.,

 (S)

2.6.11.2.  

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė,

sekretoriaujant Jolantai Žilienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Evinara“ atstovui advokato padėjėjui Dovydui Raišučiui,

atsakovės E. S. atstovui advokatui Vitalij Burinskij,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Evinara“ patikslintą ieškinį atsakovei E. S. dėl 2021-06-28 VVTAT nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini), išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teismas

n u s t a t ė :

        ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti minkštą kampą „(duomenys neskelbtini)“, įsigytą vartotojos E. S., kaip tinkamos kokybės; nepatenkinus pirmojo prašymo pripažinti, kad UAB „Evinara“ pasiūlytas 55 d. d. trūkumų šalinimo terminas įsigytam kampui „(duomenys neskelbtini)“ vartotojai E. S. yra protingas ir suteikti galimybę UAB „Evinara“ pašalinti prekės trūkumus per nurodytą terminą 55 dienų terminą; panaikinti VVTAT 2021-06-28 nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. S. prašymo“; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

        Nurodė, kad pardavėjas nėra atsakingas už garantinio aptarnavimo terminus, kadangi pardavėjas yra tik prekybininkas, o ne baldų gamintojas. Vartotojai reikėtų atsižvelgti į tai, kad baldai gaminami ne Lietuvoje, transportavimas taip pat užtrunka. Ieškovas savo prekybos taisyklėse yra aiškiai nurodęs ((duomenys neskelbtini), kad „2.10. Pardavėjas elektroninėje „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje įsigytų prekių gamybos defektus įsipareigoja pašalinti per 50 darbo dienų nuo sprendimo pateikimo pirkėjui. Išimtiniais atvejais, dėl gamintojo sprendimo, šis terminas gali būti pratęstas.“ Atsakovei netiko tik garantinio termino laikotarpis, tačiau pati aptarnavimo taisyklė tiko. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi šalių ginčą, vienašališkai nusprendė, kad ieškovė turi sugrąžinti atsakovei 745 Eur ir pasiimti neva brokuotą prekę. Atsakovė prekę netinkamai eksploatavo, o VVTAT tyrimo išvadoje šis faktas buvo netinkamai išnagrinėtas. Ieškovė neatmeta pasiūlymo sutaisyti nurodytą prekę (per 55 darbo dienų laikotarpį), tačiau per nurodytą ilgesnį terminą. Ieškovė pati sutinka daiktą suremontuoti per savo pardavimo taisyklėse nurodytą terminą. Ieškovei tinkamai išviešinus daikto grąžinimo ar pirkimo taisykles, šalys buvo tinkamai sudariusios sutartį. CK 6.228 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalies teisė vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos teismų turi būti vertinama ir taikoma kaip išimtinė priemonė - įstatymo nustatyta tvarka konstatavus pakankamą pagrindą. Sutarties nutraukimo priežastimi turi būti tai, kad daikto trūkumai yra esminiai. Daroma išvada, kad ieškovės pasiūlytas 55 d. d. trūkumų šalinimo terminas nėra nustatomas kaip neprotingas, kadangi ieškovė kreiptųsi į gamintoją.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo atmesti kaip nepagrįstą ieškovės patikslintą ieškinį ir iš ieškovės priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vienintelis ieškovės pasiūlytas garantinio aptarnavimo būdas buvo prekės paėmimas iš atsakovės, jos remontas ir grąžinimas. Jokių kitų būdų, t. y. prekės pakeitimo kita identiškų matmenų ir bent jau panašios spalvos kito modelio preke, atsakovei pasiūlyta nebuvo. Atsakovė, paaiškinusi, kad negali tokio ilgo laikotarpio gyventi be sofos, pasiūlė ieškovei 4 variantus problemai išspręsti: 1) leisti naudotis preke, kol bus gauta nauja tokio pat modelio prekė; 2) sutrumpinti garantinio aptarnavimo laiką bent iki 3 savaičių; 3) pakeisti prekę identiškų matmenų ir spalvos (bent jau panašios) kitu modeliu; 4) grąžinti už prekę sumokėtus pinigus. Ieškovė neginčija aplinkybės, kad prekė turi defektą/trūkumą. Tas pats trūkumas (minkšto kampo sėdimosios dalys prarado formą, jose esantis kamšalas subliuško) atsirado jau nebe pirmą kartą ir net po remonto. Atsakovė jau anksčiau, t. y. 2020-09-25, kreipėsi į ieškovę ir nekokybiškos prekės sėdimosios dalys buvo pakeistos. Tačiau, praėjus keliems mėnesiams po pakeitimo, toms pačioms pakeistoms prekės dalims atsitiko vėl tas pats: jos prarado formą, jose esantis kamšalas subliuško. Atsakovės sprendimas nutraukti pirkimo - pardavimo sutartį ir reikalauti už prekę sumokėtų pinigų laikytinas pagrįstu ir proporcingu. VVTAT atstovams atlikus prekės vertinimą, buvo nustatyta, kad prekė turi esminių gamybos defektų, dėl kurių prekė negali būti naudojama pagal įprastinę paskirtį. Tokią VVTAT išvadą patvirtina dar ir ta aplinkybė, jog tas pats defektas buvo nustatytas pakartotinai. Prekę atsakovė įsigijo 2020-07-20 ir jau 2020-­09-25 (t. y. po 2 mėnesių nuo įsigijimo) kreipėsi į ieškovę su pretenzija dėl prekės trūkumų. Anot atsakovės, pirmą kartą trūkumai buvo pašalinti 2020 m. lapkričio mėnesio antroje pusėje. Antrą kartą dėl tų pačių trūkumų atsakovė pretenziją ieškovei pareiškė 2021-03-21 (t. y. po 4 mėnesių nuo pakeistų prekės dalių pristatymo). Patikslinto ieškinio 12 punkte nurodyta, kad, ieškovės nuomone, atsakovė prekę netinkamai eksploatavo, o VVTAT tyrimo išvadoje šis faktas buvo netinkamai išnagrinėtas, tačiau ieškovė net nepaaiškino, kaip pasireiškė tas netinkamas prekės eksploatavimas, dėl kurio, ieškovės nuomone, atsirado nustatyti trūkumai. Prekės pirkimo-pardavimo sutartyje nėra absoliučiai jokios nuorodos į ieškovės parengtas prekių garantijų taikymo ir prekių grąžinimo taisykles, todėl prilyginti jas pačios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatoms nėra jokio teisinio pagrindo.

Išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išvadoje nurodė, kad tarnyba, ne teismo tvarka spręsdama šį ginčą, vertino ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus (dokumentus), paaiškinimus, 2021 m. birželio 25 d. atlikto prekės vertinimo rezultatus (2021 m. birželio 25 d. Gaminio vertinimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini), esamą teisinį reglamentavimą ir priėmė jais pagrįstą sprendimą, t. y. vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 28 straipsnio nuostatomis, nutarė patenkinti vartotojos reikalavimus, t. y. pripažinti pagrįstu vartotojos reikalavimą nutraukti prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus (745 Eur).

Dublike ieškovė nurodė, kad ji nežino, ar prekės defektus lemia gamyklinis brokas, ar prekės netinkamas eksploatavimas, kadangi į šį klausimą gali atsakyti tik ekspertas. Pardavėjas nėra atsakingas už garantinio aptarnavimo terminus, kadangi Pardavėjas yra tik prekybininkas, o ne baldų gamintojas. Nurodyti vartotojai trumpesnį terminą būtų neteisinga, kadangi tai nuo pardavėjo nepriklauso, o atsižvelgiant į pandeminę situaciją, šiuo metu terminas darbams atlikti siekia iki 55 d. d. Ieškovės nuomone, atsakovė prekę netinkamai eksploatavo.

                Triplike nurodyta, kad ginčą nagrinėjant ikiteismine tvarka, ieškovė pati raštu pripažino, kad prekė turi trūkumų, dėl ko ieškovė sutiko paimti prekę iš atsakovės ir pristatyti ją gamintojui garantiniam aptarnavimui. Teisę vertinti prekės atitikimą kokybės reikalavimams VVTAT suteikia jos nuostatai (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-12-23 nutarimu Nr. 1333). Nagrinėjamu atveju prekės trūkumai buvo nustatyti praėjus mažiau nei 6 mėnesiams po prekės perdavimo, todėl preziumuojama, kad prekės trūkumai buvo prekės perdavimo atsakovei momentu, t. y. prekės trūkumai yra gamyklinio pobūdžio. Paneigti šią prezumpciją yra ieškovės pareiga, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prekės defektą lėmė ne gamyklinis brokas. Atsakovei pareiškus pretenziją dėl prekės kokybės, ieškovė pasiūlė vienintelį garantinio aptarnavimo variantą: pasiimti prekę 30-45 darbo dienų laikotarpiui ir grąžinti ją sutvarkytą. Atsakovei su tokiu variantu nesutikus, ieškovė jokių kitų būdų garantiniams įsipareigojimams vykdyti neieškojo bei pareiškė esanti pasiruoši ginčą spręsti iš pradžių VVTAT, o prireikus - ir teisme. Atsakovė nesutinka, kad prekės iš jos paėmimas ir išsiuntimas gamintojui sutvarkyti per 50-55 darbo dienų laikotarpį yra ekonomiškiausias variantas kilusiam ginčui išspręsti, ir tam yra kelios priežastys. Ilgą laikotarpį (t. y. apie 3 mėnesius) atsakovė liktų be baldo. Toks prekės trūkumų pašalinimo būdas jau buvo išbandytas ir rezultato nedavė. Prekės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne ieškovės elektroninėje parduotuvėje, o atvykus į jos prekybos saloną, ką patvirtina prie pirkimo - pardavimo sutarties prisegtas kasos kvitas. Pačioje prekės pirkimo - pardavimo sutartyje nėra absoliučiai jokios nuorodos į ieškovės parengtas prekių garantijų taikymo ir prekių grąžinimo taisykles. Teisės aktai numato, kad pasirinkimo teisė reikšti vieną iš alternatyvių reikalavimų (dėl prekės trūkumų taisymo) yra suteikiama būtent vartotojui (atsakovei), o ne pardavėjui (ieškovei).

                2022 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio metu ieškovės advokato padėjėjas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad pati vartotoja, tikėtina, netinkamai naudojo daiktą, nes nėra daugiau panašių atvejų (įrodymų neturi). Neprašo skirti ekspertizės. CK 6.334 straipsnio 3 dalis nustato, kad pardavėjas turi teisę pašalinti trūkumus, jei įmanoma. Nagrinėjamu atveju pašalinti trūkumus įmanoma, bet nesutiko vartotoja. Iš pirkimo-pardavimo sutarties matosi, kad pardavėjas neatsako už tam tikrus defektus. Ieškovės teigimu, daiktas kokybiškas, bet turi tam tikrų trūkumų.

                Atsakovės advokatas 2022 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sofa jau buvo taisyta, keista dalis, o po kelių mėnesių – vėl tas pats toje pačioje vietoje. Įsigijo salone, sudaryta paprasta pirkimo-pardavimo sutartis, jokių taisyklių neteikė susipažinti. CK įtvirtinta, kad vartotoja savo pasirinkimu turi teisę pašalinti trūkumus (kas padaryta pirmą kartą). Nutraukti sutartį galima, išskyrus, kai trūkumai mažareikšmiai. Ikiteisminiame nagrinėjime atliktas sofos kokybės vertinimas, atvyko specialistas, nufotografavo, konstatavo, kad visos sėdimosios dalys su žymiais nelygumais. Dėl to baldas negali būti naudojamas pagal paskirtį. Tai esminis trūkumas, todėl yra pagrindas nutraukti sutartį. CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jei trūkumai atsirado per 6 mėn., reiškia, kad trūkumai buvo pardavimo metu. Privalo paneigti pardavėjas, kad trūkumai atsirado vėliau – jokių įrodymų nėra, tik ieškovės prielaidos, kad buvo naudojama ne pagal paskirtį. Aplinkybės, kad gamybos trūkumas, patvirtina, kad vieną kartą jau taisyta, po kelių mėnesių vėl tas pats trūkumas. Nėra argumentų, kaip pasireiškė netinkamas eksploatavimas. Atsakovė būtų sutikusi dėl trūkumų pašalinimo, jei nebūtų nurodyta grąžinti daiktą ir laukti 55 d. d. Baldas reikalingas kasdien. Iš susirašinėjimo matyti, kad ieškovė užėmė griežtą poziciją, atsakovei neliko nieko kita kaip nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti pinigus. Atsakovė siūlė keturis variantus – palikti naudotis iki gaus tokią pačią sofą, sutrumpinti terminą, pakeisti kita preke, nutraukti sutartį. Atsakydama ieškovė nurodė, kad žino savo teises ir sutinka nagrinėti teisminiu keliu. Sofa nekokybiška. Su trūkumų pašalinimo terminu nesutinka, nes nebepasitiki, pasikartojo antrą kartą, gali pasikartoti ir vėl.

        Ieškinys atmestinas.

        Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad pagal šalių 2020-07-20 Pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) atsakovė iš ieškovės įsigijo sofą (kampą „(duomenys neskelbtini)“) (toliau – ir Prekė), už kurią pirkėja pardavėjui sumokėjo 745 Eur. Pagal Sutartį pardavėjas suteikė prekėms 24 mėnesių garantiją. Nustatyta, kad 2020-09-25 atsakovė kreipėsi į ieškovę informuodama, kad Prekės sėdimosios dalys buvo praradusios formą, kamšalas, esantis jose, subliuško. Bylos duomenimis, Prekės dalys 2020 m. lapkričio mėnesį buvo pakeistos. Remiantis į bylą pateiktu šalių susirašinėjimu elektroniniu paštu, atsakovė 2021-03-21 vėl kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad po nepilnų 5 mėnesių nuo vienos sofos dalies pakeitimo atsirado ta pati problema, atsirado tokie pat įdubimai, kaip ir prieš keitimą, ant kitos sofos dalies sėdima mažiau, bet ten taip pat atsirado įdubimai. Ieškovė pateikė siūlymą paimti Prekę iš atsakovės ir išsiųsti gamintojui sutvarkymui, nuo Prekės atsiėmimo iki grąžinimo terminas būtų apie 30-45 d. d. Atsakovė su ieškovės siūlymu nesutiko, kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – ir VVTAT, Tarnyba) dėl ginčo sprendimo ne teisme tvarka, prašydama nutraukti Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (745 Eur). VVTAT išnagrinėjo ginčą, 2021-06-28 priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. S. prašymo“, kuriuo patenkino vartotojos E. S. reikalavimą, t. y. pripažino pagrįstu vartotojos reikalavimą nutraukti Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (745 Eur), įpareigojo UAB „Evinara“ vykdyti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą per 30 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos.

Ieškovė, nesutikdama su Tarnybos sprendimu, per 30 dienų nuo Tarnybos nutarimo gavimo dienos kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės ir prašo pripažinti minkštą kampą „(duomenys neskelbtini)“, įsigytą vartotojos E. S., kaip tinkamos kokybės; nepatenkinus pirmojo prašymo pripažinti, kad UAB „Evinara“ pasiūlytas 55 d. d. trūkumų šalinimo terminas įsigytam kampui „(duomenys neskelbtini)“ vartotojai E. S. yra protingas ir suteikti galimybę UAB „Evinara“ pašalinti prekės trūkumus per nurodytą terminą 55 dienų terminą; panaikinti VVTAT 2021-06-28 nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. S. prašymo“.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Minėto straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai.

Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2020 m. liepos 20 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė savo asmeniniais tikslais iš ieškovės, vykdančios komercinę veiklą, pirko sofą. Taigi, tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 28 straipsnio 1 dalį vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. To paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienai iš ginčo šalių per nustatytą terminą besikreipus į teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas neįgyja teisinės galios ir jokių papildomų veiksmų dėl jo panaikinimo atlikti nereikia (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-529-794/2020).

Byloje kilo ginčas dėl pardavėjo pareigos parduoti kokybišką daiktą ir pirkėjo (vartotojo) teisių gynimo būdų įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų. Ji įgyvendinama per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės.

Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad: vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio; vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs iš vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Šiems teisiniams santykiams taikomos bendrosios pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančios CK normos (CK 6.305-6.349 straipsniai), specialiosios normos, reglamentuojančios vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.350-6.370 straipsniai), taip pat vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014). Bendrosios pirkimą ir pardavimą reglamentuojančios teisės normos vartojimo pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereguliuoja specialiosios CK XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio teisės normos.

Tarp šalių šioje byloje nekilo ginčo dėl Sutarties sudarymo fakto, taip pat ir jos sąlygų, tačiau kilo ginčas dėl to, ar ieškovės atsakovei parduota Prekė pagal Sutartį atitiko Sutarties sąlygas, taip pat dėl pirkėjo (vartotojo) teisių gynimo būdų įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

Dėl pardavėjo pareigos parduoti kokybišką daiktą ir pirkėjo (vartotojo) teisių gynimo būdų įsigijus netinkamos kokybės daiktą

Atsakovė prašė nutraukti Sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus, nes įsigyta Prekė nekokybiška, jau vieną kartą buvo taisyta. Ieškovės teigimu, Prekė yra tinkamos kokybės, tik turi tam tikrų trūkumų, todėl prašo pripažinti prekę kokybiška arba suteikti galimybę UAB „Evinara“ pašalinti prekės trūkumus per 55 dienų terminą.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims CK 6.350-6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 29 punktas).

Esminė pardavėjo pareiga pagal bendrąsias pirkimo-pardavimo sutartį reglamentuojančias teisės normas yra perduoti pirkėjui daiktą, kurio kokybė ir kiti kriterijai atitinka sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas, įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis; redakcija, galiojusi iki 2022-01-01). Ginčo metu galiojusioje CK 6.363 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo CK pakeitimai, kuriais pakankamai stipriai pasikeitė ir CK 6.363 straipsnis, tačiau šalių ginčas kilo, Tarnyboje buvo spręstas vadovaujantis iki pakeitimų galiojančiomis CK nuostatomis, ieškinys pareikštas 2020-07-28, todėl jomis vadovautinasi ir nagrinėjant ieškinį, taip pat kasacinio ir kitų teismų išaiškinimais, galiojant iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusiai CK redakcijai (CK 1.7 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti, kad Prekė yra tinkamos kokybės. Ieškovės vertinimu, Prekė yra tinkamos kokybės, tačiau turi tam tikrų trūkumų, kurie gali būti pašalinti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios reikalavimus daikto kokybei nustatančios nuostatos taikomos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1, 2, 3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 17 ir 18 punktai).

Byloje nustatyta, kad atsakovė po dviejų mėnesių įsigijus Prekę, t. y. 2020-09-25, kreipėsi į ieškovę informuodama, kad Prekės sėdimosios dalys buvo praradusios formą, kamšalas, esantis jose, subliuško. Šios Prekės dalys 2020 m. lapkričio mėnesį buvo pakeistos. Kaip matyti iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu, atsakovė 2021-03-21 vėl kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad po nepilnų 5 mėnesių nuo vienos sofos dalies pakeitimo atsirado ta pati problema, atsirado tokie pat įdubimai, kaip ir prieš keitimą, ant kitos sofos dalies sėdima mažiau, bet ten taip pat atsirado įdubimai. 

Bylos duomenimis, Tarnyba 2021-06-25 atliko Prekės vertinimą, adresu (duomenys neskelbtini), ir 2021-06-25 surašė Gaminio vertinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gaminio vertinimo išvada). Gaminio vertinimo išvadoje Tarnyba nurodė, jog, apžiūrėjus Prekę, nustatyta, kad visos sėdimosios Prekės dalys yra su žymiais minkštųjų dalių paviršiaus nelygumais. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančio standarto LST 1329:2015 „Baldai. Terminai ir apibrėžtys“ (toliau – Standartas) 8.8 punktą, minkštosios dalies paviršiaus nelygumas priskiriamas baldų gamybos defektams. Netinkamo naudojimo požymių nenustatyta. Tarnyba, įvertinusi nustatytus defektus, pateikė Gaminio vertinimo išvadą, kad Prekė turi esminių gamybos defektų – minkštųjų dalių paviršiaus nelygumai, dėl kurių Prekė neatitinka kokybės reikalavimų, kurių vartotoja galėjo pagrįstai tikėtis, t. y., kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę paskirtį.

Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ieškovė, sprendžiant šalių ginčą ikiteismine tvarka, Tarnybai 2021-03-30 pateiktame atsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog sutinka, kad Prekė turi trūkumų ir dėl šios priežasties sutinka paimti Prekę iš vartotojos bei ją pristatyti gamintojui garantiniam aptarnavimui. Pažymėtina, kad procesiniuose dokumentuose ieškovė tik deklaratyviai kėlė abejones, ar Prekės defektus lemia gamyklinis brokas, ar netinkamas eksploatavimas. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie sofos netinkamą eksploatavimą po jos perdavimo atsakovei. Ieškovės argumentai, kad Prekės defektus lemia netinkamas Prekės eksploatavimas, yra prielaidos. Ieškovės teiginiai, jog Prekė yra kokybiška, niekuo neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepaneigė pateiktų įrodymų dėl nekokybiškų baldų, ekspertizės byloje skirti neprašė.

CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu. Pardavėjui nepaneigus nurodytos prezumpcijos, daroma išvada, kad daikto perdavimo momentu jau egzistavo daikto kokybės trūkumai, už kuriuos atsako pardavėjas. Byloje nustatyta, kad Prekės buvo gautos 2020 m. liepos mėnesį, o atsakovė pirmą kartą į ieškovę kreipėsi 2020 m. rugsėjo 25 d., t. y. du mėnesiai po įsigijimo. Antrą kartą dėl 2020 m. lapkričio mėnesį pakeistų Prekės dalių defektų atsakovė kreipėsi 2021 m. kovo 21 d., taigi, nepraleidusi įstatyme nustatyto termino. Atsižvelgiant į tai, būtent pardavėjai kilo pareiga įrodyti, kad daikto trūkumai atsirado po jų perdavimo atsakovei. 

Pažymėtina, kad Gaminio vertinimo išvadoje nurodyta, jog Prekė neatitinka kokybės reikalavimų, kadangi Prekė neturi tų savybių, kurių vartotoja galėjo protingai tikėtis. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Gaminio vertinimo išvadą, t. y. kad Prekės yra tinkamos kokybės ir defektą lėmė ne gamyklinis brokas.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

Įvertinus įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad Prekės kokybės trūkumai egzistavo jau perdavimo atsakovei metu, ieškovė (pardavėja), turėdama tokią pareigą, neįrodė, kad ji nėra atsakinga dėl minėtų trūkumų. Konstatavus šią aplinkybę, ieškovės pozicija, kad Prekės defektai atsirado dėl netinkamo eksploatavimo, vertintina kaip gynybinė ir nepagrįsta. Byloje nėra pagrįstų, leistinų ir objektyvių įrodymų (išskyrus ieškovės samprotavimus dėl galimai netinkamo eksploatavimo), patvirtinančių, kad Prekės trūkumai atsirado dėl netinkamo eksploatavimo. Dėl to ieškinio argumentai, kad Prekė yra kokybiška, atmestini kaip nepagrįsti.

Pirkėjo (vartotojo) teisės nusipirkus netinkamos kokybės daiktą įtvirtintos CK 6.363 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2022-01-01). Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) pirkėjas taip pat turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Pirkėjui nutraukus sutartį dėl daikto netinkamos kokybės, pardavėjas privalo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo daikto grąžinimo dienos, grąžinti sumokėtą kainą. Netinkamos kokybės daikto grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui. Pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių. 

Atsakovė savo pažeistai teisei, įsigijus netinkamos kokybės Prekę, apginti pasirinko CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą vartotojo pažeistų teisių gynimo būdą – Tarnybos prašė nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą (745 Eur).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.363 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo pirkėjui suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta pirkėjo (vartotojo) teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis, nei įprasta, sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 27 punktas; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 32 punktas). Taigi, CK 6.363 straipsnyje nėra įtvirtintas vartotojo teisių gynimo būdų pasirinkimo eiliškumas (hierarchija) ir vartotojas yra laisvas pasirinkti vieną iš CK 6.363 straipsnio 7 ir 8 dalyse įtvirtintų teisių gynimo būdų.

Ieškovės teigimu, sutarties nutraukimas pirkėjui suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė (ultima ratio), kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2-3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Ieškovė nurodo, kad ji siekia ir gali pašalinti Prekės trūkumus ir vien terminas negali sukelti neproporcingo sprendimo priėmimo atsakovės naudai, neatsižvelgus į ieškovo sutikimą. Teismas pažymi, kad CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami. Vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindas jam nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 28 ir 29 punktai). Teismas pažymi, kad, skirtingai nei taikant CK 6.334 straipsnį, reglamentuojantį netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

Pirkėjo (vartotojo) teisė pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu, kaip savo pažeistos teisės į tinkamos kokybės daiktą gynimo būdu, yra siejama su daikto trūkumo reikšme, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčiai. Vadovaujantis CK 6.363 straipsnio 8 dalimi, pirkėjas neturi teisės vienašališkai nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esant ginčui dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kaip pirkėjo (vartotojo) pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo, teismas, konstatavęs vartotojo teisės į daikto atitiktį kokybės reikalavimams pažeidimą, dėl šio teisių gynimo būdo taikymo galimumo kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia patikrindamas, ar nustatytas daikto trūkumas pagal savo pobūdį nėra mažareikšmis, dėl ko pirkėjas (vartotojas) neturėtų teisės savo pažeistos teisės ginti šiuo būdu. Tais atvejais, kai daikto trūkumas yra mažareikšmis, pirkėjas (vartotojas) neturi teisės pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu, kaip savo pažeistos teisės gynimo būdu, tačiau disponuoja likusių CK 6.363 straipsnio 7 dalies 1-3 punktuose įtvirtintų teisių gynimo būdų pasirinkimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-1075/2020, 26 ir 27 punktai). 

Daikto trūkumo mažareikšmiškumas yra teisinė kategorija, taigi byloje nustatytų aplinkybių dėl daikto trūkumų esmės kvalifikavimas kaip mažareikšmių ar nemažareikšmių yra teisės klausimas. Įstatyme nėra įtvirtintos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties. Todėl dėl daikto trūkumų vertinimo mažareikšmiškumo aspektu sprendžia ginčą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vadovaudamasis vartotojų teisių apsaugą užtikrinančiomis teisės aktų nuostatomis. Kasacinis teismas šiuo klausimu išaiškino, kad daikto trūkumas laikytinas mažareikšmiu tuomet, kai daikto savybių, kokybės rodiklių ar funkcionalumo nukrypimas nuo vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų yra menkas (nežymus) ir turi mažai reikšmės, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties reikalavimams. Vertinant, ar daikto savybės tik menkai (nežymiai) nukrypsta nuo vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų, teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės. Pareiga įrodyti, kad daikto trūkumas buvo mažareikšmis, tenka pardavėjui (verslininkui), kuris siekia CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos dėl daikto trūkumo mažareikšmiškumo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-1075/2020, 38 ir 39 punktai; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022).

Bylos duomenimis, VVTAT atstovams atlikus Prekės vertinimą, buvo nustatyta, kad Prekė turi esminių gamybos defektų (minkštųjų dalių paviršiaus nelygumai), dėl kurių baldas neatitinka kokybės reikalavimų, kurių vartotoja galėjo pagrįstai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę paskirtį. Tokią VVTAT išvadą patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog tas pats defektas buvo nustatytas pakartotinai, t. y. vieną kartą pakeitus Prekės sėdimąsias dalis, jos po kelių mėnesių naudojimo deformavosi pakartotinai. Vartotoja iš esmės negavo to, ko siekė sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį – turėti geros kokybės sofą ir ja naudotis pagal paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nustatytas Prekės trūkumas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis. Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nėra (CPK 178, 185 straipsniai). Kadangi nustatyti Prekės trūkumai neatitiko mažareikšmiškumo kriterijaus, dėl to nėra pagrindo taikyti CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos, ribojančios vartotojo teisių pažeidimo būdo – vienašališko sutarties nutraukimo – taikymą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinęs nustatytas aplinkybes, visumą byloje esančių įrodymų, teismas sprendžia, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo ieškovės ieškinį pripažinti pagrįstu, todėl jį atmeta, o ginčą išnagrinėja iš esmės – nutraukia ieškovės ir atsakovės 2020 m. liepos 20 d. sudarytą Pirkimo-pardavimo sutartį ir priteisia atsakovei iš ieškovės už Prekę sumokėtus 745 Eur. Pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį, netinkamos kokybės daikto grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui, vadinasi, ieškovė Prekės susigrąžinimo veiksmus iš atsakovės nurodytos vietos ir atsakovės nurodytu laiku turi atlikti savo sąskaita. Ieškovei išaiškintina, kad baldų grąžinimas vykdomas po to, kai ieškovė įvykdys savo prievolę grąžinti atsakovei jos sumokėtas sumas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės, sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė už jai suteiktą teisinę pagalbą patyrė 1750 Eur išlaidų (už atsiliepimo, tripliko parengimą, teisines konsultacijas, atstovavimą teismo posėdyje). Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, laikytinos protingomis ir nėra mažintinos bei priteistinos iš ieškovės pilna apimtimi (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).

Nagrinėjant bylą patirta 1,86 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Kadangi šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), jos valstybei iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti ir ginčą išspręsti iš esmės – nutraukti tarp ieškovės UAB „Evinara“, juridinio asmens kodas 304590843, ir atsakovės E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2020-07-20 sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį, priteisti atsakovei E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Evinara“, juridinio asmens kodas 304590843, 745 Eur (septynių šimtų keturiasdešimt penkių eurų) sumą, sumokėtą už baldus (kampą „(duomenys neskelbtini)“), ir 1750 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Įpareigoti ieškovę UAB „Evinara“, juridinio asmens kodas 304590843, sumokėjus atsakovei priteistą sumą, savo sąskaita atsiimti baldus (kampą „(duomenys neskelbtini)“) iš E. S.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                        Jurgita Rimeikienė