Civilinė byla Nr. e2A-322-467/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01121-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1; 2.6.1.6.1; 2.6.1.6.2; 2.6.10.2.4.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Drustila“ ir atsakovų G. J. bei M. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Drustila“ ieškinį atsakovui G. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – D. K., S. V. T., K. B. ir pagal ieškovo M. V. netiesioginį ieškinį atsakovams D. K., S. V. T., bankrutavusiai ir likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“ dėl žalos atlyginimo priteisimo bankrutavusiai ir likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų –G. J. ir K. B..

                

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) ,,Drustila“ 2020 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, jį po Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria nutarta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2022 m. rugsėjo 16 d. patikslino, ir prašė: pripažinti negaliojančia atsakovo G. J. ir ieškovės LUAB „Drustila“ sudarytą 2019 m. kovo 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir sutartis, sandoris); taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovo G. J. ieškovei LUAB „Drustila“ 68 600 Eur; priteisti iš atsakovo G. J. ieškovei LUAB „Drustila“ 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi LUAB „Drustila“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „TOP CONSULT“. Nemokumo administratorė nustatė, kad ieškovei LUAB „Drustila“ nuosavybės teise priklausė 86,91 kv. m butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas). Iki nemokumo proceso 2019 m. kovo 21 d. LUAB „Drustila“ ir G. J. sudarė šio buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria butas parduotas už 26 000 Eur (299,16 Eur už 1 kv. m). Ieškovės vertinimu, tokia kaina, už kurią butas buvo parduotas atsakovui, įvertinus buto lokaciją (Vilniaus miestas), rinkoje neegzistavo. Pirkimo–pardavimo sutartyje pateikta valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenų bazės informacija patvirtina, kad buto vidutinė rinkos vertė pagal masinį vertinimą buvo 49 500 Eur. Pagal ieškovės atliktą rinkos tyrimą, tame pačiame name parduodamų butų kainos taip pat buvo didesnės ir viršijo 800 Eur už 1 kv. m. Nors tarp ieškovės dokumentų buvo rasta nekilnojamojo turto eksperto konsultacinė išvada, pagal kurią buto vertė – 26 500 Eur, tačiau toks dokumentas, ieškovės vertinimu, yra tik buvusio bendrovės vadovo D. K. nesąžiningas siekis pagrįsti tikrovės neatitinkančią kainą.

3.       Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsniu, tvirtindama, kad ginčijamas sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams – pelno siekimui. Ieškovė šį sandorį ginčijo ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nurodydama, jog pardavus bendrovės turtą mažesne nei rinkos kaina nebėra galimybės atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, o sandorio šalys jo sudarymo metu buvo akivaizdžiai nesąžiningos.

4.       Kadangi atsakovas G. J. yra perleidęs butą ir restitucija natūra yra negalima, ieškovė prašė iš atsakovo G. J. priteisti piniginį ekvivalentą, apskaičiuotą pagal buto vertę, buvusią sutarties sudarymo metu, t. y. 68 600 Eur. Pagal sutartį atsakovas G. J. yra sumokėjęs ieškovei 26 000 Eur. Šiai sumai turi būti pripažinta atsakovo G. J. teisė pareikšti prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovės bankroto byloje.

5.       Prie civilinės bylos pagal LUAB ,,Drustila“ ieškinį buvo prijungta Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1455-945/2022, kurioje ieškovas (LUAB „Drustila“ kreditorius) M. V., pareiškęs netiesioginį ieškinį, prašė priteisti LUAB „Drustila“ naudai iš atsakovų D. K. ir S. V. T. 42 600 Eur žalos atlyginimą.

6.       Kreditorius netiesioginiame ieškinyje nurodė, kad jam tapo žinoma, jog Vilniaus apygardos teisme iš naujo nagrinėjama civilinė byla pagal LUAB „Drustila“ ieškinį dėl 2019 m. kovo 21 d.  UAB „Drustila“ ir G. J. sudarytos 86,91 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu iš G. J. priteisiant LUAB „Drustila“ 68 600 Eur. Ieškovas pateiktu netiesioginiu ieškiniu prašė iš atsakovų S. V. T. ir D. K. priteisti LUAB „Drustila“ 42 600 Eur žalos atlyginimą.

7.       Kreditorius nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė dar 2019 metais, kuomet atsakovai, žinodami apie LUAB „Drustila“ itin sunkią finansinę padėtį, sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, tarp jų – ir UAB „Drustila“ bei G. J. buto 2019 m. kovo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią turtas buvo parduotas už 26 000 Eur. Turto kaina buvo nustatyta pačios LUAB „Drustila“, t. y. sprendimą parduoti turtą LUAB „Drustila“ vardu priėmė LUAB „Drustila“ akcininkai (atsakovai D. K. ir S. V. T.), tačiau byloje esantis ekspertizės aktas patvirtina, kad 2019 m. kovo 21 d. turto rinkos vertė buvo 68 600 Eur. Taigi ginčo sandoriu bendrovei buvo padaryta žala, kuri turi būti priteista iš atsakovų.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 28 d. sprendimu ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį atsakovui G. J. patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo G. J. ieškovei LUAB „Drustila“ 14 800 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 14 800 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 256,70 Eur atstovavimo išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė; ieškovo M. V. netiesioginį ieškinį atsakovams D. K., S. V. T., LUAB „Drustila“ atmetė; priteisė iš ieškovės LUAB „Drustila“ atsakovui G. J. 1 176,45 Eur už ekspertizę, teismo ekspertei Irmantai Krikščiūnienei 210 Eur už dalyvavimą teismo posėdyje, trečiajam asmeniui D. K. 235,29 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo G. J. valstybei 333 Eur žyminį mokestį.

9.       Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1970-221/2019 iškelta bankroto byla UAB „Drustila“, nemokumo administratore paskirta UAB „TOP CONSULT“. LUAB „Drustila“ iki 2019 m. kovo 21 d. nuosavybės teise priklausė 86,91 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2019 m. kovo 21 d. LUAB „Drustila“ ir G. J. sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu butas parduotas už 26 000 Eur. Sutarties 1.1 papunktyje nurodyta VĮ Registrų centro duomenų bazės informacija, kad buto vidutinė rinkos vertė sudaro 49 500 Eur.

10.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra vienos iš pirmiau aptartų sąlygų – atsakovo, ginčijamą sandorį su skolininke (apeliante) sudariusios šalies, nesąžiningumo, dėl kitų sąlygų buvimo ar nebuvimo nusprendęs visiškai nepasisakyti, nes laikė jų nustatymo klausimą situacijoje, kai nėra konstatuota trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumo, neaktualiu. Tokia akivaizdi sprendimo motyvavimo spraga, teisėjų kolegijos vertinimu, kliudo apeliacinės instancijos teismui patikrinti, ar ginčas buvo išspręstas teisingai, ir leidžia konstatuoti ginčo esmės neatskleidimą. Taip pat nurodė, kad apeliantė (LUAB „Drustila“) ieškinį grindė ir tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, jog kaina, už kurią butas buvo parduotas atsakovui, įvertinus nekilnojamojo daikto savybes ir jo buvimo vietą (Vilniaus miestas), ginčijamo sandorio sudarymo metu rinkoje neegzistavo. Remdamasi tomis pačiomis aplinkybėmis, apeliantė ir prašė teismo taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punktą, pagal kurį būtų preziumuojamas abiejų sandorio šalių nesąžiningumas. Taigi toks apeliantės pasirinktas teisių gynimo būdas – sandorio ginčijimas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto pagrindu, sandorių šalių nesąžiningumą grindžiant įstatyme įtvirtinta prezumpcija, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, paneigė jos procesinę pareigą teikti papildomus įrodymus sandorio šalių, įskaitant atsakovo, nesąžiningumui pagrįsti. Atitinkamai, siekiant teisingai išspręsti byloje kilusį ginčą apeliantės kreditorių teisių gynimo CK 6.66 straipsnio normos pagrindu kontekste, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti nustatinėjami ne atsakovo ir tuometinių apeliantės vadovų ir dalyvių tarpusavio ryšiai, dėl kurių nebuvimo skundžiamame sprendime pasisakė pirmosios instancijos teismas, o faktinės aplinkybės, susijusios su tikrąja nekilnojamojo turto rinkos verte, buvusia ginčijamo sandorio sudarymo metu (apeliacinės instancijos teismo nutarties 25 punktas).

11.       Teismas nurodė, kad bylą nagrinėjant iš naujo, Vilniaus apygardos teismas skyrė dvi turto vertinimo ekspertizes. Pirmoji retrospektyvinė nekilnojamo turto vertinimo teismo ekspertizė buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi, ekspertui pavedant atsakyti į klausimą: kokia 2019 m. kovo 21 d. buvo 86,91 kv. m ploto buto, kurio adresas iki buto padalinimo buvo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė? Ekspertizę atlikti pavesta teismo ekspertei Irmantai Krikščiūnienei. Teisme 2022 m. birželio 2 d. gautas ekspertizės aktas Nr. IK 9/2022, kuriame, atsakant į teismo klausimą, konstatuota, kad 2019 m. kovo 21 d. buto rinkos vertė buvo 68 600 Eur.

12.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 27 d. nutartimi paskyrė pakartotinę ekspertizę, suformuluodamas tuos pačius klausimus. Ekspertizę atlikti pavesta teismo ekspertui Arvydui Stankaičiui. 2023 m. gegužės 10 d. gautas ekspertizės aktas Nr. ASTEA-23-033, kuriame konstatuota, kad 2019 m. kovo 21 d. 86,91 kv. m ploto buto, kurio adresas iki buto padalinimo buvo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė buvo 40 800 Eur.

13.       Teismas padarė išvadą, kad negali remtis 2022 m. birželio 2 d. ekspertizės aktu Nr. IK 9/2022, kuriame konstatuota buto rinkos vertė 68 600 Eur, nes ekspertė turto rinkos vertę nustatė neįvertinusi dalies reikšmingų byloje esančių įrodymų. Ekspertizės akto išvados apie tai, kad ginčo butas sandorio sudarymo metu buvo patenkinamos būklės ir tinkamas gyventi, yra nepagrįstos – ekspertizės akte nenurodomas nė vienas dokumentas, iš kurio galima būtų spręsti, jog tokia ekspertizės akto išvada yra pagrįsta.

14.       Apklausus teismo ekspertę 2023 m. sausio 18 d. vykusiame teismo posėdyje dėl ekspertizės akto, ekspertė neatsakė į klausimą, kokie konkrečiai įrodymai ar byloje esantys duomenys leido ekspertizės akte padaryti išvadą, kad butas ginčo sandorio sudarymo metu buvo tinkamas gyventi. Iš ekspertizės akto galima matyti, jog ekspertė rėmėsi tik 5 nuotraukomis, kurias atmetė, kaip netinkamas (nepakankamas) buto būklei įvertinti (ekspertizės akto 19 psl.). Nurodytos nuotraukos buvo pateiktos atsakovo atstovo 2022 m. sausio 13 d. prašymu, kai ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama antrą kartą. Tačiau atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį, nagrinėjant bylą pirmą kartą, buvo pateikęs dar 50 buto nuotraukų, kur atvaizduota buto būklė. Tačiau ekspertė šių nuotraukų netyrė ir nevertino. Tai galėjo lemti netinkamą ekspertės išvadą dėl tikrosios buto rinkos vertės sandorio sudarymo metu.

15.       Atlikdamas pakartotinę ekspertizę ekspertas įvertino visą bylos medžiagą bei nurodytas atsakovo nuotraukas apie buto būklę iki remonto (ekspertizės akto 34 psl.) ir 2023 m. gegužės 10 d. ekspertizės akte Nr. ASTEA-23-033 konstatavo, kad 2019 m. kovo 21 d. ginčo buto rinkos vertė buvo 40 800 Eur. Dėl išvardintų priežasčių teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi pakartotinės ekspertizės išvadomis.

16.       Ginčijamo sandorio teisėtumą vertindamas CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje ieškinį pareiškė nemokumo administratorė, kuri pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymą privalo ginti tiek bankrutuojančios įmonės, tiek kreditorių interesus. Pažymėjo, kad ieškovės nemokumo administratorė, gindama bankroto byloje visų ieškovės kreditorių interesus, teikia ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme, nurodydama, jog ginčo 2019 m. kovo 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi nustatyta parduoto turto kaina pažeidė ieškovės kreditorių teises bei interesus. Nustatęs, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1970-221/2019 patvirtino LUAB „Drustila“ kreditorių finansinius reikalavimus, kurių suma – 210 310,57 Eur, ir kad didžioji dalis finansinių reikalavimų ieškovės bankroto byloje susidarė iki 2019 m. kovo 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sandorio sudarymo, o Kauno apygardos teismo nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 10 d., teismas padarė išvadą, kad kreditorių vardu veikianti ieškovės bankroto administratorė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.

17.       Teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčo sandoris pažeidžia ieškovės kreditorių teises, o skolininkė LUAB „Drustila“ neprivalėjo šio sandorio sudaryti, t. y. nebuvo įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs LUAB „Drustila“, parduoti atsakovui butą už 26 000 Eur. Nagrinėjamu atveju kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tuo, kad, nors ginčijamo sandorio metu ieškovė turėjo skolų kreditoriams, turtas (kaip nustatyta antrosios ekspertizės metu) buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą, t. y. butą pardavus atsakovui už 26 000 Eur buvo sudarytas akivaizdžiai ieškovei nuostolingas, jos turtinę padėtį dar labiau pabloginęs sandoris ir tokiu būdu buvo sumažintos ieškovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Dėl buto pardavimo už nepagrįstai mažą kainą ieškovės kreditoriai neteko galimybės gauti bent dalinio reikalavimų patenkinimo iš realios ieškovo turto (buto) vertės.

18.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad sudarydama ginčijamą sandorį LUAB „Drustila“ faktiškai jau buvo nemoki. Ieškovė nuo 2019 m. kovo mėn. nevykdė pagrindinės veiklos (rangos darbų). Šią aplinkybę patvirtina LUAB „Drustila“ išrašytos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. spalio mėn. (bankroto bylos ieškovei iškėlimo) bei PVM sąskaitų faktūrų registrai. Nevykdydama pagrindinės veiklos, negaudama pajamų, vien tik parduodama turtą ieškovė negalėjo bent iš dalies atsiskaityti su savo kreditoriais. Turtą pardavus už žemesnę nei rinkos vertė, ieškovės turtas sumažėjo tokiu dydžiu, koks yra skirtumas tarp realios turto kainos, nustatytos ekspertizės metu – 40 800 Eur ir 26 000 Eur, už kurią turtas parduotas, t. y. skirtumas sudaro 14 800 Eur. 

19.       Teismas pažymėjo, kad 2020 m. kovo 7 d. LUAB „Drustila“ akcininkų susirinkimo protokole 2-uoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta pritarti tam tikro ieškovei priklausiusio turto pardavimui, siekiant gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atstatyti įmonės mokumą. Tai patvirtina aplinkybę, jog 2020 m. kovo 7 d. LUAB „Drustila“ buvo nemoki, t. y. faktinį ieškovės nemokumą pripažino ir LUAB „Drustila“ akcininkai konstatuodami būtinybę atstatyti mokumą.

20.       Teismas padarė išvadą, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Ginčo butas buvo parduotas už 26 000 Eur, tačiau antrosios ekspertizės metu buvo nustatyta, kad pardavimo metu buto rinkos vertė buvo 40 800 Eur. Taigi butas buvo parduotas už 14 800 Eur mažesnę sumą nei rinkos kaina. Teismo vertinimu, toks kainų skirtumas sudaro pagrindą taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatytą nesąžiningumo prezumpciją. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Nagrinėjamu atveju nesąžiningos buvo abi sutarties šalys. Ieškovė sudarydama ginčijamą sandorį buvo nesąžininga, kadangi žinojo, jog kitiems kreditoriams turi pradelstų įsipareigojimų, t. y. žinojo apie sunkią finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas likvidų, sostinėje esantį nekilnojamąjį turtą, įsigijo už kainą, kuri yra mažesnė nei rinkos kaina.

21.       Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju yra visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos sandorio nuginčijimui actio Pauliana pagrindu.

22.       Aptaręs CK 1.82 straipsnio, reglamentuojančio juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimą, taikymo sąlygas ir kasacinio teismo praktiką, teismas, be kita ko, pažymėjo, kad tam, jog privačiojo juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris būtų nuginčytas, turi būti įrodytas kitos ginčijamo sandorio šalies nesąžiningumas, o įrodyti, kad kita šalis veikė nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog ji žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

23.       CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir tai sudaro pagrindą jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti, pasidomėti to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019).

24.       Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje įrodinėjo, kad reali buto vertė sutarties sudarymo metu buvo ne mažesnė nei 68 600 Eur, kai atsakovas butą įsigijo už 26 000 Eur, t. y. už žemesnę nei rinkos kainą. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad butą atsakovas įsigijo už 14  800  Eur mažesnę kainą nei reali buto vertė, taigi atsakovas didelės vertės turtą įsigijo už nepagrįstai mažą kainą. Tai leido teismui konstatuoti, jog atsakovas nebuvo sąžiningas. Pažymėtina, kad ginčo sandorio sudarymo aplinkybės patvirtina abiejų sutarties šalių nesąžiningumą, nes bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, parduodamas tokią prekę kaip nekilnojamasis turtas, turėjo ir privalėjo pasidomėti bendra padėtimi rinkoje ir siūlomų analogiškų prekių kainomis, sandoriui keliamais reikalavimais, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių prekė pagal sandorį (butas) įsigyjama už mažesnę negu rinkos kainą, bei suprasti, kad sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas ieškovei ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų.

25.       Ieškinį byloje pateikė buto pardavėjo – ieškovės – nemokumo administratorė. Sandorį ginčijančio asmens teisės pažeidimas pasireiškia tuo, kad ieškovės nemokumo administratorė šį ieškinį teikia ieškovės kreditorių vardu. Butą pardavus atsakovui buvo sumažinta ieškovės nuosavo turto vertė ir kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą iš ieškovės turto masės. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad yra visos būtinos sąlygos, ginčijamą 2019 m. kovo 21d. buto pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.

26.       Pasisakydamas dėl ieškovės LUAB „Drustila“ reikalavimo taikyti restituciją, teismas, aptaręs restitucijos natūra taikymo išimtis, pažymėjo, kad civiliniame procese ieškovas pats renkasi teisių gynimo būdą, tačiau kokios teisės normos turėtų būti pritaikytos konkrečiam ginčui, sprendžia teismas, t. y. teismas pritaiko teisės normas, kurios realiai atitinka ginčo situacijos reglamentavimą.

27.       Ieškovei yra iškelta bankroto byla, ieškinys pareikštas siekiant apginti ne tik pačios įmonės, bet ir jos kreditorių teises, t. y. ir viešąjį interesą, todėl teismas šiuo atveju privalo būti aktyvus. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė CK 1.82 ir 6.66 straipsnių nuostatomis ir teismas šiai pozicijai iš esmės pritarė. Tačiau, nors teismas ir nustatė, jog egzistuoja sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindai, tačiau, teismo vertinimu, šioje byloje realiai turėtų būti sprendžiamas ne sandorio pripažinimo negaliojančiu, o žalos atlyginimo ginčas, t. y, ieškovė ir pati įrodinėja, kad ginčo sandoriu jai buvo padaryta žala, todėl ieškiniu yra siekiama žalos atlyginimo, o ne šalių grąžinimo į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.

28.       Ginčijamo sandorio objektas yra nekilnojamasis turtas – butas. Siekiant teisingai išspręsti ginčą, yra būtina atsižvelgti į tokio turto specifiką – kad nekilnojamasis turtas bei su juo susiję sandoriai privalo būti įregistruoti nekilnojamojo turto registre, t. y. įstatymų leidėjas reikalauja, kad asmenys išviešintų konkretų turto įsigijimo pagrindą. Taip pat yra būtina atsižvelgti į tai, jog greitai po sandorio sudarymo butas buvo parduotas K. B..

29.       Taigi, net ir taikius restituciją pinigais (ko ir prašo ieškovė), šalys nebūtų gražintos į prieš sandorį buvusią padėtį ir nebūtų atkurta situacija lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Pripažinus atsakovo G. J. ir ieškovės LUAB „Drustila“ buto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, tačiau buto negrąžinus ieškovei, taptų neįmanoma nustatyti (ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre), kokiu teisėtu pagrindu buto nuosavybės teisė iš LUAB „Drustila“ perėjo G. J. ir atitinkamai iš G. J. K. B..

30.       Dėl šių aplinkybių teismas nusprendė, kad sandoris negali būti panaikintas nei CK 1.82 straipsnio, nei CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tai sukeltų neproporcingas neigiamas pasekmes tiek atsakovui, tiek K. B.. Ieškovės tikslas gauti žalos atlyginimą gali būti pasiektas ir kitais būdais, tam nėra būtina sandorio pripažinti negaliojančiu. Taigi, nors teismas ir nustatė visas sutarties nuginčijimo CK 1.82 ir 6.66 straipsnių sąlygas, siekiant apginti ieškovės, kaip bankrutavusios įmonės teises, šiuo atveju yra būtina išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir taikyti CK 6.249 straipsnį bei konstatuoti, jog už butą sumokėjus per mažą kainą, ieškovei buvo padaryta žala, kurią turi atlyginti atsakovas.

31.       Siekdamas subalansuoti šalių padėtį, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas G. J. turėtų sumokėti skirtumą tarp jo sumokėtos 26 000 Eur ir teismo eksperto nustatytos ginčo buto rinkos vertės – 40 800 Eur, t. y. 14 800 Eur. Dėl šios priežasties ieškovės LUAB ,,Drustila“ ieškinį atsakovui G. J. teismas patenkino iš dalies – ieškovei iš atsakovo priteisdamas 14 800 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo tada, kai teisėjas rezoliucija priėmė pradinį ieškinį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pirmą kartą metu – 2020 m. rugsėjo 11 d.) (CK 6.37 ir 6.210 straipsniai).

32.       Pasisakydamas dėl ieškovo M. V. netiesioginio ieškinio atsakovams D. K., S.V. T. ir LUAB „Drustila“, teismas išvardino kasacinio teismo praktikoje suformuluotas šio ieškinio pareiškimo sąlygas ir pažymėjo, kad kreditoriaus M. V. ieškinys yra reiškiamas analogišku faktiniu pagrindu, kuriuo jau yra pareikštas LUAB „Drustila“ nemokumo administratorės ieškinys, t. y. M. V. ieškinio suma grindžiama tais pačiais ekspertizės aktais. Šios faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, paneigia netiesioginio ieškinio teikimo būtinąją sąlygą, kad skolininkas (LUAB „Drustila“) neįgyvendina, delsia ar atsisako įgyvendinti turtinę teisę. Priešingai, LUAB „Drustila“ pateikdama ieškinį, tinkamai ir aktyviai įgyvendina savo turtinę teisę. Todėl nesant vienos iš būtinųjų netiesioginio ieškinio sąlygų M. V. ieškinys atmestas.

33.       Bylinėjimosi išlaidas teismas tarp byloje dalyvaujančių asmenų paskirstė taip: ieškovei LUAB „Drustila“ iš atsakovo G. J. priteisė 1 256,70 Eur atstovavimo išlaidas; iš ieškovės LUAB „Drustila“ priteisė atsakovui G. J. 1 176,45 Eur už ekspertizę, teismo ekspertei I. Krikščiūnienei 210 Eur už dalyvavimą teismo posėdyje, trečiajam asmeniui D. K. 235,29 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo G. J. valstybei 333 Eur žyminį mokestį.

 

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

34.       Ieškovas M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį atmesti, o netiesioginį ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

34.1.                      Teismas, atmesdamas netiesioginį ieškinį, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, į ieškovo nurodytus argumentus, jog ieškovė LUAB „Drustila“ (jos administratorė) nagrinėjamu atveju savo teisių tinkamai neįgyvendino, t. y. pareiškė ieškinį vieninteliam asmeniui – sąžiningam įgijėjui G. J., iš kurio nei turtas, nei piniginės lėšos negali būti išreikalautos ir taip pažeidė kreditoriaus (ieškovo M. V.) interesus.

34.2.                      Teismas neatsižvelgė į ieškovo argumentus dėl atsakovų S. V. T. ir D. K. neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė įmonei nenaudingų sandorių sudarymu, žinant apie įmonės itin sunkią finansinę padėtį, pirmenybę teikdamas išimtinai ieškovės LUAB „Drustila“ nepagrįstiems paaiškinimams, jos situacijos suvokimui bei vertinimui (dėl sąžiningo įgijėjo atsakovo G. J. neva neteisėtų veiksmų).

34.3.                      Priešingai nei nurodoma sprendime, LUAB ,,Drustila“ kreditorius – ieškovas M. V. turėjo teisę reikšti netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis), nes tam buvo visos įstatyme nustatytos sąlygos. LUAB „Drustila“ nemokumo administratorė tinkamai negynė kreditorių teisių (pareikšdama ieškinį tik sąžiningam įgijėjui G. J., tačiau nekeldama akcininkų atsakomybės klausimo), netinkamai vykdė savo pareigas, todėl kreditorius buvo priverstas savo, kaip LUAB „Drustila“ kreditoriaus, pažeistas teises ginti pareikšdamas netiesioginį ieškinį.

34.4.                      Teismas nevertino to, kad konkrečiu atveju žalos atlyginimas iš sąžiningo įgijėjo (atsakovo G. J.) apskritai yra neįmanomas, tačiau turėtų būti priteistas iš kitų asmenų – LUAB „Drustila“ valdymo organo narių – atsakovų (S. V. T. yra buvęs įmonės akcininkas, D. K. – buvęs įmonės akcininkas ir vadovas), kurie, žinodami apie įmonės itin sunkią finansinę padėtį (po ginčo sutarties sudarymo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi bendrovei iškelta restruktūrizavimo byla, o 2019 m. rugpjūčio 29 d. – bankroto byla), veikė nesąžiningai, priėmė sprendimą sudaryti ginčo sutartį bendrovei aiškiai nenaudingomis ir nuostolingomis sąlygomis, be kita ko, nustatė ir parduodamo turto kainą, kuri neatitinka rinkos kainos, bei paskelbė viešą skelbimą apie turto pardavimą, o atsakovas įsigijo turtą laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, tinkamai atsiskaitė pagal sutartį.

34.5.                      Ieškovei nepaneigus atsakovo G. J. sąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 straipsnis), teigtina, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sutartį, veikė kaip sąžiningas įgijėjas, imperatyvių įstatymo normų nepažeidė, todėl esant tokiai faktinei situacijai turi būti ginamos atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, teisės ir jo sąžiningai įgytas turtas bei piniginės lėšos iš jo neturėtų būti reikalaujamos (CK 4. 96 straipsnio 2 dalis). Priešingai, įmonei padaryta žala turėtų būti priteista iš atsakovų D. K. ir S. V. T., kadangi egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, kurių teismas sprendime neįvertino.

35.       Atsakovas G. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

35.1.                      Teismas atsakovo G. J. ir ieškovės LUAB „Drustila“ sudarytą 2019 m. kovo 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia actio Pauliana pagrindu nepagrįstai nustatęs visas actio Pauliana sąlygas. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės kreditorių teises; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises.

35.2.                      Išvada, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, padaryta nepagrįstai, nes:

35.2.1.                      sandoris sudarytas 2019 m. kovo 21 d., t. y. tuo metu, kai ieškovė dar vykdė veiklą ir pagrįstai tikėjosi grąžinti skolas kreditoriams, atstatyti ieškovės mokumą (tuo metu nors ir buvo susidūrusi su apyvartinių lėšų trūkumu, tačiau dar įžvelgė perspektyvas atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį);

35.2.2.                      teismas neįvertino, koks buvo ieškovės pradelstų įsipareigojimų ir turėto turto vertės santykis, neįvertino, kad sutarties pasirašymo metu ieškovė siekė atsiskaityti su kreditoriais ir, nors turėjo finansinių sunkumų, tačiau tęsė įmonės veiklą, neįvertino, kiek ir kokia apimtimi ieškovė faktiškai vykdė veiklą, kiek pajamų gavo prieš ginčijamo sandorio sudarymą ir po jo, kokia apimtimi atsiskaitinėjo su kreditoriais ir kt.;

35.2.3.                      Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1383-413/2021 (prejudicinis faktas) 2019 m. kovo 28 d. ieškovės 11 808,72 Eur mokėjimo pavedimą UAB „Dzūkijos medis“, atliktą iš atsakovo G. J. ginčijamo sandorio pagrindu ieškovei sumokėtų pinigų, pripažino kaip atitinkantį įprastą ieškovės verslo praktiką. 2019 m. kovo 28 d. mokėjimo pavedimo metu ieškovė nebuvo nemoki ir šis mokėjimo pavedimas ieškovės kreditorių teisių bei turtinių interesų nepažeidė, o skolininkė (LUAB „Drustila“), o juo labiau atsakovė (UAB „Dzūkijos medis) negalėjo ir neturėjo žinoti, jog vienašalis mokėjimo sandoris pažeis ieškovės kreditorių teises;

35.2.4.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-793-881/2023 konstatuota, jog „nagrinėjamu atveju įmonės nemokumo klausimas yra išspręstas ir nustatyta, kad LUAB „Drustila“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 31 d. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad LUAB „Drustila“ bankrotas pagrįstai buvo pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad įmonei nuo 2019 m. kovo 31 d. tapus nemokia, jos direktorius nevykdė ĮBĮ 8 straipsnyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl nemokios įmonės bankroto bylos iškėlimo, per delsimo laikotarpį itin pablogėjo įmonės turtinė padėtis“. Taigi, priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, ieškovė nemokia tapo tik 2019 m. kovo 31 d., o ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė dar buvo moki;

35.2.5.                      Ieškovė 2019 m. kovo mėnesį sudarė ir kitus sandorius, susijusius su tolimesne įmonės veikla. Ieškovės 2019 m. kovo 7 d. įvykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime akcininkai, siekdami atstatyti įmonės mokumą, kad ieškovė gautų papildomų apyvartinių lėšų, priėmė sprendimus parduoti pastatą (garažą), esantį (duomenys neskelbtini), už ne mažesnę kaip 10 000 Eur kainą ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), už ne mažesnę kaip 20 000 Eur kainą. Taigi bendrovė, siekdama toliau vykdyti ūkinę veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, pardavė jai nereikalingą turtą. Po ginčijamo mokėjimo atlikimo ieškovė atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, mokėjo einamuosius mokesčius, darbuotojams darbo užmokestį, iš viso – 11 774,37 Eur;

35.2.6.                      LUAB „Drustila“ siekį atsiskaityti su kreditoriais patvirtina ir 2019 m. sausio 31 d. ieškovės su S. G. sudaryta sutartis, pagal kurią S. G. įsipareigojo ieškovei sumokėti jos 33 389,93 Eur skolą kreditorei UAB „Elektroskydas“. Ginčijamo mokėjimo metu ieškovė neturėjo įsiskolinimų valstybei, ieškovės atžvilgiu nebuvo taikyta areštų, kitų jos veiklos apribojimų, nebuvo iškeltų bylų dėl skolų priteisimo, nebuvo pradėtos priverstinio vykdymo procedūros.

35.3.                      Nepagrįsta teismo išvada dėl atsakovo G. J. nesąžiningumo grindžiama vien tuo, kad atsakovas ieškovei priklausiusį turtą įsigijo žemesne nei rinkos kaina, nes:

35.3.1.                      buto kaina buvo nustatyta (suderinta) ne atsakovo, bet ieškovės, jos akcininkams priėmus sprendimą parduoti turtą bei nustatyti parduodamo turto kainą (20 000 Eur). Apie parduodamą butą atsakovas sužinojo iš viešo skelbimo, patalpinto interneto svetainėje, todėl šį turtą įsigyti galėjo bet kuris to pageidaujantis asmuo ir už tokią kainą, kuri buvo viešai skelbiama. Atsakovui buvo pateiktas parduodamo turto įvertinimas, pagal kurį nustatyta turto rinkos kaina atitiko atsakovo pagal sandorį mokamą kainą, kuri, be kita ko, buvo 6 000 Eur didesnė nei akcininkų sprendimu nustatyta minimali pardavimo kaina, o sutartis buvo sudaryta notarine tvarka, tai sudarė atsakovui pakankamą pagrindą pasitikėti kontrahentu kaip atsakingu ir rūpestingu verslo subjektu; 

35.3.2.                      atsakovas ne tik kad nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie LUAB „Drustila“ galimą sunkią finansinę padėtį – ieškovę ir atsakovą siejo išimtinai teisiniai pirkimo pardavimo santykiai, jokių kitų santykių su bendrove, jos dalyviais ar vadovu nebuvo, o iš viešai prieinamos informacijos buvo matyti, jog prieš sudarant ginčijamą sandorį LUAB „Drustila“ veikė daugiau nei 24 metus, tai suteikė pagrįsto pagrindo manyti, kad įmonė veikia (vykdo) veiklą, 2019 m. kovo 14 d. įmonėje dirbo 17 darbuotojų, įmonė nebuvo skolinga valstybės biudžetui, nebuvo viešai prieinamų duomenų apie ieškovei inicijuotą restruktūrizavimo ar bankroto bylą; 

35.3.3.                      atsakovo įgytas turtas buvo itin blogos būklės ir be didelių investicijų kapitaliniam remontui ir pagerinimui turto nebuvo galima naudoti pagal paskirtį – bute buvo neįmanoma gyventi (tą patvirtina į bylą pateiktos turto nuotraukos). Įsivertinęs buto remonto sąmatas ir neturėdamas tiek lėšų, atsakovas nusprendė turtą parduoti. Butas parduotas 2019 m. birželio 6 d. trečiajam asmeniui K. B. už 28 000 Eur, t. y. tik už 2 000 Eur didesnę sumą, nei turtą įgijo atsakovas, tai patvirtina, kad atsakovo ir LUAB „Drustila“ sutartis buvo sudaryta rinkos kainomis, atsižvelgiant į itin prastą parduodamo turto būklę; 

35.3.4.                      K. B. iš viso turtui įsigyti ir pagerinti investavo ne mažiau 65 100 Eur, o pardavė už 76 000 Eur. Taigi kardinaliai pakeitusi ir pagerinusi ginčo turtą (padalijusi į du butus, tai savaime padidina ginčo turto vertę, bei atlikusi eilę kapitalinio remonto ir apdailos darbų), žymios naudos iš to negavo, tai patvirtina, jog atsakovo ir LUAB „Drustila“ ginčijama sutartis buvo sudaryta rinkos kainomis, atsižvelgiant į prastą parduodamo turto būklę.  

35.4.                      Bendra atsakovo G. J. ir K. B. iš ginčijamo sandorio sudarymo, sandorio metu įgyto turto pagerinimo (atskyrimo į du atskirus turtinius vienetus), dviejų atskirų turtinių vienetų pardavimo gauta nauda yra mažesnė nei skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovo G. J. priteistas 14 800 Eur žalos atlyginimas, tai liudija, jog nagrinėjamu atveju sąžiningas įgijėjas, kuris įsigijo turtą laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, nepagrįstai už tai baudžiamas, įpareigojant sumokėti papildomai 14 800 Eur už turtą, kurio nebeturi. Pagal teismo sprendimą gaunasi, kad atsakovas turtą įsigijo ne už sandorio šalių nustatytą kainą, o už teismo sprendime nustatytą kainą, kuri yra 14 800 Eur didesnė, nors atsakovas buto už tokią kainą apskritai nebūtų pirkęs, nes ji yra neadekvati perkamo turto būklei. 

35.5.                      Vėlesni turto pardavimo sandoriai bei duomenys apie K. B. investicijas turto pagerinimui patvirtina aplinkybę, jog atsakovas buvo sąžiningas turto įgijėjas, elgėsi atidžiai, protingai ir rūpestingai ir jam negali būti perkeliama atsakomybė už menamą turto kainos skirtumą. Jeigu toks skirtumas ir būtų nustatytas, atsakovas dėl tokių aplinkybių negali būti laikomas atsakingu, kadangi turto kaina buvo nustatyta ieškovės UAB „Drustila“ akcininkų. Nustačius, jog ieškovei priklausantis turtas buvo parduotas už per mažą kainą, teisinės pasekmės dėl turto pardavimo turėjo kilti pačiai BUAB „Drustila“ ir jos akcininkams D. K. bei S. V. T., kurių veiksmų teisėtumo ginčo sandorio sudarymo kontekste teismas nepagrįstai neįvertino.  

35.6.                      Teismas neįvertino to, kad G. J. nėra verslininkas ir tokių nuostolių prisiimti negali – atsakovas yra vartotojas, o turto pirkimas buvo asmeniniams poreikiams – sutvarkyti ir jame gyventi. Atsakovas buvo silpnesnioji sandorio šalis, neturinti specialių prekybos nekilnojamuoju turtu žinių, dėl to jo teisės ir teisėti interesai (sąžiningai įsigijus ginčo turtą) turėjo būti papildomai saugomi ir ginami.

35.7.                      Teismas ne tik neįvertino pirmiau nurodytų aplinkybių, bet ir atsakovo su 2022 m. sausio 13 d. prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo ir trečiojo asmens įtraukimo į bylą pateiktų įrodymų (priedų Nr. 1–8), reikšmingų sprendžiant dėl ginčo sandorio kainos atitikties rinkos vertei.

35.8.                      Teismas, vertindamas kainą, už kurią buvo parduotas ginčo turtas, bei jos atitiktį rinkos kainai, vertino ir rėmėsi išimtinai tik 2023 m. gegužės 10 d. antrosios ekspertizės aktu Nr. ASTEA-23-033, nepagrįstai neįvertindamas ir to, kad ginčo butas yra bendrabučio paskirties pastate, faktiškai pastato cokoliniame aukšte, todėl negali būti lyginamas su kitais visaverčiais butais, esančiais daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, be to, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė sąmoningai nutylėjo ir į bylą neteikė duomenų apie tai, kad LUAB „Drustila“ ginčo buto savininke buvo nuo 2003 m. lapkričio 4 d., tačiau per tą laiką nebuvo investavusi jokių piniginių lėšų netgi buto einamajam remontui.

35.9.                      Bendrovės akcininkai turi pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kada pagal juridinio asmens prievoles subsidiariai gali atsakyti juridinio asmens dalyviai. Ši norma nustato papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų veiksmai lemia, jog juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais. Nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Tokiu atveju pakanka konstatuoti, jog sandoris nesąžiningas, neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo; nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę. Todėl byloje turėjo būti nustatinėjama, ar akcininkai, priimdami sprendimą parduoti turtą ir nustatydami turto kainą, veikė sąžiningai. Juo labiau, kad LUAB „Drustila“ įrodinėjo, jog: sutartis jai buvo nenaudinga; sutarties sudarymo metu bendrovė buvo nemoki (nors byloje yra pateikti priešingi prejudiciniai faktai); sutartis pažeidė LUAB „Drustila“ kreditorių teises ir interesus.

35.10.                      Ieškinys nepagrįstai pareikštas atsakovui G. J., siekiant apsaugoti S. V. T., kuris yra ieškovės buvusio atstovo advokato V. R. uošvis (S. V. T. dukters vyras, tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. 13:00 val. vykusį teismo posėdį civilinėje byloje Nr. e2-1107-392/2021 užfiksavęs garso įrašas).

35.11.                      Ieškovė neįrodė kasacinio teismo praktikoje nurodytų sąlygų, kad šalių sudarytas sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu – ieškovės kreditorių teisių ar teisėtų interesų pažeidimo – ieškovei priklausančio turto kaina buvo nustatyta ieškovės, sprendimą parduoti turtą bei nustatyti parduodamo turto kainą ieškovės vardu priėmė jos akcininkai, kurie nustatė tokią turto kainą, kuri, akcininkų nuomone, atitiko rinkos kainą, buvo tinkama ir teisinga tiek ieškovės, tiek jos kreditorių atžvilgiu, be to, nepagrindė bei neįrodė atsakovo G. J. nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį, o teismas vadovavosi prielaidomis ir pasvarstymais, bet ne objektyviais įrodymais pagrįstomis aplinkybėmis.

35.12.                      Teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų ir taikė CK 6.249 straipsnį, nes: tik formaliai nurodė, kad toks nukrypimas yra reikalingas siekiant apginti ieškovės, kaip bankrutavusios įmonės teises, papildomai nepagrįsdamas realaus poreikio ginti ieškovės teises bei nepasisakydamas dėl tokio nukrypimo tikslingumo, juolab kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos būtinos sutarties nuginčijamo pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį bei 6.66 straipsnį sąlygos; ieškovei byloje atstovavo profesionalus atstovas – advokatas; byloje pareikštas ieškinys konkrečiu pagrindu ir suformuluotas aiškus ieškinio dalykas, t. y. nebuvo aplinkybių, trukdančių ieškovei pasirinkti galimą savo teisių gynybos būdą, kurios paprastai ir yra laikomos pagrindu ieškinio ribų peržengimui; nesuprantama, kodėl visa žala, kurią sudaro skirtumas tarp sandorio kainos ir pakartotinės teismo ekspertizės akte nurodytos galimos turto vertės, yra priteisiama tik iš atsakovo G. J., kai teismas konstatuoja abiejų sandorio šalių neva neteisėtus veiksmus dėl per mažos sandorio kainos.

35.13.                      Šiuo atveju būtent ieškovė savo veiksmais, priimdama sprendimą dėl turto pardavimo, nustatydama turto kainą ir turtą parduodama viešai per paskelbtą skelbimą, galbūt žalą įmonei ir padarė, todėl logiškai yra nepaaiškinama, kodėl šiuo atveju ieškovė turi gauti visą žalos, kurią ji pati sau ir padarė, atlyginimą iš atsakovo, kurio veiksmai priežastiniu ryšiu su žala apskritai nesusiję.

35.14.                      Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neatskleidus bylos esmės, kadangi buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. 

36.       Ieškovė LUAB „Drustila“ apeliaciniame skunde prašo: iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m .vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinys atsakovui G. J. tenkintas iš dalies, šios dalies teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip – priteisti iš atsakovo G. J. ieškovei LUAB „Drustila“ 42 600 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 42 600 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas perskirstyti taikant CPK 93 straipsnio 2 dalies ir 94 straipsnio nustatytus principus – ieškovei LUAB „Drustila“ priteisti 3 702,60 Eur bylinėjimosi išlaidas už bylos dalį pagal atsakovo priešieškinį, o ieškovės LUAB „Drustila“ ir kitų šalių bylinėjimosi išlaidas už bylos dalį pagal ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį paskirstyti proporcingai ieškovės patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai; ieškovei LUAB „Drustila“ iš atsakovo G. J. priteisti 598,95 Eur išlaidas advokatui už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

36.1.                      Byloje buvo netinkamai įvertintos atsakovo pateiktos fotonuotraukos, tai nulėmė tiek nepagrįstas teismo išvadas, tiek nepagrįstą pakartotinę ekspertizę. Teismas nepagrįstai atmetė pirminę ekspertizę vien dėl to, kad ekspertė I. Krikščiūnienė tariamai nevertino atsakovo fotonuotraukų, net neįvardindamas, kurių konkrečiai, nors prieš tai pats neatliko fotonuotraukų analizės ir nenustatė, kokia konkreti nuotrauka ir kokią konkrečią įrodomąją reikšmę gali turėti nustatant buto rinkos vertę ir šio ginčo išsprendimui. Todėl ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų ir nepagrįsta, neatskleista bylos esmė.

36.2.                      Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovo atrinktas svarbiausias nuotraukas, kurias 2022 m. sausio 13 d. atsakovas pakartotinai pateikė į bylą, ekspertė I. Krikščiūnienė įvertino ir aprašė parengtoje pirminėje ekspertizėje. Patikrinus šių fotonuotraukų datą ir laiką matyti, kad jos darytos ne 2019 m. kovo 21 d., kai buvo sudaryta sutartis, o 2019 m. rugpjūčio 6 d., t. y. po to, kai pagal 2019 m. liepos 3 d. rangos sutartį buvo pradėti griovimo darbai. Be to, iš šių fotonuotraukų matyti, kad tai ne buto vidaus fotonuotraukos. Įvertinus nedidelį nufotografuotų patalpų aukštį ir per patalpas einančius šiluminės trasos vamzdžius, labiausiai tikėtina, kad tai yra buto rūsio fotonuotraukos.

36.3.                      Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje nėra fotonuotraukų, kuriose būtų užfiksuota buto vidaus būklė, buvusi sutarties sudarymo metu. Visose atsakovo į bylą pateiktose fotonuotraukose buto vidaus būklė yra užfiksuota jau po to, kai buvo pradėti buto remonto darbai, siekiant butą pertvarkyti į du atskirus butus. Todėl tai, kad šiose fotonuotraukose yra užfiksuotos buto remonto metu (po ardymo ir griovimo darbų) visiškai ar iš dalies išgriautos sienos (pertvaros), ardoma virtuvės (vonios) įranga, kiti griovimo (ardymo) darbai, nereiškia ir neįrodo, jog ir sutarties sudarymo metu bute buvo išgriautos vidinės pertvaros (sienos), išmontuota virtuvės (vonios) įranga.

36.4.                      Byloje nesant fotonuotraukų, kuriose būtų užfiksuota buto vidaus būklė, buvusi sutarties sudarymo metu, apie tuometinę buto būklę reikia spręsti ne pagal atsakovo pateiktas buto remonto metu darytas fotonuotraukas, o pagal kitus bylos rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuose fiksuojamas 100 proc. buto baigtumas, po buto pardavimo sudarytas rangos sutartis dėl buto remonto, kuriose į darbų apimtį įtraukti sienų (pertvarų) ardymo, virtuvės įrangos, vonios baldų ir įrangos demontavimo, kiti griovimo (ardymo) darbai. Tai įrodo, kad sutarties sudarymo metu bute buvo sienos (pertvaros), virtuvės įranga, vonios įranga ir baldai, kitos konstrukcijos ir įranga, nes kitaip rangos metu šie konstrukciniai elementai ir įranga nebūtų buvę griaunami (ardomi). Todėl laikytina, kad sutarties sudarymo metu butas buvo su jam eksploatuoti reikalingais konstrukciniais elementais (sienomis, pertvaromis), virtuvės ir vonios įranga, baldais.

36.5.                      Pakartotinę ekspertizę atlikęs ekspertas A. Stankaitis netinkamai įvertino atsakovo pateiktas fotonuotraukas, nepagrįstai nusprendė, kad jos patvirtina, jog sutarties sudarymo metu dalis konstrukcinių elementų ir įrangos buvo visiškai ir (ar) dalinai sunaikinti, dėl to ekspertas nepagrįstai taikė fizinės būklės pataisos koeficientą (0,63) ir tai nulėmė eksperto neteisingai nustatytą buto rinkos vertę (pakartotinės ekspertizės 22–23 psl.). Tuo tarpu ekspertė I. Krikščiūnienė pagrįstai netaikė fizinės būklės pataisos koeficiento ir todėl jos nustatyta buto rinkos vertė yra teisinga ir patikima. Pažymėtina, kad šių ekspertizių rezultatas skiriasi tik dėl šio pataisos koeficiento (ne)taikymo.

36.6.                      Ekspertė I. Krikščiūnienė pagrįstai sutarties sudarymo metu buvusią buto būklę įvertino kaip patenkinamą, t. y., kad butą galima eksploatuoti, tačiau reikalingas pilnas plataus spektro remontas. Todėl atsakovo ir jo pusėje veikiančių trečiųjų asmenų argumentai, kad butui buvo reikalingas remontas, neturi reikšmės ir nepaneigia pirminės ekspertizės. Pagal sutartį buvo parduodamas senos statybos butas, kurio vidaus apdaila buvo susidėvėjusi, ir tai ekspertė įvertino nustatydama buto rinkos vertę.

36.7.                      Lyginant tiek pirminėje ekspertizėje, tiek pakartotinėje ekspertizėje pateiktus palyginamuosius objektus, matyti, kad pagal ginčo sutartį parduoto buto pardavimo kaina (26 000 Eur už butą, tai sudaro 299 Eur už 1 kv. m) iškrenta iš bendro konteksto ir nėra nė vieno kito panašaus palyginamojo buto pardavimo sandorio. Per abu ekspertizės aktus iš viso pateikti 45 palyginamieji butų pardavimo sandoriai, kurių mažiausia kaina yra 698  Eur už 1 kv. m, antra kaina – 740 Eur už 1 kv. m, trečia kaina – 744 Eur už 1 kv. m, o vidutinė kaina svyravo nuo 800 Eur iki 1000 Eur už 1 kv. m. Todėl ekspertės I. Krikščiūnienės apskaičiuota ginčo buto 1 kv. m kaina – 789,77 Eur yra pagrįsta.

36.8.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sutartį negaliojančia, taikė ne restituciją, o iš atsakovo priteisė žalą, apskaičiuotą kaip skirtumą tarp sutartyje numatytos buto pardavimo kainos ir tuometinės buto rinkos vertės. Tačiau, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad visgi turi būti taikoma restitucija ir pakeistas pirmosios instancijos teismo pasirinktas teisinis pagrindas, 42 600 Eur iš atsakovo ieškovės naudai turi būti priteista taikant restituciją arba taikant kitą apeliacinės instancijos teismo parinktą teisinį pagrindą.

36.9.                      Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Ieškovei iš atsakovo iš viso turėjo būti priteista 4 203,79 Eur bylinėjimosi išlaidos (3 702,60 Eur už bylos dalį pagal atsakovo priešieškinį, pagal kurį byla buvo nutraukta, 501,19 Eur už bylos dalį pagal ieškovės ieškinį proporcingai tenkintų ieškinio reikalavimų sumai). Teismas neteisingai nusprendė, kad ieškovei nepriteistina dalis iš 500 Eur, sumokėtų užstatui už ekspertizę, nes šios išlaidos taip pat skirstomos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą principą, nepriklausomai nuo to, ar teismas vadovavosi ar nesivadovavo pirminės ekspertizės išvadomis. Nepagrįstai iš ieškovės priteista 210 Eur už ekspertės I. Krikščiūnienės kvietimą į teismo posėdį, nes ekspertė buvo kviečiama atsakovo iniciatyva. Kita vertus, nepriklausomai nuo to, kieno iniciatyva ekspertė buvo kviesta, kadangi šios išlaidos nebuvo apmokėtos iš anksto, jos turi būti skirstomis taikant CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą proporcingumo principą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas paliktų galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš ieškovės turi būti priteista 164,70 Eur (210 Eur x 78,43 proc.), o iš atsakovo – 45,30 Eur (210 Eur x 21,57 proc.). Lietuvos apeliaciniam teismui visiškai ar iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, išlaidos turi būti perskirstytos tokiu būdu: ieškovei priteistos 3 702,60 Eur bylinėjimosi išlaidos už bylos dalį pagal atsakovo priešieškinį, o ieškovės ir kitų šalių bylinėjimosi išlaidos už bylos dalį pagal ieškovės ieškinį paskirstytos proporcingai pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį ieškovo tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

37.       Atsakovas (pagal netiesioginį ieškinį) S. V. T. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti ieškovo M. V. apeliacinio skundo dalį, kuria prašoma netiesioginį ieškinį tenkinti atsakovui S. V. T., o dėl ieškovės LUAB „Drustila“ ir atsakovo G. J. apeliacinių skundų spręsti teismo nuožiūra pagal byloje surinktus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

37.1.                      LUAB „Drustila“ direktorius D. K. 2019 m. pradžioje informavo S. V. T., kad įmonė negali atsiskaityti su tiekėjais ir, siekiant padengti įsiskolinimus jiems, pasiūlė parduoti įmonei priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo naudojamas įmonės darbuotojų apgyvendinimui LUAB „Drustila“ vykdant rangos darbus Vilniuje. Butas buvo senos statybos, apdaila susidėvėjusi, tačiau tinkamas darbuotojų apgyvendinimui. Butas buvo su įrengta virtuve ir vonia. Atsakovas G. J. ir D. K. nurodo neteisingus faktus, kad tuo metu butas buvo su išgriautomis pertvaromis, be vonios ir virtuvės įrangos.

37.2.                      D. K. iniciatyva buvo sušauktas 2019 m. kovo 7 d. LUAB „Drustila“ visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu priimtas sprendimas parduoti ginčo butą už ne mažiau nei 20 000 Eur. D. K. parengė ir susirinkimo protokolą. Pasak D. K., į šio susirinkimo protokolą įrašyta ginčo buto vertė – 20.000 Eur, atsižvelgiant į įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, kuriuose šis butas buvo apskaitytas tokia verte. Kadangi sprendimas buvo priimtas butą parduoti už ne mažesnę nei 20 000 Eur sumą, todėl D. K. turėjo atlikti buto įvertinimą ir už vertintojo nustatytą turto vertę jį parduoti.

37.3.                      Ar buvo atliktas buto įvertinimas ir kokia nustatyta jo kaina, S. V. T. nebuvo žinoma, kadangi visais buto pardavimo klausimais rūpinosi D. K., kaip įmonės vadovas. D. K., kiek suprantama, atlikęs buto įvertinimą, priėmė sprendimą sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį su atsakovu G. J. už 26 000 Eur. Taip pat turimais duomenimis D. K. buto pardavimo klausimais konsultavosi su advokatu Liudu Paltanavičiumi. Ginčo sandorio sudarymo aplinkybės S. V. T. nežinomos, kadangi šio sandorio sudaryme, sąlygų aptarime bei kainos nustatyme jis nedalyvavo.

37.4.                      Nepagrįsti M. V. ir G. J. teiginiai, kad parduoti butą LUAB „Drustila“ vardu priėmė bendrovės akcininkai, kurie nustatė ir parduodamo buto kainą. Kaip jau buvo nurodyta, visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė parduoti butą už ne mažesnę nei 20 000 Eur sumą. Toks akcininkų sprendimas pagal UAB „Drustila“ įstatus reikalingas bendrovės nekilnojamojo turto pardavimui. Už šio akcininkų nutarimo įgyvendinimą buvo atsakingas direktorius D. K., kuris privalėjo butą parduoti už rinkos kainą, o ne už likutinę buhalterinę vertę.

37.5.                      M. V. ir G. J. painioja direktoriaus ir akcininko atsakomybės klausimus. Akcininkas per se (savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Juo labiau, kad ne kiekvienas akcininko nesąžiningas veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nes, taikant civilinę atsakomybę juridinio asmens dalyviui, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nesąžiningų jo veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolės. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti S. V. T. nesąžiningumo. Vien tik faktas, kad buvo priimtas akcininkų sprendimas parduoti butą už ne mažesnę nei 20 000 Eur sumą, nepagrindžia akcininko S. V. T. atsakomybės dėl parduoto turto vertės.

38.       Ieškovė LUAB „Drustila“ atsiliepime į atsakovo G. J. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir ieškovei priteisti iš atsakovo G. J. 2 123,55 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 598,95 Eur išlaidos už apeliacinio skundo parengimą ir 1 524,60 Eur išlaidos už atsiliepimo į atsakovo G. J. apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

38.1.                      Prieš sudarant ginčo sutartį, ieškovės akcininkų 2019 m. kovo 7 d. nutarimas buvo pateiktas atsakovui, dėl to jis turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovės itin sunkią finansinę padėtį, nes ieškovės sunki finansinė padėtis (ir poreikis atstatyti mokumą) yra įvardytas minėtame nutarime. Todėl bet kokiu atveju su šiuo notarinėje sandorio sudarymo byloje esančiu dokumentu atsakovas turėjo būti supažindintas. Atsakovas ir neneigė fakto, kad prieš sudarant ginčo sutartį minėtas akcininkų nutarimas buvo jam įteiktas.

38.2.                      Svarbu ir tai, kad nuo minėto ieškovės akcininkų nutarimo priėmimo iki ginčo sutarties patvirtinimo pas notarą praėjo trumpas laiko tarpas – 14 kalendorinių dienų. Tai leidžia teigti, kad ginčo butas nebuvo parduodamas rinkos sąlygomis, kai viešai parduodant turtą yra siekiama jį parduoti už rinkos kainą ar jai artimą kainą. Priešingai, buvo siekiama butą parduoti kuo skubiau, tikėtina, siekiant išvengti galimo ieškovės turto arešto pagal kreditorių reikalavimus.

38.3.                      Byloje nėra įrodymų, kad buvo skelbiama apie buto pardavimą interneto svetainėje, o atsakovas G. J. ir trečiasis asmuo D. K. vengia nurodyti, kokioje konkrečioje svetainėje buvo patalpintas skelbimas. Nors įprastai talpinant skelbimą pridedamos ir parduodamo turto nuotraukos, tačiau ir jų nepateikta. Taip pat nėra įrodymų apie naujai atsakovo apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad atsakovas dėl buto pardavimo bendravo su nekilnojamojo turto brokere, tai reikštų, kad butą ieškovė pardavė per nekilnojamojo turto brokerę. Ieškovės turimi duomenys rodo, kad sutartis su brokeriu nebuvo sudaryta, komisiniai brokerei nemokėti.

38.4.                      Atsakovas apeliaciniame skunde siekia įrodyti, kad ginčo sutartis apskritai negali būti ginčijama nei CK 6.66 straipsnio, nei CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir kad tariamai vienintelis galimas ieškovės teisių gynimo būdas yra ieškinio pareiškimas ieškovės akcininkams ir vadovui dėl žalos atlyginimo. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-633-464/2021, kuria ši byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pripažino ieškovės teisę ginčyti sutartį nurodytais pagrindais ir išaiškino, kokias aplinkybes reikia nustatyti bei įvertinti tam, kad tinkamai išspręsti sutarties negaliojimo klausimą. Jeigu ieškovės ieškinys būtų iš esmės nepagrįstas, byla nebūtų perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

38.5.                      Atsakovas netinkamai aiškina ir supranta kreditoriaus teisių pažeidimą, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, nepagrįstai šią sąlygą sieja tik su ieškovės nemokumu ir teigia, kad aplinkybė, jog ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo nemoki, paneigia kreditoriaus teisių pažeidimą. Atsakovo itin akcentuojamas ieškovės (ne)mokumo faktas, buvęs ginčo sutarties sudarymo metu, nėra teisiškai reikšmingas ir neturi būti suabsoliutinamas. Bylos įrodymai patvirtina, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovės finansinė būklė buvo sunki, ji turėjo daug pradelstų skolų, kurios liko nepadengtos iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo. Ginčo buto pardavimas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą sutrukdė ieškovės kreditoriams patenkinti reikalavimus ar jų dalį iš buto. Be to, buto pardavimas (kartu su garažo paskirties patalpų pardavimu) sukėlė ieškovės nemokumą, kuris nustatytas iš karto po ginčo sutarties sudarymo. Todėl ieškovės kreditorių teisių, kaip būtinos actio Pauliana sąlygos, pažeidimas pasireiškia dviem aspektais: tuo, kad kitaip buvo pažeistos kreditoriaus teisės, ir tuo, kad ginčo sutarties sudarymas sukėlė ieškovės nemokumą.

38.6.                      Pagal teismų praktiką, įrodinėjant „kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą“, ieškovės nemokumas nėra būtina actio Pauliana taikymo sąlyga, t. y. tam, kad įrodyti kreditoriaus teisių pažeidimą, nėra būtina įrodyti, jog ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė buvo nemoki.

38.7.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti CK 6.66 straipsnio 1 dalyje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Pagal kasacinį teismą, turto pardavimas mažesne nei rinkos kaina vertintinas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Šiuo atveju tiek pirminės, tiek pakartotinės teismo ekspertizės išvados patvirtina faktą, kad butas parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą.

38.8.                      Kita vertus, akcentuodamas nemokumo nebuvimą ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas nepagrįstai remiasi Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2A-1383-413/2021 priimtu sprendimu, nes atsakovas nurodytoje byloje nedalyvavo, nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės, be to, nurodytoje byloje teismas, spręsdamas dėl ieškovės (ne)mokumo, vadovavosi Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi, priimta iškeliant LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylą, nustatytomis aplinkybėmis apie ieškovės finansinę padėtį, tačiau, kaip vėliau nustatyta LUAB „Drustila“ tyčinio bankroto byloje, į LUAB „Drustila“ restruktūrizavimo bylą buvo pateikti neteisingi duomenys apie finansinę padėtį (Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutarties 20 punktas).

38.9.                      LUAB „Drustila“ tyčinio bankroto byloje nustatant įmonės nemokumo momentą ir jį pavėlinant nuo 2019 m. vasario 28 d. (tokį nemokumo momentą tyčinio bankroto byloje buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas) iki 2019 m. kovo 31 d., apeliacinės instancijos teismas skaičiavo, kad šioje byloje ginčo objektu esančio buto rinkos vertė buvo 68 600 Eur nustatyta pirminėje ekspertizėje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-793-881/2023 31 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismas padidino ieškovės 2019 m. vasario 28 d. balanse apskaityto turto vertę ir gavosi, kad 2019 m. vasario 28 d. ieškovės pradelstos skolos neviršijo pusės teismo padidintos turto vertės. Šioje byloje atsakovo pozicija yra dviprasmiška ir nenuosekli, nes atsakovas remiasi LUAB „Drustila“ tyčinio bankroto byloje nustatytu įmonės nemokumo momentu (nuo 2019 m. kovo 21 d.), tačiau ignoruoja ir bando nutylėti faktą, kad LUAB „Drustila“ tyčinio bankroto byloje nustatyta buto rinkos vertė yra 68 600 Eur.

38.10.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties 35 punkte, nustatant LUAB „Drustila“ nemokumo momentą, buvo konstatuota, kad įmonė tapo nemokia 2023  m. kovo 31 d. po to, kai buvo sudaryti nuostolingi ginčo buto ir dar vieno turto (garažo paskirties patalpų) pardavimo sandoriai. Tokie ieškovės tyčinio bankroto byloje nustatyti faktai leidžia teigti, kad ieškovės, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimas, pasireiškia ir tuo, jog ginčijama sutartis sukėlė ieškovės nemokumą.

38.11.                      Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pagal ekspertizės išvadas nustatęs, kad ginčo butas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, pagrįstai taikė CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatytą nesąžiningumo prezumpciją, kad ginčo sutarties šalys buvo nesąžiningos. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pritaikęs nesąžiningumo prezumpciją, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovui tenka procesinė pareiga paneigti jo preziumuojamą nesąžiningumą, nes tokia įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra suformuota kasacinio teismo praktikoje. Tačiau iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad jis neginčija pirmosios instancijos teismo taikytos nesąžiningumo prezumpcijos ir laikosi pozicijos, jog atsakovo sąžiningumas nepreziumuojamas.

38.12.                      Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas (kurio nesąžiningumas preziumuojamas) prieš sudarant ginčo sutartį buvo gavęs informaciją apie ieškovės sunkią finansinę padėtį, apyvartinių lėšų trūkumą ir ieškovės atstatinėjamą mokumą, nes jis buvo susipažinęs su ieškovės akcininkų 2019 m. kovo 7 d. protokolu. Todėl atsakovas, žinodamas šias aplinkybes, turėjo būti ypatingai atidus ir rūpestingas, aiškintis tikrąją ieškovės finansinę padėtį, ar buto pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą nepažeis ieškovės ir jos kreditorių teisių. Tačiau iš bylos įrodymų matyti, kad atsakovas nevykdė savo domėjimosi pareigos, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.

38.13.                      Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo D. K. neatskleidė tikrųjų aplinkybių, kaip buvo parduodamas butas, kaip buvo surastas atsakovas, kaip pirkėjas, kokie ryšiai ir santykiai siejo D. K. ir atsakovą iki ginčo sutarties sudarymo, tai taip pat parodo atsakovo nesąžiningumą. Šiame kontekste ypač svarbu tai, kad turtas buvo parduotas skubos tvarka ir per itin trumpą terminą, nes ieškovės akcininkų susirinkimo nutarimas dėl turto pardavimo priimtas 2019 m. kovo 7 d., o pas notarą sutartis sudaryta 2019 m. kovo 21 d. Todėl atsakovui turi būti taikoma contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija, kuri reiškia, kad tuo atveju jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant jai nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs. Taikant nurodytą prezumpciją laikytina, kad juos sieja byloje nenustatyti ryšiai, dėl kurių D. K. pasiūlė būtent atsakovui pirkti butą už mažesnę nei rinkos kainą, kad tarp jų buvo sudarytas byloje nenustatyto turinio nesąžiningas susitarimas, dėl kurio būtent atsakovui tokiomis sąlygomis parduotas butas.

38.14.                      Pažymėtina ir tai, kad faktas, jog K. B. pagal pirkimo sutartį iš atsakovo pirko butą už 28 000 Eur, o vėliau po remonto suformuotus du butus perpardavė už 76 000 Eur, nereiškia, jog tik tokios sumos buvo mokamas, nes rinkoje egzistuoja praktika, kad, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo, sutartyse rodoma ne visa pirkimo–pardavimo kaina, o dalis kainos mokama grynais pinigais. Šis faktas, vertinant visų bylos įrodymų kontekste, įskaitant ir ekspertizės išvadas, nereiškia, kad ginčo sutarties sudarymo metu buto rinkos vertė buvo 28 000 Eur, taip pat nereiškia, kad atsakovas yra sąžiningas. Buto rinkos vertė turi būti nustatoma pagal ekspertizės išvadas, o ne pagal tai, už kokią kainą atsakovas perpardavė butą.

38.15.                      Atsakovo nesąžiningumą pagrindžia ir tas faktas, kad jis byloje teikė neteisingą informaciją apie tai, jog tariamai sutarties sudarymo metu buvo išgriauta (sunaikinta) dalis konstrukcinių elementų (pertvaros, apdaila, kt.) ir įranga (virtuvės, vonios, kt.). Tokius atsakovo argumentus paneigia ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad ginčo sutarties sudarymo metu butas buvo su pertvaromis, apdaila ir įranga.

38.16.                      Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų ir CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorio negaliojimo pagrindą. Atsakovas su šiuo sandorio negaliojimo pagrindu nesutinka dėl tų pačių argumentų, kuriais ginčija actio Pauliana taikymo sąlygas, o pastarieji atsakovo argumentai paneigti šiame atsiliepime.

38.17.                      Atsakovas neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų ir nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė 14 800 Eur žalos atlyginimą, kadangi teismas neperžengė ieškinio ribų, o tik parinko ieškinio tenkinimo teisinį pagrindą.

38.18.                      Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad, pripažinus sutartį negaliojančia, apginant ieškovės teises, jai iš atsakovo turi būti priteista padarytos žalos atlyginimas. Tačiau, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad visgi turi būti taikoma restitucija, pakeistas pirmosios instancijos teismo pasirinktas teisinis pagrindas, 42 600 Eur iš atsakovo ieškovės naudai turi būti priteista taikant restituciją arba taikant kitą apeliacinės instancijos teismo parinktą teisinį pagrindą. Pažymėtina, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, dėl to byloje egzistuoja viešasis interesas. Todėl teismas turi būti aktyvus, tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, esant poreikiui, gali peržengti ieškinio ribas.

39.       Atsakovas G. J. atsiliepime į ieškovų M. V. ir LUAB „Drustila“ apeliacinius skundus prašo: ieškovo M. V. apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį atmesti, o ieškovo M. V. netiesioginį ieškinį tenkinti visa apimtimi; ieškovės LUAB „Drustila“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                      Atsakovas, atkartodamas ieškovo M. V. apeliacinio skundo argumentus, nurodo su jais sutinkantis, o su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka.

39.2.                      Pažymi, kad ekspertizės akte nustatyta buto rinkos vertė 68 600 Eur yra „iliuzinė“, kuri galbūt būtų tik tuo atveju, jei būtų pasitvirtinusios (to nagrinėjamu atveju nebuvo) ekspertizės akte nurodomos prielaidos apie buto tinkamumą naudoti pagal paskirtį ir jo patenkinamą būklę (galimybę jame gyventi).

39.3.                      K. B. į turto atskyrimą ir pagerinimą investavo 37 100 Eur, tik po būsto padalinimo ir remonto jo vertė padidėjo iki 65 100 Eur ir K. B. du atskirus butus pardavė iš viso už 76 000 Eur. Tai yra notaro patvirtinti sandoriai, kuriuose užfiksuota reali buto kaina po kapitalinio remonto ir buto pertvarkymo į du atskirus nekilnojamojo turto objektus, remonto kainavusio ne mažiau kaip 37 100 Eur, todėl be pagrindo ieškovė apeliaciniame skunde kalba apie 68 600 Eur buto vertę iki remonto darbų atlikimo ir padalijimo. Ekspertizės akte, kuriuo remiasi ieškovė, yra aiškiai nurodoma, kad tokia vertinimo metu apskaičiuota rinkos vertė yra sąlygojama prielaidos, jog butas yra patenkinamos būklės ir tinkamas naudoti pagal paskirtį (tinkamas gyventi), o iš bylos įrodymų matyti, kad bute, kurį nusipirko atsakovas, gyventi nebuvo galimybės.

39.4.                      Pirminės ekspertizės akto turinys yra prieštaringas, o ekspertizės akte iš esmės nėra jokio atlikto tyrimo, susijusio su buto būklės vertinimu, pagrindimo, kurio pagrindu menamai nustatyta, jog butas yra tinkamas gyventi ir nustatyta jo rinkos vertė ne tik daugiau nei dvigubai viršija ginčijamo sandorio kainą, bet ir pusantro karto viršija VĮ Registrų centro apskaičiuotą vidutinę šio buto rinkos vertę. Todėl teismo išvada, kad juo remtis negalima, yra teisinga.

39.5.                      Be to, net ir nustačius, kad atlikus to paties objekto vertinimą pagal kitokius palyginamuosius kriterijus galimai gaunama kitokia vertinamo turto vertė (didesnė), tai savaime nereiškia pirkėjo nesąžiningumo, nes prezumpcija gali būti paneigta leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o tokie įrodymai į bylą pateikti ir iš jų matyti, kad nesąžiningo įgijėjo prezumpciją visiškai paneigia: įsigyto buto būklės nuotraukos; šalių elgesys prieš sandorio sudarymą, kai viena šalis – pardavėjas – viešai skelbia apie parduodamą turtą už jo nurodomą kainą, pastarojo pirkėjui pateikiami buto vertinimo dokumentai apie buto vertę, pardavėjo valdymo organų sprendimas parduoti butą būtent už tokią kainą, kuri atitinka ir sandoryje nustatytą kainą, tiek pirkėjo įsipareigojimas daiktą už tokią kainą nupirkti; sandorio šalių elgesys sandorio vykdymo metu, kai pirkėjas sumoka sandoryje nustatytą kainą, o pardavėjas tokį įvykdymą priima, per ieškinio senaties terminą (CK 6.66 straipsnio 3 dalis) nei pardavėjas, nei nemokumo administratorius ieškinio nereiškia; po sandorio atsiradę kiti juridiniai faktai, kai pirkėjas turtą už analogišką kainą parduoda trečiajam asmeniui, kurį ieškovė laiko sąžiningu įgijėju, o trečiasis asmuo, turtą suremontavęs iš esmės už tą pačią kainą, lygią turto įsigijimo kainai, turtą parduoda kitiems tretiesiems asmenims, dėl kurių sąžiningumo ieškovė klausimo nekelia.

40.        Ieškovė LUAB „Drustila“ atsiliepime į ieškovo M. V. apeliacinį skundą prašo: palikus galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinys, atmesti ieškovo M. V. apeliacinį skundą; panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinys, ir ieškinį atmetus, perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškovo M. V. netiesioginį ieškinį; ieškovei LUAB „Drustila“ priteisti iš apelianto M. V. 217,80 Eur išlaidas advokatui už atsiliepimo į M. V. apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

40.1.                      Civiliniame procese bylos šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, pačios spręsti, kokiomis teisėmis naudotis, kokio pobūdžio materialiuosius ir procesinius prašymus reikšti, vertinti, kokias teisines pasekmes sukels tokių prašymų patenkinimas (CPK 13 straipsnis). Kaip turi būti ginamos bankrutavusios įmonės teisės, sprendžia nemokumo administratorė, vykdama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme) nustatytas funkcijas.

40.2.                      Ieškovės nemokumo administratorė pasirinko ginti ieškovės teises prašant pripažinti negaliojančia 2019 m. kovo 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį (CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl prieštaravimo juridinio asmens teisnumui ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) bei prašydama taikyti restituciją.

40.3.                      Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad egzistuoja nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai, pagrįstai ginčo sutartį pripažino negaliojančia. Tačiau, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmestų ieškovės ieškinį, tokiu atveju byloje turi būti išspręstas netiesioginio ieškinio patenkinimo klausimas. Tenkinus ieškinį, netiesioginis ieškinys iš esmės nebuvo nagrinėtas ir buvo atmestas kaip ieškinio patenkinimo pasekmė.

40.4.                      Tiek ieškovas (pagal netiesioginį ieškinį) M. V., tiek atsakovas G. J. nepagrįstai įrodinėja, kad, esant kelių galimų ieškovės teisių gynimo būdų konkurencijai, pirmenybė turi būti teikiama ieškiniui dėl žalos atlyginimo buvusiems ieškovės valdymo organams. Tokia taisyklė nėra nustatyta teisės aktuose ir nėra suformuota teismų praktikoje. Jau minėta, kad ieškovė turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Juo labiau, kad šioje byloje nustatyta, jog sudarant sutartį atsakovas buvo nesąžiningas ir todėl jam pagrįstai pareikštas ieškinys dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia.

41.       Trečiasis asmuo D. K. atsiliepime į ieškovų M. V. ir LUAB „Drustila“ bei atsakovo G. J. apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

41.1.                      Su ieškovo M. V. ir atsakovo G. J. apeliaciniais skundais nesutinka dalyje dėl ieškovės LUAB „Drustila“ valdymo organo narių – buvusio įmonės akcininko S. V. T. bei buvusio įmonės akcininko ir vadovo trečiojo asmens D. K., galbūt neteisėtų veiksmų dėl ieškovei nenaudingų sandorių sudarymo bei pastarųjų atsakomybės, nustačius, jog ieškovei priklausantis turtas buvo parduotas už per mažą kainą, o su ieškovės LUAB „Drustila“ apeliaciniu skundu nesutinka dėl neteisingo ekspertų išvadų vertinimo.

41.2.                      Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, savaime nesuteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos. Vadovo veiksmai turi būti vertinami pagal verslo sprendimų priėmimo taisyklę. Žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Be to, vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, todėl galima tik esant jo kaltei (CK 6.248 straipsnis).

41.3.                      Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis su atsakovu G. J. buvo sudaryta, kadangi: LUAB „Drustila“ buvo susidūrusi su apyvartinių lėšų trūkumu, tačiau nebuvo nemoki; bendrovei nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas, kuris buvo nenaudojamas įmonės veikloje; 2019 m. kovo 7 d. LUAB „Drustila“ visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo priimtas kolegialus sprendimas parduoti LUAB „Drustila“ priklausantį turtą už ne mažesnę nei 20 000 Eur sumą; 2019 m. kovo 12 d. buvo parengta UAB „Cre pro“ konsultacija apie galimą rinkos kainą, kurioje nustatyta 26 500 Eur galima turto rinkos kaina.

41.4.                      Bendrovė sutarties sudarymo metu nebuvo nemoki, tą patvirtina ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1468-945/2019, kuria nuspręsta iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Drustila“. Kauno apygardos teismas, keldamas ieškovei restruktūrizavimo bylą, nemokumo fakto nenustatė.

41.5.                      Pagrindinės įmonės finansinių sunkumų priežastys buvo UAB „Alkor“ ir UAB „Algraižė“ bankrotai, vėliau ir UAB „Kortas“ bankrotas, o ne trečiojo asmens D. K. veiksmai. UAB „Kortas“ bankroto byla iškelta 2019 m. gegužės 15 d., nutartis įsiteisėjo 2019 m. gegužės 27 d. Viena iš esminių įmonės bankroto priežasčių buvo netinkamas įmonės interesų atstovavimas – iki LUAB „Drustila“ bankroto bylos iškėlimo įmonės interesams atstovavo advokatas V. R. ir būtent jis neatvyko į 2019 m. liepos mėn. Kauno apygardos teisme nagrinėtą bylą prieš atsakovą UAB „Kortas“ dėl daugiau nei 150 000 Eur skolos priteisimo iš UAB „Kortas“, dėl to ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, atitinkamai LUAB „Drustila“ padaryta didelė turtinė žala, turėjusi reikšmingą įtaką LUAB „Drustila“ mokumui ir lemiamą reikšmę restruktūrizavimo proceso nutraukimui.

41.6.                      Sprendimas parduoti turtą buvo priimtas LUAB „Drustila“ 2019 m. kovo 7 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu, jo protokole nurodyta, kad susirinkime dalyvauja visi UAB „Drustila“ akcininkai – D. K., turintis 400 akcijų – 50 proc. balsų ir S.V. T. (ieškovės LUAB „Drustila“ atstovo V. R. uošvis), turintis 400 akcijų – 50 proc. balsų. Susirinkime kolegialiai nuspręsta parduoti turtą už ne mažesnę nei 20 000 Eur sumą. Šio visuotinio akcininkų susirinkimo pirmininkas buvo ne D. K., o LUAB „Drustila“ akcininkas S. V. T., kuris pritarė sprendimui parduoti turtą. D. K., pasirašydamas sutartį, veikė LUAB „Drustila“ minėto visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo pagrindu, neteisėtų veiksmų neatliko, veikė protingai, bendrovės naudai, tai atitinka teismų suformuotus reikalavimus bendrovės akcininkams priimant sprendimus.

41.7.                      Tiek G. J., tiek D. K. sutarties sudarymo metu buvo sąžiningi, jie nėra susiję jokiais ryšiais, iki sutarties sudarymo nebuvo pažįstami, taigi sutarties sudarymo metu D. K. elgėsi sąžiningai – teisėtai ir pagrįstai įgyvendino LUAB „Drustila“ 2019 m. kovo 7 d. visuotinio akcininkų sprendimą parduoti turtą. Negana to, pagal byloje esantį 2018 m. bendrovės balansą LUAB „Drustila“ materialusis turtas sudarė 17 198 Eur, o vien už ginčo turto pardavimą buvo gauta beveik 10 000 Eur didesnė suma, t. y. 26 000 Eur. Be to, tuo pat metu, kaip matyti iš minėto visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, buvo nuspręsta parduoti dar vieną LUAB „Drustila“ priklausantį nekilnojamojo turto objektą, kuris taip pat nebuvo naudojamas LUAB „Drustila“ veikloje. Taigi pardavus du turtinius vienetus LUAB „Drustila“ iš viso gavo 36 500 Eur, t. y. daugiau nei du kartus didesnę pinigų sumą, nei sudarė viso ilgalaikio materialaus turto balansinė vertė, tai patvirtina, jog D. K. veikė įmonės naudai, siekdamas realizuoti įmonės veikloje nenaudojamą turtą.

41.8.                      Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. IK-9/2022, kuriame nustatyta, kad 2019 m. kovo 21 d. buto rinkos vertė buvo 68 600 Eur, negalima vadovautis, kadangi: (1) palyginamieji butai nebuvo (nėra) tokios pačios būklės (avarinės būklės, nepritaikyti gyventi, be konstrukcinių elementų ir įrangos), kaip sandorio metu buvo ginčo butas; (2) į bylą pateikti vieši skelbimai yra tokio turto, kuriame yra atliktas kapitalinis remontas, su pilnu įrengimu ir baldais (visiškai pritaikyti paskirčiai), o parduoto turto kokybė buvo itin prasta (tai neginčijama ir byloje, pateikiant įrodymus), t. y. ginčo turtui buvo būtina atlikti kapitalinį remontą, keisti (tvarkyti) vamzdynus ne tik pačiame bute, bet ir rūsyje (apie tai sąmoningai nutyli ieškovė), keisti (tvarkyti) elektros instaliaciją, griauti senas sienas ir statyti naujas, keisti grindis, tvarkyti lubas ir atlikti eilę kitų būtinų statybos darbų, tam, jog turtas būtų tinkamas naudojimui; (3) ginčo buto remonto darbai buvo atliekami ne estetiniais tikslais, bet dėl to, jog šiuos remonto darbus buvo būtina atlikti norint paversti butą tinkamu gyventi. Be kita ko, vien tai, kad buvo atliekami tam tikri griovimo ar ardymo darbai, nepaneigia aplinkybės, kad ginčo sutarties sudarymo metu dalis konstrukcinių elementų ir įrangos buvo visiškai ir (ar) dalinai sunaikinti, o butas buvo avarinės būklės, netinkamas gyventi; (4) šis ekspertizės aktas yra netikslus, prieštaringas, ekspertė išvadas grindžia prielaidomis, jo duomenys prieštarauja kitiems bylos įrodymams (išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1107-392/2021 esantiems atsiliepimams, fotonuotraukoms). Tyrimas atliktas neišsamiai, neatsakyta į esminius klausimus, t. y., ar turto vertė nustatyta įvertinus patirtas remonto išlaidas, viršijusias 37 000 Eur.

41.9.                      Ieškovė LUAB „Drustila“ nutyli ir tai, kad proceso metu ji taip pat buvo pateikusi butų pardavimo skelbimus, tačiau juos patikrinus paaiškėjo, jog šių butų kainos sumažėjo 2,2 proc. ir 4,8 proc. Tai rodo, kad kainos nuolat kinta, o pardavėjo prašoma kaina viešuose skelbimuose nebūtinai atitinka rinkos kainas.

42.       Trečiasis asmuo K. B. atsiliepime į ieškovų LUAB „Drustila“ ir M. V. bei atsakovo G. J. apeliacinius skundus prašo ieškovo M. V. ir atsakovo G. J. apeliacinius skundus tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį atmesti, o ieškovo M. V. netiesioginį ieškinį tenkinti visiškai, ieškovės LUAB „Drustila“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

42.1.                       Priešingai nei teigiama LUAB „Drustila“ apeliaciniame skunde, ekspertės I. Krikščiūnienės atlikta pirminė ekspertizė yra neišsami, nepagrįsta, nemotyvuota ir prasilenkianti su elementaria logika. K. B. į už 28 000 Eur įsigytą itin prastos būklės, kapitalinio remonto reikalaujantį butą investavo daugiau nei 37 000 Eur ir padalino jį į du atskirus butus, kuriuos abu pardavė iš viso už 76 000 Eur (60 000 Eur + 16 000 Eur). Taigi viso būsto vertė po padalinimo ir remonto sudarė 65 100 Eur (28 000 Eur + 37 100 Eur). Kitaip tariant, po žymių investicijų buto vertė buvo netgi mažesnė nei ekspertės nurodyta 68 600 Eur vertė prieš remontus. Už tokią kainą K. B. nebūtų pirkusi avarinės būklės, reikalaujančio didelių investicijų būsto.

42.2.                      Tiek G. B., tiek G. J. yra sąžiningi ginčo turto įgijėjai, kuriems negali kilti teisinės pasekmės už galbūt nesąžiningus LUAB „Drustila“ akcininkų veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacijos ribų, byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

 

43.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

44.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribų.

45.       Iš civilinėje byloje ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – ir LITEKO) esančių duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta:

45.1.                      Ieškovei LUAB „Drustila“ iki 2019 m. kovo 21 d. nuosavybės teise priklausė 86,91 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini).

45.2.                      LUAB „Drustila“ visuotinio akcininkų 2019 m. kovo 7 d. susirinkimo protokole nurodyta, kad „Siekiant gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atstatyti įmonės mokumą, pritarti abiejų pastatų pardavimui. Parduoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), už ne mažesnę, kaip 10 000 <...> Eurų sumą. Parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), už ne mažesnę, kaip 20 000 <...> Eurų sumą.“ Balsavo: už – 100 proc. balsų. Dalyvavo – akcininkai D. K. (jis – ir bendrovės vadovas, posėdžio sekretorius) ir S. V. T. (posėdžio pirmininkas), turėję po 400 akcijų – 50 proc. balsų.

45.3.                      2019 m. kovo 21 d. LUAB „Drustila“ ir atsakovas G. J. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties pagrindu 86,91 kv. m ploto butas parduotas už 26 000 Eur.

45.4.                      2019 m. balandžio 8 d. LUAB „Drustila“ vadovas D. K. Kauno apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, restruktūrizavimo byla UAB „Drustila“ iškelta 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. restruktūrizavimo byla (tenkinant D. K. prašymą) nutraukta, o prašymas dėl bankroto bylos iškėlimo paliktas nenagrinėtu. Nutartyje nurodyta, kad 2019 m. liepos 5 d. gautas LUAB „Drustila“ vadovo prašymas nutraukti restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą, nes, iš įmonės išėjus darbuotojams, įmonė nebeturi galimybės vykdyti jokios veiklos, restruktūrizavimo planas teismui nebus pateiktas (civilinė byla Nr. B2-1468-945/2019).

45.5.                      Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1970-221/2019 UAB „Drustila“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „TOP CONSULT“. Dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo buvęs vadovas D. K. į Kauno apygardos teismą kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 8 d. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 1 d. nutartimi, kuri patikslinta Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartimi, atstatydino UAB „TOP CONSULT“ iš LUAB „Drustila“ nemokumo administratorės pareigų. Nauja nemokumo administratore paskirta Rasa Prakienė. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 13 d.

45.6.                      Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-590-924/2023, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 20123 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-793-881/2023 palikta nepakeista, LUAB „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

46.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikšti du ieškiniai, kuriais ieškovė LUAB „Drustila“, atstovaujama nemokumo administratorės, įrodinėdama, kad butas buvo parduotas už akivaizdžiai rinkos neatitinkančią (per mažą) kainą, ginčija 2019 m. kovo 21 d. buto pirkimo–pardavimo sandorį CK 1.82 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.66 straipsnyje numatytais pagrindais bei prašo taikyti restituciją – iš pirkėjo G. J. priteisti piniginį ekvivalentą (skirtumą tarp ieškovės nurodomos rinkos vertės ir pirkėjo sumokėtos kainos). Ieškovas M. V., būdamas LUAB „Drustila“ kreditoriumi, netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis) prašo priteisti žalos, padarytos šiuo sandoriu, atlyginimą iš LUAB „Drustila“ akcininkų ir vadovo.

47.       Civilinė byla pagal netiesioginį ieškinį (pareikštą 2022 m. spalio 5 d.) prie civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo prijungta po Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-633-464/2021, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priėmimo.

48.       Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (25 punkte) nurodyta, kad, siekiant teisingai išspręsti byloje kilusį ginčą apeliantės (ieškovės) kreditorių teisių gynimo CK 6.66 straipsnio normos pagrindu kontekste, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti nustatinėjami ne atsakovo ir tuometinių apeliantės vadovų ir dalyvių tarpusavio ryšiai, dėl kurių nebuvimo skundžiamame sprendime pasisakė pirmosios instancijos teismas, o faktinės aplinkybės, susijusios su tikrąja nekilnojamojo turto rinkos verte, buvusia ginčijamo sandorio sudarymo metu. Pasisakydamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje (40–41 punktuose) nurodė, kad visų pirma, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį dėl nenustatyto atsakovo nesąžiningumo, tokias teisiškai ydingas išvadas faktiškai siejo su actio Pauliana instituto taikymu. Antra, atsakovo (ne)sąžiningumas CK 1.82 straipsnio normos taikymo kontekste galėjo būti nustatytas tik teismui įvertinus kitas šiam savarankiškam sandorių nuginčijimui skirto instituto taikymo sąlygas. Teisinis reguliavimas ir nutartyje nurodyta aktuali kasacinio teismo praktika leidžia teigti, kad, siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, pirmiausia būtina nustatyti, ar toks sandoris apskritai laikomas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, įvertinus aplinkybę, kad šioje normoje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda, o tik tada spręsti, ar kita sandorio šalis (šiuo atveju – atsakovas) žinojo apie tokias aplinkybes, t. y. apie ginčo sandorio prieštaravimą bendrovės veiklos tikslams. Pirmosios instancijos teismui neįvertinus ir neaptarus, ar ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis prieštaravo apeliantės veiklos tikslams, negalėjo būti atsakyta ir į klausimą, ar atsakovui apie tokių aplinkybių egzistavimą iš tiesų (ne)buvo arba (ne)turėjo būti žinoma.

49.       Pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, paskyrė retrospektyvinę teismo ekspertizę buto rinkos vertei, buvusiai 2019 m. kovo 21 d., nustatyti, vėliau skyrė pakartotinę teismo ekspertizę. Pirmosios teismo ekspertizės akte nurodoma, kad sandorio sudarymo dieną buto rinkos vertė buvo 68 600 Eur. Pakartotinės teismo ekspertizės akte nurodoma rinkos vertė – 40 800 Eur. Remdamasis pastarosios rezultatais (nustatyta rinkos verte), teismas padarė išvadą, kad tiek ieškovė LUAB „Drustila“, tiek atsakovas G. J. buvo nesąžiningi sudarydami ginčo sandorį. Tuo pačiu teismas darė išvadą, kad atsakovas G. J. didelės vertės turtą įsigijo už nepagrįstai mažą kainą, tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, leidžia konstatuoti, jog atsakovas nebuvo sąžiningas ir CK 1.82 straipsnio aspektu.

50.       Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo G. J. ieškovei LUAB „Drustila“ priteistas 14 800 Eur žalos atlyginimas, konstatavus sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindus (CK 1.82 ir 6.66 straipsniai), tačiau netaikant restitucijos, o siekiant apginti bankrutuojančios ieškovės ir jos kreditorių teises bei viešąjį interesą. Ieškovo M. V. netiesioginis ieškinys teismo atmestas iš esmės jo nenagrinėjus tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė būtinos sąlygos tokios rūšies ieškiniui pateikti – teismas įvertino, jog skolininkė LUAB „Drustila“, pateikdama ieškinį atsakovui G. J., tinkamai ir aktyviai įgyvendina savo turtinę teisę, o M. V. ieškinys yra reiškiamas analogišku faktiniu pagrindu, kuriuo yra pareikštas LUAB „Drustila“ nemokumo administratorės ieškinys (grindžiamas tais pačiais ekspertizės aktais). 

51.       Byloje yra gauti trys apeliaciniai skundai, kuriais: atsakovas G. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; ieškovė LUAB „Drustila“ apeliaciniu skundu prašo padidinti skundžiamu teismo sprendimu iš atsakovo G. J. priteistą sumą iki 42 800 Eur (priteisti pirmosios teismo ekspertizės nustatytos buto rinkos vertės ir atsakovo pagal sandorį sumokėtos sumos skirtumą) ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; ieškovas M. V. (ieškovės LUAB „Drustila“ kreditorius) apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinys būtų atmestas, o netiesioginis ieškinys patenkintas visiškai.

52.       Atsakovas G. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog yra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Atsakovo vertinimu, sandoris nepažeidė ieškovės kreditorių interesų, nes ieškovė sandorio sudarymo metu, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nebuvo faktiškai nemoki, atsakovas nebuvo nesąžiningas, kadangi nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės kreditorių teises. Ieškovė LUAB „Drustila“ nurodo priešingai, t. y. palaiko apelianto G. J. skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, tačiau tvirtina, jog teismas be pagrindo nesirėmė pirmosios teismo ekspertizės rezultatais, nes, ieškovės vertinimu, būtent šios ekspertizės atlikimo metu buvo nustatyta tikroji buto rinkos vertė, buvusi jo pardavimo metu. Ieškovas M. V. iš esmės palaiko apelianto G. J. argumentus, nurodydamas, kad ieškovė LUAB „Drustila“ nepaneigė atsakovo G. J. sąžiningumo prezumpcijos, be to, netinkamai įgyvendina savo teises, todėl jis (M. V.), priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo buvusiems LUAB „Drustila“ akcininkams ir vadovui, dėl kurių veiksmų ir buvo padaryta žala bendrovei.

53.       Iš apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos turinio matyti, kad šalys skirtingai vertina tiek aplinkybes, susijusias su ieškovės LUAB „Drustila“ nemokumo momentu, tiek paties nemokumo fakto reikšmę (svarbą), sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Taip pat skirtingai vertina aplinkybes, kuriomis grindžiamas atsakovo nesąžiningumas,  kaip viena iš sąlygų sandoriui nuginčyti tiek actio Pauliana pagrindu, tiek kaip juridinio asmens veiklos tikslams prieštaraujantį sandorį.

Dėl actio Pauliana sąlygų

54.       Actio Pauliana institutas – tai specialus kreditorių teisių gynimo būdas, kurio esmė ir taikymo sąlygos yra atskleistos CK 6.66 straipsnyje. Taikant šį institutą, kreditoriams yra suteikiama teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio instituto prasme sandoris yra laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana yra skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

55.       Atsižvelgiant į pirmiau aptartą actio Pauliana instituto sampratą ir paskirtį, kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos privalomos šio instituto taikymo sąlygos – pripažinti sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą galima tik nustačius, kad egzistuoja visos šios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, teismų praktikoje yra išskiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023). Kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, sandorio pripažinimas negaliojančiu teisinius padarinius sukelia viso sandorio apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).

56.       Nagrinėjamu atveju atsakovas G. J. apeliaciniu skundu kvestionuoja antrosios ir penktosios šio instituto taikymo sąlygų konstatavimą, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo sandoris pažeidė ieškovės kreditorių interesus ir kad atsakovas buvo nesąžiningas, įgydamas butą mažesne nei rinkos kaina. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų šio instituto taikymo sąlygų nei atsakovas G. J., nei kiti apeliacinius skundus pateikę asmenys nekvestionuoja, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl kreditorių interesų pažeidimo, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos

57.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: (1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; (2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba (3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

58.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad sudarydama ginčijamą sandorį LUAB „Drustila“ faktiškai jau buvo nemoki. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, jog ieškovė jau nuo 2019 m. kovo mėn. nevykdė pagrindinės veiklos (rangos darbų); nevykdydama pagrindinės veiklos, t. y. negaudama jokių pajamų iš veiklos, vien tik parduodama turtą, ieškovė negalėjo netgi iš dalies atsiskaityti su savo kreditoriais; faktinį ieškovės nemokumą pripažino ir jos akcininkai 2020 m. kovo 7 d. LUAB „Drustila“ akcininkų susirinkimo protokole nurodydami turto pardavimo tikslą (atstatyti įmonės mokumą) (skundžiamo sprendimo 44–46 punktai). Dalyvaujantys byloje asmenys taip pat teikia argumentus apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos, vertindami ginčijamo buto sandorio sudarymo įtaką ieškovės LUAB „Drustila“ nemokumui patvirtinti arba paneigti.  

59.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas, kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju, suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

60.       Atsakovas G. J. remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-793-881//2023, kuria ieškovės LUAB „Drustila“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nustatytu nemokumo momentu. Iš minimos nutarties 32–35 punktų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino, jog 2019 m. vasario 28 d. (pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškovės nemokumo data) LUAB „Drustila“, nors ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau turėjo pakankamai turto, todėl buvo moki. Tuo tarpu įvertinęs 2019 m. kovo 31 d. balanso duomenis ir bendrovės sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius bei bendrovės pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad LUAB „Drustila“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 31 d., t. y. po 2019 m. kovo 21 d. įvykusių buto ir patalpų (garažo, nurodyto tame pačiame LUAB „Drustila“ 2019 m. kovo 7  d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole) pardavimo sandorių už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, kuomet nekilnojamasis turtas buvo parduotas 120 200 Eur mažesne kaina (už 156 700 ir 36 500 Eur), todėl šie sandoriai bendrovei buvo nuostolingi, nes praradimai buvo ženklūs ir siekė iš esmės daugiau nei pusę LUAB „Drustila“ pradelstų įsipareigojimų.

61.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė LUAB „Drustila“ atsiliepime į atsakovo G. J. apeliacinį skundą pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatydamas ieškovės nemokumo momentą ir jį pavėlindamas nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. kovo 31 d., skaičiavo, kad šioje byloje ginčo objektu esančio buto rinkos vertė buvo 68 600 Eur, t. y. tokia, kokia nustatyta pirminės teismo ekspertizės metu (2022 m. birželio 2 d. ekspertizės aktas Nr. IK 9/2022). Todėl apeliacinės instancijos teismas padidino ieškovės 2019 m. vasario 28 d. balanse apskaityto turto vertę, o tai nulėmė, kad 2019 m. vasario 28 d. ieškovės pradelstos skolos neviršijo pusę teismo padidintos turto vertės.

62.       Tokią išvadą bankroto pripažinimo tyčiniu byloje apeliacinės instancijos teismas padarė nustatęs: „<...> kad LUAB „Drustila“ iki 2019 m. kovo 21 d. nuosavybės teise priklausė 86,91 kv. m butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2019 m. kovo 21 d. LUAB „Drustila“ (atstovaujamos direktoriaus D. K.) ir G. J. sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas už 26 000 Eur kainą. Buto rinkos vertės nustatymo ekspertizę atlikusi teismo ekspertė I. Krikščiūnienė pateikė išvadą, kad buto rinkos vertė, nustatyta vertės nustatymo dieną (2019 m. kovo 21 d.), buvo 68 600 Eur. Be to, LUAB „Drustila“ iki 2019 m. kovo 21 d. nuosavybės teise priklausė 289,45 kv. m patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurios 2019 m. kovo 21 d. LUAB „Drustila“ (atstovaujamos direktoriaus D. K.) ir T. R. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotos už 10 500 Eur kainą. Teismo ekspertė I. Krikščiūnienė Nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. IK-12/2022 nustatė, kad 2019 m. kovo 21 d. patalpų rinkos vertė buvo 88 100 Eur. Iš paminėtų faktinių aplinkybių matyti, jog LUAB „Drustila“ reali nekilnojamojo turto vertė buvo 156 700 Eur, o ne 17 198 Eur, kaip nurodyta nemokumo administratorės 2019 m. vasario 28 d. sudarytame balanse. Dėl to pirmosios instancijos teismo nustatytu vėliausiu įmonės nemokumo momentu (2019 m. vasario 28 d.) bendrovė turėjo turto už 463 510 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 156 700 Eur, trumpalaikis – 306 810 Eur, iš jų atsargos – 105 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 271 192 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai – 228 306,04 Eur, t. y. pradelsti bendrovės įsipareigojimai neviršijo pusės bendrovės turimo turto vertės. Taigi sutiktina su apeliantu G. J., kad 2019 m. vasario 28 d. LUAB „Drustila“, nors ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau turėjo pakankamai turto, todėl buvo moki“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-793-881//2023 34 punktas).

63.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atliekant skaičiavimus pagal pakartotinės teismo ekspertizės metu nustatytą ginčo buto rinkos vertę (40 800 Eur (dėl jos įvertinimo teisėjų kolegija pasisakys vėliau) išvada būtų kitokia – ilgalaikis turtas būtų sudaręs 128 900 Eur (40 800 Eur (butas) + 88 100 Eur (garažų paskirties patalpos)), todėl pradelsti įsipareigojimai (228 306,04 Eur), būtų viršiję pusę ieškovės turimo turto vertės ir tokiu atveju sudarytų 217 855 Eur (128 900 Eur + 306 810 Eur (trumpalaikiai įsipareigojimai) / 2). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje iš esmės pagrįstai, remdamasis pakartotinės teismo ekspertizės išvada, konstatavo, kad ginčijimą buto pirkimo–pardavimo sandorį ieškovė sudarė jau faktiškai būdama nemoki.

64.       Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam, kad būtų konstatuotas kreditorių teisių pažeidimas turi būti nustatyta, jog turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, ir kreditorius dėl to negali išsiieškoti skolos arba galimybės ją išsiieškoti reikšmingai pasunkėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017). Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). 

65.       Kaip matyti iš nurodytos kasacinio teismo praktikos, pripažinimas, jog atitinkamas skolininko sudarytas sandoris pažeidė jo kreditoriaus (kreditorių) teises, nėra išimtinai siejamas vien tik su skolininko nemokumu, nes, kaip pagrįstai nurodo ieškovė LUAB „Drustila“, kreditoriaus teisės gali būti pažeidžiamos ir kitaip. Todėl siekiant nustatyti kreditorių interesų pažeidimo sąlygą pakanka nustatyti arba nemokumo faktą, arba tai, kad sandoris kitaip pažeidė kreditoriaus teises.

66.       Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teisių pažeidimui priskirtini ir tokie atvejai, kai skolininkas parduoda turtą už mažesnę nei rinkos kainą, ir kreditorius dėl to negali išsiieškoti skolos arba galimybės ją išsiieškoti reikšmingai pasunkėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017). Turto pardavimas mažesne nei rinkos kaina vertintinas kaip kreditorių teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010).

67.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad konkretus ieškovės nemokumo momentas gali būti vertinamas nevienodai (priklausomai nuo to, pirminės ar pakartotinės teismo ekspertizės rezultatais būtų remiamasi), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad butas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą ir kad dėl buto pardavimo už nepagrįstai mažą kainą ieškovės kreditoriai neteko galimybės gauti bent dalinio savo reikalavimų patenkinimo iš realios ieškovės turto vertės (buto realizavimo už realią kainą pajamų). Butas ginčijamu sandoriu buvo parduotas už 26 000 Eur. Pirmosios teismo ekspertizės akte padaryta išvada, kad buto rinkos vertė jo pardavimo dieną buvo 68 600 Eur, pakartotinės teismo ekspertizės akte – kad ši vertė buvo 40 800 Eur. Teisinga laikant pirminės teismo ekspertizės nustatytą buto rinkos vertę, vertintina, kad butas parduotas už 38 proc. jo rinkos vertės, t. y. už 62 proc. mažesnę nei rinkos vertė kainą. Teisinga laikant pakartotinės ekspertizės akte nurodytą buto rinkos vertę, vertintina, kad butas parduotas už 64 proc. jo rinkos vertės, t. y. 36 proc. mažesne nei rinkos vertė kaina. Kitaip tariant, nepaisant to, kuri rinkos vertė būtų imama kaip atskaitos taškas vertinimui, ar butas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą, akivaizdu, kad butas tiek vienu, tiek kitu atveju buvo parduotas už ne mažiau nei 36 proc. mažesnę jo rinkos vertės kainą. Teismų praktikoje įprastai pakanka nustatyti faktą, kad turtas buvo parduotas 20 proc. mažesne kaina, kad būtų galima konstatuoti, jog turtas parduotas žymiai mažesne nei rinkos vertė kainą.

68.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. balandžio 8 d., t. y. visai netrukus po 2019 m. kovo 21 d. sandorių, kuriais buvo parduoti abu ieškovės visuotinio akcininkų 2019 m. kovo 7 d. susirinkimo protokole nurodyti nekilnojamojo turto objektai (butas ir garažų paskirties patalpos) buvo inicijuotas restruktūrizavimo bylos ieškovei LUAB „Drustila“ iškėlimas. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pripažino, kad ieškovės vadovas D. K. pateikė restruktūrizavimo bylą nagrinėjusiam teismui neteisingus duomenis apie įmonės finansinę padėtį – restruktūrizavimo byloje buvo nurodyta, kad 126 926,29 Eur kreditoriams yra pradelsta, nors iš tiesų pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 215 434,88 Eur, tai patvirtina LUAB „Drustila“ direktoriaus nesąžiningumą; įmonei esant nemokiai, turėjo būti inicijuojama bankroto byla, o ne restruktūrizavimo byla. 

69.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog ieškovė ir po ginčo sandorio sudarymo iš už buto pardavimą gautų lėšų atsiskaitė su kitais kreditoriais ir mokėjo einamuosius mokesčius bei darbo užmokestį darbuotojams, nepaneigia ieškovės kreditorių teisių pažeidimo.

70.       Iš LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad, iškėlus LUAB „Drustila“ bankroto bylą, 2019 m. lapkričio 28 d., 2020 m. sausio 10 d., 2020 m. sausio 26 d., 2020 m. gegužės 14 d. ir vėlesnėmis nutartimis buvo patvirtinti įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašai, iš kurių 197 314,71 Eur buvo pradelsti ginčijamo sandorio sudarymo metu. Ginčo, kad LUAB „Drustila“ nėra įvykdžiusi savo iki nemokumo bylos iškėlimo turėtų įsipareigojimų kreditoriams ir kad LUAB „Drustila“ bankroto proceso metu kreditorių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti, šioje byloje nėra. Taigi, sudarius ginčo sandorį ir butą pardavus už mažesnę nei rinkos vertė kainą (nepriklausomai nuo to, kurio teismo eksperto nustatyta rinkos vertė, teismo vertinimu, būtų teisingesnė) kartu buvo sumažintos ieškovės kreditorių galimybės kuo didesne apimtimi patenkinti bent dalį turimų finansinių reikalavimų. Atsakovo G. J. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais remdamasis atsakovas vertina ieškovę LUAB „Drustila“ nebuvus nemokia, nepaneigia pirmiau teisėjų kolegijos padarytos išvados dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos buvimo.

71.       Be to, nėra pagrindo remtis atsakovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1381-413/2021, kurioje buvo sprendžiama dėl LUAB „Drustila“ 2019 m. kovo 28 d. 11 808,72 Eur mokėjimo pavedimo UAB „Dzūkijos medis“ teisėtumo actio Pauliana aspektu, kadangi minimoje civilinėje byloje ieškovės statusu dalyvavo LUAB „Drustila“ (atstovaujama administratorės), atsakovės statusu – UAB „Dzūkijos medis“, todėl minimos ir šioje civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys nesutampa, dėl to minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis neturi prejudicinės galios šioje byloje (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės LUAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje, kuri buvo nagrinėjama vėliau – 2023 metais, be kita ko, bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir dėl ieškovės LUAB „Drustila“ veiklos bei darbuotojų (įskaitant ir buvusio ieškovės vadovo) perkėlimo į UAB „Dzūkijos medis“ (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-590-924/2023 38–44 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-793-881/2023 41 punktas).

 

Dėl trečiojo asmens nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos

 

72.       Viena būtinųjų sąlygų nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, kaip minėta, yra ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Actio Pauliana taikymo prasme ginčijamų sandorių šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

73.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktas).

74.       Pagal bendrąjį civilinės teisės principą sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas. Įstatyme nustatytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. aplinkybės, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas. CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vadovaujantis šia nuostata, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas aiškiai mažesne už rinkos vertę kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014). Kita vertus, CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos gali būti paneigtos, tačiau tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka asmeniui, siekiančiam tokią prezumpciją paneigti.

75.       Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informuotumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

76.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nesąžiningos buvo abi sandorio šalys – ir ieškovė LAUB „Drustila“, ir atsakovas G. J.. Ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga, kadangi žinojo, jog kitiems kreditoriams turi pradelstų įsipareigojimų, t. y. ieškovė žinojo apie sunkią savo finansinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu Atsakovo nesąžiningumą, teismo vertinimu, patvirtina pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas likvidų, Vilniaus mieste esantį nekilnojamąjį turtą įsigijo už kainą, kuri yra žymiai mažesnė nei rinkos kaina. Teisėjų kolegija šiai išvadai pritaria tik iš dalies, t. y. kad ieškovė buvo nesąžininga sudarydama ginčo sandorį. Tačiau šioje konkrečioje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma teisėjų kolegijai visgi leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumo faktą.  

77.       Notarui rengiant sandorio projektą, be kitų sandoriui sudaryti reikalingų dokumentų, buvo pateiktas LUAB „Drustila“ 2019 m. kovo 7 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame nurodoma, kad akcininkai nusprendė butą parduoti už ne mažesnę kaip 20 000 Eur sumą. Atsakovui G. J. buvo pateikta UAB „CRE pro“ 2019 m. kovo 12 d. konsultacija apie galimą rinkos kainą 19/03-04K, kurioje nurodyta buto rinkos kaina nustatymo dieną (2019 m. kovo 12 d.) yra 26 500 Eur. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas G. J. yra patyręs nekilnojamojo turto rinkos dalyvis ar atsakovui sandorio sudarymo metu buvo žinoma bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog šios konsultacijos rengėjas nebuvo nuvykęs į objektą, dėl kurio galimos rinkos kainos teikė konsultaciją – tokia informacija neatsispindi ir pačiame konsultacijos dokumente. Šalys neneigia fakto, kad butas reikalavo remonto, tačiau nesutaria dėl to, ar buvo galima butą naudoti pagal paskirtį ar ne, prieš tai neatlikus remonto. Ginčijamo sandorio 3.2 papunktyje, kuriame pateikiamos pardavėjos (ieškovės LUAB „Drustila“) garantijos, be kitų, nurodoma, kad „<...> - pardavėjo atstovo turimomis žiniomis, šios sutarties sudarymas ir vykdymas nesąlygos bet kurios kitos sutarties, susijusios su Daiktu, pažeidimo ir nepakenks pardavėjo kreditorių ar kitų trečiųjų asmenų teisėtoms teisėms ir interesams; <...> - nėra jokių pagrindų, kuriems esant 2019 m. kovo 7 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ar jo sprendimai galėtų būti pripažinti negaliojančiais; <...>“. Taigi, sandorio sudarymo metu leistinomis priemonėmis atsakovui prieinama informacija suponavo, kad sandoris sudaromas su daugiau nei 24 metus veikiančiu juridiniu asmeniu, turinčiu 17 darbuotojų, neturinčiu skolų valstybės biudžetui, taikytų arešto aktų ir pan. apribojimų Duomenų apie nemokumo būseną atitinkančią sudėtingą ieškovės finansinę situaciją sandorio sudarymo metu nebuvo – tiek pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o restruktūrizavimo bylą nutraukus – ir pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo – teismui pateikti po ginčijamo sandorio sudarymo, todėl atsakovui objektyviai negalėjo būti žinomi. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje buvo konstatuotas buvusio vadovo nesąžiningumas, pateikus restruktūrizavimo bylą nagrinėjusiam teismui neteisingus duomenis apie įmonės finansinę padėtį. 

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumas visų pirma yra subjektyvi kategorija, todėl byloje nesant įrodymų, patvirtinančių bent kokias atsakovo sąsajas su ieškove (jos vadovu ir (ar) akcininkais), atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, į tai, kad atsakovas nebuvo profesionalus nekilnojamojo turto rinkos dalyvis, kad butas yra Vilniaus (duomenys neskelbtini) rajone, kuriame, kaip ieškinyje nurodė ieškovė, „nekilnojamojo turto kainos yra labai fragmentuotos dėl tos priežasties, kad šiame rajone yra daug santykinai mažaverčio nekilnojamojo turto, o VĮ Registrų centras nurodo „Vidutines rinkos vertes“, kuriomis tokiomis aplinkybėmis remtis yra nepagrįsta“, kad butas nuo jo įsigijimo nuosavybėn (2003 m.) ieškovės nebuvo remontuotas, esant priimtam ieškovės akcininkų sprendimui butą parduoti už ne mažiau kaip 20 000 Eur, minėtoje konsultacijoje dėl galimos rinkos kainos kainai esant nurodytai 26 500 Eur, darytina išvada, jog atsakovas galėjo turėti subjektyvų vertinimą, kad jo mokama 26 000 Eur kaina atitinka buto rinkos vertę.  

79.       Atsakovo nesąžiningumo nepatvirtina ir tai, kad visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodyta, jog turtas parduodamas „siekiant gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atstatyti įmonės mokumą“, kadangi apyvartinių lėšų trūkumas nėra savaime prilyginamas juridinio asmens nemokumo būsenai, o su šia problema ūkinę komercinę veiklą vykdantys juridiniai asmenys susiduria ne taip jau ir retai. Nagrinėjamu atveju atsakovui teisės aktai nenumatė pareigos prieš sudarant sandorį atlikti išsamų ieškovės kaip kontrahentės teisinį auditą, o ir vidutiniškai protingas, atidus ir rūpestingas asmuo, esant pardavėjos patvirtinimams, jog nėra jokių kitų viešai prieinamų duomenų apie galimą ieškovės sudėtingą finansinę situaciją, neturėtų pagrindo suabejoti pardavėjo pateikiamų garantijų pagrįstumu. Todėl nesutiktina su ieškovės pozicija, kad atsakovas privalėjo būti ypatingai atidus ir rūpestingas ir aiškintis tikrąją ieškovės finansinę padėtį, juo labiau kad tokios pareigos atsakovui teisės aktai nenumatė, be to, byloje nustatyta, kad buvęs ieškovės vadovas netgi nuo teismo buvo nuslėpęs tikrąjį pradelstų finansinių įsipareigojimų dydį.

80.       Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies pritaria ieškovei tuo aspektu, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie buto pardavimo paskelbimą viešai, t. y. interneto svetainėse ir nėra pardavimo skelbimo nuotraukų. Tačiau vien šia aplinkybe remiantis negalima sutikti su ieškove, kad tiek atsakovas G. J., tiek trečiasis asmuo D. K. vengia nurodyti, kokioje konkrečioje svetainėje buvo patalpintas skelbimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių, vykusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, toks konkretus klausimas nebuvo užduotas. Taigi iš esmės tarp šalių nebuvo ginčo, kad apie buto pardavimą buvo paskelbta viešai. Be to, publikuojant skelbimą nėra privalomai reikalaujama pateikti parduodamo turto nuotraukas, tai – pardavėjo teisė, kuria jis gali pasinaudoti, o gali ir nepasinaudoti. Duomenų, kad iki buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovas G. J. buvo pažįstamas ar kitais ryšiais susijęs su ieškovės vadovu ir (ar) akcininkais, byloje nėra. Aplinkybė, kad nuo akcininkų sprendimo parduoti butą iki ginčo sandorio sudarymo praėjo tik 14 kalendorinių dienų, dėl atsakovo nesąžiningumo abejonių nekelia, o ieškovės nemokumo administratorės samprotavimai šiuo klausimu yra nepagrįsti įrodymais.  

81.       Aplinkybės, kad butas 2019 m. birželio 6 d. buvo parduotas K. B. už vos keletą tūkstančių brangiau nei pirko G. J., o K. B., investavusi ne mažiau kaip 37 000 Eur į buto pertvarkymą ir padalinimą į du objektus, juos pardavė už 76 000 Eur (šios aplinkybės byloje iš esmės nėra ginčijamos), savaime nei patvirtina, nei paneigia atsakovo G. J. (ne)sąžiningumo. Nors ieškovė LUAB „Drustila“ atsiliepime į atsakovo G. J. apeliacinį skundą nurodo, kad tai, jog minėtoje sutartyje nurodyta 28 000 Eur kaina, nereiškia, jog tik tokia suma ir buvo sumokėta, kadangi tokiu būdu atsakovas įgijęs butą už nepagrįstai mažą kainą galėjo siekti išvengti mokesčių, tačiau nurodyti argumentai tėra niekuo nepagrįsti ieškovės atstovės pasvarstymai, o šioje byloje nebuvo ginčijamas pastarasis buto pirkimo–pardavimo sandoris ir (ar) K. B. (ne)sąžiningumas, atitinkamai nebuvo įrodinėjamos ir atsiskaitymo pagal jį aplinkybės.

82.        Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nesąžiningumo prezumpciją paneigia pirmiau šioje nutartyje įvardintos aplinkybės ir jų įvertinimas. Todėl konstatavus, kad atsakovas G. J., matydamas buto būklę, reikalaujančią remonto, esant ieškovės akcininkų sprendimui dėl turto pardavimo už ne mažesnę kaip 20 000 Eur kainą bei konsultacinei išvadai dėl buto galimos rinkos vertės (26 500 Eur), pats nebūdamas patyrusiu nekilnojamojo turto rinkos dalyviu, nelaikė, jog butą perka už nepagrįstai mažesnę kainą. Taigi neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad toks sandoris galėtų pažeisti pardavėjos kreditorių interesus, juolab kad atsakovo sąžiningumas vertinamas iš tuo metu buvusios pozicijos ir atsižvelgiant į tuo metu turėtą informaciją, kurią atsakovas galėjo gauti teisėtai prieinamomis priemonėmis, o ši tuo metu nesudarė pagrindo spręsti, kad buto rinkos vertė yra mažesnė nei atsakovas tuo metu sumokėjo pagal notariškai patvirtintą sandorį. Taigi nenustačius atsakovo, kaip trečiojo asmens, nesąžiningumo nėra ir vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana taikymui, tai reiškia, kad šiuo pagrindu sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu.

 

 Dėl sandorio (nu)ginčijimo CK 1.82 straipsnio pagrindu 

 

83.       Ieškovė buto pirkimo–pardavimo sandorį taip pat ginčijo CK 1.82 straipsnio pagrindu, t. y. kad sandoris prieštaravo ieškovės, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslams – pelno siekimui.

84.       CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandorio šalis veikė tikrai nesąžiningai (CK 2.74, 2.83–2.85 straipsniai).

85.       Kasacinis teismas, aiškindamas minėtą sandorio negaliojimo pagrindą įtvirtinusią normą, yra nurodęs, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, jog jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018; 2023 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-421/2023).

86.       CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių; taip pat kai sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų. Sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, kai 1) jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir 2) apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019).

87.       Pagal CK 1.82 straipsnį yra preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai, o jos nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu nėra taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018).

88.       Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020). Sandorio šalių nesąžiningumą (žinojimą ar turėjimą žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams) įrodo objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019).

89.       Kaip jau buvo pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kuria šią bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, skirtingai negu actio Pauliana instituto taikymo atveju, reiškiant reikalavimus CK 1.82 straipsnio pagrindu, galioja trečiųjų asmenų, sudariusių ginčijamą sandorį, sąžiningumo prezumpcija. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas atsakovo nesąžiningumą nustatė remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir actio Pauliana ieškiniui (t. y. taikydamas atsakovo nesąžiningumo prezumpciją, kuri šia nutartimi buvo paneigta). Todėl net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buto pardavimu atsakovui buvo sumažinta ieškovės nuosavo turto vertė ir taip sumažintos ieškovės kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovės turto masės, o tai reiškia ir pačios ieškovės interesų pažeidimą, tačiau pirmiau nutartyje nurodytais argumentais negalima sutikti, jog atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie sandorio nenaudingumą ieškovei. Byloje neįrodžius, kad atsakovą su ieškove (jos akcininkais ar vadovu) sieja kokie nors asmeniniai ar verslo santykiai, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas G. J. turėjo suprasti, kad sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas ieškovei ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų, stokoja pagrįstumo.

90.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad nors kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tai nereiškia, jog bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).

91.       Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria atsakovo G. J. apeliacinio skundo argumentams, kad ieškovė neįrodė visų kasacinio teismo praktikoje nurodytų sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu dėl jo prieštaravimo ieškovės tikslams (CK 1.82 straipsnis). Ieškovė neįrodė ne tik atsakovo nesąžiningumo, tačiau ir ketvirtosios šio instituto taikymo sąlygos. Pastaroji suponuoja, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu yra griežčiausia teisinė sankcija iš visų gynimo būdų, kurie taikomi, kai sandoris turi trūkumų, todėl, vadovaujantis civilinių teisinių santykių reguliavime galiojančiu proporcingumo principu, užtikrinančiu teismo pareigą taikyti tik būtinąsias poveikio priemones atstatant teisinę taiką tarp ginčo šalių, taip pat sutarties privalomumo principu, siekiant išsaugoti civilinių santykių stabilumą, jei tik galima ieškovo teises apginti kitomis, mažesnes teisines pasekmes šalių sutartiniams santykiams turinčiomis priemonėmis, šis gynimo būdas neturėtų būti taikomas. Todėl tais atvejais, kai – ieškovo teisės gali būti apgintos atsisakant tik tam tikrų sandorio sąlygų galiojimo, taikant nuostolių atlyginimo institutą ar kitais gynimo būdais, sandorio negaliojimo konstatavimas, kaip teisių gynimo priemonė, neturėtų būti taikomas.

92.       Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad ginčijamo sandorio atveju ieškovės pažeisti interesai negali būti apginti kitais teisių gynimo būdais. Juo labiau, kad ieškovės sandorio sudarymu patirti nuostoliai iš esmės atitiktų ir sandorio negaliojimo pasekmės – restitucijos dydį, o restitucijos taikymas, taip kaip ji apibrėžta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, šioje byloje nėra galimas, kadangi butas jau yra ne kartą perleistas kitiems, taip pat ir šioje byloje nedalyvaujantiems, tretiesiems asmenims.

Dėl netiesioginio ieškinio

 

93.       CK 6.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys).

94.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusių teisių (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 straipsnio 3 dalis). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-403/2020).

95.       Nagrinėjamu atveju ieškovės LUAB „Drustila“ kreditorius pareikštu netiesioginiu ieškiniu prašė LUAB „Drustila“ naudai iš atsakovų (ieškovės akcininkų ir vadovo) S. V. T. ir D. K. priteisti 42 600 Eur žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šį kreditoriaus ieškinį atmetė vien tuo pagrindu, jog nenustatė vienos iš būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, kitaip tariant, šio ieškinio pagrįstumo teismas iš esmės nenagrinėjo, konstatavęs, jog ieškovo M. V. ieškinys yra reiškiamas analogišku faktiniu pagrindu, kuriuo jau yra pareikštas LUAB „Drustila“ nemokumo administratorės ieškinys, t. y. M. V. ieškinio suma grindžiama tais pačiais ekspertizės aktais, kaip ir nemokumo administratorės ieškinys, o tai paneigia netiesioginio ieškinio teikimo būtinąją sąlygą, kad skolininkė (LUAB „Drustila“) neįgyvendina, delsia ar atsisako įgyvendinti turtinę teisę. Teismo vertinimu, priešingai – BUAB „Drustila“ pateikdamas ieškinį, kaip tik tinkamai ir aktyviai įgyvendina savo turtinę teisę.

96.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtą aplinkybę įvertino kaip sudarančią pagrindą paneigti antrosios šio instituto taikymo sąlygos – kad skolininkė (ieškovė) LUAB „Drustila“ neįgyvendina ar atsisako įgyvendinti turimą turtinę teisę, buvimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos buvimą konstatuoti pakanka ir nustačius, jog skolininkas pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus, o tai patvirtina ieškovės pareikšto ieškinio išsprendimo procesinis rezultatas, juolab kad pirmosios instancijos  teismas konstatavo, jog ieškiniu yra siekiama žalos atlyginimo, o ne šalių grąžinimo į iki teisės pažeidimo padėtį – lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, prielaidas civilinės atsakomybės taikymui patvirtina ir šioje nutartyje nustatytos aplinkybės.

97.       Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliacinių skundų argumentams, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir nepagrįstai vietoje restitucijos taikymo priteisė ieškovei žalos atlyginimą, kurio ieškovė LUAB „Drustila“ pareikštu ieškiniu neprašė. Pažymėtina, kad restitucijos taikymas ir civilinės atsakomybės taikymas yra skirtingi teisiniai institutai, o ne ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Civilinės atsakomybės taikymas, nenustačius visų jos taikymo sąlygų (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), nėra galimas, o jos šiuo atveju netgi nebuvo nustatinėjamos. Tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateisina ir ieškovės teisinis statusas – ieškovė yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto – ir (ar) viešasis interesas.

98.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą nesant visų būtinų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, tai nulėmė, jog sprendime apskritai nebuvo vertinamos civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimas, o tai reiškia, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Atsižvelgdama į tai, jog netiesioginiu ieškiniu prašomas priteisti žalos atlyginimas, jo dydis yra grindžiamas teismo ekspertizės rezultatais, valdymo organų fiduciarinių pareigų pažeidimu, kvestionuojant ir akcininkų veiksmų teisėtumą, teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisako dėl apeliaciniuose skunduose nurodomų argumentų, susijusių su konkrečia buto rinkos verte sandorio sudarymo dieną, kadangi tai tiesiogiai susiję su žalos dydžio, kuris pirmosios instancijos teisme, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nebuvo vertinamas, pagrįstumo nustatymu, taip pat nevertina ieškovės akcininkų ir vadovo tikrųjų motyvų dėl sandorio sudarymo ir kiekvieno iš jų indėlio priimant ir įgyvendinant akcininkų susirinkimo sprendimą parduoti butą. Tokios aplinkybės turėtų būti individualizuotos bylą pagal kreditoriaus netiesioginį ieškinį nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš naujo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

99.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo visas sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK. 1.82 straipsnio (juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas) pagrindais. Ir nors skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad sandoris visgi negali būti panaikintas nei CK 1.82 straipsnio, nei CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tai sukeltų neproporcingas neigiamas pasekmes tiek atsakovui G. J., tiek trečiajam asmeniui K. B., tačiau vietoje restitucijos taikymo priteisė ieškovei iš atsakovo G. J. žalos atlyginimą, nors šio atsakovo atžvilgiu civilinės atsakomybės sąlygų nenustatė, o ieškovė LUAB „Drustila“ tokio reikalavimo nebuvo pareiškusi. Šiuo atveju, kaip aptarta šioje nutartyje, byloje nebuvo įrodytas atsakovo nesąžiningumas nei actio Pauliana, nei CK 1.82 straipsnio aspektu, o tai sudaro pagrindą ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį atsakovui G. J. atmesti visa apimtimi.

100.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai įvertinus, jog ieškovas M. V., kaip LUAB „Drustila“ kreditorius, neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį dėl žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant šį šalių ginčą (neatskleidė bylos esmės), konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties ši bylos dalis apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimo dalį dėl netiesioginio ieškinio, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

101.       Apibendrinant, tai reiškia, kad atsakovo G. J. apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, o ieškovės LUAB „Drustila“ apeliacinis skundas atmetamas – skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje patenkintas ieškovės LUAB ,,Drustila“ ieškinys atsakovui G. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, panaikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas. Apskųsto teismo sprendimo dalis, kuria atmestas kreditoriaus netiesioginis ieškinys, panaikinama ir ši bylos dalis pagal kreditoriaus M. V. netiesioginį ieškinį perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atitinkamai perskirstytinos šalių išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pagal ieškinį ir atsakovo G. J. priešieškinį atsakovams S. V. T. ir D. K. dėl  42 600 Eur priteisimo LAUB „Drustila“ naudai, kuris paliktas nenagrinėtas, šiam nesumokėjus žyminio mokesčio.

102.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.

103.       Atmetus ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį, atsakovas G. J. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme instancijos, priteisimą iš ieškovės. Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atsakovas į bylą nėra pateikęs, tačiau byloje patyrė 1 500 Eur išlaidas už pakartotinę ekspertizę. Šios išlaidos jam priteistinos iš ieškovės LUAB „Drustila“.

104.       Pažymėtina, kad atsakovas G. J. byloje buvo pateikęs priešieškinį, kurį teismas buvo priėmęs, vėliau atsakovas jį tikslino, tačiau nepašalinus trūkumų (nesumokėjus trūkstamo žyminio mokesčio), Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 14 d. nutartimi šį atsakovo priešieškinį laikė nepaduotu ir grąžino atsakovui. Tokiu atveju byloje susiklostė CPK 94 straipsnyje įvardyta situacija, kai byla (pagal atsakovo G. J. priešieškinį) buvo baigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, tačiau ieškovė LUAB „Drustila“ patyrė išlaidas, teikdama atsiliepimą į atsakovo 2022 m. sausio 26 d. priešieškinį, atsiliepimą į 2022 m. rugsėjo 26 d. patikslintą priešieškinį, kuriame, be kita ko, ieškovė nurodė patikslintą priešieškinį neatitinkant CPK ieškiniui keliamų reikalavimų ir prašė nustatyti terminą žyminiam mokesčiui primokėti), ir tripliką, o dėl šių išlaidų susidarymo atsakomybė tenka priešieškinį teikusiam ir jo nebepalaikiusiam asmeniui, t. y. atsakovui G. J..

105.       Ieškovė už minėtų procesinių dokumentų, susijusių su atsakovo priešieškiniu, parengimą prašo priteisti 3 702,60 Eur išlaidas, kurias sudaro: 1 524,60 Eur išlaidos už atsiliepimo į atsakovo priešieškinį parengimą patirtos pagal 2022 m. birželio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 22-181, apmokėtos 2022 m. birželio 22 d. mokėjimo pavedimu; 980,10 Eur išlaidos už tripliką ir 1 197,90 Eur išlaidos už atsiliepimo į atsakovo patikslintą priešieškinį parengimą, patirtos pagal 2022 m. spalio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 22-223, apmokėtos 2022 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimu). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2024 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), maksimalių rekomenduojamų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžių, apskaičiuotinų pagal Rekomendacijų 7 punktą bei 8.2 ir 8.3 papunkčius, todėl iš atsakovo priteistinos visa apimtimi. Teisėjų kolegija  taiko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir ieškovei LUAB „Drustila“ iš atsakovo G. J. priteisia 2 202,60 Eur (3 702,60 Eur – 1 500 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.

106.       Trečiasis asmuo (pagal LUAB „Drustila“ ieškinį) D. K. prašo iš ieškovės priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šias išlaidas patvirtina 2023 m. balandžio 17 d. PVM sąskaita faktūra serija LP20230417/6 ir 2023 m. balandžio 19 d. mokėjimo pavedimas. Minėtoje sąskaitoje abstrakčiai įvardijama, kad ji išrašyta už teisinių paslaugų teikimą pagal sutartį šioje byloje, tačiau nėra galimybės identifikuoti, pagal kurį – ieškinį ar priešieškinį (pradinis priešieškinis pateiktas 2022 m. sausio 26 d.) – paslaugos buvo teiktos. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad D. K. advokatas teikė paslaugas tiek rengiant procesinius dokumentus pagal ieškinį, tiek pagal priešieškinį, taip pat atstovaujant teismo posėdžiuose. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Pagal šios apeliacijos procesinį rezultatą išspręsta iš esmės tik bylos dalis pagal ieškovės LUAB „Drustila“ ieškinį, pagal kurį D. K. yra trečiasis asmuo, o bylos dalis pagal netiesioginį kreditoriaus M. V. ieškinį, pagal kurį D. K. yra patrauktas atsakovu, perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu spręstinas tik pusės išlaidų sumos, t. y. 150 Eur atlyginimo klausimas, priteisiant šią sumą D. K. iš ieškovės LUAB „Drustila“ administravimui skirtų lėšų, o dėl kitos 150 Eur išlaidų dalies atlyginimo paliktina spręsti bylą pagal netiesioginį ieškinį išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme.

107.       Kitų asmenų turėtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pagal kreditoriaus M. V. netiesioginį ieškinį, klausimas taip pat spęstinas bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme iš naujo.

108.       Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priimamą procesinį rezultatą, t. y. atmetus ieškovės LUAB „Drustila“ apeliacinį skundą, atsakovas G. J. taip pat įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš ieškovės, tačiau nėra pateikęs prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kartu su patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais dokumentais. Todėl atsakovui pripažintina teisė į jo išlaidų, patirtų sumokant 333 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad iš G. J. ieškovei LUAB „Drustila“ priteistina bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma sudaro 2 202,60 Eur, o G. J. apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų, priteistinų iš ieškovės suma sudaro 333 Eur, taikytinas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir iš atsakovo G. J. ieškovei LUAB „Drustila priteisiama 1 869,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų iš viso pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ ieškinys atsakovui G. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo patenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

            Priteisti iš atsakovo G. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“ (juridinio asmens kodas 152113178) 1 869,60 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų šešiasdešimt devynių eurų ir 60 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

            Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ (juridinio asmens kodas 152113178) trečiajam asmeniui D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

           Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo M. V. netiesioginis ieškinys atsakovams likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“, S. V. T. ir D. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo bankrutavusiai ir likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“ atmestas, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

 

Teisėjai         Laima Ribokaitė

 

                                                Alma Urbanavičienė

 

                                                                                                  Vigintas Višinskis