Civilinė byla Nr. e3K-3-188-684/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09929-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos mokslo tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei Lietuvos mokslo tarybai dėl prastovos pripažinimo paskelbta neteisėtai ir su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių prastovos paskelbimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo:
2.1. pripažinti neteisėtu atsakovės 2023 m. sausio 10 d. siūlymą „Dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo“ ir jį panaikinti;
2.2. pripažinti neteisėtais atsakovės pirmininko 2023 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. P-10 „Dėl prastovos paskelbimo“, 2023 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-164 „Dėl prastovos pratęsimo“, 2023 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. P-170 „Dėl prastovos pratęsimo“ ir juos panaikinti;
2.3. priteisti 1,09 Eur delspinigių už 2023 m. balandžio mėn. pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio dalį;
2.4. priteisti 11 882,93 Eur skirtumą tarp išmokėto ir mokėtino vidutinio darbo užmokesčio už 2023 m. sausio–gegužės mėnesius ir nuo priteistų sumų apskaičiuotus delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (toliau – ir MITA), kurioje ieškovas dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį ir ėjo Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo pareigas, prijungimo būdu buvo prijungta prie Lietuvos mokslo tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovė). MITA darbuotojai buvo informuoti, kad sutikus darbo teisiniai santykiai bus tęsiami Taryboje tomis pačiomis sąlygomis. Ieškovui sutikus su darbo teisinių santykių tomis pačiomis sąlygomis tęstinumu, atsakovė apie ieškovo įdarbinimą nuo 2022 m. gruodžio 1 d. informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV).
4. Atsakovė 2023 m. sausio 10 d. pasiūlė ieškovui pakeisti darbo sutarties sąlygas, nurodydama, kad atsakovės Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigas eina valstybės tarnautoja, o ieškovo MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriuje eitos vedėjo pareigos po Tarybos struktūrinių pokyčių tapo nereikalingos ir tų pačių pareigų ieškovui pasiūlyti atsakovė negali. Darbdavė pasiūlė ieškovui nuo 2023 m. sausio 10 d. eiti Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko pareigas, tačiau ieškovas su siūlymu nesutiko. Šalims nepavyko susitarti dėl darbo teisinių santykių nutraukimo abiejų šalių sutarimu. Atsakovė paskelbė ieškovui prastovą nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. balandžio 16 d.
5. Ieškovo vertinimu, atsakovės 2023 m. sausio 10 d. siūlymas pakeisti darbo sutarties sąlygas yra neteisėtas, nes pateikiant šį siūlymą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 45 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas atsiliepimui į siūlymą pateikti. Darbdavė, teikdama darbuotojui pasiūlymą dėl darbo sutarties būtinųjų sąlygų keitimo, nustatė terminą darbuotojo nuomonei pateikti iki 2023 m. sausio 15 d., t. y. per 3 darbo dienas, o ne per 5 darbo dienas, kaip reglamentuota DK 45 straipsnio 2 dalyje. Be to, atsakovė nepagrindė teisėtų priežasčių teikti tokį siūlymą ir būtinybės keisti darbo sąlygas.
6. Ieškovo teigimu, prastova jam taip pat paskelbta neteisėtai, nes atsakovės atlikti struktūros pakeitimai negali būti laikomi objektyvia priežastimi, dėl kurios ieškovui galėjo būti skelbiama prastova, todėl darbdavės įsakymai turi būti pripažinti neteisėtais, nepagrįstais ir panaikinti, o ieškovui iš atsakovės turi būti priteistas darbo užmokesčio, sumokėto esant prastovai ir priklausiusio mokėti nesant prastovos, skirtumas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės 2023 m. sausio 10 d. siūlymą pakeisti darbo sutarties sąlygas, teismas nurodė, kad ieškovui buvo pasiūlytos pagal darbo pobūdį panašios vyriausiojo teisininko pareigos su tokiu pačiu atlyginimu. Teismas pažymėjo, kad 2023 m. sausio 15 d. ieškovas su siūlymu nesutiko, t. y. pateikė savo poziciją, neprašė pratęsti atsakymo į siūlymą termino, todėl pripažino, kad laiko išreikšti poziciją ieškovui pakako. Teismas vertino, kad trumpesnio negu DK 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 5 darbo dienų termino nustatymas laikytinas formaliu, ne esminiu pažeidimu, jis nesutrukdė darbuotojui pareikšti nuomonę, pasiūlymo pateikimo termino pažeidimas nesukėlė ieškovui jokių neigiamų teisinių pasekmių. Teismas nenustatė pagrindo atsakovės siūlymą pakeisti darbo sutarties sąlygas pripažinti neteisėtu vien dėl to, kad darbdavė nustatė trijų, o ne penkių dienų terminą atsakymui į pasiūlymą pateikti.
8. Spręsdamas dėl prastovos teisėtumo, teismas nustatė, kad ieškovas 2023 m. sausio 15 d. siūlomų pareigų atsisakė. Kadangi atsakovė neturėjo kito darbuotojo kvalifikaciją atitinkančio darbo, ji paskelbė darbuotojui prastovą. Teismas vertino, kad darbdavės siūlymas darbuotojui eiti vyriausiojo teisininko pareigas, gaunant tokį patį atlyginimą, iš esmės atitiko darbuotojo turimą kvalifikaciją, gaunamą darbo užmokestį. Teismas nusprendė, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai paskyrė ieškovui prastovas, nes kai ieškovas atsisakė dirbti siūlytą darbą, jam negalėjo pasiūlyti tokio paties darbo, kurį ieškovas dirbo MITA.
9. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų (išmokėto ir mokėtino darbo užmokesčio skirtumo) priteisimo, konstatavęs, kad, atmetus ieškinio reikalavimus dėl prastovos pripažinimo neteisėta, šie reikalavimai kaip išvestiniai negali būti tenkinami.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2024 m. kovo 26 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies – pripažino neteisėtais ir panaikino Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2023 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. P-10 „Dėl prastovos paskelbimo“, 2023 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-164 „Dėl prastovos pratęsimo“, 2023 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. P-170 „Dėl prastovos pratęsimo“. Priteisė ieškovui iš atsakovės neteisėtos prastovos metu mokėto ir vidutinio darbo užmokesčio skirtumą su delspinigiais:
10.1. 1177,67 Eur (neatskaičius mokesčių) už 2023 m. sausio mėn. ir 0,08 proc. dydžio delspinigių, skaičiuojamų nuo 1177,67 Eur sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2023 m. vasario 3 d. iki faktinio šios sumos sumokėjimo ieškovui dienos (imtinai);
10.2. 2486,15 Eur (neatskaičius mokesčių) už 2023 m. vasario mėn. ir 0,1 proc. dydžio delspinigių, skaičiuojamų nuo 2486,15 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2023 m. kovo 3 d. iki faktinio šios sumos sumokėjimo ieškovui dienos (imtinai);
10.3. 3009,55 Eur (neatskaičius mokesčių) už 2023 m. kovo mėn. ir 0,1 proc. dydžio delspinigių, skaičiuojamų nuo 3009,55 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2023 m. balandžio 5 d. iki faktinio šios sumos sumokėjimo ieškovui dienos (imtinai);
10.4. 2486,21 Eur (neatskaičius mokesčių) už 2023 m. balandžio mėn. ir 0,1 proc. dydžio delspinigių, skaičiuojamų nuo 2486,21 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2023 m. gegužės 4 d. iki faktinio šios sumos sumokėjimo ieškovui dienos (imtinai);
10.5. 2723,35 Eur (neatskaičius mokesčių) už 2023 m. gegužės mėn. ir 0,1 proc. dydžio delspinigių, skaičiuojamų nuo 2723,35 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2023 m. birželio 5 d. iki faktinio šios sumos sumokėjimo ieškovui dienos (imtinai).
10.6. Kitą ieškinio dalį atmetė.
11. Kolegija, pasisakydama dėl prastovos paskelbimo sąlygų, nurodė, kad prastova, pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą, gali būti skelbiama tik esant dviem sąlygoms: 1) darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo; 2) nėra galimybės darbuotojui dirbti kitą darbą (kito darbo nėra arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo). Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įstatyme apibrėžtų ir teismų praktikoje atskleistų sąlygų paskelbti ginčo prastovą.
12. Kolegija vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad pareigybės panaikinimas dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų nelaikytina objektyvia priežastimi darbuotojui skelbti prastovą, nes tai darbdavio vienašališkai priimtas sprendimas dėl struktūrinių pertvarkymų, kuriuos atlikus naikinama asmens pareigybė, t. y. laikytina subjektyvia priežastimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023).
13. Kolegija nurodė, kad prastova ieškovui paskelbta dėl to, jog, atlikus darbdavės struktūrinius pertvarkymus, neliko ieškovo iki pertvarkymų eitos pareigybės, t. y. po pertvarkymo nebuvo reikalingos antros Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigos. Atsižvelgiant į prastovos instituto tikslą ir paskirtį, t. y. palengvinti darbdaviui laikinoje situacijoje, kai dėl objektyvių ir nuo jo nepriklausančių priežasčių jis negali suteikti darbo sutartyje sulygto darbo, kartu išlaikant darbo santykių šalių teisių bei interesų pusiausvyrą, situacija, kai darbo sutartyje sulygto darbo nebegalima suteikti dėl darbdavio sprendimu atliktų struktūrinių pertvarkų, dėl kurių pareigybė tapo perteklinė, teismo nepagrįstai pripažinta pagrįsta sąlyga skelbti prastovą. Kolegija konstatavo, kad tokia situacija neatitinka objektyvių ją sukėlusių priežasčių kriterijaus.
14. Kolegija pabrėžė, kad teismas nepakankamai įvertino tai, jog susidariusi situacija nebuvo laikino pobūdžio – po darbdavės struktūrinių pertvarkų išnykus ieškovo pareigybei ir darbdavės poreikiui išlaikyti tokią pareigybę, pokytis nepripažintinas laikinais sunkumais ar objektyviai susiklosčiusia situacija, dėl kurios darbdavys laikinai negali suteikti darbo sutartimi sulygto darbo ir skelbia prastovą iki laikotarpio, kai tokia situacija pasibaigs, pabaigos.
15. Kolegija pabrėžė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teisinio reguliavimo turinį ir prastovos teisinio instituto paskirtį bei esmę atitiktų prastovos paskelbimas tokiu atveju, kai, darbdaviui negalint suteikti sulygto darbo dėl struktūrinių pokyčių išnykus pareigybei ir darbuotojui atsisakius dirbti kitą darbą, darbuotojas išleidžiamas į prastovą įspėjimo dėl atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu laikotarpiui, nustatytam DK 57 straipsnio 7 dalyje.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, tiek pagal teisės doktriną, tiek pagal formuojamą teismų praktiką, negalima skelbti prastovos darbuotojams, kurie nesutinka su darbo sąlygų keitimu arba darbo sutarties nutraukimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Šio priežastys laikytinos subjektyviomis (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 186; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023). Pagal DK 45 straipsnio 2 dalį, darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju, įvykdžius struktūrinius darbdavės pertvarkymus, dėl kurių ieškovo pareigybė tapo perteklinė ir nebeliko darbo sutartyje sulygto darbo, ieškovui atsisakius dirbti kitą pasiūlytą darbą, atsirado pagrindas ne skelbti prastovą, o inicijuoti atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnį.
17. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas prastovos paskelbimo sąlygas ir nukrypo nuo šias teisės normas aiškinančios kasacinio teismo praktikos, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad atsakovė pagrįstai ieškovui paskelbė prastovą, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, pripažino neteisėtais ir panaikino atsakovės įsakymą, kuriuo ieškovui paskelbta prastova, ir du vėlesnius įsakymus, kuriais buvo pratęstos prastovos.
18. Pripažinusi, kad atsakovė nepagrįstai paskelbė ieškovui prastovą, kolegija konstatavo, kad ieškovui neteisėtai mokėta 40 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio pagal DK 47 straipsnio 2 dalį, todėl pripažino pagrįstu ir tenkino ieškinio reikalavimą priteisti susidariusį išmokėtos sumos ir ieškovo vidutinio darbo užmokesčio skirtumą už prastovos laikotarpį.
19. Kolegija paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovės siūlymą pakeisti darbo sutarties sąlygas neteisėtu, nepagrįstu ir jį panaikinti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 26 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio dalis, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes byloje nustatytos visos prastovos skelbimo sąlygos: darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės; darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo. Teismas klydo aiškindamas ir taikydamas šios teisės normos nustatytas sąlygas, nukrypo nuo šią normą aiškinančios praktikos (prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-684/2020), taip ir nepaaiškindamas, kuo šiuo atveju pasireiškė atsakovės „kaltė“, atsižvelgiant į tai, kad reorganizavimas vykdytas ne jos valia, o objektyviai pagal Vyriausybės nutarimą ir kad ieškovo pareigos išties tapo objektyviai perteklinės ir jis atsisakė dirbti bet kokį kitą darbą.
20.2. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo, be to, vadovavosi kasacinio teismo nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023), kuri negalėjo būti taikoma kaip precedentas, kadangi teismo cituojamoje nutartyje iš esmės skyrėsi bylos faktinės aplinkybės – vyko ginčai dėl reorganizavimo teisėtumo, ir nutartyje nebuvo išaiškinta, kad reorganizavimas savaime nėra objektyvi priežastis, tačiau išaiškinta, kad tos bylos individualiai susiklosčiusioje situacijoje darbdavio priimti sprendimai buvo subjektyvūs, ir reorganizavimas tebuvo jam priedanga, skirtingai nuo šios bylos situacijos, kai atsakovė nepriėmė jokių subjektyvių sprendimų dėl reorganizavimo, nes jis vyko objektyviai pagal Vyriausybės nutarimą.
20.3. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos – teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Įrodymai patvirtina, kad reorganizavimas vyko ne subjektyviai atsakovės valia, o objektyviai vykdant Vyriausybės nutarimą; ieškovo pareigos tapo perteklinės, ieškovas atsisakė visų atsakovės pasiūlymų eiti bet kokias kitas pareigas ir nedirbo nė vienos dienos, „atleidimo byloje“ pats ieškovas laikė prastovas teisėtomis ir reikalavo būti paliktas prastovose iki 2025 m. rugsėjo. Esant tokiam faktų visetui teismas privalėjo priimti priešingą sprendimą, t. y. spręsti, kad įgyvendintos visos DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos prastovą pripažinti teisėta.
20.4. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, pagal kurią šalių lygiateisiškumo ir teisės būti išklausytai principai įpareigoja teismą vengti siurprizinių sprendimų, t. y. sprendimą dėl bylos esmės grįsti aplinkybėmis ir argumentais, kurios nebuvo nagrinėjimo dalykas ir dėl kurių suinteresuoti asmenys negalėjo pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-469/2022). Teismas padarė siurprizinę išvadą, kad reorganizavimas ir ieškovo pareigų dubliavimasis buvo nulemti atsakovės subjektyvių veiksmų, nors bylos aplinkybės ir įrodymai patvirtino priešingai. Atsakovė neturėjo galimybės pasisakyti ir paaiškinti, kad iš tikrųjų reorganizavimas visiškai nepriklausė nuo atsakovės, sprendimas dėl reorganizavimo priimtas Vyriausybės ir susidariusiai situacijai atsakovė neturėjo įtakos. Dėl siurprizinio naujo teismo argumento (išvados) apie tariamą atsakovės ir situacijos subjektyvumą atsakovė liko neišklausyta.
20.5. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios DK 47 straipsnį tuo aspektu, kad iškreipė šalių teisių ir interesų balansą išimtinai darbuotojo naudai, neatsižvelgdamas į viešąjį interesą ir atsakovės interesus. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad darbo teisinių santykių reguliavimas prastovos atveju leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011; 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023). Šiuo atveju ieškovas nedirbo nė vienos dienos ir piktybiškai atsisakė dirbti, tačiau, anot teismo, jis vis tiek turėtų gauti visą atlyginimą iki pat 2025 m. rugsėjo, nors atsakovė iš tiesų negali objektyviai jam pasiūlyti jokio kito darbo, nes jis atsisako visų darbų.
20.6. Teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią teismą bylas spręsti ne formaliai ir pažodžiui, o remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismai nustatė, kad atsakovė ėmėsi visų protingų priemonių, kad užtikrintų darbą ieškovui: pasiūlė panašias pareigas, identišką atlyginimą, tačiau ieškovas atsisakė dirbti apskritai bet kokį darbą pas atsakovę, atsisakė ir itin gero (6 mėnesių išeitinės kompensacijos) atsakovės pasiūlymo dėl taikaus santykių nutraukimo. Teismas, spręsdamas, kad prastova buvo neteisėta, turėjo suformuluoti alternatyvą, kokie atsakovės veiksmai šioje individualioje situacijoje būtų buvę laikomi teisėtais. Tai, ką nusprendė teismas, reiškia, kad ieškovui iš mokesčių mokėtojų pinigų už nedirbamą darbą nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo turėjo būti mokamas visas atlyginimas (išmokama apie 150 tūkst. Eur). Tokia teismo išvada neatitinka viešojo intereso, teisingumo ir protingumo principų.
20.7. Teismas pažeidė teisingumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, 109 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis), nes sprendimu sukūrė teisiškai neįmanomą ir prieštaringą situaciją: „prastovų byloje“ prastovos pripažintos neteisėtomis, o „atleidimo byloje“ teismas kai kurias kompensacijas skaičiavo remdamasis būtent tuo, kad ieškovas buvo prastovoje, ir pats ieškovas laikė prastovas teisėtomis ir prašė išmokų, pagrįstų prastovos tarifu. Vadinasi, dviejuose teismo procesuose yra priimti tarpusavyje nesuderinami sprendimai – viename prastovos vertinamos kaip teisėtos, o kitame – ne.
20.8. Teismas pažeidė teisės principą impossibilium nulla obligatio est (negalima reikalauti to, kas neįmanoma, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-378/2023) ir nesuformulavo alternatyvos, kaip atsakovė galėjo elgtis, ieškovui atsisakant dirbti. Pripažinus, kad atsakovė negalėjo skelbti prastovos, reikštų, kad ieškovas, jau dirbdamas kitur po 16 ir daugiau valandų per parą, visu krūviu dirbtų ir pas atsakovę, ir dirbtų (turėtų dirbti) virš 24 val. per parą, tačiau teisė neįmanomo dalyko negali reikalauti.
20.9. Teismas pažeidė CPK 49 straipsnio 3 dalį – neužtikrino viešojo intereso gynimo, neįtraukė į bylą nei prokuratūros, nei kitos institucijos viešajam interesui ginti, nepaisydamas to, kad atsakovės pastangomis buvo surinkti duomenys, patvirtinantys, jog ieškovas galbūt nesąžiningai ir galbūt net sukčiaudamas galėjo nepagrįstai savintis valstybės biudžeto lėšas, t. y. vien kitose darbovietėse dirbdamas po daugiau nei 16 val. per parą, o pridėjus visą etatą pas atsakovę, jis dirbtų virš 24 val. per parą.
20.10. Teismas pažeidė Konstitucijos 28 straipsnį, DK 24 straipsnio 1 dalį, CK 1.137 straipsnį, draudžiantį piktnaudžiauti teise, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios, kad teisė, kuria piktnaudžiaujama, neginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-999/2001). Dėl šio aspekto teismas nepasisakė ir nepaisė to, kad ieškovas dirba neįmanomą valandų skaičių per parą ir galbūt sukčiaudamas (klastodamas darbo laiko apskaitą) savinasi valstybės biudžeto pinigus; ieškovas piktybiškai ir nemotyvuotai atsisakė dirbti pas atsakovę, tačiau įsidarbino teisininku VĮ Turto banke.
21. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ji paskelbė prastovą dėl objektyvių, o ne subjektyvių aplinkybių, nes prastovą atsakovė paskelbė vykdydama Vyriausybės nutarimą. Nutarimu Vyriausybė neįpareigojo atsakovės skelbti prastovą ieškovui. Atsakovė pati pasirinko, kaip veikti įgyvendinant nutarimą. Be to, Vyriausybė, kaip atsakovės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, nutarimu nusprendė MITA reorganizuoti prijungimo būdu. Vadinasi, vykdydama reorganizavimą, atsakovė vykdė ne privalomą Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios, nurodymą, o vykdė savo savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimą. Tai patvirtina, kad atsakovė paskelbė prastovą ieškovui dėl subjektyvių ir nuo atsakovės priklausančių priežasčių.
21.2. Nutarimu patvirtinto reorganizavimo sąlygų aprašo 13 punktu Vyriausybė įpareigojo po reorganizavimo veiklą tęsiančią instituciją – Tarybą – užtikrinti MITA veiklos tęstinumą, sutartinių, finansinių ir kitų įsipareigojimų vykdymą bei darbo santykių tęstinumą. Taikyti ieškovui prastovą ir nutraukti tarp šalių galiojusią darbo sutartį buvo atsakovės subjektyvus ir tik nuo jos valios priklausantis sprendimas.
21.3. Esminė sąlyga skelbti prastovą yra laikinas darbdavio negalėjimas suteikti darbo darbuotojui dėl nuo darbdavio nepriklausančių priežasčių. Teismas pagrįstai nusprendė, kad paskelbta prastova neatitinka laikinumo kriterijaus. Ginčo atveju laikino negalėjimo suteikti darbą ieškovui nebuvo, nes atsakovė nurodė, kad ieškovo MITA atliktos Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo funkcijos ir ieškovo šiame skyriuje eitos vedėjo pareigos po Tarybos struktūrinių pokyčių Tarybai tapo nereikalingos ir tų pačių pareigų, vykdytų MITA, pasiūlyti eiti Taryboje ieškovui negali.
21.4. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovas atsisakė visų jam siūlomų pareigų ir dėl to ji ieškovui paskelbė prastovą. Atsakovė prieš prastovos paskelbimą ir visą laiką iki ieškovo atleidimo turėjo ir galėjo pasiūlyti ieškovui vadovaujamas pareigas – NCP padalinio vadovo, su šiomis pareigomis ieškovas būtų sutikęs, tačiau jų nei prieš prastovos paskelbimą, nei taikos derybų metu, nei kai jau ginčas buvo persikėlęs į darbo ginčų komisiją, nei tuo metu, kai prastova buvo paskelbta ir tęsiama, ieškovui nepasiūlė.
21.5. Ieškovo turimas antras darbas nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, nes atsakovė paskelbė ieškovui prastovą ne dėl to, kad ieškovas turėjo antrą darbą. Be to, teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo darbuotojui įsidarbinti daugiau nei vienoje biudžetinėje įmonėje ar pas daugiau nei vieną darbdavį, kaip ir darbuotojo pareigos informuoti darbdavį apie jo darbovietę. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymas, kurio pagrindu ieškovui buvo (yra) mokamas darbo užmokestis, taip pat nenustato jokių apribojimų. Apie tai, kad ieškovas turi kitą darbą, atsakovė sužinojo tik tuomet, kai byla jau buvo nagrinėjama darbo ginčų komisijoje. Tai reiškia, kad prastovą ieškovui atsakovė paskelbė ne todėl, kad ieškovas dirbo kitoje darbovietėje. Faktas, kad ieškovas tuo pačiu metu dirba keliose darbovietėse, egzistuoja daugiau nei 10 metų ir tai ieškovui yra normalus ir įprastas dalykas.
21.6. Tenkinus kasacinį skundą, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo advokato paslaugoms apmokėti turėtų būti atmestas, nes atsakovė turi visą Teisės skyrių, kurio veikla skirta atstovauti atsakovei teismuose. Skyriuje yra net 5 teisininkai, kurių pareigybės aprašyme yra nurodyta atstovavimo teismuose funkcija. Ginčas nėra išskirtinis ir (ar) sudėtingas, o jo baigtis poveikį turės tik ginčo šalims, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo ir Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016; 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-684/2023, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis byloje Nr. AS143-375/2008; 2024 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-262-525/2024), atsakovės sėkmės atveju nėra pagrįsta perkelti ieškovui atlyginti atsakovės turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Be to, priteistina žyminio mokesčio suma turėtų būti skaičiuojama ne nuo ieškovės apskaičiuotos sumos, o nuo antstolio išieškotų 16 428,96 Eur.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto, reglamentuojančio prastovos paskelbimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo
22. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (DK 24 straipsnio 5 dalis).
23. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės ieškovui paskelbtos ir vėliau pratęstos prastovos teisėtumo. Teismai skirtingai vertino sąlygų paskelbti prastovą buvimą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė prastovą paskelbė teisėtai, nes tam buvo objektyvi priežastis – atsakovė negalėjo suteikti ieškovui jo buvusioje darbovietėje dirbto darbo, nes tokios pareigos jau buvo užimtos, o ieškovas atsisakė dirbti atsakovės pasiūlytą darbą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-133-684/2023, padarė išvadą, kad atsakovės struktūriniai pertvarkymai laikytini subjektyvia priežastimi, dėl kurios atsakovė negali suteikti ieškovui darbo, todėl prastovos paskelbimą pripažino neteisėtu.
24. Kasaciniame skunde keliamas vienos iš prastovos paskelbimo sąlygų aiškinimo klausimas – ar aplinkybė, dėl kurios atsakovė negalėjo suteikti ieškovui darbo, pagrįstai pripažinta subjektyvia, t. y. nuo atsakovės valios priklausančia aplinkybe.
25. Prastova, jos paskelbimo pagrindai ir tvarka reglamentuojami DK 47 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo (1 punktas); kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino laikotarpiu nustatytų veiklos ribojimų ir dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu arba kai darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo (2 punktas).
26. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje prastova aiškinama kaip laikinas darbuotojo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos neatlikimas dėl nuo kitos šalies – darbdavio – priklausančių priežasčių (pvz., užsakymų stokos ar perprodukcijos, gamybos, sandėliavimo ar tiekimo sutrikimų, ekonominių ar finansinių priežasčių ar streikų, lokautų). Prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021, 32 punktas).
27. Prastovai būdinga tai, jog darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-684/2023, 23 punktas).
28. Prastovos institutas leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus – darbdavys turi galimybę darbuotojui mokėti mažesnį nei darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, o darbuotojui nustatomos tam tikros teisės į darbą, darbo užmokestį garantijos (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023, 25 punktas).
29. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad prastova gali būti skelbiama tik esant dviem sąlygoms: 1) darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo; 2) nėra galimybės darbuotojui dirbti kitą darbą (kito darbo nėra arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo). Sprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021 33 punktą).
30. Įstatymas nedetalizuoja, kokios priežastys galėtų būti pripažintos objektyviomis, dėl kurių darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, dėl kurios sprendžia teismas. Objektyvia priežastimi laikytina tokia, kurios darbdavys negali kontroliuoti, ji tiesiogiai nepriklauso nuo darbdavio valios ir darbdavys negali jai daryti įtakos. Subjektyvi priežastis išimtinai priklauso nuo darbdavio valios (ar veiksmų) ir yra tiesiogiai darbdavio sukelta.
31. Nagrinėjamu atveju priežastis, dėl kurios atsakovė negalėjo suteikti ieškovui darbo, buvo susijusi su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimu. MITA, kurioje ieškovas ėjo Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo pareigas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. buvo prijungta prie Lietuvos mokslo tarybos (atsakovės). Po MITA reorganizavimo į atsakovės įstaigą buvo perkeltas ieškovas, MITA ėjęs Teisės, pirkimų ir vertinimo skyriaus vedėjo pareigas. Atsakovės Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigas užėmė valstybės tarnautoja, todėl suprantama, kad dviejų Teisės skyriui vadovaujančių pareigybių atsakovė neturėjo poreikio išlaikyti. Ieškovo MITA eitos vedėjo pareigos atsakovei tapo perteklinės ir ieškovui tų pačių pareigų atsakovė pasiūlyti negalėjo. Atsakovė, vykdydama Vyriausybės nutarimą ir užtikrindama darbo teisinių santykių tęstinumą su MITA darbuotojais, pateikė ieškovui siūlymą dėl darbo sutarties sąlygų keitimo, ieškovui buvo pasiūlyta eiti Lietuvos mokslo tarybos Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko pareigas, užtikrinant ankstesnį darbo užmokestį, tačiau ieškovas šio pasiūlymo atsisakė. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas atsisakė eiti pasiūlytas pareigas, kad ji neturėjo pasiūlyti kito darbuotojo kvalifikaciją atitinkančio darbo, paskelbė ieškovui prastovą, vėliau ši buvo kelis kartus pratęsta.
32. Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros (CK 2.95 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.96 straipsnio, reglamentuojančio juridinių asmenų reorganizavimą, 1 dalį, sprendimą reorganizuoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai arba teismas įstatymų nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuoti atvejai, kai sprendimą dėl reorganizavimo prijungimo būdu gali priimti ir juridinio asmens valdymo organai. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu (CK 2.97 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.97 straipsnio 3 dalį, prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.
33. Pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 15 straipsnio 2 dalį (redakcija, įsigaliojusi nuo 2022 m. kovo 1 d.), atsakovės savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė. Lietuvos mokslo taryba yra atskaitinga Vyriausybei. Sprendimas dėl MITA reorganizavimo buvo priimtas Vyriausybės. Vyriausybės 2022 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 513 „Dėl sutikimo reorganizuoti Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrą“ 2.1 punkte nurodyta, kad reorganizavimo tikslas – sumažinti biudžetinių įstaigų skaičių, optimizuoti jų veiklą, racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, materialinius ir finansinius išteklius, gerinti mokslo politikos įgyvendinimo valdymą. Pagal Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtinto Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos mokslo tarybos būdu sąlygų aprašo 13 punktą, atsakovė turėjo užtikrinti MITA darbuotojų darbo teisinių santykių tęstinumą.
34. Nors naujoji atsakovės struktūra, atsižvelgiant į vykdomą reorganizavimą, ir buvo patvirtinta atsakovės pirmininko 2022 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-401 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos struktūros patvirtinimo“, tačiau atsakovės sprendimas, jog Teisės skyriui vadovauja vienas asmuo, yra logiškas, racionalus ir atitinka jau minėtame Vyriausybės 2022 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 513 „Dėl sutikimo reorganizuoti Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrą“ 2.1 punkte nurodytus reorganizavimo tikslus.
35. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sprendimas dėl MITA reorganizavimo buvo priimtas Vyriausybės ir atsakovės struktūriniai pokyčiai buvo įgyvendinami ne pačios atsakovės, kaip darbdavės, o jos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios Vyriausybės, kurios nutarimas atsakovei buvo privalomas, iniciatyva. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybė, dėl kurios atsakovė negalėjo ieškovui suteikti darbo sutartimi sulygto darbo, buvo objektyvi. Tokią situacija lėmė nuo atsakovės valios nepriklausantys veiksniai – MITA reorganizacija. Po įvykusios reorganizacijos prijungimo būdu atsakovė negalėjo ieškovui pasiūlyti jo ankstesnėje darbovietėje eitų pareigų.
36. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes – atsakovė, darbuotojui atsisakius dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, negalėjo teisėtai nutraukti darbo teisinių santykių savo iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 straipsnyje nustatyta tvarka (DK 45 straipsnio 2 dalis), kadangi ieškovui, kaip darbuotojui, auginančiam vaiką iki trejų metų, galiojo DK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo apribojimas. Taigi, atsakovė, neturėdama galimybių dėl objektyvių priežasčių pasiūlyti ieškovui jam eitų pareigų, ieškovui atsisakius jam siūlomų pareigų, ir neturėdama teisėto pagrindo atleisti ieškovo įstatymų nustatyta tvarka tol, kol vaikui sukaks treji metai, būtų privalėjusi mokėti ieškovui darbo užmokestį tol, kol ieškovo vaikui sueis treji. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 139 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas darbo funkcijų nevykdė ir pareigų neatliko. Tokiu atveju vienintelė galimybė bent iš dalies suderinti darbdavio ir darbuotojo interesus buvo pasinaudoti prastovos institutu, leidžiančiam sumažinti darbdaviui darbo užmokesčio išlaidas darbuotojui, kuris prastovos metu nevykdo jokios darbo funkcijos, o darbuotojui – išlaikyti turimą darbo vietą ir kt.
37. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, dėl kokių priežasčių – objektyvių ar subjektyvių –atsakovė negalėjo suteikti darbo ieškovui, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023 pateiktu išaiškinimu, kad pareigybės panaikinimas dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, nepasibaigus teisminiam ginčui dėl Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį teisėtumo, nelaikytina objektyvia priežastimi darbuotojui skelbti prastovą, nes tai darbdavio vienašališkai priimtas sprendimas dėl struktūrinių pertvarkymų, kuriuos atlikus naikinama darbuotojų atstovavimą darbdavio lygmeniu įgyvendinančio asmens pareigybė, t. y. laikytina subjektyvia priežastimi.
38. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2023, 48 punktas).
39. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi minėta nutartimi dėl skirtingų bylų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su šiais atsakovės argumentais ir konstatuoja, kad nurodyta 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023 nagrinėjamam ginčui neturi prejudicinės galios, nes jos ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) akivaizdžiai išsiskiria. Nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl galimybės darbuotojų atstovavimą darbdavio lygmeniu įgyvendinančiam asmeniui paskelbti prastovą, kol teisme yra sprendžiamas ginčas dėl Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimo duoti sutikimą atleisti tokį darbuotoją. Nurodytoje byloje darbdavė vienašališkai priėmė sprendimą panaikinti darbuotojo pareigybę, dar nesant išspręstam šalių ginčui. Esminė aplinkybė, dėl kurios prastova buvo pripažinta neteisėta nagrinėtoje byloje, buvo ta, kad DK 168 straipsnio 3 dalis nustato draudimą nutraukti darbo sutartį su darbuotojų atstovavimą darbdavio lygmeniu įgyvendinančiu asmeniu tol, kol vyksta darbo ginčas, ir draudimą kitaip pabloginti tokio darbuotojo padėtį. Kasacinis teismas konstatavo, kad prastovos paskelbimas, kai sumažinamas darbo užmokestis, pablogino darbuotojos padėtį, o tai neatitinka DK 168 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos.
40. Nors nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad pareigybės panaikinimas dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų nelaikytina objektyvia priežastimi darbuotojui skelbti prastovą, nes tai darbdavio vienašališkai priimtas sprendimas, tačiau pažymėtina, kad šis išaiškinimas pateiktas atsižvelgiant į tai, kad pati darbdavė vienašališkai priėmė sprendimą panaikinti darbuotojo pareigybę, nesulaukusi ginčų dėl Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimo duoti sutikimą atleisti darbuotojams atstovaujantį asmenį teisėtumo pabaigos. Kasacinis teismas nurodė, kad kai darbdavio inicijuojami struktūriniai pertvarkymai susiję su pareigybės, kurią užima darbuotojų atstovavimą įgyvendinantis darbuotojas, panaikinimu ir tokio darbuotojo atleidimu, struktūriniai pertvarkymai neturėtų būti įgyvendinami tol, kol nėra gautas Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sutikimas atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį ir nėra pasibaigę ginčai dėl tokio sutikimo teisėtumo.
41. Minėta, nagrinėjamoje byloje (nutarties 31–33 punktai) atsakovės struktūrinius pokyčius nulėmė privalomo įgyvendinti Vyriausybės nutarimo pagrindu vykdyta MITA reorganizacija, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad aplinkybė, jog atsakovė neturėjo galimybės pasiūlyti ieškovui jo ankstesnėje darbovietėje vykdytų pareigų, susiklostė išimtinai dėl atsakovės veiksmų ir, kaip minėta pirmiau, ji buvo objektyvi priežastis skelbti ieškovui prastovą. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodytoje byloje, atsakovė nepriėmė sprendimo panaikinti ieškovo pareigybės. Tai, kad antra Teisės skyriaus vedėjo pareigybė tapo perteklinė, lėmė MITA reorganizacija. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog priežastis, dėl kurios atsakovė negalėjo ieškovui suteikti darbo, pripažintina subjektyvia. Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo suteikti ieškovui darbo sutartimi sulygto darbo ir ieškovas nesutiko dirbti kito jam pasiūlyto darbo, todėl nagrinėjamu atveju egzistavo DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos paskelbti prastovą.
42. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prastovos paskelbimą reglamentuojantį DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą, neįvertino byloje susiklosčiusios faktinės situacijos, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-684/2023 pateiktais išaiškinimais, todėl padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė paskelbė ieškovui prastovą neteisėtai. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
44. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
45. Kasacinį skundą patenkinus, atsakovė įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek apeliacinės instancijos, tiek kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnis). Atsakovė už kasacinį skundą sumokėjo 406 Eur žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė turėjo 3630 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o kasaciniame teisme – 3872 Eur.
46. Ieškovas nurodo, kad atsakovei neturėtų būti priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas advokato paslaugoms apmokėti, nes atsakovė turi visą Teisės skyrių, kurio veikla skirta atstovauti atsakovei teismuose. Byloje pateiktame įgaliojime nurodyta, kad atsakovei atstovauti gali mažiausiai trys teisininkai. Ginčas nėra išskirtinis ir (ar) sudėtingas, jo baigtis poveikį turės tik ginčo šalims, todėl nėra pagrįsta advokato pagalbos išlaidų perkelti ieškovui.
47. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. Dėl atstovavimo išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai kasacinis teismas yra nurodęs, kad, spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai klausimą, teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui atlyginimo priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-684/2023, 36 punktas).
48. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog vien tai, kad juridinis asmuo turi teisinį išsilavinimą turinčių asmenų ar net visą jų skyrių, savaime nelemia pareigos naudotis tik šiais vidiniais profesiniais pajėgumais. Pati bendrovė sprendžia, kaip jai organizuoti savo darbą, kokius atstovus teisme pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-684/2023, 41 punktas).
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl sąlygų paskelbti prastovą buvimo ir nėra naujas, tačiau šiuo klausimu kasacinio teismo praktika negausi, teismų priimti skirtingi procesiniai sprendimai patvirtina, kad ginčo faktinės aplinkybės vertinamos nevienareikšmiškai ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės normų aspektu. Be to, neigiama ginčo baigtis atsakovei lems finansines pasekmes – nemažos pinigų sumos priteisimą iš atsakovės. Taigi, atsakovės siekis kuo geriau pagrįsti savo poziciją teisme sudarė realų poreikį pasitelkti advokatą savo interesams ginti, todėl atsakovė turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
50. Apskaičiuojant atsakovei priteistiną sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taikytinas Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte nustatytas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2023 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2018,2 Eur, todėl didžiausia priteistina suma už šio procesinio dokumento parengimą yra 2624 Eur (2018,2 Eur × 1,3). Atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (3630 Eur) viršija Rekomendacijose nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki Rekomendacijose nustatytos didžiausios už tokio procesinio dokumento parengimą nurodytos sumos – 2624 Eur. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už kasacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų 8.13 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šio procesinio dokumento parengimą, todėl priteistinas atsakovei iš ieškovo. Iš viso atsakovei iš ieškovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme sudaro 6902 Eur.
51. Kasaciniame teisme nepatirta su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 26 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei biudžetinei įstaigai Lietuvos mokslo tarybai (j. a. k. 188716281) iš ieškovo V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 6902 Eur (šešis tūkstančius devynis šimtus du eurus).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė