Administracinė byla Nr. eI-7352-331/2016

                                                                                                  Proceso Nr. 3-61-3-00650-2016-3

                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 1.11.2, 1.11.4, 3.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui V. R. J.,

pareiškėjo atstovei advokatei A. S.,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui K. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo pareiškėjas prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) suteikti pareiškėjui už iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko V. J. iki 1940 metų Ukmergės apskrities Veprių valsčiaus Kunigiškių kaime turėtą žemę iki 100 procentų padidinto ploto perduotiną nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje.

Paaiškino, kad 1999 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 46-6404 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko V. J., t. y. pareiškėjo tėvo iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį - 1,32 ha, grąžinant šią žemę natūra. Laikotarpiu nuo 2010 iki 2012 metų tarp pareiškėjo ir atsakovo vyko susirašinėjimas dėl minėto priedo jam suteikimo. Atsakovas nurodytu laikotarpiu neginčijo fakto, jog pareiškėjui priklauso jo reikalaujamas 100 procentų žemės priedas, priklausantį pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 9 punktą. Tuo metu ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo vyko tik dėl apskrities, kurioje pareiškėjui priklauso iki 100 procentų padidintas žemės sklypas.

2012 m. rugsėjo 14 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 48S-990 atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į jo tėvo - buvusio žemės savininko V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį, perduodama neatlygintai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Pamarazių kaime, Parudaminio kaime, Vilkiškių kaime. Minėto sprendimo 4 punkte nėra nurodyta, kad pretendentas dar turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę vėliau, taigi, iš šio sprendimo turinio darytina išvada, kad atsakovas nesuteikė ir/ar atsisakė suteikti pareiškėjui priklausantį 100 procentų žemės priedą, priklausantį pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 9 punktą.

Teigia, kad atsakovo 2016 m. sausio 8 d. gautas atsakymas Nr. 1SS-76-(9.5.) visiškai suklaidino, kadangi jame nurodoma, jog dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir, kad pareiškėjas neva dokumentus, suteikiančius teisę į papildomą žemės plotą pateikė pavėluotai. Prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui papildyti Kauno apskrities išvadą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. T-4781-J Pareiškėjas pateikė 1999 m. kovo 6 d. ir iki 2012 metų klausimas dėl šio dokumento netinkamumo keliamas nebuvo. Taigi, pradėjus kelti klausimą dėl dokumento, pateikto 1999 metais tinkamumo praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, yra akivaizdžiai nesąžininga ir neprotinga.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jos atstovė prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos suteikiant žemės sklypus už išvadoje nurodytą vertę pilnai. Nacionalinės žemes tarnybos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. 485-990 4 p. nėra nurodytas likutis. Pareiškėjas projektavimo metu pasirinktų žemės sklypų proj. Nr. (duomenys neskelbtini) ribas ir plotus suderino Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Marijampolio seniūnijos Migūnų kadastro vietovėje rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9 eiles pretendentais gauti žemės žiniaraštyje (Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 5 priedas). Taigi, pareiškėjas išreiškė valią, jog sutinka, kad nuosavybės teisės jam būtų atkurtos perduodam neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus, kurių plotas nėra padidintas. NŽT 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 48S-990, NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 48VĮ-( 14.48.2.) - 3662 yra neginčyti, galiojantys.

Pareiškėjas dėl nuosavybės atkūrimo siekdamas gauti neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus juos padidinant 100 procentų į NŽT ir jos Vilniaus rajono skyrių kreipėsi daug kartų. Atsisakant tenkinti pareiškėjo prašymus buvo teikti atsakovo atsakymai 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr.  NSR(48)-2779-(l.l2), 2011 m. vasario 28 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-454, 2011 m. spalio 5 d. raštu Nr. 48SS-(14.48.45.)-2664, 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-l356, 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.l04.)-5630, 2014 m. lapkričio 28 d. raštu Nr.1SS-(7.5)-3009, 2015 m. vasario 24 d. raštu Kr. ISS-360-9.5), 2015 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 48SD-9858-(14.48.104.), 2015 m. spalio 15 d. raštu Nr. 48SD-11867-(14.48.I04.), 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. lSS-3160-(9.5), 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. lSS-76-9.5). Visi šie sprendimai pareiškėjui nedidinti 100 procentų perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Vilniaus rajone yra galiojantys, teisėti, neginčyti teisme ir sukelia pasekmes pareiškėjui.

NŽT 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 48S-990 pilnai atkūrė nuosavybės teises, todėl atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjo skundas netenkintinas ir tuo aspektu, kad iki pilno nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. iki 2012-09-14, pareiškėjas atsakovui nepateikė dokumento, įrodančio kad jis turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 str. 8 d. numatyta lengvata. Pareiškėjas dar Nacionalinės žemės tarnybos 2011-10-05 raštu Nr. 48SS-( 14.48.45.)-2664 buvo informuotas, kad pateiktų tokį dokumentą.

Pareiškėjas dokumentą, patvirtinantį asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, turėjo pateikti atsakovui iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas to nustatyta tvarka nepadarė.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

S k u n d a s   n e t e n k i n t i n a s.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą NŽT pareiškėjui suteikti iki 100 procentų padidintą žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad 1991 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Jonavos žemėtvarkos skyriui grąžinti iki 1940 metų (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (18,34 ha).

1999 m. vasario 17 d. Kauno apskrities viršininko išvadoje Nr. 703 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn patvirtinta, kad buvęs savininkas V. J. valdė nuosavybės teisėmis 16,13 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 14,81 ha žemės.

Pareiškėjas 1999 m. kovo 6 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą Kauno apskrities viršininko išvadą papildyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštu ir prašė teikimo Vilniaus apskrities viršininkui taikant pareiškėjui lengvatas, nustatytas Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 punkte ir kituose įstatymuose. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įstaigos ir karinių dalinių asmens sudėties dokumentų kolekcijoje, Kauno miesto komendantūros registracijos biure užsiregistravusių savanorių 1919 m. sąrašų byloje įrašyti: eil. Nr. 2263, J. V., pasas Nr. 24938 ir eil. Nr. 2264, J. V., pasas Nr. 24939 (tėvavardžiai ir gimimo metai nenurodyti).

1999 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 46-6405 pareiškėjui V. R. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko V. J. (pareiškėjo tėvo) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį – 1,32 ha, grąžinant šią žemę natūra.

Pareiškėjas NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 2010 m. lapkričio 23 d. pateikė prašymą dėl 1999 m. vasario 17 d. išvados Nr. 703 realizavimo Vilniaus rajono Migūnų kadastro vietovėje, nurodydamas, kad pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn iki 100 procentų padidintą žemės sklypą.

Rengiant Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Marijampolio seniūnijos Migūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pareiškėjui buvo suprojektuoti perduotini nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės sklypai Pamarazių, Parudaminio, N. Piktakonio, Vilkiškių kaimuose. Su Projekte suprojektuotų iki 100 proc. nepadidintų žemės sklypų vieta ir ribomis pareiškėjas sutiko ir 2011 m. sausio 11 d. pasirašė Migūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę žiniaraštyje.

2012 m. rugsėjo 14 d. NŽT sprendimu Nr. 48S-990 atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. J. iki nacionalizacijos Ukmergės apskrityje, Veprių valsčiuje, Kunigiškių kaime valdytos žemės dalį, perduodama neatlygintai nuosavybėn 3,55 ha žemės ūkio paskirties žemės bei 8,44 ha miškų ūkio paskirties žemės Pamarazių ir Parudaminio kaimuose, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Pareiškėjas argumentuoja, kad jam priklauso teisė atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, priklausantį pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 9 punktą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kai įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypas, kurį savininkas nori atgauti natūra, išskyrus šioje dalyje pirmiau išvardytus atvejus, yra skirtas ir naudojamas gyventojų asmeniniam ūkiui arba valstiečių ūkiui, už jį savininkui, norinčiam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė natūra, ar asmeniui, šiuo metu naudojančiam ar įgijusiam nuosavybėn iš valstybės šį žemės sklypą, skiriamas iki 30 procentų didesnio žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo žemės, esančios teritorijoje, kurią apima vietinis žemės reformos žemėtvarkos projektas. Jeigu piliečiai, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos į tose teritorijose esančią žemę, yra 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu jiems siūlomas žemės sklypo plotas iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo padidinamas iki 100 procentų. Jeigu apskrities teritorijoje laisvos žemės fonde nėra pakankamo žemės ploto, šių asmenų pageidavimu toks žemės sklypas suformuojamas kitos pageidaujamos apskrities teritorijoje. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo suformuluotos ir 1999 m. gegužės 13 d. Įstatymo redakcijoje aukščiau nurodytus veiksmus pavedus atlikti apskrities viršininkui.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais piliečiams gali būti skiriamas didesnis žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo. Piliečiai prašymus skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) teritoriniams padaliniams (toliau – žemėtvarkos skyriai) pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia kartu su prašymu suteikti lygiavertį žemės sklypą. Sprendimą dėl prašymo skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima iki įsakymo, kuriuo nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios data, priėmimo.

Pažymėtina, kad Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėjas, reglamentuoja eilės tvarką, pagal kurią formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektai vykdant žemės reformą.

Sistemiškai išanalizavus aukščiau nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad dokumentas, patvirtinantis asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą NŽT turėjo būti pateiktas iki 2003 m. gruodžio 31 d., o tokia asmens teisė įgyvendinama būtent atkuriant nuosavybės teises ir negali būti įgyvendinama po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 1999 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 46-6405, 2012 m. rugsėjo 14 d. NŽT sprendimu Nr. 48S-990 pareiškėjui V. R. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko V. J. iki nacionalizacijos Ukmergės apskrityje, Veprių valsčiuje, Kunigiškių kaime valdytą žemę. Pareiškėjas šių sprendimų neginčijo, su jais sutiko.  Vadinasi, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjo atžvilgiu yra baigtas, jam visiškai atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Pareiškėjas teigia, kad prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui papildyti Kauno apskrities išvadą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. T-4781-J pateikė 1999 m. kovo 6 d. ir iki 2012 metų klausimas dėl šio dokumento netinkamumo keliamas nebuvo. Kaip minėta, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įstaigos ir karinių dalinių asmens sudėties dokumentų kolekcijoje, Kauno miesto komendantūros registracijos biure užsiregistravusių savanorių 1919 m. sąrašų byloje įrašyti: eil. Nr. 2263, J. V., pasas Nr. 24938 ir eil. Nr. 2264, J. V., pasas Nr. 24939 (tėvavardžiai ir gimimo metai nenurodyti).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio 20 punkto nuostatas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažįsta karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą; įstatymų nustatyta tvarka išduoda nustatytos formos pažymėjimus ir tvarko jų apskaitą. Pareiškėjas nepateikė atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro priimto akto, patvirtinančio jo tėvą buvus kariu savanoriu. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštas šiuo atveju nelaikytinas dokumentu, patvirtinančiu pareiškėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šioje byloje aktualias Atkūrimo įstatymo nuostatas, pažymėjo, kad „tai, kad tam tikros aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui atsiranda teisė gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, paaiškėjo vėliau nei vyko nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjo atžvilgiu procesas, nesukuria jam teisės gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. Ši išvada grindžiama Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią dokumentai patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą galėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl po šio termino atsiradusi aplinkybė, suteikianti teisę į papildomą žemės plotą, negali būti pagrindu tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nes pareiškėjas šią teisę jau įgyvendino ir jo nuosavybės teisės buvo visiškai atkurtos <...>“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2254/2012).

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikus atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro priimto akto, patvirtinančio jo tėvą buvus kariu savanoriu, o apskrities viršininkui ir NŽT priėmus sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo (1999 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 46-6405, 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 48S-990), kuriais užbaigtas nuosavybės teisių į pareiškėjo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procesas, pareiškėjas nebeturi teisės atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti NŽT suteikti pareiškėjui už iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko V. J. iki 1940 metų (duomenys neskelbtini) turėtą žemę iki 100 procentų padidinto ploto perduotiną nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, yra nepagrįstas, todėl skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo V. R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                      Mefodija Povilaitienė

                                                                                         Jolita Rasiukevičienė

                                                                                      Henrikas Sadauskas