Administracinė byla Nr. eA-412-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01236-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 21.3.7; 22.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas V. J. (V. J.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:1) įpareigoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) viršininkę E. J. vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 (toliau – ir Įspėjmas) ir įforminti pareiškėjo atleidimą; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už uždelstą atsiskaityti su pareiškėju laiką; 3) priteisti pareiškėjui 3 VDU dydžio neturtinę žalą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. lapkričio 23 d. Įspėjimu buvo informuotas, jog nuo 2018 m. balandžio 3 d. bus panaikinta jo užimama Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigybė ir jam bus siūloma užimti kitas pareigas, o atsisakius tai padaryti, jis 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu išmokant jam VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką. VMI viršininkė 2018 m. kovo 29 d. pranešimu Nr.(6.17-01)7-160 pareiškėją informavo apie tai, kad jo pareigybė 2018 m. balandžio 3 d. panaikinama, bet 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimo termino pabaiga nukeliama iki Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) teritorinio skyriaus vadovo sprendimo priėmimo datos, nes pareiškėjas yra VMI profesinės sąjungos valdymo organo ir Darbo tarybos narys, o iki tol VMI viršininkės 2018 m. kovo 30 d. įsakymu pareiškėjui paskelbta prastova. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 47 straipsnį prastova galima jei darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo ir abi šalys nori išlaikyti darbo santykius, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. pareiškimu išreiškė apsisprendimą nelikti tarnyboje, todėl VMI turi būti įpareigota jį atleisti iš pareigų. Joks teisės aktas nenumato galimybės pratęsti ar nukelti atleidimo iš tarnybos termino. Pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 30 d. darbo dienos pabaigos nebėra valstybės tarnautojas. Kadangi jis daugiau nei 10 metų yra aktyvus VMI profesinės sąjungos valdymo organo narys, pirmininko pirmasis pavaduotojas, nuo 2018 m. vasario 26 d. – VMI darbo tarybos narys, todėl nuo 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimo pateikimo iki jo pareigybės panaikinimo dienos VMI viršininkė turėjo visas galimybes atlikti visas su jo atleidimu susijusias privalomas procedūras, bet to nepadarė. Pareiškėjo neatleidžiant panaikinus pareigybę, yra pažeidžiami jo teisėti interesai.

3.       Atsakovai VMI ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad, vykdant funkcijų optimizavimą, nuo 2018 m. balandžio 3 d. buvo panaikintas Bendrųjų reikalų departamentas, vietoj jo įsteigiant Administravimo skyrių, todėl buvo naikinama pareiškėjo pareigybė, o apie tai jis buvo įspėtas prieš 4 mėn. išsiunčiant 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimą. Įspėjimo laikotarpiu pareiškėjui buvo siūloma užimti nuo 2018 m. balandžio 3 d. Administravimo skyriuje naujai įsteigtas A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas su iš esmės analogiškomis funkcijomis kaip ir buvusiose pareiškėjo pareigos, o iš pareiškėjo nesulaukus atsakymo, jam papildomai 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d. siūlytos kitos VMI laisvos pareigybės, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiko, tačiau pastarasis jokios nuomonės dėl pasiūlymų neišreiškė iki paskutinės apsisprendimo dienos, t. y. 2018 m. kovo 30 d. 14.30 val. Pareiškėjas nuolat vilkino savo apsisprendimą, nežiūrint į daugkartinius raginimus apsispręsti ir teikiamus pareigybių siūlymus. Pareiškėjui atsisakius užimti kitas pareigas, jam esant profesinės sąjungos valdymo organo ir darbo tarybos nariu, iškilo būtinybė, vadovaujantis DK 168 straipsnio 3 dalimi, gauti VDI teritorinio skyriaus sutikimą, o kadangi pareiškėjas apie savo apsisprendimą pranešė paskutinę įspėjimo dieną, vadovaujantis DK 47 straipsniu pareiškėjui buvo paskelbta prastova iki tol, kol bus gautas VDI teritorinio skyriaus sprendimas. Prastovos laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas DK 47 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio darbo užmokestis. VMI vadovavosi VTĮ 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas, todėl nagrinėjamu atveju buvo taikomos atitinkamos DK nuostatos, o, siekiant tinkamai ir teisėtai atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, taikytos DK 168 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. VMI iš anksto nesikreipė į VDI teritorinį skyrių dėl sutikimo pareiškėją atleisti iš pareigų, nes nebuvo žinoma, kad pastarasis nesutiks užimti siūlomų pareigų (analogiškų buvusioms). VMI 2018 m. balandžio 25 d. gavusi VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sutikimą atleisti iš pareigų pareiškėją, 2018 m. balandžio 27 d. jį atleido iš pareigų išmokėdama jam visas priklausančias išmokas. Pareiškėjo prašymas įforminti jo atleidimą yra įvykdytas VMI viršininko 2018 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. P-354 „Dėl V. J. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir 2018 m. balandžio 26 d. įsakymas).

5.       VMI veikė vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų apie patirtus neigiamus išgyvenimus, todėl neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nenustačius visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas ir turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad VMI 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimu informavo pareiškėją, kad nuo 2018 m. balandžio 3 d. bus naikinama jo užimama Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigybė, kad, jam sutikus, jis gali būti perkeltas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o atsisakius siūlomų pareigų, jis 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu išmokant VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką. VMI 2018 m. vasario 15 d. raštu pareiškėjui pasiūlė nuo 2018 m. balandžio 4 d. užimti naujai įsteigtas Administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas paliekant jam nustatytą darbo užmokestį, taip pat pasiūlymai užimti laisvas pareigybes pareiškėjui pateikti 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d. raštais, tačiau jis 2018 m. kovo 30 d. pareiškimu atsisakė visų jam siūlytų pareigų. VMI 2018 m. kovo 29 d. pranešimu pareiškėją informavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra profesinės sąjungos valdymo organo ir darbo tarybos narys, jį atleidžiant iš tarnybos, vadovaujantis DK 168 straipsniu, reikia gauti VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimą ir kad bus kreipiamasi dėl tokio sutikimo gavimo, todėl pareiškėjo 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjime nurodyta įspėjimo termino pabaiga nukeliama, kol bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas. VMI 2018 m. kovo 29 d. raštu kreipėsi į VDI Vilniaus skyrių dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų. VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakymu
Nr. P-258, vadovaujantis DK 47 ir 168 straipsniais ir atsižvelgiant į pareiškėjo nepriimtą sprendimą užimti siūlomas kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, pareiškėjui paskelbta prastova be pareigos atvykti į darbovietę nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas dėl leidimo atleisti iš užimamų pareigų, ir nurodyta VMI Finansų apskaitos departamentui mokėti pareiškėjui už prastovos laikotarpį DK 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. 2018 m. balandžio 10 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti VMI viršininkę vadovautis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimu ir įforminti jo atleidimą, priteisti jam VDU už uždelstą atsiskaityti su juo laiką ir priteisti pareiškėjui 3 VDU dydžio neturtinę žalą. VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. SD-1-5654 suteikė leidimą atleisti pareiškėją iš pareigų. VMI 2018 m. balandžio 26 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų. 2018 m. gegužės 26 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą neteisėtu, panaikinti VMI 2018 m. balandžio 26 d. įsakymą, grąžinti jį į buvusias pareigas, priteisti VDU už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir priteisti padarytą neturtinę žalą – 3 VDU dydžius (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01800-2018-3).

8.       Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų užbaigta jo atleidimo iš VMI Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūra, kurią vykdant jam buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimas. Pareiškėjas neginčijo VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. P-258, kuriuo jam buvo paskelbta prastova nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas dėl leidimo atleisti iš užimamų pareigų.

9.       Įvertinęs tai, kad pareiškėjo atleidimo iš VMI Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūra, kurią vykdant jam buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimas, yra užbaigta ir kad VMI 2018 m. balandžio 26 d. įsakymu pareiškėjas yra atleistas iš pareigų, o dėl šio atleidimo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-3221-426/2018, teismas sprendė, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti VMI viršininkę vadovautis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. įspėjimu įforminti jo atleidimą iš pareigų.

10.       Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą teismas pažymėjo, jog šis reikalavimas yra susijęs su reikalavimu įpareigoti VMI viršininkę. Be to, iš esmės analogiškus reikalavimus dėl išmokos už uždelstą atsiskaityti laiką ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas pateikė teismui, kuris nagrinėjo bylą dėl VMI 2018 m. balandžio 26 d. įsakymo teisėtumo, todėl šį pareiškėjo reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.

11.       Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12.       Pagal suformuotą teismų praktiką tuo atveju, kai yra vėluojama gauti atleidimui būtinus sutikimus, įsakyme atleidimo terminas nukeliamas iki bus gauti visi atleidimui reikalingi sutikimai ir iki atleidimo termino pabaigos mokamas vidutinis mėnesinis atlyginimas. Pareiškėjo atveju 2018 m. kovo 29 d. buvo nurodyta, kad įteikto įspėjimo termino pabaiga nukeliama iki VDI teritorinio vadovo sprendimo priėmimo datos, tačiau joks teisės aktas nenumato galimybės pratęsti ar nukelti įsėjimo termino, todėl šiuo atveju termino nukėlimas buvo neteisėtas. Be to, 2018 m. kovo 30 d. buvo išleistas įsakymas dėl prastovos, tačiau prastova valstybės tarnyboje yra negalima (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016). Prastovos paskelbimas asmeniui, kuris neužima jokių pareigų valstybės tarnyboje, yra niekinis, todėl skųsti VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. P-258 nebuvo prasmės.

13.       Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. buvo laikomas valstybės tarnyboje neužimant jokių pareigų, jam buvo neteisėtai taikomi visi apribojimai (ribojama galimybė įsidarbinti ar išvažiuoti). Tokiu būdu iš pareiškėjo buvo atimta galimybė savo nuožiūra tvarkyti gyvenimą, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala.

14.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė įpareigoti VMI atleisti jį iš pareigų, t. y. siekė būti atleistas iš valstybės tarnybos. VMI 2018 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. P-354 jis buvo atleistas iš pareigų. Vadinasi, pareiškėjo skunde keltas reikalavimas yra patenkintas, o skundo tikslas – pasiektas. Nebelikus ginčo dalykui, kartu išnyko ir pareiškėjo materialusis teisinis suinteresuotumas, t. y. aiškiai identifikuojamas interesas apginti objektyviai egzistuojančią, bet ne tariamą, subjektinę teisę. Atsižvelgiant į po skundo padavimo pasikeitusią faktinę situaciją, pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimas teismo sprendimu nereikštų asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, nes pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Šiuo atveju reikalavimo – įpareigoti įforminti pareiškėjo atleidimą iš pareigų įgyvendinimas, jį jau atleidus, objektyviai nėra įmanomas.

16.       Be to, kaip nurodyta teismo sprendime, šiuo metu yra nagrinėjama kita administracinė byla dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, kurioje, priešingai nei šioje, pareiškėjas siekia būti grąžintas į valstybės tarnybą. Taip pat minėtoje byloje pareiškėjas reiškia iš esmės analogiškus reikalavimus dėl išmokos už uždelstą atsiskaityti su pareiškėju laiką ir neturtinės žalos atlyginimo. Būtent toje byloje ir bus sprendžiami su pareiškėjo atleidimu iš valstybės tarnybos susiję klausimai, įskaitant turtinius reikalavimus, todėl teismas pagrįstai šioje byloje atmetė pareiškėjo pareikštus turtinius reikalavimus.

17.       Pareiškėjas skunde teigė, kad jam nepagrįstai įteikto įspėjimo termino pabaiga buvo nukelta iki VDI sprendimo priėmimo datos, taip pat paskelbta prastova. Tačiau pareiškėjas teismo prašė įpareigoti VMI viršininkę vadovautis VTĮ 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Įspėjimu bei tinkamai įforminti pareiškėjo atleidimą iš valstybė tarnybos. Taigi, pareiškėjas skundu siekė, kad būtų užbaigta jo atleidimo iš pareigų procedūra, tokiu būdu pats apibrėžė (nustatė) bylos nagrinėjimo ribas. Vadinasi, bylos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo atleidimo iš pareigų įforminimas. Būtent šia apimtimi teismas ir nagrinėjo bylą bei priėmė sprendimą. Pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimo dėl įsakymo dėl prastovos paskelbimo, todėl šio įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

18.       Pareiškėjas reikalavimus priteisti darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su pareiškėju laiką ir priteisti neturtinę žalą iš esmės kildina iš pirmojo reikalavimo - įpareigoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkę E. J. vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 ir įforminti pareiškėjo atleidimą.

19.       Pastarąjį reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad atsakovui 2017 m. lapkričio 23 d. informavus jį, jog nuo 2018  m. balandžio 3 d. bus panaikinta jo užimama Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigybė ir jam bus siūloma užimti kitas pareigas, o, atsisakius tai padaryti, jis 2018  m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, išmokant šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, o pareiškėjui 2018  m. kovo 30 d. atsisakius tęsti darbinius santykius, atsakovas jį privalėjo atleisti iš tarnybos. Kadangi to atsakovas neatliko, todėl pažeidė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimus bei minėtą turtinę ir neturtinę žalą.

20.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo atsakovo institucijos  profesinės sąjungos valdymo organo ir darbo tarybos narys. Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos tikslu atsakovas 2018  m. kovo 29 d. raštu kreipėsi į VDI Vilniaus skyrių dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų (I t., b. l. 70–72). Taip pat  2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258, vadovaujantis DK 47 ir 168 straipsniais pareiškėjui paskelbė prastovą be pareigos atvykti į darbovietę nuo 2018  m. balandžio 3 d. iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas dėl leidimo atleisti iš užimamų pareigų, ir nurodyta VMI Finansų apskaitos departamentui mokėti pareiškėjui už prastovos laikotarpį DK 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (I t., b. l. 57). Profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją iš tarnybos buvo gautas 2018  m. balandžio 25 d., o pareiškėjas atleistas iš tarnybos  2018 m. balandžio  27 d.

21.       Reikalavimas gauti išankstinį įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos sutikimą atleisti iš darbo darbuotojo, išrinktą į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, yra įtvirtintas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje. Kadangi šio reikalavimo nesilaikymas atleidimą iš tarnybos daro neteisėtu, todėl atsakovo veiksmai nukeliant pareiškėjo atleidimo iš tarnybos laiką iki bus gautas profesinės sąjungos sutikimas, yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu ir teisėtas.

22.       Tai, kad tokie atsakovo veiksmai buvo teisėti yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje  byloje 
Nr. eA-3636-556/2019, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo.

23.       Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nagrinėjamais klausimais ir jų detaliai nebekartoja. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24.       Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Gintaras Kryževičius

        Stasys Gagys