Civilinė byla Nr. 2A-187-230/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08600-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6; 44.5.2; 44.5.2.16; 121,14; 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Kaunas

  Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Jolitos Cirulienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio  apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12500-886/2014 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui A. Z. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo 34 561,85 Lt žalai atlyginti. Nurodė, kad 2005-05-08 J. T. (duomenys neskelbtini) nukentėjo dėl smurtinių atsakovo A. Z. veiksmų. Kauno miesto apylinkės teismo 2006-03-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-579/2006 atsakovas pripažintas kaltu dėl 2005-05-08 nukentėjusiojo J. T. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Ieškovas VSDFV Kauno skyrius J. T., vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatomis bei remdamasis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymomis, sprendimais paskyrė valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją ir laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2010-03-31 iš viso išmokėjo 29 499,56 Lt. VSDFV biudžetui padaryta 29 499,56 Lt žala Kauno apylinkės teismo 2010-04-29 sprendimu, įsiteisėjusiu 2012-12-21, buvo priteista iš atsakovo. Atsakovo 2013-01-08 prašymu VSDFV Kauno skyriaus direktoriaus sprendimu 29 499,56 Lt žalos mokėjimas išdėstytas dalimis. VSDFV Kauno skyrius 2009-06-16 sprendimu Nr. 10.33.S-11763, 2011-06-23 sprendimu Nr. 10.33.S-9094 ir 2013-08-22 sprendimu Nr. 10.19-35654, pagal NDNT darbingumo lygio pažymas DL-1 Nr. 0408868 ir Nr. 0574370 nukentėjusiajam laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2013-12-04 paskyrė ir mokėjo netekto darbingumo pensiją. Ieškovas nurodė, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai įmokas už nukentėjusįjį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2013-12-04 išmokant netekto darbingumo pensiją VSDFV fondo biudžetui iš viso padaryta 34 561,85 dydžio žala. VSDFV Kauno skyrius 2014-02-21 raštu Nr. (1.11)S-12136 kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti VSDFV fondo biudžetui padarytą 34 561,85 Lt žalą, tačiau atsakovas žalos neatlygino.

                                          II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo ieškovui 34 561,85 Lt žalos atlyginimą, o valstybei – 1 036,86 Lt žyminį mokestį.

Atsakovas ginčijo nukentėjusiojo patirtos žalos dydį, teigdamas, kad ją sudaro tik prarastų pajamų (darbo užmokesčio) dydis. Atsakovas teigė, kad ieškovas  turi teisę ne į visą nukentėjusiam  išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį, bet į jų dalį, nes padarytos turtinės žalos dydis yra lygus dėl prarasto darbingumo negautoms pajamoms, t. y. nukentėjusiojo negautam darbo užmokesčiui. Teismas šiuos atsakovo argumentus laikė nepagrįstais. Nurodė, kad žalą padariusio asmens – atsakovo kaltę, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo patvirtina įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu patvirtintos aplinkybės. Nukentėjusiojo netektą darbingumą nulėmė atsakovo nusikalstamais veiksmais padarytas sunkus sveikatos sužalojimas. Tais atvejais, kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka darbingumo ir dėl to jam paskiriama netekto darbingumo pensija pagal VSDPĮ, šią pensiją išmokėjusi valstybinio socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusiajam išmokėta valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija apskaičiuota VSDPĮ ir jų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka pagal šiuose teisės aktuose nustatytus kriterijus. Atsakovas neginčijo nei šių išmokų dydžio, nei jų skaičiavimo tvarkos ir, būdamas atsakingu už žalą bei manydamas, kad nukentėjusiajam išmokėta didesnė kompensacija negu šio patirta žala, šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, t. y. neįrodė, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) viršija nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-579/2006 nukentėjusiajam buvo priteista iš atsakovo 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau į šią sumą neįtraukti nuostoliai, susiję su nukentėjusiojo negautomis pajamomis dėl netekto darbingumo, todėl sprendė, kad ieškovo išmokėtos draudimo išmokos negalima laikyti didesne už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog socialinio draudimo išmokos dėl netekto darbingumo dydis viršija apdrausto asmens iki sužalojimo gautą darbo užmokesčio dydį ar pajamas, nėra pagrindas išvadai, kad iki sužalojimo gautą darbo užmokesčio dydį viršijanti draudimo išmokos dalis yra neatlygintina žala. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo atstovės teiginius, kad ieškovo prašoma priteisti žala turi būti sumažinta pusiau, iki 15 000 Lt sumos dėl to, kad baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo civilinis ieškinys atlyginti neturtinę žalą buvo patenkintas 50 procentų (iš prašomos 50 000 Lt sumos priteista 25 000 Lt). Teismas nurodė, jog pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Atsakovas atsikirtimus grindė Kauno miesto apylinkės teismo 2006-03-29 nuosprendžiu, kuriame yra nurodytas nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, turėjęs įtakos ir paskatinęs atsakovą daryti nusikaltimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kaip teisiamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, yra įvertina baudžiamajame procese, paskiriant bausmę kaltam dėl nusikalstamos veikos padarymo asmeniui. Provokuojantis nukentėjusiojo elgesys baudžiamajame procese ir nukentėjusio asmens didelis neatsargumas CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme yra netapatūs nei teisiniu reguliavimu, nei šį reguliavimą reglamentuojančių teisės normų paskirtimi, todėl ir šių normų taikymo tikslai yra skirtingi. Todėl teismas sprendė, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai, atsižvelgiant į paties kaltinamojo veiksmus, jų pobūdį ir sukėlusiais pasekmes (sunkų nukentėjusiojo sveikatos sužalojimą), kurie nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nesudaro pagrindo nei mažinti ieškovo regresinį reikalavimą, nei jį atmesti.

                                       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priteistą sumą sumažinti iki 15 000 Lt. Nurodo, kad sprendimas iš dalies naikintinas, nes teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas neteisingai nustatė žalos dydį, nesivadovavo teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009, kuria vadovavosi teismas, išaiškinta, kad žala sveikatai nustatoma negautų pajamų, kurias asmuo negavo dėl darbingumo netekimo ar sumažėjimo, forma ir kad priteistinos turtinės žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį, iš kurio yra išskaičiuojami privalomi mokėti į biudžetą mokesčiai. LR CK 6.290 str. 1, 3 dalys nustato, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Tačiau socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusiam asmeniui padaryta turtinė žala. Vadinasi, jei turtinės žalos dydis turi būti nustatomas pagal nukentėjusiojo iki sužalojimo turėtą vidutinį darbo užmokestį, atskaičius privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, o žala sveikatai nustatoma negautų pajamų forma, tuomet ieškovė įgyja teisę į tokio paties dydžio, t. y. vidutinio darbo užmokesčio, kurį asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvęs sužalotas, žalos atlyginimą. Ieškovė pateikė pažymą apie nukentėjusio asmens turėtas draudžiamąsias pajamas iki sužalojimo, t. y. laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2005-06-30. Akivaizdu, kad draudžiamosios pajamos nesutampa su vidutiniu darbo užmokesčiu. Atsakovas prašė teismo išreikalauti iš nukentėjusiojo darbovietės pažymą apie jo iki sužalojimo turėtą vidutinį darbo užmokestį, tačiau teismas išreikalavo iš ieškovo pažymą apie nukentėjusiojo nurodytu laikotarpiu turėtas draudžiamąsias pajamas, kuria remiantis galima nustatyti nukentėjusio vidutinį darbo užmokestį: (5235,05 Lt (draudžiamosios pajamos) – 1779,91 Lt (VSD įmokų suma) : 6 (mėnesiai) = 575,88 Lt per mėnesį. Taigi, žala, kurią nukentėjusysis patyrė kas mėnesį sudaro 575,88 Lt. Ieškovė prašė priteisti žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2013-12-04, kurią, šitokiu būdu paskaičiavus, sudarytų 31 673,40 Lt, t. y. atitiktų nukentėjusiojo asmens realiai patirtą žalą.

2) Teismas sprendime nurodė, jog žalą padaręs asmuo, manantis, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusiojo asmens patirtos žalos dydį, turi teisę visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar padarė jos mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga.   Paminėta VSDFV pažyma įrodo, kad nukentėjusiajam padaryta žala nustatoma negautų pajamų, kurių asmuo negavo dėl darbingumo netekimo ar sumažėjimo, ir yra lygus jo turėtam iki sužalojimo 575,88 Lt darbo užmokesčiui per mėnesį, o per ieškinyje nurodytą laikotarpį – 31 673,10 Lt.

3) Ieškovas nusprendė nukentėjusiajam mokėti 779,32 Lt per mėnesį valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, kurios dydį apskaičiavo atsižvelgiant į iki to mėnesio, nuo kurio paskirta pensija, įgytą 33,7111 m. trukmės stažą, bei 1989–2004 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai yra 0.7898 ir 1.4489. Matyti, jog nukentėjusiajam prarasto darbingumo pensija buvo mokama atsižvelgiant ne į vidutinį darbo užmokestį, bet į turėtas draudžiamąsias pajamas ir darbo stažą. Tačiau Lietuvos Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarimu išaiškino LR CK 6.290 str. 1 d. ir 3 dalių taikymo ribas. Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusiam asmeniui padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka viršija nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiajam padaryta turtinė žala. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009 taip pat yra konstatavęs, kad priteistinos žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į vidutinį nukentėjusiojo darbo užmokestį. Atsižvelgiant į šiuos teismų išaiškinimus, darytina pagrįsta išvada, kad socialines draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę ne į visą išmokėtą išmoką, o į nukentėjusiojo realiai negautas pajamas, apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo turėtą vidutinį darbo užmokestį, gautą atskaičius privalomus mokesčius valstybei. Todėl socialinio draudimo įstaigos, mokančios netekto darbingumo išmokas, turi regreso teisę ne į visą jos patirtą žalą, kuri šiuo atveju apskaičiuota atsižvelgiant į nukentėjusiojo įgytą darbo stažą, turėtas draudžiamąsias pajamas ir pritaikant draudžiamųjų pajamų koeficientus, bet į nukentėjusiojo asmens patirtą, t. y. į jo turėto vidutinio darbo užmokesčio, susikaupusio per ieškinyje nurodytą laikotarpį, dydžio žalą.

4) Teismas sprendime nurodo, kad socialinio draudimo išmokos yra skirtos sužaloto asmens nuostoliams padengti ir apima ne tik dėl sužalojimo negautas pajamas, bet ir susijusias su sužalojimu patirtas išlaidas gydymui, vaistams, reabilitacijai, slaugai, priežiūrai, prisitaikymui atlyginimo kriterijus, tačiau ieškinį VSDFV Kauno skyrius pareiškė dėl Sodros biudžetui padarytos žalos atlyginimo. Ieškinio pagrindas – nukentėjusiajam VSDFV Kauno skyriaus sprendimais išmokėtos netekto darbingumo išmokos. Sprendimuose dėl šių išmokų mokėjimo yra nurodyta, kad pensijos dydis nustatomas pagal nukentėjusio turėtas draudžiamąsias pajamas, įgytą darbo stažą ir pritaikant draudžiamųjų pajamų koeficientus, juose nenurodyta, jog išmokos mokamos dėl žalos, susijusios su reabilitacija ir gydymu, atlyginimo, bet kompensuojami patirti nuostoliai, susidarę praradus pajamas. Taip pat tokių reikalavimo motyvų nėra nurodyta ir ieškinyje, todėl žalos atlyginimo, atsiradusio dėl nukentėjusiojo reabilitacijos ar gydymo, klausimas šioje byloje negali būti nagrinėjamas iš esmės. Apelianto nuomone, ieškinį dėl turtinės žalos, atsiradusios už gydymą, reabilitaciją, vaistus ir kitas priemones, susijusias su traumos pasekmių šalinimu, turi teisę pareikšti pats nukentėjusysis.

5) Iš nukentėjusiojo darbo užmokesčio buvo išskaičiuojami privalomi mokesčiai į Valstybinio socialinio draudimo biudžetą, kurie garantavo jam socialinę paramą, nemokamą gydymą, reabilitaciją, vaistus ir kitas reikalingas priemones. Todėl laikytina, jog VSDFV Kauno skyrius, mokėdamas draudimo išmokas už nukentėjusiojo reabilitaciją, vaistus, gydymą, žalos nepatyrė, nes šios išmokos buvo mokamos iš paties nukentėjusiojo mokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Reali žala, kurią patyrė VSDFV biudžetas, galėtų būti laikoma išmokų dalis, kuria nukentėjusiajam kompensuotas jo negautas vidutinis darbo užmokestis – 575,88 Lt per mėnesį.

6) Teismas nepagrįstai nesumažino žalos dydžio atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo kaltės laipsnį. Kadangi teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, pripažino paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, turėjusį įtaką žalos atsiradimui, todėl ir civiliniame procese ši aplinkybė turi būti įvertinta. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis visiškai suprasdamas, ką daro, savo tyčiniu elgesiu, nenutraukdamas fotografavimo, išprovokavo nusikalstamos veikos padarymą jo atžvilgiu, dėl ko atsirado žala, tai toks nukentėjusio asmens elgesys rodo jo didelį neatsargumą ir yra vertintinas kaip žalą mažinanti aplinkybė. Kauno miesto apylinkės teismas nuosprendyje, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į atsakovo kaltę ir į provokuojantį nukentėjusiojo vaidmenį prieš nusikaltimą, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir sprendė prašomos priteisti neturtinės žalos dydį (50 000 Lt) sumažinti 50 procentų iki 25 000 Lt. Todėl ir ieškovui turi būti priteista mažesnė, nei išmokėta, žala. Apelianto nuomone, įvertinus nukentėjusio asmens didelį neatsargumą, protinga ir teisinga žalos atlyginimo suma ieškovui yra 15 000 Lt.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingo žalos dydžio nustatymo ir kad socialinio draudimo įstaigos turi teisę ne į visą išmokėtu socialinių išmokų dydį, o į realiai nukentėjusiojo negautas pajamas, apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo turėtą vidutinį darbo užmokestį, gautą atskaičius mokesčius, yra nepagrįsti. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nustatyta, kad žala yra ne vien asmens negautos pajamos, tačiau ir turėtos išlaidos dėl sveikatos sužalojimo, o socialinio draudimo įstaigos šią žalą kompensuoja, vadovaudamosi įstatymu, ieškovė turi teisę į visišką žalos atlyginimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žalą sudaro Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme ir kitų įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos, skirtos padengti sužaloto asmens nuostolius, dėl sužalojimo negautas pajamas, susijusias su sužalojimu patirtas išlaidas gydymui, vaistams, reabilitacijai, slaugai, priežiūrai, prisitaikymui gyventi. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai nurodė, kad socialinio draudimo išmokos būtent ir yra skirtos sužaloto asmens nuostoliams padengti bei apima ne tik dėl sužalojimo negautas pajamas, bet ir susijusias su sužalojimu patirtas išlaidas gydymui, vaistams, reabilitacijai, slaugai, priežiūrai, prisitaikymui gyventi. Ieškovas mokėdamas netekto darbingumo pensiją nukentėjusiam būtent ir kompensavo jo praradimus dėl patirtos žalos, kadangi nukentėjusio netekto darbingumo dydis nustatomas pagal esamas ligas, jų sunkumą, o į tai įeina ir vartojamų vaistų kiekis, specialūs poreikiai ir pan. Taip pat atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nesumažino žalos dydžio atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo kaltės laipsnį, kadangi  pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame procese, ir nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas LR Civilinio kodekso 6.282 str. 1 d. prasme yra netapatūs.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovo išmokėtos valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydžio ir nukentėjusio asmens patirtos žalos dydžio santykio. Atsakovas teigė, kad nukentėjusio patirtos žalos dydis yra tik prarastų pajamų (darbo užmokesčio) dydis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendė, kad netekto darbingumo pensijos, mokamos pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, ne tik kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių prarastas darbo pajamas, bet ir atlygina kitus apdrausto asmens patirtus nuostolius, todėl šios pensijos kompensuoja nukentėjusio asmens patirtą žalą. Su tokiomis teismo išvadomis nesutinka atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą.

Dėl valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos ir nukentėjusio asmens patirtos žalos santykio

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalos dydį nesivadovavo teismų praktika, pagal kurią, atsakovo nuomone, žalos dydis turi būti nustatomas pagal nukentėjusiojo iki sužalojimo turėtą vidutinį darbo užmokestį, atskaičius privalomus mokėjimus į biudžetą. Šį argumentą atsakovas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007 (apeliaciniame skunde nurodytas neteisingas Nr. 3K-3-172/2009) išaiškinimais, taip pat Lietuvos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu dėl 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo ribų. Tačiau apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nagrinėjamoje byloje aktualaus netekto darbingumo pensijos ir nukentėjusio asmens patirtos žalos santykio. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje buvo pasisakyta tik dėl vienos CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nuostolių, atsiradusių sveikatos sužalojimo atveju, dalies – asmens negautų pajamų, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota – nustatant, kad žala sveikatai šiuo atveju yra negautos pajamos, kurių asmuo negavo dėl darbingumo netekimo ar jo sumažėjimo. Kita CK 6.283 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostolių forma yra ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Pirmosios instancijos teismas sprendime apelianto nurodyta nutartimi taip pat rėmėsi, tačiau atsižvelgė ir į kitus naujus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus būtent nagrinėjamoje byloje aktualiais netekto darbingumo pensijos santykio su nukentėjusio asmens patirta žala klausimais.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimų taikymas ir aiškinimas. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį padaryti nuostoliai (žala) turi būti atlyginami visiškai. Dėl draudimo išmoką išmokėjusios valstybinės socialinės draudimo įstaigos regreso teisės apimties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau yra suformuota taisyklė, kad jeigu išmokėta draudimo išmoka viršija padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S., A. S. bei I. S. v. A. B. ir UADB „Ergo Lietuva“, trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013). Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo III skirsnio 1–6 punktai), tiek ir kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Todėl nagrinėjamu atveju yra aktualu nustatyti, ar visas išmokėtų socialinio draudimo išmokų – išmokėtos netekto darbingumo pensijos dydis patenka į žalos dydį. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, toliau plėtodamas teismų praktiką nurodytu klausimu yra išaiškinęs ir valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos ir nukentėjusio asmens patirtos žalos santykį. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad netekto darbingumo pensijos, mokamos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (VSDPĮ), paskirtis gali būti suprantama plačiai – t. y. tiek kaip visiškas ar dalinis apdraustųjų asmenų dėl draudžiamųjų įvykių prarastų darbo pajamų kompensavimas, tiek kaip kitų apdrausto asmens patirtų nuostolių atlyginimas. Sužalotam asmeniui netekus atitinkamo lygio darbingumo ir dėl to jam paskyrus netekto darbingumo pensiją, laikytina, kad netekto darbingumo pensijos išmokos kompensuoja jo patirtą turtinę žalą ir yra įskaitomos į atlygintinos turtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. L. G., bylos Nr. 3K-3-64/2014). Padarydamas nurodytą išvadą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (VSDĮ) ir nurodyto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (VSDPĮ) normų analize. VSDPĮ nėra tiesiogiai įvardyta, kokios rūšies turtinei žalai – negautoms pajamoms ar papildomoms išlaidoms – kompensuoti skirta netekto darbingumo pensija. Kita vertus, VSDĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos. VSDPĮ nesant nuostatų, kurios siaurintų jame įtvirtintų socialinio draudimo išmokų paskirtį, palyginus su VSDĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta bendrąja visų socialinio draudimo išmokų paskirtimi, darytina išvada, kad šios išmokos (inter alia netekto darbingumo pensija) yra skirtos apdraustojo asmens dėl draudžiamųjų įvykių prarastoms darbo pajamoms kompensuoti arba papildomoms išlaidoms apmokėti. Darbingumo netekimas riboja apdrausto asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Pagal VSDPĮ 32 straipsnio 1 dalį valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija turintiems teisę gauti šią pensiją asmenims apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą netekto darbingumo pensijos dalis bei priedą už stažo metus. Netekto darbingumo pensijos, kaip ir senatvės pensijos, dydis priklauso, be kita ko, nuo asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento (VSDPĮ 24 straipsnis). Kuo didesnes pajamas asmuo gavo iki netekdamas darbingumo, tuo į didesnę netekto darbingumo pensiją toks asmuo įgyja teisę. Taip įgyvendinama netekto darbingumo pensijos paskirtis kompensuoti nukentėjusio asmens prarastas pajamas.

Todėl pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad ieškovo išmokėta valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija atlygina nukentėjusio asmens patirtą žalą, t. y. jos neviršija, tiek tinkamai taikė materialinės teisės normas, tiek tinkamai vadovavosi nagrinėjamoje byloje taikytina aktualia teismų praktika. Atsakovo pozicija apeliaciniame skunde iš esmės grindžiama tik teismų praktikos išaiškinimais vienu nagrinėjamo klausimo aspektu, tačiau neįvertinus vėliau teismų praktikoje išplėtotu ginčo atvejui taikytinų materialinės teisės normų išaiškinimu ir būtent aktualiais sprendžiant šį ginčą klausimais. Todėl apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti teismo sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog netekto darbingumo pensija atlygina nukentėjusio asmens patirtą žalą.

Dėl nukentėjusio asmens kaltės

CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Būtent šiuo pagrindu apeliantas mano, kad žalos atlyginimas turėjo būti sumažintas. Apeliantas savo poziciją grindžia baudžiamojoje byloje nustatyta aplinkybe dėl nukentėjusio asmens provokuojamo elgesio (tyčiniu elgesiu, nenutraukdamas fotografavimo, išprovokavo nusikalstamos veikos padarymą), kuris būtent ir inspiravo nusikalstamos veikos padarymą, o tuo pačiu ir žalos padarymą. Mano, kad ši aplinkybė turėjo būti vertinama, kaip nukentėjusio asmens didelis neatsargumas ir žalą mažinanti aplinkybė, į kurią Kauno miesto apylinkės teismas taip pat atsižvelgė, priimdamas nuosprendį ir tenkindamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tik iš dalies. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kaip teisiamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, buvo įvertina baudžiamajame procese, paskiriant bausmę atsakovui ir kad tokie nukentėjusiojo veiksmai, atsižvelgiant į paties nuteistojo veiksmus, jų pobūdį ir sukėlusiais pasekmes (sunkų nukentėjusiojo sveikatos sužalojimą), negalėtų būti vertinami kaip nukentėjusio asmens didelis neatsargumas. Žala nukentėjusiam asmeniui atsirado ne dėl jo paties kokių nors neteisėtų veiksmų, o dėl atsakovo neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų. Net ir nukentėjusio asmens tam tikras provokuojantis elgesys jokiu būdu neturėjo ir negalėjo iššaukti tokio agresyvaus atsakovo elgesio, sukėlusio itin sunkais pasekmes – nukentėjusio asmens sunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl apeliacinio skundo argumentas dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad atsakovo nurodomas nukentėjusio asmens provokuojamas elgesys nebuvo vertinamas kaip nukentėjusio asmens didelis neatsargumas ir priteisiant žalos atlyginimą, patirtą išmokant netekto darbingumo pensiją, už ankstesnį laikotarpį (b. l. 12–18).      

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1  punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Jolita Cirulienė

                      Nijolia Indreikienė

                                                                                                            Nerijus Meilutis