Civilinė byla Nr. 3K-3-423/2013 (S)

                                                                                  Teisminio proceso Nr.: 2-21-3-02368-2010-0                              Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir S. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties ir 2013 m. sausio 18 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių V. K., D. Š., R. B. patikslintą ieškinį atsakovams R. K., S. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims notarei I. D., notarei E. J., J. J. dėl niekinių sandorių konstatavimo, apskrities viršininko sprendimų panaikinimo iš dalies ir dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu iš dalies.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas bei sprendimo priėmimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovių V. K., D. Š., R. B. motinos A. B. ir atsakovo R. K. močiutė E. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 15,94 ha žemės sklypą. Į jos turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą pretendavo E. K. sūnaus K. K. įpėdiniai (D. E. L., R. K., K. K., J. J., A. B., V. K., D. Š.) ir sūnaus J. K. įpėdinė J. V., kuri pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 12,58 ha žemės. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. duomenys neskelbtini J. V. atstatytos nuosavybės teisės į 12,58 ha E. K. turėtos žemės (grąžinant natūra 9 hektarus 6 arus ir išmokant kompensaciją už 3 hektarus 52 arus). Tai patvirtino ir Kauno rajono valdybos 1994 m. sausio 6 d. potvarkis. 1993 m. gruodžio 13 d. kiti įpėdiniai A. B., V. K., K. K., R. K., D. Š., E. D. L., J. J. pasirašė susitarimą natūra atkurti nuosavybės teises į likusius 3,36 ha žemės kiekvienam pretendentui po 0,48 ha žemės. Nežiūrint to, Kauno rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs 1995 m. gruodžio 20 d. R. K., K. K., A. B., D.E. L., V. K., D. Š., J. K. (J.) prašymą, 1996 m. lapkričio 27 d. sprendimu šį 1993 m. gruodžio 13 d. susitarimą, Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir Kauno rajono valdybos 1994 m. sausio 6 d. potvarkį pripažino negaliojančiais, o ieškovų reikalavimą pripažinti jiems nuosavybės teises į 7,97 ha E. K. turėtos žemės paliko nenagrinėtą, nes šie klausimai spręstini administracine tvarka. 1999 m. sausio 12 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius išdavė pažymą, kad J. V. turi teisę į 10,62 ha iki nacionalizacijos valdytos E. K. žemės.

1998 m. lapkričio 11 d. D. Š. ir J. J., 1998 m. lapkričio 16 d. A. B., ieškovės R. B. motina, 1998 m. lapkričio 17 d. V. K., 1998 m. lapkričio 23 d. K. K. pateikė prašymus Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriui, kad joms atkuriamos nuosavybės dalys į E. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę, esančią duomenys neskelbtini kaime Kauno rajone, būtų įformintos jų brolio R. K.o vardu. Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. gegužės 17 d. įsakymu atkūrė nuosavybės teises į E. K. turėtą žemės sklypą R. K., J. V. ir D. E. L.. Kauno apskrities viršininkas 1999 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. K. į 4,55 ha žemės, iš kurių 3,48 ha – natūra ir 1,07 ha – išmokant kompensaciją pinigais. 2002 m. kovo 13 d. R. K. kartu su D. E. L. ir J. V. sudarė turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartį, pagal kurią buvo įregistruota R. K. nuosavybės teisė į 3,4288 ha žemės sklypą. 2007 m. rugsėjo 24 d. R. K. dovanojimo sutartimi 3,4288 ha žemės sklypą perleido sūnui atsakovui S. K..

              2010 m. ieškovės kreipėsi į teismą prašydamos: konstatuoti, kad jų 1998 m. prašymai Kauno rajono žemėtvarkos skyriui dėl atkuriamos nuosavybės dalies įforminimo R. K. vardu yra niekiniai sandoriai; pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. gegužės 17 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. K. vardu nuo priėmimo momento, taikyti restituciją, sumažinant R. K. atkuriamos nuosavybės teisės į žemę plotą iki 1,74 ha, o piniginę kompensaciją – iki 629,50 Lt, tuo pačiu pripažįstant nuosavybės teisių atkūrimą natūra A. B. - į 0,58 ha, D. Š. - į 0,58 ha, V. K. – į 0,58 ha bei pinigais 209,83 Lt – A. B., 209,83 Lt – D. Š. ir 209,83 Lt – V. K.; pripažinti 2007 m. rugsėjo 24 d. R. K. ir S. K. sudarytą dovanojimo sutartį iš dalies negaliojančia, sumažinant padovanotos žemės plotą iki 1,688 ha. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovių V. K., D. Š. ir R. B. ieškinį atmetė. Teismas motyvavo tuo, kad ieškovės praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą, t.y. sutrumpintą ieškinio senaties terminą, taikomą piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo. Teismo nuomone ieškovės, būdamos atidžios ir rūpestingos, turėjo galimybę žinoti ir faktiškai  žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą atsakovo R. K. vardu, tačiau dėl tuo metu pažeidžiamų jų teisių gynimo nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovių pasirašyti prašymai nėra sandoriai, todėl jie negali būti ginčijami nei 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalies, nei 2000 m. CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tiek ieškovės, tiek atsakovas R. Keturakis turėjo teisę į žemės nuosavybės atkūrimą bei buvo susitarę, kad nuosavybė bus atkuriama vienam R. K., pateikė savo prašymus, atitinkančius  įstatymo reikalavimus t. y. patvirtintus notaro. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo R. K. nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą yra įregistruota 2002 m.  kovo 13 d. turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutarties Nr. duomenys neskelbtini pagrindu, kuri šioje byloje nėra ginčijama. Teismo nuomone, nesprendžiant R. K. vardu įgytos žemės teisėtumo, nėra pagrindo spręsti ir vėliau sudarytų sandorių  pagrįstumo su atsakovu S. K., nes tai nesukels ieškovėms teisinių padarinių.

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovių apeliacinį skundą, panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti 2007 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartį ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: pripažino negaliojančia 2007 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartį, kuria R. K. padovanojo S. K. 3,4288 ha žemės sklypą, esantį Kauno r. sav., duomenys neskelbtini k., ir taikė restituciją – 3,4288 ha žemės sklypą, esantį Kauno r. sav., duomenys neskelbtini k., grąžino R. K. asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl atsisakymo pripažinti niekiniais ieškovių prašymus bei pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau vadovaujantis kitais motyvais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovės pagrįstai nurodė, kad jos neatsisakė nuosavybės teisių atkūrimo ir jų neperleido broliui R. K.. Šiuo atveju ieškovių prašymai joms priklausančią žemę įforminti brolio vardu buvo ne nuosavybės teisės atsisakymas ar perleidimas R. K., bet visų su nuosavybės teisių į žemę susijusių reikalų tvarkymo perleidimas atsakovui R. K. Kadangi ieškovių skundžiami jų 1998 m. prašymai Kauno apskrities viršininko administracijai iš esmės išreiškė jų tikrąją valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o parašų tikrumas buvo patvirtintas notaro, šių sandorių panaikinti ar pripažinti niekiniais, negaliojančiais ar netinkamos formos nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ieškovės, išreiškusios valią įforminti atkuriamas nuosavybės teises į E. K. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemę brolio R. K. vardu, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad atsakovas ginčo žemę valdys, naudos ir disponuos sutarta tvarka ir sąlygomis su ieškovėmis. Atsakovas patvirtino, jog, netekus galimybės žemėje, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, atstatyti tėviškės, buvo nuspręsta žemę parduoti ir gautas lėšas pasidalyti tarpusavyje. Kol atsakovas R. K. valdė perduotą žemę pagal su ieškovėmis sutartomis sąlygomis, toks žemės valdymas atitiko ieškovių valią ir interesus, tačiau R. K. 2007 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartimi žemę perleidus sūnui atsakovui S. K., buvo pažeistas D. Š., V. K. ir A. B. ir R. K. susitarimas dėl žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo, be to, ieškovės prarado realią galimybę įgyvendinti savo teises į šią žemę ar reikšti reikalavimus R. K., nes šiam žemė nebepriklausė, o naujojo žemės savininko S. K. nesaisto su ieškovėmis joks susitarimas dėl ginčo žemės pardavimo ir gautų sumų pasidalijimo. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad R. K. neturėjo teisės be seserų ieškovių sutikimo perleisti 3,4288 ha žemės sklypo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą, pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. papildomą sprendimą perskirstant turėtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti kasatoriams iš ieškovių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu, netinkamo aiškinimo ir taikymo

              1.1. Kasatorius nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi pripažino negaliojančiu sandorį, nenurodydamas jokio įstatyme išvardyto pagrindo, taip pažeisdamas imperatyviuosius CK 1.78 straipsnio 3 dalies reikalavimus, įtvirtinančius, kad niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai.

              1.2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi. Pretendentai, perleidžiantys jiems priklausančią teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą kitiems pretendentams, savo valią išreiškia pasirašydami susitarimą, o jų parašus patvirtina notaras. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai taikė tuo metu galiojusias materialiosios teisės normas ir pagrįstai sprendė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovas Robertas Keturakis turėjo teisę į žemės nuosavybės atkūrimą bei, susitarę, kad nuosavybės teisė bus atkuriama vienam pretendentui, t. y. atsakovui Robertui Keturakiui, pateikė prašymus, atitinkančius įstatymo reikalavimus, t. y. ieškovių parašai buvo patvirtinti notaro.  Tokiu atveju, jei ieškovių prašymai reiškė tik visų su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių reikalų tvarkymo perleidimą, tai turėjo būti patvirtintas įgaliotiniui suteikiamas teises patvirtinantis įgaliojimas, kurio šiuo atveju byloje nėra.

              2. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas bei sprendimo priėmimą, aiškinimo ir taikymo

              2.1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė, kokią materialiosios teisės normą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė, taip pažeisdamas CPK 330 straipsnį, kuriame nustatyta, kad materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti arba pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas, kokią teisės normą taiko darydamas savo išvadas ir kokiu teisiniu pagrindu pripažįsta dovanojimo sutartį negaliojančia, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, kuriame nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

              2.2. Kasatorius konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiu visą sandorį, o ne jo dalį, kaip prašė ir pačios ieškovės, peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Be to, Panevėžio apygardos teismas apeliacinio skundo reikalavimus peržengė ne tik reikalavimų dalyje, bet ir motyvuojamojoje dalyje remdamasis ne apelianto nurodytais motyvais, į kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys galėjo atsikirsti, bet ir naujais motyvais, dėl kurių atsakovai bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys neturėjo galimybių pareikšti savo atsikirtimų.

Taigi, kasatoriaus teigimu, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, dėl ko šio teismo priimta nutartis yra neteisėta ir naikintina.  

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės V. K., D. Š. ir R. B. prašo atmesti kasacinį skundą, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą, taip pat spręsti klausimą dėl mirusio trečiojo asmens byloje J. J. teisių ir pareigų perėmėjų įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sąmoningai iškreipė teisinių santykių susiformavimo momentu galiojusią teisės normą ir ieškovių 1998 m. prašymus prilygino susitarimams, nurodantiems, į kurias to paties turto dalis pretendentai pageidauja atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovių pasirašyti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra sandoriai, ir nustatė faktinę aplinkybę, kad 1998 m. prašymais nebuvo atsisakyta nuosavybės teisių. Atsakovas Robertas Keturakis (nepaisant to, kad teisiniai santykiai nebuvo formalizuoti) ginčo žemę valdė tik patikėjimo teise. Nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir nėra formalios nuorodos į CK 6.470 straipsnio 3 dalį ir 6.471 straipsnio 2 dalį, tačiau nutarties turinys rodo, kad taikant CK 1.80 straipsnio 2 dalį, 6.145 straipsnio 1 dalį buvo vadovautasi būtent šiomis teisės normomis. 
2. Kasatoriaus teiginiai, kad R. K. buvo ginčo žemės savininkas pagal 2002 m. kovo 13 d. turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sutartį, yra nepagrįsti, nes atidalijimo iš bendrosios nuosavybės sandoris nesukuria asmeniui naujos nuosavybės teisės. Byloje nustatyta, kad R. K. žemės sklypo savininku tapo Kauno apskrities viršininko sprendimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, laikydamas labiau reikšmingu 2002 m. kovo 13 d. susitarimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės nei Kauno apskrities viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikė viršenybę formai prieš turinį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė šias faktines aplinkybes ir nuosavybės atsiradimo faktą susiejo su apskrities viršininko įsakymo priėmimu.
3. Ieškovių manymu, nors trečiasis asmuo J. J. yra mirusi iki paduodant kasacinį skundą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procese ji atstovavo ne tik atsakovo R. K., bet ir ieškovių D. Š. V. K. ir A. B. interesams, todėl nepriklausomai nuo to, ar galutinis teismo sprendimas bus kasatorių ar ieškovių naudai, kils J. J. atsakomybės klausimas ir vadovaujantis CK 5.63 straipsniu reikalavimai galės būti kreipiami į J. J. įpėdinius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas tikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl viešojo intereso apsaugos ir kai kyla visuomenės poreikis, teismas gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl kasaciniame skunde, bet ir kituose proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, t. y. teismas tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi visuomenės poreikį ir būtinybę apginti viešąjį interesą, priėmė sprendimą peržengti kasacinio skundo ribas bei pasisakyti ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Dalyvaujantys byloje asmenys apie šį teismo ketinimą buvo informuoti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, jog nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas nereiškia savaiminio šių teisių tęstinumo, todėl asmenys, patenkantys į nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, turi tik teisę atkurti nuosavybės teisę, bet ne nuosavybės teisę, kaip tokią. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamos bylos atveju – į kaimo vietovėje esančią žemę), kol ji neįgyvendinta, yra tik hipotetinė teisė, t. y. tik įstatyme įtvirtinta galimybė įgyti subjektinę teisę.

Tam, kad taptų pretendentu atkurti nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę, pilietis turi atlikti atitinkamus įstatyme nurodytus veiksmus, visų pirma – pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Prašyme, be kitų būtinų duomenų, turėjo būti nurodyta pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prie jo turėjo būti pridėti dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su buvusiu savininku, taip pat šio turėtas nuosavybės teisės nacionalizacijos momentu (1991 m. Atstatymo įstatymo 4, 10, 11 straipsniai, 1997 m. Atkūrimo įstatymo 4, 10, 11 straipsniai). Tik įstatymo nustatytais terminais pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises ir įvykdęs kitus įstatyme nustatytus reikalavimus, pilietis įgyja subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, ir tik įgaliotai valstybės institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – nuosavybės teisę, kaip tokią. Taigi tol, kol nėra priimto sprendimo atkurti nuosavybės teises, pilietis turi tik teisę atkurti nuosavybės teises ir tik ši jo teisė tam tikrais neteisėtais valstybės institucijų ar trečiųjų asmenų veiksmais gali būti pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. A., bylos Nr. 3K-3-358/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovės V. K., D. Š. ir R. B. motina A. B. nuosavybės teisės į E. K. turėtą nekilnojamąjį turtą – žemę – neįgijo, nes nuosavybės teisės buvo atkurtos atsakovo, jų brolio, R. K. vardu.

Piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyti du būdai, kuriais buvo galima atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ar į didesnę to turto dalį kitam nei nustatyta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse asmeniui, t. y. atsisakyti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kito asmens naudai:

1) sutartis dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo tarp pretendento ir kito asmens pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Teisę atkurti nuosavybės teises pretendentas galėjo perleisti savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir, pagal ginčo metu galiojusią įstatymo redakciją, kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Šioje normoje nenustatyta, kokia konkrečia sutartimi gali būti perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises. Joje taip pat nenustatyta, kad minėtos teisės perleidimo sutartis turi būti atlygintinė, todėl perleisti jas kitam asmeniui buvo galima atlygintinai arba neatlygintinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008). Jokių kitokių reikalavimų, išskyrus sandorio notarinės formos ir pilietybės reikalavimą, šioje normoje nebuvo nustatyta.

2) pretendentų tarpusavio susitarimas dėl dalių, į kurias atkuriamos nuosavybės teisės pagal Atkūrimo tvarkos 15 punktą (nagrinėjamo ginčo metu – 17 punktą), t. y. vienas pretendentas galėjo pasilikti sau nulinę dalį nuosavybės kito pretendento naudai. Skirtingai nei sutartis dėl teisės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą perleidimo, šis susitarimas galėjo būti sudaromas tik pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. tik asmenų, laiku ir tinkamai pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises, taip pat jį turėjo pasirašyti visi susitarime dalyvaujantys pretendentai, o jų parašai patvirtinti notaro.

Byloje nustatyta, kad V. K., D. Š. ir A. B. 1998 m. prašymais prašė joms atkuriamos nuosavybės dalį į E. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę įforminti brolio R. K. vardu. Notarai patvirtino prašymus pasirašiusių asmenų parašo tikrumą. Byloje kilo ginčas siekiant nustatyti, ar tokio pobūdžio prašymas yra sandoris ir ar jis gali būti prilyginamas vienam iš pirmiau įvardytų būdų, kuriais nuosavybės teisės atkuriamos kitam asmeniui, ar tokių prašymų sukelti teisiniai padariniai – nuosavybės teisių atkūrimas vienam iš pretendentų atitinka įstatymų nuostatas.

Kasatoriai teigia, kad ieškovės ir atsakovas R. K. buvo susitarę, kad nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atkurs vieno iš pretendentų, R. K., vardu. Nagrinėjamoje byloje prašymus atkurti nuosavybės teises į E. K. turėtą žemės sklypą atsakovo R. K. vardu pateikė ne tik ieškovės V. K., D. Š., A. B. (R. B. motina), bet ir K. K., J. J. Byloje nėra duomenų, kad K. K. ginčytų sprendimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atsakovo R. K. vardu, o J. J., byloje dalyvavusi kaip trečiasis asmuo, palaikė savo 1998 m. prašymą teigdama, jog tokio prašymo, kaip susitarimo perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turinys buvo gerai žinomas ir jos seserims, ieškovėms. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. K. paaiškino, kad, paaiškėjus, jog jis ir jo seserys neturi teisės atkurti tėviškės sklype, ties kurio viduriu yra Via Baltica kelias, buvo numatyta, kad žemė patikima vienam iš pretendentų, parduodama ir pasidalijama. Tą patį patvirtino ir ieškovių atstovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodydamas, jog nuo 1999 m. jo klientėms nebuvo žinoma, kad nuosavybės teisės į šią žemę buvo atkurtos, tarp giminaičių buvo kalbama, kad žemės sklypas bus parduotas, jog kiekvienam priklauso kažkokia dalis. Savo ieškinyje ieškovės taip pat nurodo, kad jų su R. K. nesiejo sutartiniai santykiai, todėl liko neišspręsta, kokius įsipareigojimus už gaunamą žemę prisiima R. K. Kasaciniam teismui pateiktame ieškovių 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašyme taip pat nurodyta, kad pareiškimas, jog pareiškėjo nuosavybės teisė turi būti įforminta R. K. vardu, savaime nereiškia nuosavybės teisės atsisakymo, tačiau jei nuosavybės teisės buvo atsisakyta, tai lieka neaišku, ar šis atsisakymas yra neatlygintinis. Taip pat pažymėta, kad lieka neaišku, kokius įsipareigojimus už gaunamą žemę prisiima R. K., o jei jis neprisiima jokių įsipareigojimų, tai kokiais pagrindais ieškovės atleido jį nuo turtinių prievolių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymuose nenumatyta galimybės atsisakyti teisės atkurti nuosavybės teises kitokiu nei pirmiau išvardyti būdai. Nagrinėjamoje byloje ieškovių prašymai nuosavybės teises atkurti jų brolio R. K. vardu išreiškė ieškovių valią neatkurti nuosavybės teisių joms pačioms ir nesukūrė nei joms, nei atsakovui, nei tretiesiems asmenims kokių nors teisinių pareigų. Minėtų prašymų negalima prilyginti nei sutarčiai dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo, nei pretendentų susitarimui dėl atkuriamos nuosavybės dalių paskirstymo.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovės ir atsakovas buvo susitarę dėl nuosavybės teisių atkūrimo vieno iš įpėdinių vardu ir atitinkamai tam tikros materialinės naudos paskirstymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad „susitarimas“ ir „sutartis“ dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo, kurios reikalavo Atkūrimo įstatymas, šiuo atveju savo apimtimi nesutampa. Pirma, esminis sutarties požymis yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Šiuo atveju ieškovių 1998 m. prašymai buvo skirti valstybės institucijoms, sprendžiančioms dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tai nesukūrė jokių tarpusavio teisių ir pareigų ieškovėms ir atsakovui R. K. Antra, įstatymo imperatyviai nustatyta būtina šios sutarties notarinė forma. Šiuo atveju jei susitarimas buvo, tai jis buvo žodinis. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taigi negaliojančiu gali būti pripažintas tik šalių žodinis susitarimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo vieno iš įpėdinių vardu, bet ne patys ieškovių prašymai. Teisėjų kolegija nesutinka ir su kasatorių argumentais bei pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo metu galiojusios Atkūrimo tvarkos 17 punktas (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija – 15 punktas), nustatęs, kad prie prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą taip pat gali būti pridėtas piliečių susitarimas, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, nedraudė pretendentams nurodyti, kad nuosavybės teisės atkuriamos būtų ne į tam tikrą turto dalį, o apskritai kitam pretendentui, todėl kad tokio pobūdžio susitarimas turėjo būti sudaromas visų susitarime dalyvaujančių pretendentų ir jų visų pasirašomas, be to, jame turėjo aiškiai atsispindėti dalys, tenkančios vienam ar kitam pretendentui. Pretendentas, kaip pažymėta pirmiau, yra asmuo, laiku ir tinkamai išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises. Šiuo atveju ieškovės neišreiškė valios atkurti joms nuosavybės teises, todėl neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Neturėdamos tokios teisės, jos negalėjo susitarti ir dėl nuosavybės dalių paskirstymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vieno asmens prašymas apskritai negali būti prilyginamas jokiam susitarimui. Jame išreikšta tik vieno asmens valia, nesuderinta su kitu asmeniu, t. y. nebuvo aptartos susitarimo perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą sąlygos, galimas atlyginimas, jo dydis, tvarka ar atkuriamos nuosavybės dalys, tenkančios vienam ar kitam pretendentui.

Pagal piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, ne nekilnojamojo turto savininkų, o kitų asmenų, nustatytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko, kuris yra miręs, teisės. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisę atkurti nuosavybės teises turi turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Nagrinėjamoje byloje turto savininkė – E. K. ir jos vaikai – K. K. ir J. K. yra mirę, todėl teisę atkurti nuosavybės teises turėjo K. ir J. K. įpėdiniai. Ginčas kilo tarp K. K. vaikų, iš kurių nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos D. E. L. (0,59 ha) ir R. K. (3,48 ha). Kitiems K. K. vaikams – ieškovėms V. K., D. Š., A. B. (R. B. motinai) bei K. K. ir J. J. nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Kaip pažymėta pirmiau, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasideda piliečiui pateikus prašymą (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis).  Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustato prašymo atkurti nuosavybės teises turinį ir formą. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad turinio ir formos reikalavimus atitinkančius prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė tik D. E. L. ir R. K. Kitų pretendenčių prašymai neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes jie buvo surašyti laisva, ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta forma, juose nebuvo nurodytas nei nekilnojamojo turto – ginčo žemės sklypo – dydis, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, nei atkūrimo būdas (natūra, kitu žemės sklypu ar kompensacija), galų gale neišreikšta ir pačių pareiškėjų valia atkurti nuosavybės teises, jos prašymuose nurodo joms atkuriamos nuosavybės dalį įforminti brolio R. K. vardu. Jų išreikštą valią patvirtino ir tolesni ieškovių veiksmai, t. y. ieškovės nuo 1998 m., kada buvo pasirašyti jų prašymai, iki 2007 m., kai ginčo žemės sklypas dovanojimo sutartimi buvo perduotas atsakovui S. K., nesidomėjo ginčo žemės sklypo valdymu ir naudojimu, nereiškė dėl to jokių pageidavimų ar pretenzijų. Taigi ieškovės nesiekė teisinio rezultato – nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą, atsakovas R. K. vienas rūpinosi žemės išlaikymu ir tvarkymu. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės, išreiškusios valią įforminti atkuriamas nuosavybės teises į E. K. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemę brolio R. K. vardu, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad atsakovas ginčo žemę valdys, naudos ir disponuos sutarta tvarka ir sąlygomis su ieškovėmis. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra akivaizdžių įrodymų, kurie liudytų, kad ieškovės siekė pačios atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o, kaip pažymėta pirmiau, nuosavybės teisė laikoma įgyta tik nuo atitinkamo administracinio akto atkurti nuosavybės teisės priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad nei ieškovės išreiškė valią atkurti joms nuosavybės teises, nei buvo priimtas atitinkamas administracinis aktas, ieškovės neturėjo nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, taigi neturėjo pagrindo susitarti ir dėl jo naudojimo, valdymo ir disponavimo juo sąlygų.

Taigi nagrinėjamoje byloje valią atkurti nuosavybės teises išreiškė tik du K. K. įpėdiniai – D. E. L. ir R. K. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, suformulavo taisyklę, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi tam, kad būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtina asmens, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, valia. Jei vienas iš pretendentų atsisako savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepaduoda prašymo atkurti nuosavybės teises, t. y. įstatymo nustatyta tvarka nepareiškia valios atkurti nuosavybės teises, kitam pretendentui (pretendentams), laiku padavusiems prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusio savininko turtą, t. y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti asmuo, atsisakęs šios savo teisės arba per nustatytą terminą nepadavęs prašymo atkurti nuosavybės teises. Nagrinėjamoje byloje žemesnių instancijų teismai nustatė, kad Kauno apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymas ir sprendimas atkurti nuosavybės teises R. K. vardu atitinka įstatymų reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju ypač svarbu nustatyti, kokiu konkrečiai teisiniu pagrindu buvo priimti ginčytini administraciniai aktai. Kaip pažymėta pirmiau, ieškovių prašymai atkurti nuosavybės teises brolio vardu negalėjo būti teisėtas pagrindas dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. K. į didesnę ginčo žemės sklypo dalį, nes ieškovių prašymai nėra nė vienas iš būdų – sutartis dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo ar pretendentų susitarimas dėl turto dalių, kuriais buvo galima atsisakyti nuosavybės teisių. Tačiau ieškovės, pateikdamos turinio ir formos reikalavimų neatitinkančius prašymus, neišreiškė ir valios atkurti joms pačioms nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl į visą K. K. priklausiusią turto dalį (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis) nuosavybės teises įstatymų nustatyta tvarka ir forma prašė atkurti tik D. E. L. ir R. K. Nė vienam iš pretendentų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytais terminais neginčijus sprendimo dėl turto dalių paskirstymo, o ieškovėms bei kitoms dviem K. K. įpėdinėms tinkamai nepareiškus valios dėl  nuosavybės teisių atkūrimo, konstatuotina, kad R. K. buvo teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Nagrinėjamoje byloje ieškovės nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl jų išreikšta valia, tiksliau – neišreiškimas, neatitiko jų tikrosios valios tuo metu. Ieškovių sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą praėjus daugiau kaip 12 metų nuo jų pradinės valios neišreiškimo bei pasibaigus visiems teisės aktų nustatytiems terminams kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat nurodytos aplinkybės dėl žodinių ieškovių ir atsakovo susitarimų dėl žemės realizavimo  laikotarpio bei atsiskaitymo už žemę termino, nėra pagrindas naikinti administracinius aktus.

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nuosavybės teisių atkūrimo metu ieškovių valia buvo ne įgyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o gauti tam tikrą materialinę naudą. Ginčas kilo tik 2007 m. R. K. dovanojimo sutartimi ginčo žemės sklypą perdavus savo sūnui, su kuriuo ieškovių, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nesieja joks susitarimas dėl ginčo žemės sklypo pardavimo ir gautų pajamų pasidalijimo. Taigi ieškovės nesutiko ne su nuosavybės teisių atkūrimu, bet su vėliau kilusiais teisiniais padariniais. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos teisėtai, taigi jis vienintelis buvo ginčo žemės sklypo savininkas, turėjęs teisę juo laisvai disponuoti. Atsižvelgiant į tai, naikinti dovanojimo sutarties teisinio pagrindo nėra. Ieškovių ir R. K. susitarimas dėl ginčo žemės sklypo realizavimo ir atsiskaitymo, kaip pažymėta pirmiau, nesukelia jokių teisinių padarinių. Iš šio šalių susitarimo gali kilti atsakovų moralinė prievolė atlyginti ieškovėms už tai, kad jos nepareiškė valios atkurti joms nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, tačiau moralinė prievolė nėra teisinis veiksmas, todėl nėra ir teisinio pagrindo užtikrinti jos įgyvendinimą. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovių argumentais, kad atsakovas, kaip naudos gavėjas, privalėjo pasirūpinti tinkama kitų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą valios išraiška, o jei jis to nepadarė, jis turi atsakyti civiline tvarka, o valstybė savo prievolę iš esmės yra įvykdžiusi – atkūrusi nuosavybes teises į tiek žemės, į kiek pretendavo visi asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad piliečių pareiga yra tinkamai vykdyti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti jų, tačiau piliečiai nėra įpareigoti savo iniciatyva imtis veiksmų, kurie nėra būtini. Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese veikė valstybės institucijos, kurios buvo atsakingos už tinkamą teisės aktų taikymą, piliečių informavimą apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei jų pateiktų prašymų trūkumų šalinimą. Taigi piliečiai, taip pat ir ieškovės bei atsakovas R. K., pasitikėdami valstybės institucijomis ir jų darbuotojų  kompetencija, tik vykdė valstybės institucijų reikalavimus pateikti atitinkamos formos prašymus, sutartis ir kitus reikalingus dokumentus. Iš byloje surinktų įrodymų negalima nustatyti, kad R K., atkurdamas nuosavybės teises į visą ginčo žemės sklypą, atliko neteisėtus veiksmus ar siekė apgaulės būdu pasisavinti jam nepriklausančią turto dalį.

Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo

Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, nurodo, kad teismas nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas pripažindamas negaliojančia visą dovanojimo sutartį, o ne jos dalį, kaip prašė ieškovės, taip pat tinkamai nemotyvavo tokio savo sprendimo.

CPK 320 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo ribos apeliacinės instancijos teisme. Šios instancijos teismas nagrinėja apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą bei patikrina, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnyje. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl visuotinai pripažinto principo, draudžiančio apeliacinei instancijai peržengti apeliacinio skundo ribas, nurodė, kad tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu, jeigu apeliantas ir neišvardijo visų susijusių su ginčo dalyku teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo, kaip ir bet kurio kito teisingumą vykdančio teismo, pareiga – savarankiškai, klausant tik įstatymo kvalifikuoti bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes (Konstitucijos 109 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, net jeigu apeliaciniame skunde šios faktinės aplinkybės nebuvo kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti 2007 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartį ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia ir pritaikė restituciją, t.y. ginčo žemės sklypą grąžino R. K. nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu padarė tokią išvadą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir nėra suvaržytas naujai vertinti byloje pateiktus įrodymus ir pritaikyti kitas teisės normas nei pirmosios instancijos teismas ar kurios nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau turi pagrįsti ir argumentuoti savo naujai padarytas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš naujo vertindamas bylos faktines aplinkybes, padarė prieštaringas išvadas nurodydamas, kad Kauno apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymas ir sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą R. K. vardu buvo priimti remiantis teisėtais ir galiojančiais ieškovių prašymais ir atitiko jų išreikštą valią bei interesus, tačiau kartu nustatė, kad R. K. neturėjo teisės be seserų, ieškovių, sutikimo perleisti ginčo žemės sklypo savo sūnui. Taigi neaišku, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas suvaržė R. K. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, o panaikindamas visą dovanojimo sutartį ir pritaikydamas restituciją iš esmės neišsprendė šalių ginčo. Kaip pažymėta pirmiau, R. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ieškovių prašymai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese nesukūrė šalims teisių ir pareigų. Taigi šiuo atveju ne apeliacinio skundo ribų peržengimas, o netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasatoriai prašė pakeisti ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. papildomą sprendimą, perskirstant turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovų prašoma priteisti 2420 Lt suma už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme viršija maksimalų Advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas dydį ir yra mažintina iki 1275 Lt. Atmetus ieškovių ieškinį ši suma kasatoriams priteistina iš kiekvienos ieškovės lygiomis dalimis, t. y. po 425 Lt.

Kasatoriai nepateikė atstovavimo išlaidas, patirtas rengiant kasacinė skundą, pagrindžiančių įrodymų.  

Kasacinis teismas patyrė 101,38  Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovų kasacinį skundą, jų atlyginimas valstybės naudai priteistinas lygiomis dalimis iš ieškovių V. K., D. Š., R. B. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d, papildomą sprendimą ir iš ieškovių V. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini), D. Š. (asmens kodas duomenys neskelbtini), R. B. (asmens kodas duomenys neskelbtini) atsakovų  S. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini) ir R. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini) naudai po 425 (keturis šimtus dvidešimt penkis) Lt.

Priteisti iš ieškovių V. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini), D. Š. (asmens kodas duomenys neskelbtini), R. B. (asmens kodas duomenys neskelbtini) valstybei iš kiekvienos po 33,80 Lt (trisdešimt tris litus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Egidijus Laužikas

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė