Civilinė byla Nr. 2A-446-881/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-09612-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.1.;
114.11.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus,
Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Navaga“
apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10
d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-670-821/2012 pagal ieškovo „BTA Insurance
Company“ SE
ieškinį atsakovui UAB
„Navaga“
dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – V. L..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
ieškovas
„BTA
Insurance Company“ SE
ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš
atsakovo UAB
„Navaga“ 10
316,51 Lt draudimo išmoką, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos
iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat
bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu sudarė privalomojo draudimo
sutartį Nr. 12 2662203, pagal kurią buvo apdrausta automobilio Renault Premium
420.19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo
civilinė atsakomybė už autoįvykio metu padarytą žalą. 2010 m. birželio 9 d. Vokietijoje
įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis Alfa Romeo, valst. Nr.
(duomenys neskelbtini). Autoįvykio kaltininku pripažintas
atsakovo vairuotojas V. L.. Dėl apgadinto automobilio
ieškovas išmokėjo 51 582,52 Lt draudimo išmoką. Kadangi atsakovas neįvykdė
pareigos pranešti draudikui raštu per tris darbo dienas apie įvykį, taip pat
nepateikė draudikui prašomos informacijos, ieškovas įgijo teisę reikalauti iki
20 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
II.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012
m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš
atsakovo 5
158,25 Lt draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo teisme 2011 m. spalio 28 d. iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 117 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje
ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2010 m. birželio 21 d. ieškovas iš
Vokietijos gavo pranešimą-pretenziją dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio.
2010 m. birželio 28 d. pranešimu ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas užpildyti
pranešimo apie eismo įvykį užsienyje formą, pateikti formoje reikalaujamų
dokumentų kopijas bei įvykyje dalyvavusios transporto priemonės nuotraukas.
Pašto siuntų lydraštis Nr. 221 patvirtina, kad šis pranešimas atsakovui buvo
išsiųstas 2010 m. birželio 28 d. dieną. Teismas konstatavo, kad nors atsakovas
neigė gavęs ieškovo pranešimą, įrodymų draudiko paštu išsiųsto pranešimo prezumpcijai
paneigti nepateikė, todėl tikėtina, kad atsakovas praėjus protingam terminui
nuo išsiuntimo (po penkių kalendorinių dienų), t. y. 2010 m. liepos 2 d.,
ieškovo pranešimą turėjo gauti. Atsakovas per draudiko nustatytą terminą
nepranešė apie 2010 m. birželio 9 d. eismo įvykį. Atsakovas nepateikė įrodymų,
jog ieškovui savo iniciatyva pateikė pranešimą apie eismo įvykį ir kad jo
negalėjo pateikti dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad
atsakovas pažeidė TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pareigą per
nustatytą terminą pranešti draudikui apie eismo įvykį. Teismas pažymėjo, kad tokią
pareigą atsakovas turėjo ir tuo atveju, kai nėra aišku, kuris įvykio dalyvis
yra atsakingas už eismo įvykio kilimą. Nors atsakovas neigė automobilio
Renault Premium 420.19
dalyvavimą eismo įvykyje, teigdamas, jog automobilio vairuotojas trečiasis asmuo
V. L. apie šį įvykį atsakovui nepranešė, tačiau atsakovo
atstovas posėdžio metu patvirtino, jog minėtas automobilis eismo įvykio metu galėjo
būti Vokietijoje. Taip pat negalėjo paaiškinti, kokiu būdu 2010 m. birželio 9
d. Berlyno policijos eismo įvykio deklaracijoje galėjo atsirasti tikslūs ir
išsamūs atsakovo automobilio ir vairuotojo V. L. duomenys
bei trečiojo asmens V. L. rašyta informacija apie eismo
įvykį.
Taigi teismas konstatavo, kad nors atsakovo atstovai teigė, kad jokio įvykio
trečiasis asmuo nepadarė, tačiau jokių įrodymų savo atsikirtimams patvirtinti
nepateikė. Teismo nuomone, nėra
pagrindo abejoti į bylą pateiktų dokumentų patikimumu bei legitimumu, nes
dokumentais liudijama informacija yra neprieštaringa ir nuosekli, dokumentus
ieškovui pateikė draudimo įmonės atstovas pretenzijoms nagrinėti (TPVCAPD įstatymo
14 str., CPK 114 str.1 d.). Teismas pabrėžė, kad įrodymų pakankamumo taisyklė
civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.
Teismas
sprendė, kad ieškovui išmokėjus didesnę, nei nurodyta eismo įvykio
deklaracijoje, žalos sumą, bei nesant byloje pateiktos ekspertizės ataskaitos,
pagrindžiančios nukentėjusiam asmeniui išmokėtos žalos padidėjimą, nėra
pagrindo išvadai, jog žala padidėjo dėl atsakovo pažeidimo ar kaip kitaip
sudarė didelius sunkumus ieškovui išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes bei
nustatyti realios žalos dydį. Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas
priteisė ieškovui 10 procentų (5 158,25 Lt) nuo jo išmokėtos nukentėjusiam
asmeniui išmokos.
III. Apeliacinio
skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Navaga“ apeliaciniu skundu prašo
panaikinti Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovas nepateikė įrodymų,
patvirtinančių, kad už žalos atsiradimą yra kaltas atsakovas, kad buvo patirta
žala ir kokio dydžio, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl informacijos apie
eismo įvykį pateikimo, taip pat, kad ieškovas tą žalą kompensavo. Ieškovo
pateiktos dokumentų kopijos nepatvirtintos CPK 114 straipsnio 1 dalies
nustatyta tvarka.
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Navaga“ apeliacinį
skundą ieškovas „BTA
Insurance Company“ SE ginčija jo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad
apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti
skundžiamu sprendimu. Pažymi, kad atsakovas tyčia nebendradarbiavo su draudimo
įmone, ignoravo įstatyminę prievolę pranešti apie įvykį per 3 darbo dienas ir
draudikui prašant teikti informaciją apie įvykį.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos
aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas
nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai
to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos
Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios
sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą
argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos
teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs
teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės
ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo tenkino
iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas taip pat nenustatė absoliučių
skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų,
numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš apelianto ieškovui
priteista 5 158,25 Lt draudimo išmokos, apeliantas tvirtina, kad teismui nebuvo
pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad už žalos atsiradimą yra kaltas
atsakovas, kad buvo patirta žala, jei taip, kokio dydžio, kad ieškovas kreipėsi
į atsakovą dėl informacijos apie eismo įvykį pateikimo, taip pat, kad ieškovas
tą žalą kompensavo. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos
teismas visas teisiškai reikšmingas aplinkybes apie Vokietijoje įvykusį eismo
įvykį, jo aplinkybes, padarytą žalą ir jos kompensavimą nustatė iš byloje
esančios Vokietijos policijos pareigūnų užpildytos 2010 m. birželio 9 d. eismo
įvykio deklaracijos, ieškovo ir „Inter Europe AG“ susirašinėjimo, 2010 m.
lapkričio 15 d. draudžiamojo įvykio tyrimo akto Nr. ZK/10/1361, 2010 m.
lapkričio 23 d. tarptautinio mokėjimo pavedimo bei šalių paaiškinimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo klausimais ne kartą konstatuota, kad įrodymų
pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros
principu, pagal kurį išvadą apie faktų
buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių
dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti
esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi
įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą
teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką
nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą
apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių
abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis
civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių
filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m.
balandžio 15 d. nutartis civilinėje
byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vienos iš
šalių parengti ir pateikti įrodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių teisiniu
požiūriu yra tinkami ir gali būti nuneigiami kitais įrodymais, o ne atmetami
vien dėl to, kad atsakovas su jais nesutinka. Nesant įrodymų, paneigiančių
ieškovo pateiktų dokumentų turinio, apelianto argumentai dėl CPK 114 straipsnio
1 dalies ir kitų formos reikalavimų nesilaikymo yra formalūs ir teisiškai
nereikšmingi.
Teismas taip pat atmeta apelianto argumentą, kad 2010 m. birželio 28 d. ieškovo
pranešimas apeliantui neegzistavo ir nebuvo siunčiamas. Kaip matyti iš bylos
medžiagos, kartu su ieškiniu ieškovas pateikė šio pranešimo nuorašą (b. l. 8),
o vėliau – ne originalaus dokumento patvirtintą kopiją (b. l. 35), todėl
natūralu, kad šių dokumentų dydžiai skiriasi, o nuoraše nėra pranešimą
pasirašiusio asmens parašo. Šio pranešimo išsiuntimo apeliantui aplinkybes ir
išsiuntimą reglamentuojančias teisės normas išsamiai išanalizavo pirmosios
instancijos teismas. Nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų,
teisėjų kolegija jiems pritaria.
Remdamasis išdėstytais argumentais
apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės
normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio
skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Teisėjai
Jadvyga
Mardosevič
Vilija Mikuckienė
Virginijus
Kairevičius