Civilinė byla Nr. e3K-3-180-611/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10746-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.10.; 2.4.2.13; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano turtas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano turtas“ ieškinį atsakovams uždarosioms akcinėms bendrovėms „Transmedos projektai“, „Lumija“, „Iluma“, „Investicinis turtas“, „VentoNuovo“, „EEB“, „Vilniaus rentinys“, „Ictus LT“, „Švarus kiemas“, „Šviesos spektras“, „BC12“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, K. B., A. I., V. K. V. A., E. A., M. P. K., J. M. (J. M.), A. M., E. K., R. M., A. K., K. K., L. S., J. Č., R. Č., V. Š., V. L., I. P.-L., G. Ž., V. Ž., R. B., J. B., V. A. K. (W. A. K.), T. V., L. V., E. Z., V. Ū., V. A., R. Š., S. G. (S. G.), I. R., R. J. R., D. S., E. S., R. A., R. P. A., K. A., T. L., R. L., E. K., V. K., L. J., V. M., L. Š., A. Š., L. P., E. P., D. Ž., D. Ž., J. H., K. P., E. P., E. J., D. J., I. B., D. D.-P., G. P. (G. P.), R. Č., I. Č., R. B., R. B., R. T., A. G. (A. G.), M. G., D. R., D. B., D. J., E. C., A. C. dėl statybos užbaigimo akto ir statinio teisinės registracijos panaikinimo, statybos pripažinimo neteisėta bei statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždarosios akcinės bendrovės „Conresta“, „Pro-Hausas“, „Planas B“, „Sumanus valdymas“, akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, „Swedbank“, SEB bankas, „Luminor Bank“, „Ergo Insurance, SE“, kooperatinė bendrovė Kauno kredito unija, kredito unija „Mano unija“ (akcinė bendrovė „Mano bankas“), bendrovė „Danske Bank AS“, veikianti per filialą Lietuvoje, bendrovė „BTA Baltic Insurance Company AS“, veikianti per filialą Lietuvoje, išvadą teikianti institucija Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl minimalaus atstumo nuo daugiabučio gyvenamojo pastato iki gretimo sklypo ribos, atraminės sienutės kaip inžinerinio statinio kvalifikavimo, statybos (ne)nukrypstant nuo statybą leidžiančio ir teritorijų planavimo dokumentų, taip pat dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė:

2.1.                      panaikinti 2018 m. kovo 8 d. statybos užbaigimo aktą Nr. ACCA-100-180303-00104; panaikinti pastato – daugiabučio gyvenamojo namo, pažymėto plane 17A6/b, teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre;

2.2.                      įpareigoti atsakovus – pastato statytoją ir bendraturčius, t. y. UAB „Transmedos projektai“, UAB „Lumija“, K. B., UAB „Iluma“, A. I., UAB „Investicinis turtas“, V. K. V. A. ir kitus atsakovus, per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pagal parengtą projektinę dokumentaciją ir jos pagrindu gautą naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ir (ar) pertvarkyti atsakovės UAB „Transmedos projektai“ valdomoje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalyje ir už jos ribų pastatytą daugiabutį gyvenamąjį namą, pažymėtą plane (duomenys neskelbtini), taip, kad jis atitiktų teisės aktų reikalavimus, teritorijų planavimo dokumentų sprendinius;

2.3.                      įpareigoti atsakovus per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti atsakovės UAB „Transmedos projektai“ valdomoje 3328/10035 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje ir už jos ribų pastatytą daugiabutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę, jei jie per nustatytą terminą neatliks šios nutarties 2.2 punkte nurodytų veiksmų; atsakovams savo lėšomis nepašalinus statybos padarinių, t. y. nenugriovus daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), ir nesutvarkius statybvietės, skirti bendrai atsakovams 50 Eur baudą už kiekvieną delsimo įvykdyti teismo sprendimą dieną, sumokant baudą ieškovei į jos atsiskaitomąją sąskaitą, ir suteikti teisę ieškovei nugriauti savavališkai pastatytus statinius atsakovų lėšomis, jeigu atsakovai ilgiau kaip 1 mėnesį dels įvykdyti įpareigojimą pašalinti savavališkos statybos padarinius;

2.4.                      priteisti ieškovei iš atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad ji yra gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkė, besikreipianti į teismą pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalį, nes gretimame sklype pastatas pastatytas nukrypstant nuo statybą leidžiančio dokumento bei detaliojo plano sprendinių, pastatytas didesnio ploto, aukštesnis pastatas, o taip yra pažeidžiamos jos teisės, įskaitant ir tai, kad pablogėja ieškovei priklausančio pastato (duomenys neskelbtini) apžvelgiamumas, padidėja transporto srautai, sklype bus didesnis žmonių skaičius, triukšmas, užterštumas ir pan.

4.       Ieškinys grindžiamas tuo, kad:

4.1.                      Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Statybos inspekcija) 2017 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. P1-87 anksčiau išduotas statybos užbaigimo aktas Nr. ACC-100-171011-00356 buvo panaikintas, tačiau nepaisydama to, kad pažeidimai, dėl kurių ankstesnis statybos užbaigimo aktas panaikintas, iki šiol nepašalinti, Statybos inspekcija surašė 2018 m. kovo 8 d. statybos užbaigimo aktą Nr. ACCA-100-180303-00104, jis ginčijamas šioje byloje.

4.2.                      Atsakovė UAB „Transmedos projektai“ (statytoja) statybos laikotarpiu į ieškovės sklypą įleido laikinus inkarus, dėl kurių palikimo ieškovė atsakovei sutikimo nedavė ir kurie nepašalinti iki šiol, nors Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, priimdamas privalomąjį nurodymą, nurodė juos pašalinti.

4.3.                      Dalis statinio žemės sklype (duomenys neskelbtini) konstrukcijų – atraminės sienutės 0,29 cm ir 0,36 cm dalys patenka į ieškovės žemės sklypą. Siekiant tai nuslėpti atraminės sienutės viršutinė dalis susiaurinta, nupjaunant iki 50 cm viršutinio jos gylio, likusią konstrukciją paslepiant žemėmis. Ieškovė ne kartą informavo Statybos inspekciją apie šį pažeidimą ir prašė imtis teisės aktuose nustatytų veiksmų, tarp jų neišduoti ginčijamo 2018 m. kovo 8 d. statybos užbaigimo akto, tačiau, nepaisant to, ginčijamas aktas buvo išduotas.

4.4.                      Dalis statinio konstrukcijų pastatyta nesilaikant minimalaus 3 metrų atstumo iki ieškovei priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos, t. y. nesilaikant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“) priede Nr. 3 ir 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“) 192 punkte, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1-1488 patvirtintų teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano sprendinių įtvirtinto reikalavimo, nes 3 metrų iki ieškovės sklypo nėra matuojant ne tik nuo minėtos atraminės sienutės, kuri yra neatskiriama pastato dalis, bet ir nuo siurblinės bei šilumos punkto. Nustatyto atstumo nesilaikyta ne tik nuo ieškovės, bet ir nuo valstybinės žemės sklypo ribos. Pastato darbo projekto brėžiniu 2016.01-AS-DP_03, pagal kurį vykdytos statybos, pažeista detaliuoju planu nustatyta gyvenamosios-komercinės teritorijos reglamentų galiojimo riba. Detaliuoju planu nustatyta komercinė teritorija, vykdant statybas, yra sumažinta, praplečiant gyvenamosios-komercinės teritorijos reglamento ribas, o tai reiškia, kad kartu pakeistas ir užstatymo tankumas bei intensyvumas. Statybos techniniais dokumentais ir faktinėmis statybomis pakeitus reglamento galiojimo ribą, išsiplėtė ir gyvenamoji-komercinė teritorija.

4.5.                      Vadovaujantis projektu, pagal kurį išduotas statybą leidžiantis dokumentas, pastato aukštis yra 18,20 m, aukštų skaičius: 5/4 + 2 požeminiai aukštai. Faktiškai pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo aukštis yra 20,3 m, o aukštų skaičius: 6 + 2 požeminiai aukštai. Nukrypta nuo statybą leidžiančiame dokumente nurodytų rodiklių, t. y.: butų skaičius 14 (70–56) didesnis nei statybą leidžiančiame dokumente; bendrasis plotas yra 2819,67 (11 733,93-8914,26) kv. m didesnis nei statybą leidžiančiame dokumente; tūris yra 13 298 (50 570-37 272) kub. m didesnis nei statybą leidžiančiame dokumente.

4.6.                      Pastato statybos yra įvykdytos, nesilaikant minimalaus 15 m atstumo, nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 68 punkte, nuo įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę vartų iki gyvenamojo namo langų.

4.7.                      Ieškinio reikalavimuose nurodytų pasekmių ieškovė siekia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas privalo išspręsti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo klausimą. Griauti prašo tik tuo atveju, jei atsakovai būtų pasyvūs ir nesiimtų veiksmų pažeidimams pašalinti. Tam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, pakankamas terminas yra 6 mėnesiai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 28 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį.

6.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų tinkamumo, įvertino ieškovės byloje pareikštų reikalavimų pobūdį ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) teigti, jog ginčo pastato patalpų savininkai yra netinkami atsakovai byloje dėl neteisėtos ir (ar) savavališkos statybos padarinių šalinimo.

7.       Teismas nustatė, kad laikinieji gruntiniai inkarai, kurie buvo įleisti į ieškovės žemės sklypą, buvo atjungti (nupjauti) nuo ginčo statinio konstrukcijų ir jokios funkcinės paskirties nebeatlieka. Statytoja privalomuoju nurodymu įpareigota juos pašalinti. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar statytoja nurodymą įvykdė, tačiau teismas šiuo klausimu nepasisakė, nes tokio ginčo sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi reikalavimų dėl laikinųjų inkarų pašalinimo iš savo sklypo ieškovė šioje byloje nėra pareiškusi.

8.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“) 4.5 punktu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalimi, nesutiko su ieškovės teiginiu, kad atraminė sienutė yra ginčo pastato dalis. Teismas pažymėjo, kad jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius, jog atraminė sienutė yra pastato konstrukcinis elementas, be pačios ieškovės užsakymu pateiktos L. U. išvados, byloje nėra.

9.       Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė teiginių, jog ginčo statyba neatitinka statybą leidžiančių dokumentų ir detaliojo plano sprendinių. Aplinkybė, kad projektuojant pastatą buvo pakeistas statinių išdėstymas sklype, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog statytoja ar projektuotojas savavališkai pakeitė detaliojo plano sprendinius. Projekto rengimo, derinimo ir statybos leidimo išdavimo metu (2009 metais) nebuvo nustatytos specialios statinių išdėstymo sklypo ribose, nustatyto detaliajame plane, keitimo procedūros (plano tinklelio korekcijos). Tai patvirtino ir ieškovės samdytas specialistas G. T.. Tačiau teismas nesutiko, kad kokie nors tuo metu galioję teisės aktai nustatė prievolę iš naujo vykdyti detaliojo plano tvirtinimo procedūrą, nekeičiant esminių patvirtinto detaliojo plano sprendinių, pagrindinių rodiklių, t. y. tik atliekant tinklelio korekciją. UAB „Planas B“ atstovas A. U. paaiškino, kad projektavimo metu jis koregavo užstatymo zonas, nurodytas detaliajame plane, iki 2014 metų neesminiai tikslinimai būtent ir būdavo daromi rengiant ir derinant techninį projektą. Tokiems neesminiams pakeitimams neprieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 2009 m. rugsėjo 23–24 d. Vilniaus miesto savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokole parengtam statinio projektui, be kitų, pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriaus atstovas.

10.       Teismas pažymėjo, kad ginčo sklype suprojektuotas administracinis pastatas ir daugiabutis gyvenamasis namas, būtent tokiai statybai išduotas vienas bendras statybos leidimas, jis nenuginčytas ir galiojantis. Šiuo metu yra užbaigtas tik pirmasis statybos etapas. Aplinkybė, kad jo metu pastatyta dalis automobilių stovėjimo aikštelės, kuri projekte buvo numatyta naudoti administraciniam pastatui, teismo nuomone, nepaneigia fakto, kad statybos metu nebuvo nukrypta nei nuo projekto, nei nuo leidimo. Iš statytojos į bylą pateikto pastato pjūvio matyti, kokia dalis viso bendro projekto yra įvykdyta, būtent tokius duomenis teismas ir proceso dalyviai faktiškai matė ir išvažiuojamojo teismo posėdžio metu. Į bylą pateikti tiek 2009 metais rengtos techninio projekto 0 laidos, kurią įvertinus išduotas statybos leidimas, tiek 2015 metais rengtos techninio projekto A laidos duomenys, taip pat pastato kadastrinės bylos duomenys leido teismui padaryti išvadą, kad pastatas iš esmės pastatytas toks, koks ir buvo suprojektuotas. Statytojai nusprendus statybą vykdyti dviem etapais, neužbaigti visų toje pačioje vertikalėje nurodytų statinių statybos, t. y. vykdyti dar 2009 metais suprojektuotas statybas, kurioms leidimas išduotas 2009 m. spalio 19 d., po žeme po to, kai baigtas gyvenamasis namas, būtų nelogiška, neracionalu ir tam tikrose vietose objektyviai neįmanoma, todėl aplinkybė, kad jos atliktos su pirmuoju etapu, teismo vertinimu, atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą protingumo principą ir negali būti pagrindas tenkinti ieškinį.

11.       Ieškovė, teismo vertinimu, klaidingai nurodo, kad pastatas pastatytas aukštesnis, nei leista. Pastato tiek požeminių, tiek antžeminių aukštų skaičius ir jų išdėstymas išleidžiant techninio projekto A laidą nesiskyrė nuo 0 laidos. Iš pateiktos kadastrinės bylos, rašytinių ieškovės pateiktų įrodymų, UAB „Planas B“ atstovo A. U. paaiškinimų, faktinės situacijos, matytos išvažiuojamojo posėdžio metu, teismas nustatė, kad faktiškai pastatyta vienu požeminės automobilių stovėjimo aikštelės aukštu mažiau, nei suprojektuota. 2009 m. spalio 19 d. statybos leidime nurodytas leistinas aukštų skaičius (pažymint, kad skaičius nurodomas neskaičiuojant pusrūsio, mansardos) – 6–10, po žeme – 3. Kadastrinės bylos duomenimis, pastatyto pastato aukštų skaičius yra 6 ir 2 požeminiai aukštai. Dėl šios priežasties teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pastatyto pastato aukštų skaičius neatitinka išduoto statybos leidimo.

12.       Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo aukštis yra 20,3 m, nors buvo suprojektuota ir leista 18,20 m. Kadastrinės bylos duomenimis, pastatyto pastato aukštis – 18,45 m, šie duomenys nėra nuginčyti, o ieškovės nurodyti argumentai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo jais netikėti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad koreguojant techninį projektą buvo nustatytas 18,70 m pastato aukštis. Bet kuriuo atveju aukščio nuokrypį teismas laikė neesminiu (iki 1 m) (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“) 48 punktas).

13.       Teismo vertinimu, priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje, esminę reikšmę turi teismo jau konstatuota aplinkybė, kad ginčo pastatas iš esmės pastatytas toks, koks buvo suprojektuotas ir kokiam 2009 m. spalio 19 d. buvo išduotas ir iki šiol nenuginčytas statybos leidimas. Jokie teisės aktai nenustato pareigos projektuotojui ar statytojui keisti patvirtintus ir nenuginčytus projektinius sprendinius statybų metu, net ir besikeičiant teisiniam reglamentavimui ar teismų praktikai.

14.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. kovo 3 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą nepakeistą.

15.       Kolegija, įvertinusi Statybos inspekcijos Vilniaus departamento 2017 m. rugsėjo 13 d. atsakymo Nr. (23.17)-2D-12805 „Dėl informacijos suteikimo“, kuris buvo įteiktas ieškovės atstovui, turinį, padarė išvadą, kad ieškovė, susipažinusi su šiuo atsakymu ir manydama, jog projektas, pagal kurio sprendinius išduotas statybą leidžiantis dokumentas bei įrengti laikini gruntiniai inkarai, pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus, turėjo teisę ir galimybę ginčyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumą arba savo teises ginti kitokiu teisės aktuose nustatytu būdu, tačiau to nedarė ir dėl laikinų gruntinių inkarų pašalinimo reikalavimų nereiškė.

16.       Remdamasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalimi, 27 straipsnio 5 dalies 6 punktu, kolegija padarė išvadą, kad laikinas gruntinis inkaras neatitinka įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos ir kad tuo atveju, kai į gretimą žemės sklypą patenkantys laikini gruntiniai inkarai yra suprojektuoti kaip laikina statinio laikančioji konstrukcija, kuri naudojama siekiant užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą išskirtinai tik statybos proceso metu, pakanka kartu su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikti gretimo sklypo savininko ar valdytojo sutikimą. Tačiau toks pažeidimas, kolegijos nuomone, neturėtų sukelti tokios pasekmės kaip pastatyto daugiabučio nugriovimas.

17.       Kolegija pažymėjo, kad ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog laikini gruntiniai inkarai yra nukirsti. Tik iškasus 3 metrų gylio duobę, laikini gruntiniai inkarai matomi, o  statinys laikomas nugriautu, jei išardytos visos jo konstrukcijos (išskyrus likusias giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi) (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 7, 15 punktai).

18.       Remdamasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalimi, 24 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 4.5 punktu, atsižvelgdama į tai, kad atraminės sienutės aukštis – nuo 2,85 iki 2,95 m, kolegija padarė išvadą, kad žemės sklype pastatyta atraminė sienutė buvo (ir šiuo metu yra) priskirtina neypatingųjų statinių kategorijai, jai buvo privalomi statybos projektas bei statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują statinį.

19.       Kolegija, atsižvelgdama į atraminės sienutės paskirtį – laikyti gruntą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atraminė sienutė nesusijusi su daugiabučiu. Vien aplinkybė, kad atraminė sienutė yra sujungta su daugiabučiu, kolegijos nuomone, dar nereiškia, jog atraminė sienutė turėtų būti laikoma to daugiabučio dalimi (Statybos įstatymo 2 straipsnio 11, 23 dalys). Aplinkybę, kad atraminė sienutė yra savarankiškas statinys, kurio statybai privalomas statybos projektas bei leidimas statyti naują statinį, kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. spalio 18 d. išduotas leidimas Nr. LSNS-01-181018-01266, jis yra galiojantis ir teisės aktų nustatyta tvarka neapskųstas.

20.       Kolegija nurodė, kad privatus asmuo kreiptis į teismą ir ginčyti statybų teisėtumą gali tuo atveju, kai yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, o reikšti reikalavimą dėl visų neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, kai dėl statybos to privataus asmens teisės nėra suvaržomos, jis neturi teisės, nes tokiu reikalavimu būtų ginamas viešasis interesas, o tokios teisės įstatymas jam nesuteikia (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis, 23 straipsnio 6 dalies 3 punktas).

21.       Kolegija pažymėjo, kad žemės sklypo, kuriame yra daugiabutis, detalusis planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1-1488; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. vasario 20 d. raštu Nr. A51-4149(3.6-PD-4) „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių užstatymo teritorijų ribų pakeitimo“ pritarė, kad rengiant statybos techninį projektą būtų pakeistos leidžiamos užstatyti teritorijos ribos (nekeičiant nurodyto užstatymo tankumo ir intensyvumo). Šis raštas yra galiojantis, nepanaikintas ir jau sukėlęs teisines pasekmes.

22.       Remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 24 d. iki 2008 m. balandžio 29 d.) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsižvelgdama į tai, kad žemės sklypo, privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai rengiant statybos techninį projektą nebuvo keičiami, kolegija padarė išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybė, netvirtindama naujo žemės sklypo detaliojo plano, turėjo teisę žemės sklypo ribose daryti užstatymo zonų pakeitimus, nes žemės sklypo naudojimo būdas, pobūdis, maksimalus leistinas aukštis, užstatymo tankumas ir intensyvumas nebuvo keičiami. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. raštu buvo leista keisti leidžiamos užstatyti teritorijos ribas, atskirų žemės sklypo zonų parametrų pakeitimas, kolegijos nuomone, nepažeidė (neviršijo) visam žemės sklypui nustatytų reglamentų.

23.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė (statytoja) pakoregavo projektą ir parengė projekto laidą A, kuria nebuvo keičiami esminiai projekto sprendiniai, nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad naujas statybą leidžiantis dokumentas neturėjo būti gautas.

24.       Kadangi nagrinėjamu atveju statytoja pastatė daugiabutį ir statybos užbaigimo komisija ginčytu aktu pripažino daugiabučio statybą užbaigta, kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“. Dėl šios priežasties kolegija atmetė ieškovės argumentus dėl neišlaikyto 3 metrų atstumo iki jau nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, grindžiamus nurodytu teisės aktu.

25.       Kolegija, įvertinusi STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2012 m. spalio 6 d.) 192.1, 192.2, 193 punktų nuostatas, atsižvelgdama į tai, kad buvo pastatytas daugiaaukštis, t. y. 6 aukštų gyvenamasis namas, padarė išvadą, kad minėto statybos techninio reglamento 192.2 punkto nuostata dėl 3 metrų atstumo taip pat netaikytina. Kolegija pažymėjo, kad daugiabučio statybos atveju reikalavimas išlaikyti 3 metrų atstumą iki žemės sklypo ribos reglamento „Gyvenamieji pastatai“ 193 punkte buvo įtvirtintas ir įsigaliojo tik nuo 2014 m. lapkričio 18 d. Taigi tiek projekto rengimo metu, tiek ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu reikalavimo išlaikyti 3 metrų atstumą nebuvo.

26.       Kolegija nusprendė, kad nuolatinė statybos užbaigimo komisija, atsižvelgdama į tai, kad statytoja parengė projekto laidą A, o esminių nukrypimo nuo projekto laidos A nenustatė, ginčytu aktu daugiabučio statybą pagrįstai pripažino baigta. Atitinkamai statybos užbaigimo komisija ginčytu aktu nusprendė, jog butų skaičius, automobilių stovėjimo skaičius nėra esminis statinio projekto sprendinys, todėl, keičiant neesminius statinio projekto sprendinius, naujo statybą leidžiančio dokumento gauti nereikėjo. Neesminių statinio projekto sprendinių keitimas atliekamas parengiant naują projekto laidą, ji šiuo atveju ir pateikta statybos užbaigimo komisijai. Dėl nurodytos priežasties kolegija pripažino, kad ieškovės argumentai dėl statybos nukrypstant nuo projekto buvo pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                       Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią civilinėje byloje ginčijant individualius administracinius aktus, kasacinis teismas laiko reikšminga ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016). Teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle, kad STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 192 punkto nuostata yra pagrindas konstatuoti, jog nurodytasis statybos techninis reglamentas reikalauja, kad visų gyvenamųjų pastatų atstumas iki sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 metrai, be to, daugiaaukščiai pastatai turi būti išdėstyti taip, kad atitiktų pastatų patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus; netrukdytų natūraliam patalpų apšvietimui; atitiktų natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-62-11), t. y. 3 m atstumas iki gretimo žemės sklypo turėjo būti išlaikomas ir statant daugiabučius gyvenamuosius namus pagal dar iki 2014 m. lapkričio 18 d. išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Šiuo atveju teismai, ieškovei įrodinėjant, kad daugiabutis gyvenamasis namas pastatytas arčiau nei 3 m, t. y. neišlaikius 3 m atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos, laikė, kad argumentai dėl neišlaikyto norminio atstumo (3 m), kurie grindžiami STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ nuostatomis, atmestini, nes šis teisės aktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes statytas daugiabutis gyvenamasis, o statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu (2009 m. spalio 19 d.) reikalavimas išlaikyti 3 m atstumą nebuvo taikomas. Taigi teismai teisės aktą išaiškino priešingai, nei jį aiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pagal teismų pateiktą nepagrįstą aiškinimą, daugiabučio statybos atveju reikalavimas išlaikyti 3 metrų atstumą iki žemės sklypo ribos STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 193 punkte buvo įtvirtintas ir įsigaliojo tik nuo 2014 m. lapkričio 18 d., t. y. nebuvo taikytinas tiek rengiant projektą, tiek išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Teismai, nukrypdami nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, akivaizdžiai pažeidė ieškovės teises, nes daugiabutis gyvenamasis namas yra pastatytas prie ieškovės žemės sklypo arčiau nei leidžiamas 3 m atstumas.

27.2.                       Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177, 178 straipsniuose. Teismai nepagrįstai pažeidė taisyklę, kad visi byloje pateikti įrodymai teismo turi būti įvertinti ir dėl jų pasisakyta baigiamajame teismo akte. Ieškovė byloje pateikė įrodymus, tarp jų ir statybų teisės specialisto, įrašyto į teismo ekspertų sąrašą asmens L. U., vertinimą, kad šiuo konkrečiu atveju atraminė sienutė, kurią taip įvardija atsakovė, yra konstrukcinė daugiabučio pastato dalis, o ne atskirai funkcionuojantis statinys. Atsakovė nei priešingų, nei jokių kitų įrodymų byloje nepateikė. Tuo tarpu teismai, visiškai nepagrįstai ignoravę ieškovės pateiktus įrodymus, padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius, jog atraminė sienutė yra pastato konstrukcinis elementas, nors, minėta, priešingų įrodymų byloje nebuvo pateikta. Situacija, kai įrodymai yra pateikti, tačiau jie yra visiškai nevertinami ir baigiamajame teismo sprendime nurodoma, kad nėra įrodymų, patvirtinančių vieną ar kitą aplinkybę, nors šalis objektyviai teikė įrodymus, negali būti leidžiama.

27.3.                       Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, kad kiekviena teismo išvada privalo būti pagrįsta teisės aktais ir byloje esančiais įrodymais. Teismų išvados dėl detaliojo plano pakeitimo, priešingai nei ieškovės teiginiai, grįsti eksperto G. T. (asmens, įrašyto į teismo ekspertų sąrašą teritorijų planavimo klausimais) nuomone, nebuvo pagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais ar teisės normomis. Teismai nenurodė jokių teisės normų, įrodymų, kuriais grįstų savo išvadą, kad atsakovės atlikti detaliojo plano pakeitimai nėra esminiai. Palikus galioti skundžiamus teismų procesinius sprendimus būtų suformuota teismų praktika, kad statytojas, nepaisydamas galiojančių teritorijų planavimo dokumentų pakeitimo procedūrų, galėtų pats savo nuožiūra koreguoti dokumentus taip, kaip jam yra patogiau. Iš esmės šiuo atveju atsakovei yra sudarytos galimybės pastatyti daugiau ir arčiau ieškovei priklausančio žemės sklypo, nei buvo nustatyta detaliojo plano sprendiniuose. Teismai šiuo atveju nepagrindė, kodėl yra atmetami įrodymai, pagrįsti specialių žinių turinčių asmenų išvadomis dėl pastato aukštų didesnio skaičiaus (6 aukštų vietoje leistų statyti 5 aukštų), dėl didesnio pastato aukščio (pastatyta 20,3 m vietoje leisto statyti 18,2 m aukščio). Dėl šios priežasties teismų išvada, kad nebuvo pažeistas statybą leidžiantis dokumentas, nėra pagrįsta įrodymų pusiausvyros principo taikymu.

27.4.                       Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą nepagrįstai argumentavo pačiu ieškovės ginčijamo dokumento priėmimo faktu, bet ne įrodymų vertinimu dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo. Dėl prašomo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2018 m. kovo 8 d. išduoto statybos užbaigimo akto teismas nusprendė, kad statytoja parengė projekto laidą A, o esminių nukrypimo nuo projekto laidos A (nuolatinė statybos užbaigimo komisija) nenustatė, todėl ginčytu aktu daugiabučio statybą žemės sklype pagrįstai pripažino baigta. Atitinkamai statybos užbaigimo komisija ginčytu aktu nusprendė, jog butų skaičius, automobilių stovėjimo skaičius nėra esminis statinio projekto sprendinys, todėl, keičiant neesminius statinio projekto sprendinius, naujo statybą leidžiančio dokumento gauti nereikia. Taigi teismo procesinis sprendimas grindžiamas ne teisės normų ar byloje surinktų įrodymų analize, o pačiu skundžiamu individualiu administraciniu aktu. Negali būti pripažįstama, kad tinkamai vykdomas teisingumas, kai teismo sprendimas grindžiamas pačiu skundžiamu aktu ir nėra tinkamai atskleidžiama bylos esmė.

27.5.                       Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos aiškinant ir taikant CK 4.103 straipsnį. Teismai nepagrįstai laikė, kad vienintelė galima neteisėtų statybų šalinimo priemonė – pastato nugriovimas, kuris šiuo atveju, siekiant apginti daugiabučiame pastate esančius butus įsigijusių asmenų teises, būtų neproporcinga priemonė. Pagal formuojamą teismų praktiką, toks neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra taikomas tada, kai padaryti pažeidimai negali būti pašalinami arba jie yra nepašalinami per nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016; 2018 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018). Taigi pažeistų teisių gynimo būdo parinkimo proporcingumas negali iš karto būti vertinamas lyginant jį su nustatyta kraštutine neteisėtos statybos pažeidimų šalinimo priemone. Pagal ieškovės byloje pareikštą reikalavimą buvo prašoma nustatyti statytojai terminą pažeidimams pašalinti, o kraštutines priemones taikyti tik jų nepašalinus.

28.       Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1.                       Ieškovė, atstovaujama kvalifikuoto teisininko, kuriam procesinės teisės ir pareigos yra žinomos, pareiškusi ieškinį, pati aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė bylos nagrinėjimo ribas, t. y. suformulavo ieškinio reikalavimus, tarp kurių nebuvo reikalavimų dėl: 1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. rašto Nr. A51-4149(3.6-PD-4) „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių užstatymo teritorijų ribų pakeitimo“, kuriuo pritarta, kad rengiant statybos techninį projektą būtų pakeistos leidžiamos užstatyti teritorijos ribos (nekeičiant nurodyto užstatymo tankumo ir intensyvumo); 2) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. spalio 19 d. išduoto statybos leidimo Nr. NS/1018/09-0985 (jis, pasikeitus statytojai UAB „Transmeda“, 2015 m. spalio 7 d. buvo perrašytas naujos statytojos UAB „Transmedos projektai“ vardu) galiojimo panaikinimo; 3) gelžbetoninės atraminės sienutės savavališką statybą įteisinančio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. spalio 18 d. leidimo Nr. LSNS-01-181018-01266 galiojimo panaikinimo; 4) statybos inspekcijos specialistų, vykdančių statybos valstybinę priežiūrą, tariamai netinkamai kvalifikuotos atraminės sienutės statybos (dėl to 2017 m. lapkričio 14 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-171114-00106 ir 2017 m. lapkričio 20 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-171120-00108); 5) laikinų gruntinių inkarų pašalinimo. Taigi teismai išnagrinėjo bylą būtent pagal ieškovės suformuluotus ieškinio reikalavimus, todėl pagrįstai ieškinį atmetė.

28.2.                       Ieškovės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi suformuota praktika ir šiuo metu nagrinėjama situacija iš esmės yra skirtingos, t. y. nesutampa nei faktinės abiejų bylų aplinkybės, nei nagrinėjami klausimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi buvo išspręstas ginčas dėl statybos leidimo galiojimo panaikinimo, o nagrinėjamu atveju net nebuvo tokio reikalavimo dėl statytojai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo, t. y. ieškovė ieškiniu nereiškė reikalavimo panaikinti statybą leidžiantį dokumentą. Taigi ieškovės reikalavimas panaikinti Statybos inspekcijos išduotą statybos užbaigimo aktą niekaip nėra susijęs su minėta nutartimi išnagrinėtu ginču. Dėl šios priežasties minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir ja suformuluota teisės taikymo taisyklė kaip precedentas nagrinėjamu atveju netaikytina (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Be to, minėta nutartimi tariamai sukurta bei šiuo atveju kaip precedentas taikytina teisės taisyklė yra priimta vėliau nei statytojai 2009 m. spalio 19 d. buvo išduotas statybos leidimas. Tačiau, minėta, šiuo atveju nėra ginčo dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo.

28.3.                       Atsižvelgiant į tai, kad statytoja pastatė daugiabutį, kaip teisiškai nepagrįsti atmestini ieškovės argumentai dėl taikytino reglamento „Visuomeninės paskirties statiniai“, nes šis teisės aktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, o klausimai nei dėl UAB „Planas B“ 2009 metais parengto statinio projekto „Administracinis pastatas (8.2), daugiabutis gyvenamas namas (7.3) J. Jasinskio g 14, Vilniaus m., senamiesčio apsaugos zona 3A, ypatingas statinys/ nauja statyba“ Nr. 2008.01-AS-TP rengimo, nei dėl statybos leidimo galiojimo panaikinimo nėra šios bylos dalykas.

28.4.                       Daugiabučio statybos atveju reikalavimas išlaikyti 3 metrų norminį atstumą iki žemės sklypo ribos reglamento „Gyvenamieji pastatai“ 193 punkte buvo įtvirtintas ir įsigaliojo tik nuo 2014 m. lapkričio 18 d. Taigi šio reikalavimo nebuvo nei rengiant projektą, nei išduodant statybą leidžiantį dokumentą.

28.5.                       Šiuo atveju atsakovei išduotas statybą leidžiantis dokumentas yra galiojantis, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepanaikintas, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų panaikintas statybos užbaigimo aktas, statytoja pagal tą patį galiojantį ir nenuginčytą statybą leidžiantį dokumentą bei projektą turėtų teisę statyti tokį patį daugiabutį savo žemės sklype.

28.6.                       Nagrinėjamu atveju atraminės sienutės paskirtis – laikyti gruntą, savo paskirtimi atraminė sienutė nėra susijusi su daugiabučiu. Vien aplinkybė, kad atraminė sienutė yra sujungta su daugiabučiu, dar nereiškia, jog atraminė sienutė turėtų būti laikoma daugiabučio dalimi (Statybos įstatymo 2 straipsnio 11, 23 dalys). 2017 m. liepos 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje atraminė sienutė, kuri, anot ieškovės, yra neatsiejama daugiabučio gyvenamojo namo dalis ar konstrukcija, nėra pažymėta kaip šio namo konstrukcija nei rūsio R2 ir R1 planuose, nei pusrūsio plane. Atitinkamai atraminė sienutė, kaip daugiabučio konstrukcija ar dalis, nėra pažymėta ir kituose kadastro duomenų byloje esančiuose planuose, t. y. daugiabučio pirmo–šešto aukštų planuose. Tai reiškia, kad pati atraminė sienutė yra savarankiškas statinys, turintis aiškią paskirtį – laikyti gruntą, o ne daugiabutį. Dėl tų pačių priežasčių atraminė sienutė nepriskirtina daugiabučio esminiam statinio projekto sprendiniui, nes ji yra savarankiškas statinys, kuriam pagal išorės matmenis, kaip neypatingajam statiniui, privalomas statybą leidžiantis dokumentas (Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.) 2 straipsnio 28 dalis, 24 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 4.5 punktas). Aplinkybę, kad atraminė sienutė yra savarankiškas statinys ir jo statybai privalomas statybos projektas bei leidimas statyti naują statinį, taip pat patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. spalio 18 d. išduotas leidimas Nr. LSNS-01-181018-01266, jis yra galiojantis. Teismai, padarydami išvadą dėl atraminės sienutės paskirties, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir ieškovės nurodomą L. U. išvadą, kuri šiuo atveju neturi didesnės įrodomosios galios.

28.7.                       Nagrinėjamu atveju privalomi teritorijos, t. y. žemės sklypo, tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, nurodyti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte, rengiant statybos techninį projektą nebuvo keičiami, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, netvirtindama naujo statytojo žemės sklypo detaliojo plano, turėjo teisę žemės sklypo ribose daryti užstatymo zonų pakeitimus, nes žemės sklypo naudojimo būdas, pobūdis, maksimalus leistinas aukštis, užstatymo tankumas ir intensyvumas nebuvo keičiami. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. raštu buvo leista keisti leidžiamos užstatyti teritorijos ribas, atskirų žemės sklypo zonų parametrų pakeitimas nepažeidė (neviršijo) visam žemės sklypui nustatytų reglamentų. Priešingi ieškovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

28.8.                       Ieškovė, teigdama, kad tariamai buvo pažeisti statytojo žemės sklypo detaliuoju planu nustatyti privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, vadovaujasi tik vienu įrodymu – G. T. išvada ir nenurodo nė vienos teisės akto nuostatos, taikytinos šiuo atveju, taip pat nenurodo, kokių įrodymų tariamai žemesnės instancijos teismai neįvertino. Ieškovė, nurodydama, kad tariamai yra pastatytas 20,3 m aukščio daugiabutis, nepateikia įrodymų, kuriais remdamasi ir kokiu būdu nustatė daugiabučio aukštį. Tuo tarpu žemesnės instancijos teismai, remdamiesi nagrinėjamu atveju taikytinu teisiniu reglamentavimu ir įvertinę rašytinius įrodymus – projektą ir jo laidą A, kadastrinių matavimų bylą, statybos užbaigimo aktą, priėmė pagrįstą, teisėtą sprendimą ir nutartį.

28.9.                       Ieškovė, pareikšdama ieškinį, reikalavimo, kad tuo atveju, jeigu statytoja ir bendraturčiai per nustatytą terminą neįvykdytų teismo įpareigojimo, jiems už teismo įpareigojimo nevykdymą būtų skirta bauda, kaip nustatyta CPK 273 straipsnyje, nereiškė. Pareiga suformuluoti aiškius ir nedviprasmiškus reikalavimus yra įtvirtinta ieškovei. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad neva ieškovė neprašė teismų taikyti kraštutinės neteisėtos statybos pažeidimų šalinimo priemonės, tačiau, remiantis ieškinio reikalavimu, kad, nepertvarkius pastato, – įpareigoti atsakovus per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti pastatytą daugiabutį gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę, ieškovė būtent ir prašė tokią priemonę taikyti. Dėl šios priežasties teismai pagrįstai pasisakė dėl šios neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonės (daugiabučio griovimo) taikymo proporcingumo.

29.       Atsakovai UAB „Transmedos projektai“, J. Č., R. Č., V. A. K., M. P. K., L. P., UAB „BC12“, V. Ū. ir trečiasis asmuo UAB „Sumanus valdymas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1.                       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-62-11 pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra taikytini, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

29.2.                       Atstumas nuo pastato turi būti skaičiuojamas nuo jo antžeminės dalies artimiausio taško iki ieškovės sklypo, bet ne nuo visiškai atskiro statinio – atraminės sienutės, kaip nepagrįstai teigia ieškovė. Atraminė sienutė nėra ir nebuvo laikoma pastato dalimi, tai patvirtina STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 4.5 punkto nuostatos.

29.3.                       Tiek L. U. 2018 m. balandžio 9 d. vertinimas, tiek ieškovės pozicija dėl atraminės sienutės yra nepagrįstos, kadangi dar neišnagrinėjus šios bylos pirmosios instancijos teisme, atraminės sienutės, kaip neteisėto statinio, nepriklausančio pastatui, klausimas buvo sprendžiamas šalinant atraminės sienutės, kaip savavališkos statybos, padarinius.

29.4.                       Aplinkybę, kad atraminė sienutė nėra ir negali būti laikoma pastato neatskiriama dalimi, taip pat lemia į bylą pateikti įrodymai: 1) 2017 m. lapkričio 14 d. Statybos inspekcija už atraminės sienelės, kaip savarankiškai funkcionuojančio ir pastatyto atskirai nuo gyvenamojo namo statinio, statybą žemės sklype neturint statybą leidžiančio dokumento atsakovei surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-171114-00106 ir 2017 m. lapkričio 20 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-171120-00109 įpareigojo atsakovę iki 2018 m. gegužės 20 d. nugriauti atraminę sienutę ir sutvarkyti statybvietę; 2) atsakovė į bylą pateikė atraminės sienutės 2018 m. spalio 16 d. leidimo statybai Nr. LSNS-01-181018-01266 kopiją, ši paliudija, jog tai atskiras statinys; 3) atraminė sienutė nepažymėta pastato kadastrinių matavimų byloje.

29.5.                       Ieškovė neturi materialiojo suinteresuotumo reikšti reikalavimus, susijusius su pastato statyba tariamai pakeičiant detaliuoju planu nustatytą gyvenamosios-komercinės teritorijos reglamento galiojimo ribą, padidinant užstatymo tankumą ir intensyvumą. Įvertinus ieškovės nurodytus motyvus, matyti, kad ji nesiekia savo pažeistų teisių gynybos, kadangi kasaciniame skunde nepagrindė, kokios konkrečios jos teisės yra ar galėtų būti pažeidžiamos dėl detaliuoju planu nustatytos statybos ribos ir neva padidinto užstatymo tankumo, intensyvumo, požeminio užstatymo ir kt. Nė viename savo procesiniame dokumente ieškovė taip ir nepaaiškino, kokius kokybinius pokyčius jos teisėms ir teisėtiems interesams turės ginčijamo statybos užbaigimo akto panaikinimas būtent šiais pagrindais. Tuo tarpu ieškovė neturi teisės ginti viešojo intereso.

29.6.                       Nagrinėjamu atveju administracinio pastato sprendiniai neįpareigojo detaliojo plano keitimo, kadangi jais nebuvo keičiamas sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis bei leistinas pastatų aukštis (Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 16 punktas). Kita vertus, tokie sprendiniai kaip statybos vieta, statybos linija ir riba galėjo būti tikslinami statinio techninio projekto rengimo metu. Taip pat minėtose teisės aktų nuostatose įtvirtintas reikalavimas rengti (keisti galiojantį) detalųjį planą tik tuo atveju, kai keičiamas žemės sklypo, o ne jo dalies naudojimo būdas ir (ar) pobūdis bei leistinas pastatų aukštis.

29.7.                       Ieškovė nepagrįstai teigia, kad faktiškai natūroje pastatyto daugiabučio gyvenamojo pastato aukštis yra 20,3 m, nors pagal leidimą ir techninio projekto A laidą jis turėjo būti 18,2 m aukščio. Ginčo sklypo aukščių plane, rengtame 2008 metais, pažymėta projektuoto pastato absoliutinė altitudė nėra aukštesnė nei 100,23 m. Iš pateiktų pastato pjūvių brėžinių matyti, kad pastato aukštis neviršija absoliutinės altitudės, nustatytos 2007 m. sausio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1488 1.2.9.3 punktu, – 117,3 m. Nagrinėjamu atveju, apskaičiavus ginčo pastato išorės kampus, nustatyta, kad jo absoliutinė altitudė yra 95,95 m, o aukštis (antžeminės dalies) yra 18,45 m, kaip tai pažymėta, kadastrinių matavimų byloje, taip pat statybos užbaigimo akte.

29.8.                       Teismai, atsižvelgdami į ieškovės šioje byloje pareikštus reikalavimus, pagrįstai vertino ieškovės prašomų taikyti neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo – pastato nugriovimo proporcingumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad pastatas pastatytas neteisėtai, todėl neturėtų kilti ir atitinkamos teisinės pasekmės, vis dėlto net jeigu būtų pagrindas spręsti dėl pastato statybos pagal galiojančio detaliojo plano sprendinius, nebūtų pagrindo projektuoti naujo pastato ar pertvarkyti esamo, kadangi nėra nustatytų jokių nukrypimų nuo detaliojo plano sprendinių.

30.       Atsakovai R. P. A. ir K. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                       Ieškovės kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šioje byloje jokios precedentinės reikšmės neturi, nes esmingai skiriasi nurodomos administracinės ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

30.2.                       Ieškovė spekuliatyviai atskaitos tašką, nuo kurio turėtų būti matuojamas reikalaujamas norminis atstumas ir žemės sklypo Pakalnės g. 9 ribos, skaičiuoja nuo atraminės sienelės ir todėl teigia, kad norminis atstumas (3 metrai) nėra išlaikytas. Šiuo konkrečiu atveju atraminė sienelė nėra daugiabučio namo dalis ar statinio konstrukcija, ir dėl to toks norminio atstumo matavimas neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Atstumas nuo statinio turi būti skaičiuojamas nuo jo antžeminės dalies artimiausio taško iki ieškovės sklypo, bet ne nuo visiškai atskiro statinio – atraminės sienutės. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad statinys (daugiabutis namas) yra pastatytas atitraukiant jo antžemines konstrukcijas nuo ieškovės sklypo ribos daugiau kaip 10 metrų. Todėl ginčas dėl to, ar turėtų šiuo konkrečiu atveju būti taikomas 3 metų norminis atstumas, yra teisine prasme beprasmis, nes pagal faktą tas atstumas iki statinio yra išlaikytas. Aplinkybės, ar atraminė sienutė yra pastatyta teisėtai, ar ją statant nepažeista ieškovės sklypo riba, nėra susijusios su ginčo dalyku, dėl šių aplinkybių reikalavimų byloje nėra pareikšta, taigi jos, net ir pasitvirtinus ieškovės teiginiams, negalėtų būti pagrindas panaikinti 2018 m. kovo 8 d. statybos užbaigimo aktą ir taikyti su tuo susijusius padarinius.

30.3.                      Ieškovės teiginiai dėl įrodymų vertinimo ir įrodymų pusiausvyros taisyklės taikymo pažeidimo yra deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti.

30.4.                       Ieškovės reikalavimas įpareigoti nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausia neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė, todėl tokios savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant iš esmės neabejotinam įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę. Ieškovei, kuri reikalauja statinio nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėja faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tai reiškia, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis įrodinėjamas statinio statybos neteisėtumas (savavališkumas) ir grindžiamas reikalavimas dėl statinio nugriovimo, pagrįsti turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi objektyvios prigimties faktiniai duomenys (įrodymai), parengti (surinkti) asmenų, turinčių specialių žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją. Nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo.

30.5.                       Nors L. U. ir G. T. pateiktos išvados surašytos asmenų, turinčių specialių žinių, tačiau jos teismui neturi jokios išankstinės galios ir turi būti vertinamos kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Kasaciniame skunde ieškovė nepagrįstai apeliuoja į tai, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į L. U. ir G. T., kaip asmenų, turinčių specialių žinių, išvadas, ir todėl deklaratyviai teigia, kad šie įrodymai buvo ignoruoti. Pažymėtina, kad teismo ekspertai, kaip ir kiti asmenys, turintys specialių žinių, negali duoti išvadų teisiniais klausimais, jie negali vertinti ir interpretuoti taikytinos teisės. Šiuo konkrečiu atveju tiek L. U., teikdamas išvadas, kad ginčo atraminė sienutė yra daugiabučio namo dalis ir negali būti laikoma atramine sienute statybos normatyvinių dokumentų prasme, tiek G. T., konstatavęs deklaruojamą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos dėl detaliųjų planų koregavimo aiškinimo pažeidimą, peržengė savo kompetencijos ribas ir atliko ginčo aplinkybių teisinį vertinimą, nors teisės normas taiko ir aiškina tik teismas.

30.6.                       Ieškovė, atskiroje byloje reikšdama reikalavimą dėl atraminės sienutės nugriovimo, patvirtina tai, kad ji pati de facto (iš tikrųjų; faktiškai) ir de jure (pagal įstatymą; teisiškai) pripažįsta, jog atraminė sienutė nėra daugiabučio namo, kurį prašo nugriauti, dalis.

31.       Atsakovė R. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1.                      Ieškovė deklaratyviai nurodo, kad atraminė sienelė yra daugiabučio gyvenamojo namo konstrukcijos dalis, tačiau nepateikia nė vienos galiojančio teisės akto nuostatos, kuri patvirtintų tokį jos teiginį.

31.2.                       Ieškovė yra inicijavusi Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinę bylą Nr. e2-17726-807/2020, kurioje pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Transmedos projektai“ dėl atraminės sienutės, galimai pastatytos ant ieškovei priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nugriovimo ir statybinių inkarų, esančių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gelmėse, pašalinimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėja statybos pažeidimus, susijusius būtent su atramine sienute, kuri yra savarankiškas statinys. Tai reiškia, jog ieškovė dėl atraminės sienelės, kaip savarankiškai funkcionuojančio ir pastatyto atskirai nuo gyvenamojo namo statinio, statybos teisėtumo yra pradėjusi atskirą ginčą, todėl aplinkybės dėl atraminės sienutės statybos teisėtumo turi būti sprendžiamos minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-17726-807/2020, o ne įrodinėjant atraminės sienutės statybos (ne)teisėtumą siekiant nuginčyti nesusijusio su atramine sienute ir savarankiško pastato, t. y. daugiabučio namo, teisėtą statybą. Taigi ieškovė įrodinėja aplinkybes, kurios nėra susijusios su šios bylos ginčo dalyku.

32.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad dėl ieškovės ginčijamo pastato statybos darbų atitikties teisės aktų reikalavimams turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į statybų valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos – atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos šioje byloje išdėstytus argumentus. Be to, tarnybos nuomone, priimant galutinį sprendimą nagrinėjamoje byloje privalo būti atsižvelgiama į butų, esančių ginčo pastate, savininkų ir jų kreditorių interesus.

33.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl minimalaus atstumo nuo daugiabučio gyvenamojo pastato iki sklypo ribos

34.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, pripažino, jog STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (redakcijos, galiojusios statybos leidimo išdavimo metu) 192.1 punkte nustatytas 3 metrų atstumo reikalavimas nuo pastato iki sklypo ribos netaikomas daugiabučiam gyvenamajam namui.

35.       STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (iki 2014 m. lapkričio 18 d. galiojusios, ginčo santykiams taikytinos, redakcijos) 4.5 punkte gyvenamasis pastatas (gyvenamasis namas) apibrėžtas kaip gyventi pritaikytas pastatas, kuriame daugiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos; 4.21 punkte nurodyta, jog daugiabutis aukštuminis pastatas (namas) yra namas, kurio viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė 26,5 m ir daugiau didesnė už gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudę.

36.       Pagal minėto reglamento 192.1 punktą gyvenamasis pastatas išdėstomas taip, kad pastatų atstumas iki sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 m, jeigu pastatai yra 1–2 aukštų. Pagal minėto reglamento 192.2 punktą daugiaaukščiai gyvenamieji pastatai turi būti išdėstyti taip, kad atitiktų pastatų patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus; netrukdytų natūraliam patalpų apšvietimui; atitiktų natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimus. Minėto reglamento 193 punkte įtvirtinta, jog, vadovaujantis trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsaugos principu, 192.2 punkto reikalavimai galioja kitiems naujai statomiems ir rekonstruojamiems statiniams. Šie reikalavimai laikomi įvykdytais, jeigu atstumas nuo užstojančio statinio yra ne mažesnis negu jo aukštis; atstumai gali būti mažesni, jeigu pro užstoto pastato langus bus garantuojamas ne mažesnis kaip 60? regėjimo kampas horizontalioje plokštumoje.

37.       STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (redakcijos, galiojusios nuo 2006 m. vasario 23 d. iki 2011 m. kovo 1 d.) 5.1 punkte visuomeninės paskirties pastatas apibrėžiamas kaip pastatas, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti ir atsižvelgiant į STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ nuostatas priklausantis viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ar religinės paskirties pastatų pogrupiui. Šio reglamento 3 priedo 1.1 punkte nurodyta, kad mažiausias atstumas iki gretimo sklypo ribos visuomeninės paskirties statinių iki 8,5 m aukščio – ne mažesnis kaip 3 m; aukštesniems visuomeninės paskirties statiniams šis atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam statinio aukščio metrui. Šis atstumas gali būti sumažintas, jei gautas gretimo sklypo savininko sutikimas raštu.

38.       Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tiesiogiai aptartose normose nėra įtvirtinta, koks minimalus atstumas iki sklypo ribos turi būti taikomas daugiaaukščiam gyvenamajam pastatui. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog, esant teisės aktuose įtvirtintam minimaliam 3 metrų atstumui nuo statinio iki sklypo ribos 1–2 aukštų gyvenamajam namui, taip pat 8,5 metro aukščio neviršijančiam visuomeninės paskirties statiniui, nusprendžia, kad toks pats minimalus 3 metrų atstumo iki sklypo ribos reikalavimas turėtų būti taikomas ir daugiabučiam gyvenamajam namui. Tik tokiu atveju galės būti užtikrintas techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 192.2 punkte įtvirtintų daugiaaukščiam gyvenamajam pastatui taikomų reikalavimų įgyvendinimas. Jokių logikos dėsnių neatitiktų aiškinimas, jog aukštesnis pastatas, sudarantis didesnį šešėlį gretimame sklype, galėtų būti statomas arčiau sklypo ribos nei gerokai žemesnis pastatas. Tokios pačios pozicijos, aiškinant minėto reglamento (STR 2.02.01:2004) 192 punkto normą, laikosi ir administracinių teismų praktiką formuojantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A525-62/2011). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje, aiškindamas viešosios teisės normas, o statybos techniniuose reglamentuose įtvirtintos normos neabejotinai yra viešosios teisės normos, paprastai atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą tokių normų aiškinimo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016).

39.       Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad ginčo objektu esančio daugiabučio gyvenamo namo atstumui iki ieškovės ir atsakovės sklypų ribos turi būti taikomas minimalaus 3 metrų atstumo reikalavimas.

Dėl atraminės sienutės kaip inžinerinio statinio kvalifikavimo kaip kito statinio konstrukcinį elementą

40.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad statytojai UAB „Transmeda“, kurios teises ir pareigas perėmė atsakovė UAB „Transmedos projektai“, 2009 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybė išdavė statybos leidimą, kuriuo buvo leista (duomenys neskelbtini) statyti administracinį pastatą ir daugiabutį gyvenamąjį namą pagal UAB „Planas B“ 2009 metais parengtą statinio projektą. Leidime nurodyti statinio techniniai rodikliai, tarp jų: aukštų skaičius (neskaičiuojant pusrūsio, mansardos) – 6–10; po žeme – 3, statinio aukštis – 34,15; 18,20 m. Leidimas buvo koreguotas du kartus 2015 m. spalio 7 d.: pasikeitus statytojai, t. y. išduotas naujai statytojai UAB „Transmedos projektai“; tą pačią dieną atsakovei buvo išduota statybą leidžiančio dokumento versija Nr. 2, kuria statybą leidžiantis dokumentas buvo papildytas, įrašant, kad statytojai žemės sklype taip pat leidžiama statyti ir inžinerinius tinklus. 2016 m. gruodžio 1 d. ir 2017 m. balandžio 26 d. pažymomis Statybos inspekcija fiksavo statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių. 2018 m. kovo 8 d. Vilniaus teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija surašė šioje byloje ginčijamą statybos užbaigimo aktą, kuriuo konstatavo dalies statybos pabaigą.

41.       Ieškovė teigia, kad šis aktas yra neteisėtas, nes atsakovės pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas pastatytas arčiau nei 3 metrai iki ieškovės ir atsakovės sklypų ribos, pastatas yra aukštesnis ir didesnio tūrio, nei nurodyta projekte. Pastato pastatymą mažesniu nei 3 metrų atstumu ieškovė grindžia aplinkybe, jog atraminė sienutė yra pastato konstrukcinis elementas, todėl atstumas turi būti skaičiuojamas nuo atraminės sienutės iki sklypų ribos, o jis neatitinka minėto minimalaus atstumo reikalavimo.

42.       Taigi, tam, kad būtų galima nuspręsti ar ginčo pastatas pastatytas tinkamu atstumu iki ieškovės ir atsakovės sklypų ribos, būtina patikrinti, ar teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, spręsdami, jog atraminė sienutė nėra daugiabučio gyvenamojo namo konstrukcinis elementas. 

43.       Pagal statybos leidimo išdavimo metų galiojančio Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 68 dalį laikančiosiomis konstrukcijomis pripažįstami konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.). Statinio užbaigimo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje nustatyta, kad laikančiosios konstrukcijos yra konstrukcinis statinio elementas, kurio svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą bei pastovumą. Pastarosios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad inžineriniai statiniai yra susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai.

44.       STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 4.5 punkte atraminė sienelė apibūdinama kaip inžinerinis statinys, kuriuo sulaikomas už jo esantis gruntas, kad negriūtų ar nešliaužtų. Ši sąvoka nesikeitė ir vėliau. Minėto statybos reglamento 12 punkte įtvirtinta, kad kitos paskirties inžineriniai statiniai yra, be kita ko, ir kiti inžineriniai statiniai, neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui (tvoros, kiemo aikštelės, lauko tualetai, stoginės, pavėsinės, atraminės sienelės, šachtiniai šuliniai, lieptai, mėšlidės, aplinkos tvarkymo elementai ir panašiai).

45.       Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad inžinerinis statinys gali būti pripažįstamas atramine sienute, jeigu jis nėra kito arba pagrindinio statinio laikančioji konstrukcija ir nėra skirtas kito ar pagrindinio statinio apkrovoms laikyti ir statinio mechaniniam atsparumui bei pastovumui užtikrinti. Atraminės sienutės funkcinė paskirtis yra išimtinai sulaikyti gruntą nuo šliaužimo ir griuvimo. Todėl vien aplinkybė, kad atraminė sienutė, kurios pagrindinė paskirtis sulaikyti gruntą, yra sujungta su kito statinio konstrukcijomis, jeigu ji neatlieka to statinio laikančiosios konstrukcijos funkcijos, nesudaro pagrindo tokią atraminę sienutę pripažinti kito statinio laikančiąja konstrukcija.

46.       Pažymėtina, kad statiniui ir atraminei sienutei pagal teisės aktus taikomi skirtingi atstumo reikalavimai iki žemės sklypo, kuriame jie pastatyti, ribos su gretimu sklypu. Todėl nuo to, kaip kvalifikuojamas ginčo statinys, šalių įvardijamas kaip atraminė sienutė, priklauso ir ginčo objektu esančio daugiabučio gyvenamojo pastato minimalaus atstumo iki sklypo ribos užtikrinimo vertinimas.

47.       Dėl šios priežasties visų pirma svarbu nustatyti, kokia yra šalių ginčo objektu esančios atraminės sienutės funkcinė paskirtis, ar ji atlieka daugiabučio gyvenamojo namo laikančiosios konstrukcijos funkciją.

48.       Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad atraminė sienutė, nors ir yra sujungta su daugiabučiu gyvenamuoju pastatu, tačiau konstrukciškai ji nėra susijusi su juo ir neatlieka laikančiosios konstrukcijos funkcijos. Tokią išvadą teismai grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad atraminei sienutei išduotas atskiras statybos leidimas, ieškovės ginčijamu statybos užbaigimo akte ši sienutė nėra nurodyta, pastato kadastriniuose matavimuose ji taip pat nėra nurodyta kaip daugiabučio gyvenamojo namo konstrukcinė dalis, UAB „SPKT“, atlikusios projekto ekspertizę prieš išduodant statybos leidimą, 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu, kuriame nurodoma, jog atraminė sienutė nėra suprojektuota kaip gyvenamojo namo dalis, gyvenamojo namo statybos leidime ji nėra nurodyta. Teismų argumentas, jog ieškovė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, kad atraminė sienutė yra pastato konstrukcinis elementas, be ieškovės užsakymu pateiktos L. U. išvados, nepateikė, vertintinas kaip teismų konstatavimas, jog ieškovės pateikti įrodymai nepakankami tam, kad teismai paneigtų šias nustatytas aplinkybes. Tai, kad teismai nėra aiškiai įvardiję, jog atmeta ieškovės pateiktus įrodymus ar laiko juos nepakankamais ieškovės teiginiams pagrįsti, galėtų būti vertinama kaip formalus proceso teisės normų pažeidimas, nesudarantis pagrindo naikinti teismų procesinius sprendimus, kai toks pažeidimas neturėjo įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui.

49.       Pažymėtina, kad kasacinis teismas faktų nenustato, t. y. netiria įrodymų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, be to, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija tik patikrina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nustatydami šios nutarties 48 punkte aptartas jų nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismų išvada, kad atraminė sienutė nėra daugiabučio gyvenamojo namo konstrukcinis elementas, padaryta nepažeidus įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Atitinkamai nepagrįstas yra kasacinio skundo argumentas, jog daugiabučio gyvenamojo namo atstumas iki ieškovės ir atsakovės sklypų ribos turi būti skaičiuojamas nuo atraminės sienutės ir todėl jis neatitinka minimalaus atstumo reikalavimo.

50.       Teismai nustatė, kad pagal pačios ieškovės pateiktą geodezinį planą atstumas nuo antžeminės pastato dalies, matuojant statmenai, iki ieškovės sklypo ribos yra 10,90 m. Teismų nustatytos aplinkybės, jog, skaičiuojant pastato atstumą iki sklypo ribos, turi būti skaičiuojamas atstumas būtent nuo antžeminės pastato dalies nuo labiausiai išsikišusio taško horizontaliojoje padėtyje, vadovaujantis STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“ 7 priedo 4 punktu, todėl nagrinėjamu atveju požeminės pastato dalies – siurblinės ir gaisrinės patalpos atstumas iki sklypo ribos neturi reikšmės vertinant daugiabučio gyvenamojo pastato atstumą iki sklypo ribos, ieškovės kasacine tvarka nėra ginčijamos, ieškovė nenurodė kasaciniame skunde argumentų šiuo aspektu, todėl teisėjų kolegija šio klausimo neanalizuoja.

Dėl nukrypimo nuo statybą leidžiančio ir teritorijų planavimo dokumentų

51.       Ieškovė kasaciniame taip pat teigia, kad ginčo daugiabutis gyvenamasis namas buvo pastatytas nukrypstant nuo jam išduoto statybos leidimo, pastatytas pastatas yra aukštesnis (pastatyta 20,3 m vietoj leisto statyti 18,2 m aukščio) ir turi daugiau aukštų (6 vietoj leistų 5), negu buvo leista statyti. Be to, vykdant statybas yra nukrypta nuo 2007 m. sausio 24 d. detaliuoju planu patvirtintų sprendinių, nes pakeistos reglamentų galiojimo ribos, taip pat teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimai.

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad statybos veikla paprastai vykdoma pagal statybą leidžiančius dokumentus, taip pat realizuojant teritorijų planavimo dokumentus. Prieš išduodant statybos leidimus, statybos projektavimo ir vėlesnėse stadijose turi teisę dalyvauti visi asmenys, kurių teises gali paliesti vykdoma statyba (Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tai reiškia, kad statybos procedūros turi būti organizuojamos taip, kad nebūtų pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Dėl to statybos procedūrų metu atliekami veiksmai, tarp jų statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir realizavimas, neturi pažeisti kitų trečiųjų asmenų kaip savininkų teisių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

53.       Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad privatus asmuo kreiptis į teismą ir ginčyti statybų teisėtumą gali tuo atveju, kai yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, o reikšti reikalavimą dėl visų neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, kai dėl statybos to privataus asmens teisės nėra suvaržomos, jis neturi teisės, nes tokiu reikalavimu būtų ginamas viešasis interesas, o tokios teisės įstatymas jam nesuteikia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018 53 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

54.       Privačiam asmeniui reiškiant ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir (ar) dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, šių reikalavimų pagrindu nurodomi viešosios teisės pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Todėl privatus asmuo, reikšdamas teismui tokius reikalavimus, turi įrodyti: 1) reikalavimų pagrindu nurodomo viešosios teisės pažeidimo įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams; 2) reikalavimų pagrindu nurodomą viešosios teisės pažeidimą (norminių teisės aktų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimą, pažeidimą, statybos savavališkumą ar kt.). Tais atvejais, kai nenustatoma (neįrodoma) pirmoji aplinkybė, laikytina, kad privatus asmuo yra netinkamas ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, 54 punktas).

55.       Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad ginčo daugiabučio gyvenamojo namo statyba buvo atlikta pažeidžiant statybą leidžiantį ir teritorijų planavimo dokumentus, taip pat prašydama taikyti neteisėtos statybos padarinių šalinimą, tarp jų ir pastato griovimą, visų pirma privalėjo įrodyti, kokios konkrečios jos teisės ir teisėti interesai dėl to yra pažeidžiami. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad šiuo atveju dėl ginčo daugiabučio gyvenamojo namo statybos būtų pažeistos kokios nors ieškovės teisės ir (ar) teisėti interesai, būtų apsunkintos galimybės ieškovei naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu gretimu žemės sklypu ir (ar) jame esančiu pastatu. Kasaciniame skunde taip pat nenurodoma argumentų dėl ieškovės teisių pažeidimo, t. y. dėl to, kokią įtaką ieškovės teisėms ir teisėtiems interesams daro ginčo daugiabučio gyvenamojo namo statyba nukrypstant nuo statybą leidžiančio ir teritorijų planavimo dokumentų.

56.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad, ieškovei neįrodžius jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo ginčo daugiabučio gyvenamojo namo statyba, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė minėtus ieškovės argumentus.

57.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, minėta, pagal ieškovei išduotą statybos leidimą statytojai buvo leista statyti 6–10 (neskaičiuojant pusrūsio, mansardos) aukštų pastatą su po žeme esančiais 3 aukštais, leistinas statinio aukštis – 34,15; 18,20 m. Teismų byloje nustatyta ir pastato kadastrinės bylos duomenys patvirtina, kad faktiškai pastatytas pastatas yra 6 aukštų ir 2 aukštai plyti po žeme. Taigi pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo aukštų skaičius atitinka statybą leidžiantį dokumentą. Teismų taip pat nustatyta, kad faktiškai pastatyto pastato aukštis yra 18,45 m. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, koreguojant techninį projektą, buvo nustatytas 18,70 m pastato aukštis, aukščio nuokrypį (0,35 m) laikė neesminiu. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, iš esmės pritarė šiai teismo išvadai. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 48.4 punktu, didinant statinio išorės matmenis iki 1 m, naujas statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad 0,35 m pastato aukščio nuokrypis laikytinas neesminiu, nesudarančiu pagrindo pripažinti, jog statyba buvo atlikta nukrypstant nuo statybą leidžiančio dokumento.

58.       Dėl statybos nukrypstant nuo teritorijų planavimo dokumentų ir jų keitimo būtinybės teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi išduodant statybą leidžiantį dokumentą, nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 3 dalį detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi išduodant statybą leidžiantį dokumentą, nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog statinio projektas rengiamas vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais bei normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais ir privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais, projektavimo darbų rangos sutartimi (kai projektavimas atliekamas rangos būdu). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, privalomieji statinio projekto rengimo dokumentai – teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo nustatytais atvejais), nuosavybės teisę ar kitokias teises į žemę (statybos sklypą) patvirtinantys dokumentai, projektiniai pasiūlymai (jeigu jie rengiami), statinio projektavimo sąlygų sąvadas, statinio projektavimo užduotis, statinio ir statybos sklypo statybinių tyrinėjimų dokumentai. Taigi teritorijų planavimo dokumentai (detalusis planas) yra vieni iš privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų, kuriais vadovaujantis yra rengiamas atitinkamo statinio projektas. 

59.       Statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, jog detalieji planai rengiami, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas. Kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jei jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu. 

60.       Taigi tais atvejais, kai buvo tikslinami neprivalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jie galėjo būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu, jeigu tokie reikalavimai nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų ir raštu tokiam tikslinimui pritarė tokius reikalavimus nustačiusi institucija.

61.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pakeista ginčo sklypo leidžiama užstatymo riba – projektuojant ir statant pastatą buvo pakeistas statinių išdėstymas sklype. Žemės sklypo detalusis planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1-1488. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. vasario 20 d. raštu Nr. A51-4149(3.6-PD-4) „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių užstatymo teritorijų ribų pakeitimo“ (toliau – 2008 m. vasario 20 d. raštas) pritarė, kad rengiant statybos techninį projektą būtų pakeistos leidžiamos užstatyti teritorijos ribos (nekeičiant nurodyto užstatymo tankumo ir intensyvumo). Šis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. raštas yra galiojantis. Ginčo dėl jo teisėtumo ir reikalavimo jį panaikinti byloje nėra.

62.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą išduodant statybą leidžiantį dokumentą galiojusį teisinį reguliavimą, taip pat į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. raštu buvo leista keisti leidžiamos užstatyti teritorijos ribas, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šiuo atveju atskirų žemės sklypo zonų parametrų pakeitimas nepažeidė (neviršijo) visam žemės sklypui nustatytų reglamentų, todėl nebuvo būtina keisti teritorijų planavimo dokumentų (detaliojo plano).

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

63.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 177, 178 straipsniuose, nes nevertino ieškovės į bylą pateikto statybų teisės specialisto, įrašyto į teismo ekspertų sąrašą asmens L. U., vertinimo, kad šiuo konkrečiu atveju atraminė sienutė yra konstrukcinė daugiabučio pastato dalis, o ne atskirai funkcionuojantis statinys, taip pat nevertino eksperto G. T. (asmens, įrašyto į teismo ekspertų sąrašą teritorijų planavimo klausimais) nuomonės dėl teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, pažeidimo.

64.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

65.       Kasacinis teismas savo nuosekliai plėtojamoje šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

66.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami atraminės sienutės funkcinės paskirties klausimą, taip pat dėl detaliojo plano keitimo būtinybės, nuosekliai išanalizavo visus byloje pateiktus įrodymus, taip pat ir minėtus L. U. vertinimą bei G. T. nuomonę. Pirmosios instancijos teismas sprendime minėtus įrodymus aptarė ir motyvuotai dėl jų pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo pagrįstumą, sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu ir prieitomis išvadomis. Vien aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje skundžiamos nutarties dalyje plačiau dėl šių įrodymų nepasisakė, savaime nereiškia, jog teismas šių įrodymų nevertino.

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog ieškovės teismui pateikti dokumentai (L. U. vertinimas ir G. T. nuomonė) yra priimti (surašyti) specialistų, įrašytų į teismo ekspertų sąrašą, nereiškia šių įrodymų didesnės įrodomosios reikšmės, jų turinio tikrumo, realumo ar teisėtumo. Minėta, civiliniame procese vyrauja įrodymų lygybės principas, jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėti specialistai nagrinėjamoje byloje ieškovės užsakymu pateikė savo subjektyvią nuomonę nurodytais klausimais. Byloje teismo ekspertizės nebuvo paskirtos, nėra pateikta teismo ekspertų išvadų, tačiau net ir tokiu atveju eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis).

68.       Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad ieškovė byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog atraminė sienutė pagal funkcinę paskirtį  yra daugiabučio gyvenamojo namo konstrukcinis elementas (taip pat žr. šios nutarties 49 punktą), taip pat neįrodė teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo. Kasacinio skundo argumentais dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo proceso teisės normų pažeidimo iš esmės siekiama kitokio faktinių aplinkybių vertinimo. Tačiau vien ieškovės nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis nepagrindžia šių išvadų neteisėtumo.

69.       Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes ir padarydami atitinkamas išvadas, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Priešingi kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.  

70.       Kiti ieškovės kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į aptartus teisėjų kolegijos motyvus, nebeturi teisinės reikšmės ginčui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

71.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, nekonstatuoja CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų ją panaikinti ar pakeisti. Dėl šios priežasties skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

72.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Netenkinus kasacinio skundo, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos, todėl jos prašymas dėl 2535,05 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas.

73.       Atsakovė UAB „Transmedos projektai“ prašo priteisti 3678,40 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme ir sumokėtų už visus atstovaujamuosius (taip pat ir už atsakovus J. Č., R. Č., V. A. K., M. P. K., L. P., UAB „BC12“, V. Ū. ir trečiąjį asmenį UAB „Sumanus valdymas“), atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14, 8.19 punktuose nustatytą dydį. Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgiant į tai, kad visiems atstovaujamiesiems buvo rengiamas vienas procesinis dokumentas – atsiliepimas į kasacinį skundą, minėtai atsakovei iš ieškovės priteistina prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma mažintina iki 2623,90 Eur.

74.       Atsakovai R. P. A. ir K. A. prašo priteisti 1210 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties atsakovui R. P. A. iš ieškovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1210 Eur.

75.       Kiti bylos dalyviai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios išlaidos jiems neatlygintinos (CPK 98 straipsnis).

76.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 4 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 234,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano turtas“ (j. a. k. 300050337) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transmedos projektai“ (j. a. k. 304057973) 2623,90 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt tris Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano turtas“ (j. a. k. 300050337) atsakovui R. P. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano turtas“ (j. a. k. 300050337) 234,18 Eur (du šimtus trisdešimt keturis Eur 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Danguolė Bublienė

        Andžej Maciejevski

        Algis Norkūnas