Baudžiamoji byla Nr. 2K–146/2012
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00032-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.6.1.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
kaltinamajam A. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendžiu A. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius ir baudžiamoji byla jam nutraukta, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams. Taip pat iš A. M. nuspręsta išieškoti 6 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. nutartimi panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota prokurorui, nustatant trijų mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimo, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, kaltinamojo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. liepos 27 d., apie 15.27 val., Panevėžyje, Parko g., ties namu Nr. 97, vairuodamas automobilį VW LT 32 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 28, 37 ir 134 punktų reikalavimus, nes nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir netrukdytų eismo, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą išėjusį pėsčiąjį, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nesustojo ir nepraleido pėsčiojo, todėl partrenkė pėsčiųjų perėjoje iš dešinės pusės ėjusį pėsčiąjį G. P., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo G. P. sveikata – jam konstatuota trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma, kairės momeninės skilties sumušimas, odos nubrozdinimai alkūnėse bei keliuose.
Kasaciniu skundu Panevėžio miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimų, nes teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo netinkamai surašytas kaltinamasis aktas ir perdavė baudžiamąją bylą prokurorui.
Kasatorius teigia, kad pagal BPK teismas gali perduoti bylą prokurorui tik dėl iš esmės netinkamai surašyto kaltinamojo akto, kai tas pažeidimas trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas taikomas ir byla prokurorui perduodama esant trijų sąlygų visumai: 1) kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, 2) kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir 3) kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą. Prokuroro nuomone, nagrinėjamoje byloje nurodytų sąlygų visumos nėra.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, prieštarauja šios procesinės normos turiniui ir bylos medžiagai, nes kaltinamojo akto turinys patvirtina, jog jame yra pateiktas A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga, ir tas aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 281 straipsnio 1 dalies, dispoziciją. Pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad A. M. nepažeidė jam inkriminuotų KET 37 ir 134 punktų, nes, atsižvelgiant į teismų praktiką, KET įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje vairuotojas negali teisintis, jog buvo nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo sustojusi mašina (kasacinės nutartys Nr. 2K-386/2009, Nr. 2K-158/2009, Nr. 2K-202/2009, Nr. 2K-196/2009, Nr. 2K-655/2007). Vykdydamas KET 37 punkto reikalavimus, A. M., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo eismo juostą įėjusį pėsčiąjį, ir tik įsitikinęs, jog pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiojo, ją pervažiuoti, be to, jis turėjo septynerių metų vairavimo stažą, todėl galėjo numatyti, kad kelyje gali atsirasti kliūtis. Taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad prieš pėsčiųjų perėją stovėjo automobilis, sustojęs ne pėsčiųjų praleisti. Tai buvo krovininis automobilis, iš kurio buvo kraunamos prekės (b. l. 9, 10, 21, 22) ir kuris užstojo A. M. matomumą. KET 134 punktas įpareigoja vairuotoją, iškilus grėsmei eismo saugumui ar atsiradus kliūčiai, sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju kaip tik ir buvo iškilusi grėsmė bei atsiradusi kliūtis – prieš pėsčiųjų perėją stovintis automobilis.
Kasatoriaus nuomone, šios nustatytos aplinkybės kelia abejonių apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad A. M. galėjo pažeisti KET 38 ir 133 punktų reikalavimus. KET 38 punktas reglamentuoja atvejus, kaip vairuotojas turi elgtis, kai prieš pėsčiųjų perėją sustojo arba sulėtino greitį kita transporto priemonė, važiuojanti ta pačia kryptimi, praleisti pėsčiųjų. Tokių faktinių aplinkybių byloje nėra, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatyta, kad krovininis automobilis sustojo ne praleisti pėsčiojo, o dėl to, kad iš jo buvo kraunamos prekės.
Kita vertus, skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui, nes nėra jokio pagrindo manyti, jog jie trukdytų teismui iš esmės išnagrinėti bylą. Šio teismo nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, dėl kurių teismas negali nustatyti, kuriuos KET punktų reikalavimus pažeidė A. M. ir kurio iš eismo dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, yra ne kaltinamojo akto trūkumai, o byloje esančių įrodymų vertinimas, todėl šis klausimas turi ir gali būti sprendžiamas nagrinėjant bylą teisme, išanalizavus ir įvertinus visus byloje įstatymo nustatyta tvarka surinktus duomenis. Vadovaujantis BPK 20 straipsniu, tik teisėjai įvertina įrodymus, taigi ir išvadą apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daro tik teismas. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, įvertinusi visus byloje nustatyta tvarka surinktus duomenis, ir padariusi išvadą, kad A. M. nepažeidė jam inkriminuotų KET punktų reikalavimų, turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o ne panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nes šis surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio nuostatų.
Panevėžio miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties
Apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu gali panaikinti apskųstą teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Tai reiškia, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys turi neatitikti BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2006, 2K-247/2006, 2K-65/2007).
Kaltinamojo akto turinys reglamentuojamas BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punktas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas, atleisdamas A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu (kai kaltininkas susitaikė su nukentėjusiu asmeniu), nustatė, jog A. M. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Aprašydamas padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, teismas nurodė, kad 2010 m. liepos 27 d., apie 15.27 val., Panevėžyje, Parko g., ties namu Nr. 97, vairuodamas automobilį, A. M. dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 28, 37 ir 134 punktų reikalavimus, nes nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir netrukdytų eismo, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą išėjusį pėsčiąjį, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nesustojo ir nepraleido pėsčiojo, todėl partrenkė pėsčiųjų perėjoje iš dešinės pusės ėjusį pėsčiąjį G. P., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata. Šios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodytos pripažintos A. M. padarytos veikos faktinės aplinkybės nesiskiria nuo kaltinamajame akte, kuris vadovaujantis BPK 256 straipsniu teisme buvo pakeistas, išdėstytos veikos aprašymo.
Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduodamas bylą prokurorui, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje surašytas ir teisme, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka, pakeistas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, šių trūkumų teismas ištaisyti negali ir tai trukdo nagrinėti bylą. Toks teismo sprendimas iš esmės motyvuotas tuo, kad, teismo nuomone, A. M. nepadarė kaltinime nurodytų KET 37 ir 134 punktų pažeidimų, tačiau galėjo padaryti KET 38 ir 133 punktų ar kitų KET punktų pažeidimų, o jie nenurodyti kaltinamajame akte.
Vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi („Nagrinėjimo teisme ribos“), byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. A. M. kaltinamuoju aktu buvo inkriminuoti KET 28 punktas (transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui), 37 punktas (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) ir 134 punktas (jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams). Kaltinamajame akte yra pateiktas A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga, ir tas aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 281 straipsnio 1 dalies, dispoziciją. Pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Šiuo atveju, kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, apylinkės teismo nuosprendis buvo panaikintas ne dėl kaltinamojo akto trūkumų, o dėl to, kad išnagrinėjęs bylą teismas nerado A. M. veikoje BK 281 straipsnio sudėties požymių. Tačiau įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Kaip galima suprasti iš teismo motyvų, teismo nuomone, A. M. nepažeidė kaltinamajame akte jam inkriminuotų KET punktų. Kaltinimui nepasitvirtinus, teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Prieš keliant klausimą dėl galimų kitų KET pažeidimų, teismas turėjo įdėmiai išnagrinėti eismo įvykio situaciją, ypač tą momentą, kad prieš pat pėsčiųjų perėją stovėjo kitas didelių gabaritų automobilis, užstojęs matomumą tiek vairuotojui, tiek pėsčiajam, be to, ne A. M. vairuojamas automobilis užvažiavo ant pėsčiojo, o nukentėjusysis išeidamas iš už stovėjusio automobilio atsitrenkė į pravažiuojančio automobilio šoninę dalį arčiau galinio rato.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, prieštarauja šios normos turiniui ir bylos medžiagai. Teisme pakeisto kaltinamojo akto turinys patvirtinta, kad jame aprašyta A. M. inkriminuota nusikalstama veika, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, taip pat kitas nusikalstamos veikos aplinkybes, bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šis aprašymas atitinka BK 281 straipsnio 1 dalies, pagal kurią buvo kvalifikuota nusikalstama veika, dispoziciją. Pateiktas kaltinimas yra konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą. Nepagrįstai konstatuodamas, kad baudžiamojoje byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir perduodamas bylą prokurorui, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl šių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. nutartį A. M. byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas