Administracinė byla Nr. eA-2230-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05468-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 29.1.3; 29.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Timbermilita“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Timbermilita“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Bio Coal“, uždarajai akcinei bendrovei „Eurovuda“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

2011 m. lapkričio 30 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) gavo UAB „Timbermilita“ paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“.

2012 m. liepos 11 d. buvo sudaryta paramos sutartis Nr. 3VK-KS-11-1-008098-PR001 (toliau – Paramos sutartis), pagal kurią paramos gavėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „UAB „Timbermilita“ tašų ir gegnių gamyklos įkūrimas“.

UAB „Timbermilita“ 2013 m. birželio 27 d. pateikė Agentūrai pirmą mokėjimo prašymą, pagal kurį Agentūra 2013 m. rugpjūčio 6 d. išmokėjo 26 975 Lt paramos sumą.

UAB „Timbermilita“ 2013 m. spalio 17 d. pateikė Agentūrai antrą mokėjimo prašymą, pagal kurį Agentūra 2013 m. gruodžio 19 d. išmokėjo 663 585 litų.

Agentūra 2015 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. SKP-294 nustatė, kad UAB „Timbermilita“, įgyvendindama projektą, pažeidė paramos sutartį ir nusprendė sugrąžinti išmokėtą 200 000 Eur paramos sumą, bei nutraukė paramos sutartį.

Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiuos pažeidimus:

1)              įmonė neįgyvendina projekto taip, kaip aprašyta paraiškoje, verslo plane, negali pasiekti projekto tikslų; iš gamybinės veiklos 2014 m. gauta 34,445 proc. pajamų nei planuota;

5)              sukurtos dirbtinės sąlygos siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, nes skirtingų projektų asmenys (UAB „Bio Coal“, UAB „Timbermilita“ ir UAB „Eurovuda“) derino tarpusavyje veiksmus ir dirbtinai sukūrė sąlygas bei vieną projektą išskaidė į tris projektus (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, I t., b. l. 15-24).

2015 m. birželio 26 d. raštu Nr. BRK-7649(3.144) Agentūra pareikalavo, kad paramos gavėja grąžintų 200 000 EUR paramos sumą (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, I t., b. l. 25).

UAB „Timbermilita“, nesutikdama su šiuo Agentūros sprendimu, padavė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2015 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 3R-438(AG-307/04-2015) skundą atmetė (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, III t. b. l. 40–50).    

Pareiškėjas UAB „Timbermilita“ kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti:

1) Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 3R-438(AG-307/04-2015);

2) Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. SKP-294;

3) Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos raštą Nr. BRK-7649 (3.144).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 metais informavo Agentūrą apie pasikeitusius paramos gavėjų akcininkus ir aiškiai nurodė jų tapatybes, jai buvo žinoma, jog visos trys bendrovės veikia vienoje teritorijoje, nes pati Agentūra davė sutikimą keisti projekto vykdymo vietą. Agentūros įgalioti asmenys daug kartų atliko patikrą vietoje ir lankėsi visų trijų projektų įgyvendinimo vietoje, tikrino pirkimo-pardavimo dokumentus, todėl žinojo, jog tam tikra veikloje reikalinga produkcija perkama rinkos kainomis iš kitų bendrovių. Agentūra pastabų niekada neturėjo, be to, 2015 m. paraiškos patikros vietoje ataskaitoje nurodė, kad toje pačioje teritorijoje esančių  įmonių  gamybos  procesas yra atskiras. Taigi, atsakovas patvirtino, kad paramos gavėjų akcininkų pasikeitimas neprieštarauja teisės aktams. Agentūra yra projekto įgyvendinimo  eigą  prižiūrinti  institucija,  todėl   paramos gavėjų prašymus turi vertinti atsižvelgdama į visas jai žinomas aplinkybes, apie kurias ji buvo informuojama pareiškėjo ir kitų bendrovių.  Atsakovas  pažeidimo  tyrimą   pareiškėjo   atžvilgiu iniciavo tik 2014 m., t. y. praėjus 3 metams po atitinkamų pakeitimų, dėl kurių nustatytas pažeidimas. Pareiškėjas, prieš atlikdamas  atitinkamus  veiksmus,  kreipėsi į Agentūrą ir gavęs jos pritarimą, turėjo pagrindą tikėtis, kad Agentūra tų pačių aplinkybių vėliau nepradės vertinti skirtingai ir jų nekvalifikuos kaip pažeidimo, tokie veiksmai prieštarauja teisėtų lūkesčių principui. Iš ginčijamo sprendimo neaišku, dėl kokių priežasčių atsakovas pakeitė savo poziciją. Remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu byloje Nr. C-155/13, norint skirti Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 punkte  numatytą sankciją, būtina įrodyti objektyvaus ir subjektyvaus elementų egzistavimą. Agentūra nenustatė ir negalėjo nustatyti paramos skyrimo tikslų nesiekimo ir objektyvaus elemento egzistavimo, nes pareiškėjas iki šiol realiai vykdo veiklą, gamina produkciją, gauna pajamas. Aplinkybė, kad visos trys paramos gavėjos sudaro tarpusavio sandorius dėl produkcijos pirkimo, nereiškia pažeidimo, nes šie pirkimai yra rinkos kaina ir atitinka ekonominę logiką. Atsakovas nebuvo įpareigojęs pareiškėją elgtis tam tikru būdu, todėl negali reikalauti tokio elgesio. Pažymi, kad paskirtos sankcijos sukeltų didelių neigiamų pasekmių ne tik pareiškėjui, bet ir darbuotojams, nes veikla būtų nutraukta, projektas nebebūtų vykdomas.

Atsakovas Agentūra prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad sankcija pareiškėjui skirta už tai, jog, įgyvendindamas projektą, derino savo veiksmus su kitais pareiškėjais paramai gauti – UAB „Eurovuda“ ir UAB „Bio Coal“. Europos Sąjungos teisės  aktuose nustatyta, kad išmokos neskiriamos paramos gavėjams, kurie dirbtinai sukūrė  reikalingas  sąlygas   išmokoms  gauti, t. y. sukuriant paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą. Nustatant, ar sąlygos sukurtos dirbtinai, būtina įvertinti objektyvias ir subjektyvias galimo pažeidimo aplinkybes. Šiuo atveju nustatyta, kad trys įmonės įgyvendina projektus tame pačiame žemės sklype, kiekviena įmonė turi po šešis tuos pačius investuotojus, kuriems  bendrai  priklauso  100 proc.  kiekvienos   įmonės   kapitalo  ar   balsavimo  teisių. Teisingumo Teismas byloje Nr. C-434/12 yra konstatavęs, kad teismas turi įvertinti objektyvias bylos aplinkybes, kuriomis remiantis galima būtų daryti išvadą, kad nebus pasiekti paramos schema siekiamų tikslų. Vienas pagrindinių priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ tikslų yra skatinti kaimo  gyventojų verslumo iniciatyvas kaime, didinti gyventojų užimtumą ne žemės ūkio srityje, įvairinti kaimo ekonomiką. Todėl itin svarbu, kad parama pasiektų kiek įmanoma platesnį asmenų ratą. Priemonės įgyvendinimo taisyklėse nustatyti paramos teikimo apribojimai: pvz., didžiausia paramos  suma  vienam  projektui – iki 690 560 Lt,  bendra   pagalbos   suma, suteikta tai pačiai įmonei ar asmeniui, negali viršyti 690 560 Lt, paramos gavėjas projekto įgyvendinimo laikotarpiu negali dalyvauti įgyvendinant kitas investicines priemones. Darytina išvada, kad, kai veikiama tų pačių  asmenų  vardu, tuo  pačiu   metu   negali   būti įgyvendinamas daugiau nei vienas projektas, nes  vienas  naudos   gavėjas   negali vykdyti kito investicinio projekto. Parama suteikiama labai mažai įmonei, kuri įsipareigoja išlikti savarankiška. Tai, kad tų pačių asmenų grupė gavo maksimalią  paramą  trims  projektams  įgyvendinti, sudaro kliūtį siekti tikslo – paramą skirti kiek įmanoma  daugiau paramos gavėjų. Remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimais  byloje Nr. C-434/12, būtina ištirti, ar  projektus  sieja  geografinis ryšys,  ekonominis  ryšys,  funkcinis ryšys bei teisinis ir (arba) asmeninis ryšys. Šiuo atveju tokios aplinkybės buvo nustatytos. Pažymi, kad pareiškėjas paramos sutartimi įsipareigojo, jog įmonė ne mažiau nei penkerius metus nebus priskiriama įmonei partnerei  arba  susijusiai  įmonei.   Šiuo atveju trys bendrovės dėl kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos priskiriamos susijusioms įmonėms. Sąmoningą veiksmų derinimą  rodo  ir  tai,  kad  po paramos sutarčių pasirašymo bei akcininkų pasikeitimo, įmonės paprašė leidimo keisti  projektų  įgyvendinimo  vietą  ir  juos  įgyvendino tame pačiame sklype. Taigi  nustatyta  aplinkybių  visuma  leidžia  teigti  buvus veiksmų   suderinamumui   tarp   pareiškėjo ir  kitų  dviejų   bendrovių.  Fizinių asmenų grupė, dirbtinai pasidalijusi  investicijas keliems projektams,  sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus. Pareiškėjas  įgijo pranašumą prieš kitus paramos gavėjus, nes trigubai didesnė paramos suma buvo sukoncentruota  tos  pačios asmenų grupės rankose. Taip  pažeidžiami  ne  tik priemonės tikslai, bet ir sąžininga konkurencija. Tai,  kad  Agentūra davė sutikimus dėl atskirų veiksmų ar ankstesnių patikrų vietoje nustatė atskirus faktus dėl pareiškėjo veiklos savarankiškumo vertinimo, nepašalina Agentūros pareigos vertinti aplinkybes kaip visumą, siekiant nustatyti atitinkamus pažeidimus. Pareiškėjas, atlikęs neteisėtus veiksmus, neturi pagrindo tikėtis, kad jie nebus kvalifikuojami kaip pažeidimas. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad piktnaudžiavimo nustatymas turi lemti ne baudą, o pareigą iš dalies ir visiškai atlyginti nepagrįstai įgytas sumas. Administravimo taisyklių 197.3.16 punkte nustatyta, kad parama ar jos dalis susigrąžinama, kai paramos gavėjas dirbtinai sukūrė sąlygas jai gauti. Taigi, pareiškėjui skirta sankcija atitinka padarytą pažeidimą.  

Agentūra taip pat nurodė, kad ji neturi kompetencijos uždrausti atlikti akcijų perleidimą ar suteikti leidimą akcininkų pasikeitimui, todėl pareiškėjo teiginiai, jog toks leidimas buvo suteiktas, nepagrįsti. Pareiškėjas prašymą dėl sutikimo keisti projekto įgyvendinimo vietą Agentūrai pateikė 2012 m. spalio 31 d., kai dar nebuvo vykdoma projekto veikla, ir Agentūra neturėjo pagrindo atsisakyti tokį sutikimą suteikti. Nustatyti dirbtinių sąlygų sukūrimą projekto vertinimo ar pirminio įgyvendinimo stadijoje yra sudėtinga, jos išryškėja susijusioms įmonėms vykdant ūkinę komercinę veiklą, atsiradus ne tik teisiniams, asmeniniams, bet ir ekonominio, funkcinio susietumo požymiams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal paraišką planuota per 2014 m. gauti 2 204 800 Lt pardavimo pajamų, bet iš gamybinės veiklos gauta tik 759 303,06 Lt, t. y. 34,44 proc. nuo planuotų pajamų. Trys įmonės projektus įgyvendino tame pačiame sklype, veikla panašaus pobūdžio, viena kitai suteikia paslaugas, perka žaliavas, projektus sieja įmones kontroliuojanti ta pati akcininkų grupė. Nustatyta, kad visos trys įmonės yra priskirtinos susijusioms įmonėms, jas sieja geografinis, ekonominis, funkcinis ir asmeninis ryšiai. Pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, o ekonominio, funkcinio pobūdžio aplinkybės atsirado 2013-2014 m. Pažymi, kad Agentūra gali tikrinti pareiškėją 7 metus nuo paramos sutarties pasirašymo ir, nustačiusi pažeidimus, taikyti sankcijas. 

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Timbermilita“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad UAB „Eurovuda“, UAB „Bio Coal“, UAB „Timbermilita“  įgyvendino   projektus tame pačiame žemės sklype. Pagal su 2015 m. vasario 10 d. atliktos patikros ataskaita Nr. V-VV-0717026 pateiktus UAB „Bio Coal“ 2014 metų pirkimo operacijų žurnalus nustatyta, kad  UAB  „Bio Coal“  žaliavas pirko iš pareiškėjo už 126 891,89 Lt (92,7 proc. nuo bendros UAB „Bio Coal“ pirkimų sumos). Pagal su 2015 m. vasario 10 d. atliktos patikros ataskaita Nr. V-VV-0717020 pateiktas pareiškėjo sąskaitas faktūras nustatyta, kad gamybos atliekos – atraižos ir pjuvenos – parduodamos susijusioms įmonėms: UAB „Bio Coal“, UAB „Eurovuda“. Iš pardavimo operacijų žurnalo nustatyta, kad paslaugų suteikta ir susijusioms įmonėms: UAB „Bio Coal“ už 126 891,89 Lt (be PVM), tai sudaro 16,7 proc. bendros pardavimų sumos; UAB „Eurovuda“ už 24 387,54 Lt (be PVM), tai sudaro 3,2 proc. bendros pardavimų sumos.

Taip pat teismas pažymėjo, kad patikros vietoje  nustatyta,  kad  UAB „Bio Coal“ gamybos linija yra sumontuota pareiškėjui priklausančiose patalpose. Žaliavas gamybai vykdyti UAB „Bio Coal“ pirko taip pat iš pareiškėjo. Pagal su 2015 m. vasario 9–10 d. atliktos patikros ataskaita Nr. V-VV-0717014 pateiktus UAB „Eurovuda“ pardavimų žurnalus nustatyta, kad džiovinimo paslaugos buvo teikiamos pareiškėjui ir pajamos iš šių paslaugų sudarė 72 proc. bendros už džiovinimo paslaugas UAB „Eurovuda“ gautos sumos. Pagal su 2015 m. vasario 9–10 d. atliktos patikros ataskaita Nr. V-VV-0717014 pateiktus UAB „Eurovuda“ pirkimų žurnalus nustatyta, kad pareiškėjas pardavinėjo UAB „Eurovuda“ žaliavas bei elektros energiją. Visų trijų įmonių projektus sieja įmones kontroliuojanti ta pati akcininkų grupė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu  atveju  ginčijamas sprendimas susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą priimtas iš esmės dėl to, kad pareiškėjas, pažeisdamas 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalį ir 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 4 straipsnio  3 dalį,  dirbtinai   sukūrė  sąlygas  paramai  gauti, o būtent – įgyvendindamas projektą, derino  savo  veiksmus  su  kitais  paramos  gavėjais, t. y.  su  UAB  „Eurovuda“  ir  UAB  „Bio Coal“.

Vadovaujantis 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 4 straipsnio 3 dalimi, jeigu nustatoma, kad veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti.

2011 m. sausio 27 d. Komisijos Reglamento (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis, 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai nustatoma, kad siekdami įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, paramos gavėjai dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas, jiems išmokos neskiriamos.

Europos  Sąjungos  Teisingumo  Teismas  2013 rugsėjo 12 d. sprendime,  priimtame  byloje   Nr. C-434/12, išaiškino, kad, nustatant, ar  sąlygos  sukurtos  dirbtinai,  būtina  įvertinti  objektyvias   ir subjektyvias galimo pažeidimo aplinkybes. Objektyviomis aplinkybėmis laikomos tokios, kuriomis remiantis daroma išvada, kad nebus galima pasiekti pagal Programą siekiamų tikslų; subjektyvios – tai tos, kuriomis remiantis daroma išvada, kad dirbtinai sukūręs sąlygas gauti paramą, pareiškėjas arba paramos gavėjas išimtinai siekė įgyti paramos skyrimo tikslams prieštaraujantį pranašumą.

Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007–2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, patvirtinta Žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-213, nustato rizikos kriterijus, pagal kuriuos vertinama, ar buvo dirbtinai sukurtos sąlygos: projekto įgyvendinimo vietos kriterijus; projekte numatytos vykdyti arba vykdomos veiklos; susijusių asmenų arba susijusių projektų, arba įmonių partnerių; pareiškėjo arba paramos gavėjo patirties įgyvendinant paramos projektą; paramos gavėjų projektuose dalyvaujančių tų pačių tiekėjų (rangovų). Šios metodikos 7 punkte nustatyta, kad, nustatydama dirbtinai sukurtas sąlygas gauti paramą, Agentūra gali remtis ne vien tokiais elementais, kaip teisiniai, geografiniai, ekonominiai ir (arba) asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, bet ir požymiais, kad būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo (pvz., nustatoma arba pastebima, kad skirtingi subjektai sukūrė teisinę struktūrą, leidžiančią jiems apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus, arba tarp pareiškėjų ir (arba) paramos gavėjų nustatomas tyčinis veiksmų koordinavimas, dirbtinai sukuriant sąlygas gauti paramą pagal tam tikrą priemonę).

Remiantis  2006-12-07  Komisijos  Reglamento (EB) Nr. 1975/2006,  nustatančio  išsamias Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisykles, VIII priedu, bendrasis kaimo plėtros programos priemonės „Verslo kūrimas ir plėtra“ pasiekimo rodiklis yra remiamų ir (arba) įsteigtų įmonių skaičius. 

Priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ tikslai apibrėžti Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 4 straipsnio 1 dalies (c) punkte ir 52 straipsnio (a) (ii) punktuose: siekiama gerinti gyvenimo kokybę ir skatinti ekonominės veiklos įvairinimą kaimo vietovėse, be kita ko, teikiant paramą  mikro  įmonių  kūrimui ir  plėtrai siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę veiklą. Šiame Reglamente nustatyti tikslai detalizuojami Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo 2011 metais taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymu  Nr. 3D-698 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Pagal  Įgyvendinimo   taisyklių  10  punktą, 14 punktą,  vienam  projektui  didžiausia  galima  skirti   paramos  suma negali viršyti 690 560 Lt (200 000 €); bendra  pagalbos  suma,  suteikta   tai   pačiai   įmonei ar asmeniui, negali viršyti 690 560 Lt per einamuosius ir dvejus ankstesnius jo mokestinius metus. Pareiškėjas, paramos gavėjas projekto įgyvendinimo laikotarpiu tuo pačiu metu negali dalyvauti įgyvendinant kitas investicines Programos priemones (15 punktas). Paramos gali kreiptis veikiantis ar naujai įsteigtas privatus juridinis asmuo, atitinkantis labai mažai įmonei keliamus reikalavimus (17 punktas). Įgyvendinimo taisyklių 21.24.1 punkte nustatyta, kad labai maža įmonė yra savarankiška įmonė ir įsipareigoja išlikti savarankiška, be kita ko, įmonė nėra ir ne mažiau kaip penkerius arba, projektą įtraukus į rizikingų projektų sąrašą, septynerius metus nuo paramos sutarties pasirašymo dienos nebus priskiriama įmonei partnerei arba susijusiai įmonei, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme.

Remdamasis  nurodytomis  teisės nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad šios kaimo plėtros programos priemonės įgyvendinimu siekiama skatinti labai mažų įmonių kūrimą kaimo vietovėje, didinti jų skaičių, skatinti kaimo gyventojų verslumą. Paramą gauti turi teisę tik savarankiškos įmonės, kurios šį kriterijų atitinka nustatytą periodą, o paramos gavėjas negali pretenduoti į paramą pagal kitus projektus, įgyvendinamus tuo pačiu metu. Šiomis sąlygomis siekiama sudaryti galimybę paramą projektams įgyvendinti gauti didesniam, tarpusavyje nesusijusiems, paramos gavėjų skaičiui.

Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo analizuojami geografiniai, ekonominiai, funkciniai ir teisiniai bei asmeniniai pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų ryšiai, t. y. vertinamos objektyviosios ir subjektyviosios aplinkybės. Nustatyta ir  ginčo nėra, kad pareiškėjas ir kitos dvi įmonės projektus įgyvendino tame pačiame žemės sklype, jos vykdo panašią ar susijusią veiklą, teikia viena  kitai paslaugas, naudojo  viena  kitos produktus, trijų   įmonių   akcininkai  yra tie patys, jų vadovai taip pat yra asmenys iš akcininkų grupės, valdančios  visų  trijų  įmonių  akcijas.  Pagal  Smulkiojo  ir  vidutinio verslo įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 5 punktą,  susijusiomis  įmonėmis  laikomos įmonės, kuriose dėl to paties fizinio asmens ar  kartu  veikiančių  fizinių  asmenų  veiklos  susiformavę  šios  dalies  1–4 punktuose nurodyti įmonių   ryšiai,  jei   šios  įmonės  verčiasi  tokia  pačia  veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje  pačioje  atitinkamoje  rinkoje ar susijusiose  rinkose.   Nagrinėjamu   atveju  konstatuotina,  kad pareiškėjas ir kitos dvi įmonės yra susijusios įmonės, nes jose veikia ta pati fizinių asmenų grupė  susijusiose  rinkose,   todėl   tai nėra savarankiškos įmonės, kaip reikalaujama pagal tinkamumo   gauti   paramą kriterijus.  Be   to,   visose   trijose  įmonėse dirbo ta pati buhalterė, prekės  ir paslaugos buvo perkamos iš tų pačių tiekėjų, o paraiškas dėl paramos gavimo įmonės pateikė beveik tuo pačiu metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, tai, kad įmonių gamybos procesas atskirtas, neleidžia teigti, jog įmonės yra savarankiški ir nepriklausomai veikiantys subjektai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teigimu, Agentūra buvo informuota apie projekto vykdymo vietos bei akcininkų pasikeitimą, tam pritarė, taigi tokiais veiksmais pripažino, jog projekto   įgyvendinimas atitinka  teisės aktų nuostatas. Nustatyta,  kad pareiškėjas ir kitos dvi  įmonės  apie   ketinimą keisti projekto vykdymo vietą Agentūrai pranešė projektų vykdymo pradžioje, o teisės aktuose nenumatyti jokie pagrindai, dėl kurių Agentūra turėtų neleisti to atlikti. Teisės aktai taip pat nesuteikia atsakovui įgaliojimų kokiu nors būdu vertinti paramos gavėjų akcininkų pasikeitimą, todėl Agentūros pritarimas tokiems veiksmams atlikti nereikalingas. Šiuo atveju reikšminga tai, kad projekto įgyvendinimas yra trunkamojo pobūdžio, o sprendžiant dėl paramos gavėjų susietumo ir tarpusavio ryšių yra vertinama aplinkybių visuma; tai, kad konkretus veiksmas konkrečiu  projekto  įgyvendinimo metu atitiko teisės aktų reikalavimus, nesudaro pagrindo teigti, jog bendrame  aplinkybių kontekste joks pažeidimas negali būti nustatytas. Teismas sutiko su atsakovu, kad  pareiškėjas, pažeidęs teisės aktų  reikalavimus, reglamentuojančius paramos gavėjo įsipareigojimus, neįgijo ir negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių.

Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog trijų bendrovių įgyvendinamus projektus sieja geografinis, ekonominis, funkcinis, asmeninis ryšiai; pareiškėjas, pasirašydamas paramos sutartį, įsipareigojo laikytis atitinkamų reikalavimų, tačiau sudarydamas susitarimą su kitomis įmonėmis dėl akcininkų pasikeitimo, pakeisdamas projekto įgyvendinimo vietą, sąmoningai pasirinko derinti veiksmus, dėl ko sudarytos sąlygos, sukoncentravus kelių subjektų veiklą, formaliai dalyvaujančių skirtinguose projektuose, gauti didesnę paramos sumą. Tokie veiksmai buvo atliekami sistemiškai, yra tęstinio pobūdžio, tikslingai, siekiant kartu veikiant gauti naudos. Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su subjektyviu elementu,  nacionalinis  teismas  turi  nustatyti  tikrąjį  ginčijamos   finansavimo  paraiškos  turinį ir reikšmę  (Sprendimas  Halifax ir kt., C 255/02). Subjektyvus elementas gali būti nustatytas visų pirma įrodžius įvairių paraiškas dėl paramos pagal kaimo plėtros paramos schemą pateikusių investuotojų  susitarimą,  galintį   pasireikšti  sąmoningo veiksmų  derinimo  forma,  ypač kai investiciniai  projektai  yra  tapatūs  ir kai šiuos projektus sieja geografinis, ekonominis, funkcinis,  teisinis ir (arba) asmeninis ryšys (2007 m. sausio 11 d. sprendimas Vonk Dairy Products, C-279/05). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad paramos gavėjos tarpusavyje yra susijusios įvairiais ryšiais, o veiksmų derinimas sukūrė sąlygas, nors ir skyrus paramą kiekvienam projektui atskirai,  išlaikyti  šias  paramos  sumas tarp  susijusių  asmenų.  

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 67 punktu, paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų, pažeidžiant paramos sutarties sąlygas ir (arba) pažeidžiant įsipareigojimus, numatytus Taisyklėse, paramos paraiškoje ir paramos sutartyje, taikomos sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse.  Konstatavus,  kad  pareiškėjas UAB „Timbermilita“ nesilaikė įsipareigojimo išlikti savarankiška įmone, nustačius, jog dėl pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų tarpusavyje suderintų veiksmų dirbtinai sukurtos sąlygas paramai gauti, prieštaraujant anksčiau nurodytoms Reglamento nuostatoms, darytina išvada, kad paramos susigrąžinimas taikytas pagrįstai.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą teismas pažymėjo, kad bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimai šioje byloje teismui nekilo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.

III.

Pareiškėjas UAB „Timbermilita“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, taip pat panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą  ir priimti naują sprendimą - tenkinti UAB „Timbermilita“ skundą.

Apeliantas nurodo, kad pažeidimo tyrimas paramos gavėjo atžvilgiu buvo pradėtas ir sankcija skirta dėl šių veiksnių: trys įmonės įgyvendina projektus viename žemės sklype, visų trijų bendrovių paraiškos buvo pateiktos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę. Apelianto nuomone tyrimas buvo pradėtas ir sankcija skirta dėl tokių aplinkybių, kurioms atsirasti Agentūra pati davė sutikimą. Paramos gavėjas nuolat bendradarbiavo su Agentūra, vykdė savo pareigą informuoti Agentūrą apie bet kokius pasikeitimus, taip pat reikiamais atvejais prašydavo Agentūros pritarimo. Paramos gavėjas (kaip ir kitos dvi bendrovės) dar 2012 m. spalio - lapkričio mėnesiais informavo Agentūrą apie pasikeitusius paramos gavėjų akcininkus ir aiškiai nurodė jų tapatybes. Pareiškėjas Agentūrą apie planuojamą akcininkų pasikeitimą (dar nepasikeitus akcininkams) pranešė ne savitiksliai, o siekdamas įsitikinti, jog akcininkų trijose bendrovė pasikeitimas nėra laikomas neteisėtu ir pažeidžiančius galiojančių teisės aktų nuostatas. Agentūra 2013 m. gegužės 14 d. raštu pažymėjo, jog paramos gavėjas „informavo apie akcininkų pasikeitimą“ ir „paramos gavėjas atitinka tinkamumo gauti paramą kriterijus“. Agentūrai visą laiką buvo žinoma ir tai, kad visos trys bendrovės veikia vienoje teritorijoje, kadangi Agentūra pati davė pritarimą keisti projekto vykdymo vietą.

Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad konkretus pareiškėjo veiksmas konkrečiu projekto įgyvendinimo metu atitiko teisės aktų reikalavimus, o neatitikimas teisės aktams pasireiškė vėliau, pasikeitus aplinkybėms, visgi, kaip matyti iš kitų teismo sprendimo argumentų, tokia teismo pozicija prieštarauja kitiems teismo sprendimo teiginiams.

Pareiškėjui pateikus aptariamus prašymus dėl pakeitimų, dar tada, atsižvelgdama į visas esančias aplinkybes, Agentūra privalėjo įvertinti šių pakeitimų atitiktį Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 d. bei Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. reikalavimams. Nepaisant pareiškėjo bei kitų paramos gavėjų pranešimų dėl pakeitimų, taip pat Agentūros atliktų patikrų vietoje, kurių metu buvo vertinamas projektų įgyvendinimas bei jų atitiktis teisės aktų reikalavimams, Agentūra pažeidimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu iniciavo tik 2015 m., t. y. praėjus 3 metams po atitinkamų pakeitimų, dėl kurių nustatytas pažeidimas, atlikimo.

Pareiškėjas, gavo rašytinį Agentūros patvirtiną, jog nurodyti pakeitimai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, t. y. Agentūra savo atsakymu suformavo pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad jo veiksmai neprieštarauja teisės aktams. Paramos gavėjas, gavęs tokį Agentūros pritarimą, turi pagrindą tikėtis, jog Agentūra tų pačių aplinkybių vėliau nepradės vertinti skirtingai ir jų nekvalifikuos kaip pažeidimo. Priešinga pozicija prieštarautų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principui.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie objektyvių ir subjektyvių aplinkybių egzistavimą, nepagrįstai savo sprendime vadovavosi Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007-2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, kadangi ši metodika patvirtinta 2015 m. kovo 24 d. Žemės ūkio ministro įsakymu ir atgal negalioja.

Agentūra nenustatė ir negalėjo nustatyti paramos skyrimo tikslų nesiekimo ir objektyvaus elemento egzistavimo, kadangi paramos gavėjas šiai dienai realiai vykdo veiklą, gamina produkciją, sudaro sandorius su trečiaisiais asmenimis, iš vykdomos veiklos gauna pajamas, kurios palaipsniui didėja, investuoja į veiklos plėtrą bei naujų technologijų įdiegimą, įmonė yra sukūrusi naujų darbo vietų, taigi tokiu būdu Paramos gavėjas prisideda prie visų nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose tvirtintų paramos šiuo konkrečiu atveju skyrimo tikslų įgyvendinimo: skatina kaimo gyventojų užimtumą, didina kaimo vietovės patrauklumą, mažina ekonominį nuosmukį kaimo vietovėje.

Aplinkybė, kad visos trys paramos gavėjos sudaro tarpusavio sandorius dėl produkcijos pirkimo, nesuponuoja pažeidimo aptariamų reglamentų prasme, kadangi šie pirkimai yra rinkos kaina ir paremti išimtinai ekonomine logika.

Agentūra nepagrįstai konstatavo ir subjektyvaus elemento egzistavimą, kadangi visos trys įmonės yra atskiri, savarankiškai ir nepriklausomai veikiantys subjektai, veikiantys ir galintys veikti atskirai vienas nuo kito.

Kita vertus, net ir konstatavus buvus kokiam nors Paramos gavėjų neleistinam sąsajumui, Agentūros siūloma sankcija - Paramos sutarčių nutraukimas ir išmokėtų sumų susigrąžinimas - negalėtų būti taikoma, kadangi remiantis minėta Teisingumo teismo praktika, aptariamų Reglamentų pažeidimas galimas tik esant abiem - objektyviajam ir subjektyviajam - kriterijams: Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama atmesti prašymą dėl paramos mokėjimo pagal ŽŪFKP paramos schemą vien todėl, kad investicinis projektas, kuriam prašoma skirti paramą pagal tą schemą, funkciniu požiūriu yra nesavarankiškas arba kad paraiškas dėl tokios paramos pateikusius asmenis sieja teisinis ryšys, neatsižvelgiant į kitus objektyvius konkrečios bylos elementus (Teisingumo teismas byloje Nr. C-434/12).

Nutraukus paramos sutartį ir išieškojus paramos lėšas, paramos gavėjo vykdoma veikla būtų nutraukta dėl lėšų trūkumo, dėl ko kaimo vietovėje dirbantys darbuotojai netektų darbo vietų, kurios sėkmingai galėtų būti išsaugomos bei naujai kuriamos, jei projektas būtų toliau vykdomas. Apelianto teigimu, paramos skyrimo tikslams prieštarauja ne projekto tolesnis vystymas, o projekto nutraukimas.

Būtinybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindžia aplinkybė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas bylų, kuriuose būtų nagrinėjamas panašus klausimas, susijęs su Agentūros teise pripažinti Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 d. ir Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. nuostatų pažeidimą prieš tai pačiai Agentūrai išreiškus rašytinį pritarimą dėl pareiškėjo veiksmų neprieštaravimo minėtų Reglamentų nuostatoms, nėra.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą. Atsakovas teigia, kad nustatant, ar sąlygos yra sukurtos dirbtinai, kaip išaiškinta 2013 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-434/12, būtina įvertinti objektyvias ir subjektyvias galimo pažeidimo aplinkybes. Pareiškėjas skunde nepagrįstai vertina kiekvieną objektyviąją bei subjektyviąją pažeidimo pusę sudarančias aplinkybes atskirai, atsietai nuo jo atliktų veiksmų visumos. Visos trys įmonės veikė kaip grupė, nes faktiškai naudojo viena kitos produktus ir paslaugas savo projektuose numatytiems produktams gaminti ir paslaugoms teikti.

Pareiškėjas klaidingai aiškina patikros vietoje ataskaitos turinį, teigdamas, kad kadangi 2015 m. vasario 9 d. patikros vietoje ataskaitoje nurodyta jog įmonių gamybos procesas yra atskiras, ataskaita konstatuota, kad įmonės funkciniu požiūriu yra savarankiškos. Ataskaitoje kalbama apie faktinį gamybos linijos atskyrimą nuo kitų susijusių įmonių gamybos linijų (pareiškėjo įrenginiai nėra sujungti su kitų įmonių įrenginiais), tačiau jokiu būdu nėra konstatuojamas pareiškėjo ir kitų įmonių funkcinis savarankiškumas. Priešingai, ataskaitoje konstatuota, kad pareiškėjo įranga yra sumontuota bendroje su kitomis susijusiomis įmonėmis patalpoje, naudojamas bendras įėjimas, koridorius. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo ir kitų įmonių funkcinį sąsajumą, tarpusavio priklausomybę ir veiksmų derinimą.

Pareiškėjo, UAB „Timbermilita“ ir UAB „Bio Coal“ pateiktuose pirkimo dokumentuose kartojasi komercinius pasiūlymus teikę tiekėjai. Šis faktas rodo, kad tarp pareiškėjo ir susijusių įmonių buvo derinami veiksmai: visos trys įmonės krautuvus pirko iš UAB „Konekesko Lietuva“;  viso trys įmonės aiškinamuosius stendus pirko iš UAB „Spalvų panorama“.

UAB „Bio Coal“ vadovu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. yra E. P., UAB „Eurovuda“ vadovu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. yra A. S., pareiškėjo vadovu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. yra P. K.. A. S. ir P. K. yra didžiausi akcininkai ir taip pat asmenys iš akcininkų grupės, kuri valdo visų trijų bendrovių akcijas. Visos trys bendrovės įdarbino tą pačią buhalterę (O. B.).

Sąmoningą veiksmų derinimą rodo tai, kad po paramos sutarčių pasirašymo bei bendrovių akcininkų pasikeitimo įmonės vienu metu paprašė leidimo keisti projektų įgyvendinimo vietą ir projektus įgyvendino tame pačiame sklype. Trijų įmonių įsigyta įranga sumontuota sandėlio pastate, kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjui. UAB „Bio Coal“ sumontuota granulių gamybos linija yra toje pačioje patalpoje, kurioje sumontuota ir pareiškėjo įranga.

Agentūros nuomone, nėra būtinybės kreiptis dėl pakartotinio iš esmės analogiško atvejo išaiškinimo. Pareiškėjo klausimų formuluotės yra visiškai nekorektiškos, neobjektyvios ir šališkos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjo, UAB „Eurovuda“, UAB „Timbermilita“  įgyvendinamus projektus sieja geografinis, ekonominis, funkcinis, asmeninis ryšiai, Agentūra nustatė sąmoningą veiksmų derinimą ir dirbtinai sukurtas sąlygas paramai gauti. Fizinių asmenų grupė, dirbtinai padalijusi investicijas keletui projektų, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus dėl paramos dydžio, todėl projektai neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Agentūros duotas pritarimas keisti projekto įgyvendinimo vietą ir neprieštaravimas akcininkų pasikeitimams pažeidė teisinės valstybės, teisinio saugumo principą, teisėtus lūkesčius. Ministerijos nuomone, 2012 m., kai pareiškėjas keitė projekto įgyvendinimo vietą, keitėsi akcininkai ir Agentūra galėjo neįtarti pažeidimo, nes kiti susietumo ir dirbtinių sąlygų sukūrimo požymiai (ekonominiai, funkciniai ryšiai) atsirado 2013-2014 metais. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl ES teisės aktų išaiškinimo dėl dirbtinių sąlygų sukūrimo nėra pagrįstas, nes šis teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-434/12) yra pateikęs išsamius išaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Šioje byloje kilo ginčas ar Europos Sąjungos paramos gavėjas dirbtinai sukūrė išmokoms gauti reikalingas sąlygas ir ar pagrįstai ir teisėtai dėl to nutraukta paramos sutartis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento Nr. 2988/95 „Dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos“ II d. 4 str. 1 ir 3 nurodyta, kad įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama; jeigu nustatoma, kad veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti.

2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis, 4 str. 8 d. nustatyta, kad nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, kai nustatoma, kad siekdami įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, paramos gavėjai dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas, jiems išmokos neskiriamos.

Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių 197.3.16 p. nustatyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti (nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patvirtinta Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007–2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, jei taikoma).

Taigi, įstatymai draudžia tokius veiksmus, kuriais siekiama gauti asmeninės naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas teisingai išaiškino Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“ įgyvendinančias teisės normas – šios kaimo plėtros programos priemonės įgyvendinimu siekiama skatinti labai mažų įmonių kūrimą kaimo vietovėje, didinti jų skaičių, skatinti kaimo gyventojų verslumą. Paramą gauti turi teisę tik savarankiškos įmonės, kurios šį kriterijų atitinka nustatytą periodą, o paramos gavėjas negali pretenduoti į paramą pagal kitus projektus, įgyvendinamus tuo pačiu metu. Šiomis sąlygomis siekiama sudaryti galimybę paramą projektams įgyvendinti gauti didesniam, tarpusavyje nesusijusiems, paramos gavėjų skaičiui. Tam tikslui pasiekti ir yra nustatyta maksimali galima paramos suma vienam ūkio subjektui.

Byloje neabejotinai įrodyta, kad tos pačios grupės akcininkų viena veikla medžio apdirbimo srityje išskaidyta dirbtinai į tris teisinius darinius veikiančius toje pat vietoje. Byloje nėra jokio ekonominio tokios veiklos organizavimo pagrindimo, kuris paneigtų Agentūros nustatytą realų veiklos tikslą - apeiti Įgyvendinimo taisyklėse nustatytus ribojimus dėl maksimalios paramos sumos, tuo kenkiant programos tikslams, kad paramą gautų kaip įmanoma daugiau paramos gavėjų - labai mažų įmonių. Fizinių asmenų grupė, dirbtinai padalijusi investicijas keletui projektų, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus dėl paramos dydžio, todėl projektai neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo. Bendrovė, sukūrusi dirbtines sąlygas paramai gauti ir įgijusi paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, pažeidė aukščiau paminėtas teisės normas, o pažeidimas yra itin šiurkštus, taigi sankcija paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teismas atmeta apelianto teiginius, kad veiklos modelis buvo suderintas su Agentūra. Sprendimą, kad bendrovė sukūrė dirbtines sąlygas paramai gauti ir įgijo paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, lėmė geografiniai, ekonominiai, funkciniai ir teisiniai bei asmeniniai pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų ryšiai, t. y. kompleksas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad šį kompleksą objektyvių ir subjektyvių aplinkybių pareiškėjas būtų nurodęs Agentūrai, o pastaroji būtų davusi pritarimą. Apelianto nurodomi raštai dėl akcininkų ir veiklos vietos neprilygsta visumai objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, kurios sąlygojo ginčijamų sprendimų priėmimą. Dėl tų pačių motyvų teismas taip pat atmeta apelianto teiginius, kad buvo pažeisti bendrovės teisėti lūkesčiai, teisinio saugumo ar teisinės valstybės principai. 

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl ES teisės aktų išaiškinimo dėl dirbtinių sąlygų sukūrimo nėra pagrįstas, nes formuluojami klausimai grindžiami neesančiomis aplinkymis. Šis teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-434/12) yra pateikęs išsamius išaiškinimus.

Apeliantas teigia, kad Agentūra nenustatė ir negalėjo nustatyti paramos skyrimo tikslų nesiekimo ir objektyvaus elemento egzistavimo, kadangi paramos gavėjas šiai dienai realiai vykdo veiklą, gamina produkciją, sudaro sandorius su trečiaisiais asmenimis, iš vykdomos veiklos gauna pajamas, kurios palaipsniui didėja, investuoja į veiklos plėtrą bei naujų technologijų įdiegimą, įmonė yra sukūrusi naujų darbo vietų. Šie teiginiai nėra įrodyti.  Byloje yra įrodymų, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB  ,,Timbermilita“. Teismo nutartyje nurodoma, kad įmonės vadovo teigimu, įmonė negali ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, perspektyvos pagerinti įmonės finansinę būklę ateityje vadovas neįžvelgia. Įmonėje dirba vienas apdraustasis asmuo. Teismas padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007–2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-213, galiojo. Kadangi pažeidimas yra tęstinis, tai teismas pagrįstai rėmėsi šiuo įsakymu.  Be to, aukščiau paminėtų reglamentų normos, draudžiančios paramos gavėjui dirbtinai sukurti išmokoms gauti reikalingas sąlygas, siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, ir nustatančios gautos naudos panaikinimą egzistavo dar prieš pareiškėjui pateikiant paraišką.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Timbermilita“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                Veslava Ruskan

                                                                                                                Arūnas Sutkevičius