Baudžiamoji byla Nr. PK-150-927/2014
Proceso Nr. 1-52-3-00001-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.8.2.1; 2.1.15.3.3.3; 2.1.3.1;
2.3.6.4.4.; 2.9.
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Jolanta Bagdonienė,
sekretoriaujant Daivai Šuopienei,
dalyvaujant kaltinamiesiems H. N., J. D.,
jų gynėjui advokatui Eugenijui Karažinui,
nukentėjusiajam I. P.,
jo atstovei advokatei Renatai Janušytei,
vertėjai Galinai Tijūnėlienei,
teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje
H. N., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, nedirbanti, neteista, administracine tvarka nebausta,
J. D. (J. D.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nedirbantis, teistas 2011-08-18 Vilniaus rajono apylinkės tesimo pagal BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, teistumas neišnykęs, administracine tvarka baustas,
kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.,
n u s t a t ė :
H. N. J. D. atiduoti teismui kaltinant juos tuo, kad jie įžeidė žmogų, o būtent:
- kad jie, 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), atvykus I. P. su jį atstovaujančia advokatė R.Janušyte pasiimti savo daiktų, laikomų H. N. sodyboje, įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais ir tokiu būdu jį įžeidė,
t.y. padarė BK 155 str. 1 d. numatytą veiką.
Kaltinamoji H. N. padariusi šį nusikaltimą neprisipažino ir teisme paaiškino, kad 2013-09-03 buvo savo namuose virtuvėje. Pro langą pamatė, kad prie namo sustojo mašina, ji išėjo į lauką pasižiūrėti, paskui išėjo sūnus. Pamatė stovinčius du vyrus, kurie nieko jai nesakė, vėliau atėjo advokatė. Atėjusi ji tylėjo. Atėjo I. P. ir pasakė, kad jam reikia pasiimti savo daiktus ir kad jis atvažiavo su savo advokate. Ji su I. P. susiginčijo dėl vonių. I. pasakė: ,, tu atvažiavai ne daiktų, o atsivežei tuos vyrus, kad mane sumuštų“, nes buvo toks įvykis, kad I. P. jau buvo atsivežęs du vyrus, ir vieną negrą sumušė jos vyrą. Ji tų žodžių, kurie yra nurodyti kaltinime, gal ir pavartojo, jau neatsimena, nes tada susinervino, išsigando. Ji nukentėjusiojo ir advokatės atsiprašė. Nesutinka su civiliniu ieškiniu. Jai buvo stresas, tuo momentu ji išsigando, ji invalidė. Geriau ji eis į kalėjimą, ten yra daktarai, o nukentėjusiajam pinigų neduos. Jam moralinės žalos nepadarė. Nukentėjusysis pats ieško priekabių, jis sakė, kad atvažiavo išsivežti daiktų, bet atvažiavo su lengvąja mašina. Ji netrukdė nukentėjusiajam pasiimti daiktų. Nukentėjusysis neįspėjęs atvyko. Ji nieko nenorėjo įžeisti, jai tie žodžiai išsprūdo, nes ji susinervino (b .l. 96-97).
Kaltinamasis J. D. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2013-09-03 buvo savo kieme, kai išgirdo lauke riksmus. Priėjęs pamatė, kad I. P. su savo delegacija nuėjo apžiūrėti daiktų. Jis nukentėjusiajam pasakė „ko lendi“. Su keiksmažodžiais grubiai jį išvarė į kelią. Šie žodžiai buvo jam skirti. O tie kiti žmonės čia ne prie ko. Jis keikėsi nukentėjusiojo atžvilgiu. Jam lengviau taip išsireikšti dėl žodžių tarpusavio ryšio. Jis pripratęs namuose keiktis. Jis taip visada bendrauja, nes kitaip nemoka. Specialiai jis nenorėjo jo įžeisti. I. P. kartą buvo jį sumušęs. Atvažiavo su keturiais vyrais ir sumušė, todėl dėl to įvykio jis jaučia pyktį, negali jo pasitikti draugiškai. Nesutinka su ieškiniu, po metų jis vėl atvažiuos čia landžioti ir vėl pareikš, duok 2000 Lt. Konfliktas vyko jo žemės valdoje, jo kieme. Jis buvo atvykęs su lengvąja mašina, ten daiktų nesusikrautų, todėl jis (kaltinamasis) iš karto suprato, kad nukentėjusysis nori pinigų (b .l. 97-98).
Nukentėjusysis I. P. parodė, kad susitarė su advokate, su transporto įmone, su dviem pagalbininkais ir nusprendė atvykti pasiimti savo daiktų. Jam advokatė buvo reikalinga, kaip teisininkas, nes su kaltinamaisiais nuolat vykdavo konfliktai, tyrimas vyko dėl iš jo pavogtų daiktų. H. N. neleido atsiimti daiktų. Jis seniai bandė savo daiktus atsiimti, kreipėsi ir į policiją, tačiau jie jam nepadėdavo. 2013-09-03 jis atvažiavo, paliko mašiną lauke, išlipo, pamatė R. D. ir paklausė, kur jo mama H. N.. Perspėjo, kad jų pokalbis yra įrašinėjimas. Atvažiavo su savo transporto priemone, pažiūrėti, kur jo daiktai, ką pasiimti, ką dar palikti. Buvo didelių gabaritų ir mažų gabaritų daiktų. Toliau iš vasarinės virtuvės pasirodė, lygtai išgėrusi H. N.. Jis iš karto buvo įžeistas, prakeiktas. Buvo įžeistas rusiškais necenzūriniais žodžiais. Su jo buvo atvažiavę s pažįstamas V. P. ir Z.. Advokatė irgi buvo atvažiavusi. Visi kiti irgi girdėjo, koks vyko tarp jų konfliktas. Jis buvo stresinėje situacijoje, dvasiniame pergyvenime, net nesuprato, dėl ko jis atvažiavo. J. D. juos apvardžiavo, kabinėjosi, trukdė kalbėtis su advokate, atsistojo, grėsminga poza, pasiuntė ant trijų raidžių. Girdėjo tai visi kiti asmenys. Jį ne tik įžeidė kaltinamųjų žodžiai, jie iš jo tyčiojosi ir juokėsi. Už tai jiems neatleidžia. Savo ieškinį palaiko, prašo priteisti 10 000 Lt, nes . (b .l. 98-99). Nukentėjusysis teisme nurodė, kad po šio įvykio blogėja sveikata, jis atsisakė taikytis, dabar nervinasi dėl teismų, nuo streso jam prasidėjo apendicitas, kojos operacija, prasidėjo stuburo problemos, civilinį ieškinį palaiko (b.l. 107).
Liudytojas Z. J. (Z. J.) teisme paaiškino, kad 2013-09-03 kartu su I. P., advokate atvažiavo į (duomenys neskelbtini) pasiimti I. daiktų, nes jis bijojo, kad su juo susidoros. Sustojo ant kelio, bet į kiemą neužėjo. Berods, išėjo kaltinamoji, po to išėjo kaltinamasis. Bet moteriškė buvo agresyvi, keikėsi. I. D. buvo agresyvus, muštis norėjo, tačiau jis suvokė, kad čia per daug žmonių, vartojo necenzūrinius žodžius. I. paklausė, kada grąžinsite mano daiktus. O jie pradėjo I. atžvilgiu vartoti necenzūrinius žodžius. Ten visi vartojo necenzūrinius žodžius. I. sureagavo, sako arba daiktais arba pinigais atiduokite. Nuėjo pažiūrėti už tvarto, turėjo būti blokai. Bet iš tų blokų liko stulpeliai, neliko tų daiktų. Po to viskas apsiramino, jie sėdo į mašiną ir išvažiavo. Apie krovininę mašiną jokios kalbos nebuvo, liudytojas suprato, kad su lengvąja mašina daiktų nebūtų paėmę (b. l. 99-100).
Liudytojas V. P. teisme paaiškino, kad 2013-09-03 buvo nuvažiavęs kartu su I. P. kaip padėjėjas į (duomenys neskelbtini) I. paprašė padėti sukrauti ir padėti atsivežti jo daiktus ir tapo jų konflikto liudytoju. Atvažiavęs į kaimą I. P. pradėjo ieškoti šeimininkės. Po to vienas iš sūnų pakvietė savo motiną. Priėjo šeimininkė H. N. , I. prisistatė, kad jis su savo advokate atvažiavo daiktų. Tarp jų prasidėjo konfliktas. H. N. pradėjo I. P. kolioti. Advokatė stovėjo šalia jo, jis ir dar vienas vyriškis stovėjo ant kelio. Ir prasidėjo necenzūriniais žodžiais išsakyti I. atžvilgiu. Pradėjo jam sakyti, kad jis yra kalė, prostitutė, žydas, keiksmažodis buvo ,,eik ant lytinio organo“. Prieš tai niekas jam nesakė, kad daromas garso įrašas. I. pasakė, kad daiktų nėra, t.y. nėra ką išvežti. (b .l. 100).
BK 155 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.
Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22 str.). Pagal objektyviuosius požymius įžeidimu (BK 155 str. 1 d.) laikomas viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Įžeidimas žodžiu (ar raštu) – tai žodžiai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, t.y. užgauliai atsiliepiama apie jo asmenybę, jos savybes. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškoms moralės normoms. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.
Kadangi įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl kaltininkas turi suvokti, užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.
Teismas laiko nustatyta, kad kaltinime nurodytą dieną nukentėjusiajam atvykus prie kaltinamųjų namų, pastarieji naudojo necenzūrinius žodius ir keikėsi nukentėjusiojo atžvilgiu. Nustačius šias aplinkybes, būtina įvertinti, ar H. N. ir J. D. padaryti veiksmai gali būti laikomi nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. Vertinant pateiktą kaltinimą pažymėtina, kad kiekvienu atveju, tam, kad nustatyti ar yra padaryta nusikalstama veika, teismas turi ne tik įvertinti ar yra nusikalstamos veikos sudėties požymių, bet ir įvertinti tai ar veika, kurios padarymu kaltinamas asmuo, atitinka Lietuvos Respublikos BK 11 ir 12 straipsniuose nurodytus nusikaltimo ir nusižengimo apibūdinimus. H. N. ir J. D. kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., t.y. nusikaltimo padarymu. Lietuvos Respublikos BK 11 str. nusikaltimą apibūdina kaip pavojingą ir šiame kodekse uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš pateikto nusikaltimo apibūdinimo, kiekviena veika tam, kad būtų pripažinta nusikaltimu, turi būti pripažinta pavojinga.
Baudžiamosios teisės teorijoje ir Lietuvoje egzistuojančioje teismų praktikoje veikos pavojingumas suprantamas kaip objektyvi nusikaltimo savybė, nepriklausanti nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Nusikalstamos veikos pavojingumas pasireiškia žalos, padaromos baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, dydžiu ir apibūdinamas dviem rodikliais – pavojingumo pobūdžiu, t.y. objekto, kuriam padaroma žala, vertingumu, ir pavojingumo laipsniu, t.y. kokio dydžio žala yra padaryta tam tikram įstatymo saugomam teisiniam gėriui. Tik pavojinga veika gali būti pripažinta nusikaltimu.
Vertinant H. N. ir J. D. privataus kaltinimo tvarka pateiktą kaltinimą, teismas daro išvadą, kad jų padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo lygio, kad juos būtų galima pripažinti nusikaltimu. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ginant pažeistas teises.
Pavojingumo laipsnis priklauso ir nuo aplinkybių, kuriomis padaryta tam tikra veika. Darydamas išvadą, kad H. N. ir J. D. veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima įvertinti kaip nusikaltimą, teismas vertino ir aplinkybes, kurioms esant įvyko minėtas konfliktas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo. Byloje nustatyta, kad tokie konfliktai, kuriuos galima įvertinti kaip ginčus, vyko pakankamai dažnai, be to, teismo vertinimu, iš esmės buvo išprovokuojami paties nukentėjusiojo.
Nukentėjusysis I. P. teisme parodė, kad jis su atstove atvažiavo pas H. N. ir J. D. pasiimti savo daiktų. Iš vasarinės virtuvės pasirodė, lygtai išgėrusi H. N., jis iš karto buvo įžeistas rusiškai necenzūriniais žodžiais, prakeiktas. Dėl visų kaltinime nurodytų žodžių ir H. N., ir J. D. parodė, kad gal taip ir sakė, bet nieko negalvodami, netiesiogiai, o tiesiog iš konteksto, jų paprastai yra tokia kalba, be to, jie susinervino, H. N. labai išsigando, nes nukentėjusysis ir anksčiau buvo atvykęs su vyrais jų sumušti, todėl tokie žodžiai ir išsprūdo, įžeisti nieko nenorėjo nei vienas iš kaltinamųjų. Iš byloje surinktų įrodymų visumos akivaizdu, kad po vis besikartojančių barnių su I. P., kaip matyti iš nukentėjusiojo pateiktos garso įrašo išklotinės, pastarojo kaltinamiesiems pastoviai sąmoningai užduodami klausimai, pokalbio palaikymas bei tęsimas dar labiau suerzino ir provokavo H. N. ir J. D., ir jie žodinio konflikto metu pavartojo I. P. atžvilgiu privataus kaltinimo skunde nurodytus žodžius (b .l. 33). Kaip jau minėta aukščiau, įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Pažymėtina, kad privataus kaltinimo byloje kaltininkui inkriminuojamas aplinkybes turi įrodyti kaltinimo šalis. Tuo tarpu I. P. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių H. N. ir J. D. tyčią jį įžeisti. Vien tai, kad kaltinamieji dėl paties inicijuoto ir palaikomo pokalbio su H. N. ir J. D. metu jų pavartotų žodžių teigia buvęs įžeistas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., sudėties elementai. Duomenų, kad H. N. ir J. D., pateikdami atsakymus į I. P. tiksliniai suformuluojamus klausimus konfliktinės situacijos metu turėjo tyčią įžeisti I. P., byloje nėra. Šiuo atveju teismas kaltinamųjų poelgį vertina kaip emocijų proveržį susidariusioje konfliktinėje situacijoje, susikaupusio pykčio ir besitęsiančio konflikto išdava, o ne sąmoningas veiksmas siekiant įžeisti I. P., t.y. jų veikoje nėra subjektyvinės pusės – tiesioginės tyčios. Neįrodžius vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – nusikaltimo subjektyviosios pusės, t.y. nenustačius, kad H. N. ir J. D. būtų turėję tikslą minėto pokalbio su I. P. metu užgauliai pažeminti jį, įvertinus visas aplinkybes bei atsižvelgus į besitęsiančią nesantaiką tarp jų, teismas daro išvadą, jog žodžių, nurodytų skunde pavartojimas viso pokalbio kontekste negali būti vertinamas kaip tyčinis viešas I. P. įžeidimas, t.y. kaip BK 155 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Kita vertus, iš teismui pateikto įrašo rašytinio teksto (b .l. 10-16) nematyti, kad H. N. ir J. D. išsakant nukentėjusiojo atžvilgiu įžeidžiančius žodžius, I. P. būtų išsakęs kokius nors žodžius ar frazes, kurios rodytų, kad kaltinamųjų pasakyti žodžiai jį įžeidė, kad jis būtų prašęs ar reikalavęs iš kaltinamųjų nutraukti tokius veiksmus. Priešingai, iš pateikto teksto matyti, kad pokalbio metu H. N. ir J. D. išsakius kokį nors žodį, vėliau I. P. vertinamą kaip įžeidimą, jis klausimais ir atsakymais skatino (provokavo) H. N. ir J. D. kitų žodžių, kuriuos jis vėliau įvertino kaip įžeidžiančius, išsakymui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra įrodyta, jog H. N. ir J. D. pokalbio metu turėjo tyčią įžeisti I. P., nėra ir įrodymų, kad I. P. dėl pokalbio metu jų išsakytų žodžių įsižeidė, t.y. buvo įžeistas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, H. N. ir J. D. išteisintini dėl jiems nukentėjusiojo I. P. pareikšto kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d., nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. nustatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, I. P. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Taip pat iš R H. N. ir J. D. nepriteistinos I. P. turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297,298,302, 303 str.str.
n u s p r e n d ė :
H. N. ir J. D. pagal jiems pareikštą kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. padarymo išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
I. P. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
I. P. prašymą priteisti iš H. N. ir J. D. jo turėtas išlaidas teisinei pagalbai, atmesti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.
Teisėja Jolanta Bagdonienė