Civilinė byla Nr. e2A-21-940/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10009-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1;

 (S)

3.2.4.11; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 13 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Igno Totilo, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. D. ir atsakovės V. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-694-435/2024 pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovei V. P. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės V. P. priešieškinį ieškovei R. D. dėl pažeistų teisių atstatymo, turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė R. D. 2024 m. sausio 3 d. pateiktu patikslintu ieškiniu prašė atidalinti jai priklausančią gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį pagal IĮ „S. B. firma“ projektinius sprendinius iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kai kitos turtinės dalys neatidalijamos ir lieka bendroje dalinėje nuosavybėje; bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.  

2.       Nurodė, kad ieškovei ir atsakovei bei dabar jau mirusiam J. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso (-ė) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), visiems bendrasavininkams priklauso (-ė) po 1/3 dalį. 

3.       Pažymėjo, kad Namui nuo 1967 m. birželio 6 d. yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, kuri šiai dienai neturi teisinės galios, nors kaip juridinis faktas viešajame registre registruotas. 1994 m. gegužės 3 d. atlikus kadastrinius matavimus, buvo užfiksuotos savavališkai įrengtos patalpos, dėl ko pasikeitė Namo plotas (167,35 kv. m) ir 1967 m. birželio 6 d. nustatyta naudojimosi tvarka faktiškai negali būti bendrasavininkų įgyvendinama. 

4.       Nurodė, kad 1994 m. liepos 5 d. Miesto valdybos potvarkiu Nr. 966-v savavališkai įrengtos Namo patalpos (mansardos patalpos 13,42 kv. m) buvo įregistruotos Z. M. K. (ieškovės mamos) vardu, t. y. statyba legalizuota. 2021 m. gegužės 31 d. Namo dalį kartu su 13,42 kv. m mansardos patalpomis paveldėjo ir jomis naudojasi Z. M. K. dukra – ieškovė.

5.       Teigė, kad atsakovė siekia mansardos patalpas priskirti bendro naudojimo patalpoms, tačiau faktiškai to padaryti negalima, nes ten ieškovės tėvai yra įrengę gyvenamuosius kambarius, kuriais visą gyvenimą naudojosi ieškovė su tėvais. Pažymėjo, kad palėpės, kaip kelios patalpos, atsirado po 1967 m. birželio 6 d. Dovanojimo sutarties sudarymo, kurios metu tai buvo viena patalpa – „salka“, kuri visa pagal tą pačią Dovanojimo sutartį nuolatiniam naudojimuisi buvo priskirta ieškovės tėčiui. Toje „salkoje“ (palėpėje) tėvai įrengė atskiras patalpas, pastatė dujinį katilą ir jį atskyrė pertvara nuo kitų palėpės dalių, ten ir buvo įrengta ginčo patalpa – mansarda (13,42 kv. m), kurią teisėtai paveldėjo ieškovė.

6.       Pažymėjo, kad Namo dalys, priklausančios visiems bendrasavininkams, faktiškai jau šiai dienai yra padalintos natūra – kiekvienas iš bendrasavininkų turi savo atskirus santechninius mazgus ir gyvenamąsias patalpas, kuriomis naudojasi išimtinai kiekvienas iš šių bendrasavininkų.

7.       Tvirtino, kad atsakovė nesutinka, jog ieškovė naudotųsi jai priklausančia Namo dalimi (įskaitant 13,42 kv. m gyvenamąja mansarda) kaip jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Atsakovė neleidžia patekti į bendro naudojimo patalpas, taip pat metaliniais stulpais užtveria įvažiavimą į garažą ir pan., dėl ko atsakovei yra teikiamos pretenzijos tiek žodžiu, tiek raštu. Teigė, kad nauja naudojimosi daiktu tvarka bendraturčių sutarimu negali būti nustatyta, nes atsakovė piktybiškai vengia bet kokio santykio su ieškove, be to, šalys nuolat konfliktuoja.

8.       Nurodė, kad ieškovė teikia Namo atidalijimo projektą nurodant realiąsias jai nuosavybės teise priklausančias Namo dalis, kuriomis ji realiai ir šiai dienai naudojasi, kaip jai nuosavybės teise priklausančia Namo dalimi. Pagal Projektą ir prie jo parengtą planą, Namą galima atidalinti nepakeitus Namo paskirties bei naudojimo būdo; suformuotas naujas turtinis vienetas, atidalijus Namą, pagal savo plotą atitiks savininkų įregistruotas nuosavybės dalis nekilnojamojo turto registre.  

9.       Atsakovė V. P. 2024 m. vasario 2 d. pateiktu patikslintu priešieškiniu prašė: (1) įpareigoti ieškovę atstatyti atsakovės pažeistas teises, gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagal UAB „LAUDOMUS“ 2023 m. lapkričio 9 d. kadastrinius matavimus: patalpoje 3-1 (8,70 kv. m) perkeltas duris atstatyti į 1967 m. birželio 6 d. Dovanojimo sutarties Nr. 3906 sudarymo metu buvusią durų vietą, t. y. patalpos 1-3 plotą atstatant iki 6,99 kv. m, kaip nurodyta Dovanojimo sutarties 3 punkte; patalpoje a-3 (3,16 kv. m) pertvarą, skiriančią su patalpa a-2 (3,78 kv. m), perkelti 1,03 m į patalpos a-2 pusę pagal Valstybės įmonės Registrų centro pateiktą 1975 m. spalio 20 d. salkos planą; (2) atidalinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal UAB „LAUDOMUS“ 2023 m. lapkričio 9 d. parengtą pastogės (palėpių) kadastrinių matavimų bylą ir 2023 m. lapkričio 27 d. pastato dalių apskaičiavimo projektą, bei G. Č., veikiančios pagal individualios veiklos pažymėjimą Nr. 579386, parengtą gyvenamojo namo 1A1/m (duomenys neskelbtini) mansardos paprastojo remonto projektinį pasiūlymą ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto daiktus taip: V. P. atidalinti šias patalpas iš viso 722/1000 dalis: Butą Nr. 1: 1/3 a-1 (2,77 : 3 = 0,92) + 1-1 (4,43) + 1-2 (15,44) + 1-3 (13,26) + 1-4 (9,65) + 1-5 (6,65) + 1-6 (1,00) + 1-7 (4,76) + 2/3 a-2 (5,34 / 3 x 2 = 3,56) + a-3 (3,16) + 3-2 (13,41) + 3-3 (4,8) = 81,04 m2; Butą Nr. 2: 1/3 a-1 (2,77 : 3 = 0,92) + 2-1 (6,41) + 2-2 (9,44) + 2-3 (13,69) + 2-4 (3,09) + 2-5 (15,28) = 48,83 m2; R. D. atidalinti šias patalpas iš viso 277/1000 dalis: Butą Nr. 3: a-1 (2,77 : 3 = 0,92) + 3-1 (8,7 - 1,38 = 7,32) + 3-4 (11,47) + 3-5 (4,51) + 3-6 (12,56) + 3-7 (1,93) + 3-8 (1,81) + 3-9 (5,05) + 3-10 (2,46) + 1/3 (a-2) (5,34 / 3 = 1,78) = 49,81 m2. (3) Priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10.       Nurodė, kad ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai siekia, jog jai būtų atidalinta 76,52 kv. m ploto iš Name esančių 179,68 kv. m ploto (pagal UAB „LAUDOMUS“ 2023 m. lapkričio 9 d. atliktus kadastrinius matavimus), kadangi tai sudarytų ne 1/3 dalį arba 333/1000 dalį, bet 425/1000 dalis. Ieškovė siekia nusavinti dalį atsakovei priklausančio turto (dalį palėpės).

11.       Tvirtino, kad Namo palėpės yra bendra nuosavybė, kadangi: (1) Z. M. K., siekdama įteisinti savavališką statybą Namo palėpėse, prašė N. S. sutikimo registruoti šias patalpas; (2) ieškovė pripažįsta, kad jos prašymu Valstybės įmonė Registrų centras buvo paruošęs Namo naudingo ploto ir palėpių atidalinimo projektą ir mėgino išgauti atsakovės parašą, kas įrodo, jog ieškovė pripažįsta, kad tos patalpos yra bendras turtas.

12.       Pažymėjo, kad 1967 m. birželio 6 d. Dovanojimo sutarties Nr. I-3906, kuria A. K. dovanojo savo sūnui A. A. K. ir dukrai N. S. po 1/3 dalį Namo, 3 punkte šalys susitarė, kad A. A. K. atitenka visa gyvenamojo namo „salka“, kurioje yra du kambariai, virtuvė, koridorius ir vonios kambarys – 1-1, 11,15 kv. m, 1-2, 12,69 kv. m, 1-4, 4,86 kv. m, 1-3, 6,98 kv. m, 1-5, 2,40 kv. m, viso – 38,09 kv. m, kas rodo, kad sutartyje buvo aiškiai aptarta, kokios patalpos ir plotai „salkoje“ nuosavybės teise atitenka A. A. K. Taigi, likusi palėpių (salkos) dalis priklausė visiems trims bendraturčiams po 1/3 dalį.

13.       Nurodė, kad buto Nr. 3 savininkas savavališkai, be palėpių savininko A. K. leidimo, 1975 m. spalio 20 d. įsirengė 13,24 m2 kambarį, „salkos“ plane pažymėtą 3-2, o 1981 m. vasario 28 d. – 6,16 m2 sandėlį 3-7. (duomenys neskelbtini) mirus A. A. K., jam priklausiusią Namo dalį paveldėjo jo sutuoktinė Z. M. K., kuriai išduotame paveldėjimo teisės liudijime neužsiminta apie A. K. priklausančiose palėpėse įrengtas 3-2 ir 3-7 patalpas. Atsakovė teigė, jog tokiu būdu notaras pripažino, kad palėpės, kuriose įrengtos patalpos 3-2 ir 3-7, priklausė A. K.. A. K. buto Nr. 3 bendraturčiams sutikimo įteisinti jam priklausančiose palėpėse savavališkai įrengtų patalpų 3-2,  3-7, nedavė. Nelegali statyba fiksuota 1975 m., A. K. mirė (duomenys neskelbtini) m. Po A. K. mirties jam priklausiusį turtą (butą Nr. 2 ir palėpes) paveldėjo N. S., kuriai išduotame Pavedėjimo teisės liudijime užfiksuota pastaba, kad Namo „salkoje“ įrengtoms patalpoms 3-2 (13,24 kv. m) ir 3-7 (6,16 kv. m) paveldėjimo teisės liudijimas neišduodamas dėl savavališkos statybos. Atsakovė teigė, kad, tikėtina, šiuo įrašu notaras pripažino, jog savavališkai įrengtos patalpos 3-2 ir 3-7, N. S. paveldėtos pagal testamentą po A. K. mirties. 

14.       Tvirtino, kad N. S. patalpų 3-2 ir 3-7 įteisinimui buto Nr. 3 savininkams sutikimo nedavė iki 1994 m. ir nėra duomenų, jog tokį sutikimą ji būtų davusi. Ieškovės pateikta Statybos inspekcijos pažyma, kurioje nurodyta, jog buvo gautas N. S. sutikimas, kelia abejones. Statybos inspekcijos pažyma be numerio, be datos, nepažymėta, kad N. S. sutikimas patvirtintas notarine forma, nepridėtas pats sutikimas. Be to, pažymoje esantys duomenys neatitinka tikrovės, nes 1975 m. spalio 20 d. ir 1981 m. vasario 28 d. 13,24 kv. m ir 6,11 kv. m patalpas savavališkai įrengė buto Nr. 3 savininkas A. A. K., bet ne Z. M. K., kas klaidingai nurodoma pažymoje.

15.       Teigė, kad ieškovė, 2021 m. gegužės 31 d. paveldėjusi Namo dalį, jame negyvena, paveldėtu turtu nesinaudoja ir jo neprižiūri. Tarp bendraturčių kyla ginčai, kuriuos atsakovė bandė spręsti taikiai bendru sutarimu, tačiau ieškovė nesutinka su bendraturčių pasiūlymais dėl bendro turto valdymo, naudojimosi, disponavimo tvarkos, palėpės pasidalinimo.

16.       Nurodė, kad 1967 m. birželio 6 d. Dovanojimo sutarties 3 punkte buvo nustatyta, jog dovanojamos patalpos I-3 (koridorius) plotas yra 6,99 m2, o UAB „LAUDOMUS“ atliktuose kadastriniuose matavimuose ši patalpa žymima indeksu 3-1 – 8,7 m2 ploto. Namo „salkoje“ 1975 m. spalio 20 d. pastatų vidaus ploto eksplikacijoje nustatyta, kad A. K. padovanoto koridoriaus plotas nuo 6,99 m2, t. y. padidintas, iki 8,7 m2. Tie patys duomenys užfiksuoti ir 1994 m. gegužės 3 d. pastatų vidaus ploto eksplikacijoje, tačiau ieškovė nepateikė dokumentų, kad yra bendrasavininkų sutikimas, jog bendro naudojimo koridoriaus a-2 ploto sąskaita būtų 1,71 m2 padidintas A. K. (vėliau Z. M. K.) priklausančio buto koridoriaus 3-1 plotas.

17.       Pažymėjo, jog, lyginant Valstybės įmonės Registrų centro archyve saugomą 1975 m. spalio 20 d. „salkų“ planą su 2023 m. lapkričio 9 d. UAB „LAUDOMUS“ atliktais kadastriniais matavimais, patalpa a-2 yra neteisėtai, be bendrasavininkų sutikimo padidinta, pastumiant sieną 1,07 m ir sumažinant patalpą a-3 iki 3,16 kv. m.

18.       Tvirtino, kad pagal UAB „LAUDOMUS“ 2023 m. lapkričio 9 d. atliktus kadastrinius matavimus, Namas faktiškai turi palėpes, kurių bendras plotas 29,62 kv. m ir kurios, kaip Namo priklausinys, nėra nurodytos anksčiau buvusioje kadastro duomenų byloje, o bendrasavininkų susitarimas dėl palėpėse įrengtų patalpų naudojimosi tvarkos nepasiektas iki dabar. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčo patalpos palėpėje (13,41 kv. m ir 6,16 kv. m) buvo inventorizuotos Kauno tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure, pati savaime nelemia ginčo patalpų nuosavybės teisinio statuso, o tik patvirtina faktą, kad tam tikru metu ginčo patalpos egzistavo ir buvo tinkamos naudoti.

19.       Nurodė, kad į palėpės patalpas a-3 (3,16 m2) ir 3-2 (13,41 m2) galima patekti iš bendro bendrojo naudojimo laiptinės ir „salkos“ koridoriaus a-2 . Į palėpę 3-3 (4,80 m2) galima patekti tik iš palėpės patalpos 3-2. Į kitas tris bendro naudojimo palėpes 3-5 (4,51 m2), 3-7 (1,93 m2) ir 3-8 (1,81 m2) galima patekti tik iš buto Nr. 3, kuris priklauso ieškovei. Kadangi ieškovė be bendraturčių sutikimo prie jos naudojamo buto Nr. 3 koridoriaus prisijungė 1,71 m2 „salkų“ bendro naudojimo koridoriaus bei, pastumiant sieną 1,07 m, sumažino patalpą a-3 iki 3,16 kv. m, todėl pažeidė bendraturčių teises.

20.       Pažymėjo, kad pagal atsakovės pateiktą Namo atidalijimo projektą Namo dalys paskaičiuotos pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nuosavybės teise įregistruotas 1/3 pastato dalis kiekvienam bendraturčiui; skaičiavimai atlikti pagal 1994 m. gegužės 3 d. pastato kadastrinių matavimų duomenis ir parengti proporcingai butų savininkams priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės daliai; dalis yra lygi kiekvienam bendraturčiui nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

21.       Tvirtino, kad 1955 m. rugsėjo 7 d. sudarytame „salkų“ patalpų plane nurodoma, jog šalia „salkose“ įrengtų ir dovanojamų sūnui A. K. (38,09 kv. m) gyvenamų patalpų yra neįrengtos palėpės. Į „salkose“ įrengtą butą ir šalia esančias neįrengtas palėpes iš pirmo aukšto veda bendri laiptai ir „salkų“ koridorius, kurie pagal Dovanojimo sutarties 5 punktą bendrasavininkų yra naudojami bendrai. Byloje nėra pateikta dokumentų, jog A. K. ar N. S. leido kam nors įsirengti papildomas patalpas savo nuosavybės teise turėtose palėpėse arba praplėsti dovanotas patalpas bendro naudojimo koridoriaus sąskaita.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

22.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimu: (1) priėmė atsakovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl leidimo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre be bendraturtės R. D. sutikimo gyvenamojo namo 1A1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), palėpės patalpas a-3 (3,16 kv. m),
3-3 (4,80 kv. m), 3-5 (4,51 kv. m), pagal UAB „Laudomus“ 2023 m. lapkričio 9 d. parengtą pastogės (palėpių) kadastrinių matavimų bylą, ir civilinę bylą Nr. e2-694-435/2024 šioje dalyje nutraukė; (2) ieškinį ir priešieškinį atmetė; (3) priteisė iš ieškovės R. D. ir atsakovės V. P. valstybei po 9,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.  

23.       Teismas nustatė, kad 1967 m. birželio 6 d. notariškai patvirtinta Dovanojimo sutartimi Nr. I-3906 (toliau – ir Dovanojimo sutartis) A. K. (S.) padovanojo savo vaikams – sūnui A. A. K. (A.) ir dukrai N. S. 2/3 dalis abiem lygiomis dalimis (po 1/3 dalį) medinio vieno aukšto su „salka“ gyvenamo namo, kuriame tuo metu buvo aštuoni kambariai ir trys virtuvės, bendro naudingo ploto 144,16 kv. m, iš kurio 99,72 kv. m gyvenamo ploto, mūrinio sandėlio ir medinio sandėlio su kiemo įrengimais, esančių (duomenys neskelbtini). 1987 m. liepos 22 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu Z. M. K. po savo sutuoktinio A. A. K., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties paveldėjo be kitų statinių ir 1/3 dalį medinio su mansarda gyvenamojo namo, kuriame yra 144,95 kv. m naudingo ploto, iš jo 100,61 kv. m gyvenamojo ploto, adresu (duomenys neskelbtini). 1988 m. rugsėjo 15 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu N. S. po tėvo A. K. (S.) mirties paveldėjo be kitų statinių ir 1/3 dalį medinio su mansarda gyvenamojo namo, kuriame yra 144,95 kv. m naudingo ploto, iš jo 100,67 kv. m gyvenamojo ploto, adresu (duomenys neskelbtini).   

24.       Teismas taip pat nustatė, kad pagal 1994 m. birželio mėn. Statybos inspekcijos pažymą, 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 966-v ir jo priedą, Namo palėpėje savavališkai įrengtas mansardos patalpas – gyvenamąjį kambarį III-2 ir sandėlį III-7 buvo leista įregistruoti Z. M. K. vardu. 2021 m. gegužės 31 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu ieškovė po motinos Z. M. K. mirties be kitų daiktų paveldėjo 1/3 pastato - gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 167,35 kv. m, kurį palikėja Z. M. K. buvo įgijusi 1987 m. liepos 22 d. Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 4-1452 ir 1994 m. liepos 5 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 966-v pagrindu. 2023 m. gruodžio 22 d. Kauno 7-ojo notarų biuro notarės J. V. Liudijimas patvirtina, kad Kauno m. 7-ame notaro biure užvesta paveldėjimo byla dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į mirusio J. S. turtą, kurioje turto paveldėtoja, priėmusi palikimą, yra atsakovė.  

25.       Teismas, atsižvelgęs į Dovanojimo sutarties 3 punkto pažodinį tekstą „K. A.-A., A., nuolatiniam naudojimuisi atitenka visa gyvenamojo „salka,“ kurioje yra du kambariai, virtuvė, koridorius ir vonios kambarys 1-1, 11,15 kv. m, 1-2, 12,69 kv. m, I-4, 4,86 kv. m, I-3, 6,99 kv. m, I-5, 2,40 kv. m“, darė išvadą, kad ieškovės tėvui buvo padovanota visa „salka“, konkrečiai išvardijant, kokios patalpos joje yra.

26.       Vadovaudamasis Lietuvių kalbos žodyne pateikta žodžio „salka“ reikšme, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimais, taip pat Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo Statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (su vėlesniais pakeitimais) 7 punktu, teismas darė išvadą, kad „salka“ (mansarda) yra pastogėje įrengtos patalpos, kas reiškia, jog nagrinėjamu atveju, Dovanojimo sutartimi ieškovės tėvui buvo padovanota visa mansarda (salka), kurią sudarė Dovanojimo sutartyje nurodytos įrengtos patalpos, o likusi neįrengta pastogė (palėpė) nebuvo padovanota ieškovės tėvui ir priklausė visiems tuo metu buvusiems bendraturčiams. Teismas sprendė, jog tokią išvadą patvirtina ir dovanojamų patalpų paskirtis – visi bendraturčiai turėjo atskiras virtuves, ieškovės tėvo šeima turėjo atskirą vonios kambarį ir du kambarius, kai atsakovės motinai buvo padovanota vienu kambariu daugiau, tačiau palikta naudotis vonios kambariu bendrai su dovanotoju, o taip pat dovanotų patalpų plotai, kurie po Dovanojimo sutarties sudarymo skyrėsi nežymiai ir sudarė apie 1/3 dalį kiekvienam bendraturčiui (38,09 kv. m, 42,19 kv. m ir 44,57 kv. m).

27.       Teismas, atsižvelgęs į tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ Nr. 297, kuriuo buvo patvirtinta „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija“ (ginčui aktualiu laikotarpiu suvestinė redakcija nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 1995 m. rugpjūčio 11 d.), 8 punkte išvardinti pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, tarp kurių 8.3 punkte nurodyti vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai, sprendė, jog ieškovės motina Z. M. K. Potvarkio Nr. 966-v pagrindu įgijo nuosavybę į dvi savavališkai įrengtas patalpas palėpėje – 13,24 kv. m kambarį III-2 ir 6,16 kv. m sandėlį III-7, todėl atsakovės argumentą, jog Potvarkis Nr. 966-v nėra nuosavybę perleidžiantis dokumentas, atmetė kaip teisiškai nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad šis potvarkis nėra nuginčytas ir neginčijamas šioje byloje, todėl yra galiojantis.

28.       Teismas sprendė, kad atsakovės argumentai, jog N. S. sutikimo patalpų įteisinimui nebuvo, kadangi jis nebuvo pateiktas Kauno inventorizavimo biurui, niekuo nepagrįsti, nes nėra duomenų, kad toks susitarimas turėjo būti biurui pateiktas, o 2023 m. liepos 27 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše (su istorija) 12 punkte įrašyta pastaba yra ne apie N. S. sutikimą, o apie tai, kad po Namo patalpų mansardoje įteisinimo Z. M. K. vardu nėra pateiktas šalių susitarimas dėl nuosavybės dalių nustatymo / perskaičiavimo, kas reiškia, jog Potvarkiu Nr. 966-v įteisinus patalpas Z. M. K. vardu, jos nuosavybės teise turima patalpų dalis padidėjo, tačiau šalys susitarimo dėl dalių perskaičiavimo biurui nepateikė. Teismas taip pat sprendė, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir Statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsakymas apie tai, kad savavališkų statybų įteisinimo dokumentai sunaikinti 2014 m. balandžio 15 d. dokumentų naikinimo aktu pasibaigus saugojimo terminui, bei Kauno regioninio valstybės archyvo atsakymas, jog N. S. sutikimas archyvui saugoti neperduotas, taip pat nepaneigia Statybos inspekcijos Pažymoje nurodytos aplinkybės, jog prieš priimant Potvarkį dėl statybos įteisinimo N. S. sutikimas patalpų įteisinimui buvo gautas, o Pažymoje nurodyta informacija abejoti teismas neturi jokio pagrindo.

29.       Teismas atmetė, kaip teisiškai nepagrįstą atsakovės argumentą, kad net jei toks susitarimas tarp Z. M. K. ir N. S. buvo, jis po N. S. mirties ((duomenys neskelbtini)), naujajam bendraturčiui (atsakovei) privalomos galios nebeturi, kadangi nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai. Teismas pažymėjo, kad kalbama ne apie Z. M. K. ir N. S. buvusius susitarimus dėl naudojimosi bendrąja nuosavybės teise priklausančiais daiktais tvarkos, o apie N. S. sutikimo įteisinti savavališkai įrengtas patalpas Z. M. K. vardu davimą, todėl CK 4.81 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios naudojimosi nekilnojamuoju turtu, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką, niekaip nesusijusios su nagrinėjamu klausimu.  

30.       Teismas sprendė, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, jog Z. M. K. paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nėra užsiminta apie palėpėse savavališkai įrengtas patalpas ir kad N. S. paveldėjimo teisės liudijime įrašyta pastaba, jog toms patalpoms paveldėjimo teisės liudijimas neišduodamas dėl savavališkos statybos, taip pat nesudaro pagrindo daryti tikėtiną prielaidą, jog tokiu įrašu notaras pripažino, kad savavališkai įrengtos patalpos 3-2 ir 3-7, įrengtos N. S. paveldėtose pagal testamentą patalpose po A. K. mirties. Teismas pažymėjo, kad tol, kol patalpos buvo neįteisintos kieno nors vardu, jos ir negalėjo būti paveldėtos. Tik 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 966-v įteisinus patalpas Z. M. K. vardu, t. y. Z. M. K. įgijus nuosavybę į savavališkai įrengtas patalpas, šias patalpas paveldėjo ieškovė, kas ir atsispindi jos Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime. Teismas sprendė, jog tai, kad šiame Paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, jog ieškovė paveldėjo 1/3 dalį Namo, taip pat nepaneigia aplinkybės, kad buvo paveldėta motinos dalis, įgyta ir įteisinus savavališkai įrengtas patalpas mansardoje, nes tame pačiame Paveldėjimo teisės liudijime nurodytas padidėjęs Namo plotas (nuo 144,16 kv. m iki 167,35 kv. m) bei ieškovės motinos nuosavybės teise įgytų patalpų pagrindai – 1987 m. liepos 22 d. Paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 4-1452 ir Miesto (rajono) valdybos potvarkis 1994 m. liepos 5 d. Nr. 966-v, kas reiškia, kad šiais pagrindais ieškovės motina nuosavybės teise valdė Namo dalį, kurią po jos mirties paveldėjo ieškovė. Kadangi tuometiniai namo bendraturčiai po Namo patalpų mansardoje įteisinimo Z. M. K. vardu nebuvo pateikę susitarimo dėl nuosavybės dalių nustatymo / perskaičiavimo, todėl Valstybės įmonės Registrų centras apie tai pastabose ir pažymėjo, kas reiškia, kad tokiu būdu Valstybės įmonėje Registrų centre atsirado neatitikimas tarp įregistruotų ieškovės motinos nuosavybės teise valdytų patalpų dydžio kvadratiniais metrais ir jo išraiškos Namo dalimis, tačiau teismas pažymėjo, jog nuosavybės dalių neperskaičiavimas nepaneigia nuosavybės įgijimo pagrindo.

31.       Teismas sprendė, kad ieškovės parengtas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas, siekiant atidalyti jai natūra visą antrą Namo aukštą suformuojant visas jame esančias patalpas atskiru turtiniu vienetu, yra ydingas ir pažeidžia atsakovės teises, nes nurodytu projektu ieškovė siekia be jokios kompensacijos atsakovei užimti ir visą likusią bendro naudojimo neįrengtą Namo pastogę (teismo skaičiavimu – apie 10 kv. m), į kurią atsakovė taip pat pretenduoja. Taip pat teismas pažymėjo, kad, pagal ieškovės pateiktą projektą atidalijus jos dalį iš bendro turto, nebus pasiektas pagrindinis tokio atsidalinimo tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės teisės pabaiga, nes ieškovė yra numačiusi įėjimą į savo patalpas per bendro naudojimo patalpą 1-1 pirmame aukšte ir bendrus laiptus į pastogę, nors į Namą yra du atskiri įėjimai ir koridoriaus dalys, kurie, esant šalių sutarimui, galėtų būti priskirti kiekvienai iš šalių išvengiant bendro naudojimo patalpų. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškovės ieškinį atmetė, kaip teisiškai nepagrįstą.

32.       Teismas, nustatęs, kad Dovanojimo sutartimi ieškovės tėvui padovanojus ne visą palėpę, o visą mansardą (salką, t. y. tik įrengtas patalpas) bei 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 966-v įteisinus savavališkai įrengtas patalpas Z. M. K. vardu, jos nuosavybės teise valdoma Namo dalis, kurią paveldėjo ieškovė, padidėjo, sprendė, kad atsakovės pateiktas pastato dalių paskaičiavimo projektas yra neteisingas (neįvertinta ieškovės nuosavybė į Potvarkiu Nr. 966-v įgytą ir paveldėtą nuosavybės dalį), dėl ko neteisingai apskaičiuotos atsakovei priklausančios palėpėje esančios neįrengtos patalpos. Be to, atsakovė prašo atidalinti jai mansardoje esančią patalpą 3-2 (13,41 kv. m), kuri nuosavybės teise priklauso tik ieškovei. Siekdama viso pirmo aukšto atidalijimo atsakovė taip pat projektuoja patalpas 1-6 ir 2-4, kurios pagal Dovanojimo sutarties 5 punktą yra bendro naudojimo patalpos ir nesiūlo ieškovei jokios kompensacijos už jas.

33.       Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad  atsakovės pateikti teismui projektiniai pasiūlymai yra ydingi bei pažeidžia ieškovės teises, nes jais atsakovė siekia be jokios kompensacijos ieškovei užimti bendro naudojimo koridorių pirmame Namo aukšte, taip pat ieškovei nuosavybės teise priklausančią patalpą - kambarį mansardoje 3-2 bei didesnę dalį, nei jai priklauso, palėpės patalpų. Taip pat atsakovė pagal savo pateiktus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektinius pasiūlymus palieka bendram naudojimui su ieškove bendro naudojimo patalpą 1-1 pirmame aukšte, bendrus laiptus į pastogę, bei bendro naudojimo patalpą a-2, kas reiškia, kad tokiu būdu įgyvendinus atsakovės, kaip savininkės, teises, jos su ieškove turima bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigs ir pagrindinis tokio atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslas pasiektas nebus. Atsižvelgęs į tai, teismas priešieškinio dalį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė, kaip teisiškai nepagrįstą.

34.       Teismas, įvertinęs tai, jog 1994 m. Statybos inspekcijos pažymoje nurodyta aplinkybė, kad savavališkai įrengtų patalpų įteisinimui N. S. sutikimas yra gautas, patvirtina, jog  N. S. šeima dėl patalpų Namo palėpėje pretenzijų ne tik neturėjo, bet ir geranoriškai sutiko, kad jos būtų įteisintos Z. M. K. vardu, darė išvadą, jog ginčai dėl patalpų palėpėje kilo tik ieškovei ir atsakovei paveldėjus atitinkamas Namo dalis. Nustatęs, kad tuometiniai patalpų bendraturčiai ginčų dėl Namo II aukšto patalpų nekėlė, teismas sprendė, jog tikėtina, kad siena palėpėje buvo pastatyta jų sutarimu, galimai bendromis pajėgomis, neatmetant, kad tos patalpos galėjo būti naudojamos kelių bendraturčių. Teismas sprendė, kad reikalavimas ieškovei atstatyti sieną į ankstesnę padėtį nepateikus duomenų, jog 1975 m. kadastriniuose matavimuose fiksuota siena buvo pastatyta teisėtai ir nenustačius statytojo, yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė kitu savo reikalavimu – prašymu atidalinti Namą suformuojant atskirus nekilnojamojo turto daiktus pagal jos pateiktus projektinius pasiūlymus patalpą a-3 prašo palikti jai tokio dydžio, kokia ji yra šiandien, kas reiškia, kad jos reikalavimai, suformuluoti patikslintame priešieškinyje, prieštarauja vienas kitam.

35.       Teismas, nagrinėdamas atsakovės reikalavimą dėl patalpoje 3-1 (8,70 kv. m) perkeltų durų atstatymo, vertino 1994 m. Statybos inspekcijos pažymoje nurodytą aplinkybę, kad faktiškos padėties brėžiniai suderinti nustatyta tvarka ir pateikta informacija, jog N. S. sutikimas tokiam įteisinimui gautas, ir, atsižvelgęs į tai, sprendė, kad N. S. sutiko ne tik su tuo, kad patalpos - gyvenamasis kambarys būtų įteisintos Z. M. K. vardu, bet ir su tuo, jog įėjimas į įteisinamą kambarį būtų iš tos vietos, kuri fiksuota 1975 m. pastogės patalpų plane su 1981 m. vasario 23 d. registruotais pakeitimais, t. y. iš padidintos patalpos 3-1. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad ir ši priešieškinio dalis yra nepagrįsta ir neįrodyta, todėl atmestina.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

36.       Apeliaciniu skundu ieškovė R. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-694-435/2024 dalį dėl ieškinio atmetimo ir ieškinį tenkinti, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-694-435/2024 dalį dėl atsakovės V. P. priešieškinio atmetimo ir dalies bylos nutraukimo palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

37.       Nurodo, kad nors teismas ieškovės ieškinį atmeta kaip teisiškai nepagrįstą, tačiau visi sprendimo motyvai, faktinės aplinkybės yra įvardintos būtent iš ieškinio faktinių ir teisinių aplinkybių, atmetant kaip nepagrįstus išimtinai visus atsakovės argumentus. Teismas sprendimą dėl ieškinio nepagrįstumo motyvuoja išimtinai savo subjektyvia nuomone, nesiremiant nei materialinės nei procesinės teisės normomis, nesivadovaujant teismų praktika. Apeliantės nuomone, teismas pakankamai išsamiai nesiaiškino bei neįvertino visų reikšmingų aplinkybių teisingam bylos faktinių aplinkybių nustatymui, dėl ko buvo padarytos teisės taikymo klaidos ir priimtas neteisingas sprendimas.

38.       Apeliantės vertinimu, teismas savo išvadų nepagrindė, t. y. nenurodė, kodėl laiko, kad ieškovės atidalijimo projektu bus užvaldyta dalis (iki 10 kv. m) bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovei priklausančių patalpų, kai faktinės bylos aplinkybės rodo, kad visos patalpos pagal projektą yra naudojamos ir faktiškai pagal Dovanojimo sutartį bei paveldėjo liudijimą priklauso ieškovei; o tai, kad ieškovės projektu yra atidalijama konkreti gyvenamojo namo dalis, kaip atskiras butas, paliekant bendrą įėjimą į patalpą, nereiškia, kad atidalijimo tikslas nebus pasiektas – priešingai, kiekvienas iš gyvenamojo namo savininkų turės savo butus ir patekimas į juos pagal dabar jau nusistovėjusią tvarką nei vienam iš savininkų nėra kliuvinys tuo turtu naudotis. Pažymi, kad bendras įėjimas į Namą, laiptinė niekada nebuvo ginčo dalykas.

39.       Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad „<...> ieškovė siekia be jokios kompensacijos atsakovei užimti ir visą likusią bendro naudojimo neįrengtą Namo pastogę (teismo skaičiavimu – apie 10 kv. m)“, kadangi: (1) Dovanojimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad A. A. K. nuolatiniam naudojimui atitenka visa gyvenamojo namo „salka“; (2) 1994 m. birželio mėnesio Statybos inspekcijos pažyma, 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos potvarkis Nr. 966-v ir jo priedas patvirtina, kad Namo palėpėje (salkoje) savavališkai įrengtas papildomas mansardos patalpas – gyvenamąjį kambarį III-2 ir sandėlį III-7 buvo leista įregistruoti ieškovės motinos Z. M. K. vardu, po kurios mirties minėtas patalpas paveldėjo ieškovė. Apeliantės manymu, teismas, netinkamai interpretuodamas „salką“ lingvistine prasme, daro neteisingą išvadą. Pažymi, jog jokių neįrengtų patalpų „salkoje“ nebuvo; visa „salka“ buvo įrengta.

40.       Apeliantės teigimu, teismo išvados apie nepagrįstą ieškinį dėstomos prieštaringai ir nesuprantamai. Iš vienos pusės teismas pripažįsta visas ieškinio aplinkybes, o iš kitos pusės jau dėsto savo subjektyvią nuomonę dėl kažkokių neįrengtų patalpų, kai tokių patalpų sprendime pats neįvardija, o tik interpretuoja jų tariamą plotą ir sprendimo dalyje vis teikia nuomonę, kad atidalijimas natūra, atsižvelgiant būtent į šią aplinkybę, nėra galimas.

41.       Pažymi, jog ieškovė pateikė įrodymus, kad Namo atidalijimas natūra yra galimas; atidalijimas nepažeidžia nei vieno bendrasavininkų nuosavybės teisių (atidalijimas parengtas pagal idealiąsias atidalijamo turto dalis ir dalis, kurios teisėtai priklauso ieškovei (mansarda)). CK 4.80 straipsnio 2 dalis, numatanti kompensaciją, šiuo atveju nėra taikoma, nes Namas yra dalintinas natūra daiktas.

42.       Apeliantės tvirtinimu, bendros laiptinės ir vieno įėjimo faktas nėra teisiškai pagrįstas ieškinio atmetimui. Patekimas į kiekvienos iš ginčo šalių faktiškai valdomą turto dalį nėra ginčo dalykas. Toks patekimas – bendra laiptine ir per vienas lauko duris, Name buvo visada. Apeliantės vertinimu, teismas ieškinio atmetimo motyvą dėl bendros laiptinės ir įėjimo į Namą formuluoja kaip sąlygą tenkinti kitą, naują ieškovės ieškinį, t. y. kad ieškovė turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės galės atidalinti tik įgyvendinus sprendime įvardintą teismo sąlygą – kai bus atskiras patekimas į Namą ir atskira laiptinė. Pažymi, kad techniškai tokia sąlyga, bent laiptinės požiūriu, net gali būti įgyvendinta, kadangi reikėtų statyti priestatą prie Namo.

43.       Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. prašo: (1) pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-694-435/2024 dalį dėl atsakovės priešieškinio netenkinimo ir atsakovės priešieškinį tenkinti; (2) Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-694-435/2024 dalį dėl ieškovės R. D. ieškinio atmetimo palikti nepakeistą; (3) iš ieškovės priteisti visas atsakovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

44.       Nurodo, kad teismo išvada, jog Potvarkio Nr. 966-v pagrindu ieškovės motina Z. M. K. įgijo nuosavybę į dvi savavališkai įrengtas patalpas palėpėje – 13,24 kv. m kambarį III-2 ir 6,16 kv. m sandėlį III-7, yra prieštaringa, kadangi teismas iš vienos pusės teigia, jog Potvarkio pagrindu ieškovės mamai buvo leista įregistruoti savavališkai įrengtas patalpas Name, tačiau konstatuojamojoje dalyje jau teigia, kad Potvarkio pagrindu ieškovės mama įgijo nuosavybės teises į savavališkai įrengtas patalpas. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino Potvarkio turinio, bet sureikšmina paties dokumento galiojimą. Be to, Potvarkis negali būti privačią nuosavybę perleidžiantis ir įteisinantis dokumentas remiantis Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ Nr. 297 (toliau – ir Instrukcija), 8.3. punktu. Teismo išvada, kad Potvarkis laikytinas asmeninės nuosavybės perdavimo dokumentu, prieštarauja tuo metu galiojusioms CK 97-99 straipsnių nuostatoms. Potvarkio pagrindu tik leidžiama registruoti savavališkai įrengtas patalpas. 

45.       Apeliantės vertinimu, teismo išvada, kad Potvarkio pagrindu ieškovės mamai įgijus nuosavybę į savavališkai įrengtas patalpas, šias patalpas paveldėjo ieškovė, kadangi tai atsispindi jos 2021 m. gegužės 31 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime, yra teisiškai nepagrįsta, kadangi: (1) savavališkos statybos įteisinimas ir registravimas ieškovės mamos vardu yra įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą aktas t. y. ūkinė-administracinė veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013); (2) teismo teiginys, kad Potvarkiu įteisinus patalpas ieškovės mamos vardu, jos nuosavybės teise turima patalpų dalis padidėjo, yra nepilnas, nes nenurodo, kad padidėjo tik ta dalimi, kurią ji valdė iki šiol, t. y. 1/3 dalimi nuo 19,4 kv. m; (3) ieškovės Paveldėjimo pagal testamentą liudijimo 1 punktas, kuriame įrašyta, kad: „Paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro: 1/3 pastato - Gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 167,35 kv. m“ patvirtina atsakovės argumentus; (4) atsakovė šiuo metu pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis disponuoja 2/3 Namo, kuriame yra 167,35 kv. m.

46.       Apeliantės teigimu, prie prašymo registruoti įteisintą savavališką statybą savo vardu ieškovės mama privalėjo pateikti ir bendrasavininkės atsakovės mamos sutikimą, vadovaujantis Instrukcijos 16 punktu, tačiau toks dokumentas Inventorizacijos biurui nebuvo pateiktas.

47.       Nurodo, kad teismo tvirtinimas, jog „atsakovė siekia be jokios kompensacijos ieškovei <...> nuosavybės teise priklausančią patalpą - kambarį mansardoje 3-2 pasiimti sau“ prieštarauja  sprendimo 29 punktui. Kambarys 3-2 negali priklausyti vien ieškovei, kadangi pagal Instrukcijos 7 punktą pastatai, statiniai ir butai, kurie priklauso keliems savininkams, registruojami tomis dalimis, kurios yra nurodytos nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose, t. y. 1/3 ieškovės mamai, 2/3 – atsakovės mamai.

48.       Pažymi, kad teismas nepastebėjo ir nevertino aplinkybės, jog šis svarbus dokumentas, t .y sutikimas prie Statybų inspekcijos pažymos, nėra pridedamas. Šio sutikimo egzistavimą visą savo gyvenimą neigė ne tik atsakovės mama, bet šio dokumento neturi ir ieškovė. Nurodyta aplinkybė, kad šis dokumentas nesaugomas archyvuose todėl, kad jis sunaikintas, yra nepagrįstas teisiniais argumentais, kadangi Statybos inspekcijos pažymoje nėra nuorodos, kad sutikimas pridedamas. 

49.       Nurodo, kad ieškovei po atidalinimo priklausytų 10,46 kv. m pastogių, likusių po Dovanojimo sutarties įsiteisinimo: (1) leidus Potvarkiu įregistruoti pastogėse savavališkas statybas 19,4 kv. m ieškovės mamai, remiantis CK 4.82 straipsnio 7 dalies nuostatomis, atiteko 282/1000 dalys arba 5,47 kv. m. (19,4 kv. m. x 0,282 kv. m.), o atsakovės mamai atiteko 718/1000 dalys arba 13,93 kv. m (19,4 kv. m x 0,718 kv. m); (2) pagal UAB „Laudomus“ atliktus namo kadastrinius matavimus II aukšto patalpų bendras plotas yra 73,64 kv. m. UAB „Laudomus“ apskaičiuotas bendras pastogės patalpų plotas sutampa su ieškovės užsakymu atlikto IĮ S. B. firma projektinio pasiūlymo rezultatais – 73,73 kv. m. Iš jų atėmus pagal Dovanojimo sutartimi padovanoto buto Nr. 3 plotą 38,09 kv. m, bendrai dalinei nuosavybei lieka 37,1 kv. m, iš kurių 37,1 kv. m pagal Potvarkį leidus įregistruoti savavališkos statybos 19,4 kv. m, neinventorizuota liko 17,7 kv. m. palėpių, kurias atsakovė siūlo pasidalinti tuo pačiu santykiu: ieškovei – 282/1000 arba 4,99 kv. m, atsakovei – 718/1000 arba 12,71 kv. m; (3) remiantis nurodytais skaičiavimais, atsakovei po Namo atidalinimo pastogėse priklauso 26,64 kv. m arba 718/1000 dalys (13,93 kv. m nuo savavališkai įregistruotos statybos (19,4 kv. m x 0,718 kv. m) + 12,71 kv. m (17,7 kv. m x 0,718 kv. m) nuo neinventorizuotų pastogių), o ieškovei 10,46 kv. m arba 282/1000 dalys (nuo savavališkai įregistruotos statybos 5,47 kv. m nuo 19,4 kv. m (19,4 kv. m x 0,0,282 kv. m) + 4,99 kv. m (17,7 kv. m x 0,282 kv. m) nuo neinventorizuotų pastogių).

50.       Apeliantės teigimu, patalpos 1-6 ir 2-4 niekada nebuvo naudojamos bendrai visų trijų butų savininkų: (1) ieškinyje ieškovė nepateikė jokių reikalavimų dėl atsakovei priklausančių patalpų 1-6 ir 2-4; (2) teismas, darydamas prielaidą, kad patalpos 1-6 ir 2-4 yra bendro naudojimo, remiasi tik Dovanojimo sutarties 5 punktu, tačiau ignoruoja faktą, kad patalpa 1-1 (4,45 kv. m) Dovanojimo sutarties 4 punktu yra padovanota atsakovės mamai N. S., o dovanotojas A. K. (S.) pasiliko I aukšto koridorių „b“ (4,28 kv. m), kurį testamentu paliko dukrai N. S. ir kurį atsakovė paveldėjo mirus mamai; (3) paveldėtą I aukšto koridoriaus patalpą „b“ (4,28 kv. m) N. S. padalino į dvi patalpas, t. y. 1-6 (1,00 kv. m) ir 2-4 (3,09 kv. m); (4) teismas neįvertino liudininko V. K. (A.) paaiškinimų, kad jo tėvai niekada jokių pretenzijų I aukšto gyventojams dėl patalpų nereiškė ir neturėjo.

51.       Apeliantės vertinimu, teismo išvada, kad atsakovė pagal savo pateiktus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektinius pasiūlymus palieka bendram naudojimui su ieškove bendro naudojimo patalpą 1-1 pirmame aukšte, bendrus laiptus į pastogę, bei bendro naudojimo patalpą a-2, kas reiškia, kad tokiu būdu įgyvendinus atsakovės, kaip savininkės, teises, jos su ieškove turima bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigs ir pagrindinis tokio atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslas pasiektas nebus, yra teisiškai nepagrįsta ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007) ir Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

52.       Apeliantė sutinka su teismo padaryta išvada, kad ieškovei pastogės palėpėse bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso apie 10 kv. m ir atsisako savo priešieškinyje nurodyto teiginio, kad ieškovė po atidalinimo nuosavybės teise valdytų 8,35 kv. m palėpių.

53.       Apeliantės tvirtinimu, jos siūlomas Namo atidalinimo būdas procedūriškai ir techniškai priimtinas, t. y. įmanomas įgyvendinti, nedarant neproporcingos žalos daiktui, atitinka bendraturčių dalis ir nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių, taip pat atitinka visus turto atidalinimo reikalavimus. Be to, toks palėpių mansardoje atidalinimo būdas galutinai išspręstų šalių ginčą dėl to ir panaikintų galimybes ateityje dėl to kilti naujiems ginčams. Atsakovė sutinka sumokėti ieškovei 1975 m. jos tėvo statybos medžiagų ir darbų išlaidas, savavališkai įsirengiant bendro naudojimo palėpėse kambarį III-2 (dabar 3-2), atitinkamai indeksuojant pagal buvusį ir esamą valiutų vertės santykį.

54.       Nurodo, kad teismas ignoravo atsakovės priešieškinyje pateiktus argumentus, kad: (1) ieškovė savavališkai, be bendraturčių sutikimo, prie jos naudojamo buto Nr. 3 koridoriaus 3-1 (6.99 kv. m) savavališkai prisijungė 1,71 m2 mansardos bendro naudojimo koridoriaus a-2 ploto; (2) savavališkais veiksmais pastumiant 1,07 m sieną tarp patalpų a-2 ir a-3 į patalpos a-3 pusę, sumažino patalpą a-3 iki 3,16 kv. m, o tuo pačiu savavališku veikimu patalpą a-2 padidino 1,07 kv. m, t. y. nuo 2,71 kv. m iki 3,78 kv. m.

55.       Atsiliepimu į atsakovės V. P. apeliacinį skundą ieškovė R. D. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

56.       Pažymi, kad 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos potvarkyje nurodyta, jog „leisti teisiškai registruoti statytoju arba savininku vardu savavališkai pastatytus gyvenamuosius namus, jų dalis ir kitus statinius pagal priedą“. Priede Nr. 966-v nurodyta: Statytojas/savininkas yra Z. M. K. (ieškovės mama); statinys, registruojamas jos vardu: Gyvenamasis kambarys III-2; Sandėlis III-7, abu kartu – mansarda.

57.       Ieškovės teigimu, CK 4.77 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovės, kaip bendraturtės, dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje privalo būti padidinta pagal jos projektinius sprendinius, kadangi ta nuosavybė yra įteisinta laikantis įstatymų nustatytų taisyklių (oficialių viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų pagrindu). Potvarkis – Pažymos pagrindu viešojo administravimo subjekto priimtas aktas. Pažyma lėmė Potvarkio priėmimą. Pažymos turinys aiškiai nurodo, kam nuosavybės teise priklauso legalizuota statyba, tai yra ieškovės mamai, kuriai mirus, šią teisę pagal Paveldėjimo liudijimą paveldėjo jos dukra – ieškovė.

58.       Tvirtina, kad, įteisinus savavališką statybą, ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidėjo ne 1/3 dalimi, o ta dalimi, kuri nurodyta Pažymoje ir kuri įteisinta ieškovės mamos vardu. Analogiškai aiškinama ir CK 4.77 straipsnio 1 dalyje bei analogišką išvadą 2023 m. liepos 21 d. Pastato dalių apskaičiavimo projekte nurodo ir Valstybės įmonė Registrų centras. Pažymi, kad atsakovė dėl būtent šių Namo dalių įregistravimo savo vardu kreipėsi į Valstybės įmonę Registrų centrą, kuris tą daryti atsisakė, nes nepateikti nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Dėl nurodyto Valstybės įmonės Registrų centro sprendimo V. P. ir J. S. (atsakovės miręs tėvas) pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri atsakovės skundą atmetė.

59.       Pabrėžia, jog 1994 m. birželio mėn. Pažymoje aiškiai ir šiai dienai nepaneigtai nurodyta, jog  „Bendraturtės N. S. sutikimas yra“. Tai, kad atsakovė laiko, jog tai melaginga aplinkybė, yra tik jos subjektyvi nuomonė. Pažymi, kad tarp N. S. ir ieškovės mamos Z. M. K. niekada nėra buvę pykčio, nesutarimo. Tą pačią aplinkybę patvirtino ir liudytojai.

60.       Nurodo, kad 1994 m. Pažyma ir Potvarkis – tai galiojantys oficialūs dokumentai, byloje pripažintini (teisės imperatyvo pagrindu) kaip neginčijami, didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis) turintys dokumentai. Juose nustatytos, konstatuotos aplinkybės privalomos visiems subjektams ir tol, kol nėra paneigtos įstatymų nustatyta tvarka, nei vieno teisės subjekto negali būti laikomi ir traktuojami kaip nepagrįsti.

61.       Atsiliepime į ieškovės R. D. apeliacinį skundą atsakovė V. P. nurodo, jog ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad visos Namo II aukšto patalpos pagal projektą yra naudojamos ir faktiškai pagal Dovanojimo sutartį bei paveldėjimo teisės  liudijimą priklauso ieškovei, nes: (1) šiuo metu ieškovė naudoja patalpas neteisėtai; (2) ieškovė, remdamasi Dovanojimo sutartimi, ignoruoja šios sutarties 1 punktą; (3) pagal Dovanojimo sutarties 4 punktą N. S. buvo padovanota 42,19 kv. m, o A. A. K. – 38,09 kv. m Namo dalys. Namo bendras naudingas plotas 179,51 m2 (pirmajame aukšte 105,87 m2, o mansardoje 73,64 m2). Tačiau ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad jos tėvui buvo padovanotos ir visos neįrengtos palėpės, ir savo atidalinimo projektu neteisėtai pretenduoja iš viso į 74,56 kv. m (73,64 kv. m mansardos + 0,92 kv. m (1/3 pirmojo aukšto bendro koridoriaus a-1 (2,77 kv. m)), kas sudaro 415/1000 dalis Namo; (4) atsižvelgus į tai, kad pagal Dovanojimo sutarties 4 punktą N. S. buvo dovanota 42,19 kv. m Namo dalis, tai ieškovės tėčiui būtų padovanota 1,75 karto didesnė Namo dalis, nei dukrai, kas prieštarautų Dovanojimo sutarties 1 punktui, numatančiam, jog abiem vaikams dovanojama lygiomis dalimis (po 1/3 dalį) medinio vieno aukšto su „salka“ Namo; (5) pagal ieškovės parengtą atidalinimo projektą siekiama neteisėtai padidinti savo dalį 1,46 karto, arba 46,13 proc., t. y. nuo 284/1000 dalių, įgytų pagal Dovanojimo sutartį, iki 415/1000 dalių.

62.       Pažymi, kad teismas suklydo, darydamas prielaidą, jog atsakovė turi siūlyti kompensaciją už jai nuosavybės teise priklausančias I a. patalpas 1-6 (1,00 m2) ir 2-4 (3,09 m2), kadangi Dovanojimo sutarties pasirašymo metu: (1) I a. patalpos 1-6 (1,00 m2) ir 2-4 (3,09 m2) ginčo Name niekada koridoriais nebuvo. Tuo metu I a. buvo du koridoriai, t. y. „a“ (4.45 kv. m) (šiuo metu koridorius a-1 (2,77 kv. m)) ir „b“ (4,28 kv. m) (šiuo metu 1-1 (4,43 kv. m)); (2) I a. patalpos 1-6 (1,00 m2) ir 2-4 (3,09 m2) ginčo Name iki 1953 m. liepos 15 d. buvo tik buto Nr. 1 patalpos I-3 (4,08 m2) ir buto Nr. 2 patalpos II-5 (5,49 m2) sudėtinėmis dalimis; (3) I a. patalpų 1-6 (1,00 m2) ir 2-4 (3,09 m2) ginčo Name įrengta nebuvo.

63.       Atsakovė nesutinka, kad ginčo patalpos a-2 (3,78 kv. m), 3-10 (13,42 kv. m), 3-4 (1,54 kv. m) ir 3-5 (1,64 kv. m) nuosavybės teise priklauso tik ieškovei R. D..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

64.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

65.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priešieškinis dėl pažeistų teisių atstatymo bei turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

66.       Atsakovė su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus: 1938 m. rugpjūčio 21 d. Mokesčių deklaraciją; Namo 1953 m. liepos 15 d. I a. planą; A. K. 1938 m. rugsėjo 3 d. Pareiškimą Mokesčių inspektoriui; Namo 1947 m. gruodžio 3 d. II a. planą; Kauno valstybinio archyvo 1992 m. kovo 16 d. Pažymėjimą Nr. K-112; Namo 1953 m. liepos 15 d. II a. vidaus ploto eksplikaciją; Namo 1947 m. gruodžio 3 d. I a. planą; Namo 1953 m. liepos 15 d. I a. vidaus ploto eksplikaciją. Ieškovė su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą taip pat pateikė papildomus įrodymus – 1994 m. liepos 5 d. Potvarkio projekto pažymą; 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos Potvarkį Nr. 966-v; 1994 m. liepos 5 d. Savavališkai pastatytų individualių gyvenamųjų namų, jų dalių ir kitų statinių, leidžiamų teisiškai registruoti, sąrašą; 1994 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos Kauno miesto valdybos Statybos inspekcijos Pažymą dėl savavališkai pastatytų gyvenamųjų namų, jų dalių ir kitų statinių teisinio registravimo.

67.       CPK

68.       Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

69.       Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai (1938 m. rugpjūčio 21 d. Mokesčių deklaracija; A. K. 1938 m. rugsėjo 3 d. Pareiškimas Mokesčių inspektoriui; Kauno valstybinio archyvo 1992 m. kovo 16 d. Pažymėjimas Nr. K-112; Namo 1947 m. gruodžio 3 d. I a. planas) negalėjo būti pateikti į bylą nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Be to atsakovės teikiami papildomi įrodymai, t. y. Namo 1953 m. liepos 15 d. I a. planas, Namo 1947 m. gruodžio 3 d. II a. planas, Namo 1953 m. liepos 15 d. I a. ir II a. vidaus ploto eksplikacijos, taip pat ir ieškovės visi teikiami papildomi įrodymai byloje jau yra pateikti. Atsižvelgiant į tai, atsakovės ir ieškovės pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

70.       Atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

71.       Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

72.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 28, 29 punktus).

73.       Panašūs kriterijai dėl būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra suformuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 35). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (EŽTT 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, par. 69). Žodinis posėdis nėra būtinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai būti išnagrinėti pagal bylos medžiagą ir šalių rašytinę poziciją (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, par. 33). Taigi, EŽTT, aiškindamas teisę į bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi būti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (EŽTT 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Mirovni Inštitut prieš Slovėniją, peticijos Nr. 32303/13, par. 36).

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

75.       Nagrinėjamu atveju atsakovė iš esmės niekaip nemotyvavo savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios suponuotų būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; taip pat nenurodė, kokias aplinkybes būtų galima papildomai išsiaiškinti, jei byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentus bei remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo ir EŽTT praktika, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokios išskirtinės aplinkybės, kurios lemtų žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinybę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė ir ieškovė (jų atstovai) buvo išklausytos (-i) tiesiogiai bei turėjo galimybę duoti teismui paaiškinimus žodžiu, užduoti klausimus ir teikti rašytinius paaiškinimus. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, teiktais tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir išdėstytais procesiniuose dokumentuose, teiktuose apeliacinės instancijos teisme. O dėl faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pasisakys toliau, nagrinėjant ieškovės apeliacinio skundo argumentus.

76.       Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis apeliantės bei byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis).

Dėl ginčo esminių aplinkybių

77.       Byloje nustatyta, kad ieškovei, atsakovei ir J. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso (-ė) po 1/3 dalį Pastato - Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Namas), esančio (duomenys neskelbtini). 

78.       1967 m. birželio 6 d. notariškai patvirtinta Dovanojimo sutartimi Nr. I-3906 A. K. (S.) padovanojo savo vaikams – sūnui A.-A. K. (A.) ir dukrai N. S. (A.) 2/3 dalis abiem lygiomis dalimis (po 1/3 dalį) medinio vieno aukšto su „salka“ gyvenamo namo, kuriame tuo metu buvo aštuoni kambariai ir trys virtuvės, bendro naudingo ploto 144,16 kv. m, iš kurio 99,72 kv. m gyvenamo ploto, mūrinio sandėlio ir medinio sandėlio su kiemo įrengimais, esančių (duomenys neskelbtini) g. (dabar (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). 

79.       1987 m. liepos 22 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu Z. M. K. po sutuoktinio A.-A. K. (A.) mirties, be kita ko, paveldėjo 1/3 dalį medinio su mansarda gyvenamojo namo, kurio naudingas plotas 144,95 kv. m, iš jo 100,61 kv. m gyvenamas plotas, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini).

80.       1988 m. rugsėjo 15 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu N. S. (A.) po tėvo A. K. (S.) mirties, be kita ko, paveldėjo 1/3 dalį medinio su mansarda gyvenamojo namo, kurio naudingas plotas 144,95 kv. m, iš jo 100,67 kv. m gyvenamas plotas, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). 

81.       Remiantis 1994 m. birželio mėn. Statybos inspekcijos pažyma, 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos Potvarkiu Nr. 966-v ir jo priedu, Namo palėpėje savavališkai įrengtas mansardos patalpas – 13,24 kv. m gyvenamąjį kambarį III-2 ir 6,16 kv. m sandėlį III-7, buvo leista įregistruoti statytojų arba savininkų, t. y. Z. M. K., vardu.

82.       2021 m. gegužės 31 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu ieškovė R. D. po motinos Z. M. K. mirties, be kita ko, paveldėjo 1/3 dalį Pastato - Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 167,35 kv. m. 

83.       2022 m. birželio 29 d. Nuosavybės teisės liudijimo pagrindu J. S. po sutuoktinės N. S., be kita ko, paveldėjo 1/3 dalį Pastato - Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).

84.       2022 m. liepos 8 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu atsakovė V. P. po motinos N. S. mirties, be kita ko, paveldėjo 1/3 dalį Pastato - Gyvenamojo namo, esančio  (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 167,35 kv. m. 

85.       Bylos nagrinėjimo metu (duomenys neskelbtini) J. S. mirė. Remiantis Kauno 7-ojo notarų biuro notarės J. V. 2023 m. gruodžio 22 d. išduotu Liudijimu, po J. S. mirties jo palikimą yra priėmusi atsakovė V. P.. Atsakovė V. P. yra atsakovo procesinių teisių ir pareigų perėmėja byloje. Nustatyta, kad šiuo metu ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/3, o atsakovei V. P., kaip J. S. teisių perėmėjai, 2/3 Pastato - Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Namas), esančio (duomenys neskelbtini).  

86.       Ieškovė ir atsakovė kreipėsi į teismą su priešpriešiniais reikalavimais, prašydamos atidalinti joms priklausančias Namo dalis natūra. Ieškovė jai priklausančią Namo dalį prašė atidalinti natūra pagal IĮ „S. B. firma“ projektinius sprendinius, o atsakovė – pagal UAB „LAUDOMUS“ 2023 m. lapkričio 9 d. parengtą pastogės (palėpių) kadastrinių matavimų bylą, 2023 m. lapkričio 27 d. pastato dalių apskaičiavimo projektą ir G. Č. parengtą gyvenamojo namo 1A1/m (duomenys neskelbtini) mansardos paprastojo remonto projektinį pasiūlymą. Atsakovė priešieškiniu taip pat prašė įpareigoti ieškovę Namo patalpoje 3-1 perkeltas duris atstatyti į Dovanojimo sutarties sudarymo metu buvusią durų vietą ir pertvarą patalpoje a-3, skiriančią su patalpa a-2, perkelti 1,03 m į patalpos a-2 pusę pagal valstybės įmonės Registrų centro pateiktą 1975 m. spalio 20 d. „salkos“ planą.

87.       Pirmosios instancijos teismas tiek ieškovės, tiek atsakovės reikalavimus dėl Namo atidalijimo  atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovės parengtas Namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas yra ydingas ir pažeidžia atsakovės teises, kadangi ieškovė siekia be jokios kompensacijos atsakovei užimti visą bendro naudojimo neįrengtą Namo pastogę, be to, nebus pasiektas pagrindinis tokio atsidalinimo tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės teisės pabaiga, nes ieškovė yra numačiusi įėjimą į savo patalpas per bendro naudojimo patalpą 1-1 pirmajame aukšte ir bendrus laiptus į pastogę. Teismas sprendė, kad atsakovės pateikti Namo atidalijimo projektiniai pasiūlymai taip pat yra ydingi bei pažeidžia ieškovės teises, kadangi atsakovė siekia be jokios kompensacijos ieškovei užimti bendro naudojimo koridorių pirmajame Namo aukšte, ieškovei nuosavybės teise priklausančią patalpą - kambarį mansardoje 3-2 bei didesnę dalį, nei jai priklauso, palėpės patalpų, be to, bendram naudojimui su ieškove paliekama bendro naudojimo patalpa 1-1 pirmajame aukšte, bendri laiptai į pastogę ir bendro naudojimo patalpa a-2. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad dėl reikalavimo perkelti pertvarą nepateikti duomenys, jog 1975 m. kadastriniuose matavimuose fiksuota siena buvo pastatyta teisėtai, ir nenustačius statytojo, atsakovės reikalavimą dėl pertvaros perkėlimo atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgęs į tai, jog N. S. sutiko ne tik su tuo, kad patalpa - gyvenamasis kambarys 3-2 būtų įteisinta Z. M. K. vardu, bet ir su tuo, jog įėjimas į įteisinamą kambarį būtų iš tos vietos, kuri fiksuota 1975 m. pastogės patalpų plane su 1981 m. vasario 23 d. registruotais pakeitimais, t. y. iš padidintos patalpos 3-1, sprendė, jog atsakovės reikalavimas dėl durų perkėlimo taip pat nepagrįstas.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

88.       Ieškovė R. D. savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) visa Namo pastogė priklauso ieškovei, todėl teismo išvada, kad ji be kompensacijos siekia užimti visą bendro naudojimo neįrengtą Namo pastogę, nepagrįsta; (2) bendras įėjimas į Namą niekada nebuvo ginčo dalykas, todėl ši teismo išvada nepagrįsta ieškinio atmetimui; (3) teismas netinkamai interpretuoja „salką“ lingvistine prasme; jokių neįrengtų patalpų „salkoje“ nebuvo.

89.       Atsakovė V. P. savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos Potvarkiu Nr. 966-v ieškovės mama Z. M. K. neįgijo nuosavybės į savavališkai įrengtas patalpas (13,24 kv. m gyvenamąjį kambarį III-2 ir 6,16 kv. m sandėlį III-7), nes: (i) tai nėra nuosavybę įteisinantis dokumentas; (ii) ieškovė nepaveldėjo minėtų patalpų; (iii) nėra pateikto N. S. sutikimo; (2) patalpa 3-2 yra bendro naudojimo ir jos 1/3 dalis priklauso ieškovei, o 2/3 dalys atsakovei; (3) ieškovei po atidalijimo priklausytų 10,46 kv. m Namo pastogės; (4) patalpos 1-6 ir 2-4 niekada nebuvo bendro naudojimo koridoriais; (5) teismo išvada dėl po atidalijimo liekančių bendrų patalpų, nepagrįsta; (6) teismas ignoravo atsakovės argumentus dėl sienų perkėlimo.

90.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės priešieškinis dėl pažeistų teisių atstatymo bei turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmesti iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantės turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

91.       Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Bendraturčiai gali susitarti dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų, t. y. nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančią dalį natūra arba parduoti bendrą daiktą ir pasidalyti proporcingai pagal turimą dalį už parduotą daiktą gautus pinigus, arba prašančiam atidalyti sutikus, gauti iš kitų bendraturčių kompensaciją už jam tenkančią dalį, arba priteisti vienam ar keliems bendraturčiams piniginę kompensaciją be jų sutikimo ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereikia kitų bendraturčių sutikimo; tik bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, jį gali nustatyti teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Turto bendraturčiui prašant atidalyti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, daiktas gali būti padalijamas natūra. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitu atveju vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

92.       Aiškindamas CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro turto atidalijimo ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Be to kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

93.       Nagrinėjamu atveju šalys kreipėsi į teismą, prašydamos atidalyti joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį Namą. Iš šalių pateiktų Namo atidalijimo projektų, šalių paaiškinimų ir argumentų, pateiktų procesiniuose dokumentuose, matyti, jog ginčas iš esmės kilo dėl Namo pastogės patalpų atidalijimo. Pagal ieškovės pateiktą projektą visos Namo pastogės patalpos atitenka ieškovei, o pagal atsakovės projektą jai atitenka Namo pastogės: 2/3 dalys koridoriaus a-2 (3,78 kv. m. bendro ploto), visa patalpa 3-2 (13,41 kv. m), patalpa 3-3 (4,80 kv. m) ir koridorius a-3 (3,16 kv. m). Dėl Namo pirmojo aukšto atidalijimo ginčo tarp šalių nėra.

94.       Ieškovė tvirtina, jog 1967 m. birželio 6 d. Dovanojimo sutartimi Nr. I-3906 A. K. (S.) jos tėvui A.-A. K. (A.) padovanojo visą Namo salką (mansardą). Atsakovės teigimu, Dovanojimo sutartimi A.-A. K. (A.) buvo padovanotos tik įrengtos „salkos“ patalpos, išvardintos Dovanojimo sutarties 3 punkte. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad „salka“ (mansarda) yra pastogėje įrengtos patalpos, sprendė, jog Dovanojimo sutartimi ieškovės tėvui buvo padovanota visa mansarda (salka), kurią sudarė Dovanojimo sutartyje nurodytos įrengtos patalpos, o likusi neįrengta pastogės (palėpės) dalis nebuvo padovanota ieškovės tėvui ir priklausė visiems tuo metu buvusiems bendraturčiams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, Dovanojimo sutarties turinį, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, turi pagrindo sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. 

95.       Dovanojimo sutarties 3 punkte nurodyta, jog A.-A. K. (A.) nuolatiniam naudojimui atitenka visa gyvenamojo namo „salka“, kurioje yra du kambariai, virtuvė, koridorius ir vonios kambarys: I-1 (11,15 kv. m), I-2 (12,69 kv. m), I-4 (4,86 kv. m), I-3 (6,99 kv. m), I-5 (2,40 kv. m). Remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimais, žodis „salka“ – nevartotina svetimybė, vartotinas žodis mansarda. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. Įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 7.1 punkte pateiktu žodžio „mansarda“ išaiškinimu, mansarda – tai pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis, kurio (kurios) dalis sienų gali būti nuožulnios ir kurį (kurią) paprastai riboja pastato viršutinio aukšto perdanga, šlaitinis stogas ir išorės sienos. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, įvertinus Dovanojimo sutarties sąlygas ir jų turinį, nėra pagrindo vertinti, kad Dovanojimo sutartimi ieškovės tėvui buvo padovanota visa pastogė, o ne tik tuo metu mansardoje („salkoje“) buvusios įrengtos patalpos. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Dovanojimo sutartimi ieškovės tėvui A.-A. K. buvo padovanota tik įrengta mansarda (salka), t. y. Dovanojimo sutarties 3 punkte nurodytos konkrečios įrengtos mansardos (salkos) patalpos: I-1 (11,15 kv. m), I-2 (12,69 kv. m), I-4 (4,86 kv. m), I-3 (6,99 kv. m), I-5 (2,40 kv. m), iš viso 38,09 kv. m.

96.       Nors ieškovė teigia, kad jokių neįrengtų patalpų „salkoje“ (mansardoje) nebuvo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šį ieškovės argumentą laiko nepagrįstu. Iš byloje pateiktų Namo „salkos“ (mansardos) 1955 m. ir 1975 m. planų matyti, kad Dovanojimo sutarties sudarymo metu įrengtos „salkos“ (mansardos) patalpos buvo tik I-1 (11,15 kv. m), I-2 (12,69 kv. m), I-4 (4,86 kv. m), I-3 (6,99 kv. m), I-5 (2,40 kv. m), o likusią dalį sudarė neįrengtos palėpės patalpos. Namo „salkos“ (mansardos) 1975 m. plane tik papildomai užfiksuotos (pažymėtos) naujos Dovanojimo sutarties sudarymo metu nebuvusios savavališkai įrengtos patalpos 3-2 (anksčiau III-2) (13,24 kv. m) ir 3-7 (anksčiau III-7) (6,16 kv. m), kurios 1994 m. liepos 5 d. Miesto (rajono) valdybos Potvarkio Nr. 966-v pagrindu įteisintos ieškovės motinos Z. M. K. vardu.

97.       Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Namą sudaro trys butai. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Namo pagrindinė naudojimo paskirtis: gyvenamoji (trijų ir daugiau butų – daugiabučiai pastatai). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – ir DGNKPPSBĮ), kurio 2 straipsnio 15 punkto 3 papunktyje numatyta, jog pastato bendrojo naudojimo objektus, be kita ko, sudaro pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai priklauso daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 4 dalis). Įvertinus tai, jog, kaip konstatuota nutarties 95 punkte, Dovanojimo sutarties pagrindu ieškovės tėvui A.-A. K. buvo padovanota tik įrengta mansarda (salka), todėl likusios neįrengtos palėpės dalis, vadovaujantis DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 punkto 3 papunkčiu, laikytinos Namo bendro naudojimo patalpomis, priklausančiomis visiems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise (DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 4 dalis). 

98.       Byloje taip pat kyla ginčas dėl Namo pastogėje buvusių savininkų (ieškovės tėvų) įrengtų ir ieškovės motinos Z. M. K. vardu 1994 m. liepos 5 d. Miesto (rajono) valdybos Potvarkio Nr. 966-v pagrindu įteisintų Namo pastogėje savavališkai įrengtų 3-2 (anksčiau III-2) (13,24 kv. m) ir 3-7 (anksčiau III-7) (6,16 kv. m) patalpų. Ieškovės teigimu, patalpų nuosavybė jos mamos vardu įteisinta laikantis įstatymų nustatytų taisyklių, t. y. oficialių viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų pagrindu; po mamos mirties šias patalpas paveldėjo ieškovė; bendraturtės N. S. sutikimas buvo. Tačiau atsakovė nurodo, kad minėto Potvarkio pagrindu ieškovės mama nuosavybės neįgijo, nes tai nėra nuosavybę įteisinantis dokumentas, todėl ir ieškovė šių patalpų nepaveldėjo; be to, nėra pateiktas N. S. sutikimas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog Potvarkis nėra nuginčytas ir neginčijamas šioje byloje, o Pažymoje nurodyta aplinkybe, jog N. S. sutikimas buvo, nėra pagrindo abejoti, sprendė, jog ieškovės motina Z. M. K. Potvarkio Nr. 966-v pagrindu įgijo nuosavybę į dvi savavališkai įrengtas patalpas palėpėje – 13,24 kv. m kambarį III-2 ir 6,16 kv. m sandėlį III-7, kurias po jos mirties paveldėjo ieškovė.

99.       Pirmiausia pažymėtina, jog 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, kad ,,bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos 2000 m. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus”. Nagrinėjamoje byloje esant šalių ginčui dėl Namo bendraturčių daiktinių teisių įgijimo ir jų įregistravimo į naujai sukurtą daiktą – savavališkai įrengtas patalpas Namo pastogėje, taikomos 2000 m. CK normos.

100.       CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutikimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti nepakanka sukurti naują daiktą ar padidinti turimą bendraturčių daiktą, bet yra būtina, kad bendraturčiai tarpusavio susitarimu (sutikimu) siektų įgyti daiktą arba, jį padidinus, atitinkamą jo dalį, ne asmeninės, o bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2006). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tokio šalių susitarimo dėl Namo pastogėje įrengtų 3-2 (III-2) (13,24 kv. m) ir 3-7 (III-7) (6,16 kv. m) patalpų įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise sudarymą.

101.       Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo Dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. 1967 m. iki 1994 m. Namo pastogėje buvo savavališkai įrengtos patalpos 3-2 (III-2) (13,24 kv. m) ir 3-7 (III-7) (6,16 kv. m). Šias patalpas pagal 1994 m. birželio mėn. Statybos inspekcijos pažymą, 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos Potvarkį Nr. 966-v ir jo priedą buvo leista įregistruoti Z. M. K. (ieškovės motinos) vardu. Iš valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog 1/3 dalis Namo Z. M. K. vardu buvo įregistruota, be kita ko, remiantis 1994 m. liepos 5 d. Miesto (rajono) valdybos Potvarkio Nr. 966-v pagrindu.

102.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ 1.5 punkte ir 1.6 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad namų valdos bendrasavininkis gali statyti naujus ar rekonstruoti esamus pastatus, įrengti rūsį tik kitiems bendrasavininkiams sutikus raštu arba esant teismo sprendimui, bei pateikus namų valdos žemės sklypo dokumentus, miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir įregistravęs statybą valstybinės priežiūros tarnyboje.

103.       Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas iš tokių reikalavimų ir teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą.

104.       Nagrinėjamu atveju bendraturtė (ieškovės motina) padidino bendrosios dalinės nuosavybės objektą – rekonstravo Namą, įrengdama 3-2 (III-2) (13,24 kv. m) ir 3-7 (III-7) (6,16 kv. m) patalpas palėpėje ir taip padidino Namo bendrąjį naudingą plotą. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą esant įstatymo nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2003; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009).

105.       Taigi, remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, Namo bendraturtė Z. M. K. (ieškovės motina) turėjo teisę savo lėšomis padidinti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje tik turėdama kitos bendraturtės N. S. sutikimą. 1994 m. birželio mėn. Pažymoje dėl savavališkai pastatytų gyvenamųjų namų, jų dalių ir kitų statinių teisinio registravimo, kurios pagrindu savavališkai Z. M. K. Namo pastogėje įrengtos III-2 (3-2) ir III-7 (3-7) patalpos įteisintos jos, kaip statytojos, vardu, nurodyta, jog bendraturtės N. S. sutikimas yra. Nors paties sutikimo byloje nėra pateikta, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindo abejoti minėtoje Pažymoje nurodyta informacija, jog toks N. S. sutikimas buvo gautas, nėra. Atsakovė šiai aplinkybei paneigti jokių įrodymų taip pat nepateikė. Be to, pažymėtina ir tai, jog atsakovė jai priklausančią Namo dalį paveldėdama po motinos N. S. mirties, taip pat paveldėjo ir jos motinos išreikštą valią dėl gyvenamųjų patalpų III-2 (3-2) ir III-7 (3-7) įrengimo Namo pastogėje (CK 5.1 straipsnio 1 dalis), nes paveldėjimas yra universalus mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2010).

106.       Taigi, byloje nesant ginčo, jog Namo pastogėje savavališkai įrengtų III-2 (3-2) ir III-7 (3-7) patalpų statytoja yra ieškovės motina Z. M. K., atsižvelgus į tai, jog bendraturtės N. S. sutikimas dėl gyvenamųjų patalpų įrengimo Namo pastogėje buvo gautas, konstatuotina, kad 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos Potvarkiu Nr. 966-v ieškovės motina Z. M. K. įgijo nuosavybės teisę į savavališkai įrengtas patalpas 3-2 (III-2) (13,24 kv. m) ir 3-7 (III-7) (6,16 kv. m), kurias, Z. M. K. mirus, paveldėjo jos dukra (ieškovė) R. D., kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas.

107.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ Nr. 297 (redakcija, galiojusi nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 1995 m. rugpjūčio 12 d.) 8.3 papunktyje nurodyta, jog pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra, be kita ko, vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas, jog 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos Potvarkis Nr. 966-v nėra nuosavybę įteisinantis dokumentas, laikytinas nepagrįstu.

108.       Apibendrindama nurodytus motyvus teisėjų kolegija, atsižvelgus į tai, kad Dovanojimo sutartimi ieškovės tėvui buvo padovanota ne visa, o tik įrengta mansardos (salkos) dalis, tačiau ieškovė savo pateiktu Namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektu siekia be jokios kompensacijos atsakovei priskirti savo nuosavybėn visą Namo mansardą, t. y. ir abejoms bendraturtėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias mansardos patalpas 3-7, a-2, 3-9 ir 3-11 (pagal ieškovės projektinį pasiūlymą), konstatuoja, jog ieškovės Namo atidalijimo projektas pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas.

109.       Taip pat, atsižvelgus į tai, jog, kaip konstatuota nutarties 105-107 punktuose, savavališkai ieškovės tėvų įrengtos mansardos III-2 (3-2) ir III-7 (3-7) patalpos įteisintos ieškovės motinos vardu ir po jos mirties paveldėtos ieškovės teisėtai, tačiau atsakovė pateiktu Namo atidalijimo projektu siekia savo nuosavybėn prisiskirti mansardos patalpą 3-2, nors, kaip minėta, ši patalpa priklauso ieškovei nuosavybės teise, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės pateiktas Namo atidalijimo projektas pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priešieškinio dalį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė, kaip teisiškai nepagrįstą.

110.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė, be kita ko, motyvuodamas tuo, jog šalys pagal savo pateiktus Namo atidalijimo projektinius pasiūlymus siekia be jokios kompensacijos užimti ir kitai bendraturtei priklausančias patalpas, t. y. ieškovė – visą likusią bendro naudojimo neįrengtą Namo pastogę, o atsakovė – bendro naudojimo koridorių pirmame Namo aukšte, patalpą - kambarį mansardoje 3-2 bei didesnę dalį, nei jai priklauso, palėpės patalpų; be to, nebus pasiektas pagrindinis tokio atsidalinimo tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės teisės pabaiga, nes šalys pagal savo Namo atidalijimo projektinius pasiūlymus yra palikusios bendram naudojimui bendrus koridorius ir laiptus į pastogę. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, procesiniuose šalių dokumentuose dėstomus argumentus, nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi ginčo tarp šalių dėl šių aplinkybių nėra. Byloje ginčas iš esmės kilo tik dėl Namo pastogės patalpų atidalijimo. Šalys savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose (ieškinyje ir priešieškinyje) reikalavimų dėl kompensacijos priteisimo nereiškė. Dėl Namo bendro naudojimo patalpų, t. y. bendrų koridorių, bendro įėjimo į Namą bei laiptinės į pastogę, ginčo tarp šalių taip pat nėra. Priešingai, šalys patvirtino, jog bendras įėjimas į Namą, laiptinė niekada nebuvo ginčo dalykas. Nors šiame nutarties punkte nurodyti pirmosios instancijos teismo ieškinio ir priešieškinio atmetimo motyvai nėra pagrįsti, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

111.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis), o bendraturčių naudojimosi bendru daiktu teisė priklauso nuo turimos bendrosios nuosavybės dalies (CK 4.76, 4.81 straipsniai).

112.       Sprendžiant šiuos klausimus, kai pertvarkyta daugiabučio gyvenamojo namo dalis (pvz., palėpė), reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam priklausančių patalpų naudingojo ploto ir viso gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apskaičiuojant bendrosios nuosavybės dalis po bendrojo daikto pertvarkymo, į bendraturčiui, padidinusiam savo nuosavybe bendrosios nuosavybės sąskaita, priklausančių patalpų naudingąjį plotą neįskaitomas plotas patalpų, išskirtų iš bendrojo daikto ir perduotų konkrečiam bendraturčiui, nes būtent dėl tokio išskyrimo ir pasikeičia dalys bendrojoje nuosavybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2005).

113.       Nagrinėjamu atveju, konstatavus, jog Z. M. K. vardu savavališkai jos lėšomis Namo pastogėje įrengtos patalpos 3-2 (III-2) (13,24 kv. m) ir 3-7 (III-7) (6,16 kv. m) yra įteisintos ir įregistruotos jos vardu teisėtai, vadovaujantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys (idealiosios dalys) padidėjo: buvusi bendraturtė (ieškovės motina) Z. M. K., kurios teisių perėmėja ir turto paveldėtoja yra ieškovė, patalpas 3-2 (III-2) ir 3-7 (III-7) įrengė savo lėšomis, laikydamasi nustatytos tvarkos, kadangi savavališka statyba buvo įteisinta ir tai patvirtinantys aktai nenuginčyti; taip pat buvo gautas kitos bendraturtės N. S. sutikimas. Pažymėtina, jog namo naudingąjį plotą, kuris turi reikšmės nustatant bendrasavininkių nuosavybės teisės dalis, sudaro gyvenamasis ir naudingas negyvenamasis plotas. Įteisinus patalpas 3-2 (III-2) ir 3-7 (III-7) Name papildomai sukurtas naudingas plotas, jis šalių pasiskirstytas ir naudojamas nelygiomis dalimis. Tačiau bylos duomenys patvirtina, jog bendraturčių dalys po Namo pastogės patalpų 3-2 (III-3) (13,24 kv. m) ir 3-7 (III-7) (6,16 kv. m) įteisinimo perskaičiuotos nebuvo. Paminėtina ir tai, kad apskaičiuojant bendrosios nuosavybės dalis po bendrojo daikto pertvarkymo yra aktualūs ir taikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2005 nurodyti išaiškinimai (nutarties 112 punktas).

114.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu turi būti nustatytos aiškios bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės idealiosios dalys (bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys). Kasacinio teismo pažymėta, jog turi būti aišku, kokios yra gyvenamojo namo bendrasavininkių nuosavybės dalys, nes jos sąlygoja tenkančią asmeniui naudotis izoliuotų patalpų apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1314/2002).

115.       Nagrinėjamu atveju, siekiant atidalinti Namą, tarp šalių iš esmės ginčas kyla dėl kiekvienos iš jų turimos Namo dalies dydžio. Atsakovės tvirtinimu, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jai priklauso 2/3 dalys, o ieškovei – 1/3 dalis Namo ir teikia Namo atidalijimo projektą, parengtą remiantis šiomis dalimis. Ieškovė, nurodydama, jog visa Namo pastogė Dovanojimo sutarties ir savavališką pastogės patalpų 3-2 (III-2) ir 3-7 (III-7) įrengimą įteisinantį 1994 m. liepos 5 d. Kauno miesto valdybos Potvarkį Nr. 966-v priklauso jai, iš esmės teigia, kad jai priklausanti Namo dalis yra didesnė nei įregistruota Nekilnojamojo turto registre, ir teikia Namo atidalijimo projektą pagal, jos tvirtinimu, turimas realiąsias Namo dalis.

116.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, jog, nenustačius idealiųjų dalių, negali būti sprendžiama dėl realiųjų bendraturčių dalių nustatymo, teisiškai neįregistravus bendraturčių turimų namo dalių, atitinkamai negalima atlikti kitų veiksmų, būtinų siekiant atsidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, – neišsprendus ginčo dėl kiekvienam gyvenamojo namo bendraturčiui tenkančios bendrosios nuosavybės dalies, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio tam tikros dalies atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011).

117.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes dėl ieškovės dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidėjimo įteisinus savavališkai įrengtas Namo pastogės patalpas 3-2 (III-2) ir 3-7 (III-7), tarp šalių esant ginčui dėl šalių turimos bendrosios dalinės nuosavybės dalies dydžio, šiuo atveju pirmiausia turėtų būti nustatytos idealiosios šalims priklausančios dalys. Nes tik nustačius šalims priklausančias idealiąsias dalis, pakitusias po savavališkos statybos įteisinimo, gali būti sprendžiama dėl realiųjų bendraturčių dalių nustatymo ir Namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

118.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu gali būti nustatytos idealiosios ir realiosios bendraturčių dalys, esančios bendrąja daline nuosavybe, tačiau bendraturčiams priklausančios namo dalys gali būti nustatytos ir reiškiant savarankišką reikalavimą. Jei kyla bendraturčių ginčas dėl bendrosios nuosavybės dalies, kiekvieno iš jų bendrosios nuosavybės dalis nustatoma teismo sprendimu.

119.       Pažymėtina ir tai, jog teisė reikalauti pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra turtinė teisė ir ji ne pasibaigia, mirus palikėjui, bet pereina įpėdiniui kartu su kitomis palikėjo turėtomis turtinėmis teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-611/2023). Nagrinėjamu atveju, nors Namo pastogės patalpų 3-2 (III-2) ir 3-7 (III-7) statytoja buvo ieškovės motina Z. M. K. ir savavališkai įrengtos patalpos buvo įteisintos jos vardu, o po įteisinimo 1994 m. bendraturčių dalys neperskaičiuotos, tačiau, Z. M. K. mirus, visos jos turėtos teisės ir pareigos, o taip pat ir teisė kreiptis dėl Namo bendraturčių dalių perskaičiavimo, perėjo jos įpėdinei, t. y. ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2001; 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1219/2001; 2012 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2012).

120.       Apibendrindama nurodytus motyvus, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, jog Dovanojimo sutartimi ieškovės tėvui buvo padovanota tik įrengta mansardos (salkos) dalis, o likusios palėpės patalpos liko visų Namo bendraturčių bendra dalinė nuosavybė, taip pat, kad savavališkai ieškovės tėvų įrengtos mansardos III-2 (3-2) ir III-7 (3-7) patalpos įteisintos ieškovės motinos vardu ir po jos mirties paveldėtos ieškovės teisėtai, teisėjų kolegija sprendžia, jog tiek ieškovės, tiek atsakovės pateikti Namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektai pažeidžia viena kitos interesus, kadangi ieškovė be jokios kompensacijos atsakovei siekia priskirti savo nuosavybėn visą pastogę (palėpę), nors dalis jos patalpų priklauso abejoms bendraturtėms bendrosios dalinės nuosavybės teise, o atsakovė – mansardos patalpą 3-2, nors ši patalpa nuosavybės teise priklauso ieškovei. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė tiek ieškinį, tiek priešieškinio reikalavimą dėl Namo atidalijimo, kaip teisiškai nepagrįstus.

121.       Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės priešieškinyje kiti pareikšti reikalavimai, t. y. dėl durų atstatymo ir pertvaros perkėlimo, yra išvestiniai, t. y. su pagrindiniu reikalavimu dėl Namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neatsiejamai susiję, reikalavimai, todėl, konstatavus, jog atsakovės pateiktas Namo atidalijimo projektas yra ydingas ir pažeidžia kitos bendraturtės interesus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šią dalį reikalavimų. Vadovaujantis išdėstytu teisėjų kolegija dėl minėtų reikalavimų (ne)pagrįstumo plačiau nepasisako. 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų 

122.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priešieškinis dėl pažeistų teisių atstatymo bei turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmesti, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

123.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023). Teisėjų kolegija vertina, kad kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi, ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

124.       Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos joms neatlygintinos. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neskirstomos.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 9 d.  sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                          

                                                        Rita Dambrauskaitė

                                                        Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė